Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Dabar pakalbėsime apie kitą Morgano atradimą, kuris yra mažiausiai toks pat svarbus, kaip ir pirmykštės šeimos formos atkūrimas, remiantis giminystės sistemomis. Morganas įrodė, kad Amerikos indėnų genties viduje gyvulių vardais vadinami gimininiai junginiai iš esmės yra identiški su graikų genea ir romėnų gentes; kad amerikinė forma yra pirminė, o graikų-romėnų — vėlesnė, išvestinė; kad visa graikų ir romėnų pirmykščių laikų visuomeninė organizacija giminėmis, fratrijomis ir gentimis yra identiška su Amerikos indėnų visuomenine organizacija; kad giminė yra bendras institutas visiems barbarams iki jų įžengimo į civilizaciją, ir netgi vėliau (kiek galima spręsti iš mūsų turimų dabar šaltinių). Tai įrodęs, Morganas iš karto išaiškino sunkiausias senovės Graikijos ir Romos istorijos puses ir kartu nelauktai atidengė mums pagrindinius pirmykščių laikų, iki valstybės atsiradimo, visuomeninės santvarkos bruožus. Kad ir koks paprastas atrodo šis dalykas, kai jis jau žinomas, vis dėlto Morganas atrado jį tik pastaruoju metu; pirmesniojoje savo knygoje, pasirodžiusioje 1871 metais[1], jis dar nebuvo išsiaiškinęs šios paslapties, kurios atskleidimas tuomet privertė kurį laiką[2] visiškai nutilti šiaipjau taip pasitikinčius savimi pirmykščių laikų istorikus anglus.
Lotyniškas žodis gens, kurį Morganas visur vartoja šiam gimininiam junginiui pavadinti, yra kilęs, kaip ir lygiareikšmis graikų žodis genos, iš bendros ariškos šaknies gan (vokiškai kan, nes pagal bendrą taisyklę vietoj ariškosios g čia turi būti k), reiškiančios „gimdyti“. Gens, genos, sanskrito dschanas, gotų (pagal aukščiau minėtą taisyklę) kuni, senovės skandinavų ir anglosaksų kyn, anglų kin, vidurio aukštaičių vokiečių künne taip pat reiškia giminę, kilmę. Tačiau lotynų gens ir graikų genos vartojami pavadinti specialiai tokiam gimininiam junginiui, kuris didžiuojasi bendra kilme (šiuo atveju iš bendro pranokėjo) ir yra tam tikrų visuomeninių bei religinių institutų susietas į atskirą bendriją, kurios kilmė ir prigimtis vis dėlto visiems mūsų istorikams lig šiol buvo neaiškios.
Kokia yra pradinės formos giminės sudėtis, jau matėme anksčiau, nagrinėdami punaluajinę šeimą. Giminė susideda iš visų asmenų, kurie, remiantis punaluajine santuoka ir šioje santuokoje neišvengiamai viešpataujančiomis pažiūromis, yra pripažinti tam tikros vienos pranokėjos, giminės pradininkės, palikuonimis. Kadangi, esant šiai šeimos formai, tėvas negali būti tikrai nustatytas, tai pripažįstama tik moteriškoji linija. Kadangi broliai negali tuoktis su savo seserimis, o tik su kitos kilmės moterimis, tai su tomis svetimomis moterimis sugyventieji vaikai pagal motininę teisę atsiduria už giminės ribų. Taigi, gimininio junginio ribose lieka tik kiekvienos kartos dukterų palikuonys; sūnų palikuonys pereina į savo motinų gimines. Kuo gi tampa ši kraujo giminystės grupė kitų panašių genties grupių atžvilgiu, kai tik ji susiformuoja į atskirą grupę?
Klasikine šios pradinės giminės forma Morganas laiko irokėzų giminę, ypač senekų genties giminę. Šioje gentyje yra aštuonios giminės, pavadintos gyvulių vardais: 1) Vilkas, 2) Lokys, 3) Vėžlys, 4) Bebras, 5) Briedis, 6) Tilvikas, 7) Garnys, 8) Sakalas. Kiekvienoje giminėje vyrauja tokie papročiai:
1. Giminė išsirenka savo „sachemą“ (taikos meto seniūną) ir vadą (karvedį). Sachemas turėjo būti renkamas iš pačios giminės tarpo, ir jo vieta giminėje buvo paveldima, nes ji, tapusi laisva, turėjo būti vėl tuojau užimta; karvedys galėjo būti išrinktas ir ne iš šios giminės narių tarpo, o kai kada galėjo ir visai jo nebūti. Sachemu niekuomet nebuvo renkamas buvusio sachemo sūnus, nes pas irokėzus veikė motininė teisė, taigi, sūnus priklausė kitai giminei; bet dažnai būdavo išrenkamas buvusio sachemo brolis arba sesers sūnus. Rinkimuose dalyvaudavo visi — vyrai ir moterys. Bet rinkimai turėdavo būti patvirtinti kitų septynių giminių, ir tik tuomet išrinktasis būdavo iškilmingai įvedamas į pareigas; tai atlikdavo bendroji visos irokėzų sąjungos taryba. Šio akto reikšmė paaiškės vėliau. Sachemo valdžia giminėje buvo tėviška, grynai moralinio pobūdžio; prievartos priemonių jis neturėjo. Be to, dėl savo pareigų jis buvo senekų genties tarybos narys, taip pat ir visų irokėzų sąjungos tarybos narys. Karvedys galėdavo ką nors įsakyti tik karo žygių metu.
2. Giminė savo nuožiūra atstato sachemą ir karvedį. Tai ir vėl padaroma bendru vyrų ir moterų nutarimu. Atstatytieji po to vėl tampa, kaip ir kiti, eiliniais kariais, privačiais asmenimis. Beje, genties taryba taip pat gali atstatyti sachemus, dargi prieš giminės valią.
3. Niekas iš giminės narių negali tuoktis tos pačios giminės ribose. Tai yra pagrindinė giminės taisyklė, ryšys, kuris palaiko giminę; tai — neigiama išraiška labai aiškios kraujo giminystės, kurios dėka jai priklausantys individai ir tampa gimine. Atrasdamas šį paprastą faktą, Morganas pirmasis atskleidė giminės esmę. Kaip mažai iki tol giminė buvo suprasta, parodo pirmesnieji laukinių ir barbarų aprašymai, kuriuose įvairūs junginiai, iš kurių susidaro gimininė santvarka, nesuprantant ir neskiriant sujaukti į krūvą genties, klano, tumo ir kitais pavadinimais, o kartais apie juos sakoma, kad tokio junginio viduje draudžiama tuoktis. Tai ir sudarė beviltišką painiavą, kurioje ponas Maklenanas galėjo pasirodyti Napoleono vaidmenyje ir padaryti tvarką valdingu nuosprendžiu: visos gentys skirstosi į tokias, kurių viduje santuoka draudžiama (egzogaminės) ir tokias, kuriose ji leidžiama (endogaminės). Ir šitaip dalyką visiškai supainiojęs, jis galėjo leistis į giliausius tyrinėjimus, kuri iš jo abiejų beprasmių kategorijų yra senesnė — egzogamija ar endogamija. Atradus giminę, pagrįstą kraujo giminyste, kuri neleidžia giminės nariams tuoktis tarp savęs, ši nesąmonė savaime atkrito. Savaime suprantama, kad toje vystymosi pakopoje, kurioje mes randame irokėzus, santuokos draudimo giminės viduje griežčiausiai laikomasi.
4. Mirusiųjų turtas atitekdavo kitiems giminės nariams, jis turėdavo likti giminėje. Kadangi tie daiktai, kuriuos galėdavo palikti irokėzas, buvo nežymūs, jo palikimą pasidalydavo artimiausieji giminaičiai; vyrui mirus — jo tikrieji broliai bei seserys ir motinos brolis; moteriai mirus — jos vaikai ir tikrosios seserys, bet ne jos broliai. Dėl tos pačios priežasties vyras ir žmona negalėdavo paveldėti vienas iš antro, arba vaikai negalėdavo paveldėti iš tėvo.
5. Giminės nariai turėjo vieni kitiems teikti pagalbą, apsaugą ir ypač padėti atkeršyti už svetimųjų padarytą nuoskaudą. Atskiras individas pasikliaudavo ir galėdavo pasikliauti giminės apsauga, kuri užtikrindavo jo saugumą; kas nuskausdavo jį, nuskausdavo visą giminę. Iš to, iš giminės kraujo ryšių, atsirado kraujo keršto pareiga, kuri irokėzų buvo besąlygiškai pripažįstama. Jei kas nors iš svetimos giminės nužudydavo giminės narį, visa užmuštojo giminė privalėjo įvykdyti kraujo kerštą. Iš pradžių būdavo bandoma taikintis; susirinkdavo žudiko giminės taryba ir pasiūlydavo nužudytojo giminės tarybai taikiai baigti ginčą, dažniausiai pareikšdama apgailestavimą ir siūlydama žymių dovanų. Jeigu pasiūlymas būdavo priimtas, ginčas būdavo laikomas baigtu. Priešingu atveju nuskaustoji giminė paskirdavo vieną ar kelis keršytojus, kurie turėdavo žudiką susekti ir nužudyti. Jei tai įvykdavo, užmuštojo giminė neturėdavo teisės skųstis, reikalas būdavo laikomas baigtu.
6. Giminė turi tam tikrus vardus arba eiles vardų, kuriais vadintis gali tik ji viena visoje gentyje, tad atskiro individo vardas kartu pasako, kuriai giminei jis priklauso. Su gimininiu vardu savaime yra susijusios ir gimininės teisės.
7. Giminė gali įvaikinti svetimuosius ir tuo būdu priimti juos į visos genties narius. Taip karo belaisviai, kurių neužmušdavo, vienos giminės įsūnyti, tapdavo senekų genties nariais ir kartu įgydavo visas giminės ir genties teises. Įvaikinimas įvykdavo, pasiūlius atskiriems giminės nariams: vyrams, kurie priimdavo svetimąjį kaip brolį ar seserį, arba moterims, kurios priimdavo jį kaip vaiką; įvaikinimui patvirtinti būdavo reikalingas iškilmingas priėmimas į giminę. Dažnai atskiros, dėl išimtinių aplinkybių sumenkėjusios giminės būdavo sustiprinamos masiniu kitos giminės narių įvaikinimu, pastarajai sutinkant. Pas irokėzus iškilmingas priėmimas į giminę įvykdavo viešame genties tarybos posėdyje,— tai šią iškilmę faktiškai paversdavo religine apeiga.
8. Sunku įrodyti, kad indėnų giminėse būta specialių religinių švenčių; bet religinės indėnų apeigos daugiau ar mažiau susijusios su gimine. Irokėzų šešių metinių religinių švenčių metu atskirų giminių sachemai ir karvedžiai dėl savo pareigų būdavo priskiriami prie „tikybos sergėtojų“ ir atlikdavo žynių funkcijas.
9. Giminė turi bendrą laidojimo vietą. Ji dabar pas Niujorko valstijoje gyvenančius baltųjų iš visų pusių suspaustus irokėzus yra išnykusi, bet seniau buvo. Pas kitus indėnus ji dar išliko, pavyzdžiui, pas irokėzams artimus tuskarorus, kurie, nors ir būdami krikščionys, kiekvienai giminei turi kapinėse atskirą eilę, tad vienoje eilėje su vaikais laidojama motina, bet ne tėvas. Ir pas irokėzus visa mirusiojo giminė dalyvauja laidotuvėse, rūpinasi kapu, laidotuvių kalbomis ir t. t.
10. Giminė turi tarybą — demokratinį susirinkimą visų suaugusiųjų vyriškosios ir moteriškosios lyties giminės narių, kurie visi turi lygią balsavimo teisę. Ši taryba išrinkdavo ir atstatydavo sachemus bei karvedžius, taip pat ir kitus „tikybos sergėtojus“; ji darydavo nutarimus dėl išpirkimo ar kraujo keršto už nužudytuosius giminės narius; ji įvaikindavo į giminę svetimuosius. Žodžiu, ji buvo vyriausioji giminės valdžia.
Tokios yra tipiškos indėnų giminės funkcijos.
„Visi jos nariai yra laisvi žmonės, privalantys saugoti kits kito laisvę; jie turi lygias asmenines teises — nei sachemai, nei karvedžiai nepretenduoja į jokią pirmenybę; jie sudaro broliją, sujungtą kraujo ryšiais. Laisvė, lygybė, brolybė, nors tai niekuomet nebuvo suformuluota, buvo pagrindiniai giminės principai, o giminė savo ruožtu buvo ištisos visuomeninės sistemos vienetas, organizuotos indėnų visuomenės pagrindas. Tuo išaiškinamas nepalenkiamas nepriklausomybės ir savigarbos jausmas, kurį kiekvienas pripažįsta indėnams“[3].
Amerikos atradimo metu visos Šiaurės Amerikos indėnai buvo organizuoti giminėmis pagal motininę teisę. Tik kai kuriose gentyse, pavyzdžiui, dakotų, giminės buvo susmukusios, o kai kuriose kitose gentyse — odžibvų, omahų — jos buvo organizuotos pagal tėvinę teisę.
Daugybėje indėnų genčių, apimančių daugiau kaip penkias ar šešias gimines, randame kas tris, keturias ar daugiau giminių sujungtas į atskirą grupę, kurią Morganas, tiksliai išreikšdamas indėnišką pavadinimą graikiškų jo atitikmeniu, vadina fratrija (brolija). Antai, senekų gentis turi dvi fratrijas; pirmoji apima 1—4 gimines, antroji — 5—8 gimines. Nuodugnesnis tyrinėjimas rodo, kad šios fratrijos dažniausiai sudaro pradines gimines, į kurias iš pradžių buvo suskilusi gentis, nes, draudžiant tuoktis giminės ribose, kiekviena gentis, kad galėtų savarankiškai egzistuoti, būtinai turėjo apimti mažiausiai dvi gimines. Genčiai gausėjant, kiekviena giminė vėl skilo į dvi ar daugiau giminių, kurių kiekviena dabar tampa savarankiška, o pradinė giminė, apimanti visas dukterines gimines, egzistuoja toliau kaip fratrija. Pas senekus ir pas daugumą kitų indėnų vienos fratrijos giminės yra brolinės giminės, o kitos fratrijos giminės joms yra pusbrolinės giminės,— pavadinimai, kurie amerikinėje giminystės sistemoje, kaip matėme, turi labai realią ir raiškią prasmę. Iš pradžių joks senekas negalėdavo tuoktis savo fratrijos viduje, bet šis paprotys seniai išnyko, ir draudimas tuoktis galioja tik giminės ribose. Pagal senekų padavimą „Lokio“ ir „Briedžio“ giminės buvusios tos dvi pradinės giminės, iš kurių kilusios kitos. Įsigalėjusi naujoji organizacija, reikalui esant, buvo keičiama; vienos fratrijos giminėms išmirus, kartais, siekiant išlyginti, būdavo perkeliamos į ją ištisos giminės iš kitų fratrijų. Todėl įvairiose gentyse randame vienodų pavadinimų giminių, įvairiai sugrupuotų fratrijomis.
Pas irokėzus fratrijos funkcijos iš dalies yra visuomeninės, iš dalies — religinės. 1) Fratrijos žaidžia sviedinį viena prieš antrą; kiekviena fratrija pasiunčia savo geriausius žaidėjus, likusieji žiūri žaidimo, susigrupavę fratrijomis, ir lažinasi vieni su antrais už savųjų laimėjimą.— 2) Kiekvienos fratrijos sachemai ir karvedžiai genties taryboje sėdi kartu, abi grupės viena priešais antrą, kiekvienas oratorius kalba, kreipdamasis į kiekvienos fratrijos atstovus kaip į atskirą korporaciją.— 3) Įvykus gentyje nužudymui, kai žudikas ir nužudytasis priklauso ne tai pačiai fratrijai, nukentėjusioji giminė dažnai apeliuodavo į savo brolines gimines; šios tuomet sušaukdavo fratrijos tarybą ir kreipdavosi į antrąją fratriją kaip į visumą, kad ši taip pat sušauktų tarybą reikalui taikiai sutvarkyti. Taigi, čia fratrija vėl pasireiškia kaip pradinė giminė — ir su didesne pasisekimo perspektyva, negu silpnesnė atskira giminė, iš jos kilusi.— 4) Žymių žmoniu mirties atvejais laidojimu ir laidotuvių iškilmėmis rūpindavosi priešingoji fratrija, o mirusiojo fratrija čia dalyvaudavo gedėdama. Mirus sachemui, priešingoji fratrija pranešdavo irokėzų sąjungos tarybai, kad ši vieta tapo laisva.— 5) Renkant sachemą, taip pat pasireikšdavo fratrijos taryba. Būdavo laikoma kaip ir savaime suprantamu dalykų, kad brolinės giminės patvirtins išrinkimą, bet kitos fratrijos giminės galėdavo prieštarauti. Tokiu atveju susirinkdavo šios fratrijos taryba; jeigu ji paremdavo prieštaravimą, tai išrinkimas negaliodavo.— 6) Seniau irokėzai turėdavo ypatingas religines misterijas, baltųjų vadinamas medicine-lodges[4]. Šios misterijos pas senekus būdavo rengiamos dviejų religinių brolijų, kurios pagal tam tikrą ceremonialą įšventindavo naujus narius; kiekvienai iš abiejų fratrijų tekdavo po vieną tokią broliją — 7) Jeigu — o tai yra beveik tikra — keturios linages (giminės), kurios užkariavimo[5] metu gyveno keturiuose Tlaskalos kvartaluose, buvo keturios fratrijos, tai tas faktas įrodo, kad fratrijos, kaip pas graikus ir panašūs gimininiai junginiai pas germanus, taip pat buvo ir kariniai vienetai; šios keturios linages traukdavo į mūšį kiekviena atskiru būriu, su savo uniforma ir vėliava, savo vado vadovaujama.
Kaip kelios giminės sudaro fratriją, taip kelios fratrijos, imant klasikinę formą, sudaro gentį; kai kuriais atvejais labai nusilpnėjusiose gentyse trūksta vidurinės grandies — fratrijos. Kas gi apibūdina atskirą Amerikos indėnų gentį?
1. Sava teritorija ir savas vardas. Kiekviena gentis, be savo tikrai apgyventų vietų, turėdavo dar nemažą sritį medžioklei ir žūklei. Už šios srities ribų būdavo platus neutralus žemės ruožas, siekiantis artimiausios genties sritį; tarp giminingų kalbos atžvilgiu genčių šis ruožas būdavo siauresnis, tarp negiminingų kalbos atžvilgiu genčių — platesnis. Šis ruožas yra tas pat, kas germanų pasienio miškas, Cezario svevų sudaryta aplink savo teritoriją dykuma, îsarnholt’as (daniškai jarnved, limes Danicus) tarp danų ir germanų, saksų miškas ir branibor’as (slaviškai — apsaugos miškas), iš kurio gavo savo vardą Brandenburgas,— tarp germanų ir slavų. Tokiomis ne visai apibrėžtomis sienomis atskirta sritis būdavo bendra genties žemė, ją pripažindavo kaimyninės gentys ir pati gentis ją gynė nuo grobimų. Sienų neapibrėžtumas tapdavo praktiškai nepatogus daugiausia tik tada, kai žymiai padaugėdavo gyventojų.— Genčių pavadinimai, matyt, daugiausia yra atsiradę atsitiktinai, o ne būdavo parenkami sąmoningai; ilgainiui neretai atsitikdavo, kad kaimyninės gentys pavadindavo kurią nors gentį kitokiu vardu, negu jos pačios vartojamas vardas, panašiai kaip vokiečiai savo pirmąjį istorinį bendrą pavadinimą „germanai“ gavo iš keltų.
2. Atskira, tik šiai genčiai būdinga tarmė. Iš tikrųjų gentis ir tarmė iš esmės sutampa; naujų genčių ir tarmių susidarymo procesas skilimo būdu Amerikoje dar neseniai tebevyko ir vargu ar yra visiškai sustojęs ir dabar. Ten, kur dvi nusilpusios gentys yra susiliejusios į vieną, pasitaiko, kaip išimtis, kad toje pačioje gentyje kalbama dviem artimai giminingomis tarmėmis. Vidutiniškai amerikinė gentis susideda iš mažiau kaip 2000 asmenų; tačiau čirokių gentis apima 26 000 asmenų — didžiausią skaičių kalbančių ta pačia tarme indėnų Jungtinėse Amerikos Valstijose.
3. Teisė iškilmingai įvesti į pareigas giminių išrinktus sachemus ir karvedžius.
4. Teisė juos atstatyti, dargi prieš jų giminės valią. Kadangi šie sachemai ir karvedžiai yra genties tarybos nariai, tai šios genties teisės jų atžvilgiu savaime aiškios. Ten, kur yra susidariusi genčių sąjunga ir kur visos jai priklausančios gentys atstovaujamos sąjungos taryboje, minėtosios teisės atitenka pastarajai.
5. Bendri religiniai vaizdiniai (mitologija) ir kulto apeigos.
„Indėnai savaip, barbariškai buvo religinga tauta“[6].
Jų mitologija anaiptol dar nėra kritiškai ištirta; savo religinių vaizdinių — visokių dvasių — įsikūnijimą jie jau vaizdavosi žmogaus pavidalu, bet žemutinė barbarybės pakopa, kurioje jie gyveno, dar nepažįsta jokių daiktinių atvaizdų, vadinamųjų stabų. Tai buvo gamtos ir stichijos kultas, besivystantis į politeizmą. Įvairios gentys turėdavo savo reguliarias šventes su tam tikromis kulto formomis, būtent, su šokiais ir žaidimais; ypač šokiai būdavo esminė visų religinių iškilmių sudėtinė dalis; kiekviena gentis savo šventes švęsdavo atskirai.
6. Genties taryba bendriesiems reikalams svarstyti. Ji susidėdavo iš visų atskirų giminių sachemų ir karvedžių, giminių tikrųjų atstovų, nes jie bet kuriuo metu galėjo būti atstatyti; ji posėdžiaudavo viešai, apsupta kitų genties narių, kurie turėdavo teisę įsikišti ir išdėstyti savo nuomonę; sprendimą darydavo taryba. Paprastai kiekvienas dalyvis pareikalavus būdavo išklausomas, moterys taip pat galėdavo išdėstyti savo nuomonę per savo įgaliotąjį kalbėtoją. Pas irokėzus galutinis nutarimas turėdavo būti priimtas vienbalsiai; tai būdavo reikalaujama ir germanų bendruomenėse-markose, sprendžiant kai kuriuos klausimus. Genties tarybos žinioje buvo, atskirai paėmus, santykių su svetimomis gentimis tvarkymas; ji priimdavo ir pasiųsdavo pasiuntinius, skelbdavo karą ir sudarydavo taiką. Jei kildavo karas, tai kariaudavo daugiausia savanoriai. Iš principo kiekviena gentis būdavo laikoma esančia karo būklėje su kiekviena kita gentimi, su kuria ji nebūdavo sudariusi apiformintos taikos sutarties. Karo žygius prieš tokius priešus dažniausiai organizuodavo atskiri įžymūs kariai; jie suruošdavo karo šokį, ir kiekvienas, kuris dalyvaudavo šokyje, tuo pareikšdavo savo sutikimą dalyvauti žygyje. Būrys tuoj būdavo sudaromas ir ištraukdavo į žygį. Užpultoji genties sritis dažniausiai taip pat būdavo savanorių būrių ginama. Tokių būrių išvykimas ir grįžimas visuomet sudarydavo progą viešoms iškilmėms. Tokiems žygiams nereikdavo genties tarybos sutikimo, ir nei jo būdavo prašoma, nei jis būdavo duodamas. Tai yra visiškai tas pat, kas ir privatūs germanų palydų karo žygiai, kokius mums vaizduoja Tacitas[7], tik germanų palydos jau buvo įgavusios pastovesni pobūdį, sudarydavo tvirtą branduolį, kuris būdavo organizuojamas jau taikos metu ir apie kurį, kilus karui, susigrupuodavo kiti savanoriai. Tokie kariniai būriai labai retai tebūdavo gausingi; žymiausios indėnų karo ekspedicijos, net į didelius atstumus, būdavo atliekamos nežymių karinių pajėgų. Jei susijungdavo keli tokie būriai dideliam žygiui, tai kiekvienas jų klausydavo tik savo vado; karo žygio plano vieningumą, šiaip ar taip, užtikrindavo šių vadų taryba. Alemanai tokiu būdu kariaudavo ketvirtajame šimtmetyje prie Aukštutinio Reino, kaip apie tai rašo Amianas Marcelinas.
7. Kai kuriose gentyse randame vyriausiąjį vadą, kurio teisės betgi labai menkos. Tai vienas sachemų, kuris skubaus veikimo reikalaujančiais atvejais turėdavo imtis laikinų priemonių, kol taryba galės susirinkti ir priimti galutinį nutarimą. Tai yra silpna, bet toliau dažniausiai nebesivysčiusi užuomazga pareigūno, turinčio vykdomąją valdžią; pastaroji, kaip pamatysime, dauguma atvejų, jeigu ne visur, išsivystė iš vyriausiojo kariuomenės vado funkcijos.
Didelė dauguma Amerikos indėnų nenuėjo toliau susivienijimo į gentį. Negausios jų gentys, atskirtos viena nuo kitos plačių pasienio ruožų, silpninamos amžinų karų, nedaugeliu žmonių būdavo užėmusios milžinišką teritoriją. Giminingų genčių sąjungos šen bei ten susidarydavo, ištikus laikiniems sunkumams, ir iširdavo, jiems praėjus. Tačiau atskirose vietovėse anksčiau giminingos, bet persiskyrusios gentys vėl susijungdavo į pastovias sąjungas, tuo būdu žengdamos pirmąjį žingsnį į nacijų susidarymą. Labiausiai išsivysčiusią tokios sąjungos formą Jungtinėse Amerikos Valstijose randame pas irokėzus. Išsikėlę iš savo gyvenamųjų vietovių, buvusių į vakarus nuo Misisipės upės, kur jie, tur būt, sudarė didelės dakotų šeimos šaką, po ilgo kilnojimosi irokėzai apsigyveno dabartinėje Niujorko valstijoje, suskilę į penkias gentis: senekų, kajugų, onondagų, onejidų ir mohaukų. Jie vertėsi žūkle, medžiokle ir primityvia daržininkyste, gyveno kaimuose, dažniausiai apsaugotuose statine tvora. Jų niekuomet nebuvo daugiau kaip 20 000; visose penkiose gentyse buvo keletas bendrų giminių, jos kalbėjo giminingomis tos pačios kalbos tarmėmis ir buvo užėmusios ištisą sritį, padalytą tarp penkių genčių. Kadangi ši sritis buvo jų naujai užkariauta, tai įprastinis šių genčių laikymasis išvien prieš išstumtąsias gentis buvo natūralus dalykas. Vėliausiai XV amžiaus pradžioje susidarė tikra „amžina sąjunga" — konfederacija, kuri, jausdama savo naujas jėgas, tuojau įgavo puolamąjį pobūdį ir, pasiekusi savo galybės viršūnę, apie 1675 metus, užkariavo aplinkui didelius žemės plotus, o jų gyventojus iš dalies išvijo, iš dalies pavertė duoklininkais. Irokėzų sąjunga yra toliausiai pažengusi visuomeninė organizacija, kurią pasiekė indėnai, dar neperžengę barbarybės žemutinės pakopos (taigi, išskyrus meksikiečius, naujameksikiečius[8] ir peruviečius). Pagrindiniai sąjungos bruožai buvo šie:
1. Penkių kraujo giminyste susijusių genčių amžina sąjunga, pagrįsta visiška lygybe ir savarankiškumu visuose vidiniuose genties reikaluose. Ši kraujo giminystė sudarė tikrąjį sąjungos pagrindą. Trys gentys iš penkių vadinosi tėvinėmis gentimis ir tarpusavyje buvo broliai; kitos dvi gentys vadinosi sūninėmis gentimis ir tarpusavyje taip pat buvo brolinės gentys. Trys giminės — vyresniosios — buvo dar atstovaujamos gyvų narių visose penkiose gentyse, o kitos trys giminės — trijose gentyse; kiekvienos šių giminių nariai buvo visi broliai visose penkiose gentyse. Bendra, tik tarmėmis tesiskirianti kalba buvo bendros kilmės išraiška ir įrodymas.
2. Sąjungos organas buvo sąjungos taryba iš 50 sachemų, lygių savo padėtimi ir autoritetu; ši taryba galutinai spręsdavo visus sąjungos reikalus.
3. Steigiant sąjungą, šie 50 sachemų buvo paskirstyti gentims ir giminėms, kaip naujų specialiai sąjungos tikslams įsteigtų pareigų vykdytojai. Kai vietos tapdavo laisvos, atitinkamos giminės toms pareigoms išrinkdavo naują žmogų ir kiekvienu metu galėdavo jį atstatyti; bet teisė įvesti jį į pareigas priklausė sąjungos tarybai.
4. Šie sąjungos sachemai buvo ir savo genčių sachemai ir turėjo teisę dalyvauti bei balsuoti genties taryboje.
5. Visi sąjungos tarybos nutarimai turėjo būti priimami vienbalsiai.
6. Balsavimas vykdavo gentimis, ir, kad nutarimas įgytų galią, kiekviena gentis ir kiekvienoje gentyje visi tarybos nariai turėdavo už jį vieningai balsuoti.
7. Kiekviena iš penkių genčių tarybų galėdavo sušaukti sąjungos tarybą, o pastaroji savo iniciatyva negalėdavo susirinkti.
8. Posėdžiai vykdavo susirinkusios liaudies akivaizdoje; kiekvienas irokėzas galėdavo tarti žodį; sprendimą darydavo tik taryba.
9. Sąjunga neturėjo vyriausiojo personalinio vadovo, vykdomosios valdžios viršininko.
10. Užtat ji turėjo du vyriausius karo vadus su lygiomis teisėmis ir vienoda valdžia (du spartiečių „karaliai“, du konsulai Romoje).
Tokia buvo visuomeninė santvarka, kurioje irokėzai išgyveno daugiau kaip keturis šimtus metų ir kurioje jie dar lig šiol tebegyvena. Aš ją nuodugniau pagal Morganą aprašiau todėl, kad čia turime progos tyrinėti, kaip yra organizuota visuomenė, dar nepažįstanti valstybės. Valstybė reikalauja, kad būtų speciali viešoji valdžia, atskirta nuo šią valstybę pastoviai sudarančių narių visumos. Todėl Maureris, kuris, vadovaudamasis teisingu instinktu, germanų marką laiko grynai visuomeniniu institutu, iš esmės skirtingu nuo valstybės, nors vėliau žymia dalimi ir buvusiu jos pagrindu, visuose savo veikaluose tyrinėja laipsnišką viešosios valdžios atsiradimą iš pirmykštės markų, kaimų, kiemų ir miestų santvarkos ir greta jos[9]. Iš Šiaurės Amerikos indėnų matome, kaip iš pradžių buvusi vieninga gentis palaipsniui išplinta po didžiulį kontinentą; kaip gentys suskildamos virsta tautomis, ištisomis genčių grupėmis; kaip pakitėja kalbos ir ne tik pasidaro nebesuprantamos viena kitai, bet ir netenka beveik visų savo pirmykščio vienumo pėdsakų; kaip greta to gentyse atskiros giminės suskyla į keletą giminių, senosios motininės giminės išlieka fratrijų pavidalu, o šių seniausiųjų giminių vardai labai nutolusiose ir seniai atsiskyrusiose gentyse vis dėlto lieka tokie pat — „Vilkas“ ir „Lokys“ tebėra dar daugumos indėnų genčių gimininiai vardai... Ir visas gentis, aplamai imant, atitinka pavaizduotoji visuomeninė santvarka, neskaitant to, kad daugelis jų nepriėjo iki giminingų genčių sąjungos sudarymo.
Bet taip pat matome, kad, pripažinus giminę pagrindiniu visuomenės vienetu, beveik neišvengiamai,— nes tai natūralu,— iš šio vieneto išsivysto visa giminių, fratrijų ir genties struktūra. Visos trys grupės yra įvairių kraujo giminystės laipsnių, kiekviena iš jų yra užsidariusi savyje ir pati tvarko savo reikalus, bet taip pat ir papildo kitas. Ir jų žinioje esančių reikalų ratas apima visus žemutinėje barbarybės pakopoje esančio žmogaus viešuosius reikalus. Todėl, kurioje nors tautoje radę giminę kaip pagrindinį visuomenės vienetą, turėsime joje ieškoti ir genties organizacijos, panašios į tą, kuri čia aprašyta; ir ten, kur yra pakankamai šaltinių, kaip pas graikus ir romėnus, ne tik ją rasime, bet ir įsitikinsime, kad tais atvejais, kai mums trūksta šaltinių, sunkiausias abejones ir mįsles išaiškins mums palyginimas su amerikine visuomenės santvarka.
Ir kokia nuostabi organizacija yra ši gimininė santvarka su visu savo naivumu ir paprastumu! Be kareivių, žandarų ir policininkų, be bajorijos, karalių, vietininkų, prefektų ar teisėjų, be kalėjimų, be teismo bylų — viskas eina savo nustatyta tvarka. Visus vaidus ir ginčus išsprendžia kolektyvas tų, kuriuos tai liečia — giminė ar gentis, ar atskiros giminės tarpusavyje; tik kaip kraštutinė, retai tevartojama priemonė yra kraujo kerštas, kurio civilizuotoji forma yra mūsų mirties bausmė su visomis teigiamomis ir neigiamomis civilizacijos ypatybėmis. Nors bendrų reikalų yra daug daugiau, negu dabar,— namų ūkis yra kelioms šeimoms bendras ir komunistinis, žemė yra visos genties nuosavybė, tik nedideli daržai priskirti namų ūkiams laikinai naudotis,— tačiau čia nėra nė pėdsako mūsų išpūsto ir sudėtingo valdymo aparato. Visus klausimus išsprendžia patys suinteresuotieji, o dauguma atvejų viskas jau yra sureguliuota nuo amžių esančio papročio. Neturtėlių ir skurdžių negali būti, nes komunistinis namų ūkis ir giminė žino savo pareigas senių, ligonių ir kare apluošintųjų atžvilgiu. Visi yra lygūs ir laisvi, taip pat ir moterys. Vergų dar nėra; paprastai nėra nė svetimųjų genčių pavergimo. Kai irokėzai apie 1651 metus nugalėjo erijus ir „neutraliąją naciją“[10], jie pasiūlė jiems įstoti į savo sąjungą lygiateisiais nariais; tik kai nugalėtieji atsisakė, jie buvo išvyti iš savo srities. O kokius vyrus ir moteris išugdo tokia visuomenė, rodo visų susidūrusių su nesugadintais indėnais baltųjų susižavėjimas šių barbarų orumu, tiesumu, būdo tvirtumu ir narsumu.
Šio narsumo pavyzdžių visai neseniai matėme Afrikoje. Prieš keletą metų zulusai-kafrai, kaip ir prieš keletą mėnesių nubijiečiai — gentys, kuriose dar tebėra neišnykę gimininiai institutai — padarė tai, ko negali padaryti jokia europinė kariuomenė[11]. Tik paprastomis ir sviedžiamosiomis ietimis apsiginklavę, be šaunamųjų ginklų, anglų pėstininkų — pripažintų pirmaisiais pasaulyje suglaustų gretų kovoje — greitašovių šautuvų kulkų krušoje jie prieidavo iki durtuvų kautynių ir ne kartą sukeldavo anglų pėstininkų tarpe netvarką ir net parblokšdavo juos, nepaisant milžiniškos ginklų nelygybės, nepaisant to, kad jie neatlieka karo prievolės ir nežino, kas yra karinis parengimas. Ką jie gali pakelti ir nuveikti, rodo anglų nusiskundimas, kad kafras per 24 valandas nueinąs ilgesnį kelią ir greičiau, negu arklys. Jo net mažiausias muskulas, tvirtas kaip plienas, išsiskiria kaip rimbo diržas,— sako vienas anglų tapytojas.
Taip atrodė žmonės ir žmonių visuomenė prieš tai, kai ji suskilo įvairiomis klasėmis. Ir jeigu jų padėtį palyginsime su didžiulės daugumos dabartinių civilizuotų žmonių padėtimi, tai pamatysime begalinį skirtumą tarp dabartinio proletaro bei smulkiojo valstiečio ir laisvo senovės giminės nario.
Tai yra viena dalyko pusė. Tačiau nepamirškime, kad ši organizacija buvo pasmerkta žlugti. Aukščiau genties ji neiškilo; genčių sąjunga, kaip vėliau pamatysime ir kaip jau parodė irokėzų mėginimai pavergti kitas gentis, jau reiškia šios organizacijos irimo pradžią. Visa tai, kas buvo už genties ribų, kartu buvo ir už įstatymo ribų. Kur nebūdavo apiformintos taikos sutarties, ten tarp genčių viešpataudavo karas, ir šis karas būdavo kariaujamas su tokiu žiaurumu, kuris išskiria žmogų iš kitų gyvulių ir kuris tik vėliau kiek sušvelnėjo, veikiamas materialinių interesų. Gimininė santvarka savo klestėjimo metu, kokią ją matėme Amerikoje, rėmėsi labai neišsivysčiusia gamyba, taigi, nedideliu gyventojų skaičiumi plačioje teritorijoje; dėl to žmogus beveik visiškai buvo priklausomas nuo jam svetimos, priešiškos, nesuprantamos išorinės gamtos; tai ir atsispindi vaikiškai naiviuose religiniuose vaizdiniuose. Gentis liko žmogui riba tiek svetimos genties nario atžvilgiu, tiek ir savo paties atžvilgiu: gentis, giminė ir jų institutai buvo šventi ir neliečiami, buvo ta iš prigimties duota aukštesnė valdžia, kuriai būtinai liko pajungtas atskiras asmuo su savo jausmais, mintimis ir poelgiais. Kad ir kaip imponuoja mums tos epochos žmonės, vis dėlto jie visiškai nesiskiria vienas nuo kito, jie dar tebėra neatitrūkę, kaip Marksas sako, nuo pirmykštės bendrijos bambagyslės. Šios pirmykštės bendrijos galia turėjo būti palaužta,— ir ji buvo palaužta. Bet ji buvo palaužta tokių įtakų, kurios mums atrodo tiesiog degradacija, iš senosios gimininės visuomenės moralinės aukštumos nusmukimas į nuodėmę. Žemiausi interesai — niekšingas gobšumas, brutalus smagumų troškimas, šlykštus godumas, savanaudiškas bendrosios nuosavybės grobimas — įšventina naująją, civilizuotąją, klasinę visuomenę; niekšiškiausios priemonės — vagystė, smurtas, klasta, išdavystė pakerta ir sužlugdo senąją beklasę gimininę visuomenę. O pati naujoji visuomenė per visą savo pustrečio tūkstančio metų egzistavimą visuomet buvo tik nedidelės mažumos vystymasis, išnaudojant ir engiant didžiulę daugumą, ir dabartiniu metu ji yra tokia dar labiau, negu kuomet nors anksčiau.
[1] Žr. 42 pastabą.
[2] Žodžius „kurį laiką“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[3] L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 85—86; Engelsas išdėsto citatą pagal Markso „Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektą“ (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 71).
[4] — žynių susirinkimais.
[5] Ispanų konkistadorai užkariavo Meksiką 1519—1521 metais.
[6] L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 115.
[7] Čia ir toliau Engelsas turi galvoje Tacito veikalą „Germanija".
[8] Naujameksikiečiai — žr. 19 pastabą.
[9] Turimi galvoje G. L. Maurerio veikalai: Einleitung zur Geschichte der Mark-, Hof-, Dorf- und Stadt-Verfassung und der öffentlichen Gewalt. München, 1854 (Markos, kiemo, kaimo bei miesto santvarkos ir viešosios valdžios istorijos įvadas. Miunchenas, 1854); Geschichte der Markenverfassung in Deutschland. Erlangen, 1856 (Markos santvarkos Vokietijoje istorija. Erlangenas, 1856); Geschichte der Fronhöfe, der Bauernhöfe und der Hofverfassung in Deutschland. Bd. I-IV, Erlangen, 1862—1863 (Dvarų, valstiečių kiemų ir kieminės santvarkos Vokietijoje istorija, t. I-IV, Erlangenas, 1862—1863); Geschichte der Dorfverfassung in Deutschland. Bd. I-II, Erlangen, 1865—1866 (Kaimo santvarkos Vokietijoje istorija, t. I-II, Erlangenas, 1865—1866); Geschichte der Städteverfassung in Deutschland. Bd. I-IV, Erlangen, 1869—1871 (Miestų santvarkos Vokietijoje istorija, t. I-IV, Erlangenas, 1869—1871).
[10] „Neutralioji nacija" — XVII amžiuje taip buvo vadinama kelių Erio ežero šiaurinėje pakrantėje gyvenusių irokėzams giminingų indėnų genčių karinė sąjunga. Tokį pavadinimą šiai sąjungai davė kolonistai prancūzai dėl to, kad ji išsaugojo neutralumą karuose tarp pačių irokėzų genčių ir guronų.
[11] Turima galvoje zulusų ir nubijiečių nacionalinio išsivadavimo kova prieš kolonizatorius anglus. 1879 metų sausio mėnesį anglų užpulti zulusai, vadovaujami savo vado Kečvajo, pusę metų be galo ištvermingai priešinosi kolonizatorių anglų kariuomenei. Pastariesiems pergalę pasiekti pavyko tik po daugelio kautynių dėl to, kad jie buvo daug geriau ginkluoti. Savo viešpatavimui galutinai pajungti zulusus anglai įstengė tik vėliau, 1887 metais, pasinaudoję išprovokuotu ir keletą metų trukusiu tarpusavio karu tarp įvairių zulusų genčių.
Nubijiečių, arabų ir kitų Sudano tautų nacionalinis išsivaduojamasis sukilimas, vadovaujamas musulmonų pamokslininko Muhamedo-Achmedo, kuris save vadino „machdi", t. y. „išgelbėtoju", prasidėjo 1881 metais ir pasiekė ypatingų laimėjimų 1883—1884 metais, kai nuo kolonizatorių anglų kariuomenės, kuri į Sudaną veržėsi, pradedant nuo aštuntojo dešimtmečio, buvo išvaduota beveik visa Sudano teritorija. Vykstant sukilimui, susidarė savarankiška centralizuota machdistinė valstybė. Tiktai apie 1899 metus žymiai geriau ginkluota kolonizatorių anglų kariuomenė užkariavo Sudaną, pasinaudodama vidiniu tos valstybės susilpnėjimu dėl nesiliaujančių karų ir nesantaikos tarp genčių.