Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
2. Punaluajinė šeima. Jeigu pirmasis šeimos organizacijos žingsnis į priekį buvo tas, kad buvo panaikintas tėvų lytinis santykiavimas su vaikais, tai antras žingsnis į priekį buvo brolių lytinio santykiavimo su seserimis panaikinimas. Šis žingsnis į priekį dėl didesnės dalyvių amžiaus lygybės, buvo nepalyginti svarbesnis, bet taip pat ir sunkesnis, negu pirmasis. Jis įvyko palaipsniui, prasidėjęs, tur būt[1], nuo to, kad buvo panaikintas tikrųjų brolių lytinis santykiavimas su tikrosiomis seserimis (t. y. iš motinos pusės), iš pradžių atskirais atvejais, o paskui palaipsniui tapdamas taisykle (Havajų salose būdavo išimčių dar šiame šimtmetyje) ir pasibaigdamas santuokos uždraudimu net šalutinėse linijose, t. y. mūsiškai tariant, tarp brolių ir seserų vaikų, vaikaičių ir provaikaičių. Morgano nuomone, tai,
„puikiai iliustruoja, kaip veikia natūralinės atrankos principas“[2].
Nėra abejonės, kad gentys, kuriose šis žingsnis apribojo kraujomaišą, turėjo vystytis greičiau ir pilniau, negu tos, kuriose santuoka tarp brolių ir seserų liko taisyklė ir prievolė. O kaip smarkiai pasireiškė šio žingsnio įtaka, įrodo tiesiog iš jo kilęs ir pradinį tikslą toli pralenkiantis giminės institutas, kuris sudaro daugumos, jei ne visų, barbariškų žemės tautų visuomenės santvarkos pagrindą ir iš kurio mes Graikijoje ir Romoje pereiname tiesiog į civilizaciją.
Kiekviena pradinė šeima turėjo vėliausiai po kelių kartų suskilti. Pirmykštis komunistinis bendras namų ūkis, kuris be jokių išimčių viešpatauja dar ilgai ir barbarybės vidurinėje pakopoje, sąlygojo maksimalų šeiminės bendruomenės dydį, kintantį priklausomai nuo sąlygų, bet maždaug apibrėžtą tam tikroje vietovėje. Bet kai tik atsirado supratimas, kad lytiniai santykiai tarp vienos motinos vaikų yra neleistini, tai turėjo atsiliepti senųjų namų bendruomenių skilimui ir naujųjų (kurios nebūtinai besutapdavo su šeimine grupe) susidarymui. Eilė arba kelios eilės seserų tapdavo vienos bendruomenės branduoliu, o jų tikrieji broliai — kitos. Tokiu ar panašiu būdu iš kraujo giminystės šeimos kilo šeimos forma, Morgano pavadinta punaluajine šeima. Pagal Havajų paprotį tam tikras skaičius tikrųjų ar tolesniųjų laipsnių seserų (t. y. pirmojo, antrojo ar tolesniojo laipsnio pusseserių) buvo bendros žmonos savo bendrų vyrų, iš kurių betgi būdavo išskiriami jų broliai; šie vyrai tarpusavyje jau vadinosi nebe broliais, nes jiems ir nebereikėjo jais būti, o „punalua“, t. y. artimu draugu, atseit, „associé“[3]. Lygiai taip pat eilė tikrųjų ar tolesniųjų laipsnių brolių turėjo bendroje santuokoje tam tikrą skaičių žmonų, bet tik ne savo seserų, ir šios moterys tarpusavyje vadinosi „punalua“. Tokia yra klasikinė šeimos santvarkos forma, kuri vėliau kitėjo ir kurios svarbiausias būdingas bruožas buvo abipusiškas vyrų ir žmonų bendrumas tam tikrame šeiminiame rate, iš kurio betgi buvo išskirti žmonų broliai, iš pradžių tikrieji broliai, o vėliau ir tolesniųjų giminystės laipsnių, o iš antros pusės, taip pat buvo išskirtos ir vyrų seserys.
Ši šeimos forma ir atvaizduoja mums visiškai tiksliai tuos giminystės laipsnius, kuriuos išreiškia amerikinė sistema. Mano motinos seserų vaikai dar vis tebėra ir jos vaikai, taip pat mano tėvo brolių vaikai yra ir jo vaikai, ir jie visi yra mano broliai ir seserys; bet mano motinos brolių vaikai dabar yra jos sūnėnai ir dukterėčios, mano tėvo seserų vaikai yra jo sūnėnai ir dukterėčios, ir jie visi yra mano pusbroliai ir pusseserės. Iš tikrųjų, kai mano motinos seserų vyrai vis dar tebėra ir jos vyrai, taip pat mano tėvo brolių žmonos tebėra ir jo žmonos,— teisiškai, jeigu ne visuomet faktiškai,— ta aplinkybė, kad visuomenė smerkė lytinius santykius tarp brolių ir seserų, padalijo lig šiol be skirtumo broliais ir seserimis laikytuosius brolių ir seserų vaikus į dvi klases: vieni lieka kaip buvę tarpusavyje (tolesniųjų giminystės laipsnių) broliai ir seserys, kiti — vienu atveju brolio vaikai, antru atveju sesers vaikai — nebegali būti broliais ir seserimis, nebegali turėti bendrų tėvų — nei bendro tėvo, nei bendros motinos, nei abiejų kartų; ir todėl čia pirmą kartą darosi reikalinga sūnėnų ir dukterėčių, pusbrolių ir pusseserių klasė, kuri ankstesnėje šeimos santvarkoje būtų buvusi beprasmiška. Amerikinė giminystės sistema, kuri, esant bet kuriai šeimos formai, besiremiančiai kurios nors rūšies monogamija, atrodo visiška nesąmonė, remiantis punaluajine šeima, yra racionaliai iki smulkiausių detalių išaiškinama ir natūraliai pagrindžiama. Kiek plačiai buvo paplitusi ši giminystės sistema, mažiausiai tiek pat plačiai turėjo egzistuoti ir punaluajinė šeima arba į ją panaši šeimos forma[4].
Apie šią šeimos formą, kurios tikras egzistavimas Havajų salose įrodytas, mes, gal būt, būtume gavę duomenų visoje Polinezijoje, jeigu maldingieji misionieriai, kaip kadaise ispanų vienuoliai Amerikoje, būtų įstengę tokiuose antikrikščioniškuose santykiuose įžiūrėti ką nors daugiau, negu vien „šlykštybę“(5). Kai Cezaris pasakoja mums apie britus, kurie tuo metu tebebuvo vidurinėje barbarybės pakopoje, kad „pas juos kas dešimt ar dvylika vyrų turi bendras žmonas, ir dažniausiai broliai su broliais ir tėvai su vaikais"[6]— tai šis reiškinys geriausiai išaiškinamas kaip grupinė santuoka[9]. Barbarybės laikų motinos neturi po dešimt—dvylika sūnų, pakankamai suaugusių, kad jie galėtų turėti bendras žmonas, bet amerikinė giminystės sistema, kuri atitinka punaluajinę šeimą, taria esant daug brolių, nes visi kiekvieno vyro artimųjų ir tolimųjų laipsnių pusbroliai yra jo broliai. Kalbėdamas apie „tėvus su vaikais“, Cezaris, matyt, apsiriko; tiesa, esant šiai sistemai, nebuvo absoliučiai negalimas dalykas, kad tėvas ir sūnus arba motina ir duktė būtų toje pačioje santuokinėje grupėje, bet užtat negalėjo joje būti tėvas ir duktė arba motina ir sūnus. Lygiai taip pat ši ar į ją panaši[10] grupinės santuokos forma lengviausiai išaiškina Herodoto ir kitų senovės rašytojų pranešimus apie žmonų bendrumą laukinėse ir barbariškose tautose. Tuo paaiškinama ir tai, ką pasakoja Uotsonas ir Kėjus („Indijos gyventojai“[11]) apie tikurus Audoje (į šiaurę nuo Gango):
„Jie gyvena bendrai (t. y. lytiniu atžvilgiu), beveik be jokio skirtumo, didelėmis bendruomenėmis, ir jeigu du iš jų laikomi vyru ir žmona, tai šis santuokinis ryšys tėra tik nominalus.“
Betarpiškai iš punaluajinės šeimos, matyt, daugumoje atvejų atsirado giminės institutas. Tiesa, jo išeities tašku taip pat galėjo būti ir australiškoji santuokinių klasių sistema“[12] australiečiai turi gimines, bet dar neturi punaluajinės šeimos, o turi grubesnę grupinės santuokos formą[13].
Bet kurios formos grupinėje šeimoje nežinoma, kas yra vaiko tėvas, bet yra žinoma, kas jo motina. Jeigu ji visus bendrosios šeimos vaikus ir vadina savo vaikais ir turi jų atžvilgiu motinos pareigas, tai vis dėlto ji skiria savo tikruosius vaikus iš kitų. Taigi, aišku, kad, esant grupinei santuokai, kilmė gali būti įrodoma tik iš motinos pusės, todėl pripažįstama tik moteriškoji linija. Taip iš tikrųjų esti visose laukinėse ir žemesnei barbarybės pakopai priklausančiose tautose: ir kad Bachofenas pirmasis tai atrado, yra antras didelis jo nuopelnas. Šį kilmės pripažinimą išimtinai pagal motiną ir iš to ilgainiui atsiradusius paveldėjimo santykius jis vadina motinine teise; aš palieku šį pavadinimą dėl jo trumpumo, bet jis yra nevykęs, nes šioje visuomenės išsivystymo pakopoje dar negalima kalbėti apie teisę juridine prasme.
Jeigu dabar paimsime iš punaluajinės šeimos vieną jos dviejų tipiškų grupių, būtent, tikrųjų ir tolesniųjų giminystės laipsnių (t. y. iš tikrųjų seserų kilusių pirmosios, antrosios ir tolesniųjų kartų) seserų grupę kartu su jų vaikais ir jų tikraisiais bei tolesniųjų giminystės laipsnių broliais iš motinos pusės (kurie pagal mūsų prielaidą nėra jų vyrai), tai gausime kaip tik ratą asmenų, kurie vėliau pasirodo kaip giminės nariai, turint galvoje pirminę šio instituto formą. Jie visi turi vieną bendrą promotę; dėl savo kilimo iš jos visos kiekvienos kartos palikuonės yra seserys. Bet šių seserų vyrai nebegali jau būti jų broliais, vadinasi, negali būti kilę iš šios promotės, taigi, nepriklauso šiai kraujo giminystės grupei, vėlesniajai giminei; tačiau jų vaikai priklauso šiai grupei, nes lemiamą vaidmenį vaidina tik kilmė iš motinos pusės, nes tik motina tikrai žinoma. Kai tik buvo uždraustas lytinis santykiavimas tarp visų rolių ir seserų, net tarp tolimiausiųjų šalutinių linijų giminaičių iš motinos pusės, nurodytoji grupė pavirto gimine, t. y. susiformavo kaip tvirtai nustatytas ratas moteriškosios linijos kraujo giminaičių, kurie negali tarpusavyje tuoktis,— ratas, kurį nuo to laiko kiti bendri visuomeninio ir religinio pobūdžio institutai daro vis patvaresnį ir kuris įgauna vis daugiau skirtingų bruožų, palyginus su kitomis tos pačios genties giminėmis. Apie tai išsamiau bus kalbama paskui. Bet jeigu randame, kad giminė ne tik neišvengiamai, bet dargi savaime suprantamai išsivysto iš punaluajinės šeimos, tai yra pagrindo pripažinti, kad ši šeimos forma praeityje beveik neabejotinai egzistavo visose tautose, kuriose galima įrodyti buvus gimininius institutus, t. y. beveik visose barbariškosiose ir kultūringosiose tautose[14].
Kai Morganas rašė savo knygą, mūsų žinios apie grupinę santuoką buvo dar labai ribotos. Buvo šis tas žinoma apie klasėmis susiorganizavusių australiečių grupines santuokas, be to, Morganas jau 1871 metais buvo paskelbęs jį pasiekusias žinias apie Havajų punaluajinę šeimą[15]. Punaluajinė šeima, iš vienos pusės, visiškai išaiškino pas Amerikos indėnus viešpataujančią giminystės sistemą, kuri buvo visų Morgano tyrinėjimų išeities taškas; iš antros pusės, ji sudarė parengtą išeities tašką, iš kurio buvo galima išvesti motinine teise pagrįstą giminę; pagaliau, ji reiškė daug aukštesnę išsivystymo pakopą, negu australiečių klasės. Todėl aiškų, kad Morganas suprato ją kaip išsivystymo pakopą, būtinai egzistavusią pirma porinės santuokos, ir tarė ją buvus visuotinai paplitusią senaisiais laikais. Nuo to laiko mes susipažinome su daugeliu kitų grupinės santuokos formų ir dabar žinome, kad čia Morganas per toli nuėjo. Vis dėlto jis turėjo laimės susidurti savo punaluajinėje šeimoje su aukščiausia, klasikine grupinės santuokos forma, kaip tik su ta forma, kuria remiantis paprasčiausiai išaiškinamas perėjimas į aukštesnę formą.
Mūsų žinias apie grupinę santuoką iš esmės praturtino anglų misionierius Lorimeris Faisonas, kuris ilgus metus tyrinėjo šią šeimos formą jos klasikinėje dirvoje — Australijoje[16]. Žemiausią išsivystymo pakopą jis rado pas Australijos negrus Maunt Gambiro rajone, Pietų Australijoje. Čia visa gentis yra suskirstyta į dvi dideles klases: krokius ir kumitus. Lytiniai santykiai kiekvienos šių klasių viduje griežtai uždrausti; priešingai, kiekvienas vienos klasės vyras yra įgimtas kiekvienos antros klasės moteries vyras, o ši yra įgimta jo žmona. Ne atskiri individai, o ištisos grupės yra viena su kita susituokusios, klasė su klase. Ir reikia pažymėti, kad čia nei amžiaus skirtumas, nei artima kraujo giminystė lytiniams santykiams nesudaro jokios kliūties, išskyrus tą, kurią sukėlė susiskaldymas į dvi egzogamines klases. Kiekvienam krokiui kiekviena kumitė moteris teisėtai yra jo žmona; bet kadangi jo paties duktė, kaip kumitės duktė, pagal motininę teisę taip pat yra kumitė, tai dėl to ji yra kiekvieno krokio, taigi, ir savo tėvo, įgimta žmona. Bent jau tokia klasių organizacija, kokią mes pažįstame, nedaro tam kliūčių. Taigi, arba ši organizacija atsirado tuo metu, kai, nepaisant viso migloto siekimo apriboti kraujomaišą, dar nieko ypatingai baisaus nebuvo randama tėvų lytiniame santykiavime su vaikais,— ir tuo atveju klasių sistema atsirado betarpiškai iš nesureguliuotų lytinių santykių būklės,— arba tėvų lytinis santykiavimas su vaikais šių santuokinių klasių atsiradimo metu jau buvo papročio uždraustas, ir tuo atveju dabartinė būklė rodo prieš tai buvus kraujo giminystės šeimą ir yra pirmas žingsnis jai nugalėti. Pastarasis atvejis yra labiau įtikimas. Kiek man žinoma, tėvų lytinio santykiavimo su vaikais pavyzdžių iš Australijos neminima, o vėlesnė egzogamijos forma, motinine teise pagrįsta giminė, paprastai taip pat tylomis numato, kad giminės atsiradimo metu toks santykiavimas jau buvęs uždraustas.
Dviejų klasių sistema randama, be Maunt Gambiro rajono Pietų Australijoje, taip pat prie Darlingo upės toliau į rytus ir šiaurės rytuose Kvinslende, taigi, ji yra labai paplitusi. Ji neleidžia tik santuokų tarp brolių ir seserų, tarp brolių vaikų ir tarp seserų vaikų iš motinos pusės, nes jie priklauso tai pačiai klasei; priešingai, sesers ir brolio vaikai gali tuoktis tarpusavyje. Tolesnį žingsnį kraujomaišai sukliudyti randame pas kamilarojus prie Darlingo upės Naujajame Pietų Velse, kur dvi pirminės klasės yra suskilusios į keturias, ir kiekviena iš šių keturių klasių visa taip pat yra susituokusi su viena kuria kita klase. Pirmosios dvi klasės yra viena antrai įgimti sutuoktiniai; priklausomai nuo to, ar motina priklauso pirmajai ar antrajai klasei, jos vaikai patenka į trečiąją ar ketvirtąją klasę; pastarųjų abiejų, taip pat viena su kita susituokiančiųjų klasių vaikai vėl priklauso pirmajai ir antrajai klasei. Taigi, viena karta visuomet priklauso pirmajai ir antrajai klasei, sekanti karta — trečiajai ir ketvirtajai, po to sekanti — vėl pirmajai ir antrajai. Todėl brolio ir sesers (iš motinos pusės) vaikai negali būti vienas kito vyru ir žmona, bet užtat jais gali būti brolio ir sesers vaikaičiai. Šią savotiškai sudėtingą tvarką dar labiau sukomplikuoja — šiaip ar taip, vėlesnis — motinine teise pagrįstos giminės įsiterpimas į ją, tačiau mes čia to negalime plačiau nagrinėti. Taigi, matome, kad siekimas sukliudyti kraujomaišą vis iš naujo pasireiškia, tačiau visiškai instinktyviai, gaivališkai, nesuprantant aiškiai tikslo.
Grupinė santuoka, kuri čia, Australijoje, yra dar klasių santuoka, masinė ištisos dažnai po visą kontinentą išsisklaidžiusios vyrų klasės santuoka su lygiai taip pat plačiai išsklidusia moterų klase,— ši grupinė santuoka, iš arti įsižiūrėjus, anaiptol neatrodo tokia baisi, kaip ją vaizduojasi prie prostitucijos pripratusi filisterių fantazija. Priešingai, praėjo daug metų, kol buvo tik pradėta spėlioti apie jos egzistavimą, o visai neseniai vėl imta ją ginčyti. Paviršutiniškam stebėtojui ji atrodo esanti nepatvari monogaminė santuoka, o kai kuriais atvejais daugpatystė su praktikuojama kartkartėmis neištikimybe. Reikėjo paskirti kelerius metus, kaip padarė Faisonas ir Hauitas, kad būtų galima atrasti įstatymą, reguliuojantį šiuos santuokinius santykius, kuriuose paprastas europietis yra linkęs matyti kažką panašaus į tai, kas egzistuoja jo tėvynėje,— įstatymą, pagal kurį svetimas Australijos negras, už tūkstančių kilometrų nuo savo gimtosios vietos, tarp jam nesuprantama kalba kalbančių žmonių vis dėlto neretai kiekvienoje stovykloje, kiekvienoje gentyje randa moterų, pasirengusių be pasipriešinimo ir pasipiktinimo atsiduoti jam, o tas, kas turi keletą žmonų, vieną iš jų perleidžia nakčiai savo svečiui. Kur europietis įžiūri nedorovingumą ir įstatymų nebuvimą, ten iš tikrųjų viešpatauja griežtas įstatymas. Šios moterys priklauso svečio santuokinei klasei, ir todėl yra įgimtos jo žmonos; tas pats dorovės įstatymas, kuris juos abu skiria vieną antram, draudžia, grasindamas visuomenės pasmerkimu, kiekvieną lytinį santykiavimą už viena antrai priklausančių santuokinių klasių ribų. Net ten, kur moterys grobiamos,— tai dažnai ir daugelyje vietovių esti taisyklė,— santuokinių klasių įstatymo rūpestingai laikomasi.
Moterų grobime, tarp kitko, jau pasireiškia perėjimo į monogamiją žymės, bent jau porinės santuokos forma: kai jaunikaitis, savo draugų padedamas, pagrobė ar paviliojo merginą, jie visi iš eilės su ja turi lytinius santykius, bet po to ji pripažįstama žmona to jaunikaičio, kuris suorganizavo pagrobimą. Ir priešingai, jei pagrobtoji moteris pabėga nuo vyro ir ją paima kitas vyras, ji tampa pastarojo žmona, o pirmasis netenka savo pirmenybės teisės į ją. Taigi, šalia aplamai dar tebeegzistuojančios grupinės santuokos ir jos viduje susidaro kitus asmenis atmetantys santykiai, atskirų porų susijungimas ilgesniam ar trumpesniam laikui, o greta jų — ir daugpatystė, tad ir čia grupinė santuoka pradeda nykti, ir tik kyla klausimas, kas dėl europiečių įtakos pirmiau dings iš scenos: grupinė santuoka ar ją praktikuojantys Australijos negrai.
Santuoka ištisomis klasėmis, kuri viešpatauja Australijoje, šiaip ar taip, yra labai žema, pradinė grupės santuokos forma, o punaluajinė šeima, kiek mes žinome, yra aukščiausia jos išsivystymo pakopa. Pirmoji, matyt, yra klajojančių laukinių visuomeninę būklę atitinkanti forma, antroji jau taria esant palyginti pastovias komunistinių bendruomenių sodybas ir betarpiškai veda į sekančią, aukštesnę vystymosi pakopą. Tarp šių abiejų santuokos formų, be abejonės, dar rasime kai kurias tarpines pakopas; čia lig šiol tebėra vos tepradėta tyrinėjimo sritis.
[1] Žodį „tur būt“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[2] L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 42.
[3] — kompanionu.
[4] Žodžius „arba į ją panaši šeimos forma" Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
(5) Netvarkingų lytinių santykių pėdsakai, kuriuos tariasi atradęs Bachofenas[7], jo vadinamasis „nuodėmingas pastojimas“ [„Sumpfzeugung"], veda — ir tuo dabar nebegalima abejoti — į grupinę santuoką. „Jeigu Bachofenas šias punaluajines santuokas laiko „neteisėtomis“, tai to laikotarpio žmogus daugumą dabartinių santuokų tarp artimųjų ir tolimųjų laipsnių pusbrolių ir pusseserių iš tėvo ar motinos pusės laikytų kraujomaiša, būtent, santuokomis tarp kraujo brolių ir seserų" (Marksas)[8].
[6] Cezaris. Užrašai apie galų karą, kn. V, sk. 14.
[7] Žr. J. J. Bachofen. Das Mutterrecht. Stuttgart, 1861, S. XXIII, 385 ir kt.
[8] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 187.).
[9] 1884 metų leidime vietoj žodžių „grupinė santuoka“ išspausdinta: „punaluajinė šeima".
[10] Žodžius „ar į ją panaši“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[11] The People of India. Edited by J. F. Watson and J. W. Kaye. Vol. I-VI, London, 1868—1872 (Indijos gyventojai. Išleido Dž. F. Uotsonas ir Dž. V. Kėjus. T. I-VI, Londonas, 1868—1872); Engelsas citatą pateikia iš šio leidinio II tomo, 85 psl.
[12] Kalbama apie santuokines klases, arba sekcijas,— atskiras grupes, į kurias dalijosi dauguma Australijos genčių. Kiekvienos grupės vyrai galėjo tuoktis tiktai su tam tikros kitos grupės moterimis; kiekvienoje gentyje buvo 4—8 tokios grupės.
[13] 1884 metų leidime vietoj žodžių „o turi grubesnę grupinės santuokos formą“ išspausdinta: „tačiau jų organizacija yra tokio atskiro pobūdžio, jog mums nėra reikalo kreipti į tai dėmesio“.
[14] Tolesnį tekstą iki skyrelio „Porinė šeima“ (žr. šio leidinio 49 p.) Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[15] L. H. Morgan. Systems of Consanguinity and Affinity of the Human Family. Washington, 1871 (L. H. Morganas. Kraujo giminystės ir svainystės sistemos. Vašingtonas, 1871).
[16] Faisono kartu su Hauitu atliktų tyrinėjimų rezultatai išdėstyti knygoje: L. Fison and A. W. Howitt. Kamilaroi and Kurnai. Melbourne, Sydney, Adelaide, and Brisbane, 1880 (L. Faisonas ir A. V. Hauitas. Kamilarojai ir kurnajai. Melburnas—Sidnėjus—Adelaidė ir Brisbenas, 1880).