Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
3. Porinė šeima. Tam tikras trumpesnį ar ilgesnį laiką trunkantis gyvenimas poromis jau pasitaikydavo grupinėje santuokoje arba dar anksčiau; vyras daugelio žmonų tarpe turėdavo vieną pagrindinę žmoną (vargu ar jau galima pasakyti — mylimiausią žmoną), ir jis būdavo jai pagrindinis vyras kitų vyrų tarpe. Dėl šios aplinkybės nemaža pripainiojo misionieriai, kurie grupinėje santuokoje[1] įžiūri čia nesureguliuotą žmonų bendrumą, čia savavališką svetimavimą. Bet toks įprastinis gyvenimas poromis turėjo vis labiau įsigalėti, besivystant giminei ir gausėjant „brolių“ bei „seserų“ klasėms, tarp kurių santuoka dabar buvo nebegalima. Giminės duotas postūmis uždrausti santuokas tarp kraujo giminaičių siekė dar toliau. Antai, randame, kad pas irokėzus ir pas daugumą kitų žemutinėje barbarybės pakopoje esančių indėnų santuoka yra uždrausta tarp visų giminaičių, kuriuos apima jų sistema, o tokių yra keletas šimtų rūšių. Vis didėjant šiai santuokos uždraudimų painiavai, grupinės santuokos darėsi vis labiau negalimos; jas išstūmė porinė šeima. Šioje pakopoje vyras gyvena su viena žmona, tačiau taip, kad daugpatystė ir atsitiktinė neištikimybė lieka vyrų teisė, nors pirmoji dėl ekonominių priežasčių retai pasitaiko; tuo pačiu metu iš moterų dažniausiai reikalaujama visam sugyvenimo laikui griežčiausios ištikimybės, ir jų svetimavimas žiauriai baudžiamas. Tačiau santuokiniai ryšiai gali būti bet kurios šalies lengvai nutraukti, o vaikai, kaip ir seniau, priklauso tik motinai.
Taip pat ir šiame vis besiplečiančiame kraujo giminaičių išskyrime iš santuokos ryšių reiškiasi natūralinė atranka. Morgano žodžiais tariant,
„santuokos tarp giminių, kurių nesieja kraujo giminystė, išugdė tiek fiziškai, tiek ir protiškai stipresnę rasę; dvi progresuojančios gentys susimaišydavo, ir naujųjų kartų galvos kiaušas bei smegenys natūraliai didėjo, kol sujungė savyje abiejų genčių gabumus“[2].
Taigi, giminine santvarka besiremiančios gentys turėjo vyrauti tarp atsilikusiųjų genčių arba savo pavyzdžiu patraukti jas paskui save.
Vadinasi, pirmykščiais laikais šeimos vystymasis reiškiasi tuo, kad nuolat yra siaurinamas tas ratas, kuris iš pradžių apima visą gentį ir kurio viduje viešpatauja santuokinis bendrumas tarp abiejų lyčių. Tolydžio atmetant iš pradžių artimesnius, paskui vis tolimesnius giminaičius, pagaliau net tiesiog svainius, bet kuri grupinės santuokos rūšis galų gale tampa praktiškai nebegalima, ir galiausiai belieka viena tuo tarpu dar netvirtai tesusijungusi santuokinė pora, ta molekulė, kuriai iširus, santuoka aplamai baigiasi. Jau iš to matyti, kaip maža bendro su monogamijos atsiradimu turėjo individualinė lytinė meilė dabartine šio žodžio prasme. Dar daugiau tai įrodo visų šioje vystymosi pakopoje esančių tautų praktika. Esant pirmesnėms šeimos formoms, vyrams moterų niekuomet netrūko, priešingai, veikiau jie turėjo jų daugiau negu pakankamai, o dabar pasireiškė moterų trūkumas, ir tekdavo jų ieškoti. Todėl, atsiradus porinei santuokai, prasideda moterų grobimas ir pirkimas — labai paplitę įvykusios daug gilesnės permainos simptomai; bet vis dėlto ne daugiau kaip simptomai; tačiau šiuos simptomus, kurie buvo ne daugiau kaip metodai žmonoms įsigyti, pedantiškas škotas Maklenanas pavertė atskiromis šeimos rūšimis — „grobtine santuoka“ ir „pirktine santuoka“. Ir šiaipjau pas Amerikos indėnus ir kitose tautose (toje pačioje vystymosi pakopoje) susituokimas yra ne susituokiančiųjų reikalas,— jų dažnai dargi neatsiklausiama; viską sprendžia jų motinos. Taigi, dažnai būna sužadami du vienas antro visai nepažįstantys asmenys, ir apie sudarytą sandėrį jiems tik tuomet pranešama, kai ateina laikas susituokti. Prieš vestuves jaunikis duoda nuotakos giminaičiams (t. y. jos giminaičiams iš motinos pusės, bet ne tėvui ir jo giminaičiams) dovanų, kurios reiškia išpirkimą už perleidžiamą merginą. Santuoka gali būti nutraukta vieno sutuoktinio noru, bet daugelyje genčių, pavyzdžiui, pas irokėzus, ilgainiui susidarė neigiama viešosios nuomonės pažiūra į tokius išsiskyrimus; kilus tarp sutuoktinių vaidams, imasi tarpininkauti abiejų šalių giminaičiai, ir tik tuomet, jei šis tarpininkavimas neduoda vaisių, įvyksta išsiskyrimas; šiuo atveju vaikai lieka žmonai, ir kiekvienai šaliai suteikiama teisė iš naujo susituokti.
Porinė šeima, būdama pati per silpna ir perdaug nepatvari, kad sukeltų poreikį ar bent pageidavimą turėti nuosavą namų ūkį, anaiptol nepanaikina iš pirmesniųjų laikų paveldėto komunistinio namų ūkio. Bet komunistinis namų ūkis reiškia moterų viešpatavimą namuose, kaip ir ta aplinkybė, kad tėra pripažįstama tiktai tikroji motina, negalint tikrai žinoti, kas yra tikrasis tėvas, reiškia didelę pagarbą moterims, t. y. motinoms. Viena absurdiškiausių iš XVIII amžiaus švietimo epochos mūsų paveldėtų pažiūrų yra ta, kad visuomenės vystymosi pradžioje moteris buvusi vyro vergė. Moteris pas visus laukinius ir pas visas žemutinės ir vidurinės, o iš dalies ir aukštutinės barbarybės pakopos gentis yra ne tik laisva, bet ir užima labai garbingą padėtį. Kokia ši padėtis yra dar porinės santuokos laikais, gali paliudyti Ašeris Raitas, ilgus metus buvęs misionierium tarp senekų genties irokėzų. Jis sako:
„O dėl jų šeimų, tai tais laikais, kai jie dar tebegyveno senoviniuose ilguose namuose“ (komunistiniai keleto šeimų namų ūkiai) „...ten visuomet vyravo vienas kuris nors klanas“ (giminė), „ir moterys sau vyrus imdavo iš kitų klanų“ (giminių) „...Paprastai namuose viešpataudavo moteriškoji pusė; atsargos būdavo bendros; bet vargas tam nelaimingam vyrui ar meilužiui, kuris būdavo per tingus ar nerangus savo daliai į bendrąsias atsargas įnešti. Kad ir kiek jis būtų turėjęs namuose vaikų ir nuosavo turto, vis vien kiekvieną momentą jis galėjo laukti įsakymo susirišti savo ryšulėlį ir išsinešdinti. Ir jis negalėjo net mėginti tam pasipriešinti; namuose jam pasidarydavo per karšta, ir jam nieko kito nebelikdavo daryti, kaip grįžti į savo klaną“ (giminę), „arba — kaip dažniausiai ir atsitikdavo — iš naujo susituokti kitame klane. Moterys klanuose“ (giminėse) „ir šiaip visur turėjo didelę galią. Atsitikdavo, kad jos nesivaržydamos pašalindavo vadą ir degraduodavo jį į eilinius karius“[3].
Komunistinis namų ūkis, kuriame visos moterys ar jų dauguma priklauso tai pačiai giminei, o vyrai — įvairioms giminėms, yra realus pagrindas atsirasti moterų viešpatavimui, kuris pirmykštėje epochoje buvo visur paplitęs ir kurio atradimas sudaro trečią Bachofeno nuopelną.— Papildomai dar pažymėsiu, kad keliautojų ir misionierių pasakojimai apie moterų apkrovimą pernelyg sunkiais darbais pas laukines ir barbariškas tautas anaiptol neprieštarauja tam, kas pasakyta. Darbo pasidalijimą tarp abiejų lyčių sąlygoja nė moteries padėtis visuomenėje, o visai kitos priežastys. Tos tautos, kuriose moterys turi žymiai daugiau dirbti, negu joms pridera mūsų supratimu, dažnai moterims reiškia žymiai daugiau tikros pagarbos, negu mūsų europiečiai. Civilizacijos epochos dama, apsupta tariamos pagarbos ir nutolusi nuo bet kurio realaus darbo, užima nepalyginti žemesnę visuomeninę padėtį, negu sunkiai dirbanti barbarybės epochos moteris, kuri savo tautoje buvo laikoma tikra dama (lady, frowa, Frau＝ponia) ir pagal savo padėties pobūdį tokia ir buvo.
Ar porinė santuoka Amerikoje šiandien yra visiškai išstūmusi grupinę santuoką[4], tai turi paaiškėti, nuodugniau ištyrus šiaurės vakarų ir ypač pietų Amerikos tautas, dar tebesančias aukštutinėje laukinės būklės pakopoje. Apie pastarąsias pasakojama tiek įvairių lytinio laisvumo pavyzdžių, jog čia vargu ar galima sutikti, kad senoji grupinė santuoka yra visiškai nugalėta[5]. Šiaip ar taip, dar ne visi jos pėdsakai yra išnykę. Mažiausia pas keturiasdešimt šiaurės Amerikos genčių vyresniąją seserį vedęs vyras turi teisę imti žmonomis taip pat ir visas jos seseris, kai tik jos sukanka reikalaujamą amžių. Tai yra vyrų bendrumo ištisai seserų grupei liekana. O apie Kalifornijos pusiasalio gyventojus (aukštutinė laukinės būklės pakopa) Bankroftas pasakoja, kad jie turi tam tikras šventes, į kurias susirenka kelios „gentys“ netvarkingo lytinio santykiavimo tikslu[6]. Matyt, tai yra giminės, kurioms šios šventės miglotai primena tuos laikus, kai vienos giminės moterys turėjo savo bendrais vyrais visus kitos giminės vyrus, ir atvirkščiai[7]. Toks pat paprotys tebeviešpatauja Australijoje. Kai kuriose tautose pasitaiko, kad vyresnieji vyrai, vadai ir burtininkai-žyniai žmonų bendrumą panaudoja savo interesams ir daugumą moterų monopolizuoja sau; bet užtat jie privalo tam tikrų švenčių ir didelių tautos susirinkimų metu atgaivinti seniau buvusį bendrumą ir leisti savo žmonoms linksmintis su jaunais vyrais. Daug pavyzdžių tokių periodiškų saturnalijų[8], kai senasis laisvas lytinis santykiavimas vėl įgyja galią trumpam laikui, pateikia Vestermarkas savo knygos 28—29 psl.: pas hosus, santalus, pandžasus ir kotarus Indijoje, kai kuriose Afrikos tautose ir t. t. Keista, jog Vestermarkas padaro iš to išvadą, kad tai esanti ne grupinės santuokos, kurią jis neigia, liekana, bet pirmykščiam žmogui bendro su kitais gyvuliais rujos meto liekana.
Čia panagrinėsime ketvirtą didelį Bachofeno atradimą — jo atrastą plačiai paplitusią pereinamąją formą iš grupinės santuokos į porinę. Tai, ką Bachofenas vaizduoja kaip atgailą už dievų senovinių priesakų pažeidimą,— atgailą, kuria moteris įsigyja skaistybės teisę,— iš tikrųjų tėra mistiška išraiška tos atgailos, kuria moteris išsiperka iš ankstesniojo vyrų bendrumo ir įgyja teisę atsiduoti tik vienam vyrui. Ši atgaila pasireiškia tuo, kad ji atsiduoda kitiems vyrams tam tikru metu: Babilonijos moterys privalėjo atsiduoti kitiems vyrams kartą per metus Militos šventykloje; kitos Artimosios Azijos tautos siųsdavo savo merginas keleriems metams į Anajitės šventyklą, kur jos, prieš įgydamos teisę tuoktis, turėjo su savo pačių pasirinktais mylimaisiais atsiduoti laisvajai meilei; panašūs religine skraiste pridengti papročiai yra bendri beveik visoms Azijos tautoms, gyvenančioms tarp Viduržemio jūros ir Gango. Atgailos auka, kuria išsiperkama, ilgainiui darosi vis lengvesnė, kaip jau Bachofenas pastebėjo:
„Kasmet pasikartojantis aukojimas užleidžia vietą vienkartinei prievolei, matronų heterizmas — merginų heterizmui; užuot praktikavus jį santuokos metu, tai atliekama prieš santuoką; užuot atsidavus be pasirinkimo kiekvienam, atsiduodama tik tam tikriems asmenims" („Motininė teisė“, p. XIX).
Kitose tautose nėra religinės priedangos: kai kuriose tautose — pas trakus, keltus ir kt. senovėje, pas daugelį vietinių Indijos gyventojų, Malajų tautose, pas Ramiojo vandenyno salų gyventojus ir pas daugelį Amerikos indėnų dar ir šiuo metu — merginos prieš ištekėdamos naudojasi didžiausia lytine laisve. Taip būtent yra beveik visoje Pietų Amerikoje — tai gali paliudyti kiekvienas, kas buvo patekęs į šio žemyno gilumą. Štai ką pasakoja Agasis („Kelionė į Braziliją“, Bostonas ir Niujorkas, 1886, p. 266[9]) apie vieną turtingą indėnų kilmės šeimą. Susipažinęs su dukterimi, jis pasiteiravo apie jos tėvą, manydamas, kad tas yra jos motinos vyras, kuris tuo metu kaip karininkas dalyvavo kare su Paragvajumi; bet motina šypsodamasi atsakė: naõ tem pai, é filha da fortuna — ji neturi tėvo, ji — atsitiktinumo vaikas.
„Taip visuomet, nejausdamos gėdos ir nesivaržydamos, indėnės ar metisės sako apie savo nesantuokinius vaikus; ir tai visiškai neatrodo neįprastas dalykas; išimtis, matyt, veikiau yra priešingas atvejis. Vaikai... dažnai tepažįsta tik savo motiną, nes visi rūpesčiai ir atsakomybė tenka jai; apie savo tėvą jie nieko nežino; ir moteriai, matyt, niekuomet neateina į galvą mintis, kad ji ar jos vaikai gali turėti į jį kokių nors pretenzijų“.
Tai, kas čia civilizuotam žmogui atrodo keista, pagal motininę teisę ir esant grupinei santuokai yra tiesiog taisyklė.
Vienose tautose jaunikio draugai ir giminaičiai ar vestuvių svečiai pačių vestuvių metu pasinaudoja tradicine teise į jaunąją, ir jaunikis būna tik paskutinis iš eilės; taip buvo senovėje Balearų salose ir pas Afrikos augilus, taip yra dar ir dabar pas barėjus Abisinijoje. Kitose tautose koks nors pareigūnas — genties arba giminės vadas, kasikas, šamanas, žynys, kunigaikštis, arba kaip jis besivadintų, atstovauja bendruomenei ir jaunosios atžvilgiu naudojasi pirmosios nakties teise. Kad ir kaip neoromantikai stengiasi sušvelninti tą faktą, ši jus primae noctis[10], kaip grupinės santuokos liekana, dar ir šiandien tebeegzistuoja pas daugumą Aliaskos gyventojų (Bankroftas. „Čiabuvių gentys“, I, 81), pas tahus Šiaurės Meksikoje (ten pat, p. 584) ir kitose tautose; ir ji egzistavo per visus viduramžius — bent jau tose šalyse, kurios iš pradžių buvo apgyventos keltų ir kuriose ji išliko betarpiškai iš grupinės santuokos, pavyzdžiui, Aragonijoje. Kastilijos valstietis niekuomet nebuvo baudžiauninku, o Aragonijoje viešpatavo biauriausia baudžiava iki pat Ferdinando Kataliko 1486 metų trečiųjų teismo sprendimo[11]. Šiame dokumente pasakyta:
„Mes nutariame ir paskelbiame, kad anksčiau paminėtieji ponai" (senyors, baronai) „...taip pat neturi teisės, kai valstietis veda sau žmoną, gulėti su ja pirmąją naktį, arba, parodydami savo valdžią, vestuvių naktį, kai žmona atsigula į lovą, peržengti per tą lovą ir paminėtą moterį; paiminėtieji ponai taip pat neturi teisės reikalauti valstiečio dukters arba sūnaus patarnavimų prieš jų valią, ar tai būtų už atlyginimą ar be atlyginimo“. (Cituota iš kataloniško originalo Zugenheimo knygoje „Baudžiava", Peterburgas, 1861, p. 35[12].)
Toliau, Bachofenas yra visiškai teisus, primygtinai teigdamas, kad perėjimas nuo to, ką jis vadina „heterizmu“, arba „nuodėminguoju pastojimu“, į monogamiją įvyko svarbiausia moterų dėka. Kuo labiau, ekonominėms gyvenimo sąlygoms vystantis, taigi, pirmykščiam komunizmui yrant ir gyventojų tankumui didėjant, iš senovės paveldėti lyčių santykiai neteko savo pirmykščio naivaus pobūdžio, tuo labiau jie turėjo atrodyti moterims pažeminančiais ir slegiančiais; tuo atkakliau jos turėjo siekti, kaip išganymo, skaistybės teisės, teisės į laikiną ar nuolatinę santuoką tik su vienu vyru. Vyrai negalėjo žengti šio žingsnio į priekį, tarp kitko, jau vien todėl, kad jiems iš viso niekuomet, dargi iki pat šių dienų, neatėjo į galvą mintis atsisakyti nuo faktinės grupinės santuokos patogumų. Tik po to, kai moterų dėka buvo pereita į porinę santuoką, vyrai galėjo įvesti griežtą monogamiją,— žinoma, tik moterims.
Porinė šeima atsirado laukinės būklės ir barbarybės slenkstyje, dažniausiai jau aukštutinėje laukinės būklės pakopoje, tik kai kur žemutinėje barbarybės pakopoje. Ji yra barbarybei būdinga šeimos forma, kaip grupinė santuoka — laukinei būklei, o monogamija — civilizacijai. Kad porinė šeima išsivystytų į patvarią monogamiją, reikėjo kitų priežasčių, negu tos, kurias radome veikiančias iki tol. Jau poriniame sugyvenime grupė buvo susiaurinta iki savo paskutinio vieneto, iki savo dviatominės molekulės: iki vieno vyro ir vienos moteries. Natūralinė atranka atliko savo darbą, vis toliau siaurindama santuokinį bendravimą; šia linkme jai jau nebeliko kas veikti. Taigi, jeigu nebūtų pradėjusios veikti naujos, visuomeninės varomosios jėgos, tai nebūtų buvę priežasties, dėl kurios iš porinio sugyvenimo turėjo atsirasti nauja šeimos forma. Bet tokios varomosios jėgos pradėjo veikti.
Dabar mes paliekame Ameriką, šią klasikinę porinės šeimos dirvą. Nėra jokių žymių, kurios leistų padaryti išvadą, kad ten išsivystė aukštesnė šeimos forma, kad Amerikoje prieš jos atradimą ir užkariavimą kada nors būtų egzistavusi kur nors patvari monogamija. Kas kita Senajame pasaulyje.
Čia naminių gyvulių prijaukinimas ir bandų veisimas sudarė ligi to laiko negirdėtus turto šaltinius ir sukūrė visiškai naujus visuomeninius santykius. Iki barbarybės žemutinės pakopos nuolatinis turtas susidėdavo beveik tik iš trobos, drabužių, grubių papuošalų ir įrankių maistui įsigyti bei paruošti: laivelio, ginklų, paprasčiausių namų apyvokos reikmenų. Maisto reikėjo kasdien iš naujo įsigyti. O dabar progresuojančios piemenų tautos — arijai Indijos Penkupyje ir Gango srityje, taip pat ir tais laikais dar žymiai drėgnesnėse stepėse prie Oksuso ir Jaksarto upių, semitai prie Eufrato ir Tigro,— įsitaisydamos arklių, kuprių, asilų, galvijų, avių, ožkų ir kiaulių bandas, įsigijo tokį turtą, kuris tereikalavo paprasčiausios priežiūros, kad nuolat daugintųsi ir gausiai teiktų pieniško ir mėsiško maisto. Visi pirmesni maisto įsigijimo būdai dabar buvo nustumti į antraeilę vietą; medžioklė, seniau buvusi būtinybe, dabar virto prabanga.
Bet kam gi priklausė šis naujasis turtas? Iš pradžių, be abejonės, giminei. Tačiau jau anksti turėjo išsivystyti privatinė bandų nuosavybė. Sunku pasakyti, ar vadinamosios pirmosios Mozės knygos autoriui patriarchas Abraomas buvo savo bandų savininkas dėl savo, kaip šeiminės bendruomenės galvos, teisės, ar dėl savo, kaip faktiškai paveldimo giminės vadovo, padėties. Neabejotina yra tai, kad mes neturime jo vaizduotis savininku šiuolaikine prasme. Ir, toliau, neabejotina yra tai, kad mes prie tikrosios istorijos slenksčio jau visur randame bandas kaip atskirą šeimos galvos nuosavybę[13], lygiai kaip ir barbarybės epochos dailės kūrinius, metalinius padargus, prabangos dalykus ir pagaliau žmogiškus gyvulius — vergus.
Mat, dabar buvo išrasta ir vergija. Žemutinės pakopos barbarui vergas buvo bevertis. Todėl ir Amerikos indėnai su nugalėtaisiais priešais elgdavosi visai kitaip, negu su jais buvo elgiamasi aukštesnėje vystymosi pakopoje. Vyrai būdavo užmušami arba priimami kaip broliai į nugalėtojų gentį; su moterimis būdavo susituokiama arba jos būdavo kaip nors kitaip priimamos kartu su savo išlikusiais vaikais į nugalėtojų gentį. Žmogaus darbo jėga šioje pakopoje dar neduoda žymesnio pertekliaus, palyginus su jos išlaikymo išlaidomis. Įvedus gyvulininkystę, metalų apdirbimą, audimą ir pagaliau laukininkystę, padėtis pasikeitė. Seniau taip lengvai gaunamos žmonos dabar įgijo mainomąją vertę ir buvo perkamos; lygiai taip atsitiko ir su darbo jėga, ypač nuo to laiko, kai bandos galutinai perėjo į šeimos nuosavybę[14]. Šeima nesidaugino taip greit, kaip gyvuliai. Gyvuliams prižiūrėti dabar reikėjo daugiau žmonių; šiam tikslui galima buvo pasinaudoti nelaisvėn paimtu priešu, kuris, be to, taip pat lengvai galėjo daugintis, kaip ir patys gyvuliai.
Tokie turtai, kai tiktai jie perėjo į privatinę šeimų[15] nuosavybę ir ėmė ten greit daugintis, sudavė smarkų smūgį porine santuoka ir motinine gimine pagrįstai visuomenei. Porinė santuoka buvo įvedusi į šeimą naują elementą. Greta tikrosios motinos ji buvo pastačiusi neabejotinai tikrą tėvą, kuris, be to dar, gal būt, buvo net labiau neabejotinas, negu kai kurie dabartiniai „tėvai“. Pagal tuometinį darbo pasidalijimą šeimoje vyrui atiteko maisto ir tam tikslui reikalingų darbo įrankių parūpinimas, taigi, ir nuosavybės teisė į pastaruosius; ištuokos atveju jis juos pasiimdavo, o žmonai likdavo jos namų apyvokos reikmenys. Todėl pagal tuometinės visuomenės paprotį vyras buvo ir naujo maisto šaltinio — gyvulių, o paskui ir naujo darbo įrankio — vergų — savininkas. Bet pagal tos pačios visuomenės paprotį jo vaikai negalėjo iš jo paveldėti, nes paveldėjimo reikalai buvo tvarkomi štai kaip.
Pagal motininę teisę, taigi, tol, kol kilmė būdavo nustatoma tik moteriškąja linija, ir pagal pradinę paveldėjimo tvarką giminėje mirusiojo giminės nario paveldėtojai būdavo tos giminės nariai. Turtas turėdavo likti giminėje. Jei turtą sudarydavo menkaverčiai dalykai, tai, tur būt, jis praktikoje nuo senų laikų atitekdavo artimiausiems giminaičiams, taigi, kraujo giminaičiams iš motinos pusės. Bet mirusiojo vyro vaikai priklausė ne jo giminei, o savo motinos giminei; iš pradžių jie paveldėdavo iš motinos kartu su kitais motinos kraujo giminaičiais, paskui, gal būt, pirmoje eilėje; bet iš savo tėvo jie negalėjo paveldėti, nes jie nepriklausė jo giminei, o tėvo turtas turėjo likti jo giminėje. Taigi, mirus bandų savininkui, jo bandos pirmiausia turėjo atitekti jo broliams bei seserims ir jo seserų vaikams arba jo motinos seserų palikuonims. O jo paties vaikai neturėjo paveldėjimo teisės.
Taigi, turtai didėdami, iš vienos pusės, teikė vyrui įtakingesnę padėti šeimoje, negu žmonai, ir, iš antros pusės, kėlė siekimą pasinaudoti šia sustiprėjusia padėtimi, kad įprastinė paveldėjimo tvarka būtų pakeista vaikų naudai. Bet tai negalėjo įvykti, kol kilmė buvo nustatoma pagal motininę teisę. Todėl ją reikėjo panaikinti, ir ji buvo panaikinta. Tai padaryti nebuvo taip sunku, kaip mums šiandien atrodo. Juk šiai revoliucijai — vienai radikaliausių žmonijos išgyventų revoliucijų — nebuvo reikalo paliesti nė vieno gyvo giminės nario. Visi jos nariai galėjo ir toliau likti tuo, kuo jie buvo anksčiau. Pakako vien nuspręsti, kad ateityje vyrų giminės narių palikuonys liktų šioje giminėje, o moterų palikuonys būtų išskirti iš savo giminės ir pereitų į tėvo giminę. Tuo buvo panaikintas kilmės nustatymas moteriškąja linija bei paveldėjimas pagal motininę teisę ir įvestas kilmės nustatymas vyriškąja linija bei paveldėjimas pagal tėvinę teisę. Kaip ir kuomet ši revoliucija įvyko kultūringosiose tautose, apie tai mes nieko nežinome. Ji įvyko dar priešistoriniais laikais. Bet kad ji įvyko,— tai daugiau negu pakankamai įrodė ypač Bachofeno surinkti gausūs motininės teisės pėdsakai; kaip lengvai ji įvyksta, matome, stebėdami daugelį indėnų genčių, kur ji įvyko tik neseniai ir dar tebevyksta iš dalies dėl didėjančio turto ir pasikeitusio gyvenimo būdo (persikėlimas iš miškų į prerijas), iš dalies dėl moralinio civilizacijos ir misionierių poveikio. Iš aštuonių Misurės upės baseino genčių šešios nustato kilmę ir paveldėjimą vyriškąja linija, o dvi dar moteriškąja linija. Pas šounius, majamius ir delavarus yra įsigalėjęs paprotys — pavadinant vaikus vienu iš tėvo giminei priklausančių gimininių vardų, perkelti juos į tą giminę, kad jie galėtų paveldėti iš tėvo. „Žmogui įgimta kazuistika — keisti daiktus, keičiant jų pavadinimus, ir atrasti spragų tradicijai tradicijos rėmuose sulaužyti, kai tiesioginis interesas yra davęs tam pakankamą akstiną!“ (Marksas)[16]. Iš to atsirado baisi painiava, kuri galėjo būti pašalinta, ir iš dalies ir buvo pašalinta, pereinant prie tėvinės teisės. „Šis perėjimas aplamai atrodo natūraliausias“ (Marksas)[17]. Ką[18] mums gali pasakyti lyginamosios teisės specialistai, kaip šis perėjimas įvyko kultūringosiose Senojo pasaulio tautose,— beveik visa tai, žinoma, tik hipotezės,— apie tai žr. M. Kovalevskis. „Šeimos ir nuosavybės kilmės bei išsivystymo apybraiža“, Stokholmas, 1890[19].
Motininės teisės nuvertimas buvo pasaulinis istorinis moteriškosios lyties pralaimėjimas. Vyras ir namuose paėmė vairą į savo rankas, žmona neteko savo garbingos padėties, buvo paversta tarnaite, jo geidulių verge ir tiktai įrankiu vaikams gimdyti. Šita pažeminta moteries padėtis, kuri ypač atvirai pasireiškia pas graikus didvyrių laikmečiu ir — dar labiau — klasikinėje epochoje, palaipsniui buvo veidmainingai padailinta, vietomis apvilkta švelnesne forma, bet anaiptol nebuvo pašalinta.
Pirmasis tokiu būdu susidariusios vyrų vienvaldystės rezultatas pasireiškia dabar atsirandančia tarpine patriarchalinės šeimos forma. Jai ypač būdinga ne daugpatystė, apie kurią kalbėsime paskui, bet
„tam tikro skaičiaus laisvų ir nelaisvų asmenų susiorganizavimas į vieną šeimą, kurioje viešpatauja tėvinė šeimos galvos valdžia. Pas semitus šis šeimos galva gyvena daugpatystėje, nelaisvieji turi žmoną ir vaikus, o visos organizacijos tikslas — bandų priežiūra tam tikroje teritorijoje“[20].
Esmingiausias dalykas yra nelaisvųjų įjungimas į šeimos sudėtį ir tėvinė valdžia; todėl išbaigtas šios šeimos formos tipas yra romėnų šeima. Žodis familia iš pradžių reiškia ne šių laikų filisterio idealą, susidedantį iš sentimentalumo ir naminių vaidų; pas romėnus jis iš pradžių net neliečia sutuoktinių ir jų vaikų, bet vien tik vergus. Famulus reiškia namų vergą, o familia — vienam žmogui priklausančių vergų visumą. Dar Gajaus laikais familia, id est patrimonium (t. y. paveldimas turtas), būdavo paliekama testamentu. Šis terminas buvo romėnų sugalvotas pažymėti naujam visuomeniniam organizmui, kurio galva buvo žmonos bei vaikų ir tam tikro skaičiaus vergų valdovas, pagal romėnų tėvinę valdžią turintis jų visų mirties ir gyvybės teisę.
„Taigi, šis žodis nėra senesnis už geležimi apšarvuotą šeiminę lotynų genčių sistemą, kuri atsirado, įvedus laukininkystę, įteisinus vergiją ir ariškiesiems italikams atsiskyrus nuo graikų“[21].
Marksas prie to priduria: „Tuometinėje šeimoje glūdi ne tik vergijos (servitus), bet ir baudžiavos užuomazga, nes ji nuo pat pradžios yra susijusi su žemdirbystės prievolėmis. Joje matome miniatiūriškai visus tuos antagonizmus, kurie vėliau plačiai išsivysto visuomenėje ir jos valstybėje“[22].
Tokia šeimos forma rodo porinės santuokos perėjimą į monogamiją. Norint užtikrinti žmonos ištikimybę, taigi, ir vaikų kilmę iš tam tikro tėvo, žmona be sąlygų atiduodama vyro valdžion; jeigu jis ją nužudo, tai jis tik įvykdo savo teisę[23].
Atsiradus patriarchalinei šeimai, įžengiame į rašytinės istorijos sritį ir kartu į tą sritį, kur lyginamosios teisės mokslas gali mums daug padėti. Ir iš tikrųjų jo dėka mes smarkiai pažengėme į priekį. Maksimo Kovalevskio dėka („Šeimos ir nuosavybės kilmės bei išsivystymo apybraiža“, Stokholmas, 1890, p. 60—100) turime įrodymą, kad patriarchalinė namų bendruomenė, kurią dar šiandien teberandame pas serbus ir bulgarus zádruga (tai maždaug reiškia sandrauga) arba bratstvo (brolija) vaidais ir pakitėjusios formos — Rytų tautose, sudarė pereinamąją pakopą tarp motinine teise pagrįstos šeimos, atsiradusios iš grupinės santuokos, ir atskiros šių laikų pasaulio šeimos. Tai galima laikyti įrodytu dalyku, bent jau kalbant apie Senojo pasaulio kultūringąsias tautas — arijus ir semitus.
Pietų slavų zádruga yra geriausias dar tebeegzistuojantis tokios šeiminės bendruomenės pavyzdys. Ji apima keletą vieno tėvo palikuonių kartų drauge su jų žmonomis; visi drauge gyvena viename kieme, bendrai dirba savo laukus, maitinasi ir rengiasi iš bendrų atsargų, ir jų pajamų atliekos yra bendroje nuosavybėje. Vyriausiasis bendruomenės valdytojas yra namų šeimininkas (domàćin), kuris atstovauja jai santykiuose su išoriniu pasauliu, turi teisę pardavinėti smulkesnius daiktus, tvarko kasą ir yra atsakingas už ją, taip pat ir už tinkamą viso ūkio tvarkymą. Jis yra renkamas ir nebūtinai turi būti seniausias. Moterims ir jų darbams vadovauja namų šeimininkė (domàćica), kuri paprastai esti domačino žmona. Ji taip pat vaidina svarbų, dažnai lemiamą vaidmenį parenkant bendruomenės merginoms vyrus. Tačiau vyriausioji bendruomenės valdžia koncentruojasi šeimos taryboje, visų suaugusių narių, tiek moterų, tiek ir vyrų, susirinkime. Šiam susirinkimui atsiskaito namų šeimininkas; susirinkimas priima galutinius nutarimus, teisia bendruomenės narius, daro nutarimus dėl reikšmingesnių pirkimų ir pardavimų, ypač dėl žemės ir t. t.
Tik maždaug prieš dešimtį metų buvo įrodyta, kad tokių didelių šeiminių bendruomenių yra išlikusių ir Rusijoje[24]; dabar visi pripažįsta, kad jos yra taip pat giliai įsišaknijusios rusų liaudies papročiuose, kaip ir obščina, arba kaimo bendruomenė. Jos figūruoja seniausiame rusų įstatymų rinkinyje, Jaroslavo „Pravdoje“[25], tuo pačiu vardu (vervj), kaip ir dalmatų įstatymuose[26]; jos minimos taip pat lenkų ir čekų istorijos šaltiniuose.
Pagal Hoislerį („Pagrindiniai germanų teisės pradmenys“[27]) ir pas germanus ūkinis vienetas iš pradžių buvo ne atskira šeima šių laikų prasme, bet „namų bendruomenė“, susidedanti iš kelių kartų bei jų šeimų, be to, gana dažnai apimanti ir nelaisvuosius. Taip pat ir romėnų šeima atitinka šį tipą, ir todėl pastaruoju metu pradedama labai abejoti tiek dėl absoliučios namų šeimininko valdžios, tiek ir dėl kitų šeimos narių beteisiškumo jo atžvilgiu. Pas keltus Airijoje, matyt, taip pat būta panašių šeiminių bendruomenių; Prancūzijoje jos parçonneries vardu išsilaikė Niverne iki Prancūzijos revoliucijos, o Franš-Konte jos dar ir šiandien nėra visiškai išnykusios. Luano rajone (Sonos ir Luaros departamente) pasitaiko didelių valstiečių namų su bendra aukšta, patį stogą siekiančia centrine sale ir aplink ją esančiais miegamaisiais kambariais, į kuriuos patenkama 6—8 pakopų laiptais ir kuriuose gyvena kelios tos pačios šeimos kartos.
Jau Nearchas[28] Aleksandro Didžiojo laikais mini Indijos namų bendruomenę, bendrai dirbančią žemę, ir ji dar šiandien tebeegzistuoja toje pačioje vietoje, Pendžabe, ir visuose šalies šiaurės vakaruose. Kad ji buvo Kaukaze, galėjo įrodyti pats Kovalevskis. Alžyre ji tebeegzistuoja pas kabilus. Matyt, ji pasitaikydavo dargi Amerikoje; norima ją rasti senovės Meksikos „kalpuliuose“, kuriuos aprašinėja Surita[29]; priešingai, Kunovas („Ausland“, Nr. 42—44, 1890)[30] pakankamai aiškiai įrodė, kad Peru užkariavimo metu ten egzistavo tam tikros rūšies marka (keista, kad ši marka taip pat buvo vadinama „marca“), kurioje dirbama žemė buvo periodiškai perdalijama, vadinasi, žemė buvo dirbama individualiai.
Šiaip ar taip, patriarchalinė namų bendruomenė, kurioje žemė yra bendroje nuosavybėje ir bendrai dirbama, dabar įgyja visai kitokią reikšmę, negu ji turėjo anksčiau. Mes nebegalime abejoti tuo svarbiu pereinamuoju vaidmeniu, kurį ji atliko kultūringosiose ir kai kuriose kitose Senojo pasaulio tautose, pereinant nuo motinine teise pagrįstos šeimos prie atskiros šeimos. Vėliau dar sugrįšime prie Kovalevskio padarytos tolesnės išvados, kad ji taip pat buvo pereinamoji pakopa, iš kurios išsivystė kaimo bendruomenė, arba marka, dirbanti žemę atskiromis šeimomis ir iš pradžių periodiškai, o paskui galutinai padalijanti ariamą žemę ir pievas.
O dėl šeiminio gyvenimo šitose namų bendruomenėse, tai reikia pažymėti, jog bent Rusijoje apie šeimų galvas sakoma, kad jie smarkiai piktnaudžiauja savo padėtimi jaunųjų bendruomenės moterų, ypač savo marčių, atžvilgiu ir dažnai susidaro iš jų sau haremą; šiuo klausimu rusų liaudies dainos yra gana iškalbingos.
Prieš pereidami prie monogamijos, sparčiai besivystančios, žlugus motininei teisei, pasakysime dar keletą žodžių apie daugpatystę ir daugvyrystę. Abi šios santuokos formos gali būti tik išimtys, taip sakant, istorijos prabangos dalykai, net tuo atveju, jeigu jos abi kurioje nors šalyje pasitaikytų viena greta antros, o to, kaip žinoma, nebūna. Vadinasi, kadangi išskirtieji iš daugpatystės vyrai negali ieškoti paguodos pas moteris, tapusias atliekamomis dėl daugvyrystės, o vyrų ir moterų skaičius, nepriklausomai nuo socialinių institutų, lig šiol buvo maždaug lygus, tai nei viena, nei antra santuokos forma, savaime aišku, negali pasidaryti visuotinai galiojančia. Iš tikrųjų vyro daugpatystė buvo, matyt, vergijos padarinys, ir ja galėjo naudotis tik atskiri asmenys, užimantys išimtinę padėtį. Patriarchalinėje semitų šeimoje daugpatystėje gyvena tik pats patriarchas ir, daugiausia, dar keli jo sūnūs, kiti turi pasitenkinti viena žmona. Taip tebėra dar šiandien visuose Rytuose; daugpatystė yra turtingųjų bei kilmingųjų privilegija, ir žmonos esti gaunamos daugiausia perkant verges; liaudies dauguma gyvena monogamijoje. Tokia pat išimtis yra daugvyrystė Indijoje ir Tibete; jos, be abejonės, įdomią kilmę iš grupinės santuokos[31] dar reikia nuodugniau ištirti. Beje, savo praktikoje daugvyrystė, matyt, yra daug tolerantiškesnė, negu pavydulingas mahometonų haremų režimas. Bent jau taip yra pas nairus Indijoje: nors kas trys, keturi ar daugiau vyrų turi vieną bendrą žmoną, bet kiekvienas jų greta to gali su kitais trimis ar daugiau vyrų bendrai turėti antrą žmoną, taip pat trečią, ketvirtą ir t. t. Nuostabu, kad Maklenanas, aprašydamas šiuos santuokinius klubus, kurių nariai gali būti iš karto keliuose klubuose, neatrado naujos santuokos kategorijos — klubinės santuokos. Šis santuokinių klubų paprotys, tarp kitko, anaiptol nėra tikra daugvyrystė; priešingai, kaip jau pastebėjo Žiro-Telonas, tai yra ypatinga grupinės santuokos forma; vyrai gyvena daugpatystėje, moterys — daugvyrystėje[32].
[1] 1884 metų leidime šiame ir pirmesniame sakinyje vietoj žodžių „grupinėje santuokoje“ išspausdinta „punaluajinėje šeimoje“.
[2] Žr. L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 459; Engelsas pateikia šią citatą, Markso išdėstytą (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 28).
[3] Engelsas cituoja A. Raito laišką iš ištraukos, pateiktos Morgano knygoje (žr. L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 455, taip pat «Архив Маркса и Энгельсa», т. IX, стр. 26—27). Visas šio laiško tekstas (tiksli jo data— 1874 m. gegužės 19 d., Morganas nurodo 1873 m.) buvo paskelbtas žurnale „American Anthropologist“. New Series. Menasha, Wisconsin, U. S. A., 1933, Nr. 1, p. 138—140 („Amerikos antropologas“. Naujoji serija. Menaša— Viskonsinas, JAV, 1933, Nr. 1, p. 138—140.
[4] 1884 metų leidime vietoj žodžių „grupinę santuoką“ išspausdinta: „punaluajinę šeimą“.
[5] Šį sakinį Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[6] H. H. Bancroft. The Native Races of the Pacific States of North America. Vol. I, New York, 1875, p. 352—353.
[7] Tolesnį tekstą iki žodžių: „Porinė šeima atsirado laukinės būklės ir barbarybės slenkstyje“ (žr. šio leidinio 57 p.) Engelsas pridėjo 1891 metų leidime. 1884 metų leidime pastraipa baigėsi šiuo Engelso 1891 metų leidime iš dalies panaudotu, o iš dalies praleistu tekstu: „Gerai yra žinomos tokios praktikos senovės pasaulyje liekanos, kaip, pavyzdžiui, finikiečių merginų paprotys atsiduoti pašaliniams šventykloje per Astartos šventes; netgi viduramžių pirmosios nakties teisė, kuri, kad ir kaip vokiečių neoromantikai stengiasi sušvelninti šį faktą, buvo labai įsišaknijusi, yra punaluajinės šeimos liekana, išlikusi, tur būt, keltų giminės (klano) dėka.“
[8] Saturnalijos — metinės šventės senovės Romoje dievo Saturno garbei. Jos buvo rengiamos žiemos saulėgrąžos laikotarpiu, pasibaigus žemės ūkio darbams. Tų švenčių metu būdavo suruošiamos masinės puotos ir orgijos; saturnalijose dalyvaudavo ir vergai, kuriems buvo leidžiama sėdėti už vieno stalo su laisvaisiais. Saturnalijų dienomis viešpatavo lytinių santykių laisvė. Žodis „saturnalijos“ tapo bendriniu — pažymėti palaidiems pokyliams ir orgijoms.
[9] Kalbama apie L. Agasio knygą, kurią jis parašė kartu su savo žmona: Professor and Mrs. Louis Agassiz. A Journey in Brazil. Boston and New York, 1886; pirmasis šio veikalo leidimas pasirodė 1868 metais.
[10] — pirmosios nakties teisė.
[11] Turima galvoje vadinamoji 1486 m. balandžio 21 d. „Gvadalupos sentencija“— Ispanijos karaliaus Ferdinando V Kataliko trečiųjų teismo sprendimas, kurį jis priėmė, spaudžiamas Katalonijos valstiečių sukilimo; karalius čia buvo arbitru tarp sukilusių valstiečių ir feodalų. Sprendimas numatė pakeisti valstiečių priskyrimą prie žemės ir panaikinti daugelį valstietijos labiausiai neapkenčiamų feodalinių prievolių, jų tarpe pirmosios nakties teisę; už tai valstiečiai turėjo mokėti didelę išpirką.
[12] S. Sugenheim. Geschichte der Aufhebung der Leibeigenschaft und Hörigkeit in Europa bis um die Mitte des neunzehnten Jahrhunderts. St. Petersburg, 1861 (S. Zugenheimas. Baudžiavos ir asmens priklausomybės panaikinimo Europoje istorija iki XIX šimtmečio vidurio. S. Peterburgas, 1861).
[13] 1884 metų leidime vietoj žodžių „atskirą nuosavybę" išspausdinta: „privatinę nuosavybę“.
[14] 1884 metų leidime vietoj žodžių „į šeimos nuosavybę“ išspausdinta: „į privatinę nuosavybę“.
[15] Žodį „šeimų“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[16] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas (žr. «Архив Маркса и Энгельсa», т. IX, стр. 111).
[17] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas (žr. «Архив Маркса и Энгельсa», т. IX, стр. 112).
[18] Šį tekstą iki pastraipos pabaigos Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[19] M. Kovalevsky. Tableau des origines et de l’évolution de la famille et de la propriété. Stockholm, 1890.
[20] Žr. L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 465—466, taip pat «Архив Маркса и Энгельсa», т. IX, стр. 29.
[21] Žr. L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 470, taip pat «Архив Маркса и Энгельсa», т. IX, стр. 31.
[22] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas (žr. «Архив Маркса и Энгельсa», т. IX, стр. 31).
[23] Tolesnį tekstą iki žodžių: „Prieš pereidami prie monogamijos“ (žr. šio leidinio 66 p.) Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[24] Turimas galvoje M. Kovalevskio veikalas „Pirmykštė teisė, I sąsiuvinis. Giminė“. M., 1886. Šiame veikale Kovalevskis remiasi duomenimis apie šeiminę bendruomenę Rusijoje; duomenis pateikė Oršanskis 1875 metais ir A. Jefimenka 1878 metais.
[25] Jaroslavo „Pravda“ yra vadinama „Rusijos Pravdos" seniausios redakcijos pirmoji dalis. „Rusijos Pravda“ — senovės Rusios įstatymų rinkinys, kuris atsirado XI-XII a. to meto papročių teisės pagrindu ir atspindėjo tuometinės visuomenės ekonominius ir socialinius santykius.
[26] Dalmatų įstatymai — XV—XVII a. Policoje (dalis Dalmatijos) veikusių įstatymų rinkinys; žinomas Policos statuto pavadinimu.
[27] Žr. A. Heusler. Institutionen des Deutschen Privatrechts. Bd. II, Leipzig, 1886, S. 271 (A. Hoisleris. Pagrindiniai germanų privatinės teisės pradmenys, t. II. Leipcigas, 1886, p. 271.
[28] Minimas Nearcho pateiktas žinias žr. knygoje: Strabonas. Geografija, kn. XV, sk. I.
[29] Kalpuliai (calpullis) — Meksikos indėnų šeiminės bendruomenės tuo laikotarpiu, kai ją užkariavo ispanai; kiekviena šeiminė bendruomenė (calpulli), kurios visų narių kilmė buvo bendra, valdė bendrą žemės sklypą, kurio nebuvo galima nei perleisti, nei padalyti tarp paveldėtojų. Kalpulius aprašė Alonsas de Surita savo darbe „Rapport sur les différentes classes de chefs de la Nouvelle-Espagne, sur les lois, les moeurs des habitants, sur les impôts établis avant et depuis la conguète, etc., etc.“ („Pranešimas apie įvairias vadų kategorijas Naujojoje Ispanijoje, apie gyventojų įstatymus ir papročius, apie mokesčius, nustatytus iki ir nuo užkariavimo laikų ir t. t., ir t. t.“), kuris pirmą kartą paskelbtas knygoje: Voyages, relations et mémoires originaux pour servir à l’histoire de la découverte de L’Amérique, publiés pour la première fois en français, par H. Ternaux-Compans. Vol. 11, Paris, 1840, pp. 50—64 (Kelionės, tikri pranešimai ir memuarai, liečiantys Amerikos atradimo istoriją, pirmą kartą skelbiami prancūzų kalba A. Terno-Kompano, t. 11, Paryžius, 1840, p. 50—64).
[30] Turimas galvoje H. Kunovo straipsnis „Die altperuanischen Dorfund Markgenossenschaften“ („Senovės peruviečių kaimo ir markos bendruomenės)“, išspausdintas žurnalo „Ausland“ 1890 m. spalio 20, 27 d. ir lapkričio 3 d. numeriuose.
„Das Ausland“ („Užsienio šalys“) — vokiečių žurnalas geografijos, etnografijos ir gamtos mokslo klausimais, iš pradžių ėjo kasdien, nuo 1853 m,— kas savaitė, buvo leidžiamas 1828—1893 metais; nuo 1873 m. ėjo Štutgarte.
[31] 1884 metų leidime vietoj „grupinės santuokos“ išspausdinta: „punaluajinės šeimos“.
[32] Pastarąjį sakinį Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.