Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
4. Monogaminė šeima. Ji atsiranda iš porinės šeimos, kaip jau buvo parodyta, barbarybės vidurinės ir aukštutinės pakopų slenkstyje; jos galutinė pergalė — viena civilizacijos pradžios žymių. Ji pagrįsta vyro viešpatavimu, turint aiškiai išreikštą tikslą — gimdyti vaikus, kurių kilmė iš tėvo neabejotina, ir šis kilmės neabejotinumas reikalingas todėl, kad vaikai, kaip tiesioginiai įpėdiniai, ilgainiui turi paveldėti tėvo turtą. Ji skiriasi nuo porinės santuokos daug stipresniais santuokiniais ryšiais, kurie dabar jau nebėra nutraukiami bet kurios šalies noru. Paprastai dabar jau tik vyras gali juos nutraukti ir atstumti savo žmoną. Jam ir dabar lieka užtikrinta, bent papročių, santuokinės neištikimybės teisė (Code Napoléon[1] įsakmiai suteikia šią teisę vyrui, jeigu jis neparsiveda sugulovės į šeimos namus[2]), kuri, visuomenei toliau besivystant, praktikuojama vis plačiau; o jei žmona prisimena buvusią lytinio santykiavimo praktiką ir nori ją atnaujinti, tai ji baudžiama griežčiau, negu kuomet nors prieš tai.
Visu savo atšiaurumu naujoji šeimos forma iškyla prieš mus pas graikus. Kaip pažymi Marksas[3], deivių padėtis mitologijoje vaizduoja mums ankstesnį laikotarpį, kai moterims dar priklausė laisvesnė ir garbingesnė padėtis, o didvyrių laikmečiu jau randame moterį vyro viešpatavimo ir vergių konkurencijos pažemintą[4]. Pakanka pasiskaityti „Odisėjoje“, kaip Telemachas pertraukia savo motinos kalbą ir liepia jai tylėti[5]. Homero kūriniuose paimtos į nelaisvę jaunos moterys tampa nugalėtojų geidulių aukomis: karo vadai iš eilės ir pagal savo rangą pasirenka sau gražiausias; kaip žinoma, visas „Iliados“ pagrindas yra ginčas tarp Achilo ir Agamemnono dėl vienos tokios vergės. Prie kiekvieno bent kiek žymesnio Homero didvyrio minima nelaisvėn paimta mergina, su kuria jis dalijasi palapine ir lova. Šios merginos taip pat parsigabenamos į tėvynę ir į santuokinius namus, kaip, pavyzdžiui, Eschilo veikale Agamemnonas pasielgia su Kasandra[6]; su tokiomis vergėmis sugyventi sūnūs paveldi nedidelę tėvo paliktą dalį ir pripažįstami laisvais piliečiais; Teukras yra toks nesantuokinis Telamono sūnus ir gali vadintis pagal savo tėvą. Iš teisėtosios žmonos reikalaujama, kad ji visa tai toleruotų, bet pati griežtai saugotų skaistybę ir būtų ištikima vyrui. Nors didvyrių laikmečio graikų moteris yra labiau gerbiama, negu civilizacijos epochos moteris, vis dėlto ji galų gale vyrui tėra jo santuokinių vaikų — teisėtų įpėdinių — motina, jo vyriausioji namų valdytoja ir prižiūrėtoja vergių, kurias jis savo nuožiūra gali padaryti, ir faktiškai padaro, savo sugulovėmis. Greta monogamijos egzistuojant vergijai, kai vyrui visiškai priklauso jaunos gražios vergės, monogamija nuo pat pradžios įgauna specifinį pobūdį, virsdama monogamija tik moteriai, bet ne vyrui. Ir šį pobūdį ji tebeturi ir dabar.
Tarp vėlesniųjų graikų reikia skirti doriečius ir joniečius. Pirmųjų klasikinis pavyzdys yra Sparta; jų santuokiniai santykiai daugeliu atžvilgių yra dar senoviškesni, negu tie, kuriuos parodo Homeras. Spartoje egzistuoja pagal įsigalėjusias ten pažiūras į valstybę pakitėjusi porinė santuoka, kuri dar daug kuo primena grupinę santuoką. Bevaikės santuokos nutraukiamos: karalius Anaksandridas (apie 560 metus prieš m. e.), turėjęs bevaikę žmoną, paėmė antrą ir turėjo du namų ūkius; maždaug tuo pačiu laiku karalius Aristonas, turėjęs dvi nevaisingas žmonas, paėmė trečią, bet užtat atleido vieną pirmųjų. Antra vertus, keli broliai galėjo turėti bendrą žmoną, o vyras, kuriam patiko draugo žmona, galėjo dalytis ja su juo, ir buvo laikoma padoriu dalyku pavesti savo žmoną, kaip pasakytų Bismarkas, tvirtam „eržilui“, net jei šis buvo nebendrapilietis. Viena vieta Plutarcho veikale, kur spartietė savo garbintoją, persekiojusį ją meilės maldavimais, nukreipia pas savo vyrą, leidžia, anot Šemano, padaryti išvadą, kad papročiai buvo dar laisvesni[7]. Todėl tikras santuokinės ištikimybės laužymas — žmonos neištikimybė už vyro nugaros — buvo negirdėtas dalykas. Antra vertus, Spartoje, bent jos geriausiais laikais, buvo nežinomi namų vergai, baudžiauninkai helotai gyveno atskirai dvaruose, todėl spartiatams[8] buvo mažiau pagundos pasinaudoti jų žmonomis. Natūralu, kad dėl visų šių aplinkybių Spartoje moterų padėtis buvo daug garbingesnė, negu pas visus kitus graikus. Spartietės moterys ir geriausioji atėniečių heterų dalis buvo vienintelės graikų moterys, apie kurias senovės žmonės kalba su pagarba ir kurių pasisakymus jie laiko vertais paminėti.
Visai kitokia padėtis buvo pas joniečius, kuriems būdingi Atėnai. Čia merginos mokėsi tik verpti, austi ir siūti, daugiausia — šiek tiek skaityti ir rašyti. Jos gyveno beveik uždarytos, bendravo tik su kitomis moterimis. Moterų kambarys būdavo atskirtoje namų dalyje, viršutiniame aukšte ar namų užpakalinėje dalyje, kur vyrai, ypač svetimi, nelengvai patekdavo ir kur moterys pasitraukdavo, kai namuose apsilankydavo vyrų. Moterys neišeidavo iš namų be palydovės vergės; namuose jos būdavo tiesiog sergimos; Aristofanas mini molosinius šunis, kurie būdavo laikomi svetimautojams bauginti[9], o bent Azijos miestuose moterims sergėti būdavo laikomi eunuchai, kurie jau Herodoto laikais Chioso saloje būdavo gaminami parduoti ir, anot Vachsmuto, ne vien tik barbarams[10]. Euripidas žmoną vadina žodžiu „oikurema“[11], tai reiškia daiktą namų reikalams (šis žodis niekatrosios giminės), ir atėniečiui ji tikrai buvo, be vaikų gimdytojos, niekas kitas, kaip vyriausioji tarnaitė. Vyras užsiiminėdavo gimnastikos pratimais, visuomeniniais reikalais, nuo kurių žmona buvo nušalinta; be to, jis dar dažnai turėdavo savo žinioje vergių, o Atėnų klestėjimo laikais — paplitusią ir, šiaip ar taip, valstybės globojamą prostituciją. Kaip tik šios prostitucijos pagrindu išsivystė vienintelės graikų moterų asmenybės, kurios savo protu ir meniniu skoniu taip pat iškyla viršum bendrojo antikinių moterų lygio, kaip spartietės savo charakteriu. Bet ta aplinkybė, kad, norint tapti moterimi, pirmiau reikėjo tapti hetera, reiškia griežčiausią atėniečių šeimos pasmerkimą.
Ši atėniečių šeima ilgainiui tapo pavyzdžiu, pagal kurį ne tik kiti joniečiai, bet palaipsniui ir visi metropolijos ir kolonijų graikai tvarkė savo namų santykius. Tačiau, nors ir būdamos izoliuotos ir sergimos, graikės gana dažnai rasdavo progų savo vyrams apgaudinėti. O šie, gėdinęsi pareikšti bet kokį meilės jausmą savo žmonoms, smagindavosi visokiais meilės nuotykiais su heteromis; bet žmonų paniekinimas atsikeršijo vyrams ir paniekino ir juos, kol jie pagaliau nugrimzdo į iškrypusią berniukų meilę ir paniekino savo dievus, kaip ir save pačius, Ganimedo mitu.
Tokia buvo monogamijos kilmė, kiek mes galime pažinti ją labiausiai civilizuotoje ir daugiausia išsivysčiusioje senovės tautoje. Ji anaiptol nebuvo individualinės lytinės meilės vaisius; su ja monogamija neturėjo absoliučiai nieko bendro, nes santuokos, kaip ir pirmiau, buvo sudaromos iš apskaičiavimo. Ji buvo pirmoji šeimos forma, pagrįsta ne gamtinėmis, bet ekonominėmis sąlygomis[12] — būtent, privatinės nuosavybės pergale prieš pirmykštę, natūraliai susidariusią bendrąją nuosavybę. Vyro viešpatavimas šeimoje ir gimdymas vaikų, kurie tik jo tegalėjo būti ir kuriems buvo skirta paveldėti jo turtą — toks buvo graikų atvirai išreikštas vienintelis monogamijos tikslas. Šiaipjau ji buvo jiems našta, dievų, valstybės ir savo protėvių atžvilgiu pareiga, kuri turėjo būti vykdoma. Atėnuose įstatymas vertė vyrą ne tik susituokti, bet ir vykdyti tam tikrą minimumą vadinamųjų santuokinių pareigų[13].
Taigi, monogamija pasirodo istorijoje anaiptol ne kaip vyro ir moteries santaika pagrįsta sąjunga ir juo labiau ne kaip aukščiausia šios sąjungos forma. Priešingai. Ji reiškia, kad viena lytis pavergia antrąją lytį, kad yra paskelbtas lyčių prieštaravimas, kuris ligi to laiko buvo nežinomas visoje ankstesnėje istorijoje. Viename sename, 1846 metais Markso ir mano parengtame, neišspausdintame rankraštyje aš randu šiuos žodžius: „Pirmasis darbo pasidalijimas buvo tarp vyro ir moteries vaikams gimdyti“[14]. O šiandien galiu pridurti: pirmasis istorijoje pasirodęs klasių priešingumas sutampa su vyro ir žmonos antagonizmo išsivystymu monogamijoje, o pirmoji klasinė priespauda sutampa su tuo, kad vyriškoji lytis pavergia moteriškąją lytį. Monogamija buvo didelė istorinė pažanga, bet kartu su tuo ji pradeda, greta vergijos ir privatinio turto, tą lig šiol tebetrunkančią epochą, kurioje bet kuris progresas tuo pačiu metu reiškia ir santykinį regresą, kada vienų gerovė ir išsivystymas vyksta per kitų kančias ir jų vystymosi slopinimą. Monogamija yra ta civilizuotosios visuomenės ląstelė, pagal kurią mes jau galime tyrinėti šioje visuomenėje visiškai išsiplėtojusių antagonizmų ir prieštaravimų prigimtį.
Senoji reliatyvi lytinio santykiavimo laisvė anaiptol neišnyko, įsigalėjus porinei santuokai ar net monogamijai.
„Senoji santuokos sistema, kurios ribos susiaurėjo, palaipsniui išnykstant punaluajinėms grupėms, vis dar tebegaubė toliau besivystančią šeimą ir stabdė jos vystymąsi iki pat civilizacijos priešaušrio... pagaliau ji išnyko, įgaudama naują heterizmo formą, kuri, kaip tamsus šešėlis, slegiantis šeimą, persekioja žmones ir civilizacijos laikotarpiu"[15].
Morganas heterizmą supranta kaip šalia monogamijos egzistuojantį nesantuokinį vyrų lytinį santykiavimą su netekėjusiomis moterimis, kuris, kaip žinoma, įvairiausiomis formomis klesti viso civilizacijos laikotarpio metu ir vis labiau virsta atvira prostitucija[16]. Šis heterizmas yra kilęs tiesiog iš grupinės santuokos, iš moterų atgailavimo aukos, kuria jos, atsiduodamos pašaliniams, išsipirkdavo skaistybės teisę. Atsidavimas vyrams už pinigus iš pradžių buvo religinis aktas; tai įvykdavo meilės deivės šventykloje, ir pinigai iš pradžių eidavo į šventyklos iždą. Anajitės hierodulės[17] Armėnijoje, Afroditės hierodulės Korinte, taip pat prie šventyklų tarnaujančios religinės šokėjos Indijoje, vadinamosios bajaderės (iškreiptas portugalų žodis bailadeira — šokėja), buvo pirmosios prostitutės. Atsiduoti vyrams iš pradžių buvo kiekvienos moteries pareiga, vėliau tai praktikuodavo tik šios žynės, pavaduodamos visas kitas moteris. Kitose tautose heterizmas yra kilęs iš merginoms leistos prieš santuoką lytinės laisvės,— vadinasi, ir čia jis yra grupinės santuokos liekana, tik kitu keliu pasiekusi mus. Atsiradus turtinei nelygybei, t. y. jau aukštutinėje barbarybės pakopoje, greta vergų darbo sporadiškai atsiranda ir samdomasis darbas, ir tuo pačiu laikų, kaip būtinas jo palydovas, atsiranda profesinė laisvųjų moterų prostitucija greta priverstinio vergių atsidavimo vyrams. Taigi, palikimas, kurį paliko civilizacijai grupinė santuoka, yra dvejopas, kaip yra dvejopa, dviprasmiška, dvilypiška, prieštaringa viskas, ką yra iškėlusi civilizacija: iš vienos pusės — monogamija, iš antros — heterizmas drauge su savo kraštutine forma — prostitucija. Heterizmas yra toks pat visuomeninis institutas, Kaip ir kiekvienas kitas; jis užtikrina, kad galėtų ir toliau egzistuoti senoji lytinė laisvė — vyrų naudai. Tikrovėje ne tik pakenčiamas, bet ir laisvai praktikuojamas, ypač viešpataujančiųjų klasių tarpe, heterizmas žodžiais yra smerkiamas. Bet iš tikrųjų šis smerkimas anaiptol neliečia jame dalyvaujančių vyrų, o tik moteris: jos niekinamos ir gujamos iš visuomenės tarpo, kad tuo būdu besąlygiškas vyrų viešpatavimas moteriškajai lyčiai dar kartą būtų paskelbtas pagrindiniu visuomenės įstatymu.
Bet kartu pačioje monogamijoje išsivysto antra priešybė. Greta vyro, savo būvį pagražinančio heterizmu, stovi apleista žmona[18]. Viena priešybės pusė neįmanoma be antrosios, kaip neįmanoma rankoje turėti visą obuolį, suvalgius vieną jo pusę. Tačiau, atrodo, ne tokios nuomonės buvo vyrai, kol žmonos atvedė juos į protą. Kartu su monogamija atsirado du pastovūs, seniau buvę nežinomi, būdingi visuomeniniai tipai: nuolatinis žmonos meilužis ir apgaudinėjamas vyras. Vyrai nugalėjo moteris, bet apvainikuoti nugalėtojus kilniaširdiškai ėmėsi nugalėtosios. Greta monogamijos ir heterizmo neišvengiamu visuomeniniu reiškiniu tapo svetimavimas — uždraustas, griežtai baudžiamas, bet neišnaikinamas. Vaikų kilmės iš teisėtojo tėvo tikrumas tebesirėmė, kaip ir seniau, daugiausia moraliniu įsitikinimu, ir neišsprendžiamam prieštaravimui išspręsti Napoleono kodekso 312 straipsnis nustatė:
„L’enfant conçu pendant le mariage a pour père le mari“ — „santuokoje pradėtojo vaiko tėvas yra santuokinis vyras".
Toks yra galutinis monogamijos trijų tūkstančių metų egzistavimo rezultatas.
Taigi, tais atvejais, kai atskira šeima lieka ištikima savo istorinei kilmei ir kai dėl vyro išimtinio viešpatavimo aiškiai pasireiškia antagonizmas tarp vyro ir moteries, ši atskira šeima mums miniatiūriškai parodo tas pačias priešybes ir tuos pačius prieštaravimus, kuriuose vystosi nuo pat savo įžengimo į civilizaciją klasėmis susiskaldžiusi visuomenė, negalėdama jų išspręsti ir įveikti. Žinoma, aš čia kalbu tik apie tuos monogamijos atvejus, kai santuokinis gyvenimas iš tikrųjų vyksta pagal pradinio šio instituto pobūdžio nuostatus, bet žmona priešinasi vyro viešpatavimui. Kad ne visos santuokos yra tokios, niekas geriau nežino, kaip vokiečių filisteris, kuris taip pat nemoka viešpatauti savo namuose, kaip ir valstybėje; todėl jo žmona visai teisėtai ima į savo rankas vyriškosios valdžios vairą, kurio jis nėra vertas. Bet jis vis dėlto įsivaizduoja stovįs žymiai aukščiau už savo nelaimės draugą prancūzą, kuriam dažniau, negu jam pačiam, esti daug blogiau.
Beje, atskira šeima anaiptol ne visur ir ne visuomet buvo tokios klasikiškai griežtos formos, kaip pas graikus. Pas romėnus, kurie, kaip būsimieji pasaulio užkariautojai, turėjo platesnes, nors ir ne tokias rafinuotas pažiūras, kaip graikai, žmona buvo laisvesnė ir labiau gerbiama. Romėnas buvo tos nuomonės, kad santuokinę ištikimybę pakankamai užtikrina jam suteikta galia disponuoti savo žmonos gyvybe ir mirtimi. Be to, čia žmona lygiai taip pat, kaip ir vyras, galėjo savo noru nutraukti santuoką. Tačiau, be abejonės, didžiausia monogamijos išsivystymo pažanga įvyko, germanams įžengus į istoriją, ir būtent todėl, kad pas juos, veikiausiai dėl neturtingumo, tuo laiku monogamija, matyt, dar nebuvo pilnutinai išsivysčiusi iš porinės santuokos. Šią išvadą mes darome, remdamiesi trimis aplinkybėmis, kurias mini Tacitas. Pirma, nepaisant didelio jų santuokos šventumo — „jie pasitenkina viena žmona, moterys gyvena apsisiautusios skaistybe“[19],— vis dėlto pas juos tarp kilmingųjų ir genčių vadų buvo paplitusi daugpatystė, taigi, buvo panaši padėtis, kaip pas amerikiečius, pas kuriuos egzistavo porinė santuoka. Antra, perėjimas iš motininės teisės į tėvinę teisę galėjo būti pas juos įvykęs tik neseniai prieš tai, nes motinos brolis — artimiausias pagal motininę teisę vyriškosios lyties giminaitis — dar buvo jų laikomas kone artimesniu giminaičiu, negu savasis tėvas; tai taip pat atitinka Amerikos indėnų pažiūras, o pas juos Marksas, kaip jis dažnai sakydavo, rado raktą mūsų praeičiai suprasti. Ir, trečia, germanų moterys buvo labai gerbiamos ir turėjo nemaža įtakos visuomeniniams reikalams, o tai tiesiog prieštarauja būdingam monogamijai vyrų viešpatavimui. Beveik visu tuo germanai nesiskiria nuo spartiečių, pas kuriuos, kaip matėme, porinė santuoka taip pat dar nebuvo visiškai išnykusi[20]. Taigi, ir šiuo atžvilgiu kartu su germanais pasaulyje įsigalėjo visiškai naujas elementas. Naujoji monogamija, tautoms susimaišius, išsivysčiusi Romos pasaulio griuvėsiuose, suteikė vyrų viešpatavimui švelnesnes formas ir moterims, bent išoriniu atžvilgiu, daug garbingesnę ir laisvesnę padėtį, negu ta, kurią kuomet nors pažino klasikinė senovė. Tuo būdu pirmąkart atsirado galimybė, remiantis monogamija ir jos dėka — jos viduje, šalia jos ir prieš ją, priklausomai nuo aplinkybių,— pasiekti didžiausią dorovinę pažangą: šiuolaikinę individualinę lytinę meilę, kuri buvo nežinoma visam ankstesniajam pasauliui.
Tačiau ši pažanga neabejotinai kilo iš tos aplinkybės, kad pas germanus dar tebeegzistavo porinė šeima ir jie į monogamiją perkėlė, kiek tai buvo galima, tokią moteries padėtį, kuri atitiko porinę šeimą; ši pažanga kilo anaiptol ne iš pasakiškos, stebuklingai dorovingos germanų prigimties, kurios esmė tėra ta, kad porinė santuoka iš tikrųjų yra laisva nuo aštrių dorovinių priešybių, būdingų monogamijai. Priešingai, germanai savo kilnojimosi metu, ypač pietryčių link, pas Juodosios jūros pakrantės stepių klajoklius, buvo doroviškai smarkiai sugedę ir iš pastarųjų buvo perėmę, be jų jojimo meno, taip pat ir šlykščias, priešgamtines ydas; tai Amianas aiškiai paliudija apie taifalus, o Prokopas apie herulius[21].
Bet jeigu iš visų žinomų šeimos formų monogamija buvo vienintelė forma, kurioje tegalėjo išsivystyti šiuolaikinė lytinė meilė, tai ši aplinkybė nereiškia, kad ji išsivystė išimtinai arba daugiausia kaip abipusiška sutuoktinių meilė. To neleido pati tvirtos monogamijos prigimtis, nes visa valdžia joje priklausė vyrui. Pas visas istoriškai aktyvias, t. y. viešpataujančias klases susituokimas liko tuo, kuo jis buvo nuo porinės santuokos laikų,— tėvų sudaromu sandėriu. Ir pirmoji istorijoje pasirodžiusi lytinės meilės forma, kaip aistra, ir dargi kiekvienam žmogui (bent jau iš viešpataujančių klasių) prieinama aistra, kaip aukščiausia lytinio potraukio forma,— tai kaip tik ir sudaro jos specifinį pobūdį,— ši pirmoji jos forma, riteriškoji viduramžių meilė, anaiptol nebuvo santuokinė meilė. Priešingai. Riteriškoji meilė, kurios klasikinė forma egzistavo pas provansiečius, veržte veržiasi į svetimavimą, ir jos poetai tai garbina. Provanso meilės poezijos[22] žiedas yra „albos“, vokiškai aušros dainos. Jos ryškiomis spalvomis vaizduoja, kaip riteris guli savo gražuolės — kito vyro žmonos — lovoje, o lauke stovi sargybinis, kuris jam sušunka, kai tik pasirodo aušra (alba), kad jis galėtų nepastebėtas pasprukti; atsisveikinimo scena yra kulminacinis dainos taškas. Šiaurės prancūzai, kaip ir šaunieji vokiečiai, taip pat pasisavino šią poezijos rūšį kartu su ją atitinkančia riteriškos meilės maniera, ir mūsų senasis Volframas fon Ešenbachas paliko šia delikačia tema tris nuostabiai gražias aušros dainas, kurios man labiau patinka, negu jo trys ilgos didvyrių poemos.
Šių laikų buržuazinis susituokimas yra dvejopas. Katalikiškose šalyse, kaip ir seniau, jaunam buržuaziniam sūneliui tinkamą žmoną parūpina tėvai, ir to išdava, žinoma, yra plačiausias monogamijai būdingo prieštaravimo išsivystymas: suklestėjęs heterizmas iš vyro pusės, suklestėjęs svetimavimas iš žmonos pusės. Katalikų bažnyčia, reikia manyti, tik todėl ir panaikino ištuoką, nes ji įsitikino, jog nuo svetimavimo, kaip ir nuo mirties, nėra jokių vaistų. Protestantiškose šalyse, priešingai, buržuaziniam sūneliui paprastai suteikiama daugiau ar mažiau laisvės pačiam pasirinkti žmoną iš savo klasės; todėl susituokimo pagrindas tam tikru laipsniu gali būti meilė, ir ji visuomet dėl padorumo numatoma, kaip ir yra būdinga protestantiškajai veidmainystei. Čia vyras ne taip energingai praktikuoja heterizmą, o žmonos svetimavimas pasitaiko rečiau. Bet kadangi, esant bet kuriai santuokos formai, žmonės lieka tokie pat, kokie jie buvo prieš santuoką, o protestantiškų šalių buržua dažniausiai yra filisteriai, tai ši protestantiškoji monogamija, net imant vidutiniškai geriausius atvejus, vis dėlto teikia tik nepakenčiamai nuobodų santuokinį gyvenimą, kuris vadinamas šeimos laime. Abi šios santuokos formos geriausiai atsispindi romane: katalikiškoji — prancūzų, protestantiškoji — vokiečių[23]. Viename ir antrame „jis gauna ją“: vokiečių romane jaunikaitis — merginą, prancūzų romane — vyras porą ragų. Katro padėtis blogesnė — ne visuomet aišku. Dėl tos priežasties vokiečių romano nuobodumas ir sukelia tokį pat šiurpą prancūzų buržua, kaip prancūzų romano „nedorovingumas“— vokiečių filisteriui. Tiesa, pastaruoju metu, kai „Berlynas tampa pasauliniu miestu“, vokiečių romanas pradeda nebe taip droviai kalbėti apie seniai ten visiems žinomą heterizmą ir svetimavimą.
Bet abiem atvejais santuoką sąlygoja besituokiančiųjų klasinė padėtis, ir todėl ji visuomet būna santuoka iš apskaičiavimo[24]. Ši santuoka iš apskaičiavimo abiem atvejais gana dažnai pavirsta grubiausia prostitucija — kartais abiejų šalių, o daug dažniau žmonos, kuri nuo paprastos kurtizanės tik tuo tesiskiria, kad ji savo kūną išnuomoja ne pavienečiui, kaip samdomoji darbininkė, bet parduoda jį iš karto vergijon visam laikui. Ir visoms santuokoms iš apskaičiavimo tinka Furjės žodžiai:
„Kaip gramatikoje du neiginiai sudaro vieną teiginį, taip ir santuokinėje moralėje dvi prostitucijos reiškia vieną dorybę“[25].
Lytinė meilė santykiuose su moterimi gali tapti realia taisykle ir ja tampa tiktai engiamųjų klasių tarpe, taigi, šiais laikais — proletariato tarpe, nepriklausomai nuo to, ar šie santykiai oficialiai pripažinti, ar ne. Bet tokiais atvejais esti pašalinti ir visi klasikinės monogamijos pagrindai. Čia nėra jokios nuosavybės, kuriai išsaugoti ir paveldėti kaip tik ir buvo sukurta monogamija ir vyrų viešpatavimas; todėl čia nėra ir jokio akstino vyrų viešpatavimui įvesti. Dar daugiau, tam čia nėra nė priemonių: buržuazinė teisė, sauganti šį viešpatavimą, egzistuoja tik turtingiesiems ir jų santykiams su proletarais tvarkyti; ji kainuoja pinigų ir dėl darbininko neturtingumo neturi jokios reikšmės jo santykiams su savo žmona. Čia nulemia visiškai kitokios asmeninės ir visuomeninės sąlygos. Be to, nuo to laiko, kai stambioji pramonė privertė moterį išeiti iš namų į darbo rinką bei fabriką ir gana dažnai padaro ją šeimos maitintoja, proletarų butuose paskutiniai vyrų viešpatavimo likučiai neteko bet kurio pagrindo, nebent išskyrus dar tam tikrą žmonų atžvilgiu šiurkštumą, įsišaknijusį nuo monogamijos atsiradimo laikų. Taigi, proletaro šeima nebėra monogaminė griežtąja šio žodžio prasme, dargi tuomet, kai abi šalis jungia aistringiausia meilė ir tvirčiausia ištikimybė, ir nepaisant visokių bažnytinių ir pasaulietiškų palaiminimų. Todėl ir nuolatiniai monogamijos palydovai, heterizmas ir santuokinė neištikimybė, čia bevaidina visiškai menką vaidmenį; žmona faktiškai vėl atgavo ištuokos teisę, ir jeigu šalys negali sugyventi, jos verčiau persiskiria. Trumpai tariant, proletarinė santuoka yra monogaminė etimologine šio žodžio prasme, bet anaiptol ne istorine jo prasme[26].
Mūsų teisininkai, žinoma, yra tos nuomonės, kad įstatymų leidybos pažanga vis labiau atimanti moterims bet kurį pagrindą skųstis. Šių laikų civilizuotųjų šalių įstatymų sistemos vis labiau pripažįsta, pirma, jog, norint, kad santuoka galiotų, ji turi būti abiejų šalių savanoriškai sudaryta sutartis, ir, antra, jog ir santuokoje abi šalys viena antros atžvilgiu privalo turėti vienodas teises ir pareigas. Jeigu abu šie reikalavimai būtų nuosekliai vykdomi, moterys turėtų viską, ko jos pageidauja.
Ši grynai teisinė argumentacija yra lygiai tokia pat, kaip ir ta, kuria radikalus respublikonas buržua ragina proletarą laikytis tvarkos. Darbo sutartis neva savanoriškai sudaroma abiejų šalių. Bet ji laikoma savanoriškai sudaryta todėl, kad įstatymas popieriuje abi šalis stato į lygią padėtį. Galia, kurią skirtinga klasinė padėtis suteikia vienai šaliai, spaudimas, kurį ji daro kitai šaliai, t. y. tikroji abiejų šalių ekonominė padėtis,— visa tai įstatymui nė kiek nerūpi. Ir darbo sutarties galiojimo laikui abi šalys turi būti lygiateisės, kol viena ar antra šalis įsakmiai nėra atsisakiusi nuo savo teisių. Kad ekonominė padėtis verčia darbininką atsisakyti net nuo paskutinio teisių lygybės šešėlio,— irgi įstatymui nerūpi.
Santuokos atžvilgiu net pažangiausias įstatymas esti visiškai patenkintas, jeigu suinteresuotosios šalys formaliai paliudijo susituokią savanoriškai. Kas darosi už juridinių kulisų, kur vyksta tikrasis gyvenimas, kaip šis savanoriškas sutikimas gaunamas,— tuo įstatymas ir teisininkas gali nesirūpinti. O juk čia paprasčiausias įvairių šalių teisės palyginimas turėtų teisininkui parodyti, ką šis savanoriškas sutikimas reiškia. Šalyse, kur įstatymas užtikrina vaikams privalomą tėvų turto dalies paveldėjimą, taigi, kur jie negali būti nušalinti nuo paveldėjimo,— Vokietijoje, prancūzų teisės šalyse ir kitur,— vaikai, norėdami susituokti, turi gauti tėvų sutikimą. Anglų teisės šalyse, kur įstatymas nereikalauja tėvų sutikimo susituokti, tėvai gali visiškai laisvai elgtis su savo turtu, sudarydami testamentą, ir gali savo nuožiūra savo vaikus nušalinti nuo paveldėjimo. Tačiau aišku, kad, nepaisant to ir kaip tik dėl to, laisvė susituokti tose klasėse, kuriose yra ką paveldėti, Anglijoje ir Amerikoje faktiškai nė kiek nėra didesnė, kaip Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Ne geriau yra su vyro ir moteries juridiniu lygiateisiškumu santuokoje. Teisinė abiejų nelygybė, mūsų paveldėta iš ankstesnių visuomeninių santykių, yra ne moteries ekonominės priespaudos priežastis, bet rezultatas. Senajame komunistiniame namų ūkyje, apimančiame daugelį santuokinių porų ir jų vaikus, moterims patikėtasis šio ūkio tvarkymas buvo lygiai tokia pat visuomeninė, visuomenei būtina veiklos sritis, kaip ir maisto parūpinimas, kuris buvo vyrų darbas. Patriarchalinei šeimai ir dar labiau monogaminei atskirai šeimai atsiradus, ši padėtis pasikeitė. Namų ūkio tvarkymas neteko savo visuomeninio pobūdžio. Jis nebelietė visuomenės. Jis tapo privačiu užsiėmimu; žmona virto vyriausiąja tarnaite, buvo nušalinta nuo visuomeninės gamybos. Tik stambioji mūsų laikų pramonė vėl atvėrė jai — ir tai tik proletarei — kelią į visuomeninę gamybą. Bet atvėrė tokiu būdu, kad jeigu moteris atlieka savo privačias pareigas šeimoje, tai ji būna nušalinta nuo visuomeninės gamybos ir nieko negali uždirbti, o jeigu ji nori dalyvauti visuomeninėje gamyboje ir savarankiškai uždirbti, tai ji nepajėgia atlikti savo šeiminių pareigų. Ir šiuo atžvilgiu moteries padėtis yra vienokia tiek fabrike, tiek ir visose darbo srityse, įskaitant mediciną ir advokatūrą. Šiuolaikinė atskira šeima yra pagrįsta atvira ir užmaskuota moteries namų vergija, o šiuolaikinė visuomenė yra masė, susidedanti tiktai iš atskirų šeimų, tartum savo molekulių. Šiais laikais vyras didele dauguma atvejų, bent jau pasiturinčiųjų klasių tarpe, turi uždirbti, būti šeimos maitintoju, ir tai suteikia jam viešpataujančią padėtį, kuri nereikalinga jokių specialių teisinių privilegijų. Šeimoje jis yra buržua, o žmona atitinka proletariatą. Bet pramonės srityje specifinis proletariatą slegiančios ekonominės priespaudos pobūdis visai aiškiai pasireiškia tik tuomet, kai yra panaikintos visos įstatymais paremtos kapitalistų klasės ypatingosios privilegijos ir įvestas visiškas juridinis abiejų klasių lygiateisiškumas; demokratinė respublika nepanaikina abiejų klasių priešingumo,— priešingai, ji tik sukuria dirvą, kurioje vyksta kova šiam priešingumui išspręsti. Ir tik tada aiškiai išryškės tiek savotiškas vyro viešpatavimo žmonai šiuolaikinėje šeimoje pobūdis, tiek ir būtinumas nustatyti tikrą jų abiejų visuomeninę lygybę, taip pat ir būdas tai pasiekti, kai jie abu taps juridiškai visiškai lygiateisiai. Tuomet pasirodys, kad pirmoji parengiamoji sąlyga moteriai išsivaduoti yra visos moteriškosios lyties grąžinimas į visuomeninę gamybą, o tai savo ruožtu reikalauja, kad atskira šeima nustotų buvusi ūkiniu visuomenės vienetu.
Taigi, turime tris pagrindines santuokos formas, kurios, aplamai imant, atitinka tris pagrindines žmonijos vystymosi stadijas. Grupinė santuoka atitinka laukinę būklę, porinė santuoka — barbarybę, monogamija, kurią papildo santuokinė neištikimybė ir prostitucija,— civilizaciją. Aukštutinėje barbarybės pakopoje tarp porinės santuokos ir monogamijos įsiterpia vyrų viešpatavimas vergėms ir daugpatystė.
Kaip parodė visas mūsų dėstymas, šiuo nuosekliu formų pasikeitimu pasireiškiančios pažangos savotiškumas yra tas, kad grupinei santuokai būdingos lytinės laisvės vis labiau netenka moterys, bet ne vyrai. Ir iš tikrųjų grupinė santuoka vyrams faktiškai tebeegzistuoja ir lig šiol. Tai, kas laikoma moteriai nusikaltimu ir užtraukia sunkius teisinius bei visuomeninius padarinius, vyrui laikoma kažkuo garbingų arba, blogiausiu atveju, nereikšminga moraline dėme, kuri su malonumu nešiojama. Bet kuo labiau senovinis heterizmas, veikiamas kapitalistinės prekinės gamybos, mūsų laikais kinta ir prisitaiko prie pastarosios, kuo labiau jis virsta atvira prostitucija, tuo labiau didėja jo demoralizuojanti įtaka. Ir vyrus jis daug labiau demoralizuoja, negu moteris. Prostitucija moterų tarpe nusmukdo tik tas nelaimingąsias, kurios tampa jos aukomis, bet ir jas toli gražu ne tokiu laipsniu, kaip paprastai manoma. Užtat ji demoralizuoja visą vyriškąją žmonijos pusę. Antai, pavyzdžiui, ilgas buvimas jaunikiu devyniais atvejais iš dešimties yra tikra parengiamoji santuokinės neištikimybės mokykla.
Bet mes artinamės prie visuomeninio perversmo, kada neabejotinai išnyks tiek ligšioliniai monogamijos ekonominiai pagrindai, tiek ir jos papildinio — prostitucijos — pagrindai. Monogamija atsirado dėl didelių turtų susikoncentravimo vienose rankose, būtent — vyro rankose, ir dėl reikalo, kad šiuos turtus paveldėtų šio, o ne kito vyro vaikai. Tam buvo reikalinga žmonos, o ne vyro monogamija, ir ši žmonos monogamija visiškai nepastojo kelio atvirai ar slaptai vyro poligamijai. Bet būsimasis visuomeninis perversmas, paversdamas visuomenine nuosavybe bent didžiausiąją pastoviųjų, paveldimųjų turtų — gamybos priemonių — dalį, iki minimumo sumažins visą šį rūpinimąsi paveldėjimo reikalais. Bet kadangi monogamija atsirado dėl ekonominių priežasčių, tai ar ji išnyks, kai išnyks šios priežastys?
Į tai būtų galima ne be pagrindo atsakyti: ji ne tik neišnyks, bet, priešingai, tik tuomet bus pilnutinai įgyvendinta, nes, gamybos priemones pavertus visuomenine nuosavybe, išnyks ir samdomasis darbas, proletariatas, taigi, ir būtinumas tam tikram — statistiškai apskaičiuojamam — moterų skaičiui atsiduoti vyrams už pinigus. Prostitucija išnyks, o monogamija, užuot žlugusi, pagaliau taps realybe ir vyrams.
Taigi, vyrų padėtis, šiaip ar taip, labai pasikeis. Bet ir moterų, visų moterų, padėtis žymiai pasikeis. Gamybos priemonėms pavirtus visuomenine nuosavybe, atskira šeima nustos buvusi ūkiniu visuomenės vienetu. Privatus namų ūkis pavirs visuomenine darbo šaka. Vaikų priežiūra ir jų auklėjimas taps visuomeniniu reikalu: visuomenė vienodai rūpinsis visais vaikais, vis tiek ar jie būtų santuokiniai, ar nesantuokiniai. Todėl nebereikės nerimauti dėl „padarinių“, o tai šiuo metu yra esmingiausias visuomeninis — tiek moralinis, tiek ir ekonominis — momentas, kliudantis merginai nesivaržant atsiduoti mylimam vyrui. Argi tai nebus pakankama priežastis palaipsniui įsigalėti laisvesniam lytiniam santykiavimui, o kartu ir atlaidesnei viešajai nuomonei dėl merginų garbės ir moterų drovumo? Ir, pagaliau, argi mes nematėme, kad nors šių laikų pasaulyje monogamija ir prostitucija yra priešybės, bet neatskiriamos priešybės, tos pačios visuomeninės santvarkos poliai? Argi gali išnykti prostitucija, nepatraukdama kartu su savimi į prarają ir monogamijos?
Čia pradeda veikti naujas momentas, kurio tik užuomazga egzistavo monogamijos išsivystymo metu: individualinė lytinė meilė.
Iki viduramžių negalėjo būti nė kalbos apie individualinę lytinę meilę. Savaime suprantama, kad fizinis grožis, artimi santykiai, vienodi polinkiai ir t. t. priešingų lyčių žmonėse sužadindavo norą lytiškai santykiauti, kad tiek vyrams, tiek ir moterims nebuvo visiškai tolygu, su kuo jie leisdavosi į šiuos intymiausius santykius. Bet nuo to iki dabartinės lytinės meilės dar be galo toli. Visoje senovėje santuokas už sutuoktinius sudarydavo tėvai, ir sutuoktiniai ramiai su tuo susitaikindavo. Tas truputis santuokinės meilės, kurį pažįsta senovė, nėra koks nors subjektyvus polinkis, bet objektyvi pareiga, ne santuokos pagrindas, bet jos papildymas. Meilės santykiai dabartine prasme senovėje pasitaiko tik už oficialiosios visuomenės ribų. Piemenys, kurių meilės džiaugsmus ir sielvartus mums apdainuoja Teokritas ir Moschas, Longo „Dafnis ir Chloja“[27], yra vien tik vergai, nedalyvaujantys valstybės reikaluose, laisvojo piliečio gyvenimo sferoje. Tačiau, neskaitant meilės ryšių vergų tarpe, šiuos ryšius randame tik kaip žlugdančio senovės pasaulio irimo padarinį, ir tai su tomis moterimis, kurios taip pat yra už oficialiosios visuomenės ribų,— su heteromis, t. y. su svetimšalėmis ar į laisvę paleistosiomis vergėmis: Atėnuose — jų žlugimo išvakarėse, Romoje — imperijos laikais. O jeigu meilės ryšiai iš tikrųjų pasitaikydavo tarp laisvųjų piliečių — vyrų ir moterų, tai tik kaip svetimavimas. Ir klasikiniam senovės meilės dainiui, senajam Anakreontui, lytinė meilė mūsų prasme buvo tiek nesvarbi, kad jis net nesidomėjo mylimosios būtybės lytimi.
Mūsų lytinė meilė iš esmės skiriasi nuo paprasto lytinio potraukio, nuo senovės žmonių eroso. Pirma, ji numato abipusę besimylinčių asmenų meilę; šiuo atžvilgiu moteries ir vyro padėtis yra lygi, o antikinio eroso laikais moteries anaiptol ne visuomet būdavo atsiklausiama. Antra, lytinės meilės intensyvumas ir patvarumas yra tokio laipsnio, jog abiem šalims vienas antro neturėjimas ir persiskyrimas atrodo didelė, jei ne didžiausia nelaimė; kad galėtų vienas antrą turėti, jie leidžiasi į didelę riziką, kartais net rizikuoja savo gyvybe, o tai senovėje pasitaikydavo nebent tik santuokinės ištikimybės laužymo atvejais. Ir pagaliau atsiranda naujas dorovinis kriterijus lytiniam ryšiui vertinti: klausiama ne tik to, ar šis ryšys buvo santuokinis ar nesantuokinis, bet ir to, ar jis atsirado iš abipusės meilės, ar ne? Suprantama, kad į šį naują kriterijų feodalinėje ir buržuazinėje praktikoje žiūrima ne geriau, kaip į visus kitus dorovės kriterijus — jo nepaisoma. Bet į jį ir ne blogiau žiūrima. Jis taip pat pripažįstamas, kaip ir kiti,— teorijoje, popieriuje. O daugiau reikalauti tuo tarpu ir negalima.
Viduramžiai pradeda nuo to, ties kuo sustojo senovė su savo lytinės meilės pradmenimis: nuo svetimavimo. Mes jau pavaizdavome riteriškąją meilę, sukūrusią aušros dainas. Nuo šios meilės, siekiančios sugriauti santuoką, iki tos, kuri turi ją pagrįsti, dar tolimas kelias, kurio riteriai negalėjo nueiti iki galo. Net jeigu pereisime nuo lengvabūdiškų romaniškųjų tautų prie dorovingųjų germanų, tai „Nibelungų giesmėje“ rasime, kad Krimhilda, nors yra slaptai įsimylėjusi Zigfridą ne mažiau, kaip jis ją, vis dėlto, Gunteriui paskelbus, kad jis ją pažadėjęs riteriui, kurio vardo jis nemini, ji atsako paprastai:
„Jums nereikia manęs prašyti; kaip Jūs man paliepsite, taip aš visuomet ir pasielgsiu; ką Jūs, Valdove, paskirsite man vyru, su tuo aš mielai susižadėsiu"[28].
Jai nė į galvą neateina, kad čia iš viso galėtų būti atsižvelgta į jos meilę. Gunteris peršasi Brunhildai, o Etcelis — Krimhildai, nė karto jų nepamatę; taip pat „Gudrunoje“[29] Airijos Zigebantas peršasi Norvegijos Utei, Hegelingeno Hetelis — Airijos Hildai, pagaliau Morlando Zigfridas, Ormanijos Hartmutas ir Zelando Hervigas — Gudrunai; ir tik čia pastaroji savo noru apsisprendžia susituokti su Hervigu. Paprastai jaunam kunigaikščiui sužadėtinę išrenka jo tėvai, jeigu jie dar gyvi; priešingu atveju, jis pats išsirenka, pasitardamas su žymesniaisiais vasalais, kurie visais atvejais taip pat taria svarų žodį. Kitaip nė negali būti. Riteriui arba baronui, kaip ir pačiam krašto kunigaikščiui, vedybos — politinis aktas, proga savo galiai padidinti, sudarant naujas sąjungas; viską turi nulemti namų interesai, o ne asmeninės simpatijos. Tad kaipgi čia gali paskutinis žodis susituokimo klausimu priklausyti meilei?
Ne kitaip buvo ir su viduramžių miestų cechiniu biurgeriu. Vien jau saugojusios jį privilegijos, įvairius apribojimus nustatančios cechų taisyklės, dirbtinės ribos, teisiškai skyrusios jį čia nuo kitų cechų, čia nuo jo paties cecho draugų, čia nuo pameistrių ir mokinių,— pakankamai susiaurino tą ratą, kuriame jis galėjo ieškoti sau tinkamos žmonos. Ir kuri nuotaka būdavo labiausiai tinkama,— šioje painioje sistemoje nustatydavo tikrai ne jo individualinės simpatijos, bet šeimos interesai.
Taigi, begalėje atvejų susituokimas iki pačios viduramžių pabaigos liko tuo, kuo jis buvo nuo pat pradžios,— dalyku, kurį sprendė ne patys susituokiantieji. Pradžioje žmonės gimdavo jau susituokę — susituokę su ištisa kitos lyties žmonių grupe. Išsivysčius vėlesnėms grupinės santuokos formoms, tikriausiai buvo tokia pat padėtis, tik vis siaurėjant grupei. Porinės santuokos laikais savo vaikų santuokas paprastai sutaria motinos; ir čia lemiamą vaidmenį vaidina sumetimai dėl naujų giminystės ryšių, kurie turi suteikti jaunajai porai tvirtesnę padėti giminėje ir gentyje. O kai privatinė nuosavybė įgavo persvarą prieš bendrą nuosavybę ir, atsiradus suinteresuotumui, kad palikuonys galėtų paveldėti turtą, įsigalėjo tėvinė teisė ir monogamija,— susituokimas pasidarė visiškai priklausomas nuo ekonominių sumetimų. Pirktinės santuokos forma išnyksta, bet iš esmės ši santuoka vis plačiau įsigali, tad ne tik moteris, bet ir vyras yra vertinamas ne pagal savo asmenines savybes, o pagal savo turtą. Viešpataujančiųjų klasių praktikoje nuo pat pradžios buvo negirdėtas dalykas, kad abipusės šalių simpatijos, sprendžiant susituokimo klausimą, būtų svarbesnės už visus kitus sumetimus; kažkas panašaus pasitaikydavo tik romantikoje arba engiamosiose klasėse, į kurias nebuvo atsižvelgiama.
Tokia buvo padėtis, kurią rado kapitalistinė gamyba, kai ji, prasidėjus geografinių atradimų laikotarpiui, besivystant pasaulinei prekybai ir manufaktūrai, ėmė ruoštis pasauliniam viešpatavimui. Reikia manyti, kad šis susituokimo būdas jai nepaprastai pritiko, ir iš tikrųjų taip ir buvo. Tačiau — pasaulinės istorijos ironija neišsemiama — kaip tik kapitalizmui buvo skirta pralaužti jame lemiamą spragą. Kapitalistinė gamyba, viską paversdama prekėmis, panaikino visus tradicinius, senovinius santykius, o vietoj paveldėtųjų papročių, istorinės teisės į pirmąją eilę iškėlė pirkimą ir pardavimą, „laisvą“ sutartį. Anglų teisininkas H. S. Meinas tarėsi padaręs didžiausią atradimą, sakydamas, kad visą mūsų pažangą, palyginus su pirmesnėmis epochomis, sudaro mūsų perėjimas from status to contract[30] — nuo paveldėtosios prie savanoriškomis sutartimis nustatomos santvarkos[31]; beje,— kiek iš viso tai yra teisinga,— tai buvo pažymėta jau „Komunistų manifeste“[32]
Bet sudarinėti sutartis gali tie žmonės, kurie gali laisvai disponuoti savo asmenimi, poelgiais ir turtais ir kurie vienas antro atžvilgiu yra lygiateisiai. Sukurti tokius „laisvus“ ir „lygius“ žmones kaip tik ir buvo vienas svarbiausiųjų kapitalistinės gamybos darbų. Nors tai iš pradžių vyko dar tik pusiau sąmoningai ir, be to, po religijos skraiste, vis dėlto nuo Liuterio ir Kalvino reformacijos laikų tvirtai buvo nustatytas teiginys, kad žmogus už savo poelgius yra visiškai atsakingas tik tuomet, jeigu jis juos padarė, turėdamas visišką valios laisvę, ir kad priešintis kiekvienai prievartai, spiriančiai atlikti nedorovingą veiksmą, yra dorovinė pareiga. Bet kaipgi tai derinosi su ankstesne susituokimo praktika? Pagal buržuazinę pažiūrą santuoka buvo sutartis, teisinis sandėris, ir, be to, visų svarbiausias, nes jis visam gyvenimui lėmė dviejų žmonių kūno ir dvasios likimą. Tiesa, šis sandėris tuo metu formaliai būdavo sudaromas savo noru; be šalių sutikimo reikalas nebuvo sprendžiamas. Bet perdaug gerai buvo žinoma, kaip šis sutikimas būdavo gaunamas ir kas būdavo tikrieji tuokėjai. Bet jeigu būdavo reikalaujama tikros apsisprendimo laisvės visoms kitoms sutartims sudaryti, tai kodėl nereikalauti jos šiai sutarčiai? Argi du jaunuoliai, kurie turėjo būti sujungti, neturėjo teisės laisvai disponuoti savimi, savo kūnu ir jo organais? Argi lytinė meilė riterystės dėka nebuvo tapusi mada ir argi sutuoktinių meilė, priešinga riteriškajai, su svetimavimu susijusiai meilei, nebuvo tikroji buržuazinė jos forma? Bet jeigu sutuoktinių pareiga — mylėti vienas antrą, tai argi ne pačių įsimylėjusiųjų buvo tokia pat pareiga susituokti vienam su antru, o ne su kuo nors kitu? Argi ši įsimylėjusiųjų teisė nebuvo aukštesnė už tėvų, giminaičių ir kitų įprastinių vestuvinių maklerių bei piršlių teisę? Jeigu laisvo asmeninio pasirinkimo teisė nesidrovėdama įsibrovė į bažnyčią ir religiją, tai kaipgi ji galėjo paisyti nepakenčiamų vyresniosios kartos pretenzijų disponuoti jaunesniosios kartos kūnu, siela, turtu, laime ir nelaime?
Šie klausimai turėjo iškilti tuo metu, kai atsileido visi senieji visuomenės ryšiai ir susvyravo visos paveldėtosios pažiūros. Pasaulis iš karto pasidarė beveik dešimt kartų didesnis; vietoj ketvirtosios pusrutulio dalies dabar prieš Vakarų europiečių akis iškilo visas žemės rutulys, ir jie skubėjo užvaldyti kitus septynis ketvirtadalius. Ir kartu su senosiomis ankštomis tėvynės ribomis išnyko ir tūkstantmetinės viduramžių tradicinės galvosenos ribos. Išoriniam ir vidiniam žmogaus žvilgsniui atsivėrė nepalyginti platesnis horizontas. Ką gi bereiškė garbingumo reputacija ir per kartų kartas paveldėtos garbingosios cechinės privilegijos jaunuoliui, kurį viliojo Indijos turtai, Meksikos ir Potosio aukso bei sidabro kasyklos? Buržuazijai tai buvo klajojančios riterystės laikai; ji taip pat turėjo savo romantiką ir savo meilės svajones, bet buržuaziniu pagrindu ir galų gale buržuaziniais tikslais.
Aplinkybės susidėjo taip, kad kylanti buržuazija, ypač protestantiškosiose šalyse, kur labiausiai buvo sukrėsta esamoji santvarka, ir santuokai vis labiau pripažino sutarčių sudarymo laisvę ir įgyvendino ją anksčiau pavaizduotu būdu. Santuoka liko klasine santuoka, bet klasės ribose šalims buvo pripažinta tam tikra pasirinkimo laisvė. Ir popieriuje, tiek moralės teorijoje, tiek ir poetiniuose aprašymuose, nebuvo nieko tvirčiau nustatyto, kaip tai, kad kiekviena santuoka, kuri nesiremia abipuse lytine meile ir tikrai laisvu sutuoktinių sutikimu, yra nedorovinga. Trumpai sakant, santuoka iš meilės buvo paskelbta žmogaus teise, be to, ne tik droit de l’homme[33], bet, kaip išimtis, ir droit de la femme[34].
Tačiau ši žmogaus teisė vienu atžvilgiu skyrėsi nuo visų kitų vadinamųjų žmogaus teisių. Kai praktikoje pastarosiomis tesinaudojo tiktai viešpataujančioji klasė — buržuazija, ir jos buvo tiesiogiai ar netiesiogiai panaikintos engiamajai klasei — proletariatui, čia vėl pasireiškia istorijos ironija. Viešpataujančioji klasė yra žinomų ekonominių įtakų veikiama, ir todėl joje tik išimtiniais atvejais pasitaiko tikrai laisvai sudarytų santuokų, o engiamojoje klasėje, kaip matėme, jos yra taisyklė.
Taigi, visiška laisvė susituokti gali būti visuotinai įgyvendinta tik tuomet, kai kapitalistinės gamybos ir jos sukurtų nuosavybės santykių panaikinimas pašalins visus šalutinius, ekonominius sumetimus, kurie dabar dar tebeturi tokią didelę įtaką sutuoktiniams pasirinkti. Tuomet jau nebeliks jokio kito motyvo, išskyrus abipusę simpatiją.
Kadangi lytinė meilė iš prigimties yra išimtinė,— nors šis išimtinumas šiuo metu tėra įgyvendinamas tik moteries atžvilgiu,— tai lytine meile pagrįsta santuoka iš prigimties yra monogamija. Matėme, kad Bachofenas buvo teisus, vertindamas išsivystymą nuo grupinės santuokos į monogamiją kaip pažangą, kuri buvo pasiekta daugiausia moterų dėka; tik perėjimą nuo porinės santuokos prie monogamijos tenka priskirti vyrams; istoriškai šis perėjimas iš esmės pasireiškė moterų padėties pablogėjimu ir vyrų neištikimybės palengvinimu. Taigi, kai tik atkris ekonominiai sumetimai, dėl kurių moterys toleravo šią įprastinę vyrų neištikimybę,— rūpestis dėl savo pačių egzistavimo ir dar daugiau dėl savo vaikų ateities,— to dėka pasiektas moteries lygiateisiškumas, sprendžiant iš viso ligšiolinio patyrimo, turės nepalyginti didesnę įtaką, kad įsigalėtų tikra vyrų monogamija, o ne moterų poliandrija.
Bet čia nuo monogamijos visiškai atkris visi tie būdingieji bruožai, kuriais ją paženklino jos atsiradimas iš nuosavybės santykių, būtent, pirma, vyro viešpatavimas ir, antra, santuokos neišardomumas. Vyro viešpatavimas santuokoje tėra jo ekonominio viešpatavimo padarinys ir kartu su juo išnyks savaime. Santuokos neišardomumas iš dalies yra padarinys ekonominių sąlygų, kuriomis monogamija atsirado, iš dalies — tradicija tų laikų, kada tų ekonominių sąlygų sąryšis su monogamija dar nebuvo teisingai suprastas ir buvo religijos perdėtai traktuojamas. Šiais laikais santuokos neišardomumas jau tūkstančiais atvejų yra laužomas. Jeigu tik iš meilės sudarytoji santuoka yra dorovinga, tai dorovinga lieka tik tokia santuoka, kurioje tebeegzistuoja meilė. Bet individualinės lytinės meilės trukmė pas atskirus individus labai nevienoda, ypač pas vyrus, ir, jausmui išnykus arba naujai aistringai meilei jį nustelbus, ištuoka turi teigiamą reikšmę tiek abiem šalims, tiek ir visuomenei. Tik reikia apsaugoti žmones nuo to, kad jiems tenka bristi per nereikalingą ištuokos bylos purvą.
Taigi, tai, ką mes dabar galime spėti apie lyčių santykių formas, panaikinus kapitalistinę gamybą, yra daugiausia neigiamo pobūdžio, jos dažniausiai nusakomos tuo, kas atkrinta. Bet kas gi atsiras nauja? Tai paaiškės tuomet, kai išaugs nauja karta: karta vyrų, kuriems niekuomet savo gyvenime neteks pirktis moteries už pinigus ar kitokias socialinės galios priemones, ir karta moterų, kurioms niekuomet neteks nei atsiduoti vyrui dėl kurių nors kitų sumetimų, išskiriant meilę, nei vengti atsiduoti mylimajam dėl ekonominių padarinių baimės. Kai šie žmonės atsiras, jie pasiųs velniop visa tai, kas šiandien laikoma jiems privaloma daryti; jie patys žinos, kaip jie turi elgtis, ir, tuo vadovaudamiesi, susidarys viešąją nuomonę apie kiekvieno atskiro individo elgseną,— ir taškas.
Tačiau grįžkime prie Morgano, nuo kurio gerokai nutolome. Jo knyga neapima civilizacijos laikotarpiu išsivysčiusių visuomeninių institutų istorinio tyrinėjimo. Todėl monogamijos likimą šiuo laikotarpiu jis mini tik visai trumpai. Jis taip pat tolesniame monogaminės šeimos vystymesi įžiūri tam tikrą pažangą, prisiartinimą prie visiškos teisinės lyčių lygybės, tačiau nelaikydamas šio tikslo jau pasiektu. Bet,— sako jis,—
„jeigu pripažinsime tą faktą, kad šeima išgyveno vieną po kitos keturias formas ir dabar gyvena penktąją, tai kyla klausimas, ar ilgai ši forma gali išlikti ateityje? Vienintelis galimas atsakymas yra tas, kad ji turi vystytis, visuomenei besivystant, ir kitėti, visuomenei kitėjant, visiškai taip, kaip buvo lig šiol. Ji yra visuomeninės santvarkos padarinys ir atspindės jos kultūrinį lygį. Kadangi monogaminė šeima nuo civilizacijos pradžios patobulėjo, ir ypač pastebimai patobulėjo naujaisiais laikais, tai galima bent spėti, kad ji galės ir toliau tobulėti, kol bus pasiekta abiejų lyčių lygybė. O jeigu monogaminė šeima tolimoje ateityje nepajėgs įvykdyti visuomenės reikalavimų, tai neįmanoma iš anksto pasakyti, kokio pobūdžio bus jos įpėdinė“[35].
[1] — Napoleono kodeksas.
[2] Čia kalbama apie Napoleono laikais, 1804 m., priimto Civilinio kodekso 230 straipsnį.
[3] Žr. K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas («Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 32).
[4] 1884 metų leidime šio sakinio pabaiga buvo šitokia: „o didvyrių laikmečiu randame moterį pusiau uždarytą, izoliuotą nuo žmonių; tokia jos izoliacija turėjo užtikrinti neabejotiną vaikų kilmę iš tėvo“. Beveik visą tolesnį tekstą iki žodžių: „graikės gana dažnai rasdavo progų savo vyrams apgaudinėti“ (žr. šio leidinio 71 p.) Engelsas pridėjo 1891 metų leidime, panaudodamas keletą sakinių iš 1884 metų leidimo.
[5] Homeras. Odisėja, pirmoji giesmė.
[6] Eschilas. Orestėja. Agamemnonas.
[7] Plutarchas. Lakedemoniečių moterų pasisakymai, sk. V; žr. taip pat G. F. Schoemann. Griechische Alterthümer. Bd. I, Berlin, 1855, S. 268 (G. F. Šemanas. Graikų senienos, t. I, Berlynas, 1855, p. 268).
[8] Spartiatai — pilnateisiai senovės Spartos piliečiai.
Helotai — beteisiai senovės Spartos gyventojai, priskirti prie žemės ir spartiatų žemvaldžių naudai privalantys atlikti tam tikras prievoles. Helotų padėtis iš esmės niekuo nesiskyrė nuo vergų padėties.
[9] Aristofanas. Moterys Fesmoforijų šventėje.
[10] Herodotas. Istorija, kn. VIII, sk. 105; žr. taip pat W. Wachsmuth. Hellenische Alterthumskunde aus dem Gesichtspunkte des Staates. Th. II, Abth. II, Halle, 1830, S. 77 (V. Vachsmutas. Studija apie helenų senovę jos valstybingumo požiūriu, d. II, sk. II, Halė, 1830, p. 77).
[11] Euripidas. Orestas.
[12] 1884 metų leidime vietoj žodžių: „ekonominėmis sąlygomis“ išspausdinta: „visuomeninėmis sąlygomis“; sakinio pabaigą nuo žodžių „būtent, privatinės nuosavybės pergale“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[13] Pastarąjį sakinį Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[14] Engelsas pateikia mintį, pareikštą Markso ir Engelso veikale „Vokiečių ideologija“ (žr. Marx/Engels. Werke, Bd. 3, Berlin, 1958, S. 31).
[15] L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 504.
[16] Tolesnį tekstą iki žodžių: „Heterizmas yra toks pat visuomeninis institutas“ (žr. šio leidinio 74 p.) Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[17] Hierodulai, hierodulės — senovės Graikijoje ir graikų kolonijose vergai ir vergės, priklausę šventykloms. Hierodulės daugelyje vietų, ypač Artimosios Azijos miestuose ir Korinte, praktikavo religinę prostituciją.
[18] Šį ir pirmesnį sakinį Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[19] Žr. Tacitas. Germanija, sk. 18—19.
[20] Pastarąjį sakinį Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[21] Amianas Marcelinas. Istorija 31 knygoje, kn. XXXI, sk. 9; Prokopas Kesarietis. Karas su gotais, kn. II, sk. 14 („Justiniano karų su persais, vandalais ir gotais istorijos“ VI knyga).
[22] Turima galvoje XI a.—XIII a. pradžios Pietų Prancūzijos trubadūrų poezija.
[23] 1884 metų leidime: „vokiečių ir švedų“.
[24] Tolesnį tekstą iki žodžių: „Lytinė meilė santykiuose su moterimi" Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[25] Engelsas čia perfrazuoja vieną vietą iš Š. Furjės kūrinio: Théorie de l’unité universelle, vol. III, 2-me éd.; Oeuvres complètes, t. IV, Paris, 1841, p. 120 (Pasaulio vienybės teorija, t. III, 2-sis leid.; Pilnas raštų rinkinys, t. IV, Paryžius, 1841, p. 120); pirmasis šio kūrinio leidimas išėjo antrašte: Traité de l’association domestique-agricole. T. I—II, Paris—Londres, 1822 (Traktatas apie namų ūkio ir žemdirbystės asociaciją, t. I-II, Paryžius—Londonas, 1822).
[26] Visą tolesnį šio skyriaus tekstą, išskyrus paskutinę pastraipą, prasidedančią žodžiais: „Tačiau grįžkime prie Morgano“ (žr. šio leidinio 93 p.), Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[27] Dafnis ir Chloja — II—III amžių senovės graikų romano herojai; apie jo autorių Longą neišliko jokių žinių.
[28] Žr. Nibelungų giesmė, devinta giesmė.
[29] „Gudruna“ (taip pat „Kudruna“) — viduramžių, XIII amžiaus, vokiečių epinė poema.
[30] — nuo statuto prie sutarties.
[31] H. S. Maine. Ancient Law: its Connection with the Early History of Society, and its Relation to Modern Ideas (H. S. Meinas. Senovės teisė: jos ryšys su ankstyvąja visuomenės istorija ir jos santykis su šiuolaikinėmis teisinėmis sąvokomis); pirmasis šio veikalo leidimas pasirodė Londone 1861 metais; Engelso minimą vietą žr. to leidimo 170 psl.
[32] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas, pirmasis skyrius. Vilnius, 1970, p. 44—51.
[33] Žodžių žaismas: „droit de l’homme“ reiškia „žmogaus teisė“ ir „vyro teisė".
[34] — moteries teise.
[35] L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 491—492.