Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Morganas yra pirmasis, kuris kompetentingai mėgina susisteminti žmonijos priešistorijį, ir, kol žymiai pagausėjusi medžiaga nevers daryti pakeitimų, be abejonės, galios jo pasiūlytasis periodizavimas.
Iš trijų pagrindinių epochų — laukinės būklės, barbarybės, civilizacijos — jį tedomina, tiesą sakant, tik dvi pirmosios ir perėjimas į trečiąją. Kiekvieną šių dviejų epochų jis suskirsto į žemutinę, vidurinę ir aukštutinę pakopas pagal pragyvenimo priemonių gamybos pažangą, nes, sako jis,
„sumanumas šioje gamyboje turi lemiamą reikšmę žmogaus pranašumo ir gamtos užvaldymo laipsniui; iš visų gyvųjų būtybių tik žmogus pasiekė beveik neribotą viešpatavimą maisto produktų gamybos srityje. Visos didžiosios žmonijos pažangos epochos daugiau ar mažiau tiesiogiai sutampa su pragyvenimo šaltinių išplėtimo epochomis“[1],
Greta to vyksta šeimos vystymasis, bet jis neduoda tokių ryškių požymių laikotarpiams suskirstyti.
1. Žemutinė pakopa. Žmonijos vaikystė. Žmonės dar tebegyveno pirmykštėse savo buveinėse, tropikų arba subtropikų miškuose; bent iš dalies jie gyveno medžiuose, nes tik tuo teišaiškinamas jų išlikimas tarp didelių plėšriųjų žvėrių. Vaisiai, riešutai ir šaknys buvo jų maistas; artikuliuotos kalbos atsiradimas yra svarbiausias šio laikotarpio pasiekimas. Iš visų tautų, kurios pasidarė žinomos istoriniu laikotarpiu, nė viena nebebuvo šioje pirmykštėje būklėje. Nors ši būklė, tur būt, truko daug tūkstančių metų, tačiau jos buvimo mes tiesioginiais liudijimais įrodyti negalime; bet, pripažinus žmogaus kilimą iš gyvulių pasaulio, neišvengiamai reikia pripažinti šios pereinamosios būklės buvimą.
2. Vidurinė pakopa. Ji prasideda nuo žuvų (prie jų mes priskiriame ir vėžius, moliuskus bei kitus vandens gyvūnus) pavartojimo maistui ir ugnies panaudojimo. Abu šie dalykai yra susiję, nes žuvinis maistas, tik panaudojus ugnį, pasidaro visiškai tinkamas vartoti. Bet, pradėję vartoti šį naują maistą, žmonės tapo nepriklausomi nuo klimato ir vietovės; slinkdami paupiais ir pajūriais, jie galėjo, net tebebūdami laukiniai, išplisti didžiojoje žemės paviršiaus dalyje. Grubiai padirbti, nešlifuoti akmeniniai ankstyvojo akmens amžiaus įrankiai, vadinamieji paleolitiniai įrankiai, priklausantys vien tiktai ar daugiausia šiam laikotarpiui ir paplitę visuose žemynuose, yra šio kilnojimosi įrodymai. Naujai apgyventos zonos ir nepaliaujamai veiklus potraukis ieškoti, naudojantis trynimo būdu gauta ugnimi, suteikė naujų maisto produktų, kaip kad karštuose pelenuose arba kepamosiose duobėse (žeminėse krosnyse) iškeptos krakmolingos šaknys ir šakniagumbiai, kaip kad žvėrys bei paukščiai, kurie, išradus pirmuosius ginklus — kuoką ir ietį, tapo papildomu, kartkartėmis gaunamu maistu. Išimtinai medžiotojų tautų, kaip jos aprašomos knygose, t. y. tokių, kurios gyventų tik iš medžioklės, niekuomet nebuvo; tam medžioklės grobis per daug netikras dalykas. Dėl nuolatinio maisto šaltinių netikrumo šioje pakopoje, matyt, atsirado žmogėdystė, kuri nuo to laiko išlieka ilgam. Australiečiai ir daugelis polineziečių dar ir šiandien tebėra šitoje vidurinėje laukinės būklės pakopoje.
3. Aukštutinė pakopa. Ji prasideda nuo lanko ir strėlės išradimo, kai žvėrys bei paukščiai tapo nuolatiniu maistu, o medžioklė — viena įprastinių darbo šakų. Lankas, templė ir strėlė yra jau labai sudėtingas įrankis, kuriam išrasti reikia ilgai kaupto patyrimo ir išlavėjusių protinių jėgų, taigi, kartu reikia pažinti ir daugybę kitų išradimų. Palygindami tas tautas, kurios jau pažįsta lanką bei strėlę, bet dar nemoka puodų žiesti (tai Morganas laiko perėjimo į barbarybę pradžia), mes iš tikrųjų jau randame kaimais įsikūrimo pradmenis, sugebėjimą pasigaminti kai kurias pragyvenimo priemones: medinius indus ir padargus, rankinį audimą (be staklių) iš žievės plaušų, pintus iš karnų ar nendrių krepšius, šlifuotus (neolitinius) akmeninius įrankius. Ugnimi ir akmeniniu kirviu paprastai jau galima gamintis išskaptuotą iš medžio kamieno laivelį, o kai kur rąstus ir lentas troboms statyti. Visus šiuos pasiekimus randame, pavyzdžiui, pas Amerikos šiaurės vakarų indėnus, kurie, nors ir pažįsta lanką bei strėlę, bet dar nemoka puodų žiesti. Lankas ir strėlė laukinės būklės epochai buvo tas pat, kas geležinis kardas barbarybei ir šaunamasis ginklas civilizacijai, — lemiamas ginklas.
1. Žemutinė pakopa. Ji prasideda, išmokus puodus žiesti. Galima įrodyti, kad puodų žiedimas, daugeliu atvejų ir, gal būt, visur atsirado iš pintinių ar medinių indų aplipdymo moliu, norint padaryti juos atsparius ugniai; tuomet greit buvo pastebėta, kad suformuotas molis ir be vidinio indo tinka šiai paskirčiai.
Lig šiol galėjome vystymosi eigą nagrinėti kaip visiškai visuotinę, galiojančią visoms tam tikro laikotarpio tautoms, nepriklausomai nuo vietovės. Bet, prasidėjus barbarybei, pasiekėme tokią pakopą, kurioje įgyja reikšmės abiejų didžiųjų kontinentų gamtiniai skirtingumai. Būdingas barbarybės laikotarpiui momentas yra gyvulių prijaukinimas bei auginimas ir augalų kultivavimas. Rytų kontinentas, vadinamasis Senasis pasaulis, turėjo beveik visus tinkamus prijaukinti gyvulius ir visas tinkamas kultivuoti javų rūšis, išskyrus vieną; o Vakarų kontinentas, Amerika, iš visų tinkamų prijaukinti žinduolių gyvulių turėjo tik lamą, ir tą tik vienoje pietų dalyje, o iš visų kultūrinių javų — tik vieną, bet užtat geriausią: kukurūzą. Šios skirtingos gamtos sąlygos paveikia taip, kad nuo šio laiko kiekvieno žemės pusrutulio gyventojai vystosi savitai, ir ribos ženklai tarp atskirų vystymosi pakopų kiekvienam iš abiejų pusrutulių tampa skirtingi.
2. Vidurinė pakopa. Rytuose ji prasideda nuo naminių gyvulių prijaukinimo, Vakaruose — nuo maistinių augalų kultivavimo, naudojantis drėkinimu, ir nuo adobų (saulėje džiovintų plytų) bei akmens pavartojimo trobesiams statyti.
Pradedame nuo Vakarų, nes čia, iki Ameriką užkariavo europiečiai, toliau šios pakopos niekur nebuvo nueita.
Buvusieji žemutinėje barbarybės pakopoje indėnai (jiems priskiriami visi gyvenę į rytus nuo Misisipės) jau jų atradimo metu kultivavo daržuose kukurūzus ir, gal būt, taip pat moliūgus, aguročius bei kitus daržinius augalus, kurie teikė jiems labai žymią maisto dalį; jie gyveno mediniuose namuose, statinėmis tvoromis aptvertuose kaimuose. Šiaurės vakarų gentys, ypač gyvenusios Kolumbijos upės baseine, dar tebebuvo aukštutinėje laukinės būklės pakopoje ir nemokėjo nei puodų žiesti, nei augalų kultivuoti. Priešingai, vadinamųjų pueblų indėnai Naujojoje Meksikoje[2], meksikiečiai, Centrinės Amerikos gyventojai ir peruviečiai užkariavimo metu buvo vidurinėje barbarybės pakopoje: jie gyveno panašiuose į tvirtoves namuose, pastatytuose iš adobų arba akmens, augino dirbtinai drėkinamuose daržuose kukurūzus ir kitus įvairius, žiūrint vietos ir klimato, maistinius augalus, sudariusius pagrindinį jų maisto šaltinį, ir net turėjo prisijaukinę kai kuriuos gyvulius: meksikiečiai — kalakutą ir kitus paukščius, peruviečiai — lamą. Be to, jie mokėjo apdirbti metalus, bet išskyrus geležį, ir dėl to jie vis dar negalėjo apsieiti be akmeninių ginklų ir akmeninių įrankių. Bet kokį tolesnį savarankišką jų vystymąsi nutraukė ispanų užkariavimas.
Rytuose vidurinė barbarybės pakopa prasidėjo nuo pieną ir mėsą teikiančių gyvulių prijaukinimo, o augalų kultivavimas, atrodo, čia dar labai ilgai šiuo laikotarpiu liko nežinomas. Galvijų prijaukinimas bei auginimas ir didelių bandų sudarymas, matyt, buvo priežastis, dėl kurios arijai ir semitai išsiskyrė iš likusios barbarų masės. Pas Europos ir Azijos arijus naminių gyvulių pavadinimai dar bendri, o kultūrinių augalų pavadinimai beveik visuomet skirtingi.
Sudarius bandas, buvo apsigyventa tinkamose bandoms auginti vietose: semitai apsigyveno žolingose Eufrato ir Tigro lygumose, arijai — žolingose Indijos, Oksuso ir Jaksarto, Dono ir Dniepro lygumose. Pirmiausia gyvuliai buvo prijaukinti, matyt, tokių ganyklinių sričių pakraščiuose. Todėl vėlesnėms kartoms atrodo, kad piemenų tautos yra kilusios iš tokių vietovių, kurios iš tikrųjų ne tik negalėjo būti žmonijos lopšiu, bet, priešingai, laukiniams jų protėviams ir net barbarybės žemutinės pakopos žmonėms buvo beveik netinkamos gyventi. Atvirkščiai, po to, kai šie vidurinės pakopos barbarai priprato prie piemenų gyvenimo, niekad nebegalėjo ateiti jiems į galvą savo noru grįžti iš žolingų upių lygumų į miškingas sritis, kuriose buvo gyvenę jų protėviai. Ir net kai semitai ir arijai buvo nustumti toliau, į šiaurę ir vakarus, jie negalėjo traukti į miškingas vakarinės Azijos ir Europos sritis tol, kol, pradėję auginti javus, šiose mažiau palankiose žemėse jie galėjo išmaitinti savo gyvulius, ypač žiemą. Daugiau negu įtikima, kad javai čia buvo pradėti auginti pirmiausia todėl, kad reikėjo pašaro gyvuliams, ir tik vėliau jų auginimas tapo svarbus žmonių mitybai.
Tai aplinkybei, kad arijai ir semitai gausiai vartojo mėsišką bei pienišką maistą, ir ypač naudingai tokio maisto įtakai vaikų išsivystymui, gal būt, priskirtinas pranašesnis abiejų šių rasių išsivystymas. Iš tikrųjų, Naujosios Meksikos pueblų indėnai, kurie minta beveik vien augaliniu maistu, turi mažesnes smegenis, negu barbarybės žemutinės pakopos indėnai, daugiau mintantys mėsa ir žuvimi. Šiaip ar taip, šioje pakopoje pamažu išnyksta žmogėdystė, išlikdama tik kaip religinis aktas arba, kas čia reiškia beveik tą pat, kaip burtas.
3. Aukštutinė pakopa. Ji prasideda nuo geležies rūdos lydymo ir, išradus raidinį raštą ir pritaikius jį žodinei kūrybai užrašinėti, pereina į civilizaciją. Ši pakopa, kuri, kaip jau sakyta, tik rytiniame žemės pusrutulyje buvo savarankiškai išgyventa, gamybos pažangos atžvilgiu yra turtingesnė, negu visos pirmesnės pakopos, paimtos kartu. Jai priklauso didvyrių laikmečio graikai, italų gentys prieš pat Romos įkūrimą, Tacito germanai, vikingų laikmečio normanai[3].
Pirmiausia čia pirmą kartą randame gyvulių traukiamą geležiniu noragu plūgą, kurio dėka pasidarė galima stambaus masto žemdirbystė, laukininkystė, o kartu ir praktiškai neribotas tuometinėmis sąlygomis maisto produktų gausėjimas; po to — miško iškirtimas ir jo pavertimas dirvomis bei pievomis, — tai ir vėl plačiu mastu negalima buvo padaryti be geležinio kirvio ir geležinio kastuvo. O drauge su tuo ėmė sparčiai daugėti ir gyventojų, kurie tirštai gyveno nedideliuose plotuose. Iki laukininkystės būtų turėjusios susidaryti tikrai ypatingos sąlygos, kad pusė milijono žmonių būtų davęsi vienos centralizuotos vadovybės suvienijami; tur būt, to niekuomet ir nėra atsitikę.
Didžiausias barbarybės aukštutinės pakopos suklestėjimas iškyla prieš mūsų akis Homero poemose, ypač „Iliadoje“. Patobulinti geležiniai įrankiai, kalvio dumplės, rankinės girnos, žiedžiamasis ratas, augalinio aliejaus ir vyno gaminimas, ištobulintas, meniškuoju amatu virstantis metalų apdirbimas, ratai ir kovos vežimas, laivų statymas iš rąstų ir lentų, architektūros, kaip meno, pradmenys, mūro sienomis apsupti miestai su bokštais ir kuorais, Homero epas ir visa mitologija — štai svarbiausias palikimas, kurį graikai iš barbarybės pasiėmė į civilizaciją. Palyginę su tuo Cezario ir net Tacito pateiktą germanų aprašymą[4], kai jie buvo pradinėje stadijoje tos pačios kultūros pakopos, iš kurios Homero graikai rengėsi pereiti į aukštesnę, pamatysime, kiek daug buvo pasiekusi, išplėsdama gamybą, aukštutinė barbarybės pakopa.
Žmonijos išsivystymo per laukinės būklės pakopą ir barbarybę iki civilizacijos pradmenų vaizdas, kurio metmenis aš čia pateikiau pagal Morganą, parodo gana daug naujų ir, kas dar svarbiau, nenuginčijamų bruožų, nes jie yra paimti betarpiškai iš gamybos. Vis dėlto šis vaizdas atrodys blankus ir menkas, palyginus su tuo vaizdu, kuris atsiskleis prieš mus mūsų kelionės gale; tik tuomet bus galima pilnutinai nušviesti perėjimą iš barbarybės į civilizaciją ir ryškų jų abiejų priešingumą. Tuo tarpu Morgano periodizaciją tegalime apibendrinti šitaip: laukinė būklė — laikotarpis, kuriame vyrauja gatavų gamtos produktų pasisavinimas; žmogaus sukurti gaminiai yra daugiausia pagalbiniai šio pasisavinimo įrankiai. Barbarybė — laikotarpis, kuriame atsiranda gyvulininkystė ir žemdirbystė, kuriame išmokstama metodų, kaip žmogaus veikla gali padidinti gamtos produktų gamybą. Civilizacija — laikotarpis, kuriame išmokstama toliau apdirbti gamtos produktus, tikrosios pramonės ir meno laikotarpis.
[1] Žr. L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 19, taip pat «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 4.
[2] Pueblai — grupės Šiaurės Amerikos indėnų genčių pavadinimas. Jos gyveno Naujosios Meksikos (dabar — JAV pietvakariai ir Šiaurės Meksika) teritorijoje, ir jas jungė istorijos ir kultūros bendrumas. Šį pavadinimą, kilusį nuo ispaniško žodžio pueblo (tauta, kaimas, bendruomenė), joms davė ispanai užkariautojai ryšium su ypatingu jų gyvenviečių pobūdžiu. Tos gyvenvietės buvo dideli bendruomeniniai 5—6 aukštų namai-tvirtovės, kuriuose tilpo apie tūkstantį žmonių. Šis pavadinimas buvo taip pat taikomas tų genčių gyvenvietėms.
[3] 1884 metų leidime vietoj žodžių „Tacito germanai, vikingų laikmečio normanai“ išspausdinta: „Cezario (arba, kaip mes labiau mėgstame sakyti, Tacito) germanai“.
[4] Engelsas turi galvoje šiuos veikalus: Gajaus Julijaus Cezario „Užrašai apie galų karą“ ir Publijaus Kornelijaus Tacito „Germanija“.