Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Šios knygos pirmesnieji, dideliais tiražais pasirodę leidimai jau beveik pusmetis kaip išpirkti, ir leidėjas[2] jau senokai prašė mane parengti naują leidimą. Skubesni darbai lig šiol trukdė man tai padaryti. Nuo pirmojo leidimo pasirodymo praslinko septyneri metai, per kuriuos pirmykščių šeimos formų pažinimas žymiai pažengė į priekį. Todėl čia reikėjo padaryti kruopščių pataisų ir papildymų, juo labiau kad numatytasis dabartinio teksto stereotipavimas neleis man kurį laiką daryti naujų pakeitimų[3].
Taigi, aš rūpestingai peržiūrėjau visą tekstą ir padariau papildymų, kuriuose, tikiuosi, buvo reikiamai atsižvelgta į dabartinę mokslo būklę. Toliau šioje pratarmėje trumpai peržvelgiu, kaip vystėsi pažiūros į šeimos istoriją nuo Bachofeno iki Morgano; aš tai darau svarbiausia dėl to, kad turinti šovinistinio atspalvio anglų pirmykščių laikų istorijos mokykla dar tebedaro viską, norėdama nutylėti Morgano atradimų dėka įvykusį perversmą pažiūrose į pirmykščių laikų istoriją; tačiau tuo pačiu metu ji nė kiek nesivaržo savintis Morgano pasiektų rezultatų. Taip pat ir kitose šalyse kai kur perdaug uoliai sekama šiuo anglų pavyzdžiu.
Mano veikalas buvo išverstas į įvairias kalbas. Pirmiausia į italų kalbą: „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“, autoriaus peržiūrėtas Paskualės Martinječio vertimas, Beneventas, 1885. Paskui į rumunų: „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“, vertė Jonas Nedeždė; paskelbta Jasų žurnale „Contemporanul“, pradedant nuo 1885 metų rugsėjo mėn. ir baigiant 1886 metų gegužės mėn. Toliau į danų: „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“, Gersono Triro parengtas leidimas, Kopenhaga, 1888. Spausdinamas prancūziškas Anri Ravės vertimas, atliktas iš šio vokiškojo leidimo[4].
Iki septintojo dešimtmečio pradžios apie šeimos istoriją negalėjo būti nė kalbos. Šioje srityje istorijos mokslas dar tebebuvo visiškoje penkių Mozės knygų įtakoje. Jose plačiau, negu bet kur kitur, atvaizduota patriarchalinė šeimos forma buvo ne tik neabejotinai laikoma seniausia, bet ir — išskyrus daugpatystę — sutapatinama su dabartine buržuazine šeima; taigi, tikrai sakant, atrodė, tarsi šeima iš viso nebūtų išgyvenusi jokio istorinio vystymosi; daugiausia buvo daroma prielaida, kad pirmykščiais laikais galėjęs būti nesureguliuotų lytinių santykių laikotarpis.— Tiesa, be monogamijos, buvo žinoma dar rytiečių daugpatystė ir indų-tibetiečių daugvyrystė; bet šių trijų formų negalima buvo išdėstyti nuoseklia istorine eile, ir jos be sąryšio figūravo viena greta kitos. Kad atskirose senovės pasaulio tautose, kaip ir pas kai kuriuos dar tebeegzistuojančius laukinius, kilmė buvo nustatoma ne pagal tėvą, bet pagal motiną, taigi, tik moteriškoji linija tebuvo laikoma galiojančia; kad daugelyje dabartinių tautų santuoka tam tikrų didesnių ar mažesnių, tuo metu nuodugniau dar neištirtų grupių viduje yra draudžiama ir kad šis paprotys randamas visose pasaulio dalyse, — šie faktai, tiesa, buvo žinomi, ir tokių pavyzdžių buvo surenkama vis daugiau. Bet nežinota, ką su jais veikti, ir net E. B. Tailoro knygoje ,,Žmonijos pirmykščių laikų istorijos tyrinėjimai ir t. t.“ (1865)[5] jie figūruoja tik kaip „keisti papročiai“ greta veikiančio pas kai kuriuos laukinius draudimo liesti geležiniu įrankiu degančias malkas ir panašių religinių niekniekių.
Šeimos istorijos tyrinėjimas prasideda nuo 1861 metų, pasirodžius Bachofeno veikalui „Motininė teisė“[6]. Čia autorius iškelia šiuos teiginius: 1) iš pradžių žmonių lytiniai santykiai buvo visai nevaržomi; tokį lytinį santykiavimą jis nevykusiai vadina „heterizmu“; 2) esant tokiam santykiavimui, visiškai negalima nustatyti tikros tėvystės, ir todėl kilmė tegalėjo būti nustatoma tik moteriškąja linija — pagal motininę teisę, — pačioje pradžioje taip ir buvo visose senovės tautose; 3) dėl to moterims kaip motinoms, kaip vienintelėms tikrai žinomoms jaunosios kartos gimdytojoms, buvo teikiama daug pagarbos; tai, Bachofeno manymu, buvo pagrindas visiškam moterų viešpatavimui (ginekokratijai) atsirasti; 4) perėjimas į monogamiją, kai moteris priklausė išimtinai vienam vyrui, reiškė seniausio religijos priesako sulaužymą (t. y. faktiškai reiškė amžiais egzistavusios visų kitų vyrų teisės į tą moterį sulaužymą), kuris turėjo būti baudžiamas arba kurio toleravimas turėjo būti atperkamas tuo, kad ši moteris tam tikrą laiką atsiduodavo kitiems.
Įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, Bachofenas randa gausiose, nepaprastai kruopščiai surinktose senovės klasikinės literatūros citatose. „Heterizmo“ išsivystymas į monogamiją ir motininės teisės į tėvinę teisę įvyksta, jo nuomone,— būtent, pas graikus, — religiniams vaizdiniams besivystant, naujas dievybes, atstovavusias naujosioms pažiūroms, įvedant į tradicinę dievų grupę, atstovavusią senosioms pažiūroms, tuo būdu pirmosioms vis labiau nustumiant pastarąsias į antraeilę vietą. Taigi, pasak Bachofeno, istorinius vyro ir moteries visuomeninės savitarpio padėties pakitimus sukėlė ne žmonių gyvenimo realių sąlygų vystymasis, bet religinis šių sąlygų atspindys tų pačių žmonių galvose. Todėl Bachofenas Eschilo „Orestėją“ aiškina kaip dramatiškai atvaizduotą kovą tarp žlungančios motininės teisės ir didvyrių laikmečiu iškylančios ir laiminčios tėvinės teisės. Dėl savo meilužio Egisto Klitemnestra nužudė iš Trojos karo grįžusį savo vyrą Agamemnoną; bet jos ir Agamemnono sūnus Orestas keršija už tėvo nužudymą, nužudydamas savo motiną. Už tai jį persekioja erinijos, demoniškosios saugotojos motininės teisės, pagal kurią motinos nužudymas yra sunkiausias, nieku neatperkamas nusikaltimas. Bet Apolonas, kuris per savo orakulą paskatino Orestą atlikti šį veiksmą, ir Atėnė, kuri pašaukiama būti teisėja, — abu dievai, atstovaujantys čia naujajai, tėvine teise pagrįstai santvarkai, — gina jį; Atėnė išklauso abi šalis. Visas ginčo turinys glaustai formuluojamas dabar vykstančiuose tarp Oresto ir erinijų debatuose. Orestas remiasi tuo, kad Klitemnestra, nužudydama savo vyrą ir kartu jo tėvą, padarė dvigubą piktadarybę. Kodėl gi erinijos persekioja jį, o ne ją, daug kaltesnę? Atsakymas nuostabus:
„Su vyru, kurį ji nužudė, jos nesiejo kraujo giminystė“[7],
Nužudymas žmogaus, kurio su žudike nesieja kraujo giminystė, net jeigu jis yra jos vyras, gali būti atperkamas, ir tai erinijoms nė kiek nerūpi; jų pareiga persekioti tik už kraujo giminaičių nužudymą, ir čia, pagal motininę teisę, sunkiausias ir nieku neatperkamas yra motinos nužudymas. Bet štai Oresto ginti stoja Apolonas; Atėnė pateikia klausimą balsuoti areopago nariams — Atėnų teismo posėdininkams; balsai pasidalija pusiau — už išteisinimą ir už nuteisimą; tuomet Atėnė, kaip pirmininkė, atiduoda savo balsą už Orestą ir jį išteisina. Tėvinė teisė nugalėjo motininę teisę, „jaunosios kartos dievai“, kaip juos vadina pačios erinijos, nugali erinijas, ir jos pagaliau taip pat sutinka užimti naujas pareigas naujosios santvarkos tarnyboje.
Šis naujas, bet visiškai teisingas „Orestėjos“ aiškinimas yra viena iš gražiausių ir geriausių vietų visoje Bachofeno knygoje, bet jis tuo pačiu metu įrodo, kad Bachofenas bent ne mažiau tiki į erinijas, Apoloną ir Atėnę, kaip kitados į juos tikėjo Eschilas; būtent, jis tiki, kad jie graikų didvyrių laikmečiu padarė stebuklą — nuvertė motininę teisę, pakeisdami ją tėvine teise. Aišku, kad tokia pažiūra, kuri religiją laiko lemiamu pasaulinės istorijos svertu, turi galų gale pavirsti grynu misticizmu. Todėl išstudijuoti storą Bachofeno didelio formato tomą — sunkus ir anaiptol ne visuomet dėkingas darbas. Tačiau visa tai nė kiek nemažina jo, kaip naują kelią praskynusio tyrinėtojo, nuopelno; jis pirmasis vietoj frazės apie nežinomą pirmykštę būklę su nesureguliuotais lytiniais santykiais pateikė įrodymą, jog klasikinėje senovės literatūroje yra daugybė pėdsakų, patvirtinančių, kad iki monogamijos pas graikus ir azijiečius tikrai egzistavo tokia būklė, kada, visai nenusižengdami papročiui, ne tik vyras lytiškai santykiaudavo su keletu moterų, bet ir moteris — su keletu vyrų; kad šis paprotys išnykdamas paliko pėdsaką — būtinumą atsiduoti tam tikrą laiką kitiems vyrams, — tuo moterys turėdavo išpirkti monogamijos teisę; kad dėl to pirmykščiais laikais kilmė tegalėjo būti nustatoma tik pagal moteriškąją liniją — iš motinos į motiną; kad ši išimtinė moteriškosios linijos reikšmė dar ilgai laikėsi ir monogamijos laikais, esant tikrai žinomai arba bent pripažintai tėvystei, ir kad ši pirmykštė motinų, kaip vienintelių tikrų savo vaikų gimdytojų, padėtis užtikrino joms, o kartu ir aplamai moterims, tokią aukštą visuomeninę padėtį, kokios nuo to laiko jos jau niekuomet nebeturėjo. Tiesa, Bachofenas šių teiginių taip aiškiai nesuformulavo,— tai padaryti jam sukliudė jo mistinė pasaulėžiūra. Bet jis juos įrodė, ir tai 1861 metais reiškė tikrą revoliuciją.
Storas Bachofeno tomas buvo parašytas vokiškai, t. y. kalba tos nacijos, kuri tuo metu mažiausiai domėjosi dabartinės šeimos priešistoriju. Todėl ši knyga liko nežinoma. Artimiausias Bachofeno įpėdinis toje pačioje srityje, pasirodęs 1865 metais, apie jį nebuvo nieko girdėjęs.
Šis įpėdinis buvo Dž. F. Maklenanas, tiesioginė savo pirmtako priešybė. Vietoj genialaus mistiko čia matome sausą teisininką, vietoj lakios poetiškos fantazijos — teisme kalbas sakančio advokato gerai apgalvotas konstrukcijas. Daugelyje senovės ir naujųjų laikų laukinių, barbariškų ir net civilizuotų tautų Maklenanas randa tokią susituokimo formą, kai jaunikis, vienas arba su savo draugais, turi tarsi prievarta pagrobti jaunąją iš jos giminaičių. Šis paprotys, matyt, yra liekana pirmesnio papročio, kai vienos genties vyrai iš tikrųjų jėga grobdavo sau žmonas iš kitur, iš kitų genčių. Kaipgi atsirado ši „grobtinė santuoka“? Kol vyrai galėdavo susirasti pakankamai žmonų savo gentyje, tokia santuoka buvo visai nereikalinga. Bet taip pat dažnai randame, kad neišsivysčiusių tautų tarpe egzistuoja tam tikros grupės (jos 1865 metais dar dažnai būdavo sutapatinamos su pačiomis gentimis), kurių viduje tuoktis uždrausta, ir vyrai turi imti sau žmonas, o moterys sau vyrus ne iš šios grupės; tuo tarpu kitose tautose egzistuoja paprotys, kad tam tikros grupės vyrai imtų sau žmonas tik iš savo grupės. Pirmąsias grupes Maklenanas vadina egzogaminėmis, antrąsias — endogaminėmis ir čia pat, nieko nelaukdamas, konstruoja griežtą priešingumą tarp egzogaminių ir endogaminių „genčių“. Ir nors jo paties atliktas egzogamijos tyrinėjimas jam tiesiog rodyte rodo tą faktą, kad šis priešingumas daugeliu atvejų, jei ne dauguma atvejų ar net visais atvejais, egzistuoja tik jo vaizduotėje, vis dėlto jis padaro jį visos savo teorijos pagrindu. Pagal ją, egzogaminės gentys galinčios imti sau žmonas tik iš kitų genčių, o laukinėje būklėje, paprastai esant nuolatinei karo padėčiai tarp genčių, tai gali būti įvykdyta tik pagrobiant.
Maklenanas toliau klausia: iš kur atsirado šis egzogamijos paprotys? Kraujo giminystės ir kraujomaišos vaizdiniai negalį turėti su tuo nieko bendro: tai esą dalykai, išsivystę daug vėliau. Kas kita — plačiai paplitęs tarp laukinių paprotys žudyti moteriškos lyties kūdikius tuojau jiems gimus. Tuo būdu kiekvienoje atskiroje gentyje atsirandąs vyrų perteklius, kurio neišvengiama artimiausia pasekmė esanti ta, kad keletas vyrų turi vieną bendrą žmoną — daugvyrystė. O to pasekmė buvusi ta, kad buvo žinoma vaiko motina, bet nebuvo žinomas jo tėvas, todėl giminystė buvo nustatoma tik pagal moteriškąją liniją, atmetant vyriškąją. Tai buvo motininė teisė. O antroji moterų stokos genties viduje pasekmė — daugvyrystės sušvelnintos, bet nepašalintos jų stokos pasekmė — kaip tik ir buvęs sistemingas prievartinis svetimų genčių moterų grobimas.
„Kadangi egzogamija ir daugvyrystė atsiranda dėl tos pačios priežasties — dėl abiejų lyčių skaičiaus nelygybės,— tai turime pripažinti, kad visose egzogaminėse rasėse iš pradžių egzistavo daugvyrystė... Ir todėl turime laikyti neginčijamu dalyku tai, kad egzogaminėse rasėse pirmoji giminystės sistema buvo ta, kuri kraujo ryšius žinojo tik iš motinos pusės“ (Maklenanas. „Senovės istorijos apybraiža“, 1886. „Pirmykštė santuoka", p. 124)[8].
Maklenano nuopelnas yra tas, kad jis nurodė, jog tai, ką jis vadina egzogamija, buvo visur paplitę ir turėjo didelę reikšmę. Jis anaiptol neatrado egzogaminių grupių egzistavimo fakto ir, šiaip ar taip, nesuprato jo. Nekalbant jau apie pirmesnes atskiras daugelio stebėtojų pastabas, — jos kaip tik ir sudaro Maklenano šaltinius, — šitą institutą pas Indijos magarus[9] tiksliai ir teisingai aprašė Leitamas („Aprašomoji etnologija“, 1859), nurodydamas, kad jis yra visur paplitęs ir sutinkamas visose pasaulio dalyse,— šią vietą cituoja pats Maklenanas. Ir mūsų Morganas dar 1847 metais savo laiškuose apie irokėzus (laikraštyje „American Review“) ir 1851 metais knygoje „Irokėzų lyga“[10] taip pat buvo nurodęs, kad šioje genčių grupėje egzistuoja toks institutas, ir jį teisingai aprašęs, tuo tarpu advokatiškas Maklenano protas, kaip pamatysime, čia pridarė daug daugiau painiavos, negu mistiška Bachofeno fantazija — motininės teisės srityje. Kitas Maklenano nuopelnas yra tas, kad jis kilmės nustatymą pagal motininę teisę laikė pirminiu, nors jį šiuo atžvilgiu, kaip vėliau ir jis pats pripažįsta, Bachofenas buvo pralenkęs. Bet ir čia jo veikale ne viskas aišku; jis nuolat kalba apie „giminystę tik moteriškąja linija“ (kinship through females only) ir visą laiką šį posakį, teisingą pirmesnei visuomenės vystymosi pakopai, taiko ir paskesnėms vystymosi pakopoms, kada kilmė ir paveldėjimo teisė nors dar ir tebėra nustatoma išimtinai pagal moteriškąją liniją, bet giminystė pripažįstama ir apibrėžiama taip pat ir iš vyriškosios pusės. Tai — teisininko ribotumas: jis susikuria tvirtą teisinį terminą ir jį nepakeistą tebetaiko tokioms sąlygoms, kuriomis jis pasidarė nebepritaikomas.
Tačiau Maklenano teorija, kad ir kokia ji atrodė įtikinama, pačiam jos autoriui, matyt, pasirodė nepakankamai tvirtai pagrįsta. Šiaip ar taip jis pats atkreipia dėmesį į
„tą įsidėmėtiną faktą, jog“ (tariamojo) „moterų grobimo forma yra ryškiausia ir aiškiausia kaip tik tose tautose, kur viešpatauja vyriškoji giminystė" (t. y. kilmė vyriškąja linija) (p. 140).
Ir toliau:
„Keista, kad, kiek mums žinoma, vaikų žudymas niekuomet sistemingai nepraktikuojamas ten, kur lygiagrečiai egzistuoja egzogamija ir seniausioji giminystės forma“ (p. 146).
Abu šie faktai stačiai griauna jo aiškinimo būdą, ir jis tegali jiems priešpastatyti tik naujas, dar painesnes hipotezes.
Vis dėlto jo teorija Anglijoje susilaukė didelio atgarsio ir pritarimo: Maklenanas čia visų buvo laikomas šeimos istorijos pradininku ir pirmuoju autoritetu šioje srityje. Jo išdėstytas egzogaminių ir endogaminių „genčių“ priešpastatymas, nors buvo konstatuota ir atskirų išimčių bei modifikacijų, vis dėlto pasiliko pripažintu viešpatavusių pažiūrų pagrindu ir tapo akidangčiais, kurie padarė nebegalimą bet kokį laisvą tyrinėjamosios srities nagrinėjimą ir kartu bet kokį ryžtingą žingsnį į priekį. Priešingai per aukštam Maklenano vertinimui, paplitusiam Anglijoje, o Anglijos pavyzdžiu ir kitur, reikia pabrėžti, kad jis savo tikru nesusipratimu pagrįstu egzogaminių ir endogaminių „genčių“ priešpastatymu padarė daugiau žalos, negu savo tyrinėjimais atnešė naudos.
Tuo tarpu netrukus iškilo vis daugiau faktų, kurie netilpo dailiuose jo teorijos rėmuose. Maklenanas žinojo tik tris santuokos formas: daugpatystę, daugvyrystę ir monogamiją. Bet kai jau kartą į tai buvo atkreiptas dėmesys, ėmė rastis vis daugiau ir daugiau įrodymų, kad neišsivysčiusiose tautose egzistavo tokios santuokos formos, kai keli vyrai bendrai turėdavo kelias žmonas; ir Lebokas („Civilizacijos kilmė“, 1870[11]) šitą grupinę santuoką (Communal marriage) pripažino istoriniu faktu.
Tuoj po to, 1871 metais, pasirodė Morganas su nauja ir daugeliu atžvilgių lemiama medžiaga. Jis įsitikino, kad pas irokėzus egzistuojanti savotiška giminystės sistema yra bendra visiems Jungtinių Valstijų čiabuviams, taigi, yra paplitusi ištisame kontinente, nors ji tiesiogiai prieštarauja giminystės laipsniams, faktiškai sekantiems iš ten egzistuojančios santuokos sistemos. Jis paskatino Amerikos federalinę vyriausybę pagal jo paties parengtą klausimų lapą ir lenteles surinkti žinias apie kitų tautų giminystės sistemas ir iš atsakymų rado: 1) kad Amerikos indėnų giminystės sistema veikia ir daugelyje Azijos tautelių, o šiek tiek kitokia forma — Afrikoje ir Australijoje; 2) kad ši sistema yra visiškai išaiškinama Havajuose ir kitose Australijos salose kaip tik beišnykstančia grupinės santuokos forma ir 3) kad greta šios santuokos formos tose pačiose salose egzistuoja betgi ir tokia giminystės sistema, kuri gali būti išaiškinta tik dar ankstyvesne, dabar jau išnykusia grupinės santuokos forma. Surinktąsias žinias kartu su savo padarytomis iš jų išvadomis jis paskelbė savo veikale „Kraujo giminystės ir svainystės sistemos“, 1871[12], ir tuo būdu ginčus perkėlė į nepalyginti platesnę sritį. Remdamasis giminystės sistemomis ir atkurdamas jas atitinkančias šeimos formas, jis atrado naują tyrinėjimų kelią ir galimybę giliau pažvelgti į žmonijos priešistorijį. Jei būtų įsigalėjęs šis metodas, dailiosios Maklenano konstrukcijos būtų išsisklaidžiusios kaip rūkas.
Maklenanas gynė savo teoriją naujame „Pirmykštės santuokos“ („Senovės istorijos apybraiža“, 1876) leidime. Pats šeimos istoriją be galo dirbtinai konstruodamas iš vienų tik hipotezių, jis reikalauja iš Leboko ir Morgano ne tik įrodyti kiekvieną savo teiginį, bet ir pateikti tokius nesugriaunamus įrodymus, kokie tik ir priimtini škotų teisme. Ir taip elgiasi tas pats žmogus, kuris iš artimų ryšių tarp motinos brolio ir sesers sūnaus pas germanus (Tacitas, „Germanija“, 20 sk.), iš Cezario pasakojimo apie tai, kad pas britus kas dešimt ar dvylika vyrų turi bendras žmonas, ir iš visų kitų senovės rašytojų pasakojimų apie žmonų bendrumą pas barbarus nesvyruodamas daro išvadą, kad visose šitose tautose viešpatavusi daugvyrystė! Atrodo, kad klausaisi prokuroro, kuris gali visiškai laisvai elgtis su kaltinamąja medžiaga, bet kuris iš gynėjo reikalauja kiekvienam žodžiui pagrįsti formaliausio, teisiškai galiojančio įrodymo.
Grupinė santuoka esanti grynas prasimanymas, teigia jis, toli atsilikdamas nuo Bachofeno. Morgano giminystės sistema tesanti tiktai visuomeninio mandagumo taisyklės — tai įrodąs tas faktas, kad indėnai ir į svetimą, į baltąjį, kreipiasi, vadindami jį broliu arba tėvu. Tai yra tas pat, kas ir teigti, kad pavadinimai tėvas, motina, brolis, sesuo tesą nieko nereiškiančios kreipimosi formos, nes katalikų dvasininkai ir abatės taip pat vadinami tėvais ir motinomis, o vienuoliai ir vienuolės, net masonai ir Anglijos cechų sąjungų nariai iškilminguose posėdžiuose vienas į kitą kreipiasi, vadindamiesi broliais ir seserimis. Žodžiu, Maklenano gynimasis buvo be galo silpnas.
Bet liko dar vienas punktas, kuriame jo negalima buvo sugauti. Egzogaminių ir endogaminių „genčių“ priešingumas, kuriuo rėmėsi visa jo sistema, ne tik nebuvo paneigtas, bet dargi tapo visuotinai pripažintu visos šeimos istorijos kertiniu akmeniu. Buvo sutinkama, kad Maklenano mėginimas išaiškinti šį priešingumą esąs nepakankamas ir prieštaraująs jo paties pateiktiems faktams. Tačiau pats šis priešingumas, tas teiginys, kad egzistavo dvi viena antrą atmetančios savarankiškų ir nepriklausomų genčių rūšys, iš kurių vienoje žmonos buvo imamos genties viduje, o antros rūšies gentims tai buvo absoliučiai uždrausta, — buvo laikomas nenuginčijama evangelija. Pavyzdžiui, palygink Žiro-Telono „Šeimos kilmę“ (1874) ir net Leboko „Civilizacijos kilmę“ (4-sis leidimas, 1882)[13]
Prieš šį punktą yra nukreiptas pagrindinis Morgano veikalas „Senovės visuomenė" (1877)[14], kuris sudaro šios knygos pagrindą. Tai, ką Morganas 1871 metais dar tik miglotai tenujautė, čia išdėstyta visiškai aiškiai. Endogamija ir egzogamija nėra jokios priešybės; lig šiol niekur nėra įrodyta, kad būta egzogaminių „genčių“. Bet tais laikais, kai dar tebeviešpatavo grupinė santuoka, — o ji, tikriausiai, kadaise visur viešpatavo,— gentis skaidėsi į tam tikrą skaičių giminingų iš motinos pusės grupių, giminių, kurių viduje santuokos buvo griežtai draudžiamos; taigi, nors vienos giminės vyrai ir galėdavo sau žmonas imti iš tos pačios genties ir paprastai taip ir darydavo, bet jie turėdavo jas imti ne iš savo giminės. Taigi, jei giminė buvo griežtai egzogaminė, tai visas gimines apimanti gentis buvo tiek pat endogaminė. Tuo buvo galutinai pašalinta paskutinė Maklenano dirbtinės konstrukcijos liekana.
Bet Morganas tuo nepasitenkino. Amerikos indėnų giminė padėjo jam žengti antrą lemiamą žingsnį į priekį jo tyrinėjamojoje srityje. Šioje pagal motininę teisę organizuotoje giminėje jis atrado pirminę formą, iš kurios buvo išsivysčiusi vėlesnė, pagal tėvinę teisę organizuota giminė, kurią mes randame antikinėse kultūringosiose tautose. Graikų ir romėnų giminė, buvusi ligi to laiko visiems istorikams mįslė, buvo išaiškinta, remiantis indėnų gimine, ir tuo būdu buvo rastas naujas visos pirmykščių laikų istorijos pagrindas.
Šis iš naujo padarytas atradimas, kad pradinė motinine teise pagrįsta giminė yra stadija, egzistavusi pirma tėvine teise pagrįstos kultūringųjų tautų giminės, pirmykščių laikų istorijai turi tokią pat reikšmę, kaip Darvino vystymosi teorija biologijai ir Markso pridedamosios vertės teorija politinei ekonomijai. Remdamasis šiuo atradimu, Morganas pirmąkart galėjo nubrėžti šeimos istorijos metmenis, kuriuose, kiek leido dabar žinoma medžiaga, buvo tuo tarpu bendrais bruožais nustatytos bent klasikinės vystymosi pakopos. Visiems aišku, kad čia prasidėjo nauja pirmykščių laikų istorijos tyrimo epocha. Motinine teise pagrįsta giminė tapo ta ašimi, aplink kurią sukasi visas šis mokslas; ją atradus, paaiškėjo, kuria kryptimi ir ką tyrinėti ir kaip grupuoti gautus rezultatus. Todėl dabar šioje srityje žymiai sparčiau žengiama į priekį, negu prieš pasirodant Morgano knygai.
Morgano atradimus dabar yra pripažinę arba, teisingiau, pasisavinę visi pirmykščių laikų istorijos tyrinėtojai taip pat ir Anglijoje. Bet beveik niekas iš jų atvirai nepripažįsta, kad kaip tik Morgano dėka buvo pasiekta ši pažiūrų revoliucija. Jo knyga Anglijoje kiek galint nutylima, o juo pačiu nusikratoma, nuolaidžiai pagiriant jį už jo pirmesnius veikalus; stropiai kapstomasi atskirose jo išdėstymo smulkmenose, o apie jo tikrai didžius atradimus atkakliai tylima. Pirmasis „Senovės visuomenės“ leidimas išparduotas; Amerikoje tokiems dalykams nėra tinkamos pardavimo rinkos; Anglijoje, atrodo, ši knyga buvo sistemingai ignoruojama, ir vienintelis šio epochą sudariusio veikalo leidimas, dar randamas knygų rinkoje, yra vokiškas vertimas.
Kokia gi priežastis to rezervuotumo, kuriame sunku neįžiūrėti tylėjimo sąmokslo, ypač turint galvoje gausias citatas, pateikiamas vien iš mandagumo, ir kitus solidarumo įrodymus, kurių mirgėte mirga mūsų pripažintųjų pirmykščių laikų istorijos tyrinėtojų raštuose? Ar ne ta, kad Morganas yra amerikietis, ir pirmykščių laikų istorijos tyrinėtojams anglams labai nemalonu, kad jie, nepaisant didžiai brangintino jų darbštumo surenkant medžiagą, šiai medžiagai sutvarkyti ir sugrupuoti reikalingus bendruosius teiginius, trumpai sakant, savo idėjas turi imti iš dviejų genialių užsieniečių — Bachofeno ir Morgano? Vokietis dar būtų pusė bėdos, bet amerikietis! Amerikiečio atžvilgiu kiekvienas anglas tampa patriotų — Jungtinėse Valstijose aš esu matęs juokingų pavyzdžių, kurie tai parodo[15]. O prie to dar prisideda ta aplinkybė, kad Maklenanas buvo, taip sakant, oficialiai pripažintas angliškosios pirmykščių laikų istorijos mokyklos steigėjas ir vadovas; šioje srityje buvo pripažintas gero tono reikalavimas tik su didžiausia pagarba kalbėti apie jo dirbtinę istorijos konstrukciją, vedančią nuo vaikų žudymo per daugvyrystę ir grobtinę santuoką į motinine teise pagrįstą šeimą; mažiausias abejojimas viena antrą absoliučiai atmetančių egzogaminių ir endogaminių „genčių“ buvimu buvo laikomas įžūlia erezija; taigi, Morganas, išsklaidydamas kaip rūką visas šias pašventintas dogmas, padarė tam tikrą šventvagystę. Negana to, jis jas išsklaidė tokiais argumentais, kuriuos tereikėjo tik ištarti, kad jie tuojau pat būtų visiems aiškūs; tad lig šiol tarp egzogamijos ir endogamijos bejėgiškai klaidžioję Maklenano gerbėjai turėjo kone duoti sau kumštimi į galvą ir sušukti: kaip mes galėjome būti tokie kvaili, kad patys to jau seniai nepastebėjome!
Ir jeigu šių nusikaltimų dar nebūtų pakakę tam, kad oficialioji mokykla šaltai nusigręžtų nuo Morgano, tai jis perpildė taurę tuo, kad ne tik civilizaciją — prekinės gamybos visuomenę, pagrindinę mūsų dabartinės visuomenės formą, — kritikavo tokiu būdu, kuris primena Furjė, bet ir kalbėjo apie būsimąjį šios visuomenės pertvarkymą tokiais žodžiais, kuriuos būtų galėjęs pasakyti Karlas Marksas. Taigi, Morgano buvo visai užsitarnauta, kad Maklenanas pasipiktinęs jam prikaišiojo, jog „istorinis metodas jam visiškai antipatiškas“[16], ir kad Ženevos profesorius p. Žiro-Telonas šį priekaištą patvirtino ir 1884 metais. Juk tas pats p. Žiro-Telonas dar 1874 metais („Šeimos kilmė“) bejėgiškai tebeklaidžiojo Maklenano egzogamijos labirinte, iš kurio jį išvadavo tik Morganas!
Nagrinėti čia kitus pasiektus laimėjimus, už kuriuos pirmykščių laikų istorija turi būti dėkinga Morganui, nėra reikalo; kas reikalinga apie tai žinoti, yra šiame mano darbe. Keturiolika metų, praslinkusių nuo Morgano pagrindinio veikalo pasirodymo, labai praturtino mūsų medžiagą apie pirmykščių žmonių visuomenių istoriją; prie antropologų, keliautojų ir pirmykščių laikų istorijos tyrinėtojų profesionalų prisidėjo lyginamosios teisės atstovai ir iš dalies pateikė naujos medžiagos, iš dalies iškėlė naujų pažiūrų. Dėl to kai kurios atskiros Morgano hipotezės susvyravo arba net buvo atmestos. Tačiau niekur naujai surinkta medžiaga neiškėlė reikalo svarbius pagrindinius jo teiginius pakeisti kitais. Jo įnešta į pirmykščių laikų istoriją sistema pagrindiniais bruožais tebegalioja dar ir šiandien. Dargi galima pasakyti, kad ji vis labiau susilaukia visuotinio pripažinimo, ir tai tokiu pat mastu, kokiu stengiamasi nuslėpti, kad kaip tik Morganas yra šios didelės pažangos pradininkas(17).
Londonas, 1891 m. birželio 16 d.
Fridrichas Engelsas
[1] Prieš pasirodant knygos ketvirtajam leidimui, pratarmė buvo paskelbta, autoriui sutikus, žurnale „Neue Zeit“, 1891, Nr. 41, antrašte „Dėl pirmykštės šeimos istorijos (Bachofenas, Maklenanas, Morganas)“. Pratarmė buvo įtraukta į visus vėlesnius Engelso knygos leidimus, kurie pasirodė tiek vokiečių, tiek ir kitomis kalbomis. Rusų kalba pratarmė pirmąkart buvo išspausdinta pirmajame Engelso knygos leidime, pasirodžiusiame Peterburge 1894 metais.
[2] — J. Dicas.
[3] Tekste, kuris paskelbtas žurnale „Die Neue Zeit“, šio sakinio pabaiga po žodžių „juo labiau kad" yra šitaip suredaguota: „naujas leidimas turi pasirodyti dideliu tiražu, kuris dabar įprastas vokiečių socialistinėje literatūroje, bet vis dar labai retas vokiečių knygų leidėjams".
[4] Turimi galvoje šie Engelso knygos leidimai: L’origine della famiglia, della proprietà privata e dello Stato. Versione riveduta dell’autore, di Pasguale Martignetti. Benevento, 1885; Origina familiei, proprietăteĭ private si a statuluĭ, tradusă de Joan Nădejde, in: „Contemporanul“, Nr. Nr. 17, 18, 19, 20—21, 1885, Nr. Nr. 22, 23—24, 1886; Familjens, Privatejendommens og Statens Oprindelse. Dansk, af Forfatteren gennemgaaet Udgave, besoerget af Gerson Trier. Kobenhavn, 1888; L’Origine de la Famille, de la Propriété privée et de L’État. Paris, 1893.
[5] E. B. Tylor. Researches into the Early History of Mankind and the Development of Civilisation. London, 1865 (E. B. Tailoras. Žmonijos pirmykštės istorijos ir civilizacijos atsiradimo tyrinėjimas. Londonas, 1865.
[6] J. Bachofen. Das Mutterrecht. Eine Untersuchung über die Gynaikokratie der alten Welt nach ihrer religiösen und rechtlichen Natur. Stuttgart, 1861 (J. J. Bachofenas. Motininė teisė. Senovės pasaulio ginekokratijos tyrinėjimas, remiantis jo religine ir teisine prigimtimi. Štutgartas, 1861).
[7] Eschilas. Orestėja. Eumenidės.
[8] Engelsas cituoja Maklenano knygą: Studies in Ancient History comprising a Reprint of „Primitive Marriage. An Inquiry into the Origin of the Form of Capture in Marriage Ceremonies“. London and New-York, 1886, p. 124—125 (Senovės istorijos apybraiža, apimanti perspausdinamą knygą „Pirmykštė santuoka. Pagrobimo apeigų vestuvių ceremonijose kilmės tyrinėjimas“. Londonas ir Niujorkas, 1886, p. 124—125). Maklenano veikalas „Pirmykštė santuoka“ pirmąkart buvo išspausdintas atskiru leidiniu Edinburge 1865 metais, o pirmasis „Senovės istorijos apybraižos“ (apimančios perspausdinamą knygą „Pirmykštė santuoka") leidimas pasirodė Londone 1876 metais. Vėliau Engelsas mini ir šį leidimą.
[9] R. G. Latham. Descriptive Ethnology. Vol. I-II. London, 1859.
Magarai — gentis, šiuo metu tautelė, gyvenanti vakariniuose Nepalo rajonuose.
[10] Turima galvoje keturiolika „Laiškų apie irokėzus“, kuriuos L. H. Morganas paskelbė žurnale „American Review“ („Amerikos apžvalga“), Niujorkas, 1847 m. vasaris—gruodis, Nr. II-XII, taip pat jo knyga: League of the Ho-dé-no-sau-nee or Iroquois. Rochester, 1851 (Ho-dé-no-sau-nee arba Irokėzų lyga. Ročesteris, 1851).
[11] J. Lubbock. The Origin of Civilisation and the Primitive Condition of Man. Mental and Social Condition of Savages. London, 1870 (Dž. Lebokas. Civilizacijos kilmė ir pirmykštė žmogaus būklė. Dvasinė ir socialinė laukinių tautų būklė. Londonas, 1870).
[12] L. H. Morgan. Systems of Consanguinity and Affinity of the Human Family. Washington, 1871 (L. H. Morganas. Kraujo giminystės ir svainystės sistemos. Vašingtonas, 1871).
[13] A. Giraud-Teulon. Les origines de la famille. Genève, Paris, 1874 (A. Žiro-Telonas. Šeimos kilmė. Ženeva— Paryžius, 1874).
J. Lubbok. The Origin of Civilisation and the Primitive Condition of Man. Mental and Social Condition of Savages. Fourth Ed. London, 1882.
[14] L. H. Morgan. Ancient Society, or Researches in the Lines of Human Progress from Savagery through Barbarism to Civilization. London, 1877 (L. H. Morganas. Senovės visuomenė, arba žmonijos pažangos linijų tyrinėjimas nuo laukinės būklės per barbarybę iki civilizacijos. Londonas, 1877).
[15] Engelsas kartu su Eduardu Evelingu, Eleonora Marks-Eveling ir K. Šorlemeriu atliko kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą 1888 metų rugpiūčio—rugsėjo mėn. Engelso įspūdžius apie tą kelionę žr. К. Маркс и Ф. Энгельс. Сочинения, т. 21, стр. 484—486.
[16] J. F. MecLennan. Studies in Ancient History. London, 1876, p. 333.
(17) 1888 metų rugsėjo mėnesį, grįždamas iš Niujorko, susitikau su buvusiu kongreso deputatu, atstovavusiu Ročesterio rinkiminei apygardai, kuris pažinojo Lujį Morganą. Deja, jis nedaug ką tegalėjo man apie jį papasakoti. Morganas gyvenęs Ročesteryje kaip privatus asmuo, užsiimdamas tik savo mokslo studijomis. Jo brolis, pulkininkas, tarnavęs Vašingtone karo ministerijoje; broliui tarpininkaujant, jam pavykę sudominti vyriausybę savo tyrinėjimais ir išleisti keletą savo veikalų valstybės lėšomis; mano pašnekovas, būdamas kongreso deputatu, taip pat ne kartą tuo rūpinęsis.
← Pirmojo 1884 metų leidimo pratarmė | Turinys | I. Kultūros priešistorinės pakopos →