Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Tolesnieji skyriai[1] tam tikra prasme yra testamento įvykdymas. Ne kas kitas, o kaip tik Karlas Marksas ketino išdėstyti Morgano tyrinėjimų rezultatus, susiedamas juos su savo — tam tikrose ribose, aš galiu pasakyti, mūsų — materialistinio istorijos tyrimo išdavomis, ir tik tuo būdu išaiškinti visą jų reikšmę. Juk Markso prieš keturiasdešimt metų atrastą materialistinį istorijos supratimą Morganas Amerikoje savaip iš naujo atrado ir, juo vadovaudamasis, palygindamas barbarybę su civilizacija, pagrindiniais klausimais padarė tas pačias išvadas, kaip ir Marksas. Ir kaip Vokietijos ekonomistai profesionalai ilgus metus taip pat uoliai nusirašinėjo „Kapitalą“, kaip atkakliai jie visiškai nutylėdavo jį, lygiai taip pat Anglijoje „priešistorinio“ mokslo atstovai elgėsi su Morgano „Senovės visuomene"(2). Mano darbas tik nežymiu laipsniu tegali atstoti tai, ko nebebuvo lemta įvykdyti mirusiajam mano bičiuliui. Tačiau tarp jo išsamių išrašų iš Morgano veikalo[3] aš turiu kritiškų pastabų, kurias čia pateikiu, kiek jos liečia nagrinėjamąją temą.
Pagal materialistinį supratimą, lemiamas momentas istorijoje galų gale yra betarpiško gyvenimo gamyba ir reprodukcija. Bet ji pati vėl yra dvejopa. Iš vienos pusės — pragyvenimo priemonių: maisto produktų, drabužių, buto ir tam reikalingų įrankių gamyba; iš antros — paties žmogaus gamyba, giminės tęsimas. Visuomenės santvarkas, kuriose gyvena tam tikros istorinės epochos ir tam tikros šalies žmonės, sąlygoja abi gamybos rūšys: iš vienos pusės — darbo išsivystymo laipsnis, iš antros — šeimos išsivystymo laipsnis. Kuo menkiau tėra išsivystęs darbas, kuo labiau ribotas yra jo gaminių kiekis, taigi, ir visuomenės turtingumas, tuo labiau pasireiškia dominuojanti gimininių ryšių įtaka visuomenės santvarkai. Tuo tarpu, esant šiai gimininiais ryšiais pagrįstai visuomenės struktūrai, vis labiau vystosi darbo našumas, drauge su juo — privatinė nuosavybė ir mainai, turtiniai skirtumai, galimumas naudotis svetima darbo jėga ir kartu klasinių prieštaravimų pagrindas: nauji socialiniai elementai, kurie per kartų kartas stengiasi senąją visuomenės santvarką pritaikyti naujoms sąlygoms, kol pagaliau jų abiejų nesuderinamumas sukelia visišką perversmą. Senoji, gimininiais junginiais pagrįsta visuomenė susprogdinama, susidūrus naujai susidariusioms visuomenės klasėms; jos vietą užima nauja visuomenė, suorganizuota į valstybę, kurios žemutiniai vienetai yra jau nebe gimininiai, bet teritoriniai junginiai — visuomenė, kurioje šeimos santvarka visiškai priklauso nuo nuosavybės santykių ir kurioje nuo to laiko laisvai išsiplėtoja tie klasiniai prieštaravimai ir klasių kova, iš kurių susidaro visos ligšiolinės rašytinės istorijos turinys.
Didis Morgano nuopelnas yra tas, kad jis pagrindiniais bruožais atrado ir atkūrė šitą mūsų rašytinės istorijos priešistorinį pagrindą ir Šiaurės Amerikos indėnų gimininiuose ryšiuose rado raktą svarbiausioms lig šiol neišsprendžiamoms senovės graikų, romėnų ir germanų istorijos mįslėms išspręsti. Jo veikalas — ne vienos dienos kūrinys. Apie keturiasdešimt metų jis tvarkė savo medžiagą, kol ją visiškai apdorojo. Bet užtat ir jo knyga — vienas iš nedaugelio mūsų laikų veikalų, kurie sudaro epochą.
Tolesniame dėstyme skaitytojas, aplamai paėmus, lengvai atskirs, kas priklauso Morganui ir ką aš pridėjau. Istoriniuose skyriuose apie Graikiją ir Romą aš nesitenkinau Morgano argumentais ir pridėjau tai, kas buvo mano žinioje. Skyriai apie keltus ir germanus iš esmės priklauso man; čia Morganas savo žinioje teturėjo beveik tik duomenis, gautus iš antrųjų rankų, o apie germanų buitį — išskyrus Tacitą — tik nevykusias liberališkas p. Frimano falsifikacijas[4]. Visas ekonominis pagrindimas, kuris buvo pakankamas Morgano užsibrėžtiems tikslams, bet visiškai nepakankamas mano tikslams, yra mano perdirbtas iš naujo. Pagaliau, savaime suprantama, aš esu atsakingas už visas išvadas, padarytas tiesiogiai necituojant Morgano.
[1] „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ yra vienas pagrindinių marksizmo veikalų. Šiame darbe yra moksliškai išanalizuota ankstyvųjų žmonijos vystymosi etapų istorija, atskleistas pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimo procesas, parodyta, kaip susiformavo privatine nuosavybe pagrįsta klasinė visuomenė, atskleisti bendri šios visuomenės būdingieji bruožai, išaiškinti šeiminių santykių vystymosi ypatumai įvairiose ekonominėse visuomenės formacijose, atskleista valstybės kilmė ir esmė ir įrodyta, kad istoriškai neišvengiamas yra jos atmirimas, galutinai laimėjus beklasei komunistinei visuomenei.
Knygą „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ Engelsas parašė per du mėnesius — nuo 1884 metų kovo pabaigos iki gegužės pabaigos. Tvarkydamas Markso rankraščius, Engelsas rado išsamų pažangaus amerikiečių mokslininko L. H. Morgano knygos „Senovės visuomenė" konspektą, kurį Marksas buvo parašęs 1880—1881 metais ir kuriame buvo daug jo kritinių pastabų ir jo paties teiginių, taip pat ir papildymų iš kitų šaltinių. Susipažinęs su šiuo konspektu ir įsitikinęs, kad Morgano knyga patvirtina Markso ir jo sukurtą materialistinį istorijos supratimą ir susiformavusias jų pažiūras į pirmykštę visuomenę, Engelsas nusprendė parašyti specialų veikalą, plačiai pasinaudodamas Markso pastabomis, taip pat kai kuriomis Morgano knygoje padarytomis išvadomis ir joje pateikta faktine medžiaga. Engelsui tai buvo tam tikra prasme Markso „testamento įvykdymas“. Rašydamas knygą, Engelsas panaudojo daug įvairios papildomos medžiagos, kurią buvo sukaupęs, tyrinėdamas Graikijos ir Romos, senovės Airijos, senovės germanų istoriją ir t. t. (žr. Engelso veikalus „Marka“, „Dėl senovės germanų istorijos“, „Frankų laikotarpis“ ir kt.).
Iš pradžių Engelsas ketino išspausdinti savo darbą legaliame teoriniame Vokietijos socialdemokratijos žurnale „Neue Zeit“ („Naujieji laikai“), bet ilgainiui atsisakė šio plano, laikydamasis nuomonės, kad dėl politinės krypties šis veikalas negali būti išspausdintas Vokietijoje, veikiant ypatingajam įstatymui prieš socialistus. Knyga pasirodė Ciuriche 1884 metų spalio pradžioje. Kurį laiką Vokietijos valdžia darė kliūčių jai platinti, bet vėliau tie sunkumai buvo įveikti ir du paskesnieji knygos leidimai (antrasis 1886 m. ir trečiasis — 1889 m.) pasirodė jau Štutgarte. Palyginus su pirmuoju leidimu, jokių pakeitimų juose nebuvo padaryta. Pirmieji knygos vertimai į svetimas kalbas — lenkų, rumunų ir italų — buvo išleisti 1885 metais; be to, itališkąjį vertimą suredagavo pats Engelsas. Engelsas suredagavo ir daniškąjį vertimą, kuris pasirodė 1888 metais. Pirmasis leidimas buvo išverstas ir į serbų kalbą.
1890 metais, sukaupus naujos medžiagos iš pirmykštės visuomenes istorijos, Engelsas ėmė rengti naują savo knygos leidimą. Tada, rengdamas 4-jį leidimą, jis išstudijavo visą naujausiąją literatūrą šiuo klausimu, tarp kitko, rusų mokslininko M. Kovalevskio darbus, pirminiame tekste padarė daug pakeitimų ir pataisų, taip pat žymiai papildė jį, ypač skyrių apie šeimą, atsižvelgdamas į naujausius archeologijos ir etnografijos laimėjimus (4-me leidime padaryti esmingiausi pakeitimai yra aptarti išnašose). Tačiau tie pakeitimai ir patikslinimai nepalietė Engelso išvadų, kurias nauji mokslo duomenys tik iš naujo patvirtino. Šios išvados tebebuvo reikšmingos ir vėliau; paskesnis mokslo vystymasis parodė, kad pagrindiniai Engelso veikalo teiginiai yra visai teisingi, nors kai kurias iš Morgano knygos paimtas detales, pasiremiant naujais mokslo duomenimis, reikia patikslinti (pavyzdžiui, Morgano pateikta pirmykščių laikų istorijos periodizacija, ryšium su tuo jo vartojama terminologija ir t. t.).
Ketvirtasis, pataisytas ir papildytas Engelso knygos leidimas pasirodė Štutgarte 1891 metų pabaigoje ir daugiau nebebuvo keičiamas; Engelsas parašė taip pat naują ketvirtojo leidimo pratarmę, kuri buvo paskelbta ir atskiru straipsniu antrašte „Dėl pirmykštės šeimos istorijos“.
Engelsui gyvam esant, pasirodė dar du leidimai — penktasis (1892) ir šeštasis (1894), kuriuose buvo tik pakartotas ketvirtasis leidimas. Iš šio leidimo buvo atlikti pirmieji vertimai į prancūzų kalbą (1893 m., vertimą suredagavo Laura Lafarg ir peržiūrėjo Engelsas), bulgarų (1893) ir ispanų (1894) kalbas; anglų kalba knyga pasirodė tiktai 1902 metais. Rusų kalba Engelso knyga pirmąkart buvo išleista Peterburge 1894 metais; ji buvo išversta iš ketvirtojo vokiško leidimo; tai buvo pirmas Engelso kūrinys, išleistas Rusijoje legaliai. Iki Spalio revoliucijos, 1894—1910 metais, knyga susilaukė Rusijoje dešimties leidimų. Vėliau knyga buvo daug kartų išleista rusų ir kitomis kalbomis, kai kuriuos jos leidimus parengė Marksizmo-leninizmo institutas prie TSKP CK.
(2) „Ancient Society, or Researches in the Lines of Human Progress from Savagery through Barbarism to Civilization". By Lewis H. Morgan, London, MacMillan and Co., 1877 [Lujis H. Morganas. „Senovės visuomenė, arba žmonijos pažangos linijų tyrinėjimas nuo laukinės būklės per barbarybę iki civilizacijos“, Londonas, Makmilanas ir Ko, 1877]. Knyga yra išspausdinta Amerikoje, ir Londone ją nepaprastai sunku gauti. Autorius mirė prieš keletą metų.
[3] Turimas galvoje K. Markso parašytas „Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas“; paskelbtas knygoje «Архив Маркса и Эенгельса», т. IX, 1941, стр. 1—19.
[4] Turima galvoje knyga: E. A. Freeman. Comparative Politics. London, 1873 (E. O. Frimanas. Lyginamoji politika. Londonas, 1873).