Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Graikai, kaip ir pelazgai bei kitos bendragenčių tautos, jau priešistoriniais laikais buvo susiorganizavę ta pačia organine eile, kaip ir amerikiečiai: giminė, fratrija, gentis, genčių sąjunga. Fratrijos galėjo nebūti, kaip pas doriečius, genčių sąjunga galėjo būti dar ne visur susidariusi, tačiau visais atvejais giminė buvo pagrindinis vienetas. Savo įžengimo į istoriją momentu graikai stovėjo prie civilizacijos slenksčio; juos skiria nuo Amerikos genčių, apie kurias buvo kalbėta anksčiau, beveik du ištisi dideli vystymosi laikotarpiai, kuriais didvyrių laikmečio graikai pralenkė irokėzus. Todėl graikų giminė anaiptol jau ne archaiška irokėzų giminė, grupinės santuokos[1] antspaudas pradeda pastebimai dilti. Motininė teisė yra užleidusi savo vietą tėvinei teisei; atsirandantis privatus turtas tuo būdu yra pralaužęs gimininėje santvarkoje savo pirmąją spragą. Antroji spraga buvo natūrali pirmosios išdava: kadangi, įvedus tėvinę teisę, turtingos įpėdinės turtas, jai ištekant, tektų jos vyrui, taigi, atitektų kitai giminei, tai buvo sugriautas visos gimininės teisės pagrindas ir ne tik buvo leista, bet šiuo atveju ir buvo privaloma merginai tekėti savo giminėje, kad joje liktų jos turtas.
Pagal Groto Graikijos istoriją[2] atėniečių giminė rėmėsi ypač šiais pagrindais:
1. Bendros religinės iškilmės ir išimtinė žynių teisė atlikti religines apeigas, pagerbiant tam tikrą dievą, tariamąjį giminės protėvį, kuris dėl to būdavo vadinamas ypatinga pravarde.
2. Bendra laidojimo vieta (plg. Demosteno „Eubulidą“[3]).
3. Savitarpio paveldėjimo teisė.
4. Savitarpio pareiga teikti pagalbą, apsaugą ir paramą prievartos atveju.
5. Savitarpio teisė ir pareiga tuoktis giminėje tam tikrais atvejais, ypač turint galvoje našlaites ar įpėdines.
6. Bendros nuosavybės valdymas, bent kai kuriais atvejais, turint savą archontą (seniūną) ir iždininką.
Toliau, keletas giminių susijungdavo į fratriją, tačiau ne taip glaudžiai; bet ir čia randame panašios rūšies savitarpio teises ir pareigas, ypač bendrą tam tikrų religinių apeigų atlikimą ir persekiojimo teisę fratrijos nario nužudymo atveju. Visos vienos genties fratrijos savo ruožtu turėjo bendras, reguliariai pasikartojančias šventas iškilmes, kurioms pirmininkaudavo iš kilmingųjų (eupatridų) tarpo išrinktas filobasilėjus (genties seniūnas).
Taip sako Grotas. Ir Marksas priduria: „Tačiau ir pro graikų giminę visiškai aiškiai matyti laukinis žmogus (pavyzdžiui, irokėzas)“[4]. Jis bus dar aiškiau matomas, jei klausimą patyrinėsime plačiau.
Iš tikrųjų graikų giminei yra būdingi dar šie bruožai:
7. Kilmė pagal tėvinę teisę.
8. Draudimas tuoktis giminėje, išskyrus santuokas su įpėdinėmis. Ši išimtis ir jos kaip įstatymo suformulavimas rodo, kad senoji taisyklė tebegaliojo. Tai liudija ir visuotinai galiojanti taisyklė, kad moteris ištekėdama atsisakydavo dalyvauti savo giminės religinėse apeigose ir priimdavo apeigas savo vyro, į kurio fratriją ji ir būdavo įskaitoma. Pagal tai ir pagal žinomą Dikearcho knygos[5] vietą, santuoka už savo giminės ribų buvo taisyklė, o Bekeris „Charikle“ tiesiog yra tos nuomonės, kad niekas negalėdavo tuoktis savo giminėje[6].
9. Giminės teisė įvaikinti; ji būdavo atliekama, įvaikinant į šeimą, bet laikantis viešų formalumų, ir tik kaip išimtis.
10, Teisė rinkti ir atstatyti seniūnus. Mes žinome, kad kiekviena giminė turėdavo savo archontą; niekur nėra pasakyta, kad šios pareigos buvusios tam tikrose šeimose paveldimos. Reikia manyti, kad iki barbarybės pabaigos niekuomet nebuvo griežto[7] pareigų paveldėjimo, kuris visiškai nesiderina su ta tvarka, kada turtuoliai ir beturčiai giminėje turėjo visiškai lygias teises.
Ne tik Grotas, bet ir Niburas, Momzenas ir visi kiti klasikiniai ligšiolinės senovės istorikai neįstengė išaiškinti giminės klausimo. Kad ir kaip teisingai pavaizdavo jie daugelį giminės žymių, vis dėlto jie visuomet tematė joje šeimų grupę ir dėl to negalėjo suprasti giminės prigimties ir kilmės. Esant gimininei santvarkai, šeima niekuomet nebuvo ir negalėjo būti visuomeninės sistemos vienetas, nes vyras ir žmona būtinai priklausydavo dviem įvairioms giminėms. Visa giminė priklausė fratrijai, fratrija — genčiai; o šeima priklausė pusiau vyro giminei ir pusiau žmonos giminei. Valstybė viešojoje teisėje taip pat nepripažįsta šeimos ir lig šiol ji egzistuoja tik kaip privačios teisės objektas. Ir vis dėlto visas mūsų ligšiolinis istorijos mokslas remiasi ta absurdiška prielaida, tapusia neliečiama, ypač XVIII šimtmetyje, kad monogaminė atskira šeima, kuri vargu ar yra senesnė už civilizacijos laikotarpį, esanti tas branduolys, apie kurį palaipsniui kristalizavosi visuomenė ir valstybė.
„Toliau reikia priminti ponui Grotui,— priduria Marksas,— kad, nors graikai ir kildina savo gimines iš mitologijos, tos giminės yra senesnės, negu jų pačių sukurta mitologija su savo dievais ir pusdieviais“[8].
Morganas mėgsta remtis Grotu, nes jis yra autoritetingas ir vis dėlto visiškai patikimas liudytojas. Toliau Grotas pasakoja, kad kiekviena atėniečių giminė turėdavo vardą, kilusį iš jos tariamojo protėvio, kad iki Solono visais atvejais, o po Solono, tik nesant testamento, mirusiojo turtą paveldėdavo jo giminės nariai (gennêtes) ir kad nužudymo atveju teisę ir pareigą traukti teisman nusikaltėlį pirmiausia turėdavo nužudytojo artimesnieji giminės, paskui kiti giminės nariai ir pagaliau fratrijos nariai:
„Viskas, ką mes žinome apie seniausius atėniečių įstatymus, remiasi susiskirstymu giminėmis ir fratrijomis“[9].
Giminių kilmė iš bendrų protėvių sudarė „mokytiems filisteriams“ (Marksas)[10] sunkų galvosūkį. Kadangi jie šiuos protėvius, žinoma, laiko grynu mitu, jie nieku būdu negali giminės atsiradimo išvesti iš viena greta kitos egzistuojančių, pradžioje net negiminingų šeimų, ir vis dėlto šį uždavinį jie turi išspręsti, kad kaip nors išaiškintų giminės buvimą. Iš užburto savo tuščiažodžiavimo rato jie nenueina toliau šio teiginio: genealoginis medis, žinoma,— pasaka, bet giminė — realybė, ir galiausiai Grotas štai ką sako (skliausteliuose — Markso intarpai):
„Apie šį genealoginį medį tik retai tegirdime, nes jis viešai minimas tik tam tikrais, itin iškilmingais atvejais. Bet ir menkesniosios giminės turėjo savo bendras religines apeigas“ (keistas dalykas, misteri Grotai!), „ir bendrą antžmogišką protėvį, ir bendrą genealoginį medį lygiai taip, kaip ir garsesniosios“ (kaip visa tai keista, p. Grotai, menkesniosioms giminėms!); „schema ir idealinis“ (gerbiamasis, ne idealinis, o karnalinis, paprastai tariant, kūniškas!) „pagrindas visose giminėse buvo tas pats“[11].
Morgano atsakymą į šį klausimą Marksas taip reziumuoja: „Kraujo giminystės sistema, atitinkanti pirmykštės formos giminę, — o graikai, kaip ir kiti mirtingieji, kadaise turėjo tokią formą, — užtikrino visų giminių narių savitarpio giminystės žinojimą. Jie šias jiems nepaprastai svarbias žinias praktiškai išmokdavo iš vaikystės dienų. Atsiradus monogaminei šeimai, tai buvo užmiršta. Giminės vardas sukūrė genealoginį medį, greta kurio atskiros šeimos genealoginė kilmė atrodė nereikšminga. Šis giminės vardas dabar jau turėjo paliudyti juo besivadinančiųjų bendros kilmės faktą; bet giminės genealoginis medis siekė tokius tolimus laikus, kad jos nariai jau nebegalėdavo įrodyti savo tikrosios savitarpio giminystės, išskyrus nedaugelį atvejų, kai būdavo vėlesnių bendrų protėvių. Pats vardas buvo bendros kilmės įrodymas ir neginčijamas įrodymas, išskyrus įvaikinimo atvejus. Priešingai, faktinis bet kurios giminystės tarp giminės narių neigimas, kaip kad elgiasi Grotas[12] ir Niburas, kurie giminę paverčia gryno prasimanymo ir poetinės kūrybos vaisiumi, dera tik „idealiesiems“, t. y. grynai kabinetiniams mokslininkams. Kadangi kartų ryšys, ypač atsiradus monogamijai, nutolsta į tolimą praeitį, o praeities tikrovė atsispindi fantastiniuose mitologijos kūriniuose, tai geraširdžiai filisteriai darė ir daro išvadą, kad fantastinis genealoginis medis sukūrė realias gimines“[13].
Fratrija, kaip ir pas amerikiečius, buvo į keletą dukterinių giminių suskilusi ir jas vienijanti pradinė giminė, kuri dar dažnai jas visas kildino iš bendro protėvio. Antai, anot Groto,
„visi vienmečiai Hekatėjo fratrijos nariai tą patį dievą laikė savo protėviu šešioliktoje kartoje“[14].
Todėl visos šios fratrijos giminės buvo tikriausios brolinės giminės. Fratrija kaip karinis vienetas randama dar garsiojoje Homero kūrinio vietoje, kur Nestoras pataria Agamemnonui: surikiuok vyrus gentimis ir fratrijomis, kad fratrija padėtų fratrijai, o gentis — genčiai![15].— Be to, fratrija turėjo teisę ir pareigą persekioti už fratrijos nario nužudymą, taigi, ankstesniais laikais ji turėjo ir kraujo keršto pareigą. Toliau, ji turėjo bendras šventoves ir šventes, ir, aplamai, visos graikų mitologijos vystymąsi iš tradicinio senovės arijų gamtos kulto iš esmės sąlygojo giminės bei fratrijos, kurių viduje šis vystymasis vyko. Toliau, fratrija turėjo seniūną (fratriarchą) ir, anot de Kulanžo, šaukdavo visuotinius susirinkimus, priimdavo privalomus nutarimus, turėjo teismą ir administracinę valdžią[16]. Net vėlesnioji valstybė, ignoravusi giminę, paliko fratrijai tam tikras visuomenines administracinio pobūdžio funkcijas.
Keletas giminingų fratrijų sudaro gentį. Atikoje buvo keturios gentys, kiekvienoje gentyje — po tris fratrijas, o kiekviena fratrija turėjo po trisdešimt giminių. Toks tikslus grupių nustatymas leidžia manyti buvus sąmoningą ir planingą įsikišimą į gaivališkai susidariusią tvarką, Kaip, kada ir kodėl tai įvyko, — apie tai tyli graikų istorija, apie kurią ir pas pačius graikus išlikę atsiminimai tesiekia tik didvyrių laikmetį.
Tarmių skirtingumas pas graikus, suspaustus palyginti nedidelėje teritorijoje, buvo mažiau išsivystęs, negu plačiuose Amerikos miškuose; tačiau ir čia randame susijungusias didesniais vienetais tik tokias gentis, kurios kalba ta pačia pagrindine tarme; net ir nedidelėje Atikoje buvo atskira tarmė, kuri vėliau tapo viešpataujančia bendrine graikų prozos kalba.
Homero poemose randame graikų gentis dažniausiai jau susijungusias mažomis tautelėmis, kuriose giminės, fratrijos ir gentys dar tebebuvo visiškai savarankiškos. Jos gyveno jau mūrinėmis sienomis sustiprintuose miestuose; gyventojų skaičius didėjo, gausėjant bandoms, plintant žemdirbystei ir pradėjus plisti amatams; kartu didėjo turtiniai skirtumai, o su jais ir aristokratinis elementas senojoje, pirmykštėje demokratijoje. Atskiros tautelės be paliovos kariavo dėl geriausių žemės plotų, taip pat, žinoma, ir dėl karo grobio; karo belaisvių vergija buvo jau pripažintas institutas.
Taigi, šių genčių ir tautelių santvarka buvo tokia:
1. Nuolatinis valdžios organas buvo taryba, bulê, iš pradžių, matyt, susidėjusi iš giminių seniūnų, o paskui, kai jų skaičius per daug padidėjo,— iš rinktinės seniūnų dalies, o tai davė progos susiformuoti ir sustiprėti aristokratiniam elementui; kaip tik tokią didvyrių laikmečio tarybą, susidedančią iš kilmingųjų (kratistoi), ir vaizduoja Dionizijus[17]. Taryba galutinai spręsdavo svarbiausius reikalus; antai, Eschilo veikale Tėbų taryba padaro esamomis aplinkybėmis lemiamą nutarimą — Eteoklį iškilmingai palaidoti, o Poliniko lavoną išmesti šunims suėsti[18]. Įsikūrus valstybei, ši taryba vėliau virto senatu.
2. Tautos susirinkimas (agora). Pas irokėzus mes radome, kad tauta — vyrai ir moterys — apstoja tarybos susirinkimą, nustatyta tvarka pasisako ir tuo būdu daro įtakos tarybos nutarimams. Pas Homero graikus šis „apstojimas“ [Umstand] — senovės germanų teisminiu terminu tariant — jau buvo išsivystęs į tikrą tautos susirinkimą, kaip kad buvo ir pas senovės germanus. Jį šaukdavo taryba svarbiems reikalams išspręsti; kiekvienas vyras galėdavo tarti žodį. Nutarimas būdavo priimamas pakeliant rankas (Eschilo veikale „Pagalbos prašytojos“) arba pritariant šūksmais. Susirinkimas buvo paskutinė, suvereni instancija, nes, kaip sako Šemanas („Graikų senienos"),
„kai kalbama apie dalyką, kuriam įvykdyti reikia tautos paramos, tai Homeras nenurodo mums jokios priemonės, kaip tauta galėtų būti priversta teikti paramą prieš savo valią“[19].
Juk tuo laiku, kai kiekvienas suaugęs vyras gentyje buvo karys, dar nebuvo atskirtos nuo tautos viešosios valdžios, kurią būtų buvę galima priešpastatyti tautai. Pirmykštė demokratija dar tebeklestėjo, ir tuo turime remtis, vertindami tiek tarybos, tiek ir basilėjaus valdžią bei padėtį.
3. Kariuomenės vadas (basileus). Šiuo klausimu Marksas sako: „Europos mokslininkai, daugiausia iš prigimties valdovų tarnai, basilėjų paverčia monarchu šiuolaikine prasme. Prieš tai protestuoja jankis respublikonas Morganas. Jis labai ironiškai, bet visiškai teisingai sako apie saldžialiežuvį Gladstoną ir jo knygą „Pasaulio jaunystė“[20]:
„Ponas Gladstonas vaizduoja mums didvyrių laikmečio graikų vadus karaliais ir kunigaikščiais, pridėdamas, kad jie kartu buvę ir džentelmenai; bet jis pats turi pripažinti, kad, aplamai, pirmgimystės paprotį ar įstatymą randame pas juos, atrodo, pakankamai, bet ne perdaug griežtai išreikštą““[21].
Tur būt, ir pačiam ponui Gladstonui atrodys, kad pirmgimystė su tokiomis išlygomis yra pakankamai, nors ir ne perdaug griežtai bereikšmė.
Mes matėme, kaip buvo tvarkomas seniūnystės paveldėjimas pas irokėzus ir kitus indėnus. Visos pareigos giminėje buvo daugiausia renkamosios, taigi, toje giminėje ir paveldimos. Vakuojančioms vietoms užimti palaipsniui buvo imta teikti pirmenybę artimiausiam giminaičiui — broliui ar sesers sūnui, jeigu nebuvo priežasčių aplenkti ji. Taigi, jei pas graikus, viešpataujant tėvinei teisei, basilėjaus pareigos paprastai atitekdavo sūnui arba vienam iš sūnų, tai šis faktas tik įrodo, kad čia sūnūs galėjo tikėtis tapsią įpėdiniais tautos išrinkti, bet jokiu būdu tai neįrodo paveldėjimą buvus teisėtą, tautai neišrinkus. Pas irokėzus ir graikus tai yra pirmoji ypatingų kilmingųjų šeimų užuomazga giminės viduje, o pas graikus, be to, dar pirmoji būsimosios paveldimos vadovybės, arba monarchijos, užuomazga. Todėl reikia manyti, kad pas graikus basilėjus arba buvo tautos renkamas, arba turėjo būti jos pripažintųjų organų — tarybos ar agoros — tvirtinamas, kaip kad buvo praktikuojama romėnų „karaliaus“ (rex) atžvilgiu.
„Iliadoje“ „vyrų valdovas“ Agamemnonas yra ne vyriausiasis graikų karalius, bet miestą apgulusios sąjunginės kariuomenės vyriausiasis vadas. Šią jo padėtį žinomoje vietoje nurodo Odisėjas, kai graikų tarpe kilo vaidai: negerai; kai esti daug vadų, vienas turįs būti vadas ir t. t. (toliau eina populiarios, bet vėliau pridėtos eilės apie skeptrą)[22]. „Odisėjas čia neskaito paskaitos apie valdymo formą, bet reikalauja paklusnumo kare vyriausiajam vadui. Graikai, kurie prie Trojos pasirodo tik kaip kariuomenė, agoroje elgiasi gana demokratiškai: Achilas, kalbėdamas apie dovanas, t. y. apie grobio dalybas, visuomet sako, kad dalytoju turi būti ne Agamemnonas ar kitas kuris basilėjus, bet „achėjų sūnūs“, t. y. tauta. Epitetai „Dzeuso pagimdytas“, „Dzeuso išpenėtas“ nieko neįrodo, nes kiekviena giminė save kildina iš kurio nors dievo, o genties vado giminė — jau iš „įžymesniojo“ dievo, šiuo atveju — iš Dzeuso. Net asmeniškai nelaisvieji, kaip kiauliaganys Eumajas ir kiti, yra „dieviški“ (dioi ir theioi), ir tai „Odisėjoje“, taigi, daug vėlesniais laikais, negu „Iliadoje“ aprašomieji; toje pačioje „Odisėjoje“ pavadinimas „didvyris“ suteikiamas dar heroldui Mulijui, kaip ir aklajam dainiui Demodokui[23]. Trumpai tariant, žodis basileia, kurį graikų rašytojai vartoja pažymėti Homero vadinamajai karališkajai valdžiai, esant greta jos vadų tarybai ir tautos susirinkimui, reiškia tik karinę demokratiją (nes svarbiausia šios valdžios žymė — vadovavimas kariuomenei)“ (Marksas)[24].
Be karinių teisių, basilėjus turėjo dar žynio ir teisėjo teises; pastarosios nebuvo aiškiai apibrėžtos, o pirmosios priklausė jam kaip vyriausiajam genties ar genčių sąjungos atstovui. Apie civilines ir administracines teises niekuomet nekalbama, bet, matyt, basilėjus dėl savo pareigų buvo tarybos narys. Taigi, etimologiškai yra visiškai teisinga išversti žodį „basilėjus“ vokišku žodžiu „König“, nes „König“ (Kuning) yra kilęs iš Kuni, Künne ir reiškia „giminės seniūnas“. Bet senovės graikų žodis „basilėjus“ nieku būdu neatitinka šiuolaikinės žodžio „König“ (karalius) reikšmės. Tukididas senovės basileia įsakmiai vadina patrikê, t. y. iš giminių kilusia, ir sako ją turėjus aiškiai nustatytas, taigi, apribotas teises[25]. Ir Aristotelis sako, kad didvyrių laikmečio basileia buvusi vadovavimas laisviesiems, o basilėjus buvęs kariuomenės vadas, teisėjas ir vyriausiasis žynys[26]; taigi, vyriausybinės valdžios vėlesniąja prasme jis neturėjo(27).
Taigi, graikų didvyrių laikmečio santvarkoje matome dar turinčią gyvybingos jėgos senąją gimininę organizaciją, bet kartu jau ir jos irimo pradžią: matome tėvinę teisę su turto palikimu vaikams, — dėl to susidarė palankios sąlygos turtams susikaupti šeimoje ir šeima virto priešinga giminei jėga; matome, kad turtų nelygybė savo ruožtu veikė santvarką ir dėl to susidarė pirmosios paveldimos aristokratijos bei karališkosios valdžios užuomazgos; matome vergiją, iš pradžių dar tik karo belaisvių, bet jau su perspektyva pavergti savo genties ir net giminės narius; matome senąjį genties karą prieš gentį jau išsigimstant į sistemingą plėšikavimą sausumoje ir jūroje gyvulių, vergų, turtų užgrobimo tikslais ir virstant reguliariu pajamų šaltiniu; žodžiu, matome garbinant ir vertinant turtus kaip aukščiausią gėrį ir piktnaudžiaujant senoviniais gimininiais institutais smurtiniam turtų grobimui pateisinti. Bet trūko dar vieno dalyko: tokio instituto, kuris naujai įgytuosius atskirų asmenų turtus ne tik apsaugotų nuo komunistinių gimininės santvarkos tradicijų, kuris ne tik pašventintų pirmiau taip mažai tevertintą privatinę nuosavybę ir šį pašventinimą paskelbtų aukščiausiu kiekvienos žmonių visuomenės tikslu, bet kuris ir paženklintų visuotiniu visuomenės pripažinimu viena po kitos išsivystančias naujas nuosavybės įsigijimo formas, taigi, tolydžio greitėjantį turtų kaupimą; betrūko tokio instituto, kuris įamžintų ne tik prasidedantį visuomenės skilimą klasėmis, bet ir turtingosios klasės teisę išnaudoti neturtingąsias klases ir viešpatauti joms.
Ir šis institutas atsirado. Buvo išrasta valstybė.
[1] 1884 metų leidime vietoj žodžių „grupinės santuokos“ išspausdinta: „punaluajinės šeimos“.
[2] G. Grote. A. History of Greece. Vol. I—XII (Dž. Grotas. Graikijos istorija, t. I-XII); pirmasis šio veikalo leidimas išėjo Londone 1846—1856 metais; čia pateikiamą vietą žr. trečiojo tomo, išleisto Londone 1869 metais, 54—55 psl.
[3] Čia turima galvoje teisme pasakyta Demosieno kalba prieš Eubulidą. Toje kalboje minimas senovės paprotys laidoti giminės karstavietėse tik tos giminės asmenis.
[4] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 134).
[5] Čia Engelso minima ištrauka iš senovės graikų filosofo Dikearcho neišlikusio kūrinio yra pateikta Vachsmuto knygoje: Hellenische Alterthumskunde aus dem Gesichtspunkte des Staates. Th. I, Abth. I. Halle, 1826, S. 312.
[6] W. A. Becker. Charikles. Bilder altgriechischer Sitte. Zur genaueren Kenniniss des griechischen Privatlebens. Th. II, Leipzig, 1840, S. 447 (V. A. Bekeris. Chariklis. Senovės graikų papročių vaizdai — nuodugniau susipažinti su privačiu graikų gyvenimu, d. II, Leipcigas, 1840, p. 447).
[7] Žodį „griežto“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[8] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas («Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 136).
[9] G. Grote. A History of Greece. A New Ed., vol. III, London, 1869, p. 66 (Dž. Grotas. Graikijos istorija. Naujas leid., t. III, Londonas, 1869, p. 66).
[10] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 137).
[11] G. Grote. A History of Greece. A New Ed., vol. III, London, 1869, p. 60. Citata Markso pateikta (su pastabomis skliaustuose) jo „Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspekte“ (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 138).
[12] Markso rankraštyje vietoj Groto paminėtas senovės graikų II amžiaus (m. e.) mokslininkas Poluksas, kuriuo dažnai remiasi Grotas.
[13] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 138—139).
[14] G. Grote. A History of Greece. A New Ed., vol. III, London, 1869, p. 58—59.
[15] Homeras. Iliada, antroji giesmė.
[16] Turimas galvoje veikalas: Fustel de Coulanges. La cité antique, livre III, chap. I (Fiustelis de Kulanžas. Senovės civilinė bendruomenė, kn. III, sk. I); pirmasis šios knygos leidimas išėjo Paryžiuje—Strasburge 1864 metais.
[17] Dionizijus Halikarnasietis. Senovės Romos istorija, kn. II, sk. 12.
[18] Eschilas. Septynetas prieš Tėbus.
[19] G. F. Schoemann. Griechische Alterthümer. Bd. I, Berlin, 1855, S. 27.
[20] Turima galvoje knyga: W. E. Gladstone. Juventus Mundi. The Gods and Men of the Heroic Age, chap. 11 (V. J. Gladstonas. Pasaulio jaunystė. Apie didvyrių laikmečio dievus ir žmones, sk. 11); pirmasis šio darbo leidimas pasirodė Londone 1869 metais.
[21] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 143); cituojama vieta iš knygos: L. H. Morgan. Ancient Society: London, 1877, p. 248.
[22] Homeras. Iliada, antroji giesmė.
[23] Toliau Markso rankraštyje yra Engelso praleistas sakinys: „terminas „koiranos“ (κοίρανος), kuriuo Odisėjas vadina Agamemnoną, kaip ir terminas „basilėjus“, reiškia tik „kariuomenės vadą kare““.
[24] Žr. K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspektas («Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 144—145).
[25] Tukididas. Peloponeso karo istorija, kn. I, sk. 13.
[26] Aristotelis. Politika, kn. III, sk. 10.
(27) Tiek graikų basilėjus, tiek ir actekų kariuomenės vadas buvo vaizduojami kaip šiuolaikiniai monarchai. Morganas pirmą kartą istorinės kritikos požiūriu įvertina iš pradžių pagrįstus nesusipratimu ir perdėtus, o vėliau ir tiesiog melagingus ispanų pranešimus ir įrodo, kad meksikiečiai buvo vidurinėje barbarybės pakopoje, tačiau kiek aukščiau, negu Naujosios Meksikos pueblų indėnai, ir kad jų santvarkai, kiek ją leidžia pažinti iškraipyti pranešimai, buvo būdinga štai kas: tai buvo trijų genčių sąjunga, pajungusi kitas kelias gentis ir privertusi jas mokėti duoklę; ji buvo valdoma sąjungos tarybos ir sąjungos karo vado, kurį ispanai pavertė „imperatorium“.
← III. Irokėzų giminė | Turinys | V. Atėnų valstybės atsiradimas →