Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Kaip išsivystė valstybė, iš dalies performuodama gimininės santvarkos organus, iš dalies išstumdama juos, įterpusi naujus organus, ir pagaliau visiškai pakeisdama juos tikrais valstybinės valdžios organais; kaip savarankiškai apsiginančios savo giminėse, fratrijose ir gentyse tikrosios „ginkluotos liaudies“ vietą užėmė šiems valstybiniams organams paklusni, taigi, nukreipiama ir prieš liaudį, ginkluota „viešoji valdžia“,— visa tai mes niekur, bent pradinėje stadijoje, negalime geriau matyti, kaip senovės Atėnuose. Formų pasikeitimus iš esmės yra pavaizdavęs Morganas, o juos sąlygojančio ekonominio turinio analizę daugiausia aš turiu pridėti.
Didvyrių laikmečiu keturios atėniečių gentys dar tebegyveno atskirose Atikos srityse; net jas sudariusios dvylika fratrijų, matyt, turėjo dar atskiras savo gyvenamąsias vietas dvylikoje Kekropo miestų. Valdymo organizacija atitiko didvyrių laikmetį: tautos susirinkimas, tautos taryba, basilėjus. Tais laikais, kuriuos pasiekia rašytinė istorija, žemė jau buvo padalyta ir virtusi privatine nuosavybe, kaip ir yra būdinga barbarybės aukštutinės pakopos pabaigoje jau palyginti išsivysčiusiai prekinei gamybai ir ją atitinkančiai prekybai prekėmis. Neskaitant javų auginimo, buvo gaminamas vynas ir aliejus; jūrų prekyba Egėjo jūroje vis labiau buvo išplėšiama iš finikiečių ir daugiausia pateko į Atikos graikų rankas. Dėl žemės pirkimo ir pardavimo, dėl toliau besivystančio darbo pasidalijimo tarp žemdirbystės ir amato, prekybos ir laivininkystės — giminių, fratrijų ir genčių nariai turėjo labai greit susimaišyti, fratrijos ir genties rajone įsikurdavo tokių gyventojų, kurie, nors ir buvo tos pačios tautos, bet vis dėlto nepriklausė šioms organizacijoms, taigi, buvo svetimi savo gyvenamojoje vietoje. Juk ramiais laikais kiekviena fratrija ir kiekviena gentis pačios tvarkė savo reikalus, nesikreipdamos į Atėnų tautos tarybą ar basilėjų. Tačiau, kas gyveno fratrijos ar genties teritorijoje, joms nepriklausydamas, tas, žinoma, negalėjo dalyvauti šiame valdyme.
Dėl to normalus gimininės santvarkos organų funkcionavimas tiek pakriko, kad jau didvyrių laikmečiu prireikė imtis priemonių tam pašalinti. Buvo įvesta Tesėjui priskiriamoji konstitucija. Permaina visų pirma buvo ta, kad Atėnuose buvo įsteigta centrinė administracija, t. y. dalis lig šiol genčių savarankiškai tvarkytų reikalų buvo paskelbti turintys bendrą reikšmę ir perduoti Atėnuose posėdžiaujančios bendrosios tarybos žiniai. Tuo būdu atėniečiai nužengė žingsnį toliau, negu buvo nužengusi bet kuri Amerikos čiabuvių tauta: paprasta gretimai gyvenančių genčių sąjunga virto vieninga tauta. Taip atsirado bendra atėniečių tautos teisė, aukštesnė už teisinius atskirų genčių ir giminių papročius; Atėnų pilietis, kaip toks, įgijo tam tikras teises bei naują teisinę apsaugą ir toje teritorijoje, kur jis buvo ateivis iš svetimos genties. Bet tuo buvo žengtas pirmasis žingsnis gimininei santvarkai sugriauti, nes, žengus ši pirmąjį žingsnį, vėliau į piliečių tarpą buvo priimami ir tokie asmenys, kurie visoje Atikoje buvo ateiviai iš svetimos genties, kurie buvo ir liko visiškai už atėniečių gimininės santvarkos ribų. Antroji Tesėjui priskiriama naujovė buvo visos tautos, atsižvelgiant į gimines, fratrijas ar gentis, suskirstymas į tris klases: eupatridus, arba kilminguosius, geomorus, arba žemdirbius, ir demiurgus, arba amatininkus, ir suteikimas kilmingiesiems išimtinės teisės užimti tarnybas. Beje, šis suskirstymas, išskyrus kilmingųjų teisę užimti tarnybas, liko be pasekmių, kadangi jis šiaipjau nenustatė kitokių teisinių skirtumų tarp klasių[1]. Bet jis yra svarbus, nes parodo mums naujus, nepastebimai išsivysčiusius visuomeninius elementus. Jis rodo, kad tapęs papročiu gimininių tarnybų atitekimas tam tikrų šeimų nariams jau buvo virtęs mažai beginčijama šių šeimų teise į visuomenines tarnybas, kad tos šeimos, jau ir be to galingos dėl turimų turtų, pradėjo už savo giminių ribų formuotis į atskirą privilegijuotą klasę ir kad šias jų pretenzijas pašventino dar tik besikurianti valstybė. Toliau jis rodo, kad darbo pasidalijimas tarp valstiečių ir amatininkų buvo pakankamai sustiprėjęs, kad užginčytų visuomeninę senojo susiskaidymo giminėmis ir gentimis reikšmę. Pagaliau jis paskelbia nesutaikinamą priešingumą tarp gimininės visuomenės ir valstybės; pirmasis mėginimas sukurti valstybę pasireiškia gimininių ryšių ardymu, suskirstant kiekvienos giminės narius į privilegijuotuosius ir neprivilegijuotuosius, o pastaruosius vėl į dvi verslo klases, tuo būdu vienus priešpastatant kitiems.
Tolesnė politinė Atėnų istorija iki Solono yra nepakankamai žinoma. Basilėjaus pareigos neteko savo reikšmės; vadovauti valstybei ėmė iš kilmingųjų tarpo išrinkti archontai. Kilmingųjų valdžia vis labiau stiprėjo, kol ji apie 600 metų prieš mūsų laiko skaičiavimą tapo nebepakenčiama. Pagrindinė priemonė liaudies laisvei slopinti čia buvo pinigai ir lupikavimas. Pagrindinė kilmingųjų buveinė buvo Atėnai ir jų apylinkės, kur jūrų prekyba, o kartu dar vis prie progos praktikuojamas jūrų plėšikavimas praturtino juos ir sukoncentravo jų rankose piniginius turtus. Iš čia, kaip ardanti rūgštis, besivystantis piniginis ūkis skverbėsi į natūraliniu ūkiu pagrįstą senovišką kaimo bendruomenių gyvenimo būdą. Gimininė santvarka yra visiškai nesuderinama su piniginiu ūkiu; Atikos smulkiųjų valstiečių nuskurdimas sutapo su juos saugojusių senųjų gimininių ryšių susilpnėjimu. Skolos raštas ir ūkio įkeitimas (nes atėniečiai jau buvo išradę ir ipoteką) nepaisė nei giminės, nei fratrijos. O senoji gimininė santvarka nepažino nei pinigų, nei avanso, nei piniginės skolos. Todėl vis labiau besiplečiantis piniginis kilmingųjų viešpatavimas sukūrė ir naują papročių teisę, kuri turėjo skolintojo interesus apsaugoti nuo skolininko, pašventinti piniguočiaus praktikuojamą smulkiųjų valstiečių išnaudojimą. Atikos laukuose visur buvo įbesti stulpai, ant kurių buvo pažymėta, kad žemės sklypas, kuriame stovi šis stulpas, yra tam ir tam įkeistas už tokią ir tokią pinigų sumą. Tokiais stulpais nepaženklintieji laukai daugiausia jau buvo parduoti dėl ipotekinės skolos ar palūkanų nesumokėjimo laiku ir buvo perėję į kilmingojo lupikautojo nuosavybę; valstietis galėjo džiaugtis, jeigu jam buvo leista likti sklype nuomininku ir gyventi iš savo darbo pajamų šeštosios dalies, kitas penkias šeštąsias sumokant naujajam ponui kaip nuomą. Dar daugiau. Jei gautų už parduotą žemės sklypą pinigų nepakako skolai padengti arba jeigu paskola nebuvo laiduota įkaitu, tai skolininkas, kad atsiteistų skolintojui, turėjo parduoti savo vaikus kaip vergus į svetimas šalis. Kad tėvas pardavinėjo savo vaikus,— toks buvo pirmasis tėvinės teisės ir monogamijos vaisius! Ir jeigu kraugerys dar ir tuomet nebuvo patenkintas, tai jis galėjo parduoti vergijon ir pati skolininką. Tokia buvo šviesioji civilizacijos aušra atėniečių tautoje.
Anksčiau, kai tautos gyvenimo sąlygos dar tebeatitiko gimininę santvarką, toks perversmas buvo negalimas; o dabar jis įvyko, bet nežinia kaip. Grįžkime valandėlei prie savo irokėzų. Ten buvo neįmanoma tokia būklė, kokia dabar buvo primesta atėniečiams, taip sakant, jiems patiems neprisidedant ir, be abejonės, prieš jų valią. Ten metų metais likęs nepasikeitęs pragyvenimo reikmenų gamybos būdas niekuomet negalėjo sudaryti tokių tarsi iš išorės primestų konfliktų, tokio priešingumo tarp turtingųjų ir skurdžių, tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų. Irokėzai dar buvo labai toli nuo gamtos užvaldymo, bet tam tikrose, jiems apibrėžtose gamtinėse ribose jie buvo savo gamybos viešpačiai. Jei neskaitysime blogo derliaus jų daržiukuose, žuvų atsargų išsisėmimo jų ežeruose ir upėse, žvėrių bei paukščių sumažėjimo jų miškuose, jie žinojo iš anksto, ką gaus, naudodamiesi savu pragyvenimo reikmenų įsigijimo būdu. Jie žinojo, kad gaus pragyvenimo reikmenų — kartais skurdesnių, kartais gausesnių; bet tuomet buvo negalimi nenumatyti visuomeniniai perversmai, gimininių ryšių nutraukimas, giminių ir genčių narių suskilimas į priešingas, viena su kita kovojančias klases. Buvo gaminama visai siauruose rėmuose, bet gamintojai valdė savo gaminį. Tai buvo didžiulis barbarybės laikų gamybos pranašumas, kuris išnyko civilizacijai pasirodžius. Artimiausių kartų uždavinys bus vėl jį išsikovoti, bet jau pagrįstą žmogaus dabar pasiektu galingu gamtos užvaldymu ir laisva asociacija, kuri dabar yra tapusi galima.
Kitaip buvo pas graikus. Atsiradus privatinei bandų ir prabangos daiktų nuosavybei, prasidėjo mainai tarp atskirų asmenų, gaminiai virto prekėmis. Ir čia glūdi viso paskesnio perversmo užuomazga. Kai tik gamintojai liovėsi patys betarpiškai vartoję savo gaminius ir mainydami išleido juos iš rankų, jie neteko savo valdžios jiems. Jie nebežinojo, kas atsitiks su tais gaminiais. Atsirado galimybė ilgainiui gaminį panaudoti prieš gamintoją jam išnaudoti ir engti. Todėl jokia visuomenė negali ilgam laikui išlaikyti viešpatavimo savo pačios gamybai ir socialinių savo gamybos proceso padarinių kontrolės, jeigu ji nepanaikina mainų tarp atskirų asmenų.
Bet kaip greit, atsiradus mainams tarp atskirų asmenų ir kartu gaminiams pavirtus prekėmis, gaminys pradeda viešpatauti gamintojui — tai teko patirti atėniečiams. Kartu su prekine gamyba atsirado atskirų asmenų žemės dirbimas savo jėgomis, o netrukus ir atskirų asmenų žemės nuosavybė. Po to atsirado pinigai, visuotinė prekė, į kurią buvo galima mainyti visas kitas prekes. Bet, išrasdami pinigus, žmonės negalvojo, kad jie kartu sukuria naują visuomeninę jėgą — vienintelę visuotinę jėgą, kuriai turės nusilenkti visa visuomenė. Ir ši naujoji jėga, staiga atsiradusi be savo kūrėjų žinios ir valios, visu savo jaunystės brutalumu davė atėniečiams pajusti savo viešpatavimą.
Ką reikėjo daryti? Senoji gimininė santvarka buvo ne tik bejėgė prieš pergalingą pinigų žygį, ji visiškai negalėjo savo ribose rasti net vietos tokiems dalykams, kaip pinigai, skolintojas ir skolininkas, priverstinis skolų išieškojimas. Bet naujoji visuomeninė jėga egzistavo, ir geraširdiški pageidavimai, gerų senųjų laikų sugrįžimo ilgesys negalėjo išguiti iš pasaulio nei pinigų, nei lupikavimo. Be to, gimininėje santvarkoje buvo pramušta kitų, antraeilės reikšmės spragų. Visoje Atikos teritorijoje, ypač pačiame Atėnų mieste, giminių ir fratrijų nariai iš kartos į kartą vis labiau susimaišė, nors dar ir dabar atėnietis tegalėjo parduoti ne savo giminės nariams žemės sklypus, bet ne savo gyvenamąjį namą. Kartu su pramonės ir mainų pažanga vis labiau išsivystė darbo pasidalijimas tarp įvairių gamybos šakų: žemdirbystės, amatų, o amatuose — tarp daugybės jų rūšių, tarp prekybos, laivininkystės ir t. t.; gyventojai dabar pasiskirstė pagal savo užsiėmimą gana pastoviomis grupėmis; kiekviena grupė turėjo naujų bendrų interesų, kuriems nebuvo vietos giminėje ar fratrijoje ir kuriems aptarnauti reikėjo naujų tarnybų. Vergų skaičius žymiai padidėjo ir jau tada, tur būt, toli prašoko laisvųjų atėniečių skaičių; gimininėje santvarkoje iš pradžių visai nebuvo vergijos, taigi, ji neturėjo ir priemonių šiai nelaisvųjų masei suvaldyti. Ir pagaliau prekyba pritraukė į Atėnus daugybę svetimšalių, kurie ten apsigyveno, nes čia lengviau buvo pralobti; pagal senąją santvarką jie taip pat liko be teisių ir be apsaugos ir, nepaisant tradicinės tolerancijos, buvo tautoje neramus, svetimas elementas.
Žodžiu sakant, gimininė santvarka artėjo prie galo. Visuomenė kasdien vis labiau peraugo jos rėmus; ji nebegalėjo nei sutramdyti, nei pašalinti net didžiausių blogybių, atsiradusių visų akivaizdoje. O tuo tarpu nejučiomis išsivystė valstybė. Naujos grupės, susidariusios dėl darbo pasidalijimo iš pradžių tarp miesto ir kaimo, paskui tarp įvairių miestinių darbo šakų, sukūrė naujus organus savo interesams ginti; buvo įsteigta įvairiausių rūšių tarnybų. O paskui jaunai valstybei pirmiausia prireikė savų karinių pajėgų, kurios jūreivyste besiverčiantiems atėniečiams visų pirma galėjo būti tik jūrų pajėgos, atskiriems nedideliems karams kariauti ir prekybiniams laivams saugoti. Nežinia kiek laiko prieš Soloną buvo įsteigtos naukrarijos, nedidelės teritorinės apylinkės, po dvylika kiekvienoje gentyje; kiekviena naukrarija turėjo duoti vieną karo laivą, jį apginkluoti ir aprūpinti įgula ir, be to, dar duodavo du raitelius. Šis institutas griovė gimininę santvarką dvejopai: pirma, jis kūrė viešąją valdžią, kuri jau savaime nebesutapo su ginkluotos tautos visuma; antra, jis pirmąkart padalijo tautą visuomeniniams tikslams ne pagal giminystės grupes, bet pagal gyvenamąją vietą. Kokią tai turėjo reikšmę, paaiškės toliau.
Kadangi gimininė santvarka išnaudojamai liaudžiai negalėjo suteikti jokios pagalbos, tai beliko laukti jos tik iš atsirandančios valstybės. Ir ši tikrai atnešė tą pagalbą, įvesdama Solono konstituciją ir kartu iš naujo sustiprėdama senosios santvarkos sąskaita. Solonas,— čia mūsų nedomina tas būdas, kuriuo buvo įgyvendinta jo reforma, padaryta 594 metais prieš mūsų laiko skaičiavimą,— įsibraudamas į nuosavybės santykius, davė pradžią eilei vadinamųjų politinių revoliucijų. Visos ligšiolinės revoliucijos buvo revoliucijos vienai nuosavybės rūšiai apsaugoti nuo kitos nuosavybės rūšies. Jos negali apginti vienos nuosavybės rūšies, nepažeisdamos kitos. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu buvo paaukota feodalinė nuosavybė, kad būtų išgelbėta buržuazinė nuosavybė; Solono revoliucijoje turėjo nukentėti skolintojų nuosavybė skolininkų nuosavybės labui. Skolos buvo paskelbtos tiesiog negaliojančiomis. Smulkmenos mums tiksliai nežinomos, bet Solonas savo eilėraščiuose giriasi pašalinęs nuo prasiskolinusiųjų žemės sklypų įkaitinius stulpus ir grąžinęs atgal dėl skolų parduotus į užsienį ir ten pabėgusius žmones. Tai buvo galima padaryti, tik atvirai pažeidžiant nuosavybės teises. Ir iš tikrųjų, visos vadinamosios politinės revoliucijos, nuo pirmosios iki paskutinės, buvo įvykdytos vienos rūšies nuosavybei apginti, konfiskuojant (tai buvo vadinama taip pat ir vagyste) kitos rūšies nuosavybę. Taigi, neabejotina, kad privatinė nuosavybė galėjo išsilaikyti pustrečio tūkstančio metų, tik pažeidžiant nuosavybės teisę.
Bet dabar reikėjo sukliudyti, kad nepasikartotų toks laisvų atėniečių pavertimas vergais. Tai buvo pasiekta pirmiausia bendro pobūdžio priemonėmis, pavyzdžiui, uždraudžiant tokias skolų sutartis, kuriose buvo įkeičiamas pats skolininko asmuo. Toliau, siekiant bent kiek apriboti nepasotinamą kilmingųjų godulį užgrobti valstiečių žemę, buvo nustatytas maksimalus žemės kiekis, kurį galėjo turėti atskiras asmuo. O paskui buvo pakeista ir pati santvarka; iš tų pakeitimų mums svarbiausi yra šie:
Buvo nustatyta, kad taryba susideda iš keturių šimtų narių, po šimtą iš kiekvienos genties; taigi, čia pagrindu liko dar gentis. Bet tai ir buvo vienintelis dalykas, kurį iš senosios santvarkos perėmė naujoji valstybė. Šiaipjau Solonas suskirstė piliečius į keturias klases pagal jų turimos žemės kiekį ir pajamas iš jos; 500, 300 ir 150 medimnų grūdų (1 medimnas＝maždaug 41 litrui) buvo minimalios pajamos pirmosioms trim klasėms; kas gaudavo mažiau pajamų arba visai neturėjo žemės, pateko į ketvirtąją klasę. Visas tarnybas galėjo užimti tik trijų aukštesniųjų klasių atstovai, o aukščiausias tarnybas — tik pirmosios klasės atstovai; ketvirtoji klasė teturėjo teisę kalbėti ir balsuoti tautos susirinkime, bet čia būdavo renkami visi pareigūnai, čia jie atsiskaitydavo iš savo veiklos, čia būdavo parengiami visi įstatymai, ir čia ketvirtoji klasė sudarė daugumą. Aristokratinės privilegijos buvo iš dalies atnaujintos turtinių privilegijų forma, bet tauta pasiliko savo rankose sprendžiamąją galią. Toliau, keturios klasės sudarė pagrindą naujai kariuomenės organizacijai. Pirmosios dvi klasės teikdavo raitelius; trečioji turėjo tarnauti sunkiai ginkluotais pėstininkais, ketvirtoji — lengvai ginkluotais pėstininkais arba laivyne ir, tur būt, gaudavo ir atlyginimą už tarnybą.
Taigi, čia į valdymo organizaciją įvedamas visai naujas elementas — privatinė nuosavybė. Valstybės piliečių teisės ir pareigos nustatomos pagal jų turimos žemės kieki, ir, kiek įgyja įtakos turtingosios klasės, tiek senieji kraujo giminystės junginiai išstumiami; gimininė santvarka patyrė naują pralaimėjimą.
Tačiau politinių teisių matavimas pagal turtą visai nebuvo vienas tokių institutų, be kurių negali egzistuoti valstybė. Nors šis principas ir vaidino svarbų vaidmenį valstybių konstitucijų istorijoje, vis dėlto daugelis valstybių, ir kaip tik labiausiai išsivysčiusių, apsiėjo be jo. Dargi Atėnuose jis tevaidino tik laikiną vaidmenį; nuo Aristido laikų kelias į visas tarnybas buvo kiekvienam piliečiui atviras[2].
Per artimiausius aštuoniasdešimt metų atėniečių visuomenės evoliucija pakrypo ta kryptimi, kuria ji toliau vystėsi paskesniais šimtmečiais. Iki Solono laikų klestėjusioms lupikiškoms operacijoms su žeme, taip pat ir neribotai žemės nuosavybės koncentracijai buvo užkirstas kelias. Prekyba ir vis plačiau besivystantys vergų darbu pagrįsti amatai bei dailieji amatai tapo vyraujančiomis verslo šakomis. Žmonės labiau išpruso. Užuot senoviškai žiauriai išnaudojus savus bendrapiliečius, imta išnaudoti daugiausia vergus ir pirkėjus neatėniečius. Kilnojamasis turtas, piniginis turtas ir turtas, susidedantis iš vergų bei laivų, vis labiau didėjo, bet dabar jis jau nebebuvo tik priemonė žemės nuosavybei įsigyti, kaip pirmaisiais ribotumo laikais,— jis tapo savitiksliu. Tuo būdu, iš vienos pusės, išaugusi nauja turtingų verslininkų ir pirklių klasė sudarė neįveikiamą konkurenciją senajai kilmingųjų valdžiai, o iš antros pusės, senosios gimininės santvarkos likučiams buvo atimta paskutinė dirva. Todėl giminės, fratrijos ir gentys, kurių nariai dabar buvo išsiskirstę po visą Atiką ir gyveno visiškai susimaišę tarp savęs, tapo nebetinkamos būti politiniais junginiais; daugybė Atėnų piliečių nepriklausė jokiai giminei; tai buvo ateiviai, kurie nors ir buvo įgiję pilietybės teisę, bet nebuvo priimti nė į vieną senųjų gimininių sąjungų; greta to dar buvo nuolat didėjantis skaičius svetimšalių ateivių, kurie naudojosi tik globos teise[3].
Tuo tarpu partijų kova vyko toliau; kilmingieji mėgino atgauti savo pirmesniąsias privilegijas ir trumpam laikui paėmė viršų, kol Klisteno revoliucija (509 metais prieš mūsų laiko skaičiavimą) galutinai nuvertė juos, o kartu su jais ir paskutinius gimininės santvarkos likučius[4].
Nauja Klisteno konstitucija ignoravo keturias senąsias giminėmis ir fratrijomis pagrįstas gentis. Jų vietą užėmė visai nauja organizacija, pagrįsta jau naukrarijose išbandytu piliečių suskirstymu tik pagal gyvenamąją vietą. Lemiamą reikšmę turėjo nebe priklausymas gimininiams junginiams, bet tik nuolatinė gyvenamoji vieta; ne tauta buvo suskirstyta, bet teritorija; gyventojai politiniu atžvilgiu virto tik teritorijos priklausiniais.
Visa Atika buvo suskirstyta į šimtą savivaldžių bendruomeninių rajonų-demų. Kiekviename deme gyvenantys piliečiai (demotai) išrinkdavo savo seniūną (demarchą) ir iždininką, taip pat trisdešimt teisėjų, kuriems buvo teismingos smulkios bylos. Demai gaudavo taip pat atskirą šventyklą ir dievą-globėją ar didvyrį, kuriam jie išrinkdavo dvasininkus. Vyriausioji demo valdžia priklausė demotų susirinkimui. Tai yra, kaip teisingai pastebi Morganas, savivaldžios amerikinės miesto bendruomenės pirmavaizdis[5]. Besikurianti valstybė pradėjo Atėnuose nuo to paties vieneto, kuriuo baigia šiuolaikinė, visiškai išsivysčiusi valstybė.
Dešimt tokių vienetų, demų, sudarė gentį, kuri betgi, skirtingai nuo senosios gimininės genties, dabar buvo vadinama teritorine gentimi. Teritorinė gentis buvo ne tik savivaldi politinė, bet ir karinė organizacija; ji rinkdavo filarchą[6], arba genties seniūną, kuris vadovavo raiteliams, taksiarchą, kuris vadovavo pėstininkams, ir strategą, kuris vadovavo visai genties teritorijoje surinktai kariuomenei. Toliau, teritorinė gentis duodavo penkis karo laivus su įgulomis ir vadu ir gaudavo šventuoju globėju kurį nors Atikos didvyrį, kurio vardu ji ir vadindavosi. Pagaliau, ji rinkdavo į Atėnų tarybą penkiasdešimt atstovų.
Visa tai baigėsi atėniečių valstybe, valdoma tarybos, kurią sudarė penki šimtai atstovų, išrinkti dešimties genčių, o paskutinėje instancijoje valdoma tautos susirinkimo, kuriame galėjo dalyvauti ir turėjo teisę balsuoti kiekvienas Atėnų pilietis; greta to archontai ir kiti pareigūnai tvarkė įvairias valdymo šakas ir teisminius reikalus. Vyriausiojo vykdomosios valdžios pareigūno Atėnuose nebuvo.
Įvedus šią naują konstituciją ir įsileidus labai didelį skaičių nepilnateisių, globojamų gyventojų — iš dalies ateivių, iš dalies atleistųjų vergų,— gimininės santvarkos organai buvo nušalinti nuo viešųjų reikalų tvarkymo; jie išsigimė į privataus pobūdžio sąjungas ir religines brolijas. Bet senųjų gimininių laikų moralinė įtaka, paveldėtosios pažiūros ir galvosena dar ilgai išsilaikė tradicijose ir tik palaipsniui nyko. Tai pasireiškė vienoje vėlesnėje valstybinėje įstaigoje.
Mes matėme, kad esminis valstybės požymis yra atskirta nuo liaudies masės viešoji valdžia. Tais laikais Atėnai turėjo tik tautos kariuomenę ir betarpiškai tautos sukurtą laivyną; ši kariuomenė ir laivynas saugojo nuo išorinių priešų ir laikė paklusniais vergus, kurie jau tuomet sudarė didelę gyventojų daugumą. Piliečių atžvilgiu viešoji valdžia iš pradžių egzistavo tik kaip policija, kuri yra tokia pat sena, kaip ir valstybė,— dėl to naivūs XVIII amžiaus prancūzai ir kalbėjo ne apie civilizuotas, bet apie supolicintas tautas (nations policées)[7]. Taigi, atėniečiai kartu su savo valstybe įsteigė ir policiją, tikrą pėsčiųjų ir raitųjų lankininkų žandarmeriją — landjegerius, kaip jie vadinami Pietų Vokietijoje ir Šveicarijoje. Tačiau ši žandarmerija buvo sudaryta iš vergų. Ši policinė tarnyba laisvam atėniečiui atrodė tokia negarbinga, kad jis verčiau leisdavosi ginkluoto vergo suimamas, negu pats užsiimdavo tokiu gėdingu darbu. Čia pasireiškė dar sena gimininė galvosena. Valstybė negalėjo egzistuoti be policijos, bet ji buvo dar jauna ir dar neturėjo pakankamo moralinio autoriteto, kad įkvėptų pagarbos amatui, kuris buvusiems gimininės visuomenės nariams neišvengiamai turėjo atrodyti niekšiškas.
Kiek dabar pagrindiniais savo bruožais susiformavusi valstybė buvo pritaikyta naujai visuomeninei atėniečių padėčiai, parodo spartus turtų, prekybos ir pramonės suklestėjimas. Klasinis antagonizmas, kuriuo dabar rėmėsi visuomeniniai ir politiniai institutai, buvo jau ne antagonizmas tarp kilmingųjų ir paprastosios liaudies, bet antagonizmas tarp vergų ir laisvųjų, tarp nepilnateisių gyventojų ir piliečių. Didžiausio Atėnų suklestėjimo metu bendras laisvųjų piliečių, kartu su moterimis ir vaikais, skaičius buvo apie 90 000 žmonių, greta 365 000 abiejų lyčių vergų ir 45 000 nepilnateisių gyventojų — svetimšalių ir atleistųjų vergų. Taigi, kiekvienam suaugusiam vyriškosios lyties piliečiui teko mažiausia 18 vergų ir daugiau kaip du nepilnateisiai. Didelis vergų skaičius atsirado todėl, kad daugelis jų, prižiūrėtojų sergimi, kartu dirbo manufaktūrose, didelėse patalpose. Bet, prekybai ir pramonei besivystant, turtai kaupėsi ir koncentravosi nedaugelyje rankų, nuskurdo daugybė laisvųjų piliečių, kuriems beliko pasirinkti: arba, verčiantis amatais, konkuruoti su vergų darbu, o tai buvo laikoma negarbingu, žeminančiu dalyku ir, be to, nedaug težadėjo pasisekimo, arba — tapti skurdžiais. Jie ėjo — esamomis sąlygomis neišvengiamai — pastaruoju keliu, o kadangi jie sudarė gyventojų daugumą, tai tuo jie pražudė visą Atėnų valstybę. Ne demokratija pražudė Atėnus, kaip teigia europiniai monarchams šunuodegiaujantys pedantai, bet vergija, kuri laisvojo piliečio darbą pavertė negarbingu.
Atėniečių valstybės atsiradimas yra itin tipiškas aplamai valstybės susikūrimo pavyzdys, nes, iš vienos pusės, valstybė čia susikuria savaime, be jokio išorinės ar vidinės prievartos įsikišimo,— Pisistrato uzurpacija nepaliko jokių savo trumpo egzistavimo pėdsakų[8],— iš antros pusės, todėl, kad šiuo atveju labai išsivysčiusi valstybės forma, demokratinė respublika, atsiranda betarpiškai iš gimininės visuomenės, ir pagaliau todėl, kad mes esame pakankamai susipažinę su visomis esminėmis šios valstybės susikūrimo smulkmenomis.
[1] 1884 metų leidime sakinio pabaiga buvo taip suformuluota: „kadangi dvi kitos klasės negavo jokių specialių teisių“.
[2] Čia kalbama apie teisės užimti pilietines pareigas suteikimą ketvirtajai Atėnų piliečių klasei — fetams (laisviems, bet neturtingiems žmonėms), o tai dalis šaltinių priskiria Aristidui (V a. prieš m. e.).
[3] Turimi galvoje vadinamieji metekai — svetimšaliai, apsigyvenę Atikoje visam laikui; būdami laisvi, jie neturėjo Atėnų piliečių teisių (teisės eiti visuomenines pareigas, dalyvauti tautos susirinkime, valdyti nejudamąjį turtą ir t. t). Jie vertėsi daugiausia amatais ir prekyba, privalėjo mokėti tam tikrą mokestį ir turėti „globėjus“ iš pilnateisių piliečių, per kuriuos galėjo kreiptis į valdymo organus.
[4] 510—507 metais prieš m. e. Alkmeonidų giminės atstovas Klistenas vadovavo Atėnų demoso kovai prieš senosios gimininės diduomenės viešpatavimą; pagaliau ji buvo nuversta ir įgyvendintos reformos, kuriomis siekiama likviduoti gimininės santvarkos liekana.
[5] Žr. L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 271.
[6] — nuo senovės graikų žodžio „fila“ — gentis.
[7] Žodžių žaismas: „policé“— „civilizuotas“, „police"— „policija“.
[8] 560 metais prieš m. e. valdžią Atėnuose užgrobė nusigyvenusios aristokratų giminės atstovas Pisistratas, kuris įvedė vieno asmens valdymo režimą — tironiją. Šis režimas išsilaikė su pertraukomis (Pisistratas buvo dukart ištremtas iš Atėnų ir vėl sugrįždavo) iki Pisistrato mirties 527 m. ir po to iki 510 m., kai jo sūnus Gipijus buvo ištremtas ir netrukus Atėnuose įsigalėjo Klisteno vadovaujama vergvaldinė demokratija. Pisistrato veikla, kuria buvo siekiama ginti smulkiųjų ir vidutinių žemvaldžių interesus nuo gimininės aristokratijos, rimtai nepakeitė Atėnų valstybės politinės struktūros.
← IV. Graikų giminė | Turinys | VI. Giminė ir valstybė Romoje →