Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Iš padavimo apie Romos įkūrimą matyti, kad pirma čia apsigyveno tam tikras skaičius (pagal padavimą — šimtas) susijungusių į vieną gentį lotynų giminių, prie kurių netrukus prisijungė viena sabelų gentis, esą, taip pat susidėjusi iš šimto giminių, o galiausiai prisijungė trečia, iš įvairių elementų susidedanti gentis, kuri vėl buvusi sudaryta iš šimto giminių. Visas pasakojimas iš pirmo žvilgsnio parodo, kad čia nebuvo nieko natūraliai susiformavusio, išskyrus giminę, o ir ta pati kai kuriais atvejais buvo tik senojoje tėvynėje tebeegzistavusios pirminės giminės atžala. Gentys, matyt, buvo dirbtinai suformuotos, tačiau daugiausia iš giminingų elementų ir pagal senosios, natūraliai išaugusios, o ne dirbtinai sudarytos genties pavyzdį; galimas daiktas, kad kiekvienos trijų genčių branduolys galėjo būti tikra senoji gentis. Tarpinė grandis, fratrija, susidėjo iš dešimties giminių ir vadinosi kurija; taigi, jų buvo trisdešimt.
Visų pripažinta, kad romėnų giminė buvo toks pats institutas, kaip ir graikų giminė; jei graikų giminė reiškia toliau išsivysčiusį tą visuomeninį vienetą, kurio pirmykštę formą randame pas Amerikos raudonodžius, tai tas pat visiškai galioja ir romėnų giminei. Todėl mes čia galime kalbėti trumpiau.
Romėnų giminės santvarka, bent seniausiais miesto gyvavimo laikais, buvo ši:
1. Savitarpiška giminės narių teisė paveldėti; turtas likdavo giminėje. Kadangi romėnų, kaip ir graikų giminėje viešpatavo jau tėvinė teisė, tai moteriškosios linijos palikuonys būdavo nušalinti nuo paveldėjimo. Pagal Dvylikos lentelių įstatymą[1], seniausią mums žinomą rašytinį romėnų teisės paminklą, pirmiausia paveldėdavo vaikai kaip tiesioginiai įpėdiniai, jų nesant — agnatai (vyriškosios linijos giminaičiai), o ir šių nesant — giminės nariai. Visais atvejais turtas likdavo giminėje. Čia matome palaipsniui įsiskverbiančias į gimininius papročius naujas, didėjančių turtų ir monogamijos sukurtas teisines normas: pirmykštę lygią visų giminės narių teisę paveldėti praktika apriboja iš pradžių — ir, kaip anksčiau buvo minėta, jau labai anksti — agnatais ir pagaliau — vaikais ir vyriškosios linijos jų palikuonimis; Dvylikoje lentelių tai išreikšta, savaime suprantama, atvirkštine eile.
2. Bendra laidojimo vieta. Patricinė Klaudijų giminė, persikeldama iš Regilės miesto į Romą, gavo žemės sklypą ir, be to, mieste bendrą laidojimo vietą. Dar Augusto laikais atgabentoji į Romą Teutoburgo miške žuvusio Varo[2] galva buvo palaidota giminės pilkapyje (gentilitius tumulus); taigi, giminė (Kvinktilijų) dar turėjo atskirą pilkapį[3].
3. Bendros religinės šventės. Šios sacra gentilitia[4] yra žinomos.
4. Prievolė nesituokti giminės viduje. Tai, berods, Romoje niekuomet nevirto rašytiniu įstatymu, o liko papročiu. Iš daugybės romėnų santuokinių porų, kurių vardai išliko iki mūsų laikų, nė viena neturi tokio pat gimininio vardo vyrui ir žmonai. Paveldėjimo teisė taip pat patvirtina šią taisyklę. Ištekėdama moteris netenka savo agnatinių teisių, išeina iš savo giminės; nei ji, nei jos vaikai negali paveldėti iš jos tėvo ar jo brolių, nes priešingu atveju tėvo giminė netektų dalies palikimo. Tai turi prasmės tik esant prielaidai, kad moteris negali tekėti už savo giminės nario.
5. Bendras žemės valdymas. Pirmykščiais laikais žemė visada buvo bendrai valdoma, kai tik buvo pradėta dalyti genčiai priklausančią žemę. Lotynų gentyse žemę randame iš dalies genties valdomą, iš dalies giminės, iš dalies namų ūkių, kurie tuo metu vargu ar[5] buvo atskiros šeimos. Pirmąjį žemės padalijimą atskiriems asmenims, maždaug po hektarą (du jugerius) kiekvienam, kaip manoma, yra padaręs Romulas. Tačiau dar ir vėliau randame giminių bendrai valdomą žemę, nekalbant jau apie valstybinę žemę, apie kurią sukasi visa respublikos vidaus istorija.
6. Giminės narių pareiga vienas kitą ginti ir remti. Rašytinė istorija teikia mums tik šio papročio nuotrupų; Romos valstybė iš pat pradžių buvo tokia galinga jėga, kad teisė saugoti gyventojus nuo neteisybės atiteko jai. Kai buvo suimtas Apijus Klaudijus, gedulą užsidėjo visa jo giminė, net tie, kurie buvo asmeniški jo priešai. Antrojo Pūnų karo[6] metu giminės susivienydavo patekusiems į nelaisvę savo giminės nariams išpirkti; senatas joms tai uždraudė.
7. Teisė turėti gimininį vardą. Ji išliko iki pat imperijos laikmečio; atleistiesiems vergams buvo leidžiama priimti gimininį savo buvusių ponų vardą, tačiau be gimininių teisių.
8. Teisė priimti į giminę svetimuosius. Tai buvo daroma, įvaikinant į kurią nors šeimą (kaip pas indėnus), o įvaikinimas reiškė priėmimą į giminę.
9. Teisė rinkti ir atleisti seniūną niekur neminima. Bet kadangi pirmuoju Romos gyvavimo laikmečiu visos tarnybos, pradedant nuo renkamojo karaliaus, buvo užimamos išrinkimo ar paskyrimo būdu ir kurijų žyniai taip pat buvo kurijų renkami, tai galime tą pat manyti ir apie giminių seniūnus (principes), nors išrinkimas iš vienos ir tos pačios šeimos giminėje jau galėjo būti tapęs taisykle.
Tokios buvo romėnų giminės teisės. Išskyrus jau įvykusį perėjimą į tėvinę teisę, jos yra tikslus irokėzų giminės teisių ir pareigų atvaizdas; ir čia „visiškai aiškiai matyti irokėzas“[7].
Parodysime[8] tik vienu pavyzdžiu, kokia pažiūrų painiava viešpatauja dar ir šiandien net įžymiausių mūsų istorikų tarpe romėnų gimininės santvarkos klausimu. Momzeno veikale apie respublikos ir Augusto laikmečių romėnų tikrinius vardus („Romos istorijos tyrinėjimai“, Berlynas, 1864, t. I[9]) sakoma:
„Be visų vyriškosios lyties giminės narių, išskiriant, žinoma, vergus, bet įskaitant giminės priimtuosius ir globojamuosius, gimininis vardas priklauso ir moterims... Gentis“ (Stamm, kaip Momzenas čia išverčia žodi gens) „yra... iš bendros — tikros ar spėjamos ar dargi išgalvotos — kilmės atsiradęs, švenčių, kapinių ir paveldėjimo bendrumo suvienytas kolektyvas, kuriam gali ir turi priklausyti visi asmeniškai laisvi individai, taigi, ir moterys. Sunku nustatyti tik ištekėjusiųjų moterų gimininį vardą. Šio sunkumo, žinoma, nebuvo tol, kol moteris galėjo ištekėti ne kitaip, kaip tik už savo giminės nario; ir, kaip įrodyta, ilgą laiką moterims buvo sunkiau ištekėti už giminės ribų, negu savo giminės viduje, nes juk ta teisė tekėti už giminės ribų — gentis enuptio — dar VI šimtmetyje būdavo teikiama kaip asmeninė privilegija apdovanojant... Bet ten, kur tokios santuokos už giminės ribų įvykdavo, moteris seniausiais laikais, matyt, turėdavo pereiti į vyro gentį. Neabejotina, kad žmona senojoje religinėje santuokoje visiškai įstoja į teisinę bei sakralinę vyro bendruomenę ir pasitraukia iš savosios. Kas nežino, kad ištekėjusi moteris netenka paveldėjimo ir savo palikimo perdavimo teisės savo giminėje, o įeina į paveldėjimo sąjungą su savo vyru, vaikais ir aplamai jo giminės nariais? Ir jeigu ji tarsi būna savo vyro įvaikinama ir įstoja į jo šeimą, tai kaipgi ji gali likti svetima jo giminei?“ (p. 8—11).
Taigi, Momzenas teigia, kad romėnų moterys, priklausiusios kuriai nors giminei, iš pradžių galėjo tekėti tik savo giminės viduje, vadinasi, romėnų giminė buvusi endogaminė, o ne egzogaminė. Ši pažiūra, prieštaraujanti viskam, kas apie tai žinoma kitose tautose, remiasi daugiausia, jei ne išimtinai, viena vienintele, daug ginčų sukėlusia Livijaus veikalo vieta (XXXIX knyga, 19 sk.)[10], pagal kurią senatas 568 metais nuo miesto įkūrimo, t. y. 186 metais prieš mūsų laiko skaičiavimą, nutarė:
„uti Feceniae Hispallae datio, deminutio, gentis enuptio, tutoris optio item esset quasi ei vir testamento dedisset; utique ei ingenuo nubere liceret, neu quid ei qui eam duxisset, ob id fraudi ignominiaeve esset",— „kad Fecenija Hispala turėtų teisę disponuoti savo turtu, sumažinti jį, ištekėti už giminės ribų ir pasirinkti sau globėją, tarsi jos“ (miręs) „vyras būtų palikęs jai šią teisę testamentu; kad ji galėtų tekėti už laisvu gimusiojo ir kad tam, kuris ją paims už žmoną, tai nebūtų laikoma blogu pasielgimu ar gėda".
Taigi, čia Fecenijai, atleistajai vergei, neabejotinai suteikiama teisė ištekėti už giminės ribų. Ir taip pat neabejotinai iš to išeina, kad vyras turėjo teisę testamentu palikti savo žmonai teisę po jo mirties tekėti už giminės ribų. Bet už kurios giminės ribų?
Jeigu moteris turėjo tekėti savo giminės viduje, kaip mano Momzenas, tai ji ir ištekėjusi likdavo šioje giminėje. Bet, pirma, kaip tik šį teigimą apie giminės endogamiją ir reikia įrodyti. O antra, jeigu moteris turėjo tuoktis savo giminės viduje, tai, žinoma, taip turėjo daryti ir vyras, nes kitaip jis negautų sau žmonos. Bet tąsyk išeina, kad vyras galėjo testamentu palikti savo žmonai tokią teisę, kurios jis pats ir sau pačiam neturėjo; teisiniu požiūriu tai yra nesąmonė. Tai Momzenas taip pat jaučia ir todėl spėlioja:
„susituokimui už giminės ribų, tur būt, juridiškai buvo reikalaujama ne tik valdžią turinčio asmens, bet ir visų giminės narių sutikimo“ (p. 10, pastaba).
Pirma, tai labai drąsus spėjimas ir, antra, jis prieštarauja aiškiam pacituotos vietos tekstui; šią teisę jai duoda senatas vietoj vyro, jis duoda jai įsakmiai ne daugiau ir ne mažiau, negu būtų galėjęs duoti jai jos vyras, bet tai, ką jis jai duoda, yra absoliuti, jokiais kitais apribojimais nesuvaržyta teisė, tad, jeigu ji pasinaudos šia teise, tai ir jos naujasis vyras neturi kentėti dėl to; senatas net įpareigoja esamus ir būsimus konsulus bei pretorius pasirūpinti, kad jai nekiltų iš to jokių nemalonumų. Taigi, Momzeno prielaida yra visiškai neleistina.
Bet padarykime kitą prielaidą: moteris buvo ištekėjusi už vyro iš kitos giminės, bet pati liko savo gimtojoje giminėje. Tuomet pagal anksčiau nurodytą knygos vietą jos vyras būtų turėjęs teisę leisti žmonai susituokti už jos giminės ribų. Tai reiškia, kad jis būtų turėjęs teisę tvarkyti reikalus giminės, kuriai jis visai nepriklausė. Tai yra tokia nesąmonė, apie kurią neverta daugiau nė kalbėti.
Taigi, belieka manyti, kad moteris pirmojoje santuokoje buvo ištekėjusi už vyro iš kitos giminės ir ištekėdama savaime perėjo į vyro giminę — su tuo Momzenas tokiais atvejais faktiškai ir sutinka. Tuomet tuojau paaiškėja visas reikalas. Moteris ištekėdama atitrūksta nuo savo senosios giminės ir, priimta į naująją vyro gimininę sąjungą, joje užima visiškai ypatingą padėtį. Nors ji ir yra giminės narys, bet jos nesieja su ja kraujo giminystė; jos priėmimo į giminę būdas iš anksto išskiria ją iš bet kokio draudimo tuoktis viduje tos giminės, į kurią ji įėjo kaip tik ištekėdama; toliau, ji yra priimta į santuokinę giminės sąjungą, jos vyrui mirus, paveldi jo turtą, taigi, giminės nario turtą. Kas gi gali būti natūraliau, negu tai, kad šis turtas turėtų pasilikti giminėje ir ji privalėtų tekėti tik už savo pirmojo vyro giminės nario ir už nieko kito? O jeigu reikia padaryti išimtį, tai kas gi yra tiek kompetentingas suteikti jai šią teisę, jei ne jos pirmasis vyras, kuris testamentu paliko jai šį turtą? Tuo momentu, kai jis testamentu palieka jai dalį turto ir kartu leidžia jai šią turto dalį ištekant arba dėl ištekėjimo perkelti į svetimą giminę, šis turtas dar priklauso jam; taigi, jis disponuoja tiesiogine prasme tik savo nuosavybe. O dėl pačios žmonos ir jos santykių su savo vyro gimine, tai į šią giminę ją įvedė kaip tik jis laisvos valios aktu — vedybomis; todėl taip pat atrodo natūralu, kad kaip tik jis ir yra tas asmuo, kuris gali suteikti jai teisę antrosiomis vedybomis išeiti iš šios giminės. Žodžiu sakant, dalykas pasirodo esąs paprastas ir savaime suprantamas, kai tik atmetame keistą pažiūrą, kad romėnų giminė buvusi endogaminė, ir kartu su Morganu pripažįstame ją iš pradžių buvus egzogaminę.
Dar lieka paskutinė prielaida, kuri taip pat susilaukė šalininkų ir dargi daugiausia šalininkų: citata reiškianti vien tai,
„kad paleistosios į laisvę tarnaitės (libertae) negalėjo be specialaus leidimo e gente enubere“ (tekėti už giminės ribų) „arba padaryti kitą kokį nors aktą, kuris, būdamas susijęs su capitis diminutio minima[11], būtų priežastis libertai išeiti iš gimininės sąjungos“ (Langė. „Romos senienos“, Berlynas, 1856, I, p. 195, kur dėl mūsų cituojamosios vietos iš Livijaus knygos remiamasi Huške[12]).
Jei ši prielaida teisinga, tai ana citata visiškai nieko neįrodo dėl laisvųjų iš gimimo romėnių padėties, ir tąsyk jau visiškai nebegali būti nė kalbos apie jų prievolę tekėti savo giminės viduje.
Posakis enuptio gentis randamas tik šioje vienoje vietoje ir niekur daugiau nebepasitaiko visoje romėnų literatūroje; žodis enubere — nutekėti svetur — randamas tik tris kartus, taip pat tik Livijaus veikaluose, ir tai nesiejant su gimine. Fantastinė idėja, kad romėnės galėjusios tekėti tik savo giminės viduje, atsirado tik dėl šios vienos vietos. Bet jos visiškai negalima pagrįsti. Iš tikrųjų, ši vieta arba liečia ypatingus atleistųjų vergių suvaržymus, ir tada ji nieko neįrodo dėl laisvųjų iš gimimo (ingenuae); arba ji liečia ir laisvąsias iš gimimo, ir tada ji veikiau įrodo tai, kad moteris paprastai tekėdavo už savo giminės ribų, bet ištekėdama pereidavo į vyro giminę, taigi, ji byloja prieš Momzeną ir už Morganą.
Dar beveik trims šimtams metų po Romos įkūrimo praėjus, gimininiai ryšiai buvo tokie stiprūs, kad viena patricijų giminė, Fabijai, galėjo, senatui leidus, savo jėgomis surengti karo žygį prieš kaimyninį miestą Vejį. 306 Fabijai išvykę į žygį ir, patekę į spąstus, visi žuvę; giminę toliau tęsęs vienintelis gyvas išlikęs berniukas.
Dešimt giminių, kaip sakyta, sudarė fratriją, kuri čia buvo vadinama kurija ir turėjo svarbesnių viešųjų funkcijų, negu graikų fratrija. Kiekviena kurija turėjo savo religines apeigas, šventyklas ir žynius; pastarieji, kaip visuma, sudarė vieną iš romėnų žynių kolegijų. Dešimt kurijų sudarė gentį, kuri, tur būt, panašiai kaip ir kitos lotynų gentys, iš pradžių turėjo rinktą seniūną — kariuomenės vadą ir vyriausiąjį žynį. Visos trys gentys drauge sudarė romėnų tautą — populus romanus.
Taigi, romėnų tautai galėjo priklausyti tik tas, kas buvo giminės narys, o per ją kurijos ir genties narys. Pradinė šios tautos valdymo organizacija buvo tokia. Viešuosius reikalus iš pradžių tvarkė senatas, kuris susidėjo, kaip teisingai pirmutinis pastebėjo Niburas, iš trijų šimtų giminių seniūnų[13]; kaip tik todėl, kaip giminių seniūnai, jie vadinosi tėvais, patres, o jų visuma — senatu (seniūnų taryba, nuo žodžio senex — senas). Tapęs papročiu seniūnų rinkimas kiekvienoje giminėje vis iš tos pačios šeimos ir čia iškėlė pirmąją genties diduomenę; tos šeimos vadinosi patricijais ir pretendavo į išimtinę teisę būti senato nariais ir užimti visas kitas tarnybas. Tą faktą, kad tauta ilgainiui apsiprato su šitomis pretenzijomis ir jos pavirto tikra teise, išreiškia padavimas apie tai, kad Romulas suteikęs patriciatą su jo privilegijomis pirmiesiems senatoriams ir jų palikuonims. Senatas, kaip ir atėniečių bulê, galutinai sprendė daugelį reikalų ir parengiamai svarstė svarbesniuosius klausimus, ypač naujus įstatymus. Šie būdavo galutinai priimami tautos susirinkimo, vadinamo comitia curiata (kurijų susirinkimas). Tauta susirinkdavo susigrupavusi kurijomis, o kiekvienoje kurijoje, tur būt, giminėmis; sprendžiant klausimus, kiekviena iš trisdešimties kurijų turėjo po vieną balsą. Kurijų susirinkimas priimdavo arba atmesdavo visus įstatymus, rinkdavo visus aukštesniuosius pareigūnus, įskaitant ir rex'ą (vadinamąjį karalių), skelbdavo karą (bet taiką darydavo senatas) ir, kaip aukščiausiasis teismas, darydavo galutinius sprendimus dėl šalių apeliacijų visais atvejais, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl mirties bausmės Romos piliečiui.— Pagaliau, greta senato ir tautos susirinkimo buvo rex, kuris visiškai atitiko graikų basilėjų ir anaiptol nebuvo beveik absoliutus karalius(14), kokį jį vaizduoja Momzenas[15]. Jis taip pat buvo kariuomenės vadas, vyriausiasis žynys ir tam tikrų teismų pirmininkas. Jis anaiptol neturėjo teisės tvarkyti civilinius santykius arba valdžios disponuoti piliečių gyvybe, laisve ir nuosavybe, jei tik tai nebuvo sąlygojama kariuomenės vado drausminės valdžios arba teismo pirmininko nuosprendžiams vykdyti valdžios. Rex'o pareigos nebuvo paveldimos; priešingai, jis pirmiau, tur būt, savo pirmtako pasiūlymu, būdavo kurijų susirinkimo išrenkamas, o paskui antro susirinkimo iškilmingai įvedamas į pareigas. Kad jis galėjo būti pašalinamas, įrodo Tarkvinijaus Išdidžiojo likimas.
Taigi, kaip pas graikus didvyrių laikmečiu, taip ir pas romėnus vadinamųjų karalių laikmečiu egzistavo giminėmis, fratrijomis ir gentimis besiremianti ir iš jų išsivysčiusi karinė demokratija. Nors kurijos ir gentys iš dalies buvo dirbtiniai dariniai, bet jos buvo organizuotos pagal tikrus, natūraliai susiformavusius pavyzdžius visuomenės, iš kurios jos atsirado ir kuri jas dar tebesupo iš visų pusių. Nors natūraliai išaugusi patricinė diduomenė jau buvo tvirtai atsistojusi ant kojų ir karaliai stengėsi palaipsniui išplėsti savo teises, bet visa tai nekeičia pradinio pagrindinio santvarkos pobūdžio, o čia ir yra visa esmė.
Tuo tarpu iš dalies dėl imigracijos, iš dalies dėl to, kad buvo įjungti pavergtųjų, daugiausia lotynų rajonų gyventojai, padidėjo Romos miesto ir užkariavimų išplėstos Romos srities gyventojų skaičius. Visi šie naujieji valdiniai (klientų klausimo čia neliečiame) buvo už senųjų giminių, kurijų ir genčių ribų, taigi, nesudarė populus romanus, tikrosios romėnų tautos, dalies. Jie buvo asmeniškai laisvi žmonės, galėjo turėti žemės nuosavybę, privalėjo mokėti mokesčius ir eiti karo tarnybą. Bet jie negalėjo užimti jokių tarnybų ir dalyvauti nei kurijų susirinkime, nei užkariautųjų valstybinių žemių dalybose. Jie buvo jokių politinių teisių neturintys plebėjai. Savo nuolat didėjančiu skaičiumi, savo kariniu pasirengimu ir apsiginklavimu jie tapo grėsminga jėga senojo, dabar tvirtai užsidariusio nuo bet kokio išorinio prieauglio populus atžvilgiu. Čia dar prisidėjo ta aplinkybė, kad žemė buvo padalyta tarp populus ir plebėjų, matyt, maždaug lygiomis, o prekybos ir pramonės turtai, kad ir nelabai dar išsivystę, daugiausia buvo plebėjų rankose.
Dėl tirštų miglų, gaubiančių visą legendarinę senovės Romos istoriją — miglų, dar žymiai sutirštėjusių dėl racionalistiškai pragmatiškų komentavimo mėginimų bei aprašymų tų juridiškai išsimokslinusių vėlesnio laikmečio rašytojų, kurių kūriniai yra mums šaltiniai,— negalima nieko tikro pasakyti nei apie laiką, nei apie eigą, nei apie priežastį tos revoliucijos, kuri padarė galą senovinei gimininei santvarkai. Neabejotina vien tai, kad jos priežastis buvo kova tarp plebėjų ir populus.
Naujoji, karaliui Servijui Tulijui priskiriama konstitucija, kuri rėmėsi graikų, ypač Solono, pavyzdžiais, sukūrė naują tautos susirinkimą, kuriame buvo leidžiama arba neleidžiama dalyvauti be skirtumo populus ir plebėjams, žiūrint, ar jie ėjo karo tarnybą, ar ne. Visi karo tarnybos prievolininkai vyrai buvo pagal turtą suskirstyti į šešias klases. Minimalus kiekvienos penkių klasių turto dydis buvo šis: I — 100 000 asų, II — 75 000, III — 50 000, IV — 25 000, V — 11 000 asų; pagal Diuro de La Malį tai maždaug lygu 14 000, 10 500, 7 000, 3 600 ir 1 570 markių[16]. Šeštoji klasė, proletarai, susidarė iš mažaturčių, laisvų nuo tarnybos ir mokesčių Naujajame tautos centurijų susirinkime (comitia centuriata) piliečiai rikiavosi karine tvarka, kuopomis pagal savo centurijas po šimtą, ir kiekviena centurija turėjo vieną balsą. Bet pirmoji klasė siuntė 80 centurijų, antroji — 22, trečioji — 20, ketvirtoji — 22, penktoji — 30, šeštoji taip pat, dėl padorumo,— vieną centuriją. Be to, kavalerija, į kurią ėjo turtingiausieji piliečiai, sudarė 18 centurijų; iš viso 193 centurijos; balsų dauguma — 97. Bet raiteliai ir pirmoji klasė drauge turėjo 98 balsus, taigi, daugumą; jeigu jie būdavo vieningi, kitų nebūdavo net atsiklausiama, nutarimas būdavo laikomas priimtu.
Šiam naujajam centurijų susirinkimui dabar atiteko visos politinės pirmesniojo kurijų susirinkimo teisės (išskyrus kai kurias nominalias teises); kurijos ir jas sudarančios giminės tuo buvo degraduotos, kaip ir Atėnuose, į paprastas privačias ir religines brolijas ir, būdamos tokios, dar ilgą laiką vegetavo, o kurijų susirinkimas netrukus visiškai išnyko. Norint išstumti iš valstybės ir senąsias tris giminines gentis, buvo sudarytos keturios teritorinės gentys, kurių kiekviena gyveno atskirame miesto kvartale ir turėjo kai kurias politines teises.
Taip ir Romoje, dar prieš panaikinant vadinamąją karališkąją valdžią, senoji, asmeniniais kraujo ryšiais pagrįsta visuomenės santvarka buvo sugriauta, o jos vietoje įkurta nauja, teritoriniu suskirstymu ir turto nelygybe pagrįsta, tikra valstybinė santvarka. Čia viešoji valdžia koncentravosi turėjusių atlikti karo prievolę piliečių rankose ir buvo nukreipta ne tik prieš vergus, bet ir prieš vadinamuosius proletarus, neprileidžiamus prie karo tarnybos ir neturinčius ginklų.
Viduj šios naujos santvarkos, kuri tik dar labiau išsivystė, išvijus paskutinį karalių Tarkvinijų Išdidųjį, uzurpavusį tikrą karališką valdžią, ir pakeitus karalių dviem kariuomenės vadais (konsulais) su vienoda valdžia (kaip pas irokėzus),— šios santvarkos rėmuose vyksta visa Romos respublikos istorija su visomis savo kovomis tarp patricijų ir plebėjų dėl tarnybų užėmimo ir dalyvavimo valstybinių žemių naudojime, kol galiausiai patricinė diduomenė ištirpo naujoje stambiųjų žemvaldžių ir piniguočių klasėje, kuri palaipsniui prarijo visas karo tarnybos nuniokotų valstiečių žemes, šitaip atsiradusius didžiulius dvarus dirbo vergų rankomis, paliko Italiją be gyventojų ir tuo būdu nutiesė kelią ne tik imperatorinei valdžiai, bet ir jos perėmėjams — germanų barbarams.
[1] Dvylikos lentelių įstatymai — labai senas romėnų teisės paminklas. Buvo sudaryti V a. prieš m. e. viduryje kaip plebėjų kovos prieš patricijus išdava ir pakeitė Romoje anksčiau veikusią papročių teisę; šie įstatymai atspindėjo turtinio Romos visuomenės susisluoksniavimo, vergovės vystymosi ir vergvaldinės valstybės formavimosi procesus; įstatymai buvo užrašyti ant dvylikos lentelių.
[2] Turimas galvoje Teutoburgo miške įvykęs (9 m. e. metais) mūšis tarp sukilusių prieš užkariautojus romėnus germanų genčių ir romėnų kariuomenės, kuriai komandavo Varas. Mūšis pasibaigė Kalio sutriuškinimu ir jų vado žuvimu.
[3] Žodžius „taigi, giminė (Kvinktilijų) dar turėjo atskirą pilkapį“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[4] — gimininės šventės.
[5] 1884 metų leidime vietoj žodžių „vargu ar“ išspausdinta: „nebūtinai".
[6] Apijus Klaudijus 451 ir 450 metams prieš m. e. buvo išrinktas į dešimties (decemvirų) komisiją, kuriai buvo pavesta sudaryti įstatymus, tapusius žinomais kaip Dvylikos lentelių įstatymai; šiam laikui komisijai buvo suteikta visa valdžia; praėjus nustatytam laikui, Apijus Klaudijus kartu su kitais decemvirais mėgino uzurpavimu pratęsti komisijos valdžią ir 449 metams; tačiau decemvirų, ypač Apijaus Klaudijaus, savivalė ir smurtas sukėlė plebėjų sukilimą, kuris baigėsi decemvirų nuvertimų; Apijus Klaudijus buvo uždarytas į kalėjimą, kur netrukus ir mirė.
Antrasis Pūnų karas (218—201 m. prieš m. e.) — vienas iš karų, kuriuos tarp savęs kariavo dvi stambiausios senovės vergvaldinės valstybės — Roma ir Kartagina, siekdamos įvesti savo viešpatavimą Viduržemio jūros vakarinėse pakrantėse, užgrobti naujas teritorijas ir įsigyti vergų. Karas baigėsi Kartaginos pralaimėjimu.
[7] Čia Engelsas vėl pateikia Markso pastabą dėl graikų giminės (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 134).
[8] Visą šį tekstą iki žodžių: „Dar beveik trims šimtams metų po Romos įkūrimo praėjus“ (žr. šio leidinio 144 p.) Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[9] Th. Mommsen. Römische Forschungen. 2. Aufl, Bd. I, Berlin, 1864.
[10] Titas Livijus. Romos istorija nuo miesto įkūrimo.
[11] — šeimos teisių netekimu.
[12] Savo knygoje „Römische Alterthümer“. Bd. I, Berlin, 1856, S. 195, Langė remiasi disertacija: Ph. E. Huschke. De Privilegiis Feceniae Hispalae senatusconsulto concessis (Liv. XXXIX, 19). Gottingae, 1822 (F. E. Huškė. Dėl privilegijų suteikimo Fecenijai Hispalai senato nutarimu (kn. XXXIX, 19). Getingenas, 1822).
[13] B. G. Niebuhr. Römische Geschichte. Th. I-III (B. G. Niburas. Romos istorija, d. I—III); Engelsas pateikia vietą iš pirmosios dalies, kurios pirmasis leidimas išėjo Berlyne 1811 metais.
(14) Lotynų rex yra tas pat, kaip keltų-airių righ (genties seniūnas) ir gotų reiks; kad pastarasis žodis, kaip iš pradžių ir vokiečių Fürst (reiškia tą pat, ką anglų first, danų förste, t. y. „pirmasis“), taip pat reiškė giminės arba genties seniūną, aiškėja iš to, jog gotai jau IV amžiuje turėjo paskesnių laikų karaliui, visos tautos kariuomenės vadui, pavadinti atskirą žodį: thiudans. Artakserksas ir Erodas Ulfilos biblijos vertime niekuomet nevadinami reiks, bet thiudans, o imperatoriaus Tiberijaus imperija — ne reiki, bet thiudinassus. Gotų tiudanso, arba, kaip mes jį netiksliai verčiame, karaliaus Tiudareikso, Teodoricho, t. y. Ditricho, varde abu pavadinimai yra susilieję į vieną.
[15] Th. Mommsen. Römische Geschichte. Bd. I, Buch I, Kap. 6 (T. Momzenas. Romos istorija, t. T, kn. T, sk. 6); šio veikalo pirmojo tomo pirmasis leidimas išėjo Leipcige 1854 metais.
[16] Dureau de La Malle. Économie politique des Romains. T. I—II, Paris, 1840 (Diuro de La Malis. Romėnų politinė ekonomija, t. I—II, Paryžius, 1840). Turimos galvoje senųjų ir naujųjų matų, taip pat piniginių vienetų palyginamosios lentelės, įdėtos pirmojo tomo gale.
← V. Atėnų valstybės atsiradimas | Turinys | VII. Keltų ir germanų giminė →