Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Vietos stoka neleidžia mums nuodugniau išnagrinėti dar ir šiais laikais įvairiausiose laukinėse ir barbariškose tautose tebeegzistuojančius grynesnės ar ne tokios aiškios formos gimininius institutus arba jų pėdsakus Azijos kultūringųjų tautų senovės istorijoje[1]. Gimininių institutų arba jų pėdsakų randama visur. Pakanka keleto pavyzdžių. Dar prieš sužinojus, kas yra giminė, Maklenanas, kuris labiausiai pasistengė supainioti giminės sąvokos prasmę, įrodė ją buvus pas kalmukus, čerkesus, samojedus[2] ir trijose Indijos tautose — pas varlius, magarus ir manipurius — ir aplamai teisingai ją aprašė[3]. Neseniai M. Kovalevskis ją atrado ir aprašė pas pšavus, chevsurus, svanus ir kitas Kaukazo gentis[4]. Čia apsiribosime tik keliomis trumpomis pastabomis apie giminės buvimą pas keltus ir germanus.
Seniausieji išlikę keltų įstatymai parodo mums giminę esant dar visiškai gyvybingą; Airijoje, anglams prievarta ją išardžius, dar ir šiandien ji tebegyvuoja, bent instinktyviai, tautos sąmonėje; Škotijoje dar praeitojo šimtmečio viduryje ji tebeklestėjo ir čia taip pat buvo sunaikinta tik anglų ginklų, įstatymų ir teismų.
Senieji Velso įstatymai, užrašyti keletą šimtmečių prieš anglams jį užkariaujant[5], vėliausiai XI šimtmetyje, dar rodo buvus bendrą žemės dirbimą ištisais kaimais, nors tik kaip retą anksčiau visur paplitusio papročio liekaną; kiekviena šeima turėjo penkis akrus, kuriuos ji dirbo savarankiškai; greta to vienas sklypas buvo dirbamas bendrai ir derlius pasidalijamas. Kad šios kaimų bendruomenės yra giminės arba giminių poskyriai, turint galvoje analogiją su Airija ir Škotija, negali būti abejonės net tuo atveju, jei naujas Velso įstatymų patikrinimas, kurio padaryti aš neturiu laiko (mano ištraukos padarytos 1869 metais[6]), to tiesiogiai ir neįrodytų. Bet Velso, o kartu su jais ir airių šaltiniai tiesiog įrodo, kad XI šimtmetyje pas keltus porinė santuoka anaiptol dar nebuvo išstumta monogamijos. Velse, tik praėjus septyneriems metams, santuoka tapdavo nebeišardoma arba, teisingiau, nebegalėdavo būti vienos kurios šalies nutraukiama. Jei iki septynerių metų trūkdavo tik trijų naktų, tai sutuoktiniai galėdavo persiskirti. Tuomet įvykdavo turto dalybos: žmona dalydavo, o vyras išsirinkdavo savo dalį. Rakandai būdavo dalijami pagal tam tikras, labai kurioziškas taisykles. Jei santuoką nutraukdavo vyras, tai jis turėdavo grąžinti žmonai jos kraitį ir kai kuriuos kitus daiktus; o jei santuoką nutraukdavo žmona, tai ji gaudavo mažiau. Iš vaikų vyras gaudavo du, žmona vieną, būtent — vidurinįjį. Jei persiskyrusi žmona buvo susituokusi su kitu vyru, o pirmasis vyras ją vėl kvietė pas save, tai ji turėjo grįžti pas pirmąjį vyrą, net jeigu jau ir būtų viena koja įžengusi į naujosios santuokos lovą. Bet jeigu abu kartu buvo išgyvenę septynerius metus, tai jie buvo laikomi vyru ir žmona net ir neatlikę sutuoktuvių formalumų. Merginų skaistybės prieš sutuoktuves anaiptol nebuvo griežtai laikomasi ar reikalaujama; šią sritį liečiantys nuostatai labai frivoliški ir visiškai neatitinka buržuazinės moralės. Jei žmona sulaužydavo santuokinę ištikimybę, tai vyras galėdavo ją sumušti (vienas iš trijų atvejų, kada tai jam būdavo leidžiama, kitais atvejais jis už tai būdavo baudžiamas), bet po to jis nebegalėdavo reikalauti kitokio atpildo, nes
„už tą patį nusižengimą turi būti arba kaltės atpirkimas, arba kerštas, bet ne abu kartu“[7].
Priežastys, dėl kurių žmona galėdavo reikalauti ištuokos, nenustodama jokių savo teisių turto dalybose, buvo labai įvairios: užtekdavo vyro burnos blogo kvapo. Įstatymų rinkinyje žymų vaidmenį vaidina genties vadui arba karaliui mokami išperkamieji pinigai už pirmosios nakties teisę (gobr merch, iš to atsirado viduramžių pavadinimas marcheta, prancūziškai marguette). Moterys turėjo balsavimo teisę tautos susirinkimuose. Prie to pridursime, kad yra įrodyta panašius santykius buvus ir Airijoje; kad ten taip pat buvo plačiai praktikuojamos santuokos tam tikram laikui ir persiskiriant žmonai buvo užtikrintos tiksliai nustatytos didelės pirmenybės, net atlyginimas už jos darbą namų ūkyje; kad ten „pirmoji žmona" pasitaiko greta kitų žmonų, ir palikimo dalybose nedaroma jokio skirtumo tarp santuokinių ir nesantuokinių vaikų. Taigi, matome porinę santuoką, su kuria palyginta Šiaurės Amerikoje egzistuojanti santuokos forma atrodo griežta, tačiau negalima stebėtis, kad XI šimtmetyje taip buvo toje tautoje, kuri Cezario laikais gyveno dar grupinėje santuokoje.
Airių giminės (sept, gentis vadinama clainne, klanas) buvimą patvirtina ir aprašo ne tik senovės įstatymų rinkiniai, bet ir XVII amžiaus anglų teisininkai, kurie čia buvo atsiųsti klanų žemių paversti anglų karaliaus valdomis. Iki to laiko žemė buvo bendra klano arba giminės nuosavybė, jeigu vadai nebuvo jos pavertę savo privatinėmis valdomis. Mirus kuriam nors giminės nariui, taigi, nustojus egzistuoti vienam ūkiui, seniūnas (anglų teisininkai jį vadino caput cognationis) iš naujo perdalydavo visą žemę tarp likusiųjų ūkių. Tai, tur būt, būdavo atliekama, aplamai imant, pagal Vokietijoje veikiančias taisykles. Dar ir dabar kai kur pasitaiko kaimo laukų, tvarkomų vadinamąja „rundale“ sistema, o prieš keturias ar penkias dešimtis metų jų buvo labai daug. Valstiečiai, atskiri nuomininkai tos žemės, kuri pirmiau priklausė visai giminei, o paskui buvo angliškųjų užkariautojų užgrobta, kiekvienas moka nuomą už savo sklypą, bet visų sklypų ariamą žemę ir pievas sujungia krūvon ir padalija pagal padėtį ir kokybę laukais [„Gewanne“], kaip jie vadinami prie Mozelio; kiekviename lauke kiekvienas gauna savo dalį; balos ir ganyklos naudojamos bendrai. Dar prieš penkiasdešimt metų tam tikrais laikotarpiais, o kartais ir kasmet būdavo daromi perdalijimai. Tokio rundalinio kaimo laukų planas atrodo lygiai taip pat, kaip kurios nors vokiečių kieminės bendruomenės [Gehöferschaft] prie Mozelio arba Hochvalde planas. Giminė tebegyvuoja ir „factions“[8]. Airijos valstiečiai dažnai pasidalija į partijas, besiremiančias tartum visiškai beprasmiškais ar absurdiškais skirtingumais, anglams visiškai nesuprantamas ir tartum neturinčias jokio kito tikslo, kaip tik mėgiamos iškilmingos peštynės, kurias jos rengia tarpusavyje. Tai — dirbtinai atgaivintos sunaikintosios giminės, vėlesnis jų pakaitalas, kuris savaip įrodo paveldėto gimininio instinkto gyvybingumą. Beje, kai kuriose vietovėse giminės nariai dar tebegyvena kartu senojoje teritorijoje; antai, dar ketvirtajame dešimtmetyje didelė Monachano grafystės gyventojų dauguma vadinosi tik keturiomis pavardėmis, t. y. buvo kilusi iš keturių giminių ar klanų(9).
Škotijoje gimininės santvarkos žlugimas sutampa su 1745 metų sukilimo numalšinimu[11]. Dar reikia ištirti, kurią būtent šios santvarkos grandį reiškia škotų klanas, bet kad jis yra tokia grandis, nėra abejonės. Valterio Skoto romanuose matome šį kalnuotosios Škotijos klaną kaip gyvą. Šis klanas,— sako Morganas,—
„savo organizacija ir savo dvasia yra nuostabus giminės pavyzdys, puikiausiai parodantis, kaip gimininė buitis viešpatavo giminės nariams... Jų vaiduose ir jų kraujo keršte, teritorijos suskirstyme pagal klanus, jų bendrame žemės naudojime, klano narių ištikimybėje vadui ir vienas kitam — visur randame vėl ir vėl pasireiškiančius gimininės visuomenės bruožus... Kilmė buvo vedama pagal tėvinę teisę, tad vyrų vaikai likdavo klane, o moterų vaikai pereidavo į savo tėvų klanus“[12].
Bet kad pirmiau Škotijoje viešpatavo motininė teisė, įrodo tas faktas, jog, pasak Bedos, pas piktus karalių šeimoje paveldėjimo tvarka buvo nustatyta moteriškąja linija[13]. Tiek pas velsiečius, tiek pas škotus iki pat viduramžių išliko net punaluajinės šeimos liekana — pirmosios nakties teisė, kuria galėjo pasinaudoti kiekvienos nuotakos atžvilgiu klano vadas arba karalius, kaip paskutinis pirmiau buvusiųjų bendrų vyrų atstovas, jei ši teisė nebuvo išpirkta[14].
Nėra abejonės, kad germanai iki pat tautų kilnojimosi buvo susiorganizavę giminėmis. Jie, matyt, tik keli šimtai metų prieš mūsų laiko skaičiavimą užėmė teritoriją tarp Dunojaus, Reino, Vislos ir šiaurės jūrų; kimbrai ir teutonai dar tebesikilnojo, o svevai susirado pastovią gyvenamąją vietą tik Cezario laikais. Apie pastaruosius Cezaris įsakmiai sako, kad jie apsigyvenę giminėmis ir giminingomis grupėmis (gentibus cognationibusque)[15], o gens Julia[16] romėno lūpose šis žodis gentibus turi visai aiškią ir neginčijamą prasmę. Tai buvo pasakyta apie visus germanus; net užkariautosiose Romos provincijose jie dar apsigyvendavo, matyt, giminėmis. „Alemanų teisė“ patvirtina, kad užkariautose į pietus nuo Dunojaus žemėse tauta įsikūrė giminėmis (genealogiae)[17]; genealogia čia pavartota visiškai ta pačia prasme, kaip vėliau marka arba kaimo bendruomenė[18]. Neseniai Kovalevskis pareiškė nuomonę, kad šios genealogiae buvusios didelės namų bendruomenės, tarp kurių buvusi padalyta žemė ir iš kurių tik vėliau išsivysčiusi kaimo bendruomenė[19]. Tąsyk tai turėtų tikti ir farai — šiuo pavadinimų burgundų ir langobardų kalboje, taigi, gotų ir herminonų, arba vokiečių aukštaičių, gentyje, išreiškiama maždaug, jei ir ne visiškai tiksliai, tas pat, kaip ir žodžiu genealogia „Alemanų teisėje“. Ką čia iš tikrųjų turime — giminę ar namų bendruomenę, dar reikia nuodugniau ištirti.
Kalbos paminklai neišaiškina mums klausimo, ar visi germanai turėjo bendrą terminą giminei pavadinti — ir kokį būtent. Etimologiškai graikų genos, lotynų gens atitinka gotų kuni, vokiečių vidurinių aukštaičių künne, ir šis žodis yra vartojamas ta pačia prasme. Motininės teisės laikmetį rodo tai, kad moteries pavadinimas yra kilęs iš tos pačios šaknies: graikiškai gyne, slaviškai žena, gotiškai gvino, senovės skandinavų kona, kuna.— Langobardai ir burgundai, kaip sakyta, turi žodį făra, kurį Grimas kildina iš hipotetinės šaknies fisan — gimdyti. Aš verčiau remčiausi akivaizdesnės kilmės žodžiu faran — važiuoti[20], klajoti, grįžti, kaip pavadinimu, reiškiančiu tam tikrą klajojančios grupės dalį, susidedančią, savaime suprantama, tik iš giminaičių — pavadinimu, kuris, daugelį šimtmečių klajojant iš pradžių į rytus, paskui į vakarus, palaipsniui tapo pačios gimininės bendruomenės pavadinimu.— Toliau, gotų sibja, anglosaksų sib, senovės vokiečių aukštaičių sippia, sippa — giminaičiai[21]. Senovės skandinavų kalboje pasitaiko tik daugiskaitoje sifjar — giminaičiai, vienaskaitoje — tik kaip deivės vardas Sif.— Ir pagaliau randamas dar kitas terminas „Hildebrando giesmėje“[22], kur Hildebrandas klausia Hadubrandą:
„Kas yra tautoje tavo tėvas vyrų tarpe... arba kurios giminės tu esi?“ („eddo huêlîhhes cnuosles du sîs").
Jei tik aplamai egzistavo bendras germaniškas giminės pavadinimas, jis, tur būt, buvo gotiškas kuni; už tai byloja ne tik sutapimas su atitinkamu giminingų kalbų terminu, bet ir ta aplinkybė, kad iš jo yra kilęs žodis kuning — karalius[23], kuris iš pradžių reiškė giminės ar genties seniūną. Sibja, giminaičiai, atrodo, neimtina dėmesin; bent jau senovės skandinavų kalba sifjar reiškia ne tik kraujo giminaičius, bet ir svainius, taigi, apima mažiausia dviejų giminių narius: todėl žodis sif negalėjo būti giminės pavadinimas.
Tiek pas meksikiečius ir graikus, tiek ir pas germanus raitelių eskadronai ir kylio pavidalo pėstininkų kolona būdavo rikiuojami kautynių tvarka gimininėmis grupėmis; jeigu Tacitas sako: šeimomis ir giminingomis grupėmis[24], tai šis neapibrėžtas posakis paaiškinamas tuo, kad jo laikais giminė Romoje jau seniai buvo nustojusi būti gyvu junginiu.
Lemiamą reikšmę turi viena Tacito vieta, kur pasakyta, kad motinos brolis žiūri į savo sūnėną kaip į sūnų, o kai kas kraujo ryšį tarp dėdės iš motinos pusės ir sūnėno laiko net dar šventesniu ir glaudesniu, negu ryšį tarp tėvo ir sūnaus, todėl, reikalaujant įkaitų, sesers sūnus laikomas didesne garantija, negu savas sūnus to žmogaus, kurį norima susaistyti laidavimu. Čia yra gyva liekana pagal motininę teisę organizuotos, taigi, pirmykštės giminės ir kartu tai, kas ypač išskiria germanus(25). Jeigu tokios giminės narys savo iškilmingam pažadui laiduoti įkeisdavo savo paties sūnų, ir sūnus, tėvui sulaužius sutarti, tapdavo auka, tai čia būdavo tik paties tėvo reikalas. Bet jeigu auka tapdavo sesers sūnus, tai tuo būdavo pažeista švenčiausioji gimininė teisė; artimiausias berniuko ar jaunuolio kraujo giminaitis, labiau už kitus įpareigotas jį saugoti, tapdavo jo mirties kaltininku; šis giminaitis arba neturėjo jo įkeisti, arba privalėjo laikytis sutarties. Jeigu ir neturėtume jokių kitų germanų gimininės santvarkos pėdsakų, tai užtektų šios vienos vietos[27].
Viena vieta iš senovės skandinavų „Völuspâ“[28] — dainos apie dievų sutemas ir pasaulio žuvimą — turi dar svarbesnę reikšmę, nes ji yra maždaug 800 metų vėlesnė. Šiame „Pranašės regėjime“, kuriame, kaip dabar įrodyta Bango ir Bugės[29], yra įpinta ir krikščionybės elementų, vaizduojant visuotinio išsigimimo ir dorovinio nupuolimo laikus, būsiančius prieš pat didžiąją katastrofą, sakoma:
„Broedhr munu berjask ok at bönum verdask,
munu systrungar sifjum spilla“.
„Broliai vaidysis tarp savęs ir taps vienas kito žudikais,
seserų vaikai nutrauks giminystės ryšius“.
Systrungr reiškia motinos sesers sūnų, ir kad seserų vaikai paneigs tarpusavio kraujo giminystę, poetui atrodo dar didesnis nusikaltimas, negu brolžudystė. Šį nusikaltimo padidinimą išreiškia žodis systrungar, kuris pabrėžia giminystę iš motinos pusės; jeigu vietoj jo būtų syskinabörn — brolių ir seserų vaikai — arba syskina-synir — brolių ir seserų sūnūs, tai antroji eilutė, palyginus su pirmąja, reikštų ne padidinimą, bet sumažinimą. Vadinasi, net vikingų laikais, kada „Völuspâ“ atsirado, Skandinavijoje dar nebuvo išdilę atsiminimai apie motininę teisę.
Beje, Tacito laikais motininė teisė bent pas jam geriausiai pažįstamus[30] germanus jau buvo savo vietą užleidusi tėvinei teisei; vaikai paveldėdavo iš tėvo; kur nebūdavo vaikų, paveldėdavo broliai ir dėdės iš tėvo ir motinos pusės. Leidimas motinos broliui dalyvauti paveldėjime yra susijęs su ką tik paminėtojo papročio išlikimu ir taip pat įrodo, kokia jauna tuomet dar tebuvo pas germanus tėvinė teisė. Motininės teisės pėdsakų randama ir iki pat vėliausių viduramžių. Tais laikais, atrodo, dar nelabai buvo pasitikima kilme iš tėvo pusės, ypač baudžiauninkų tarpe; antai, kai feodalas reikalaudavo iš kurio nors miesto grąžinti jam pabėgusįjį baudžiauninką, tai baudžiauninkišką atsakovo padėtį, pavyzdžiui, Augsburge, Bazelyje ir Kaizerslauterne, turėdavo priesaika patvirtinti šeši jo artimiausi kraujo giminaičiai, ir, būtent, tik iš motinos pusės (Maureris. „Miestų santvarka“, I, p. 381[31])
Dar vieną ką tik atmirusios motininės teisės liekaną pateikia beveik nesuprantama romėnui germanų pagarba moteriškajai lyčiai. Darant su germanais sutartis, kilmingos šeimos merginos būdavo laikomos patikimiausiais įkaitais; mintis, kad jų žmonos ir dukterys gali patekti į nelaisvę ir vergija, jiems yra baisi ir labiau, negu visa kita, skatina jų drąsą mūšyje; moteryje jie mato kažką šventa ir pranašiška; jie klauso jos patarimo net svarbiausiuose reikaluose; antai, Veleda, brukterių žynė prie Lipės, buvo siela viso batavų sukilimo, kurio metu Civilis, vadovaudamas germanams ir belgams, sukrėtė romėnų viešpatavimą visoje Galijoje[32]. Namuose moteries viešpatavimas, atrodo, neginčijamas; tiesa, ji, seniai ir vaikai turi atlikti visus namų darbus; vyras medžioja, girtuokliauja ar tinginiauja. Taip sako Tacitas; bet kadangi jis nesako, kas dirba laukus, ir įsakmiai pareiškia, kad vergai mokėdavo tik duokles, bet neatlikdavo jokio lažo, tai, matyt, dauguma suaugusių vyrų vis dėlto turėjo atlikti tą nedidelį darbą, kurio reikalavo žemdirbystė.
Santuokos forma, kaip jau sakyta, buvo porinė santuoka, palaipsniui artėjanti prie monogamijos. Tai dar nebuvo griežta monogamija, nes diduomenei buvo leidžiama daugpatystė. Aplamai buvo griežtai žiūrima merginų skaistybės (priešingai keltams), ir Tacitas taip pat ypač palankiai atsiliepia apie tai, kad germanų santuokinis ryšys buvo nesuardomas. Kaip ištuokos pagrindą jis nurodo tik žmonos svetimavimą. Bet jo pasakojimas palieka čia daug spragų, be to, per daug jau prikišamai rodo ištvirkusiems romėnams dorovės pavyzdį. Neabejotina yra viena: jeigu germanai savo miškuose ir buvo tokie ypatingi dorovės riteriai, tai užteko tik mažiausio susidūrimo su išoriniu pasauliu jiems degraduoti iki kitų vidutinių Europos žmonių lygio; paskutiniai papročių griežtumo pėdsakai išnyko Romos pasaulyje dar daug greičiau, negu germanų kalba. Užtenka paskaityti Gregorijų Turietį. Savaime suprantama, kad neliestuose germanų miškuose negalėjo, kaip Romoje, viešpatauti rafinuotas gašlavimas, tad ir šiuo atžvilgiu germanai buvo pranašesni, palyginus su romėnų pasauliu, jeigu jiems ir nepriskirsime kūniškuose reikaluose susilaikymo, kuris niekuomet ir niekur visoje tautoje nebuvo įsivyravęs.
Iš gimininės santvarkos yra kilusi pareiga paveldėti ne tik draugiškus tėvo ar giminaičių ryšius, bet ir priešiškus jų santykius; lygiai taip pat buvo paveldimi baudpinigiai, t. y. atpildas vietoj kraujo keršto už nužudymą ar kūno sužalojimą. Šis atpildas, kurį dar ankstesnioji žmonių karta laikė specifiškai germanišku institutu, dabar atrastas pas šimtus tautų kaip bendra iš gimininės santvarkos kilusio kraujo keršto sušvelninimo forma. Jį, kaip ir svetingumo pareigą, randame, tarp kitko, ir pas Amerikos indėnus; Tacito aprašytas („Germania“, 21 sk.) svetingumas beveik iki smulkmenų yra toks pat, kaip ir indėnų svetingumas, kurį žinome iš Morgano aprašymo.
Karšti ir begaliniai ginčai apie tai, ar Tacito laikų germanai jau buvo dirbamą žemę galutinai pasidaliję, ar ne ir kaip reikia suprasti atitinkamas knygos vietas, dabar priklauso praeičiai. Nuo to laiko, kai buvo įrodyta, kad beveik visose tautose ariamąja žemę bendrai dirbo iš pradžių giminė, o vėliau komunistinė šeiminė bendruomenė, kurios buvimą pas svevus paliudija Cezaris[33], ir kad paskui ta žemė buvo pasidalyta tarp atskirų šeimų ir periodiškai būdavo perdalijama, kai buvo konstatuota, kad šie periodiniai dirbamos žemės perdalijimai kai kur išliko iki mūsų dienų pačioje Vokietijoje,— apie tuos ginčus dabar nebeverta nė užsiminti. Jeigu germanai per 150 metų, kurie skiria Cezario pasakojimą nuo Tacito pateikto aprašymo, perėjo nuo bendro žemės dirbimo, kurį Cezaris įsakmiai priskiria svevams (jis sako: padalytos ar privatinės dirbamos žemės pas juos visiškai nėra), prie individualinio dirbimo, žemę kasmet iš naujo perdalijant, tai čia iš tikrųjų yra žymi pažanga; pereiti per tokį trumpą laiką ir be jokio iš šalies įsikišimo nuo bendro žemės dirbimo prie visiškos privatinės žemės nuosavybės atrodo tiesiog negalima. Taigi, aš skaitau Tacito knygoje vien tai, ką jis tiesiai pasako: jie kasmet maino (arba iš naujo persidalija) įdirbtą žemę, ir greta to pakankamai lieka laisvos bendros žemės[34]. Tai yra ta žemdirbystės ir žemės naudojimo pakopa, kuri visiškai atitinka tuometinę germanų gimininę santvarką[35].
Pastarąją pastraipą palieku nepakeistą, kokia ji buvo pirmesniuosiuose leidimuose. Tuo tarpu klausimas pakrypo kitaip. Nuo to laiko, kai Kovalevskis (žr. anksčiau, p. 44[36]) įrodė buvus plačiai, jei ne visur, paplitusią patriarchalinę namų bendruomenę kaip tarpinę pakopą tarp motinine teise pagrįstos komunistinės šeimos ir šiuolaikinės izoliuotos šeimos, klausimas nebekeliamas taip, kaip ginčijosi Maureris ir Vaicas,— bendroji ar privatinė žemės nuosavybė,— dabar sprendžiama, kokia buvo bendrosios nuosavybės forma. Nėra jokios abejonės, kad Cezario laikais pas svevus egzistavo ne tik bendra nuosavybė, bet ir bendras žemės dirbimas bendromis jėgomis. Ar ūkinis vienetas buvo giminė, ar namų bendruomenė, ar kokia nors tarpinė komunistinė gimininga grupė, o gal, žiūrint žemės sąlygų, pasitaikydavo visos trys grupės,— dėl to dar galima bus ilgai ginčytis. Bet štai Kovalevskis teigia, kad Tacito aprašyta padėtis taria buvus ne marką ar kaimo bendruomenę, bet namų bendruomenę; tik iš pastarosios daug vėliau, gyventojams padaugėjus, išsivystė kaimo bendruomenė.
Pagal šią pažiūrą, germanų sodybos tiek Romos laikais jų gyvenamose, tiek ir vėliau iš romėnų atimtose srityse susidėjo ne iš kaimų, bet iš didelių šeiminių bendruomenių, kurios apėmė keletą kartų, dirbo atitinkamą žemės plotą ir kartu su kaimynais naudojosi aplinkine laisva žeme, kaip bendra marka. Tąsyk Tacito knygos vietą apie įdirbtos žemės keitimą iš tikrųjų reikėtų suprasti agronomine prasme: bendruomenė kasmet apardavo kitą žemės ruožą, o praėjusiais metais dirbtą žemę palikdavo pūdymu arba leisdavo jai visiškai užželti. Kadangi gyventojų buvo reta, tai visuomet likdavo pakankamai laisvų plotų ir nekildavo ginčų dėl žemės. Tik šimtmečiams praėjus, kai namų bendruomenių narių skaičius tiek padidėjo, kad bendras ūkis tų laikų gamybos sąlygomis tapo nebegalimas, jos iširo; dirvos ir pievos, iki tol buvusios bendros, buvo jau žinomu būdu padalytos tarp dabar jau besikuriančių atskirų namų ūkių, iš pradžių laikinai naudotis, paskui — visam laikui, o miškai, ganyklos ir vandenys pasiliko bendri.
Rusijai tokia vystymosi eiga atrodo istoriškai visiškai įrodyta. O dėl Vokietijos ir, antroje eilėje, dėl kitų germaniškų šalių, tai negalima neigti, kad ši prielaida daugeliu atžvilgių geriau paaiškina šaltinius ir lengviau išsprendžia sunkumus, negu ligšiolinės pažiūros, kurios kaimo bendruomenės egzistavimą nukelia dar iki Tacito laikų. Seniausieji dokumentai, pavyzdžiui, Codex Laureshamensis[37] aplamai daug geriau paaiškinami, pripažįstant namų bendruomenės buvimą, negu tariant buvus kaimo bendruomenę — marką. Antra vertus, šis paaiškinimas savo ruožtu sukelia naujų sunkumų ir naujų klausimų, kuriuos dar reikia išspręsti. Čia tik nauji tyrinėjimai gali duoti galutinį sprendimą; tačiau aš negaliu neigti, jog labai įtikinama yra prielaida, kad namų bendruomenė, kaip tarpinė pakopa, galėjo būti ir Vokietijoje, Skandinavijoje bei Anglijoje.
Cezario aprašytieji germanai iš dalies yra tik ką pastoviai apsigyvenę, iš dalies ieškantys vietų pastoviai apsigyventi, o Tacito laikais jie jau yra sėsliai išgyvenę ištisą šimtmetį; tai atitiko ir neabejotina pragyvenimo reikmenų gamybos pažanga. Jie gyvena rąstų namuose; jų drabužiai dar tebėra labai primityvūs, tai — miškų gyventojų drabužiai: šiurkštus vilnonis apsiaustas, žvėrių kailiai; moterims ir kilmingiesiems — lininiai apatiniai drabužiai. Jų maistas — pienas, mėsa, laukiniai vaisiai ir, kaip priduria Plinijus, avižinė košė[38] (dar ir dabar keltų nacionalinis valgis Airijoje ir Škotijoje). Jų turtą sudaro gyvuliai, tačiau prastos veislės: galvijai — nedideli, menkos išvaizdos, be ragų, arkliai — mažyčiai poniai ir menki bėgūnai. Pinigai būdavo retai ir mažai vartojami, ir tai tik romėniški. Aukso ir sidabro dirbinių jie negamino ir nevertino, geležis buvo retai tevartojama ir, matyt, bent jau gentyse prie Reino ir Dunojaus beveik vien tik įvežama, o ne jų pačių gaminama. Runų rašmenys (sekant graikų ar lotynų raidėmis) tebuvo žinomi tik kaip slaptas raštas ir tebuvo vartojami tik religiniams būrimams. Dar tebebuvo praktikuojamas žmonių aukojimas. Žodžiu, tai buvo tauta, tik ką pakilusi nuo vidurinės barbarybės pakopos į aukštutinę. Bet tuo metu, kai palengvėjęs romėnų pramonės gaminių įvežimas kliudė betarpiškai su romėnais besiribojančioms gentims išvystyti savarankišką metalų ir tekstilės pramonę, tokia pramonė, be jokios abejonės, susikūrė šiaurės rytuose, prie Baltijos jūros. Šlezvigo balose kartu su Romos monetomis iš antrojo amžiaus pabaigos rasti apsiginklavimo daiktai — ilgas geležinis kardas, grandininiai šarvai, sidabrinis šalmas ir t. t — ir tautų kilnojimosi išplatinti germanų metaliniai dirbiniai rodo, kad ten buvo pasiektas gana aukštas savito tipo gamybos lygis net ir tais atvejais, kai sekama pirmaisiais romėnų pavyzdžiais. Persikėlimas į civilizuotą Romos imperiją padarė galą šiai germanų genčių gamybos šakai visur, išskyrus Angliją. Kaip vieningai ši gamyba atsirado ir toliau vystėsi, rodo, pavyzdžiui, žalvarinės sagtys; Burgundijoje, Rumunijoje, Azovo jūros pakraščiuose rastosios sagtys galėjo būti pagamintos tų pačių dirbtuvių, kaip ir angliškosios bei švediškosios sagtys, ir jos taip pat neabejotinai yra germaniškos kilmės.
Aukštutinę barbarybės pakopą atitinka ir valdymo organizacija. Pagal Tacitą, visur buvo seniūnų (principes) taryba, kuri spręsdavo smulkesnius reikalus, o svarbesnius paruošdavo tautos susirinkimui išspręsti; tautos susirinkimas žemutinėje barbarybės pakopoje egzistuoja, bent jau ten, kur mes jį žinome, pas amerikiečius, tiktai giminei, bet ne genčiai ar genčių sąjungai. Seniūnai (principes) dar griežtai skiriasi nuo karo vadų (duces), visiškai kaip pas irokėzus. Pirmieji jau iš dalies gyvena iš genties narių teikiamų garbės dovanų gyvuliais, grūdais ir t. t; jie, kaip ir Amerikoje, dažniausiai renkami iš tos pačios šeimos; perėjimas į tėvinę teisę palengvina, kaip ir Graikijoje bei Romoje, renkamumą palaipsniui pakeisti paveldėjimu ir tuo būdu kiekvienoje giminėje atsiranda kilminga šeima. Ši senovinė vadinamoji gentinė diduomenė daugiausia išnyko tautų kilnojimosi metu arba netrukus po to. Kariuomenės vadai buvo renkami, neatsižvelgiant į kilmę, vien tik pagal tinkamumą. Jų valdžia buvo nedidelė, ir jie turėjo veikti savo pavyzdžiu; tikrąją drausminę valdžią kariuomenėje Tacitas įsakmiai priskiria žyniams. Tikroji valdžia priklausė tautos susirinkimui. Karalius ar genties seniūnas pirmininkauja; tauta daro sprendimą: neigiamą — murmėjimu, teigiamą — pritarimo šauksmais ir ginklų žvanginimu. Tautos susirinkimas kartu yra ir teismas; čia pateikiami ir išsprendžiami skundai, čia padaromi mirties nuosprendžiai — mirtis skiriama tik už bailumą, tautos išdavystę ir priešgamtinį ištvirkavimą. Giminėse bei kituose padaliniuose taip pat teisia visas susirinkimas, pirmininkaujant seniūnui, kuris, kaip ir visuose pirmykščiuose germanų teismuose, galėjo tik vadovauti procesui ir kelti klausimus; nuosprendį pas germanus visuomet ir visur darydavo visas kolektyvas.
Genčių sąjungos susikūrė nuo Cezario laikų; kai kurios iš jų jau turėjo karalius; vyriausias kariuomenės vadas, kaip ir pas graikus bei romėnus, jau siekė tironiškos valdžios ir kartais ją pasiekdavo. Tokie laimingi uzurpatoriai vis dėlto anaiptol nebuvo neriboti viešpačiai, bet jie jau pradėjo traukyti gimininės santvarkos pančius. Atleistųjų vergų padėtis aplamai buvo priklausoma, nes jie negalėjo priklausyti jokiai giminei, o naujųjų karalių favoritai iš jų tarpo dažnai pasiekdavo aukštas tarnybas, turtą ir garbę. Užkariavus Romos imperiją, tas pat atsitiko su kariuomenių vadais, dabar tapusiais didelių šalių karaliais. Frankų karaliaus vergai ir atleistiniai vaidino didelį vaidmenį iš pradžių karaliaus rūmuose, paskui valstybėje; didžioji naujosios diduomenės dalis yra kilusi iš jų.
Karaliaus valdžiai atsirasti padėjo vienas institutas — palydos. Jau pas Amerikos raudonodžius matėme, kaip greta gimininės santvarkos susidaro privačios draugovės karui savo jėgomis kariauti. Šios privačios draugovės pas germanus tapo jau pastoviais junginiais. Pagarsėjęs karvedys suburdavo aplink save būrį grobio trokštančių jaunuolių, privalėjusių būti asmeniškai ištikimais jam, kaip ir jis jiems. Jis išlaikydavo ir apdovanodavo juos, nustatydavo jų tarpe tam tikrą hierarchiją; mažesniems žygiams buvo skirta leibgvardija ir visuomet pasiruošusi kautis kariuomenė, didesniems žygiams — parengtas karininkų korpusas. Kad ir kokios silpnos turėjo būti tos palydos ir kad ir kokios silpnos jos iš tikrųjų buvo, pavyzdžiui, vėliau Odoakro palyda Italijoje, vis dėl to jos jau sudarė senovinės tautos laisvės nykimo užuomazgą ir kaip tik tokį vaidmenį jos atliko tautų kilnojimosi metu ir po jo. Pirma, jos padėjo atsirasti karaliaus valdžiai; antra, kaip jau pastebi Tacitas, jos galėjo išlikti kaip organizuoti vienetai, tik nuolat kariaujant ir rengiant grobikiškus žygius. Grobimas tapo tikslu. Jei palydos vadas neturėdavo ko veikti artimosiose apylinkėse, jis traukdavo su savo būriu į kitas tautas, kuriose vyko karas ir galima buvo tikėtis grobio; germanų pagalbinė kariuomenė, kurios didelis skaičius po romėnų vėliava kovojo net prieš germanus, iš dalies buvo sudaroma iš tokių palydų. Čia jau buvo samdomosios kariuomenės sistemos — germanų gėdos ir prakeikimo — pradinė forma. Užkariavus Romos imperiją, šie karalių palydų nariai greta karaliaus rūmų tarnų, susidedančių iš nelaisvųjų ir romėnų, sudarė antrąją pagrindinę vėlesnės diduomenės dalį.
Taigi, aplamai, į tautas besijungiančių germanų genčių valdymo organizacija buvo tokia pat, kaip ir didvyrių laikmečio graikų ir vadinamųjų karalių laikmečio romėnų: tautos susirinkimas, giminių seniūnų taryba, kariuomenės vadas, kuris jau siekia tikros karališkos valdžios. Tai buvo labiausiai išsivysčiusi valdymo organizacija, kokia gimininėje santvarkoje iš viso galėjo išsivystyti; tai buvo pavyzdinė aukštutinės barbarybės pakopos valdymo organizacija. Kai tik visuomenė peržengė tas ribas, kuriose ši organizacija atitiko savo paskirtį, atėjo galas gimininei santvarkai; ji buvo sugriauta, jos vietą užėmė valstybė.
[1] Tolesnį šios pastraipos tekstą iki žodžių: „Čia apsiribosime“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[2] Ankstesnis nencų pavadinimas.
[3] J. F. M’Lennan. Primitive Marriage. Edinburgh, 1865.
[4] M. Kovalevsky. Tableau des origines et de l’évolution de la famille et de la propriété. Stockholm, 1890.
[5] Anglai Velsą galutinai užkariavo 1283 m., tačiau Velsas ir po to tebeturėjo autonomiją; jis su Anglija visiškai buvo sujungtas XVI šimtmečio viduryje.
[6] 1869—1870 metais Engelsas rengė didelį Airijos istorijai skirtą veikalą, kuris liko nebaigtas (Engelso parašytą šio veikalo ištrauką žr. К. Маркс и Ф. Энгельс. Сочинения, т. 16, стр. 479—524, dalį jam parengtos medžiagos žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. X, стр. 100—263), ir, studijuodamas keltų istoriją, taip pat tyrinėjo senovės Velso įstatymus.
[7] Engelsas cituoja knygą: Ancient Laws and Institutes of Wales. Vol. I, 1841, p. 93 (Velso senovės įstatymai ir institutai, t. I, 1841, p. 93).
[8] — „partijose“.
(9) 1891 m. Per keletą dienų, mano praleistų Airijoje[10], aš vėl gyvai įsitikinau, kaip dar giliai ten kaimo žmonės tebegyvena gimininio laikmečio vaizdiniais. Žemvaldys, iš kurio valstietis nuomoja žemę, pastarajam vis dar tebėra tartum koks klano vadas, kuris turi valdyti žemę visų naudai; valstietis mano, kad moka jam duoklę nuomos pavidalu, bet prireikus turi gauti iš jo ir paramos. Ten taip pat manoma, kad kiekvienas labiau pasiturintis asmuo privalo teikti paramą savo mažiau pasiturintiems kaimynams, kai jie patenka į bėdą. Tokia pagalba nėra išmalda, ji teisėtai priklauso mažiau pasiturinčiajam klano nariui iš turtingesniojo arba klano vado. Suprantami ekonomistų ir teisininkų nusiskundimai, kad negalima įkalti Airijos valstiečiui šiuolaikinės buržuazinės nuosavybės supratimo; tokia nuosavybė, kuri teturi tik teises, bet neturi jokių pareigų, stačiai netelpa airio galvoje. Bet taip pat suprantama, kad airiai, su tokiais naiviais gimininės santvarkos vaizdiniais staiga atsidūrę dideliuose Anglijos ar Amerikos miestuose tarp gyventojų su visiškai kitokiomis moralinėmis ir teisinėmis pažiūromis,— kad tokie airiai moralės ir teisės klausimais lengvai visiškai netenka galvos, nustoja bet kurio saiko ir dažnai masiškai tampa demoralizacijos aukomis.
[10] 1891 metų rugsėjo mėnesį Engelsas keliavo po Škotiją ir Airiją.
[11] 1745—1746 metais Škotijoje vyko kalniečių klanų sukilimas prieš engimą ir žemės atėmimą, vykdomą anglų ir škotų žemės aristokratijos ir buržuazijos naudai; kalniečiai kovojo už senovinės gimininės organizacijos išsaugojimą. Kalniečių nepasitenkinimu pasinaudojo dalis kalnuotosios Škotijos bajorijos, kuri buvo suinteresuota išsaugoti feodalinę-patriarchalinę klanų sistemą ir kuri sukilimo tikslu iškėlė tai, kad į Anglijos sostą būtų sugrąžinta Stiuartų dinastija. Sukilėlių armija, pradžioje pasiekusi trumpalaikių laimėjimų, buvo sumušta. Numalšinus sukilimą, klanų sistema kalnuotojoje Škotijoje buvo suardyta, gimininės žemėvaldos liekanos likviduotos, sustiprėjo Škotijos valstiečių nuvarymo nuo žemės procesas, buvo panaikinti gimininiai teismai, uždrausti kai kurie gimininiai papročiai.
[12] L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 357, 358.
[13] Beda Venerabilis. Historia ecclesiastica gentis Anglorum (Beda Garbingasis. Anglų bažnyčios istorija), kn. I, sk. I.
[14] 1884 metų leidime po šių žodžių eina tekstas, Engelso praleistas 1891 metų leidime: „Tokia pat teisė — Šiaurės Amerikoje ji gana dažnai randama tolimiausiuose šiaurės vakaruose — galiojo ir pas rusus; ją panaikino didžioji kunigaikštienė Olga X šimtmetyje“. Toliau pateikiama pastraipa apie „baudžiauninkų“ šeimų komunistinius ūkius Nivernoje ir Franš-Konte, panašius į slavų šeimines bendruomenes serbų-chorvatų žemėse“, kurią Engelsas 1891 metų leidime perkėlė į II skyrių ir kiek pakeistą įtraukė į vieną iš to skyriaus papildymų (žr. šio leidinio 64-65 p.).
[15] Cezaris. Užrašai apie galų karą, kn. VI, sk. 22.
[16] — Julijų giminės.
[17] „Alemanų teisė“ — germanų gentinės alemanų (alamanų) sąjungos papročių teisės rinkinys; nuo V a. ta sąjunga apėmė dabartinio Elzaso, dabartinės Rytų Šveicarijos ir Pietvakarių Vokietijos teritoriją; rinkinys priklauso VI a. pabaigai—VII a. pradžiai ir VIII amžiui. Engelsas čia remiasi „Alemanų teisės“ LXXXI(LXXXIV) įstatymu.
[18] Tolesnį tekstą iki žodžių: „Tiek pas meksikiečius ir graikus, tiek ir pas germanus“ (žr. šio leidinio 157 p.) Engelsas 1891 metų leidime įtraukė vietoj 1884 metų leidime išspausdinto šio teksto: „Taigi, matome, kad viena iš germanų tautų, būtent, ir vėl svevai, įsikūrė čia giminėmis, gentes, ir kiekvienai giminei buvo paskirta tam tikra teritorija. Burgundai ir langobardai giminę vadina fara, o „Burgundų teisėje“ vartojamas giminės narių pavadinimas (faramanni) kartu reiškia ir pačius burgundus, priešpastatant juos romėnams, kurie, suprantama, nepriklausė burgundų giminėms. Todėl pas burgundus ir žemės buvo skirstomos pagal gimines. Taip išsisprendžia faramanni klausimas, dėl kurio šimtus metų bergždžiai laužė galvas germanų juristai. Fara vargu ar buvo bendras visų germanų giminės pavadinimas, nors ir randame jį vienoje gotų ir kitoje herminonų (vokiečių aukštaičių) šakos tautoje. Vokiečių kalboje yra daug šaknų, reiškiančių giminystę, ir kartu jos vartojamos posakiuose, kurie, kaip galime spėti, yra susiję su gimine“.
[19] Čia kalbama apie M. Kovalevskio veikalus: Pirmykštė teisė. 1 sąsiuvinis. Giminė. M., 1886 ir Tableau des origines et de l’évolution de la famille et de la propriété. Stockholm, 1890.
[20] — vokiškai fahren.
[21] — vokiškai Sippe.
[22] „Hildebrando giesmė“ — herojinė poema, VIII a. senovės germanų epinės poezijos paminklas, kurio išlikę fragmentai.
[23] — vokiškai König.
[24] Tacitas. Germanija, sk. 7.
(25) Ypač glaudų iš prigimties ryšį tarp dėdės iš motinos pusės ir sūnėno, kilusi iš motininės teisės laikų ir randamą daugelyje tautų, graikai pažįsta tik didvyrių laikmečio mitologijoje. Pagal Diodorą (IV, 34), Meleagras užmuša Testijaus sūnus, savo motinos Altėjos brolius. Pastaroji šį poelgį laiko tokiu neatperkamu nusikaltimu, jog prakeikia žmogžudį, savo pačios sūnų, ir geidžia jam mirties. „Dievai, kaip pasakojama, išklausė jos norus ir Meleagro gyvenimui padarė galą“. To paties Diodoro žodžiais (IV, 43 ir 44), Heraklio vadovaujami argonautai išlipa į krantą Trakijoje ir ten randa, kad Finėjas, kurstomas savo naujosios žmonos, gėdingai kankina savo du sūnus, sugyventus su savo atstumtąja žmona, Boreada Kleopatra. Bet argonautų tarpe yra ir Boreadai, Kleopatros broliai, vadinasi, kankinamųjų motinos broliai. Jie tuojau užsistoja savo sūnėnus, išvaduoja juos ir nužudo sargus[26].
[26] Diodoras Sicilietis. Istorinė biblioteka, kn. IV, sk. 34, 43—44.
[27] Tolesnį tekstą iki žodžių: „Beje, Tacito laikais" (žr. šio leidinio 159 p.) Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[28] „Völuspâ“ („Pranašės regėjimas“) — viena iš „Senesniosios Edos“ giesmių (žr. 34 pastabą).
[29] Turimi galvoje šie darbai: A. Ch. Bang. Vøluspâ og de sibyllinske orakler. 1879 (A. Ch. Bangas. Pranašės regėjimas ir sibilės pranašavimas, 1879) ir S. Bugge. Studier over de nordiske Gude- og Heltesagns Oprindelse. Kristiania, 1881—1889 (S. Bugė. Apybraižos skandinavų sagų apie dievus ir herojus kilmės klausimu. Christianija, 1881—1889).
[30] Žodžius „bent pas jam geriausiai pažįstamus“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[31] G. L. Maurer. Geschichte der Städteverfassung in Deutschland. Bd. I, Erlangen, 1869.
[32] Civilio vadovaujamas germanų ir galų genčių sukilimas prieš Romos viešpatavimą, kilęs dėl mokesčių didėjimo, vis didesnio vyrų ėmimo į kariuomenę ir romėnų valdininkų piktnaudžiavimo, vyko 69—70 metais (pagal kai kuriuos šaltinius 69—71 m.), apėmė žymią dalį Galijos ir Romai pavaldžių germanų sričių, sudarydamas Romai grėsmę netekti tų teritorijų. Iš pradžios pasiekę laimėjimų, sukilėliai keliskart pralaimėjo ir buvo priversti sudaryti su Roma taiką.
[33] Cezaris. Užrašai apie galų karą, kn. IV, sk. 1.
[34] Tacitas. Germanija, sk. 26.
[35] Tolesnį tekstą iki žodžių: „Cezario aprašytieji germanai“ (žr. šio leidinio 164 p.) Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[36] Žr. šio leidinio 64—65 p.
[37] „Codex Laureshamensis“ („Loršo kartuliarijus“) — Loršo vienuolyno dovanojimo raštų ir privilegijų nuorašų rinkinys; Loršo vienuolynas buvo įkurtas antroje VIII a. pusėje Frankų valstybėje, netoli Vormso miesto, ir buvo stambi feodalinė valda Pietvakarių Vokietijoje; rinkinys, sudarytas XII a., yra vienas iš labai svarbių VIII-IX amžių valstiečių ir feodalų žemėvaldos istorijos šaltinių.
[38] Plinijus. Gamtos istorija 37 knygose, kn. XVIII, sk. XVII.
← VI. Giminė ir valstybė Romoje | Turinys | VIII. Germanų valstybės įsikūrimas →