Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Pasak Tacito, germanai buvo labai gausinga tauta. Apytikrį supratimą apie atskirų germaniškųjų tautų didumą gauname iš Cezario; jis nurodo kairiajame Reino krante pasirodžiusiųjų uzipetų ir tenkterių skaičių — 180 000 žmonių, įskaitant moteris ir vaikus. Taigi, apie 100 000 kiekvienai atskirai tautai(1), tai jau yra žymiai daugiau, negu, pavyzdžiui, bendras irokėzų skaičius jų klestėjimo metu, kai jie, neturėdami nė 20 000 žmonių, buvo visos šalies, nuo Didžiųjų ežerų iki Ohajo ir Potomako, siaubas. Jei pamėginsime nubrėžti žemėlapyje, kaip, pagal turimas žinias, buvo išsidėsčiusios arti Reino apsigyvenusios geriau žinomos tautos, tai kiekviena tokia atskira tauta užims žemėlapyje vidutiniškai maždaug Prūsijos administracinės apygardos plotą, t. y. apie 10 000 kvadratinių kilometrų, arba 182 kv. geografines mylias. Bet romėnų Germania Magna[2], siekianti iki pat Vislos, apima apytikriai 500 000 kv. kilometrų. Vidutiniškai atskiroms tautoms turint po 100 000 žmonių, bendras visos Didžiosios Germanijos gyventojų skaičius turėjo būti penki milijonai; barbarų tautų grupei tai žymus skaičius, mūsų sąlygomis — 10 žmonių kvadratiniame kilometre, arba 550 kvadratinėje geografinėje mylioje,— nepaprastai mažas skaičius. Bet tai anaiptol neapima viso tuo metu gyvenusių germanų skaičiaus. Mes žinome, kad palei Karpatus iki pačių Dunojaus žiočių gyveno tokios gausios gotų genčių grupės germanų tautos — bastarnai, peukinai ir kitos, kad Plinijus jas laikė penktąja pagrindine germanų genčių grupe[3]; šios tautos, kurios jau prieš 180 metų prieš mūsų laiko skaičiavimą tarnavo samdomais kariais Makedonijos karaliui Persėjui, dar pirmaisiais Augusto viešpatavimo metais prasiveržė iki pat Adrianopolio apylinkių. Jeigu tarsime jų buvus tik vieną milijoną, tai spėjamas germanų skaičius mūsų laiko skaičiavimo pradžioje bus mažiausia šeši milijonai.
Jiems apsigyvenus Vokietijoje, gyventojų skaičius turėjo daugėti vis didėjančiu greitumu; tai galėtų įrodyti jau vien tik anksčiau minėta pramonės pažanga. Šlezvigo balų radiniai, sprendžiant iš rastųjų jose Romos monetų, yra iš III amžiaus. Taigi, tuo metu prie Baltijos jūros jau buvo išsivysčiusi metalo ir tekstilės dirbinių gamyba, išsiplėtę prekybos santykiai su Romos imperija ir turtingesnieji gyveno prabangiau — visa tai yra gyventojų patankėjimo žymės. Maždaug tuo metu prasidėjo ir visuotinis germanų puolimas išilgai viso Reino, romėnų pasienio pylimo ir Dunojaus linija, nuo Šiaurės jūros iki Juodosios jūros — tiesioginis įrodymas, kad vis gausėjo gyventojų ir jie siekė išplėsti savo gyvenamų vietų ribas. Tris šimtus metų vyko kova, kurios metu visa pagrindinė gotų tautų genčių grupė (išskyrus Skandinavijos gotus ir burgundus) patraukė į pietryčius ir sudarė kairįjį sparną didžiosios puolimo linijos, kurios centre germanai aukštaičiai (herminonai) prasiveržė iki Dunojaus aukštupio, o dešiniajame sparne iskevonai, dabar vadinami frankais, prasiveržė iki Reino; ingevonai užkariavo Britaniją. Penktojo amžiaus pabaigoje kelias į nualintą, nusilpnintą ir bejėgę Romos imperiją buvo atviras įsibraunantiems germanams.
Anksčiau mes buvome prie antikinės graikų ir romėnų civilizacijos lopšio. Čia stovime prie jos kapo. Per visas Viduržemio jūros baseino šalis ištisus šimtmečius ėjo niveliuojantis pasaulinio Romos viešpatavimo oblius. Ten, kur nesipriešino graikų kalba, visos nacionalinės kalbos turėjo užleisti savo vietą sudarkytai lotynų kalbai; išnyko visi nacionaliniai skirtumai, nebebuvo nei galų, nei iberų, nei ligurų, nei norikų — visi jie pavirto romėnais. Romėnų valdymas ir romėnų teisė visur išardė senovinius gimininius junginius, o kartu ir paskutinius vietinio bei tautinio savaveiksmiškumo likučius. Naujai iškeptoji Romos pilietybė vietoj to nedavė nieko kito; ji neišreiškė jokios tautybės, išreiškė tik tautybės nebuvimą. Naujų nacijų elementų buvo visur; lotyniškos įvairių provincijų tarmės darėsi vis skirtingesnės; natūralinės sienos, kurios pirmiau buvo padariusios Italiją, Galiją, Ispaniją, Afriką savarankiškomis sritimis, dar tebeegzistavo ir taip pat buvo juntamos. Bet niekur nebuvo tokios jėgos, kuri būtų galėjusi šiuos elementus suburti į naujas nacijas; niekur dar nebuvo nė pėdsako sugebėjimo vystytis, pasipriešinimo jėgos, jau nekalbant apie kūrybinę energiją. Milžinišką didžiulės teritorijos žmonių masę jungė tik vienas ryšys — Romos valstybė, o ši ilgainiui tapo pikčiausiu jos priešu ir engėju. Provincijos sunaikino Romą; Roma pati pavirto provincijos miestu, panašiu į kitus, privilegijuotu, bet jau nebeviešpataujančiu, nebe pasaulinės imperijos centru, nebe rezidencija imperatorių ir jų vietininkų, kurie dabar gyveno Konstantinopolyje, Trire, Milane. Romos valstybė pavirto milžiniška sudėtinga mašina tiktai syvams iš pavaldinių iščiulpti. Mokesčiai, valstybinės prievolės ir įvairiausios duoklės stūmė gyventojų daugumą į vis gilesnį skurdą; dėl vietininkų, mokesčių rinkėjų ir kareivių smurto priespauda darėsi nebepakenčiama. Štai kuo rėmėsi pasaulinį viešpatavimą pasiekusi Romos valstybė: savo teisę egzistuoti ji grindė tvarkos palaikymu viduje ir apsauga nuo barbarų iš išorės; bet jos tvarka buvo blogesnė už pikčiausią netvarką, o barbarai, nuo kurių ji dėjosi sauganti piliečius, jų buvo laukiami kaip išgelbėtojai.
Visuomenės padėtis buvo ne mažiau beviltiška. Jau pradedant nuo paskutinių respublikos laikų, romėnų viešpatavimas rėmėsi beatodairiškų užkariautųjų provincijų išnaudojimu; imperija ne tik nepašalino šio išnaudojimo, bet, priešingai, pavertė jį sistema. Kuo labiau imperija smuko, tuo labiau didėjo mokesčiai ir prievolės, tuo begėdiškiau plėšė ir prievartavo valdininkai. Tautų pavergėjai romėnai niekuomet nesivertė prekyba ir pramone; tik lupikavimo srityje jie pralenkė viską, kas buvo prieš juos ir po jų. Kas anksčiau buvo pasiekta prekybos srityje ir buvo išlikę, žlugo dėl valdininkų smurto; prekybos likučiai tenka rytinei, graikiškajai imperijos daliai, kurios mes nenagrinėjame. Visuotinis nuskurdimas, prekybos, amatų, meno nusmukimas, gyventojų sumažėjimas, miestų sunykimas, žemdirbystės sugrįžimas į žemesnį lygį — toks buvo galutinis pasaulinio Romos viešpatavimo rezultatas.
Žemdirbystė, svarbiausia gamybos šaka visame senovės pasaulyje, dabar juo labiau turėjo tokią reikšmę. Italijoje milžiniški dvarų kompleksai (latifundijos), kurie, žlugus respublikai, užėmė beveik visą teritoriją, buvo naudojami dvejopai: arba kaip ganyklos, ir ten gyventojai buvo pakeisti avimis ir jaučiais, kuriems prižiūrėti tereikėjo tik nedidelio vergų skaičiaus, arba kaip vilos, kur daugybės vergų rankomis buvo kultivuojama stambaus masto sodininkystė — iš dalies jų savininkams prabangos dalykais aprūpinti, iš dalies parduoti miestų rinkose. Didelės ganyklos išliko ir net išsiplėtė; dvarai-vilos ir jų sodininkystė nusmuko, nuskurdus jų savininkams ir sunykus miestams. Vergų darbu pagrįstas latifundijų ūkis nebedavė pelno; bet jis tuomet buvo vienintelė galima stambiojo žemės ūkio forma. Smulkusis ūkis vėl tapo vienintele pelninga žemdirbystės forma. Viena vila po kitos buvo suskaldytos į mažas parceles ir perduotos paveldimiems nuomininkams, kurie mokėdavo tam tikrą pinigų sumą, arba jas perimdavo partiarii[4], kurie, gaudami už savo darbą šeštąją arba net devintąją metinio produkto dalį, buvo daugiau valdytojai, negu nuomininkai. Bet daugiausia šios mažos žemės parcelės būdavo perduodamos kolonams, kurie už tai kasmet mokėdavo tam tikrą sumą, būdavo pririšti prie žemės ir galėdavo būti parduoti drauge su savo parcele; nors jie nebuvo vergai, bet nebuvo ir laisvi, negalėjo tuoktis su laisvaisiais, ir jų tarpusavio santuokos buvo laikomos ne teisėtomis santuokomis, bet, kaip ir vergų santuokos,— tik paprastu sugyvenimu (contubernium). Jie buvo viduramžių baudžiauninkų pirmtakai.
Antikinė vergija buvo atgyvenusi savo amžių. Nei stambiajame žemės ūkyje, nei miestų manufaktūrose ji nebedavė tokių pajamų, kurios būtų pateisinusios įdėtą darbą,— rinka jos gaminiams išnyko. O smulkiajame žemės ūkyje ir smulkiuosiuose amatuose, iki kurių dabar buvo sumažėjusi milžiniška imperijos klestėjimo laikų gamyba, nebuvo vietos dideliam vergų skaičiui. Visuomenėje dar buvo vietos tik vergams, aptarnaujantiems turtuolių namus ir prabangų gyvenimą. Tačiau bemirštanti vergija vis dar pajėgė palaikyti pažiūrą, kad kiekvienas gamybinis darbas esąs vergų darbas, negarbingas laisviesiems romėnams, o tokie dabar buvo visi. Todėl, iš vienos pusės, didėjo nereikalingų ir tapusių našta atleistų vergų skaičius, iš antros pusės,— daugėjo kolonų ir nuskurdusių laisvųjų (panašių į poor whites[5] buvusiose vergvaldinėse Amerikos valstijose). Dėl laipsniško antikinės vergijos išnykimo krikščionybė visiškai nekalta. Ji ištisus šimtmečius gyvavo kartu su vergija Romos imperijoje ir paskui niekuomet nekliudė krikščionims prekiauti vergais — nei germanams šiaurėje, nei venecijiečiams Viduržemio jūroje, nei vėliau prekiauti negrais(6). Vergija nebeapsimokėjo, todėl ir išnyko. Bet mirštanti vergija paliko savo nuodingąjį geluonį — laisvųjų panieką gamybiniam darbui. Tai buvo beviltiška padėtis, į kurią pateko romėnų pasaulis: vergija buvo ekonomiškai nebegalima, o laisvųjų darbas buvo morališkai niekinamas. Pirmoji jau nebegalėjo būti, o antrasis dar negalėjo būti pagrindinė visuomeninės gamybos forma. Čia begalėjo padėti tik radikali revoliucija.
Provincijose nebuvo geriau. Mes turime daugiausia žinių apie Galiją. Greta kolonų čia dar buvo laisvų smulkiųjų valstiečių. Norėdami apsisaugoti nuo valdininkų, teisėjų ir lupikautojų smurto, jie dažnai atsiduodavo kurio nors galingo asmens globai, patronatui; taip darė ne tik atskiri valstiečiai, bet ir ištisos bendruomenės, kad net imperatoriai IV amžiuje ne kartą buvo išleidę prieš tai nukreiptus uždraudimus. O kokią naudą turėjo iš to apsaugos ieškantieji? Patronas kėlė jiems sąlygą, kad jie savo žemės sklypų nuosavybę perleistų jam, už tai jis užtikrino jiems naudojimąsi šiais sklypais iki gyvos galvos. Tai buvo gudrybė, kurią gerai suprato šventoji bažnyčia ir IX bei X amžiuje plačiai panaudojo dievo karalystei ir savo pačios žemėms didinti. Tiesa, tuo laiku, maždaug 475 metais, vyskupas Salvianas Marselietis dar piktinasi tokia atvira vagyste ir pasakoja, kad romėnų valdininkų ir stambiųjų žemvaldžių priespauda pasidariusi tokia nebepakenčiama, jog daugelis „romėnų“ bėgą į barbarų jau užimtas vietoves, o ten apsigyvenę Romos piliečiai nieko labiau nebiją, kaip vėl patekti romėnų valdžion[8]. Kad tais laikais tėvai dažnai iš skurdo parduodavo į vergiją savo vaikus, įrodo išleistas prieš tai įstatymas.
Germaniškieji barbarai už tai, kad jie išvadavo romėnus iš jų pačių valstybės, atėmė iš jų du trečdalius visos žemės ir pasidalijo ją savo tarpe. Pasidalijo pagal gimininės santvarkos taisykles; kadangi užkariautojų buvo nedaug, labai dideli žemės plotai liko nepadalyti ir buvo iš dalies visos tautos, iš dalies atskirų genčių ir giminių nuosavybė. Kiekvienoje giminėje dirbama žemė ir pievos buvo lygiomis dalimis burtais padalytos tarp atskirų namų ūkių; ar vėliau buvo perdalijama — mes nežinome, šiaip ar taip, romėnų provincijose žemės perdalijimai netrukus nebebuvo vartojami, ir atskiri sklypai virto parduodamąja privatine nuosavybe — alodu. Miškai ir ganyklos liko nepadalyti, buvo bendrai naudojami; jų naudojimas, kaip ir padalytųjų dirvų dirbimo būdas, buvo reguliuojamas pagal senovinius papročius ir visos bendruomenės nutarimus. Kuo ilgiau giminė gyveno savo kaime ir kuo labiau germanai palaipsniui susimaišė su romėnais, tuo labiau giminiškas ryšio pobūdis užleido savo vietą teritoriniam; giminė ištirpo markoje, kurioje, beje, dar gana dažnai pastebima pėdsakų, rodančių, kad ji yra kilusi iš narių giminystės santykių. Taip nepastebimai gimininė organizacija, bent jau šalyse, kur išliko marka — Šiaurės Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir Skandinavijoje — perėjo į teritorinę organizaciją ir todėl galėjo prisitaikyti prie valstybės. Bet vis dėlto išliko natūraliai susidaręs demokratinis jos pobūdis, būdingas visai gimininei santvarkai, ir net jai vėliau primestoje išsigimstančioje formoje jos likučiai, o kartu ir ginklas engiamųjų rankose, išliko gyvi iki naujausiųjų laikų.
Taigi, jei kraujo ryšys giminėje netrukus neteko reikšmės, tai priežastis buvo ta, kad gentyje ir visoje tautoje jos organai dėl užkariavimų taip pat išsigimė. Mes žinome, kad viešpatavimas, pajungus nugalėtuosius, yra nesuderinamas su giminine santvarka. Čia matome tai stambiu mastu. Germanų tautos, tapusios Romos provincijų viešpačiais, turėjo organizuoti savo užkariautos teritorijos valdymą. Bet nebuvo galima nei romėnų masių priimti į gimininius junginius, nei, juos panaudojant, valdyti jas. Reikėjo, kad vietiniams romėnų valdžios organams, kurie pradžioje dažniausiai tebeegzistavo, vadovautų koks nors Romos valstybės pakaitalas, o toks pakaitalas tegalėjo būti kita valstybė. Todėl gimininės santvarkos organai turėjo virsti valstybiniais organais, ir tai turėjo įvykti, aplinkybėms verčiant, labai greit. Bet artimiausias tautos-užkariautojos atstovas buvo kariuomenės vadas. Vidinis ir išorinis užkariautosios srities saugumas reikalavo sustiprinti jo valdžią. Atėjo momentas karvedžio valdžiai paversti karaliaus valdžia, ir tai įvyko.
Imkime frankų valstybę. Čia pergalingai frankų salijų tautai visiškon nuosavybėn atiteko netik plačios Romos valstybinės valdos, bet dar ir visi tie labai dideli žemės plotai, kurie dar nebuvo padalyti tarp didesnių ir mažesnių apygardų [Gau] ir markų-bendruomenių, būtent — visi stambesnieji miškų masyvai. Pirmas dalykas, kurio ėmėsi frankų karalius, iš paprasto vyriausiojo kariuomenės vado virtęs tikru monarchu, buvo paversti šią tautos nuosavybę karaliaus turtu, pavogti ją iš tautos ir išdovanoti ar išdalyti ją savo palydai. Ši palyda, iš pradžių susidėjusi iš jo asmeninių karinių palydovų ir kitų jam pavaldžių kariuomenės vadų, netrukus buvo papildyta ne tik romėnais, t. y. romanizuotais galais, kurie greit tapo jam būtini dėl savo raštingumo, savo išsilavinimo, savo romaniškosios šnekamosios kalbos ir lotyniškosios rašomosios kalbos mokėjimo, taip pat ir dėl vietinės teisės pažinimo; palyda buvo papildyta ir vergais, baudžiauninkais bei atleistaisiais vergais, kurie sudarė jo dvariškius ir iš kurių tarpo jis rinkdavosi savo favoritus. Iš pradžių jiems visiems tautai priklausantys žemės sklypai daugiausia būdavo dovanojami, vėliau beneficijų forma atiduodami naudotis, iš pradžių dažniausiai iki karaliaus gyvos galvos[9]. Taip tautos sąskaita buvo kuriami naujosios diduomenės pamatai.
Negana to. Didžiulės valstybės negalima buvo valdyti senosios gimininės santvarkos priemonėmis; seniūnų taryba, jeigu ji ir nebūtų seniai išnykusi, nebebūtų galėjusi susirinkti ir netrukus buvo pakeista nuolatiniais karaliaus artimaisiais; senasis tautos susirinkimas liko egzistuoti dėl akių, bet taip pat vis labiau virto tiktai karaliui pavaldžių kariuomenės vadų ir naujai iškylančių didžiūnų susirinkimu. Laisvieji, žemės turėjusieji valstiečiai, kurie sudarė frankų tautos daugumą, buvo išvarginti ir nualinti tarpusavio ir užkariaujamųjų karų, pastarųjų ypač Karolio Didžiojo laikais, visiškai taip pat, kaip pirmiau Romos valstiečiai paskutiniais respublikos laikais. Šie valstiečiai, kurie iš pradžių sudarė visą kariuomenę, o užkariavus Prancūzijos teritoriją — jos branduolį, IX amžiaus pradžioje buvo taip nuskurdę, kad vos tik kas penktas vyras beįstengė vykti į žygį. Vietoj karaliaus betarpiškai sušaukiamos laisvųjų valstiečių kariuomenės atsirado kariuomenė, sudaryta iš naujai iškilusios diduomenės tarnybinių žmonių, jų tarpe ir iš priklausomųjų valstiečių, palikuonių tų, kurie pirmiau nepažino kito pono, išskyrus karalių, o dar anksčiau nepažino aplamai jokio pono, net ir karaliaus. Karolio įpėdinių laikais frankų valstiečių luomo galutinio nuskurdimo priežastis buvo vidaus karai, karaliaus valdžios silpnumas ir atitinkami pasikėsinimai didžiūnų, prie kurių dabar prisidėjo dar ir Karolio paskirtieji apygardų grafai [Gaugrafen][10], siekę padaryti savo pareigas paveldimomis, pagaliau — normanų įsiveržimai. Praėjus penkiasdešimt metų po Karolio Didžiojo mirties, frankų imperija taip pat bejėgiškai gulėjo po normanų kojomis, kaip prieš keturis šimtus metų Romos imperija — po frankų kojomis.
Ji buvo silpna ne tik prieš išorės priešus, bet beveik tokia pat buvo ir jos vidinė visuomenės tvarka arba, veikiau, netvarka. Laisvieji frankų valstiečiai buvo atsidūrę tokioje pat padėtyje, kaip ir jų pirmtakai — romėnų kolonai. Karų ir plėšimų nuskurdinti, jie turėjo atsiduoti naujai atsiradusių didžiūnų ar bažnyčios globai, nes karaliaus valdžia buvo per silpna jiems apginti; bet už šią globą jie turėjo brangiai sumokėti. Jie, kaip ir pirmiau Galijos valstiečiai, turėjo savo žemės sklypų nuosavybę perleisti globotojui ir gaudavo iš jo šiuos sklypus atgal į nuomą įvairiomis ir kintančiomis sąlygomis, bet visuomet tik už prievoles ir duokles; kartą patekę į tokią priklausomybę, jie pamažu neteko ir savo asmeninės laisvės; po kelių kartų jie dažniausiai jau buvo baudžiauninkai. Kaip greit nyko laisvųjų valstiečių luomas, parodo Irminono sudaryta Sen Žermen de Pre abatijos žemės valdų įrašų knyga;— toji abatija tada buvo arti Paryžiaus, o dabar yra pačiame Paryžiuje[11]. Plačiose šios abatijos žemėse, išmėtytose po apylinkes, tuomet, dar tebegyvenant Karoliui Didžiajam, buvo 2788 namų ūkiai, kuriuose gyveno beveik vien frankai germaniškais vardais. Jų tarpe buvo 2080 kolonų, 35 litai, 220 vergų ir tik 8 laisvieji gyventojai! Salviano paskelbtas bedievišku paprotys, pagal kurį globotojas priversdavo valstietį perleisti jam nuosavybėn savo žemės sklypą ir vėliau grąžindavo šį sklypą valstiečiui tik naudotis iki gyvos galvos, dabar visur buvo bažnyčios praktikuojamas valstiečių atžvilgiu. Lažinių prievolių, kurios dabar buvo vis labiau praktikuojamos, pavyzdys buvo tiek romėnų angarijos, priverstiniai darbai valstybės reikalams[12], tiek ir germanų markos narių prievolės tiltams statyti bei keliams tiesti ir kitiems darbams, skirtiems bendriesiems tikslams, atlikti. Taigi, gyventojų dauguma, praėjus keturiems šimtams metų, matyt, grįžo į tą pačią padėtį, iš kurios buvo išėjusi.
Bet tai įrodė tik du dalykus: pirma, kad smunkančioje Romos imperijoje visuomenės diferenciacija ir nuosavybės pasiskirstymas visiškai atitiko tuolaikinį gamybos lygį žemdirbystėje ir pramonėje, taigi, buvo neišvengiami; ir, antra, kad šis gamybos lygis per paskesniuosius keturis šimtus metų iš esmės nei nusmuko, nei pakilo, todėl taip pat neišvengiamai vėl sąlygojo tokį pat nuosavybės pasiskirstymą ir tokias pat gyventojų klases. Paskutiniais Romos imperijos egzistavimo šimtmečiais miestas neteko savo ankstesnio viešpatavimo kaimui ir pirmaisiais germanų valdymo šimtmečiais to viešpatavimo nebeatgavo. To prielaida buvo žemas tiek žemdirbystės, tiek ir pramonės išsivystymo laipsnis. Šitokia bendra padėtis neišvengiamai iškelia stambius, savo rankose valdžią turinčius žemvaldžius ir priklausomus smulkiuosius valstiečius. Kaip maža tebuvo galimybės primesti tokiai visuomenei, iš vienos pusės, romėnų latifundijų ūkį su vergais, iš antros pusės — naujesnį stambųjį ūkį su lažiniu darbu, įrodo milžiniški, bet beveik be pėdsakų dingę Karolio Didžiojo eksperimentai su garsiosiomis imperatoriaus vilomis. Šiuos eksperimentus tęsė tik vienuolynai, ir tik ten jie buvo vaisingi; bet vienuolynai buvo nenormalios visuomeninės organizacijos, pagrįstos celibatu; jie galėjo duoti išimtinių rezultatų, bet kaip tik todėl ir turėjo likti išimtimis.
Ir vis dėlto per šiuos keturis šimtus metų buvo pažengta į priekį. Jeigu ir laikotarpio pabaigoje randame beveik tas pačias pagrindines klases, kurios buvo pradžioje, tai vis dėlto žmonės, sudarantys šias klases, buvo tapę kitokie. Buvo dingusi antikinė vergija, buvo dingę nuskurdusieji, neturtingi laisvieji, kurie niekino darbą kaip vergų užsiėmimą. Tarp romėnų kolono ir naujojo baudžiauninko buvo laisvasis frankų valstietis. Žlungančio romėnų pasaulio „niekam nereikalingi prisiminimai ir bergždžia kova“ buvo mirę ir palaidoti. IX amžiaus visuomeninės klasės susiformavo ne žlungančiajai civilizacijai skendint klampynėje, bet naujajai civilizacijai kenčiant gimdymo skausmus. Naujoji karta — tiek ponai, tiek ir tarnai,— palyginus su savo romėniškaisiais pirmtakais, buvo vyrų karta. Santykiai tarp galingųjų žemvaldžių ir nuo jų priklausomų valstiečių, tie santykiai, kurie Romoje buvo neišvengiama antikinio pasaulio žlugimo forma, dabar naujajai kartai buvo naujo išsivystymo išeities taškas. Be to, kad ir kokie nevaisingi atrodo šitie keturi šimtai metų, jie paliko vieną didelį rezultatą: šiuolaikines tautybes, naują Vakarų Europos žmonijos susiformavimą ir susiskaidymą būsimajai istorijai. Germanai iš tikrųjų iš naujo atgaivino Europą, ir todėl germanų laikotarpio valstybių irimas pasibaigė ne normanų-saracėnų pavergimu, bet tolesniu beneficijų ir globojimo (komendacijos[13]) santykių išsivystymu į feodalizmą ir tokiu didžiuliu gyventojų padaugėjimu, jog, nepraėjus nė dviem šimtams metų, buvo be žalos pakelti dideli kraujo nuleidimai kryžiaus žygiuose[14].
Bet kas gi buvo ta paslaptingoji stebuklinga priemonė, kuria germanai įkvėpė bemirštančiai Europai naują gyvybės jėgą? Ar tai buvo tam tikra, germanų rasei įgimta stebuklinga galia, kaip vaizduoja mums mūsų šovinistinė istoriografija? Anaiptol ne. Germanai, ypač tuo metu, buvo labai gabi arijų grupės šaka, ir tai buvo tikro jos gyvybinių jėgų suklestėjimo stadija. Bet Europą atjaunino ne jų specifinės nacionalinės ypatybės, bet tiesiog jų barbariškumas, jų gimininė santvarka.
Jų asmeniniai gabumai ir narsumas, jų laisvės pamėgimas ir demokratinis instinktas, kuris skatino visus visuomeninius reikalus laikyti savais reikalais, žodžiu, visos tos ypatybės, kurių buvo netekę romėnai ir kurios tik ir galėjo iš Romos pasaulio dumblo sukurti naujas valstybes ir išugdyti naujas tautybes,— kas gi kita jos buvo, jei ne būdingi aukštutinės pakopos barbaro bruožai, jo gimininės santvarkos vaisiai?
Jeigu germanai pertvarkė antikinę monogamijos formą, sušvelnino vyro viešpatavimą šeimoje, suteikė moteriai aukštesnę padėtį, negu ta, kurią kuomet nors pažino klasikinis pasaulis, tai kas gi kitas įgalino juos tai padaryti, jei ne jų barbariškumas, jų gimininiai papročiai, jų dar gyvos motininės teisės laikų liekanos?
Jeigu jie, bent jau trijose svarbiausiose šalyse — Vokietijoje, Šiaurės Prancūzijoje ir Anglijoje — išgelbėjo ir pernešė į feodalinę valstybę tikros gimininės santvarkos elementą — markines bendruomenes — ir tuo būdu davė engiamajai klasei, valstiečiams, net sunkiausios viduramžių baudžiavos sąlygomis, lokalinį susibūrimą ir priemonę pasipriešinti, kokių gatavų nerado nei senovės vergai, nei šiuolaikiniai proletarai,— tai iš kurgi visa tai kilo, jei ne iš jų barbariškumo, jei ne iš to, kad jie, kaip yra būdinga tik barbarybės laikotarpiui, apsigyvendavo giminėmis?
Ir, pagaliau, jeigu jie galėjo išvystyti ir padaryti visuotinę jau egzistavusią jų tėvynėje švelnesnę priklausomybės formą, į kurią ir Romos imperijoje vis labiau perėjo vergija,— formą, kuri, kaip pirmas pažymėjo Furjė[15], teikia pavergtiesiems priemonę palaipsniui išsivaduoti kaip klasei (fournit aux cultivateurs des moyens d'affranchissement collectif et progressif[16]),— formą, dėl to daug aukštesnę už vergiją, kurioje tėra galimas tik atskiro asmens paleidimas laisvėn iš karto be pereinamosios stadijos (senovės pasaulyje nebuvo atvejų, kad vergija būtų panaikinta sukilus), o viduramžių baudžiauninkai iš tikrųjų palaipsniui išsivadavo kaip klasė — tai kam gi už tai turime būti dėkingi, jeigu ne jų barbariškumui, dėl kurio jie šios priklausomybės nepavertė išsivysčiusia vergija — nei antikine darbo vergija, nei Rytų namų vergija?
Visi gyvybingi ir vaisingi elementai, kuriuos germanai įskiepijo Romos pasauliui, buvo barbariškumas. Iš tikrųjų tik barbarai tebuvo pajėgūs atjauninti iškaršusį žlungančios civilizacijos pasaulį. Ir aukštutinė barbarybės pakopa, iki kurios buvo pakilę ir į kurią buvo įkopę prieš tautų kilnojimąsi germanai, kaip tik buvo tinkamiausia šiam procesui. Tai paaiškina viską.
(1) Čia spėjamą skaičių patvirtina viena Diodoro knygos vieta apie Galijos keltus: „Galijoje gyvena daug nevienodo didumo tautelių. Didžiausiose žmonių skaičius siekia maždaug 200 000, mažiausiose — 50 000“ (Diodorus Sicutus, V, 25). Taigi, vidutiniškai — 125 000; atskiras galų tautas dėl jų aukštesnio išsivystymo lygio neabejotinai reikia laikyti šiek tiek gausesnėmis už germanų tautas.
[2] — Didžioji Germanija.
[3] Plinijus. Gamtos istorija 37 knygose, kn. IV, sk. XIV.
[4] — dalininkai.
[5] — baltuosius beturčius.
(6) Pasak vyskupo Liutprando Kremoniečio, X amžiuje Verdene, taigi, Šventojoje germanų imperijoje, pagrindinė verslo šaka buvo gaminti eunuchus, kurie būdavo su dideliu pelnu eksportuojami į Ispaniją maurų haremams[7].
[7] Liutprandas Kremonietis. Atpildas, kn. VI, sk. 6.
[8] Salvianas Marselietis. De gubernatione dei (Apie dievo viešpatavimą), kn. V, sk. 8.
[9] Beneficija (beneficium, pažodžiui: „geradarybė“) — žemės dovanojimo forma, plačiai paplitusi Frankų valstybėje VIII amžiaus pirmoje pusėje. Beneficijos forma perduodamas žemės sklypas su jame gyvenančiais priklausomaisiais valstiečiais atitekdavo gavėjui (beneficiarijui) naudotis iki gyvos galvos su sąlyga, kad jis atliks tam tikrą tarnybą, dažniausiai karinę. Mirus dovanotojui ar beneficiarijui, taip pat pastarajam nevykdant įsipareigojimų ir apleidus jo ūkį, beneficija turėjo būti grąžinama savininkui arba jo įpėdiniams, ir, norint atnaujinti beneficijinius santykius, reikėjo ją pakartotinai dovanoti. Beneficijas dalydavo ne tik karaliaus valdžia, bet ir bažnyčia, taip pat stambūs magnatai. Beneficijų sistema padėjo formuotis feodalų klasei, ypač smulkiajai ir vidutinei bajorijai, pavergti valstiečių mases, vystyti vasalinius santykius ir feodalinę hierarchiją. Vėliau beneficijos ėmė virsti paveldimais lenais (feodais). Beneficijų sistemos vaidmenį feodalizmo formavimosi istorijoje atskleidė Engelsas darbe „Frankų laikotarpis“ (žr. К. Маркс и Ф. Энгельс. Сочинения, т. 19, стр. 495—546).
[10] Apygardų grafai (Gaugrafen) — Frankų valstybėje karaliaus valdininkai, paskirti valdyti apygardas arba grafystes. Kiekvienas grafas savo apygardoje turėjo teisminę valdžią, joje rinko mokesčius ir savo žinioje turėjo kariuomenę, kuriai komandavo žygių metu. Už savo tarnybą jis naudojosi trečdaliu karaliaus pajamų, gaunamų toje apygardoje, ir būdavo atlyginamas dovanojamais žemės sklypais. Vėliau grafai ėmė palaipsniui virsti iš skiriamų karaliaus pareigūnų stambiais sinjorais feodalais, turinčiais suverenią valdžią, ypač po 877 metų, kai buvo oficialiai nustatytas grafo pareigų perdavimas paveldėjimo tvarka.
[11] Turimas galvoje IX amžiuje sudarytas Sen Žermen de Pre vienuolyno poliptikas (žemės valdų, gyventojų ir pajamų aprašas), kuris yra žinomas pavadinimu — „Abato Irminono poliptikas“. Engelsas pateikia duomenis iš poliptiko, matyt, esančius knygoje P. Roth. Geschichte des Beneficialwesens von den ältesten Zeiten bis ins zehnte Jahrhundert. Erlangen, 1850, S. 378 (P. Rotas. Beneficijų sistemos istorija nuo seniausių laikų iki dešimtojo amžiaus. Erlangenas, 1850, p. 378).
[12] Angarijos — prievolės, kurios Romos imperijoje buvo skiriamos gyventojams ir įpareigojo juos duoti arklių ir nešikų vyriausybiniam transportui aptarnauti; vėliau įgavo platesnį mastą ir virto sunkia našta gyventojams.
[13] Komendacija — viena iš paplitusių Europoje, pradedant VIII—IX amžiumi, formų, kuriomis valstiečiai pereidavo feodalų „globon“ arba smulkūs feodalai — stambiųjų „globon“ tam tikromis sąlygomis (karinės tarnybos ir kitų tarnybų ėjimas „globėjo“ naudai, jam savo žemės atidavimas, sąlyginai gaunant jų atgal savo žinion). Valstiečiams, kurie šį aktą atlikti dažnai būdavo priverčiami jėga, reikšdama asmens laisvės praradimą, o smulkiems feodalams — vasalinius santykius su stambiaisiais feodalais, komendacija padėjo, iš vienos pusės, pavergti valstietiją, o iš antros — įtvirtinti feodalinę hierarchiją.
[14] Sakinio pabaigą nuo žodžių „ir tokiu didžiuliu gyventojų padaugėjimu..." Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[15] Ch. Fourier. Théorie des quatre mouvements et des destinées générales, 3-me éd.; Oeuvres complètes, t. I, Paris, 1846, p. 220 (Š. Furjė. Keturių judėjimų ir visuotinio likimo teorija, 3-sis leid.; Pilnas raštų rinkinys, t. I. Paryžius, 1846, p. 220); pirmasis knygos leidimas pasirodė anonimiškai Lijone 1808 metais.
[16] — teikia žemdirbiams priemones kolektyviai ir palaipsniui išsivaduoti.
← VII. Keltų ir Germanų giminė | Turinys | IX. Barbarybė ir civilizacija →