Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Mes išnagrinėjome gimininės santvarkos iširimą, remdamiesi trim stambiais atskirais pavyzdžiais — graikų, romėnų ir germanų. Pabaigoje išnagrinėsime bendras ekonomines sąlygas, kurios jau aukštutinėje barbarybės pakopoje pakirto gimininę visuomenės organizaciją, o civilizacijai pasirodžius, visiškai ją pašalino. Čia Markso „Kapitalas“ bus mums toks pat būtinas, kaip ir Morgano knyga.
Atsiradusi vidurinėje laukinės būklės pakopoje, toliau vystydamasi jos aukštutinėje pakopoje, giminė, kiek leidžia apie tai spręsti mūsų turimi šaltiniai, labiausiai suklesti žemutinėje barbarybės pakopoje. Taigi, ir pradėsime nuo šitos vystymosi pakopos.
Čia, kur mums pavyzdžiu turi būti Amerikos raudonodžiai, gimininę santvarką randame visiškai išsivysčiusią. Gentis yra susiskaidžiusi į kelias, dažniausiai į dvi[1] gimines; šios pirmykštės giminės, didėjant gyventojų skaičiui, suskyla kiekviena į keletą dukterinių giminių, kurių atžvilgiu pradinė giminė yra fratrija; pati gentis suskyla į keletą genčių, kurių kiekvienoje dažniausiai vėl randame senąsias gimines; sąjunga apima, bent atskirais atvejais, giminingas gentis. Ši paprasta organizacija visiškai atitinka visuomenines sąlygas, iš kurių ji atsirado. Ji yra ne kas kita, kaip šioms sąlygoms būdingas, natūraliai atsiradęs susigrupavimas; ji įstengia išspręsti visus konfliktus, kurie gali iškilti šitaip susiorganizavusioje visuomenėje. Konfliktus su išoriniu pasauliu išsprendžia karas; jis gali baigtis genties sunaikinimu, bet niekuomet negali baigtis jos pavergimu. Gimininės santvarkos didingumas, bet kartu ir jos ribotumas yra tai, kad joje nėra vietos viešpatavimui ir pavergimui. Gimininės santvarkos viduje dar nėra jokio skirtumo tarp teisių ir pareigų; indėnui nėra klausimo, ar dalyvavimas viešuosiuose reikaluose, kraujo kerštas arba jo išpirkimas yra teisė ar pareiga; šis klausimas jam atrodytų toks pat absurdiškas, kaip ir klausimas, ar valgyti, miegoti, medžioti yra teisė ar pareiga. Taip pat negali būti genties ir giminės susiskaldymo įvairiomis klasėmis. Tai skatina mus ištirti šios santvarkos ekonominę bazę.
Gyventojų nepaprastai reta; jų yra tankiau tik genties gyvenamoje vietoje, kurią plačiu ratu supa pirmiausia medžioklės sritis, o paskui neutralus apsauginis miškas, skiriantis ją nuo kitų genčių. Darbo pasidalijimas yra grynai natūralaus pobūdžio ir egzistuoja tik tarp lyčių. Vyras kariauja, eina medžioti ir žvejoti, parūpina maisto žaliavą ir pagamina tam reikalingus įrankius. Moteris prižiūri namus ir rūpinasi maisto bei drabužių paruošimu — verda, audžia, siuva. Kiekvienas jųdviejų yra šeimininkas savo srityje: vyras — miške, moteris — namuose. Kiekvienas yra savo pagamintų ir vartojamų įrankių savininkas: vyras — ginklų, medžioklės ir žvejybos įrankių, moteris — namų apyvokos daiktų. Namų ūkį komunistiniais pagrindais tvarko kelios, dažnai daugelis šeimų(2). Tai, kas bendrai pagaminama ir vartojama, yra bendra nuosavybė: namas, daržas, valtis. Taigi, čia ir tik čia egzistuoja civilizuotosios visuomenės teisininkų ir ekonomistų pramanyta „savo darbu įsigytoji nuosavybė" — paskutinė melaginga teisinė priedanga, kuria dar tebesiremia šiuolaikinė kapitalistinė nuosavybė.
Tačiau žmonės ne visur sustojo šioje pakopoje. Azijoje jie susirado gyvulių, kurie leidosi prijaukinami ir prijaukinti — toliau veisiami. Laukinę buivolę reikėjo sumedžioti, o prijaukinta ji kasmet atvesdavo veršiuką, be to, dar duodavo pieno. Kai kurių labiausiai išsivysčiusių genčių — arijų, semitų, gal būt, jau ir turanų — pagrindinė darbo šaka pirmiausia buvo gyvulių prijaukinimas ir tik vėliau — jų veisimas ir priežiūra. Piemenų gentys išsiskyrė iš kitos barbarų masės: tai buvo pirmas stambus visuomeninis darbo pasidalijimas. Piemenų gentys gamino ne tik daugiau, negu kiti barbarai, bet ir jų gaminami pragyvenimo reikmenys buvo visai kitokie. Jos turėjo ne tik daug daugiau pieno, pieno produktų ir mėsos, bet ir odų, vilnų, ožkų vilnų ir, didėjant žaliavos kiekiui, vis daugiau verpalų ir audinių. Dėl to pirmą kartą tapo galimi reguliarūs mainai. Pirmesnėse vystymosi pakopose mainai galėjo būti tik atsitiktiniai; dėl ypatingo sugebėjimo gaminti ginklus ir įrankius galėjo atsirasti laikinas darbo pasidalijimas. Antai, daugelyje vietų buvo rasta neabejotinų akmeninių įrankių gaminimo dirbtuvių liekanų iš vėlesniojo akmens amžiaus; meistrai, tobulinusieji čia savo meną, tur būt, dirbo viso kolektyvo sąskaita ir jo naudai, kaip dar tebedirba Indijoje nuolatiniai gimininių bendruomenių amatininkai. Šioje vystymosi pakopoje mainai tegalėjo atsirasti tik genties viduje, ir tai buvo labai retas reiškinys. Priešingai, išsiskyrus piemenų gentims, čia randame susidariusias visas sąlygas mainams tarp įvairių genčių narių atsirasti, mainams, kaip nuolatiniam institutui, išsivystyti ir sustiprėti. Iš pradžių mainai tarp genčių vykdavo per jų giminių seniūnus; o kai bandos ėmė virsti individualine nuosavybe[3], vis labiau įsigalėjo mainai tarp atskirų asmenų, kol jie pagaliau tapo vienintele mainų forma. Bet pagrindinis dalykas, kurį piemenų gentys mainais duodavo savo kaimynams, buvo gyvuliai; gyvuliai tapo preke, kuria buvo nustatoma visų kitų prekių vertė ir kuri visur buvo noriai imama mainais už kitas prekes,— žodžiu, gyvuliai įgijo pinigų funkciją ir jau šioje vystymosi pakopoje vaidino pinigų vaidmenį. Taip neišvengiamai ir labai greit, vos tik atsiradus prekių mainams, iškilo reikalas turėti ypatingą prekę — pinigus.
Daržininkystė, tur būt, nežinoma žemutinės pakopos Azijos barbarams, pas juos atsirado vėliausiai vidurinėje pakopoje, kaip laukininkystės pirmtakė. Turano aukštumų klimato sąlygomis, neparuošus ilgai ir sunkiai žiemai pašaro atsargų, piemenų gyvenimas negalimas; taigi, pievų ūkis ir grūdinių javų kultivavimas čia buvo būtina sąlyga. Tą pati galima pasakyti ir apie stepes, esančias į šiaurę nuo Juodosios jūros. Bet jeigu grūdiniai javai pirmiau buvo auginami gyvuliams, tai greit jie tapo ir žmogaus maistu, Dirbamoji žemė dar liko genties nuosavybe ir buvo perduodama naudotis iš pradžių giminei, vėliau pačios giminės — namų bendruomenėms, pagaliau[4] atskiriems asmenims; jie galėjo turėti į tą žemę tam tikras valdymo teises, bet ne daugiau.
Iš šios pakopos pramoninių pasiekimų ypač svarbūs du: pirmasis — audžiamosios staklės, antrasis — metalų rūdos lydymas ir metalų apdirbimas. Varis, bei alavas ir jų abiejų lydinys — žalvaris buvo svarbiausieji metalai; žalvaris teikė tinkamus vartoti įrankius ir ginklus, bet negalėjo išstumti akmeninių įrankių; tai galėjo padaryti tik geležis, o geležies gaminti dar nemokėta. Auksas ir sidabras buvo pradėti vartoti kaip papuošalai ir brangenybės ir, matyt, jau turėjo didesnę vertę, negu varis ir žalvaris.
Gamybai padidėjus visose šakose — gyvulininkystėje, žemdirbystėje, naminiuose amatuose, žmogaus darbo jėga galėjo pagaminti daugiau produktų, negu reikėjo jai palaikyti. Tuo pačiu metu gamybos kilimas didino dienos darbo kiekį, tenkantį kiekvienam giminės, namų bendruomenės ar atskiros šeimos nariui. Iškilo reikalas pritraukti naujų darbo jėgų. Jų teikė karas: karo belaisvius imta versti vergais. Pirmasis stambus visuomeninis darbo pasidalijimas, padidindamas darbo našumą, taigi, ir turtus, ir išplėsdamas gamybos sritį, tuometinėmis istorinėmis sąlygomis neišvengiamai sąlygojo vergiją. Iš pirmojo stambaus visuomeninio darbo pasidalijimo atsirado pirmasis stambus visuomenės suskilimas į dvi klases: ponų ir vergų, išnaudotojų ir išnaudojamųjų.
Kaip ir kuomet genties ar giminės bendrai valdomos bandos perėjo į atskirų šeimų galvų nuosavybę, lig šiol mes nieko nežinome. Bet tai iš esmės turėjo įvykti šioje vystymosi pakopoje. O įsigijus bandas ir kitus naujus turtus, šeimoje įvyko revoliucija. Verslas visuomet buvo vyro darbas, verslo priemones jis gaminosi ir jos buvo jo nuosavybė. Bandos buvo naujos verslo priemonės; bandų prijaukinimas pradžioje ir vėliau jų priežiūra buvo vyro darbas. Todėl gyvuliai priklausė jam; jam taip pat priklausė ir į gyvulius iškeistos prekės ir vergai. Visas perteklius, kurį dabar duodavo verslas, atitekdavo vyrui; žmona taip pat tuo pertekliumi naudodavosi, bet ji nebuvo nuosavybės dalininkė. „Laukinis“ karys ir medžiotojas namie pasitenkindavo antrąja vieta po žmonos; „romesnis“ piemuo, didžiuodamasis savo turtu, prasiskverbė į pirmąją vietą, o žmoną nustūmė į antrąją. Ir ji negalėjo skųstis. Darbo pasidalijimas šeimoje buvo pagrindas nuosavybei pasiskirstyti tarp vyro ir žmonos; šis pasidalijimas liko tas pats; ir vis dėlto jis dabar apvertė aukštyn kojomis ligšiolinius namų santykius vien dėl to, kad darbo pasidalijimas už šeimos ribų buvo tapęs kitoks. Ta pati priežastis, kuri anksčiau buvo užtikrinusi moteriai jos viešpatavimą namuose — jos apsiribojimas namų darbais,— ta pati priežastis dabar užtikrino vyro viešpatavimą namuose; moteries namų darbas dabar neteko reikšmės, palyginus su vyro versliniu darbu; jo darbas buvo viskas, jos — nereikšmingas priedas. Jau čia pasirodo, kad moteries išsivadavimas, jos susilyginimas su vyru yra ir bus negalimas tol, kol moteris bus nušalinta nuo visuomeninio gamybinio darbo ir apsiribos privačiu namų darbu. Moteries išsivadavimas bus tik tuomet galimas, kai ji galės plačiu, visuomeniniu mastu dalyvauti gamyboje, o namų darbai teužims ją tik nežymiu laipsniu. Ir tai pasidarė galima tik esant šiuolaikinei stambiajai pramonei, kuri ne tik plačiu mastu leidžia moterų darbą, bet ir tiesiog reikalauja jo ir kuri vis labiau siekia privatų namų darbą paversti visuomenine gamyba.
Vyrui faktiškai įsiviešpatavus namuose, krito paskutinės jo vienvaldystės užtvaros. Šią vienvaldystę patvirtino ir įamžino motininės teisės nuvertimas, tėvinės teisės įvedimas, laipsniškas porinės šeimos perėjimas į monogamiją. O dėl to atsirado plyšys senojoje gimininėje santvarkoje: atskira šeima tapo jėga ir grėsmingai stojo prieš giminę.
Tolesnis žingsnis veda mus į aukštutinę barbarybės pakopą, į laikotarpį, kuriame visos kultūringosios tautos išgyvena savo didvyrių laikmetį: geležinio kardo, o kartu ir geležinio norago bei kirvio laikmetį. Žmogui pradėjo tarnauti geležis, paskutinė ir svarbiausia iš visų žaliavų rūšių, suvaidinusių istorijoje revoliucinį vaidmenį, paskutinė — iki bulvių atsiradimo. Geležis sukūrė laukininkystę dideliuose žemės plotuose, paruošė dirvas plačiuose miškų ruožuose; amatininkui ji davė įrankį tokio kietumo ir aštrumo, prieš kurį neatsilaikė nė vienas akmuo, joks kitas žinomas tuomet metalas. Visa tai įvyko palaipsniui; pirmoji geležis dažnai būdavo dar minkštesnė už žalvarį. Todėl akmeniniai ginklai išnyko tik pamažu; akmeniniai kirviai dar vartojami ne tik „Hildebrando giesmėje“, bet ir 1066 metų kautynėse prie Hastingso[5]. Bet progresas dabar vyko nesulaikomai, su mažesnėmis pertraukomis ir greičiau. Miestas, akmeninėmis sienomis, bokštais ir kuorais apsupantis akmeninius arba mūrinius namus, tapo genties ar genčių sąjungos centrine buveine; tai milžiniška architektūros pažanga, bet kartu ir padidėjusio pavojaus bei apsaugos reikalingumo ženklas. Turtai greit didėjo, bet kaip atskirų asmenų turtai; audimo, metalų apdirbimo ir kitų vis labiau atsiskiriančių amatų srityje vis labiau didėjo gamybos įvairumas ir meistriškumas; dabar žemdirbystė, be grūdų, ankštinių augalų ir vaisių, ėmė duoti ir aliejaus bei vyno, kuriuos buvo išmokta gaminti. Tokia įvairi veikla nebegalėjo jau būti to paties asmens atliekama; įvyko antrasis stambus darbo pasidalijimas: amatas atsiskyrė nuo žemdirbystės. Nuolatinis gamybos, o kartu su ja ir darbo našumo didėjimas kėlė žmogaus darbo jėgos vertę; vergija, pirmesnėje vystymosi pakopoje tik atsirandanti ir sporadiška, dabar tampa esmine visuomeninės sistemos sudėtine dalimi; vergai nustoja buvę paprastais padėjėjais, jie dešimtimis varomi dirbti į laukus ir dirbtuves. Gamybai suskilus į dvi dideles pagrindines šakas, žemdirbystę ir amatą, atsiranda gamyba betarpiškai mainams,— prekių gamyba, o kartu su ja ir prekyba ne tik genties viduje ir jos pasienyje, bet jau ir užjūrinė. Tačiau visa tai dar labai neišvystyta; taurieji metalai pradeda virsti vyraujančia ir visuotine preke — pinigais, bet iš metalo dar nekalama monetų, jis mainomas tiesiog pagal svori.
Greta skirtumo tarp laisvųjų ir vergų atsiranda skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingųjų,— įvykus naujam darbo pasidalijimui, atsiranda naujas visuomenės suskilimas į klases. Atskirų šeimų galvų turtiniai skirtumai susprogdina senąją komunistinę namų bendruomenę visur, kur ji dar buvo išlikusi; kartu su ja išnyksta ir bendras žemės dirbimas šios bendruomenės jėgomis. Dirbama žemė perleidžiama naudotis atskiroms šeimoms — iš pradžių laikinai, paskui visam laikui; jos perėjimas į visišką privatinę nuosavybę įvyksta palaipsniui ir lygiagrečiai su porinės santuokos perėjimu į monogamiją. Atskira šeima virsta ūkiniu visuomenės vienetu.
Gyventojų tankėjimas verčia glaudžiau susitelkti tiek viduje, tiek ir išorinio pasaulio atžvilgiu. Giminingų genčių sąjunga visur tampa būtinybe; netrukus tampa būtinybe jau ir jų susiliejimas, o kartu ir atskirų genčių teritorijų susiliejimas į vieną bendrą visos tautos teritoriją. Tautos kariuomenės vadas — rex, basileus, thiudans — tampa būtinai reikalingu, nuolatiniu pareigūnu. Atsiranda tautos susirinkimas ten, kur jo dar nebuvo. Kariuomenės vadas, taryba, tautos susirinkimas yra iš gimininės visuomenės besivystančios karinės demokratijos organai. Karinės dėl to, kad karas ir organizavimasis karui dabar tampa reguliariomis tautos gyvenimo funkcijomis. Kaimynų turtai žadina godumą tautų, kurioms turto įsigijimas jau yra vienas svarbiausių gyvenimo tikslų. Jos yra barbarai: plėšimas joms atrodo lengvesnis ir net garbingesnis, negu kuriamasis darbas. Karas, kurio tikslas pirmiau buvo tik atkeršyti už užpuolimus ar išplėsti teritoriją, tapusią nebepakankama, dabar kariaujamas vien dėl grobio, tampa nuolatine verslo šaka. Ne veltui aplink naujuosius sustiprintus miestus stūkso grėsmingi mūrai: jų grioviai — atviras gimininės santvarkos kapas, o jų bokštai jau įsiremia į civilizaciją. Tas pat vyksta ir visuomenės viduje. Grobiamieji karai sustiprina tiek vyriausiojo kariuomenės vado, tiek ir jam pavaldžių vadų valdžią; jų įpėdinių rinkimas pagal paprotį iš tų pačių šeimų pamažu virsta, ypač įvedus tėvinę teisę, iš pradžių toleruojama, paskui reikalaujama, pagaliau uzurpuojama paveldimąja valdžia; padedami paveldimosios monarchijos ir paveldimosios bajorijos pagrindai. Taip gimininės santvarkos organai palaipsniui atitrūksta nuo savo šaknų tautoje, giminėje, fratrijoje, gentyje, ir visa gimininė santvarka pavirsta savo priešybe: iš genčių organizacijos savo pačių reikalams laisvai tvarkyti ji virsta organizacija kaimynams plėšti ir engti, o jos organai iš tautos valios reiškimosi įrankių atitinkamai virsta savarankiškais viešpatavimo ir engimo organais, nukreiptais prieš savo tautą. Bet tai niekuomet nebūtų galėję įvykti, jei godus siekimas turtų nebūtų giminės narių suskaldęs į turtinguosius ir neturtinguosius, jei „turtiniai skirtumai toje pačioje giminėje nebūtų interesų bendrumo pavertę antagonizmu tarp giminės narių“ (Marksas)[6] ir, paplitus vergijai, pragyvenimo reikmenų įsigijimo savo darbu nebūtų imta laikyti tik vergams tinkamu dalyku, gėdingesniu už plėšimą.
Dabar priėjome civilizacijos slenkstį. Ji prasideda nauja pažanga darbo pasidalijimo srityje. Žemiausioje pakopoje žmonės gamino betarpiškai tik savo reikalams; retkarčiais pasitaikydavę mainų aktai buvo pavieniai, lietė tik atsitiktinai susidariusį perteklių. Vidurinėje barbarybės pakopoje piemenų tautose randame jau iš gyvulių susidedantį turtą, kuris, turint tam tikro didumo bandą, reguliariai duoda tam tikrą perteklių, viršijantį tų tautų poreikius; kartu randame ir darbo pasidalijimą tarp piemenų tautų ir atsilikusiųjų genčių, neturinčių bandų, taigi, dvi gretimai egzistuojančias skirtingas gamybos pakopas, vadinasi, ir sąlygas reguliariems mainams plėstis. Aukštutinėje barbarybės pakopoje įvyksta tolesnis darbo pasidalijimas tarp žemdirbystės ir amato, taigi, vis didėjanti darbo produktų dalis gaminama tiesiog mainams, o kartu ir mainai tarp atskirų gamintojų virsta gyvybine visuomenės būtinybe. Civilizacija sustiprina ir padidina visas šias dar prieš ją atsiradusias darbo pasidalijimo rūšis, ypač paaštrindama priešingumą tarp miesto ir kaimo (kai miestas gali ekonomiškai viešpatauti kaimui, kaip senovėje, arba kaimas — miestui, kaip viduramžiais), ir prijungia prie to trečią, jai būdingą, lemiamą reikšmę turintį darbo pasidalijimą: ji sukuria klasę, kuri užsiima nebe gamyba, o tik gaminių mainais,— pirklius. Visos ligšiolinės tendencijos klasėms susidaryti buvo susijusios dar išimtinai su gamyba; jos skirstė gamyboje dalyvaujančius žmones į vadovus ir vykdytojus, arba į stambesnius ir smulkesnius gamintojus. Čia pirmą kartą pasirodo klasė, kuri, visiškai nedalyvaudama gamyboje, aplamai imant, paima į savo rankas vadovavimą gamybai ir ekonomiškai pajungia sau gamintojus, tampa būtinu tarpininku tarp kiekvienų dviejų gamintojų ir juos abu išnaudoja. Prisidengiant tuo, kad gamintojai apsaugomi nuo rūpesčių ir rizikos, susijusių su mainais, kad išplečiamas jų gaminių pardavimas iki tolimiausių rinkų ir kad, esą, tuo būdu sukuriama naudingiausia gyventojų klasė, susidaro parazitų, tikrų visuomenės veltėdžių klasė, kuri kaip atlyginimą už savo iš tikrųjų labai menkus patarnavimus nugraibo grietinėlę tiek nuo savo šalies gamybos, tiek ir nuo užsieninės, greit įsigyja didžiulius turtus ir atitinkamą visuomeninę įtaką ir kaip tik todėl civilizacijos laikotarpiu užima vis garbingesnę padėtį ir vis labiau pajungia sau gamybą, kol pagaliau ir pati sukuria savo padarinį — periodines prekybos krizes.
Žinoma, mūsų nagrinėjamoje vystymosi pakopoje jauna pirklių klasė dar neturi jokios nuovokos apie tuos didžius dalykus, kurie jos laukia. Bet ji formuojasi ir darosi būtina, ir to pakanka. O kartu su ja atsiranda metaliniai pinigai, kaltinės monetos, o su metaliniais pinigais — nauja priemonė, kuri įgalina negamintoją viešpatauti gamintojui ir jo gamybai. Buvo atrasta prekių prekė, kurioje slypi visos kitos prekės, magiškoji priemonė, panorėjus galinti pavirsti kiekvienu pageidautinu ir geidžiamu daiktu. Kas ją turėjo, tas viešpatavo gamybos pasaulyje. O kas pirmiausia ją turėjo? Pirklys. Pinigų kultas buvo jo patikimose rankose. Jis pasirūpino tuo, kad būtų visiems aišku, jog visos prekės, o kartu ir visi prekių gamintojai turi pagarbiai pulti ant kelių prieš pinigus. Jis praktiškai įrodė, kad visos kitos turto formos tėra iliuzija, palyginus su šituo turto, kaip tokio, įsikūnijimu. Niekuomet vėliau pinigo galia nebepasireiškė tokiu primityvių žiaurumu ir tokia prievarta, kaip šituo savo jaunystės laikotarpiu. Pradėjus pirkti prekes už pinigus, atsirado piniginė paskola, o kartu su ja — palūkanos ir lupikavimas. Ir jokie vėlesnių laikų įstatymai taip be gailesčio ir be vilties išsigelbėti nebloškia skolininko po skolintojo-lupikautojo kojomis, kaip senovės Atėnų ir senovės Romos įstatymai,— o tiek vieni, tiek ir antri įstatymai atsirado spontaniškai, kaip papročių teisė, vien tik dėl ekonominio būtinumo.
Greta turto, kurį sudaro prekės bei vergai, ir greta piniginio turto dabar atsirado ir turtas, kurį sudaro žemės nuosavybė. Atskirų asmenų teisė valdyti žemės sklypus, kuriuos iš pradžių jiems buvo perleidusi giminė ar gentis, dabar tiek sustiprėjo, kad šie sklypai jiems priklausė jau paveldimos nuosavybės teisėmis. Juk pastaruoju metu jie kaip tik labiausiai siekė apsisaugoti nuo gimininės bendruomenės reiškiamų į tą sklypą teisių, kurios tapo jiems pančiais. Šiais pančiais jie nusikratė, bet netrukus po to neteko ir naujosios žemės nuosavybės. Pilnutinė, laisva žemės nuosavybė reiškė ne tik galimybę tą žemę nevaržomai ir neribotai valdyti, bet ir galimybę ją perleisti. Kol žemė buvo giminės nuosavybė, šios galimybės nebuvo. Bet naujasis žemės valdytojas, galutinai nusimesdamas giminės ir genties aukščiausiosios nuosavybės pančius, pertraukė ir ryšį, kuris jį lig šiol neatskiriamai jungė su žeme. Ką tai reiškė, jam išaiškino pinigai, išrasti tuo pačiu metu, kaip ir privatinė žemės nuosavybė. Dabar žemė galėjo pasidaryti preke, kurią galima parduoti ir įkeisti. Vos tik įvedus žemės nuosavybę, buvo išrasta jau ir ipoteka (žr. Atėnus). Kaip monogamijos įkandin eina heterizmas ir prostitucija, taip nuo šio laiko žemės nuosavybės įkandin eina ipoteka. Jūs norėjote pilnutinės, laisvos, perleidžiamos žemės nuosavybės, štai ji jums — tu l’as voulu, George Dandin![7]
Taip kartu su prekybos išsiplėtimu, pinigais ir lupikavimu, žemės nuosavybe ir ipoteka sparčiai vyko turtų koncentracija ir centralizacija negausios klasės rankose, o greta to didėjo masių nuskurdimas ir beturčių masė. Naujoji turto aristokratija galutinai nustūmė į antraeilę vietą senąją gentinę diduomenę (Atėnuose, Romoje, pas germanus), jei tik ji jau iš pat pradžių nesutapo su pastarąja. Ir greta šito laisvųjų pasidalijimo į klases pagal turtingumą nepaprastai padidėjo, ypač Graikijoje, skaičius vergų(8), kurių priverstinis darbas sudarė pagrindą, ant kurio iškilo visos visuomenės antstatas.
O dabar pažiūrėkime, kas pasidarė iš gimininės santvarkos šio visuomeninio perversmo metu. Ji buvo bejėgė, susidūrusi su naujais elementais, išaugusiais jai nedalyvaujant. Jos būtina sąlyga buvo ta, kad vienos giminės ar bent genties nariai bendrai gyventų toje pačioje teritorijoje ir gyventų joje vieni. To jau seniai nebebuvo. Visur giminės ir gentys buvo susimaišiusios, visur tarp laisvųjų piliečių gyveno vergai, globojamieji asmenys, svetimšaliai. Tik vidurinės barbarybės pakopos pabaigoje pasiektą sėslumą tolydžio laužė gyvenamosios vietos keitimas ir nepastovumas, kurį sąlygojo prekyba, verslų keitimas, galimybė perleisti žemės nuosavybę. Gimininių junginių nariai nebegalėdavo susirinkti bendrųjų savo reikalų spręsti; šiaip taip dar būdavo atliekami tik nesvarbūs reikalai, kaip, pavyzdžiui, religinės iškilmės. Greta poreikių ir interesų, kuriuos apsaugoti turėjo ir galėjo gimininiai junginiai, dėl gamybos sąlygų perversmo ir dėl jo sukeltų visuomeninės struktūros pakitimų atsirado nauji poreikiai ir interesai, kurie senajai gimininei santvarkai ne tik kad buvo svetimi, bet ir visais atžvilgiais priešingi. Dėl darbo pasidalijimo atsiradusių amatininkų grupių interesai, ypatingi miesto poreikiai, priešingi kaimo poreikiams, reikalavo naujų organų; bet kiekviena šių grupių susidėjo iš įvairiausioms giminėms, fratrijoms ir gentims priklausančių žmonių, apėmė net svetimšalius; todėl šie organai turėjo susidaryti už gimininės santvarkos ribų, šalia jos, o kartu ir prieš ją.— Ir kiekviename gimininiame junginyje savo ruožtu reiškėsi šis interesų susidūrimas, pasiekdamas savo kulminacinį tašką ten, kur turtuoliai ir beturčiai, lupikautojai ir skolininkai buvo suvienyti toje pačioje giminėje ir toje pačioje gentyje.— Be to, buvo daugybė naujų, gimininėms bendruomenėms svetimų gyventojų, kurie šalyje galėjo tapti jėga, kaip kad buvo Romoje, ir kurie buvo perdaug gausingi, kad palaipsniui galėtų būti priimti į kraujo giminyste pagrįstas gimines ir gentis. Priešais šią masę stovėjo gimininės bendruomenės kaip uždaros, privilegijuotos korporacijos; pirmykštė natūraliai susiformavusi demokratija pavirto nekenčiama aristokratija.— Pagaliau, gimininė santvarka buvo išaugusi iš visuomenės, nepažinusios jokių vidinių priešingumų, ir buvo tik tokiai visuomenei tepritaikyta. Ji neturėjo jokių kitų prievartos priemonių, išskyrus viešąją nuomonę. O čia atsirado visuomenė, kuri dėl visų savo ekonominių gyvenimo sąlygų turėjo suskilti į laisvuosius ir vergus, į išnaudotojus turtuolius ir išnaudojamuosius beturčius,— visuomenė, kuri ne tiktai negalėjo sutaikinti šių priešingumų, bet turėjo vis labiau juos aštrinti. Tokia visuomenė tegalėjo gyvuoti, arba šioms klasėms nuolat atvirai tarp savęs kovojant, arba viešpataujant trečiajai galiai, kuri, būdama tariamai virš tarpusavyje kovojančių klasių, slopintų jų atvirą susirėmimą, o klasių kovai leistų vykti daugiausia tik ekonominėje srityje, vadinamąja teisėta forma. Gimininė santvarka atgyveno savo amžių. Ją susprogdino darbo pasidalijimas ir jo išdava — visuomenės suskilimas į klases. Ją pakeitė valstybė.
Anksčiau mes atskirai išnagrinėjome tris pagrindines formas, kuriomis valstybė iškyla ant gimininės santvarkos griuvėsių. Atėnai yra gryniausia, klasikiškiausia forma: čia valstybė atsiranda betarpiškai ir daugiausia iš klasinių priešingumų, išsivystančių pačioje gimininėje visuomenėje. Romoje gimininė visuomenė pavirsta uždara aristokratija tarp gausios, už visuomenės ribų esančios, beteisės, bet pareigomis apkrautos plebėjų masės; plebėjų pergalė susprogdina senąją gimininę santvarką ir ant jos griuvėsių sukuria valstybę, kurioje netrukus visiškai išnyksta ir gimininė aristokratija, ir plebėjai. Pagaliau, pas Romos imperijos nugalėtojus germanus valstybė atsiranda tiesiogiai, užkariavus dideles svetimas teritorijas, kurioms valdyti gimininė santvarka neduoda jokių priemonių. Bet kadangi su šiuo užkariavimu nėra susijusi nei rimta kova prieš senuosius gyventojus, nei pažangesnis darbo pasidalijimas; kadangi užkariautojų ekonominio išsivystymo lygis yra beveik toks pat, kaip ir užkariautųjų, vadinasi, ekonominis visuomenės pagrindas lieka senasis, tai gimininė santvarka gali ilgus šimtmečius išlikti pakitusia, teritorine forma — kaip markos santvarka ir net kuriam laikui atsinaujinti silpnesne forma vėlesnėse bajorų ir patricijų giminėse, dargi valstiečių giminėse, kaip, pavyzdžiui, Ditmaršene(9).
Taigi, valstybė jokiu būdu nėra jėga, primesta visuomenei iš išorės. Valstybė nėra taip pat ir „dorovinės idėjos tikrovė“, „proto paveikslas ir tikrovė", kaip kad teigia Hegelis[11]. Valstybė yra visuomenės, pasiekusios tam tikrą vystymosi pakopą, padarinys; valstybė yra pripažinimas, kad ši visuomenė įsipainiojo į neišsprendžiamą prieštaravimą pati su savimi, suskilo į nesutaikinamas priešybes, kuriomis atsikratyti ji yra bejėgė. O kad šios priešybės, klasės su prieštaringais ekonominiais interesais, nesurytų viena kitos ir visuomenės bergždžioje kovoje, tam prireikė jėgos, esančios tariamai viršum visuomenės, jėgos, kuri švelnintų susidūrimą, laikytų jį „tvarkos“ ribose. Ir toji jėga, kilusi iš visuomenės, bet laikanti save aukštesne už ją, vis labiau tampanti jai svetima, yra valstybė.
Palyginus su senąja giminine organizacija, valstybei yra būdingas, pirma, valstybės valdinių suskirstymas pagal teritorinius padalijimus. Senieji, dėl kraujo ryšių atsiradę ir jų palaikomi gimininiai junginiai, kaip matėme, buvo tapę nebepakankami daugiausia todėl, kad jų prielaida, giminės narių ryšys su tam tikra teritorija, jau seniai buvo išnykusi. Teritorija pasiliko, bet žmonės ėmė kilnotis. Todėl išeities tašku buvo paimtas teritorinis padalijimas, ir piliečiams buvo leista savo visuomenines teises ir pareigas vykdyti ten, kur jie apsigyvendavo, neatsižvelgiant į giminę ir gentį. Tokia piliečių organizacija pagal gyvenamąją vietą yra bendra visoms valstybėms. Todėl ji mums atrodo natūrali; bet mes matėme, kaip ilgai ir atkakliai reikėjo kovoti, kol ji Atėnuose ir Romoje įsigalėjo vietoj senosios gimininės organizacijos.
Antrasis būdingas bruožas — įkūrimas viešosios valdžios, kuri betarpiškai jau nebesutampa su gyventojais, besiorganizuojančiais kaip ginkluotoji jėga. Ši speciali viešoji valdžia yra reikalinga dėl to, kad savo iniciatyva veikianti ginkluotoji pačių gyventojų organizacija pasidarė nebegalima nuo to laiko, kai visuomenė suskilo į klases. Vergai taip pat priskiriami prie gyventojų; 90 000 Atėnų piliečių 365 000 vergų atžvilgiu sudaro tik privilegijuotą klasę. Atėnų demokratijos tautinė kariuomenė buvo aristokratinė viešoji valdžia prieš vergus ir laikė juos pajungtus; bet tam, kad ir piliečiai būtų laikomi pajungti, prireikė, kaip buvo papasakota anksčiau, žandarmerijos. Ši viešoji valdžia yra kiekvienoje valstybėje. Ją sudaro ne tik ginkluotieji žmonės, bet ir daiktiniai priedai, kalėjimai ir visokios rūšies prievartos įstaigos, kurios buvo nežinomos gimininei visuomenės santvarkai. Ji gali būti visiškai nereikšminga, beveik nepastebima visuomenėse, kuriose klasiniai priešingumai dar neišsivystę, ir nuošaliose srityse, kaip kartais kai kur pasitaiko Jungtinėse Amerikos Valstijose. Viešoji valdžia stiprėja, aštrėjant klasiniams prieštaravimams valstybės viduje ir didėjant vienai su kita susisiekiančioms valstybėms bei gausėjant jų gyventojams. Žvilgterėkite kad ir į dabartinę Europą, kurioje klasių kova ir nukariavimų konkurencija iškėlė viešąją valdžią į tokią aukštybę, kad ji gresia praryti visą visuomenę ir net valstybę.
Šiai viešajai valdžiai išlaikyti yra reikalingi piliečių įnašai — mokesčiai. Gimininei visuomenei jie buvo visiškai nežinomi. Bet mes dabar juos gana gerai žinome. Civilizacijai vystantis, nebepakanka ir mokesčių; valstybė išduoda vekselius ateičiai, užtraukia paskolas, prisidaro valstybinių skolų. Ir apie tai senutė Europa gali nemaža papasakoti.
Turėdami viešąją valdžią ir teisę išieškoti mokesčius, valdininkai, kaip visuomenės organai, atsistoja viršum visuomenės. Laisvos, savanoriškos pagarbos, su kuria buvo žiūrima į gimininės visuomenės organus, jiems jau nebepakanka, net jeigu jie galėtų ją įsigyti; turėdami valdžią, kuri darosi svetima visuomenei, jie pagarbą turi įsigyti nepaprastais įstatymais, kurie teikia jiems ypatingą šventumą ir neliečiamybę. Pats menkiausias civilizuotos valstybės policijos tarnautojas turi daugiau „autoriteto“, negu visi gimininės visuomenės organai, kartu paimti; bet galingiausias civilizacijos epochos monarchas ir didžiausias valstybės veikėjas ar karvedys galėtų pavydėti menkiausiam giminės seniūnui tos nepriverstinės ir neginčijamos pagarbos, kuri jam reiškiama. Pastarasis gyvena visuomenės viduje, o pirmieji yra priversti stengtis pavaizduoti save esančius kažkuo už jos ir viršum jos.
Kadangi valstybė atsirado iš reikalo pažaboti klasių priešingumą; kadangi ji tuo pačiu metu atsirado pačiuose tų klasių susirėmimuose, tai paprastai ji yra valstybė galingiausios, ekonomiškai viešpataujančios klasės, kuri, valstybės padedama, pasidaro taip pat politiškai viešpataujančia klase ir tuo būdu įgyja naujų priemonių engiamajai klasei slopinti ir išnaudoti. Antai, antikinė valstybė visų pirma buvo vergvaldžių valstybė vergams engti, feodalinė valstybė — bajorijos organas baudžiauninkams ir priklausomiesiems valstiečiams engti, o šių laikų atstovaujamoji valstybė yra įrankis, kuriuo kapitalas išnaudoja samdomąjį darbą. Tačiau, kaip išimtis, pasitaiko laikotarpių, kai kovojančiosios klasės pasiekia tokią jėgų pusiausvyrą, kad valstybinė valdžia laikinai įgyja tam tikrą savarankiškumą abiejų klasių atžvilgiu, kaip tariamoji tarpininkė tarp jų. Tokia yra XVII ir XVIII amžių absoliutinė monarchija, kuri išlaiko pusiausvyrą tarp bajorijos ir buržuazijos; toks yra pirmosios ir ypač antrosios Prancūzijos imperijos bonapartizmas, kuris proletariatą siundė prieš buržuaziją ir buržuaziją — prieš proletariatą. Naujausias šioje srityje pasiekimas, kur valdovas ir valdiniai atrodo vienodai komiški, yra naujoji bismarkinės nacijos Vokietijos imperija: čia išlaikoma pusiausvyra tarp kapitalistų ir darbininkų ir abeji vienodai apgaudinėjami nusigyvenusių Prūsijos provincinių junkerių naudai.
Be to, daugumoje žinomų istorijoje valstybių piliečiams suteikiamosios teisės nustatomos pagal jų turtą, ir tuo tiesiog pasakoma, kad valstybė — tai turtingosios klasės organizacija jai apsaugoti nuo neturtingosios klasės. Taip buvo jau Atėnuose ir Romoje, kur gyventojai buvo suskirstyti į kategorijas pagal turtingumą. Taip buvo ir viduramžių feodalinėje valstybėje, kurioje politinė padėtis buvo nustatoma pagal valdomos žemės dydį. Tai pasireiškia ir šių laikų atstovaujamųjų valstybių rinkiminiame cenze. Bet šis politinis turtinių skirtingumų pripažinimas jokiu būdu nėra esminis. Priešingai jis rodo žemą valstybinio išsivystymo laipsnį. Aukščiausia valstybės forma, demokratinė respublika, kuri mūsų šiuolaikinėmis visuomeninėmis sąlygomis vis labiau tampa neišvengiama būtinybe ir kuri yra toji valstybės forma, kurioje ir tegali įvykti paskutinė lemiamoji kova tarp proletariato ir buržuazijos,— ši demokratinė respublika oficialiai nieko nebežino apie turtinius skirtingumus. Joje turtai naudojasi savo valdžia netiesiogiai, bet užtat juo tikriau: iš vienos pusės, tiesiog paperkant valdininkus (klasikinis pavyzdys — Amerika), iš antros pusės,— sudarius vyriausybės ir biržos sąjungą, kuri tuo lengviau sudaroma, kuo labiau didėja valstybinės skolos ir kuo labiau akcinės bendrovės sukoncentruoja savo rankose ne tik transportą, bet ir pačią gamybą ir savo centru padaro tą pačią biržą. Ryškus pavyzdys, be Amerikos, yra naujausioji Prancūzijos respublika, ir net padorioji Šveicarija įnešė savo indėlį šioje srityje. Bet kad šiai broliškai vyriausybės ir biržos sąjungai visiškai nereikia demokratinės respublikos, įrodo, be Anglijos, naujoji Vokietijos imperija, kur negalima pasakyti, ką visuotinė rinkimų teisė iškėlė aukščiau: Bismarką ar Bleichrederį. Pagaliau, turtingoji klasė viešpatauja betarpiškai, pasinaudodama visuotine rinkimų teise. Kol engiamoji klasė — taigi, šiuo atveju proletariatas — dar nėra subrendusi išsivaduoti, tol jos dauguma esamąją visuomeninę santvarką pripažins vienintele galima santvarka ir politiniu atžvilgiu vilksis kapitalistų klasės uodegoje, bus jos kraštutinis kairysis sparnas. Bet, bręsdama išsivadavimui, ji konstituojasi į savą partiją, renka savus, o ne kapitalistų atstovus. Tad visuotinė rinkimų teisė yra darbininkų klasės subrendimo rodiklis. Dabartinėje valstybėje ji negali būti ir niekuomet nebus kuo nors daugiau; bet ir to pakanka. Tą dieną, kai visuotinės rinkimų teisės termometras rodys virimo tašką darbininkuose, jie, kaip ir kapitalistai, žinos, ką daryti.
Taigi, valstybė yra ne nuo amžių. Yra buvę visuomenių, kurios apsieidavo be jos, kurios nė nuovokos neturėjo apie valstybę ir valstybinę valdžią. Tam tikroje ekonominio išsivystymo pakopoje, kuri būtinai buvo susijusi su visuomenės suskilimu į klases, valstybė dėl to suskilimo tapo būtinybe. Dabar mes sparčiais žingsniais artėjame į tokią gamybos išsivystymo pakopą, kurioje šių klasių buvimas ne tik nustojo buvęs būtinybe, bet tampa tiesiogine gamybos kliūtimi. Klasės išnyks taip pat neišvengiamai, kaip neišvengiamai praeityje jos yra atsiradusios. Išnykus klasėms, neišvengiamai išnyks ir valstybė. Visuomenė, kuri naujoviškai organizuos gamybą, remdamasi laisva ir lygia gamintojų asociacija, visą valstybės mašiną nusiųs tenai, kur jai bus tada tikroji vieta: į senienų muziejų, greta verpiamojo ratelio ir žalvarinio kirvio.
Taigi, iš to, kas anksčiau pasakyta, matyti, kad civilizacija yra ta visuomenės vystymosi pakopa, kurioje darbo pasidalijimas, iš jo kylantys mainai tarp atskirų asmenų ir šiuos abu procesus suvienijanti prekinė gamyba pilnutinai išsivysto ir padaro visos pirmesniosios visuomenės perversmą.
Visose pirmesnėse visuomenės vystymosi pakopose gamyba iš esmės buvo kolektyvinė, taip pat ir vartojimas vyko, tiesiogiai paskirstant produktus didesnių ar mažesnių komunistinių bendruomenių viduje. Šio gamybos kolektyvumo ribos buvo gana siauros, bet jis įgalino gamintojus valdyti savo gamybos procesą ir savo gaminį. Jie žino, kas atsitinka su gaminiu: jie jį suvartoja, jis neišeina iš jų rankų, ir, kol gamyba vyksta šiuo pagrindu, ji negali peraugti gamintojų, negali sukurti paslaptingų, jiems svetimų jėgų, kaip paprastai ir neišvengiamai esti civilizacijos epochoje.
Bet į šį gamybos procesą palengva įsiskverbia darbo pasidalijimas. Jis pakerta gamybos ir pasisavinimo kolektyvumą, privatinį pasisavinimą padaro vyraujančia taisykle ir kartu iškelia mainus tarp atskirų asmenų; kaip tai įvyksta,— išnagrinėjome anksčiau. Prekinė gamyba palaipsniui tampa viešpataujančia forma.
Esant prekinei gamybai, kai gaminama nebe sau pačiam vartoti, bet mainams, gaminiai būtinai pereina iš rankų į rankas. Gamintojas mainydamas atiduoda savo gaminį; jis jau nebežino, kas su juo atsitiks. O kai pinigai ir kartu su pinigais pirklys pasirodo kaip tarpininkas tarp gamintojų, mainų procesas tampa dar painesnis, galutinis gaminių likimas dar neaiškesnis. Pirklių daug, ir nė vienas jų nežino, ką veikia kitas. Dabar prekės eina jau ne vien tik iš rankų į rankas, bet ir iš rinkos į rinką; gamintojai neteko valdžios visai savo gyvenimo sąlygų gamybai, bet ši valdžia neatiteko ir pirkliams. Gaminiai ir gamyba tampa priklausomi nuo atsitiktinybės.
Tačiau atsitiktinybė — tai tik vienas polius sąryšio, kurio antrasis polius vadinasi būtinybe. Gamtoje, kur taip pat tartum viešpatauja atsitiktinybė, mes jau seniai kiekvienoje atskiroje srityje įrodėme esant vidinę būtinybę ir dėsningumą, kurie prasiskverbia pro šią atsitiktinybę. Bet kas galioja gamtai, galioja ir visuomenei. Kuo labiau kuri nors visuomeninė veikla, ištisa visuomeninių procesų eilė išsprūsta iš sąmoningos žmonių kontrolės, jų nebesuvaldoma, kuo labiau ši veikla atrodo priklausanti tik nuo grynos atsitiktinybės, tuo labiau, kaip natūrali būtinybė, prasiskverbia pro šią atsitiktinybę jai būdingi vidiniai dėsniai. Tokie dėsniai viešpatauja ir prekinės gamybos bei prekių mainų atsitiktinybėms: atskiram gamintojui ir mainų dalyviui jie yra svetimos, iš pradžių net nežinomos jėgos, kurių prigimtį dar reikia rūpestingai ištirti ir pažinti. Šie ekonominiai prekinės gamybos dėsniai keičiasi įvairiose šios gamybos formos vystymosi pakopose, bet, aplamai imant, jie viešpatauja per visą civilizacijos laikotarpį. Dar ir šiandien gaminys viešpatauja gamintojams; dar ir šiandien visą visuomeninę gamybą reguliuoja ne bendrai apgalvotas planas, bet akli dėsniai, kurie pasireiškia gaivališka jėga, galutinėje instancijoje — periodinių prekybos krizių audromis.
Mes matėme, kad žmogaus darbo jėga jau palyginti ankstyvoje gamybos vystymosi pakopoje sugeba pagaminti žymiai daugiau gaminių, negu reikia gamintojų pragyvenimui, ir kad ši vystymosi pakopa iš esmės yra ta pati, kurioje atsiranda darbo pasidalijimas ir mainai tarp atskirų asmenų. Dabar nebedaug reikėjo laiko atrasti didžiajai „tiesai“, kad ir žmogus gali būti preke, kad žmogaus jėgą[12] galima mainyti ir vartoti, pavertus žmogų vergu. Vos tik pradėjo žmonės mainyti, jie tuoj ir patys tapo mainomi. Aktyvus veiksnys virto pasyviu,— ar žmonės to norėjo, ar ne.
Atsiradus vergijai, kuri civilizacijos epochoje pilnutinai išsivystė, įvyko pirmas didelis visuomenės suskilimas į išnaudojančią ir išnaudojamą klases. Šis suskilimas egzistavo per visą civilizacijos laikotarpį. Vergija yra pirmoji, antikiniam pasauliui būdinga išnaudojimo forma; po jos eina: baudžiava viduramžiais, samdomasis darbas naujaisiais laikais. Tokios yra trys didžiosios pavergimo formos, būdingos trim didžiosioms civilizacijos epochoms; visą laiką ją lydi atvira, o pastaruoju metu užmaskuota vergija.
Prekinės gamybos pakopą, nuo kurios prasideda civilizacija, ekonominiu atžvilgiu apibūdina: 1) metalinių pinigų, o kartu ir piniginio kapitalo, palūkanų bei lupikavimo įvedimas; 2) pirklių kaip tarpininkų klasės tarp gamintojų atsiradimas; 3) privatinės žemės nuosavybės ir ipotekos atsiradimas ir 4) vergų darbo kaip viešpataujančios gamybos formos atsiradimas. Civilizaciją atitinka ir kartu su ja galutinai įsiviešpatauja nauja šeimos forma — monogamija, vyro viešpatavimas moteriai ir atskira šeima kaip ūkinis visuomenės vienetas. Vienijanti civilizuotosios visuomenės jėga yra valstybė, kuri visais tipingaisiais laikotarpiais yra išimtinai viešpataujančios klasės valstybė ir visais atvejais iš esmės lieka mašina pavergtajai, išnaudojamajai klasei slopinti. Civilizacijai dar būdinga štai kas: iš vienos pusės, viso visuomeninio darbo pasidalijimo pagrindu tampa priešingumas tarp miesto ir kaimo; iš antros pusės, įvedamas testamentas, kuriuo savininkas dar ir po savo mirties gali disponuoti savo nuosavybe. Šis institutas, tiesiog prieštaraujantis senajai gimininei santvarkai, Atėnuose buvo nežinomas iki Solono; Romoje jis buvo įvestas jau anksti, bet kuomet,— mes nežinome(13); pas germanus jį įvedė kunigai, kad padorus germanas galėtų savo palikimą nekliudomas užrašyti testamentu bažnyčiai.
Esant šiai visuomeninei santvarkai, civilizacija įvykdė tokius dalykus, iki kurių senoji gimininė visuomenė visiškai nebuvo priaugusi. Tačiau civilizacija juos įvykdė, išjudindama žemiausius žmonių polinkius ir aistras ir išvystydama jas visų kitų jų savybių nenaudai. Žemas godumas buvo civilizacijos varomoji jėga nuo jos pirmosios dienos iki šiol; turtas, dar ir dar kartą turtas, ne visuomenės turtas, o štai šito atskiro niekam neverto individo turtas buvo jos vienintelis, lemiamas tikslas. Jeigu kartu šioje visuomenėje vis labiau vystėsi mokslas ir kartojosi meno didžiausio suklestėjimo laikotarpiai, tai tik todėl, kad be jų nebūtų buvę galimi visi mūsų laikų pasiekimai turtų kaupimo srityje.
Kadangi civilizacijos pagrindas yra tas, kad viena klasė išnaudoja kitą, tai visas jos vystymasis vyksta nuolatiniame prieštaravime. Kiekvienas žingsnis į priekį gamyboje kartu yra žingsnis atgal engiamosios klasės, t. y. didžiulės daugumos, padėtyje. Tai, kas gera vieniems, yra būtinai bloga kitiems, kiekvienas naujas vienos klasės išsivadavimas yra nauja priespauda kitai klasei. Ryškiausias pavyzdys yra mašinų įvedimas, kurio padariniai šiandien visiems žinomi. Ir jeigu barbarų visuomenėje, kaip matėme, dar vos tegalima buvo atskirti teises nuo pareigų, tai civilizacija ir visiškam bukapročiui išaiškina jų skirtumą ir priešingumą, vienai klasei suteikdama beveik visas teises, o antrajai užkraudama beveik visas pareigas.
Bet to neturi būti. Kas yra gera viešpataujančiai klasei, turi būti gera ir visai visuomenei, su kuria save sutapatina viešpataujanti klasė. Todėl, kuo toliau žengia į priekį civilizacija, tuo daugiau ji yra priversta savo neišvengiamai pagimdomas blogybes pridengti meilės apsiaustu, jas padailinti arba melagingai paneigti, žodžiu sakant, praktikuoti visų pripažintą veidmainiavimą, kuris nebuvo žinomas nei pirmesnėms visuomenės formoms, nei dargi pirmosioms civilizacijos pakopoms ir kuris pagaliau pasiekia aukščiausią savo tašką teigiant, kad išnaudojančioji klasė išnaudojanti engiamąją klasę vien tik ir išimtinai pačios išnaudojamosios klasės labui; ir jeigu pastaroji to nesuprantanti ir net pradedanti maištauti, tai čia esąs baisus nedėkingumas geradariams, išnaudotojams(15).
O dabar pabaigai — Morgano nuomonė apie civilizaciją:
„Prasidėjus civilizacijos epochai, turtas ėmė taip smarkiai didėti, jo formos pasidarė tokios įvairios, jo pritaikymas — toks platus, o jo valdymas savininkų naudai — toks sumanus, kad turtas tapo nenugalima jėga, priešinga liaudžiai. Žmogaus protas yra bejėgis ir sumišęs prieš savo paties kūrinį. Bet vis dėlto ateis laikas, kai žmogaus protas sutvirtės, kad galėtų viešpatauti turtams, kai jis nustatys tiek valstybės santykį su nuosavybe, kurią ji saugo, tiek ir savininkų teisių ribas. Visuomenės interesai neabejotinai turi pirmenybę prieš atskirų asmenų interesus, ir tarp jų turi būti nustatyti teisingi ir darnūs santykiai, Vien tik turtų vaikymasis nėra galutinė žmonijos paskirtis, jeigu tiktai pažanga liks ateities dėsnis, kaip ji juo buvo praeityje. Nuo civilizacijos pradžios praslinkęs laikas tėra tik maža praslinkusiojo žmonijos amžiaus dalelė, tik maža jos būsimojo amžiaus dalelė. Mums gresia visuomenės žlugimas kaip pabaiga istorinio kelio, kurio vienintelis galutinis tikslas yra turtas, nes toks kelias turi savyje paties savęs sunaikinimo elementų. Demokratija valdyme, brolybė visuomenėje, teisių lygybė, visuotinis švietimas pašventins sekančią, aukštesniąją visuomenės pakopą, kuriai be paliovos dirba patirtis, protas ir mokslas. Ji bus senovės giminių laisvės, lygybės ir brolybės atgimimas — bet aukštesne forma" (Morganas. „Senovės visuomenė“, p. 552)[16].
[1] Žodžius „dažniausiai į dvi“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
(2) Ypač Amerikos šiaurės vakarų pakrantėje — žr. Bankroftą. Karalienės Šarlotės saloje pas haidus randami namų ūkiai, po vienu stogu apimantys 700 asmenų. Pas nutkus po vienu stogu gyvendavo ištisos gentys.
[3] 1884 metų leidime vietoj žodžių „individualine nuosavybe“ („Sondereigenthum") išspausdinta: „privatine nuosavybe“ („Privateigenthum").
[4] Žodžius „namų bendruomenėms, pagaliau“ Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[5] „Hildebrando giesmė“ — žr. 144 pastabą.
Prie Hastingso 1066 metais įvyko Normandijos hercogo Vilhelmo kariuomenės, įsiveržusios į Angliją, kautynės su anglosaksais. Primityviais ginklais apsiginklavusi anglosaksų kariuomenė, kurios organizacijoje tebebuvo bendruomeninės santvarkos liekanų, buvo sumušta, anglosaksų karalius Haroldas žuvo mūšyje, o Vilhelmas tapo Anglijos karaliumi, gavęs Vilhelmo I Užkariautojo vardą.
[6] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė" konspektas («Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 153—154).
[7] — tu to norėjai, Žorže Dandenai! (Moljeras. „Žoržas Dandenas“, I veiksmas, devintoji scena).
(8) Apie vergų skaičių Atėnuose žr. anksčiau, p. 117 (žr. šio leidinio 135 p. ]. Korinte, miesto klestėjimo laikais, jų buvo 460 000, Eginoje — 470 000, abiem atvejais dešimt kartų daugiau, negu laisvųjų piliečių.
(9) Pirmasis istorikas, turėjęs bent apytikrį supratimą apie giminės esmę, buvo Niburas. Suprasti tai jam padėjo susipažinimas su Ditmaršeno giminėmis, bet iš to paties šaltinio yra atsiradusios ir jo klaidos[10].
[10] Ditmaršenas — sritis dabartinio Šlezvigo-Holšteino pietvakarių dalyje. Senovėje čia gyveno saksai, VIII amžiuje ją užkariavo Karolis Didysis, vėliau ją valdė įvairūs feodalai dvasininkai ir pasauliečiai. Nuo XII a. vidurio Ditmaršeno gyventojai, kurių daugumą sudarė laisvieji valstiečiai, ėmė palaipsniui siekti savarankiškumo, ir nuo XIII a. pradžios iki XVI a. vidurio jie buvo faktiškai nepriklausomi, ne kartą sėkmingai atremdavo Danijos karalių ir Holšteino hercogų mėginimus pavergti šią sritį. Visuomeninis Ditmaršeno vystymasis vyko labai savotiškai: senoji vietinė bajorija iki XIII a. faktiškai išnyko, nepriklausomybės laikotarpiu Ditmaršenas buvo visuma savivaldžių valstiečių bendruomenių, kurių pagrindą daugeliu atvejų sudarė senos valstiečių giminės. Iki XIV a. aukščiausioji valdžia Ditmaršene priklausė visų laisvųjų žemvaldžių susirinkimui, paskui ji atiteko trims renkamoms kolegijoms. 1559 metais Danijos karaliaus Frederiko II ir Holšteino hercogų Johano ir Adolfo kariuomenė palaužė Ditmaršeno gyventojų pasipriešinimą, ir sritis buvo padalyta tarp nugalėtojų. Tačiau bendruomeninė santvarka ir dalinė savivalda Ditmaršene tebesilaikė iki antrosios XIX amžiaus pusės.
[11] G. W. F. Hegel. Grundlinien der Philosophie des Rechts, §§ 257 ir 360 (G. V. F. Hegelis. Teisės filosofijos pagrindai, 257 ir 360 §); pirmasis šio veikalo leidimas išėjo Berlyne 1821 metais.
[12] 1884 metų leidime vietoj žodžių „žmogaus jėgą" išspausdinta: „žmogaus darbo jėgą“.
(13) Lasalio „Įsigytųjų teisių sistemos“[14] antrojoje dalyje daugiausia kalbama apie teiginį, kad romėnų testamentas esąs toks pat senas, kaip ir pati Roma, kad Romos istorijoje niekuomet „nebuvę laikmečio be testamentų“, kad testamentas veikiausiai esąs atsiradęs prieš Romos laikmetį iš mirusiųjų kulto. Lasalis, kaip ortodoksinis senhegelininkis, romėnų teisines normas kildina ne iš romėnų visuomeninių santykių, bet iš valios „spekuliatyvinės sąvokos“ ir todėl padaro tą visiškai prieštaraujantį istorijai teigimą. Tuo negalima stebėtis tokioje knygoje, kurioje, remiantis ta pačia spekuliatyvine sąvoka, daroma išvada, kad romėnų paveldėjimo praktikoje turto perdavimas buvęs visiškai antraeilis dalykas. Lasalis ne tik tiki Romos teisininkų iliuzijomis, ypač ankstesniųjų laikų, jis nuklysta dar toliau už tas iliuzijas.
[14] F. Lassalle. Das System der erworbenen Rechte. Th. II. Das Wesen des Römischen und Germanischen Erbrechts in historisch-philosophischer Entwickelung (F. Lasalis. Įsigytųjų teisių sistema, d. II. Romėnų ir germanų paveldimosios teisės esmė istoriniame-filosofiniame vystymesi); pirmasis šio veikalo leidimas pasirodė Leipcige 1861 metais.
(15) Iš pradžių aš ketinau greta Morgano ir savo paties civilizacijos kritikos pateikti ir puikią civilizacijos kritiką, randamą įvairiose Šarlio Furjės veikalų vietose. Deja, tam man trūksta laiko. Aš tik pažymėsiu, kad jau Furjės veikaluose monogamija ir žemės nuosavybė yra laikomos pagrindiniais civilizacijos būdingaisiais požymiais ir kad jis jas vadina turtingųjų karu prieš neturtėlius. Taip pat jo veikluose matome, kad jis gerai supranta, jog visose netobulose, priešybių draskomose visuomenėse atskiros šeimos (les familles incohérentes) yra ūkiniai vienetai.
[16] Cituojamą vietą iš dalies pateikia Marksas savo „Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė“ konspekte“ (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 56—57).