Friedrich Engels
Valstiečių karas Vokietijoje
Fridricho Engelso veikalas „Valstiečių karas Vokietijoje“ buvo parašytas 1850 metų vasarą, pralaimėjus 1848—1849 metų revoliucijai. Kaip ir kituose įžymiuose marksizmo pradininkų to laikotarpio veikaluose, jame yra duotos pagrindinės idėjos, kurias iškėlė Marksas ir Engelsas, giliai apibendrinę istorinį 1848—1849 metų revoliucijos patyrimą.
Engelso knyga skirta galingo Vokietijos valstiečių ir žemutinių miesto sluoksnių (plebėjų) 1525 metų sukilimo istorijai. Marksas 1844 metais pavadino šį sukilimą „radikaliausiu vokiečių istorijos faktu“ (žr. Karl Marx, Friedrich Engels. Werke, Bd. 1, Berlin, 1957, 386 psl.). Jis buvo ankstyvosios buržuazinės revoliucijos Vokietijoje — XVI amžiaus pradžios Reformacijos kulminacinis taškas. Reformacija buvo nukreipta prieš reakcingas feodalines jėgas, viduramžių katalikų bažnyčią ir t. t., kurios kliudė bręsti kapitalistiniams santykiams Vokietijoje ir kurtis centralizuotai vokiečių valstybei. 1525 metais pralaimėjus valstiečiams ir žemutiniams miesto sluoksniams, nepavyko ir ankstyvoji buržuazinė revoliucija Vokietijoje. Bailūs vokiečių biurgeriai perėjo į feodalų pusę, išdavikiškai stoję prieš sukilusius valstiečius. Liuteroniškoji reformacija buvo naudinga stambiesiems pasaulietiniams feodalams — kunigaikščiams. Šimtmečiams Vokietija buvo suskaldyta ekonominiu ir politiniu atžvilgiu. Politinė kova Vokietijoje, kaip nurodė Engelsas, „išsigimė į atskirų kunigaikščių rietenas su centrine imperijos valdžia, ir jos pasekmė buvo ta, kad Vokietija dviem šimtmečiams buvo išbraukta iš politiškai aktyvių Europos nacijų tarpo“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, II t., Vilnius, 1950, 90 psl.).
Engelsas kreipėsi į istorinę Vokietijos praeitį, norėdamas parodyti revoliucines vokiečių liaudies išsivadavimo tradicijas ir atgaivinti jas liaudies atmintyje, kai Vokietijoje buvo įsigalėjusios nusivylimo nuotaikos ir jaučiamas nuovargis. Marksizmo pradininkai laikė tai viena iš priemonių, demaskuojančių šioms tradicijoms priešiškų reakcingųjų klasių politiką ir skatinančių vokiečių liaudį kovoti už pažangų Vokietijos vystymąsi, už revoliucinį, demokratinį jos suvienijimą. Engelsas savo veikale meistriškai piešia galingas XVI amžiaus revoliucinės valstietijos ir plebėjų kovingų vadovų figūras ir parodo, kokia didžiulė revoliucinė energija glūdi valstiečių masėse. „Buvo laikas,— rašė Engelsas savo knygoje,— kai Vokietija iškėlė asmenybes, kurias galima pastatyti greta geriausių kitų šalių revoliucinių veikėjų, kai vokiečių tauta parodė tokią ištvermę ir išvystė tokią energiją, kuri centralizuotoje nacijoje būtų davusi puikiausius rezultatus, kai vokiečių valstiečių ir plebėjų tarpe kilo tokios idėjos ir tokie planai, kuriais gana dažnai pasibaisi jų palikuonys“ (žr. šios knygos 18 psl.).
Analizuodamas XVI a. įvykius, Engelsas padarė kai kurias labai svarbias išvadas ir apie 1848—1849 metų revoliucijos pamokas. Jis, pavyzdžiui, parodė išdavikišką vokiečių buržuazijos veiklą 1848—1849 metais, primenančią istorinio jos pirmtako — XVI a. vokiečių biurgerių elgesį. Jis atskleidė provincialų ribotumą ir svyravimus, būdingus tiek valstietijos masėms Valstiečių karo metu, tiek ir vokiečių smulkiajai buržuazijai XIX amžiuje. „Fr. Engelsas,— nurodė V. I. Leninas, — ypač pabrėždavo patyrimo pamoką, jungiančią ligi tam tikro laipsnio XVI amžiaus valstiečių sukilimą ir 1848 metų revoliuciją Vokietijoje, būtent: išstojimų atskirumą, engiamųjų masių neturėjimą centralizacijos, kuris yra susijęs su jų smulkiaburžuazine gyvenimo padėtimi“ (V. I. Leninas. Raštai, 25 t., Vilnius, 1954, 184 psl.). Kartu Engelsas ryškiai nužymėjo tą ribą, kur baigiasi lygiagretė tarp 1525 metų įvykių ir 1848 metų įvykių. Jis parodė, kad 1848—1849 metų revoliucija vyko visiškai kitokiomis istorinėmis sąlygomis, kai daugelyje šalių buvo laimėjęs kapitalistinis gamybos būdas, kai proletariatas jau buvo išėjęs į istorijos areną.
Nagrinėdamas labai svarbų Vokietijos istorijos laikotarpi, Engelsas naudojosi materialistinės dialektikos ir istorinio materializmo metodu. Jo analizėje teorinis apibendrinimų gilumas organiškai siejasi su politiniu išvadų aštrumu. Nepretenduodamas į savarankišką šaltinių tyrinėjimą (visa faktinė medžiaga paimta iš vokiečių istoriko V. Cimermano knygos), Engelsas pirmasis istorinėje literatūroje atskleidė socialines-ekonomines Reformacijos ir Valstiečių karo priežastis, tuo metu Vokietijoje vykusios politinės ir religinės kovos klasinę esmę, kai tuo tarpu vokiečių buržuaziniai istorikai idealistai tą kovą telaikė „vien tik įnirtingomis teologinėmis rietenomis“ (žr. šios knygos 32 psl.). Engelso veikalas yra klasikinis pavyzdys, kaip reikia studijuoti valstiečių judėjimą prieš feodalizmą ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. Jis parodo tą didžiulį vaidmenį, kurį suvaidino visuomenės istorijoje liaudies masių kova prieš engėjus.
Pabrėždamas, kad valstietija yra ta revoliucinė jėga, kuri pakerta feodalinės visuomenės pamatus, Engelsas taip pat atskleidė ir silpnąsias valstiečių judėjimo puses. Valstiečių judėjimo neorganizuotumas, gaivališkas jo pobūdis, susiskaldymas, žemas valstiečių sąmoningumo lygis — visa tai Engelsas pažymėjo kaip valstiečių sukilimo pralaimėjimo priežastis.
Knyga „Valstiečių karas Vokietijoje“ patvirtina nepaprastai svarbią marksizmo išvadą, kad iš visų kada nors istorijoje veikusių engiamųjų klasių tik proletariatas — kapitalizmo duobkasys ir naujos, socialistinės visuomenės kūrėjas— yra nuosekliai revoliucinė klasė, kurios uždavinys įvykdyti didžią istorinę visų išnaudojamųjų ir engiamųjų vado ir išvaduotojo misiją. Imdamas pavyzdžiu valstiečių sukilimų ir karų istoriją, Engelsas šiame veikale parodo, kad valstiečiai šimtmečius kovojo prieš savo engėjus, ir kartu tuo pabrėžia, kad valstietijos masių revoliucinių galimybių panaudojimas kovoje prieš išnaudotojišką kapitalistinę santvarką turi darbininkų klasei milžinišką reikšmę. Knygos „Valstiečių karas Vokietijoje“ turinys yra glaudžiai susijęs su marksizmo pradininkų nubrėžtais proletariato hegemonijos idėjos metmenimis. Vystydamas kaip tik šias mintis apie valstietiją kaip darbininkų klasės sąjungininką, Marksas 1856 metų balandžio 16 d. laiške Engelsui iškėlė genialų teiginį, kad proletarinę revoliuciją reikia paremti „kokiu nors antruoju Valstiečių karo leidimu“.
Šios knygos prieduose spausdinama keletas rašinių ir laiškų, kurie papildo Engelso veikalo „Valstiečių karas Vokietijoje“ turinį.
Marksas ir Engelsas laiškuose Lasaliui (1859 metų balandžio 19 d. ir gegužės 18 d.) pasisako prieš reakcingas Lasalio dramos „Francas fon Zikingenas“ tendencijas. Griežtai prieštaraudami Lasalio mėginimui 1522—1523 metų bajorų sukilimo vado Zikingeno asmenyje išaukštinti XVI amžiaus vokiečių riterius, marksizmo pradininkai jau tuomet atskleidė vieną iš žalingiausių Lasalio teorijos bruožų, kurį sudarė valstiečių judėjimo revoliucinio pobūdžio neigimas, siekimas priskirti valstietiją prie reakcingų klasių.
Vėlesniais metais Engelsas ne kartą pasisakė spaudoje, pagrįsdamas proletariato partijos politiką valstietijos atžvilgiu. Šiam tikslui jis paskyrė tokius savo veikalus, kaip „Marka“ (1882 m.), „Dėl Prūsijos valstiečių istorijos“ (1885 m.), „Valstiečių klausimas Prancūzijoje ir Vokietijoje“ (1894 m.) ir kt. Du pirmieji darbai pateikti šios knygos prieduose.
Prieduose taip pat spausdinama keletas neužbaigtų Engelso rankraščių, skirtų Vokietijos istorijai. 1873—1874 metais Engelsas ketino parašyti specialią Vokietijos istorijos apybraižą (žr. Engelso 1874 m. sausio 27 d. laišką V. Libknechtui. K. Marksas ir F. Engelsas. Raštai, XXVI t., 361 psl., rus. leid.). Pateikiamas šios apybraižos parengiamosios medžiagos — „Раstabų apie Vokietiją“, kaip ją pavadino pats Engelsas, — fragmentas yra sumanyto parašyti veikalo smulkaus plano dalis. Jame konspektyviai nužymėtos pagrindinės 1500—1815 metų Vokietijos istorijos gairės.
Devintajame dešimtmetyje — о vėliau ir paskutiniame XIX amžiaus dešimtmetyje — sugrįžęs prie savo ketinimo, Engelsas nusprendė išdėstyti savo istorinių tyrinėjimų rezultatus naujame, kiek pataisytame knygos „Valstiečių karas Vokietijoje“ leidime. „Valstiečių karas,— rašė jis 1884 m. gruodžio 31 d. F.-A. Zorgei,— bus pavaizduotas kaip visos vokiečių istorijos kertinis akmuo“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Raštai, XXVII t., 444 psl., rus. leid.). Iš Engelso 1884 ir 1885 metų susirašinėjimo matyti, kad Engelsas norėjo plačiau nušviesti Vokietijos istoriją iki XVI amžiaus pradžios, remdamasis feodalizmo irimo, kapitalistinių elementų vystymosi ir nacionalinių Europos valstybių susidarymo proceso analize. Spausdinami rankraščiai „Valstiečių karo“ klausimu“ ir „Apie feodalizmo irimą ir nacionalinių valstybių atsiradimą“ tikriausiai yra: pirmasis — to įvadinio skyriaus, kuriuo Engelsas manė papildyti „Valstiečių karą Vokietijoje“, plano metmenys, o antrasis — užbaigta jo dalis. Engelsas taip pat ketino išplėsti savo veikalo pabaigą — nušviesti Vokietijos istorijos eigą ir po 1525 metų. Tačiau įtempta veikla, susijusi su vadovavimu tarptautiniam darbininkų judėjimui, taip pat Markso veikalų parengimas spaudai sutrukdė Engelsui įvykdyti kūrybinius savo planus.
„Valstiečių karas Vokietijoje“ į lietuvių kalbą išverstas iš trečiojo vokiško leidimo, pasirodžiusio 1875 metais Leipcige. Lietuviškojo leidimo pratarmė paimta iš Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK parengto rusiškojo šios knygos 1952 metų leidimo ir iš K. Markso ir F. Engelso Raštų antrojo rusiško leidimo 7 tomo pratarmės.