Laiškai: Karl Marx – Friedrich Engels
Parašė: 1856 m. balandžio 16 d.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949), 1:409-410.
Vertimas: iš vokiečių kalbos.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Užvakar buvo nedidelis banketas „People’s Paper“[1] metinių proga. Šį kartą aš priėmiau pakvietimą, nes tam laikas man pasirodė tinkamas, juo labiau, kad iš visos emigracijos buvau pakviestas aš vienas (taip buvo paskelbta laikraštyje) ir pirmas tostas buvo paliktas man. Aš turėjau pakelti taurę už proletariato suverenumą visose šalyse. Aš pasakiau angliškai nedidelę kalbą, tačiau j spaudą jos neduosiu[2]. Mano užsibrėžtas tikslas pasiektas. Ponas Talandjė, kuris už įėjimą turėjo sumokėti 2½ šilingo, ir visa likusioji prancūziškoji ir kita emigrantinė gauja įsitikino, kad mes esame vieninteliai artimi čartistų sąjungininkai ir kad, jeigu mes susilaikome nuo viešų demonstracijų ir paliekame prancūzams viešai koketuoti su čartistais, tai vis dėlto mes galime bet kuriuo momentu vėl užimti mums istoriškai jau priklausančią vietą. Tai juo labiau buvo reikalinga, kad vasario 25 d. mitinge, kur pirmininkavo Pia, kalbėjo senas vokiečių nemokša Šerceris ir tikrai baisaus cechinio ribotumo dvasia įskundė vokiečių „mokslininkus“, „proto darbininkus“, kurie juos, nemokšas, paliko ir tuo privertė juos susikompromituoti kitų nacijų akyse. Tu, žinoma, pažįsti Šercerį dar iš Paryžiaus. Aš vėl kelis kartus mačiausi su bičiuliu Šaperiu ir pamačiau, kad jis yra atgailaujantis nusidėjėlis. Uždaras gyvenimas, kurį jis gyveno pastaruosius dvejus metus, matyti, gana palankiai paveikė jo protinius gabumus. Tu supranti, kad visuomet gerai turėti po ranka šį žmogų, jei kas atsitiktų, o dar svarbiau išplėšti jį iš Vilicho rankų. Šaperis dabar baisiai įniršęs ant Vindmilstrito žioplių[3].
Tavo laišką Stefenui aš pristatysiu. Levio laišką tau reikėjo pasilikti pas save. Aplamai, taip daryk su visais laiškais, kurių aš neprašau grąžinti. Kuo mažiau jie vaikščios per paštą, tuo geriau. Aš visiškai sutinku su tavo pažiūra į Reino sritį. Lemtingas mums dalykas yra tai, kad, žvelgdamas į ateitį, aš matau ten kažką tokį, kas kvepės „tėvynės išdavimu“. Nuo to, kaip susitvarkys reikalai Berlyne, priklausys, ar neteks ir mums atsidurti tokioje padėtyje, į kurią buvo patekę senosios revoliucijos metu Mainco klubistai[4]. Tai bus nelengva. Mes juk gerai pažįstame šauniuosius brolius prancūzus anapus Reino! Visas reikalas Vokietijoje priklausys nuo galimybės paremti proletarinę revoliuciją kokiu nors antru valstiečių karo leidimu. Tuomet viskas bus puiku.
[1] „People’s Paper“ („Liaudies Laikraštis“) — čartistų organas, ėjo, E. Džonso redaguojamas, Londone, nuo 1852 m. iki 1858 m.
(2) Markso kalba buvo išspausdinta banketo aprašyme, įdėtame laikraštyje „People’s Paper“ 1856 m. balandžio 19 d. Žr. šio leidinio pirmojo tomo 299—301 psl.
[3] Londone, Vindmilstrite buvo vokiečių darbininkų švietimo sąjungos būstinė.
[4] Marksas turi galvoje jakobinų klubo Mainco mieste narius, kurie prisidėjo prie revoliucinės Prancūzijos kariuomenės, užėmusios Maincą 1792 m.