Friedrich Engels
Valstiečių karas Vokietijoje
Šis veikalas buvo parašytas Londone 1850 m. vasarą, dar neišblėsus ką tik pasibaigusios kontrrevoliucijos sukeltam įspūdžiui, ir išspausdintas Karlo Markso redaguojamo žurnalo „Neue Rheinische Zeitung. Politisch-ökonomische Revue“[2] 5-me ir 6-me numeryje, Hamburgas, 1850 metai.— Mano politiniai draugai Vokietijoje prašo šį veikalą pakartotinai išleisti, ir aš tenkinu jų norą, nes, deja, jis dar ir šiuo metu nenustojo savo aktualumo.
Jame nepretenduojama pateikti naują, savarankiškai ištirtą medžiagą. Priešingai, visa medžiaga apie valstiečių sukilimus ir Tomą Miuncerį yra paimta iš Cimermano[3]. Jo knyga, nors ir turi tam tikrų spragų, vis dar tebėra geriausia faktinių duomenų santrauka. Be to, senasis Cimermanas su didele meile ėmėsi savo dalyko. Tas pats revoliucinis instinktas, kuris paskatino jį visur šitoje knygoje būti engiamosios klasės šalininku, padarė jį vėliau vienu iš geriausių kraštutinio kairiojo sparno atstovų Frankfurte[4]. Tiesa, nuo to laiko jo pažiūros, atrodo, šiek tiek paseno[5].
Jeigu Cimermano dėstymui trūksta vidinio ryšio, jeigu jam nepavyksta pavaizduoti ginčijamų religinių bei politinių tos epochos klausimų kaip to meto klasių kovos atspindžio, jeigu toje klasių kovoje jis temato tik engėjus ir engiamuosius, bloguosius ir geruosius ir galutinę blogųjų pergalę, jeigu tiek kovos pradžią, tiek ir jos pabaigą sąlygojusius visuomeninius santykius jis supranta gana netiksliai, tai visi tokie trūkumai yra būdingi tam metui, kada buvo knyga parašyta. Priešingai, tam laikui ji yra pagirtina išimtis tarp vokiškų idealistinių istorijos veikalų ir parašyta labai realistiškai.
Savo dėstyme, tik bendrais bruožais nušviesdamas istorinę kovos eigą, aš mėginau paaiškinti, kad Valstiečių karo kilmė, įvairių jame dalyvavusių partijų pozicijos, politinės ir religinės teorijos, kuriomis šios partijos mėgino išsiaiškinti savo pačių padėtį, pagaliau pati kovos baigtis tebuvo ano meto istorinių visuomeninio tų klasių gyvenimo sąlygų neišvengiama pasekmė; kitaip tariant, aš mėginau parodyti, kad to meto politinė Vokietijos santvarka, sukilimai prieš ją, epochos politinės ir religinės teorijos buvo ne priežastis, o rezultatas tos išsivystymo pakopos, kurioje tuo metu buvo Vokietijos žemdirbystė, pramonė, sausumos ir vandens keliai, prekyba ir pinigų cirkuliacija. Šį — vienintelį materialistinį — istorijos supratimą esu davęs ne aš, bet Marksas; juo taip pat yra pagrįstas jo kūrinys apie 1848—1849 metų Prancūzijos revoliuciją, išspausdintas toje pačioje „Revue“, ir jo veikalas „Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji“[6].
Lygiagretė tarp Vokietijos 1525 metų revoliucijos ir 1848—1849 metų revoliucijos buvo perdaug akivaizdi, kad aš tada būčiau galėjęs jos visai nepastebėti. Tačiau greta bendros įvykių eigos panašumo, pasireiškusio tuo, kad ir pirmuoju, ir antruoju atveju ta pati kunigaikščių kariuomenė vieną po kito numalšino įvairius vietinius sukilimus, greta dažnai netgi juokingai panašaus miestų biurgerių elgesio abiem atvejais vis dėlto aiškiai ir ryškiai pasireiškė taip pat ir skirtumai:
„Kam buvo naudinga 1525 metų revoliucija? — Kunigaikščiams. Kam buvo naudinga 1848 metų revoliucija? — Stambioms valdovėms, Austrijai ir Prūsijai. 1525 metais už smulkiųjų kunigaikščių nugaros stovėjo smulkūs biurgeriai, kurie laikė juos pririšę prie savęs mokesčiais, o 1850 metais už stambių valdovių — Austrijos ir Prūsijos — stovi šių laikų stambioji buržuazija, greitai pajungianti jas sau valstybinės skolos pagalba. O už stambiosios buržuazijos nugaros stovi proletariatas“[7].
Deja, aš turiu pasakyti, kad šiuo teiginiu suteikiau per daug garbės vokiečių buržuazijai. Ji iš tikrųjų tiek Austrijoje, tiek ir Prūsijoje turėjo galimybę „valstybinės skolos pagalba greitai pajungti sau“ monarchiją, bet niekada ir niekur šia galimybe nepasinaudojo.
1866 m. karas davė buržuazijai dovanų Austriją[8]. Bet ji nemoka valdyti, ji bejėgė ir nieko nesugeba. Ji temoka šėlti prieš darbininkus, kai tik jie pradeda judėti. Ji tebėra prie valdžios vairo tik todėl, kad ji reikalinga vengrams.
O Prūsijoje? Tiesa, valstybės skola išaugo nuostabiai greitai, deficitas pavirto nuolatiniu reiškiniu, kasmet didėja valstybės išlaidos, buržuazija turi rūmuose daugumą, be jos sutikimo negalima nei mokesčių padidinti, nei paskolų užtraukti, — bet kurgi jos viešpatavimas valstybei? Dar prieš keletą menesių, kai valstybei vėl ėmė grėsti deficitas, buržuazijos pozicija buvo labai patogi. Jeigu ji būtų turėjusi bent šiek tiek ištvermės, ji būtų galėjusi pasiekti žymių nuolaidų. O ką gi ji daro? Ji laiko pakankama nuolaida tai, kad vyriausybė leidžia jai padėti prie savo kojų apie 9 milijonus, ir ne vieneriems metams, o kaip kasmetinį įnašą ir, be to, visai ateičiai.
Rūmuose posėdžiaujančių vargšų „nacionalliberalų“[9] aš visai nenoriu barti daugiau, negu jie nusipelnė. Aš žinau, kad juos paliko tie, kurie stovi už jų nugaros, — buržuazijos masė. Ši masė nenori valdyti. Ji vis dar gerai atsimena 1848 metų pamokas.
Kodėl Vokietijos buržuazija yra tokia nepaprastai baili, mes pasakysime vėliau.
Kitais atžvilgiais aukščiau pateiktas teiginys visiškai pasitvirtino. Pradedant 1850 metais, smulkios valstybės, vis aiškiau pasitraukdamos į antrąją vietą, tėra Prūsijos arba Austrijos intrigų svertai; tarp Austrijos ir Prūsijos įsiliepsnoja vis įnirtingesnė kova dėl hegemonijos, ir pagaliau 1866 metais klausimas išsprendžiamas prievarta. Tuo būdu Austrija išlaiko savąsias provincijas, Prūsija tiesiogiai arba netiesiogiai pajungia sau visą šiaurę, o trys pietvakarių valstybės tuo tarpu paliekamos nuošalyje[10].
Vokietijos darbininkų klasei visame šiame spektaklyje turi reikšmės tik štai kas:
Pirma, kad visuotinė rinkimų teisė įgalino darbininkus betarpiškai siųsti savo atstovus į įstatymų leidžiamąjį susirinkimą.
Antra, kad Prūsija parodė gerą pavyzdį, prarydama kitas tris karūnas iš dievo malonės[11]. Kad po šios operacijos ji vis dar tebeturi iš dievo malonės tą pačią nesuterštą karūną, kurią ji manė turėjusi anksčiau,— tuo dabar nebetiki net nacionalliberalai.
Trečia, kad Vokietijoje yra tik dar vienas rimtas revoliucijos priešas — Prūsijos vyriausybė.
Ir, ketvirta, kad Austrijos vokiečiai turi dabar pagaliau iškelti sau klausimą, kas jie nori būti — vokiečiai ar austrai? Kas jiems brangiau — Vokietija ar jų nevokiški priedai anapus Leitos? Jau seniai buvo savaime aišku, kad jie turi atsisakyti arba vieno, arba kito, bet tai visada užtušuodavo smulkiaburžuazinė demokratija.
Kai dėl kitų svarbių su 1866 metais susijusių ginčijamų klausimų, kurie nuo to laiko buvo „nacionalliberalų“, iš vienos pusės, ir „Liaudies partijos“[12]— iš kitos, įgrisusių svarstymų objektas, tai paskesnių metų istorija pakankamai įrodė, kad abu šie požiūriai tik todėl taip smarkiai kertasi, kad jie yra priešingi to paties ribotumo poliai.
Visuomeninių Vokietijos santykių 1866 metai beveik nė kiek nepakeitė. Keletas buržuazinių reformų — vieninga matų ir saikų sistema, kilnojimosi laisvė, verslo laisvė ir t. t., be to, viskas biurokratijai priimtinuose rėmuose,— vis dar neduoda to, ką jau seniai turi kitų Vakarų Europos šalių buržuazija, ir palieka nepaliestą svarbiausią blogybę — biurokratinę koncesijų sistemą[13]. O proletariatui įprastinė policijos praktika ir šiaipjau visus įstatymus dėl kilnojimosi laisvės, dėl pilietybės teisės, dėl pasų panaikinimo ir kitus padarė visiškai iliuzinius.
Daug didesnę reikšmę, negu 1866 metų spektaklis, turėjo nuo 1848 metų prasidėjęs Vokietijoje spartus pramonės ir prekybos augimas, geležinkelių tiesimas, telegrafo ir jūrų laivybos vystymasis. Nors šie laimėjimai yra kur kas mažesni už Anglijos ir net Prancūzijos per tą patį laiką pasiektus laimėjimus, jie Vokietijai yra neregėti ir per dvidešimt metų davė jai žymiai daugiau, negu anksčiau duodavo ištisas šimtmetis. Tik dabar Vokietija yra tvirtai ir negrįžtamai įjungta į pasaulinę prekybą. Pramonininkų kapitalai greitai padidėjo, o atitinkamai pakilo ir visuomeninė buržuazijos reikšmė. Plačiai pasireiškė tikriausias pramonės suklestėjimo požymis — spekuliacija, įtraukdama į savo triumfo žygį grafus ir hercogus. Dar prieš penkiolika metų Vokietijos geležinkeliai prašė paramos Anglijos įmonininkus, o dabar vokiečių kapitalas — tebūnie jam lengva žemelė!— tiesia geležinkelius Rusijoje ir Rumunijoje. Kaip galėjo atsitikti, kad buržuazija neišsikovojo taip pat ir politinio viešpatavimo, kad ji santykiuose su vyriausybe yra tokia baili?
Vokiečių buržuazijos nelaimė yra ta, kad ji, būdama ištikima mėgstamai vokiečių manierai, pasirodė perdaug vėlai. Ji suklestėjo tuo laikotarpiu, kai kitų Vakarų Europos šalių buržuazija politiniu atžvilgiu jau pradėjo smukti. Anglijoje buržuazija pajėgė iškelti į vyriausybę tikrąjį savo atstovą Braitą, tik išplėsdama rinkimų teisę, o tokio išplėtimo pasekmės turi likviduoti visą buržuazijos viešpatavimą. Prancūzijoje, kur buržuazija kaip tokia, kaip visa klasė, viešpatavo tik dvejus metus, 1849 ir 1850, respublikos laikotarpiu, ji galėjo pratęsti savo socialinį egzistavimą, tik užleisdama savo politinį viešpatavimą Luji Bonapartui ir armijai. O be galo išaugus trijų priešakinių Europos šalių sąveikai, dabar jau nebeįmanoma, kad buržuazija Vokietijoje ramiai ir taikiai įvestų savo politinį viešpatavimą, kai jis atgyveno savo amžių Anglijoje ir Prancūzijoje.
Būdinga buržuazijos ypatybė palyginti su visomis kitomis anksčiau viešpatavusiomis klasėmis yra kaip tik ta, kad jos vystymesi yra posūkio taškas, už kurio bet koks tolesnis jos galybės priemonių, vadinasi, pirmiausia jos kapitalų didėjimas tepadaro ją vis nepajėgesnę viešpatauti politinėje srityje. „Už stambiosios buržuazijos nugaros stovi proletariatas“. Vystydama savo pramonę, prekybą ir susisiekimo priemones, buržuazija kartu kuria ir proletariatą. Ir tam tikru momentu, kuris ateina ne visur vienu metu ir nebūtinai vienodoje vystymosi pakopoje, ji pradeda pastebėti, kad jos neatskiriamas bendrakeleivis — proletariatas — ima ją peraugti. Nuo to momento ji netenka sugebėjimo viena politiškai viešpatauti; ji ieško sau sąjungininkų, su kuriais, priklausomai nuo aplinkybių, pasidalija savo viešpatavimą arba visiškai jiems jį užleidžia.
Vokietijoje šis posūkio taškas buržuazijai buvo jau 1848 metai. Tiesa, tuo metu vokiečių buržuazija išsigando ne tiek vokiečių, kiek prancūzų proletariato. 1848 metų birželio mėn. Paryžiuje vykę mūšiai jai parodė, kas jos laukia; vokiečių proletariatas buvo gana smarkiai sujaudintas ir įrodė jai, kad ir čia jau yra sėklų, kurios gali duoti tokį pat derlių; ir nuo šio momento buržuazijos politinis veiklumas buvo pakirstas. Ji pradėjo ieškoti sąjungininkų ir parsidavinėti jiems bet kokia kaina,—ir iki pat šios dienos ji nežengė į priekį nė vieno žingsnio.
Visi šie sąjungininkai iš prigimties yra reakcingi. Tai — karaliaus valdžia su savo armija ir savo biurokratija, tai — feodaline diduomenė, tai — smulkūs užkampių junkeriai, tai pagaliau — kunigai. Su visais jais buržuazija sudarinėjo sandėrius ir susitarimus, kad tik išsaugotų brangų savo kailį, kol jai pagaliau jau nebeliko kuo prekiauti. Ir kuo labiau vystėsi proletariatas, kuo labiau jis ėmė jaustis esąs klasė ir veikti kaip klasė, tuo bailesnė darėsi buržuazija. Kai nepaprastai bloga prūsų strategija nugalėjo prie Sadovos dar blogesnę — nors tai ir keista — austrų strategiją, sunku buvo pasakyti, kas lengviau atsikvėpė — prūsų buržua, kuris kartu taip pat buvo sumuštas prie Sadovos, ar austrų buržua.
Mūsų stambieji buržua 1870 metais elgiasi lygiai taip pat, kaip 1525 metais elgėsi vidutiniai biurgeriai. Kai dėl smulkiųjų buržua, amatininkų meistrų ir krautuvininkų, tai jie niekada nepasikeis. Jie tikisi visokiomis suktybėmis prasimušti į stambiosios buržuazijos eiles ir bijosi, kad nebūtų nublokšti į proletariato eiles. Svyruodami tarp vilties ir baimės, jie kovoje saugos brangų savo kailį, o kovai pasibaigus, prisiplaks prie nugalėtojo. Tokia jau jų prigimtis.
Po 1848 metų kylant pramonei, vystėsi socialinė ir politinė proletariato veikla. Jau vien tas vaidmuo, kurį šiuo metu vaidina vokiečių darbininkai savo profesinėse sąjungose, kooperatyvų draugijose, politinėse organizacijose ir susirinkimuose, per rinkimus ir vadinamajame reichstage, parodo, koks gilus perversmas visiškai nepastebimai įvyko Vokietijoje per pastaruosius dvidešimt metų. Vokiečių darbininkams priklauso didžiausia garbė: tik jie vieni pasiekė, kad į parlamentą gali siųsti darbininkus ir darbininkų atstovus, tuo tarpu nei prancūzai, nei anglai lig šiol neįstengė to pasiekti.
Tačiau ir proletariatas dar tebėra toje būklėje, kuri leidžia lyginti su 1525 metais. Klasė, priversta visą laiką gyventi vien iš darbo užmokesčio, toli gražu dar nesudaro vokiečių tautos daugumos. Vadinasi, jai taip pat reikalingi sąjungininkai, o pastarųjų galima rasti tik smulkiųjų buržua tarpe, miestų liumpenproletariato, smulkiųjų valstiečių ir žemės ūkio darbininkų tarpe.
Apie smulkiuosius buržua mes jau kalbėjome. Jie labai nepatikimi, išskyrus tuos atvejus, kai jau pasiekta pergalė: tada jie alinėse pradeda nepaprastai šaukti. Ir vis dėlto jų tarpe yra ir labai gerų elementų, kurie patys prisijungia prie darbininkų.
Liumpenproletariatas, kurį sudaro visų klasių nusmukusių elementų atmatos ir kuris daugiausia telkiasi dideliuose miestuose, yra blogiausias iš visų galimų sąjungininkų. Šie valkatos yra visiškai parsidavėliški ir nepaprastai įkyrūs. Jei prancūzų darbininkai kiekvienos revoliucijos metu rašydavo ant namų: „Mort aux voleurs!“— „Mirtis vagims!“— ir kai kuriuos vagis sušaudydavo, tai ne dėl žavėjimosi nuosavybe, o dėl to, kad jie teisingai suprato, jog visų pirma reikia atsikratyti šia gauja. Kiekvienas darbininkų vadovas, kuris panaudoja šiuos valkatas kaip savo gvardiją arba jais remiasi, jau vien tuo įrodo, kad jis yra judėjimo išdavikas.
Smulkieji valstiečiai — stambūs priklauso prie buržuazijos — būna nevienodi:
Arba tai — feodaliniai valstiečiai, kurie dar turi eiti lažą savo maloningiesiems ponams. Buržuazijai praleidus galimybę išlaisvinti juos iš baudžiavos,— tai buvo jos pareiga, — nesunku bus juos įtikinti, kad išlaisvinimo jie tegali laukti tik iš darbininkų klasės.
Arba tai — nuomininkai. Šiuo atveju dažniausiai susiduriame su tokiais pat santykiais, kaip ir Airijoje. Nuomos mokestis tiek išaugo, kad, esant vidutiniam derliui, valstietis vos begali išmisti su savo šeima, o esant blogam derliui, jis kone miršta iš bado, negali sumokėti nuomos ir todėl pasidaro visiškai priklausomas nuo žemvaldžio malonės. Tokiems žmonėms buržuazija daro ką nors tik tada, kai ji priverčiama daryti. Iš ko jie gali laukti išsigelbėjimo, jei ne iš darbininkų?
Lieka valstiečiai, kurie ūkininkauja nedideliuose nuosavos žemės sklypuose. Juos dažniausiai taip slegia ipotekos, kad jie yra taip pat priklausomi nuo lupikautojų, kaip nuomininkai nuo žemvaldžių. Jiems irgi palieka tik visai menkas ir, be to, dėl nevienodo įvairiais metais derliaus labai nepastovus uždarbis. Jie mažiausiai gali dėti kokias nors viltis į buržuaziją, nes juos iki paskutiniųjų išnaudoja kaip tik buržua, kapitalistai lupikautojai. Tačiau jie dažniausiai yra labai prisirišę prie savo nuosavybės, nors iš tikrųjų ji priklauso ne jiems, o lupikautojui. Vis dėlto juos reikia įtikinti, kad jie tik tada galės išsivaduoti iš lupikautojo, kai liaudžiai pavaldi vyriausybė visas ipotekines skolas pavers viena skola valstybei ir tuo būdu sumažins palūkanas. O tai tegali padaryti tik darbininkų klasė.
Visur, kur viešpatauja vidutinė ir stambioji žemės nuosavybė, gausiausia klasė kaime yra žemės ūkio darbininkai. Taip yra visoje Šiaurės ir Rytų Vokietijoje, ir čia miestų pramonės darbininkai suranda gausiausius ir natūraliausius savo sąjungininkus. Kaip kapitalistas yra priešingas pramonės darbininkui, taip žemvaldys arba stambus nuomininkas yra priešingas žemės ūkio darbininkui. Tos pačios priemonės, kurios tinka pirmajam, turi tikti ir antrajam. Pramonės darbininkai gali išsilaisvinti tik paversdami buržuazijos kapitalą, t. y. gamybai reikalingas žaliavas, mašinas, įrankius ir pragyvenimo reikmenis, visuomenės, t. y. savo nuosavybe, kurią jie kolektyviai naudotų. Lygiai taip pat ir žemės ūkio darbininkai gali išsivaduoti iš savo baisaus skurdo tik tuo atveju, jei visų pirma žemė, svarbiausias jų darbo objektas, būtų atimta iš stambiųjų valstiečių ir — dar stambesnių — feodalų privatinės nuosavybės ir paversta visuomenine nuosavybe, kurią savo naudai kolektyviai dirbtų žemės ūkio darbininkų draugijos. Čia mes susiduriame su garsiuoju Tarptautinio darbininkų Bazelio kongreso nutarimu: vadovaujantis visuomenės interesais, žemės nuosavybę reikia paversti bendra, nacionaline nuosavybe[14]. Šis nutarimas daugiausia buvo skiriamas toms šalims, kur yra stambi žemės nuosavybė ir su ja susijęs stambių dvarų ūkis, be to, kai tuose dideliuose dvaruose yra vienas ponas ir daug samdomųjų darbininkų. Tačiau tokia padėtis, aplamai imant, vis dar tebevyrauja Vokietijoje, ir todėl Bazelio kongreso nutarimas buvo labai savalaikis greta Anglijos kaip tik Vokietijai. Žemės ūkio proletariatas, kaimo samdiniai, yra ta klasė, iš kurios paimama daugiausia rekrutų valdovų armijoms. Tai yra ta klasė, kuri šiuo metu, esant visuotinei rinkimų teisei, siunčia į parlamentą didelį skaičių feodalų ir junkerių. Tačiau kartu tai yra miestų pramonės darbininkams artimiausia klasė, kuri turi tokias pat gyvenimo sąlygas ir netgi labiau skursta, negu jie. Ši klasė yra bejėgė, nes ji susiskaldžiusi ir išsisklaidžiusi; tačiau vyriausybė ir bajorija taip gerai žino paslėptą jos jėgą, jog sąmoningai siekia nusmukdyti mokyklas, norėdamos palikti ją tamsią. Pažadinti šią klasę ir įtraukti ją į judėjimą — toks artimiausias ir neatidėliotinas vokiečių darbininkų judėjimo uždavinys. Nuo tos dienos, kai žemės ūkio darbininkų masės išmoks suprasti savo interesus, nuo tos dienos Vokietijoje pasidarys negalima jokia reakcinga — vis vien, feodalinė, biurokratinė ar buržuazinė — vyriausybė.
Pirmesnės eilutės buvo parašytos daugiau kaip prieš ketverius metus. Jos ir dabar tebėra reikšmingos. Tai, kas buvo teisinga po Sadovos ir Vokietijos padalijimo, pasitvirtina ir po Sedano ir prūsų nacijos šventosios Vokietijos imperijos įkūrimo[15]. Taip mažai tegali pakeisti istorinio vystymosi kryptį „pasaulį sukrečiantys“ vadinamosios didžiosios politikos spektakliai.
Jie tegali pagreitinti šį vystymąsi. Šiuo atžvilgiu nurodytų „pasaulį sukrečiančių įvykių“ kaltininkai nenoromis susilaukė tokio pasisekimo, kuris tikriausiai jiems patiems yra labai nepageidaujamas, bet su kuriuo noromis nenoromis tenka skaitytis.
Jau 1866 metų karas sukrėtė senąją Prūsiją iki pat pamatų. Po 1848 metų reikėjo jau nemaža vargo, siekiant vėl pajungti senajai drausmei neramius vakarų provincijų pramonės elementus — tiek buržuazinius, tiek ir proletarinius; vis dėlto tai pavyko, ir rytų provincijų junkerių interesai greta armijos interesų vėl tapo viešpataujančiais valstybėje. 1866 metais beveik visa Šiaurės vakarų Vokietija tapo prūsiška. Jau nekalbant apie nepataisomą moralinę žalą, kurią patyrė Prūsijos iš dievo malonės karūna, prarijusi kitas tris karūnas iš dievo malonės,— dabar monarchijos svorio centras žymiai pasistūmėjo į vakarus. Penkis milijonus Reino srities ir Vestfalijos gyventojų papildė iš pradžių 4 milijonai vokiečių, prijungtų tiesioginės aneksijos keliu, o paskui — 6 milijonai vokiečių, prijungtų netiesioginės aneksijos keliu, panaudojant Šiaurės Vokietijos sąjungą[16]. O 1870 metais prie to prisidėjo dar 8 milijonai pietvakarių vokiečių[17], ir tuo būdu „naujojoje imperijoje“ prieš 14,5 milijono senųjų prūsų (iš šešių provincijų, esančių į rytus nuo Elbės, tame skaičiuje buvo dar 2 milijonai lenkų) stovėjo maždaug 25 milijonai, kurie jau seniai buvo peraugę senąjį Prūsijos junkerišką feodalizmą. Tuo būdu kaip tik dėl Prūsijos kariuomenės pergalių įvyko lemiamas poslinkis visuose Prūsijos valstybės pamatuose; junkerių viešpatavimas darėsi vis labiau nepakeliamas net vyriausybei. Tačiau kartu veržlus ir greitas pramonės vystymasis nustūmė junkerių ir buržuazijos savitarpio kovą į antrąją vietą, iškeldamas į priekį buržuazijos ir darbininkų kovą, todėl senosios valstybės visuomeniniai pagrindai ir iš vidaus patyrė tikrą perversmą. Nuo 1840 metų prasidėjusio lėto monarchijos irimo pagrindinė prielaida buvo bajorijos ir buržuazijos savitarpio kova, kurioje monarchija palaikė lygsvarą. Tačiau nuo to momento, kai iškilo reikalas jau ne bajoriją ginti nuo buržuazijos puolimo, о apsaugoti visas turtingųjų klases nuo darbininkų klasės puolimo, senoji absoliutinė monarchija turėjo visiškai pavirsti specialiai šiam tikslui paruošta valstybės forma: bonapartistine monarchija. Šį Prūsijos perėjimą prie bonapartizmo aš jau išnagrinėjau kitoje vietoje („Butų klausimu“, 2-sis skyrius, 26 ir sek. psl.)[18]. Tačiau ten aš galejau nepabrėžti vieno fakto, kuris čia turi labai svarbią reikšmę, būtent, kad šis perėjimas buvo didžiausias žingsnis į priekį, kurį Prūsija žengė po 1848 m.,— taip labai Prūsija buvo atsilikusi nuo šiuolaikinio vystymosi. Ji vis dar tebebuvo pusiau feodalinė valstybė, o bonapartizmas, šiaip ar taip, yra šiuolaikinė valstybės forma, kurios prielaida yra feodalizmo pašalinimas. Todėl Prūsija turi ryžtis nusikratyti gausiomis feodalizmo liekanomis ir paaukoti junkerinę sistemą kaip tokią. Žinoma, visa tai vyksta kuo švelniausia forma ir skambant mėgstamai melodijai: „Visuomet iš lėto į priekį“. Tai būdinga, pavyzdžiui, pagarsėjusiems apygardų nuostatams. Jie panaikina feodalines atskiro junkerio privilegijas jo dvaro teritorijoje, bet tik tam, kad atkurtų jas kaip visos stambiųjų žemvaldžių visumos privilegijas visoje apygardoje. Esmė pasilieka ta pati, tik ji išverčiama iš feodalinės kalbos į buržuazinę kalbą. Senosios Prūsijos junkeris prievarta paverčiamas kažkuo panašiu į anglų skvairą, bet jam nereikėjo ypatingai tam priešintis, nes ir vienas, ir antras vienodai kvaili.
Tuo būdu Prūsijai teko savotiškas likimas — šio šimtmečio pabaigoje malonia bonapartizmo forma užbaigti savo buržuazinę revoliuciją, kuri prasidėjo 1808—1813 metais ir pažengė į priekį 1848 metais. Ir jeigu viskas vyks sklandžiai ir pasaulis ramiai lauks, o mes patys pakankamai ilgai gyvensime, tai, gal būt, 1900 metais mes sulauksime, kad Prūsijos vyriausybė iš tikrųjų panaikins visus feodalinius institutus ir pagaliau Prūsija pasieks tokią padėtį, kokioje Prancūzija buvo 1792 metais.
Feodalizmo panaikinimas, išreikštas teigiama forma, yra buržuazinės santvarkos sukūrimas. Bajorijai netenkant privilegijų, įstatymų leidyba darosi buržuazinė. Ir čia mes prieiname pagrindinį vokiečių buržuazijos santykių su vyriausybe momentą. Mes matėme, kad vyriausybė priversta vykdyti šias lėtas ir smulkias reformas. Tačiau kiekvieną šią nuolaidėlę ji vaizduoja buržuazijai kaip jai atneštą auką, kaip su dideliu vargu iš karūnos išplėštą malonę, už kurią jie, buržua, savo ruožtu taip pat turi padaryti tam tikrų nuolaidų vyriausybei. Ir buržua, nors esmė jiems pakankamai aiški, leidžiasi taip apgaudinėjami. Tuo ir paaiškinamas tas tylus susitarimas, kuris Berlyne yra slaptas visų reichstage ir Prūsijos rūmuose vykstančių debatų pagrindas: iš vienos pusės, vyriausybė vėžlio žingsniais reformuoja įstatymus, vadovaudamasi buržuazijos interesais, šalina feodalines ir susiskaldymo į smulkias valstybes sudarytas kliūtis pramonės vystymuisi, įveda bendrus visai šaliai pinigus, matus ir saikus, suteikia verslo laisvę ir t. t., suteikdama kilnojimosi laisvę, atiduoda visiškai kapitalo valiai Vokietijos darbo jėgą, globoja prekybą ir spekuliaciją; iš kitos pusės, buržuazija palieka vyriausybei visą tikrąją politinę valdžią, tvirtina mokesčius, paskolas ir naujokų ėmimą į kariuomenę ir padeda taip suformuluoti visus naujuosius reformų įstatymus, kad senoji policinė valdžia ir toliau pilnutinai galiotų nepageidaujamiems asmenims. Buržuazija savo laipsnišką visuomeninį išsivadavimą perka už nedelsiamą atsisakymą nuo savosios politinės valdžios. Žinoma, svarbiausias akstinas, kuris buržuazijai daro priimtiną tokį susitarimą, yra ne vyriausybės, bet proletariato jai keliama baimė.
Kad ir kokie pasigailėtini mūsų buržuazijos žingsniai politikos srityje, vis dėlto negalima neigti, kad pramonės ir prekybos atžvilgiu ji pagaliau ėmė vykdyti savo pareigas. Pramonės ir prekybos kilimas, apie kurį buvo kalbėta antrojo leidimo įžangoje, nuo to laiko pasireiškė dar energingiau. Tai, kas šiuo atžvilgiu vyko nuo 1869 m. Reino ir Vestfalijos pramonės rajone, yra Vokietijai tiesiog negirdėtas reiškinys ir primena Anglijos fabrikų apygardų suklestėjimą šio šimtmečio pradžioje. Tas pat bus Saksonijoje ir Aukštutinėje Silezijoje, Berlyne, Hanoveryje ir pajūrio miestuose. Mes pagaliau turime pasaulinę prekybą, tikrą stambiąją pramonę, tikrą šiuolaikinę buržuaziją; bet užtat pas mus įvyko ir tikra krizė, taip pat atsirado tikras, galingas proletariatas.
Būsimajam istorikui patrankų dundėjimas mūšiuose prie Špicherno, Mars-la-Turo ir Sedano[19] ir visa tai, kas yra su tuo susiję, Vokietijos 1869—1874 metų istorijoje turės daug mažiau reikšmės, negu nepretenzingas, ramus, bet tolydžio besiveržiantis į priekį vokiečių proletariato vystymasis. Jau 1870 metais vokiečių darbininkams teko išlaikyti rimtą išmėginimą: bonapartistinę karo provokaciją ir jos natūralią pasekmę — visuotinį nacionalinį entuziazmą Vokietijoje. Vokiečių darbininkai socialistai nė minutę nesileido suklaidinami. Jų nė trupučio nepalietė nacionalistinis šovinizmas. Kada visi buvo beprotiškai apsvaigę dėl pergalės, jie liko šaltakraujiški, reikalavo sudaryti su „Prancūzijos respublika teisingą taiką be aneksijų“[20], ir net apgulos padėtis negalėjo priversti jų nutilti. Jų tarpe nerado atgarsio nei susižavėjimas karo šlove, nei kalbos apie „Vokietijos imperijos didybę“; vienintelis jų tikslas buvo visos Europos proletariato išvadavimas. Visai teisėtai galima pasakyti: lig šiol dar nė vienoje šalyje darbininkai taip puikiai neišlaikė tokio sunkaus išmėginimo.
Susidarius karo meto apgulos padėčiai, vyko teismo procesai dėl valstybės išdavimo, dėl karaliaus ir pareigūnų įžeidimo, tolydžio didėjo policijos priekabės, kurių buvo ieškoma jau ir taikos metu. Paprastai ne mažiau kaip trys ar keturi laikraščio „Volksstaat“[21] redakcijos nariai vienu laiku sėdėdavo kalėjime; tas pat pasakytina ir apie kitus laikraščius. Kiekvienas bent šiek tiek žinomas partinis oratorius turėdavo nors kartą per metus stoti į teismą, kur jam beveik visada būdavo padaromas apkaltinamasis nuosprendis. Be atvangos buvo tremiama, konfiskuojama, išvaikomi susirinkimai. Bet viskas veltui. Kiekvieną suimtąjį arba ištremtąjį tuoj pat pakeisdavo kitas; vietoj vieno išvaikyto susirinkimo būdavo sušaukiami du nauji; ištvermė ir tikslus įstatymų vykdymas čia vienoje, čia kitoje vietoje paraližuodavo policijos savivalę: Visi persekiojimai duodavo priešingus rezultatus: jie ne tik negalėjo palaužti arba bent suklupdyti darbininkų partijos, o tik patraukdavo į ja vis naujų šalininkų ir sustiprindavo jos organizaciją. Kovodami tiek su valdžia, tiek ir su atskirais buržua, darbininkai visur rodė savo protinį bei moralinį pranašumą ir ypač savo susirėmimuose su vadinamaisiais „darbdaviais“ įrodydavo, kad dabar jie, darbininkai, yra apsišvietę žmonės, o kapitalistai — nemokšos. Be to, jie kovoja dažniausiai su humoru, kuris yra geriausias įrodymas, jog jie yra tikri dėl savo reikalo ir supranta savo pranašumą. Taip vedama istorijos parengtoje dirvoje kova turi duoti gausių vaisių. Laimėjimas sausio mėn. rinkimuose yra išimtinis reiškinys šiuolaikinio darbininkų judėjimo istorijoje[22], ir visiškai buvo suprantamas tas nustebimas, kurį jie sukėlė visoje Europoje.
Vokietijos darbininkai turi du esminius pranašumus palyginti su likusios Europos darbininkais. Pirma, jie priklauso tai Europos tautai, kuri labiausiai yra linkusi į teoriją, ir jie išlaikė savyje tą teorinę nuovoką, kurios beveik visiškai neteko vadinamosios „apsišvietusios“ Vokietijos klasės. Be ankstesnės vokiečių filosofijos, ypač be Hegelio filosofijos, niekuomet nebūtų susikūręs vokiečių mokslinis socializmas — vienintelis mokslinis socializmas, kuris bet kada egzistavo. Be teorinės darbininkų nuovokos šis mokslinis socializmas niekuomet nebūtų taip įėjęs į jų kūną ir kraują, kaip tai pasidarė dabar. O koks didžiulis yra šis pranašumas, parodo, iš vienos pusės, tas abejingumas bet kokiai teorijai, kuris yra viena iš svarbiausių priežasčių, kad Anglijos darbininkų judėjimas taip lėtai juda į priekį, nepaisant puikios atskirų amatų organizacijos, — iš antros pusės, tai parodo tas sumišimas ir tie svyravimai, kuriuos pirminio pavidalo prudonizmas sukėlė prancūzų ir belgų tarpe, o Bakunino vėliau sukarikatūrintos formos prudonizmas — ispanų ir italų tarpe.
Antras pranašumas yra tas, kad vokiečiai įsijungė į darbininkų judėjimą beveik paskutiniai. Kaip vokiečių teorinis socializmas niekada neužmirš, kad jis remiasi Sen-Simonu, Furje ir Ovenu — trimis mąstytojais, kurie, nepaisant viso jų teorijų fantastiskumo ir utopiškumo, priklauso prie didžiausių visų laikų protų ir kurie anksčiau už kitus genialiai numatė daugybę tokių tiesų, kurių teisingumą mes dabar įrodome moksliškai,— taip praktinis vokiečių darbininkų judėjimas niekuomet neturi užmiršti, kad jis išsivystė, remdamasis anglų ir prancūzų judėjimu, kad jis galėjo tiesiog pasinaudoti jų brangiai įgytu patyrimu, išvengti dabar jų klaidų, kurių tuomet dažniausiai negalima buvo išvengti. Kur mes būtume dabar be anglų tredjunionų ir prancūzų darbininkų politinės kovos pavyzdžio, be to milžiniško postūmio, kurį davė ypač Paryžiaus Komuna?
Reikia pripažinti, kad Vokietijos darbininkai kaip reta sumaniai pasinaudojo savo padėties pranašumais. Pirmą kartą nuo pat darbininkų judėjimo pradžios kovojama planingai visomis trimis kryptimis, kurios yra tarpusavyje suderintos ir susietos: teorine, politine ir praktine-ekonomine (pasipriešinimas kapitalistams). Šiame, taip sakant, koncentriškame puolime ir glūdi vokiečių judėjimo jėga ir nenugalimumas.
Iš vienos pusės, dėl šios patogios savo padėties, iš antros pusės, dėl anglų judėjimo ypatybių, susijusių su salomis, ir dėl prievartinio prancūzų judėjimo nuslopinimo Vokietijos darbininkai šiuo momentu yra proletarinės kovos priešakyje. Ar ilgai įvykiai leis jiems būti šiame garbingame poste, negalima iš anksto pasakyti. Bet kol jie bus jame, jie, reikia tikėtis, tinkamai vykdys su juo susijusias pareigas. Tam reikia dvigubai įtempti jėgas visose kovos ir agitacijos srityse. Ypač vadų pareiga bus vis labiau ir labiau šviestis visais teoriniais klausimais, vis labiau stengtis išsivaduoti iš tradicinių, senajai pasaulėžiūrai priklausančių frazių įtakos ir visuomet turėti galvoje, kad socializmas nuo to laiko, kai jis tapo mokslu, reikalauja, kad į jį ir būtų žiūrima kaip į mokslą, t. y., kad jis būtų studijuojamas. Tuo būdu įgytą, vis labiau aiškėjantį supratimą reikia kuo stropiau skleisti darbininkų masėse ir vis tvirčiau telkti partijos organizaciją ir profesinių sąjungų organizaciją. Nors socialistų sausio mėnesį gauti balsai ir atstovauja jau gana nemažai armijai, bet vis dėlto jie dar toli gražu nėra vokiečių darbininkų klasės daugumos balsai; ir nors daug drąsos teikia taip pat propagandos laimėjimai kaimo gyventojų tarpe, vis dėlto kaip tik čia reikia dar be galo daug padaryti. Todėl negalima pailsti kovoje, bet reikia atkovoti iš priešo miestą po miesto, vieną rinkiminę apygardą po kitos. Bet visų pirma reikia išsaugoti tikrą internacionalinę dvasią, kuri neleistų kilti bet kokiam patriotiniam šovinizmui ir džiaugsmingai sveikintų kiekvieną naują bet kurios nacijos proletarinio judėjimo žingsnį. Jeigu vokiečių darbininkai ir toliau taip pat žengs į priekį, tai jie, kad ir nežygiuodami judėjimo priešakyje,— šiam judėjimui anaiptol nebūtų naudinga, jei vienos kurios nors nacijos darbininkai žygiuotų jo priešakyje,— vis dėlto užims garbingą vietą kovos linijoje; ir jie bus visiškoje kovinėje parengtyje, jei netikėtai sunkūs išmėginimai arba dideli įvykiai pareikalaus iš jų didesnio narsumo, ryžtingumo ir veiklumo.
Fridrichas Engelsas
Londonas, 1874 m. liepos 1 d.
[1] Šią įžangą (pirmąją jos dalį, žr. šios knygos 3—11 psl.) F. Engelsas parašė apie 1870 m. vasario 11 d. antrajam vokiškam savo veikalo „Valstiečių karas Vokietijoje“ leidimui, kuris išėjo Leipcige 1870 m. spalio mėnesį.
Pirmą kartą įžanga buvo išspausdinta laikraštyje „Volksstaat“ Nr. 27 ir 28 1870 m. balandžio 2 ir 6 d., vėliau tais pačiais metais — atskirame veikalo „Valstiečių karas Vokietijoje“ leidime.
Rengdamas spaudai trečiąjį šio savo veikalo leidimą, F. Engelsas papildė antrojo knygos leidimo įžangą, 1874 m. liepos 1 d. parašydamas antrąją dalį (žr. šios knygos 11—17 psl.). Papildyta įžanga buvo išspausdinta trečiajame „Valstiečių karo Vokietijoje“ leidime, kuris išėjo Leipcige 1875 metais.
[2] „Neue Rheinische Zeitung. Politisch-ökonomische Revue“ („Naujasis Reino laikraštis. Politinė ir ekonominė apžvalga“) — mėnesinis žurnalas, kurį leido K. Marksas ir F. Engelsas 1850 metų sausio—lapkričio mėn. Žurnalas buvo spausdinamas Hamburge. Iš viso išėjo 6 numeriai. Žurnalo puslapiuose K. Marksas ir F. Engelsas istorinio materializmo pagrindu apibendrino 1848—1849 metų Vokietijos revoliucijos išdavas ir nužymėjo revoliucinės proletariato partijos kovos taktiką. Daugumą šiame žurnale išspausdintų straipsnių, tarptautinių apžvalgų ir recenzijų parašė K. Marksas ir F. Engelsas; jame taip pat bendradarbiavo jų šalininkai V. Volfas, J. Veidemejeris, G. Ekarijus ir kt. Be F. Engelso knygos „Valstiečių karas Vokietijoje“, šiame žurnale pirmą kartą buvo išspausdintas K. Markso veikalas „Klasių kova Prancūzijoje 1848—1850 m.“ ir kai kurie kiti jų veikalai.
[3] W. Zimmermann. „Allgemeine Geschichte des großen Bauernkrieges“. Th. 1—3, Stuttgart, 1841—1843 (V. Cimermanas. „Didžiojo valstiečių karo istorija“. 1—3 d., Štutgartas, 1841—1843.
[4] Čia turimas galvoje kraštutinis kairysis sparnas visos Vokietijos Nacionaliniame susirinkime, kuris posėdžiavo Frankfurte prie Maino 1848—1849 metų revoliucijos laikotarpiu; jis daugiausia atstovavo smulkiosios buržuazijos interesams, bet jį rėmė ir dalis vokiečių darbininkų.
[5] Šį sakinį Engelsas pridėjo trečiajame (1875) leidime.
[6] Čia turimas galvoje K. Markso veikalas „Klasių kova Prancūzijoje 1848— 1850 m.“ Tai serija straipsnių, kurie buvo parašyti 1850 metais, sausio mėn.— lapkričio 1 d. laikotarpiu, žurnalui „Neue Rheinische Zeitung. Politisch-ökonomische Revue“ (žr. K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, I t., Vilnius, 1949, 105—195 psl.).
„Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji“ žr. ten pat, 200—284 psl.—4.
[7] Žr. „Valstiečių karo Vokietijoje“ paskutinį skyrių, šios knygos 109—110 psl.
[8] Engelsas turi galvoje 1866 m. Austrijos—Prūsijos karą, kuris pasibaigė kariniu Austrijos sutriuškinimu mūšyje prie Sadovos 1866 m. liepos 3 d. Pralaimėjimo paveikti, reakcingi Austrijos valdantieji sluoksniai turėjo įvykdyti kai kurias buržuazinės reformas (naujoji 1867 m. konstitucija ir kt.).
[9] Nacionalliberalai — vokiečių, pirmiausia prūsų, buržuazijos partija, susikūrusi 1866 metų rudenį, suskilus buržuazinei progresistų partijai. Nacionalliberalai atsisakė buržuazijos pretenzijų į politinį viešpatavimą, siekiant patenkinti materialinius šios klasės interesus, ir pagrindiniu savo tikslu laikė suvienyti vokiečių valstybes, įtvirtinant Prūsijos hegemoniją; jų politika atspindėjo liberalinės vokiečių buržuazijos kapituliavimą prieš Bismarką.
[10] Laimėjusi Austrijos — Prūsijos karą, dvarininkų ir junkerių Prūsija gavo persvarą Vokietijoje ir galėjo pradėti ją vienyti antirevoliuciniu keliu, įtvirtindama savo hegemoniją. Vietoj panaikintos trumpalaikės Vokietijos sąjungos buvo sudaryta Šiaurės Vokietijos sąjunga, susidedanti iš 22 valstybių su Prūsija priešakyje. Be Austrijos, į Sąjungą neįėjo trys Pietų Vokietijos valstybės (Bavarija, Badenas ir Viurtembergas), taip pat Hesenas-Darmštadtas (Vakarų Vokietija).
[11] Čia turimos galvoje Hanoverio karalystė, Heseno-Kaselio kurfiurstija ir didžioji Nasau hercogystė, kurias Prūsija prijungė prie savo teritorijos po 1866 metų Austrijos — Prūsijos karo.
[12] Vokietijos liaudies partiją, susikūrusią 1865 metais, sudarė daugiausia Pietų Vokietijos valstybių demokratiniai smulkiosios buržuazijos ir dalinai buržuazijos elementai. Prieštaraudama nacionalliberalams, Vokietijos liaudies partija pasisakė prieš Prūsijos hegemonijos įvedimą Vokietijoje ir gynė vadinamosios „Didžiosios Vokietijos“ planą, pagal kurį į Vokietijos sudėtį turėjo įeiti tiek Prūsija, tiek ir Austrija. Vykdydama antiprūsišką politiką ir keldama bendrus demokratinius lozungus, ši partija kartu išreiškė ir partikuliaristinius kai kurių vokiečių valstybių siekimus. Propaguodama federatyvines Vokietijos valstybės idėją, ji pasisakė prieš Vokietijos susijungimą į vieną centralizuotą demokratinę respubliką.
1866 m. prie Vokietijos liaudies partijos prisidėjo Saksonijos liaudies partija, kurios branduolį sudarė darbininkai. Tai buvo kairysis Liaudies partijos sparnas, kuris iš esmės neturėjo su ja nieko bendro, išskyrus antiprūsiškas nuotaikas ir siekimą bendromis pastangomis išspręsti klausimą, kaip įvykdyti nacionalinį šalies suvienijimą demokratiniu būdu. Saksonijos liaudies partija vėliau vystėsi socialistine kryptimi. Pagrindinė šios partijos dalis, atsiskyrusi nuo smulkiaburžuazinių demokratų, dalyvavo įkuriant 1869 m. rugpjūčio mėn. Socialdemokratų darbininkų partija.
[13] Čiа kalbama apie biurokratinę pramonės reglamentavimo sistemą, veikusią Prūsijoje XIX amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje. Kai kurioms pramonės šakoms buvo nustatyta specialių leidimų (koncesijų) sistema. Negavus tokio leidimo, imtis pramonės veiklos buvo draudžiama. Šie pusiau viduramžiški verslo įstatymai varžė kapitalizmo vystymąsi.
[14] Čia turimas galvoje Internacionalo Bazelio kongresas, kuriame 1869 m. rugsėjo 10 d. žemės nuosavybės klausimu buvo priimta ši Markso šalininkų pasiūlyta rezoliucija:
„1) Visuomenė turi teisę panaikinti privatinę žemės nuosavybę ir paversti žemę visuomenine nuosavybe.
2) Reikia panaikinti privatinę žemės nuosavybę ir paversti žemę visuomenine nuosavybe“.
[15] Engelsas turi galvoje tą faktą, kad, sutriuškinus Napoleono III armiją prie Sedano (1870 m. rugsėjo 2 d.) Prancūzijos — Prūsijos 1870—1871 m. karo laikotarpiu, Versalyje 1871 m. sausio 18 d. buvo paskelbta Vokietijos imperija, o Prūsijos karalius Vilhelmas I — Vokietijos imperatoriumi. Vokietijos imperija, kurios įkūrimas užbaigė Vokietijos suvienijimą, vadovaujant reakciniams Prūsijos junkeriams ir karinei biurokratinei Prūsijos kastai, Markso žodžiais tariant, buvo „ne kas kita, kaip parlamentinėmis Tormomis apvilktas, su feodaliniais priedais sumaišytas, jau buržuazijos įtakos paveiktas, biurokratiškai sunarstytas, policijos saugomas karinis despotizmas...“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, II t., Vilnius, 1950, 23 psl.).
Kalbėdamas apie prūsų nacijos šventąją Vokietijos imperiją, Engelsas perfrazuoja viduramžiais buvusios vokiečių nacijos Šventosios Romos imperijos pavadinimą, pabrėždamas, kad Vokietija buvo suvienyta, įtvirtinant Prūsijos hegemoniją, ir po to sekė vokiečių žemių prūsinimas.
[16] Prūsija, laimėjusi 1866 metų Austrijos — Prūsijos karą, aneksavo Hanoverio karalystę, Heseno-Kaselio kurfiurstiją, didžiąją Nasau hercogystę, laisvąjį Frankfurto miestą, Holšteino ir Šlezvigo hercogystes, taip раt kai kurias Bavarijos ir Heseno-Darmštadto teritorijos dalis.
Tiesiogiai aneksuodama, Prūsija, privertusi Austriją sutikti likviduoti Vokietijos sąjungą ir sukurti naują Vokietijos valstybių į šiaurę nuo Maino susivienijimo formą, nedalyvaujant Austrijai, pasiekė, kad buvo pasirašyti sąjunginiai susitarimai su 17 smulkių Šiaurės Vokietijos valstybių, kurios kariavo Prūsijos pusėje ir prie kurių kiek vėliau prisijungė Saksonija ir kai kurios kitos Vokietijos valstybės. Ši susivienijimo forma parengė Šiaurės Vokietijos sąjungos įsikūrimą.
Šiaurės Vokietijos sąjunga — sąjunginė Vokietijos valstybė, įkurta 1867 metais, Prūsijai vadovaujant, vietoj Vokietijos sąjungos, kuri iširo, Prūsijai laimėjus Austrijos—Prūsijos karą. Šiaurės Vokietijos sąjungą sudarė 19 Vokietijos valstybių ir 3 laisvieji miestai, kuriems formaliai buvo pripažinta autonomija. Šiaurės Vokietijos sąjungos konstitucija užtikrino Sąjungoje viešpataujančią padėtį Prūsijai — Prūsijos karalius buvo paskelbtas Sąjungos prezidentu ir vyriausiuoju Sąjungos ginkluotųjų pajėgų vadu, jam buvo pavesta vadovauti užsienio politikai. 1870 metais prie Sąjungos buvo prijungtos anksčiau į ją neįėjusios valstybės — Bavarija, Badenas, Viurtembergas ir Hesenas-Darmštadtas. Šiaurės Vokietijos sąjungos įkūrimas buvo žingsnis į nacionalinį Vokietijos susivienijimą; 1871 m. sausio mėnesį Sąjunga nustojo gyvavusi, nes įsikūrė Vokietijos imperija.
[17] Dėl Prūsijos pergalių Prancūzijos—Prūsijos kare keturios Pietvakarių Vokietijos valstybės (Badenas, Hesenas, Bavarija ir Viurtembergas) prisijungė prie Šiaurės Vokietijos sąjungos, ir tai buvo įforminta oficialiomis sutartimis 1870 m. lapkričio mėnesį. Nuo 1870 m. lapkričio 15 d., įforminus sutartimis Pietvakarių Vokietijos valstybių prisijungimą prie Šiaurės Vokietijos sąjungos, Vokietijos valstybių sąjungą oficialiuose dokumentuose imta vadinti Vokietijos sąjunga (Deutsches Bund). Reichstago nutarimu šis pavadinimas 1870 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas Vokietijos imperijos terminu (Deutsches Reich). Oficialiai Vokietijos imperija buvo paskelbta kiek vėliau, 1871 m. sausio 18 d.
[18] Engelsas turi galvoje šią vietą iš savo knygos „Butų klausimu“ (1872— 1873 metais Leipcige išėjo trys jos leidimai) 2-jo skyriaus:
„Prūsijoje — o Prūsija dabar turi lemiamą reikšmę — greta vis dar stiprios stambiosios žemvaldinės bajorijos yra palyginti jauna ir labai baili buržuazija, kuri lig šiol neišsikovojo nei tiesioginės politinės valdžios, kaip Prancūzijoje, nei daugiau ar mažiau netiesioginės, kaip Anglijoje. Bet greta šių dviejų klasių yra sparčiai gausėjantis, intelektualiniu atžvilgiu labai išsivystęs ir kiekvieną dieną vis labiau besiorganizuojantis proletariatas. Taigi greta pagrindinės senosios absoliutinės monarchijos sąlygos —pusiausvyros tarp žemvaldinės bajorijos ir buržuazijos — mes čia randame pagrindinę šiuolaikinio bonapartizmo sąlygą: pusiausvyrą tarp buržuazijos ir proletariato. Tačiau tiek senojoje absoliutinėje monarchijoje, tiek ir šiuolaikinėje bonapartistinėje monarchijoje tikroji vyriausybinė valdžia yra atitekusi atskirai karininkų ir valdininkų kastai, kuri Prūsijoje papildoma dalinai iš savo pačios eilių, dalinai iš smulkiosios majoratinės bajorijos, rečiau — iš aukštosios bajorijos ir mažiausiai — iš buržuazijos. Šios kastos savarankiškumas — ji atrodo esanti už visuomenės ribų ir, taip sakant, virš jos — suteikia valstybei tariamą savarankiškumą visuomenės atžvilgiu.
Valstybės forma, kuri su neišvengiamu nuoseklumu išsivystė Prūsijoje (o jos pavyzdžiu ir naujojoje imperinėje Vokietijos santvarkoje) šiomis nepaprastai prieštaringomis visuomeninėmis sąlygomis, yra tariamas konstitucionalizmas; tokia valstybės forma yra tiek šiuolaikinė senosios absoliutinės monarchijos irimo forma, tiek ir bonapartistinė monarchijos egzistavimo forma...“
(K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, I t., Vilnius, 1949, 526—527 psl.).
[19] Mūšyje prie Špicherno (Lotaringija) — viename iš pirmųjų stambių Prancūzijos — Prūsijos 1870—1871 metų karo mūšių — 1870 m. rugpjūčio 6 d. Prūsijos kariuomenė sumušė Prancūzijos kariuomenės dalis. Istorinėje literatūroje mūšis prie Špicherno dar vadinamas mūšiu prie Forbacho.
Mūšis prie Mars-la-Turo (dar vadinamas mūšiu prie Vjonvilio) įvyko 1870 m. rugpjūčio 16 d. Šiuo mūšiu vokiečių kariuomenei pavyko sulaikyti prasidėjusį Prancūzijos Reino armijos traukimąsi nuo Meco ir paskui užkirsti jai atsitraukimo kelius.
1870 m. rugsėjo 2 d. kautynėse prie Sedano, viename iš lemiamų 1870—1871 metų Prancūzijos — Prūsijos karo mūšių, prūsai sumušė MakMahono vadovaujamą Prancūzijos kariuomenę, o Napoleonas III buvo paimtas į nelaisvę. Sedano katastrofa pagreitino Antrosios imperijos žlugimą, ir buvo paskelbta Prancūzijos respublika. Nuo šio momento karas, anksčiau Vokietijai turėjęs gynimosi pobūdį, jo visiškai neteko, ir kuo aiškiausiai pasireiškė Prūsijos kariaunos, junkerių ir buržuazijos užkariaujamosios tendencijos.
[20] Engelsas čia pakartoja šūkius, kurie nuo 1870 m. rugsėjo 21 d. buvo spausdinami svarbiausio Vokietijos Socialdemokratų darbininkų partijos (eizenachiečių) organo „Volksstaat“ („Liaudies valstybė“) kai kuriuose numeriuose.
[21] „Der Volksstaat“ („Liaudies valstybė“) — centrinis Vokietijos Socialdemokratų darbininkų partijos organas; buvo leidžiamas Leipcige nuo 1869 m. spalio 2 d. iki 1876 m. rugsėjo 29 d. (du kartus į savaitę, nuo 1873 m. liepos mėn.— tris kartus). Laikraštis išreiškė revoliucinės srovės Vokietijos darbininkų judėjime pažiūras. Dėl savo drąsaus, revoliucinio tono laikraštis buvo vyriausybės ir policijos nuolat persekiojamas. Jo redakcijos sudėtis tolydžio keitėsi, suimant redaktorius, bet bendras vadovavimas laikraščiui visada pasilikdavo V. Libknechto rankose. Svarbų vaidmenį laikraštyje atliko A. Bebelis, vadovavęs „Volksstaat“ leidyklai.
Marksas ir Engelsas palaikė su laikraščio redakcija glaudų kontaktą, jo puslapiuose sistemingai buvo spausdinami jų straipsniai. Teikdami didelę reikšmę „Volksstaat“ veiklai, Marksas ir Engelsas atidžiai sekė jo darbą, kritikavo atskirus jo nukrypimus ir klaidas, pataisydavo laikraščio kryptį. To dėka „Volksstaat“ buvo vienas iš geriausių XIX amžiaus 8-jo dešimtmečio darbininkų laikraščių.
[22] Per Vokietijos reichstago rinkimus, kurie įvyko 1874 metų sausio 10 d., nors policija ir persekiojo darbininkų organizacijas, vokiečių socialdemokratų pastangomis buvo išrinkti devyni darbininkų deputatai. Jiems atiteko daugiau kaip 350 000, arba 6%, visų balsų. Išrinktųjų tarpe buvo Bebelis ir Libknechtas, kurie tuo metu sėdėjo kalėjime.