Friedrich Engels
Valstiečių karas Vokietijoje
Vokiečių tauta taip pat turi savo revoliucinę tradiciją. Buvo laikas, kai Vokietija iškėlė asmenybes, kurias galima pastatyti greta geriausių kitų šalių revoliucinių veikėjų, kai vokiečių tauta parodė tokią ištvermę ir išvystė tokią energiją, kuri centralizuotoje nacijoje būtų davusi puikiausius rezultatus, kai vokiečių valstiečių ir plebėjų tarpe kilo tokios idėjos ir tokie planai, kuriais gana dažnai pasibaisi jų palikuonys.
Priešingai laikinai apatijai, kuri beveik visur pasireiškė po dvejų kovos metų, jau laikas vokiečių tautai vėl parodyti nelanksčias, bet tvirtas Didžiojo valstiečių karo figūras. Nuo to laiko praėjo trys šimtmečiai ir daug kas pasikeitė; tačiau Valstiečių karas nėra toks jau tolimas mūsų šiuolaikinėms kovoms, ir priešai, su kuriais tenka kovoti, yra dažniausiai vis tie patys. Tos klasės ir klasių grupės, kurios 1848 ir 1849 metais visur išdavė revoliuciją, jau buvo išdavikės — nors ir žemesnėje vystymosi pakopoje — 1525 metais. Ir jei sveikas Valstiečių karo vandalizmas paskutinių metų judėjime pasireiškė tik vietomis, Odenvalde, Švarcvalde ir Silezijoje, tai tas faktas vis dėlto nerodo, kad šiuolaikinis sukilimas yra pranašesnis.
Pirmiausia trumpai susipažinkime, kokia buvo Vokietijos padėtis XVI šimtmečio pradžioje.
Vokietijos pramonė XIV ir XV šimtmetyje gerokai pakilo. Feodalinius vietinius kaimo amatus pakeitė cechiniai miestų amatai, kurių gamybos produktai buvo skirti platesniems sluoksniams ir netgi tolimesnėms rinkoms. Storų vilnonių audinių ir storos drobės gamyba dabar buvo pastovi ir labai paplitusi pramonės šaka, o Augsburge jau buvo gaminami ir plonesni vilnoniai bei lininiai audiniai, taip pat šilkinės medžiagos. Greta audimo ypač išsivystė tos su menu susijusios gamybos šakos, kurias palaikė bažnytinė ir pasaulietinė vėlyvųjų viduramžių prabanga: auksakalių, skulptorių ir drožinėtojų, vario ir medžio raižytojų, ginklakalių, medalių kalėjų, tekintojų ir t.t. darbas. Amatams išsivystyti gerokai padėjo eilė daugiau ar mažiau svarbių išradimų, kurių istorijoje žymiausias buvo parako(1) ir knygų spausdinimo išradimas. Kartų su pramone vystėsi ir prekyba. Savo šimtamečio jūrų monopolio dėka Hanza[2] išlaisvino iš viduramžių barbarybės būklės visą Šiaurės Vokietiją; ir nors ji jau nuo XV šimtmečio pabaigos dėl anglų ir olandų konkurencijos pradėjo greitai irti, vis dėlto didysis prekybos kelias iš Indijos į šiaurę, nepaisant Vasko de Gamos atradimų, ir toliau ėjo per Vokietiją, o Augsburge, kaip ir anksčiau, buvo stambūs Italijos šilko audinių, Indijos prieskonių ir visų Levanto gaminių sandėliai. Aukštutinės Vokietijos miestai, ypač Augsburgas ir Niurnbergas, buvo gana didelio tų laikų turto ir prabangos centrai. Taip pat žymiai padidėjo žaliavų gavyba. Vokiečių kalnakasiai XV šimtmetyje buvo labiausiai įgudę pasaulyje; netgi žemdirbystę miestų suklestėjimas išplėšė iš jos primityvios viduramžių būklės. Buvo pradėta dirbti ne tik didelius plėšinių plotus, bet kartu imta auginti dažymo ir kitokius atsivežtinius augalus, kurių rūpestinga priežiūra padarė teigiamos įtakos aplamai visai žemdirbystei.
Tačiau Vokietijos nacionalinės gamybos pakilimas vis dar nebuvo tolygus kitų šalių gamybos pakilimui. Vokietijos žemdirbystė buvo smarkiai atsilikusi nuo Anglijos ir Niderlandų žemdirbystės, Vokietijos pramonė toli gražu negalėjo prilygti Italijos, Flamandijos ir Anglijos pramonei, o jūrų prekyboje anglai ir ypač olandai jau buvo bepradedą išstumti vokiečius. Gyventojų vis dar buvo labai nedaug. Civilizacija Vokietijoje teegzistavo tik vietomis, susitelkdama aplink atskirus pramonės ir prekybos centrus; net šių atskirų centrų interesai buvo labai skirtingi, ir tik kai kur buvo vos pastebimi sąveikos taškai. Pietūs turėjo visai kitokius prekybos ryšius ir visai kitas realizavimo rinkas, negu šiaurė; tarp rytų ir vakarų beveik iš viso nebuvo jokių mainų. Nė vienas miestas negalėjo pasidaryti visos šalies pramonės ir prekybos centru, koks, pvz., jau buvo Anglijai Londonas. Visas vidaus susisiekimas apsiribojo beveik vien pajūrio ir upių laivyba ir keletu didelių sausumos prekybos kelių: iš Augsburgo ir Niurnbergo per Kelną į Niderlandus ir per Erfurtą į šiaurę. Toliau nuo upių ir sausumos prekybos kelių buvo mažesnių miestų. Nedalyvaudami didelėje apyvartoje, jie ir toliau ramiai vegetavo vėlyvųjų viduramžių gyvenimo sąlygomis, maža tevartojo atsivežtinių prekių, maža gamino išvežimui. Iš kaimo gyventojų tik bajorija susidurdavo su platesniais sluoksniais ir naujais poreikiais, o valstiečių masės niekada neišeidavo už artimiausių vietinių santykių ir su jais susijusio siauro vietinio horizonto ribų.
Jei prekybos ir pramonės pakilimo rezultatas Anglijoje ir Prancūzijoje buvo interesų susivienijimas visos šalies mastu ir kartu politinė centralizacija, tai Vokietijoje to rezultatas tebuvo interesų susigrupavimas pagal provincijas, aplink grynai vietinius centrus, ir kartu politinis susiskaldymas, kuris netrukus įsitvirtino dėl Vokietijos išstūmimo iš pasaulinės prekybos. Irstant grynai feodalinei imperijai, aplamai nutrūko ryšiai tarp imperijos žemių; stambių imperijos lenų valdytojai virto beveik nepriklausomais kunigaikščiais, o imperijos miestai, iš vienos pusės, ir imperijos riteriai, iš kitos, sudarinėjo sąjungas čia vienas prieš kitą, čia prieš kunigaikščius arba imperatorių. Imperijos valdžia, nebesuprasdama savo pačios padėties, bejėgiškai svyravo tarp įvairių imperiją sudarančių elementų, tuo būdu vis labiau netekdama autoriteto; jos mėginimas, sekant Liudviku XI, centralizuoti valstybę, nepaisant visų intrigų ir prievartos veiksmų, baigėsi tuo, kad tebuvo sustiprinti ryšiai tarp paveldimų Austrijos žemių. Jei šiame chaose, šioje daugybėje vienas su kitu susikryžiuojančių konfliktų galų gale kas nors laimėjo ir turėjo laimėti, tai buvo centralizacijos pačiame susiskaldyme — vietinės ir provincinės centralizacijos — atstovai, kunigaikščiai, šalia kurių pats imperatorius vis labiau darėsi toks pat kunigaikštis, kaip ir visi kiti.
Šiomis sąlygomis iš viduramžių išlikusių klasių padėtis smarkiai pasikeitė, ir greta senųjų klasių susidarė naujos klasės.
Iš aukštosios bajorijos išsiskyrė kunigaikščiai. Jie buvo jau beveik visai nepriklausomi nuo imperatoriaus ir turėjo daugumą aukščiausios valdžios teisių. Jie savo nuožiūra vedė karus ir sudarydavo taiką, laikė nuolatinę kariuomenę, sušaukdavo landtagus ir apdėdavo gyventojus mokesčiais. Didelę dalį žemesniosios bajorijos ir miestų jie buvo jau sau pajungę ir tolydžio naudojo visokiausias priemones, norėdami prijungti prie savo valdų ir kitus imperijai dar betarpiškai priklausančius miestus bei baronijas. Sių pastarųjų atžvilgiu jie buvo centralizatoriai lygiai taip pat, kaip imperijos valdžios atžvilgiu jie buvo decentralizatoriai. Vidaus reikalus jau tuomet jie tvarkė labai savavališkai. Luomų susirinkimus dažniausiai jie šaukdavo tik tada, kai nebūdavo kitos išeities. Jie apdėdavo mokesčiais ir rinkdavo pinigus savo nuožiūra; luomų teisė leisti apdėti mokesčiais retai tebuvo pripažįstama ir dar rečiau įgyvendinama. Tačiau ir šiuo atveju daugumą paprastai turėdavo kunigaikštis, remiamas dviejų luomų, kurie mokesčių nemokėjo, bet dalyvavo juos sunaudojant,— remiamas riterių ir aukštųjų dvasininkų. Didėjant prabangai ir rūmų išlaikymo išlaidoms, atsiradus nuolatinei kariuomenei ir vis labiau augant valdymo išlaidoms, kunigaikščiams reikėjo vis daugiau pinigų. Mokesčių našta tolydžio didėjo. Miestai dažniausiai buvo apsaugoti nuo šios naštos savo privilegijomis; visas mokesčių naštos sunkumas teko valstiečiams — tiek pačių kunigaikščių domenų valstiečiams, tiek ir baudžiauninkams, priklausomiems ir činšininkams, kurie buvo pavaldūs riteriams, savo ruožtu turėjusiems atlikti kunigaikščiui leno tarnybą. Kur nepakakdavo tiesioginio apmokestinimo, gyventojai buvo apmokestinami netiesiogiai; siekiant pripildyti prakiurusį iždą, buvo griebiamasi labiausiai rafinuotų finansinio pobūdžio gudrybių. Tačiau jeigu visa tai nebegelbėdavo, jeigu jau nebebūdavo ką įkeisti ir nė vienas laisvas imperijos miestas daugiau nebenorėdavo teikti kredito, tuomet būdavo griebiamasi nešvariausių monetinių operacijų: -buvo kalami nepilnaverčiai pinigai, nustatomas čia aukštas, čia žemas priverčiamasis kursas, vadovaujantis tuo, kas buvo iždui naudingiau. Prekiavimas miestų ir kitomis privilegijomis, kurios paskui prievarta vėl būdavo atimamos, siekiant dar kartą jas parduoti brangesne kaina, pasinaudojimas kiekvienu mėginimu pasipriešinti, siekiant išreikalauti kontribucijas ir bet kuriuo kitokiu būdu apiplėšti, ir t. t. ir t. t.— visa tai irgi buvo pelningas ir įprastinis to meto kunigaikščių pinigų šaltinis. Netgi teisingumo vykdymas buvo nuolatinis ir gana svarbus kunigaikščių prekiavimo objektas. Trumpai tariant, tuometiniams pavaldiniams, kurie, be viso šito, dar turėjo atskirai tenkinti kunigaikščių Iogtų ir valdininkų godumą, teko pilnutinai patirti visą „tėvyninės“ valdymo sistemos palaimą.
Iš feodalinės viduramžių hierarchijos beveik visiškai išnyko vidutinė bajorija: viena jos dalis pakilo iki nepriklausomų smulkių kunigaikščių padėties, kita — nusmuko, įsiįjungdama į žemesniosios bajorijos eiles. Žemesnioji bajorija, riteriai, sparčiai artėjo prie savo žlugimo. Didelė jos dalis jau buvo visai nuskurdusi ir gyveno vien iš tarnybos kunigaikščiams, eidama karines arba civilines pareigas, kita jos dalis turėjo atlikti kunigaikščiams leno tarnybą ir buvo nuo jų priklausoma; pagaliau trečioji, mažiausia jos dalis buvo betarpiškai pavaldi imperijai. Karybos vystymasis, didėjantis pėstininkų vaidmuo, šaunamojo ginklo patobulinimas pakirto riterių, kaip sunkiosios kavalerijos, karinės tarnybos reikšmę, ir jų pilis dabar jau buvo galima įveikti. Kaip Niurnbergo amatininkus, taip ir riterius pramonės pažanga padarė nebereikalingus. Prie riterių nuskurdimo gerokai prisidėjo jų pinigų poreikis. Toliau besivystant visuomenei, didėjo prabanga pilyse, siekimas kitus pralenkti prašmatnumu turnyruose ir pokyliuose, ginklų ir arklių kainos, o riterių ir baronų pajamų šaltiniai nežymiai tedidėjo arba visai nedidėjo. Tarpusavio vaidai, neišvengiamai susiję su apiplėšimu ir kontribucija, plėšikavimas ir kiti tokie pat kilnūs užsiėmimai ilgainiui darėsi perdaug pavojingi. Pavaldžių gyventojų niokami mokesčiai ir rinkliavos jų tarpe vargu ar duodavo daugiau pajamų, negu anksčiau. Kad galėtų patenkinti savo didėjančius poreikius, kilmingieji ponai turėjo imtis tų pačių priemonių, kaip ir kunigaikščiai. Bajorija kasmet vis labiau plėšė valstiečius. Iš baudžiauninkų buvo iščiulpiamas paskutinis kraujo lašas, priklausomieji valstiečiai visokiausiomis dingstimis buvo apdedami įvairiausių pavadinimų naujais mokesčiais ir rinkliavomis. Lažas, činšas, rinkliavos, mokesčiai pasikeitus valdytojui, mokestis mirties atveju, apsauginiai pinigai[3] ir t. t., nepaisant visų senų sutarčių, buvo savavališkai didinami. Vykdyti teisingumą buvo atsisakoma, be to, ir teismas buvo parsidavėliškas, ir jei riteris kitais būdais negalėdavo gauti iš valstiečio pinigų, jis be niekur nieko jį įmesdavo į kalėjimą ir priversdavo išsipirkti.
Žemesniosios bajorijos santykiai su kitais luomais taip pat nebuvo draugiški. Bajorija, turėjusi atlikti kunigaikščiams leno tarnybą, siekė pasidaryti betarpiškai pavaldi imperijai, o imperijai betarpiškai pavaldi bajorija siekė išlaikyti savo nepriklausomybę; tuo paaiškinami nuolatiniai vaidai su kunigaikščiais. Išdidi to meto dvasininkija atrodė riteriui visai bereikalingas luomas, jis pavydėjo jai stambių jos valdų ir celibato bei bažnyčios organizacijos dėka sukauptų turtų. Su miestais jis visą laiką pešėsi; jis buvo jiems prasiskolinęs, jis maitinosi apiplėšdamas jų teritoriją, jų pirklius, imdamas išperkamąjį mokesti už belaisvius, paimtus karuose su jais. Ir riterių kova su visais šiais luomais darėsi tuo įnirtingesnė, kuo labiau pinigų klausimas ir jiems darėsi gyvybiniu klausimu.
Dvasininkija — viduramžių feodalizmo ideologijos atstovė — patyrė nemažesnę istorinio perversmo įtaką. Išradus knygų spausdinimą ir didėjant vis labiau besiplečiančios prekybos poreikiams, ji neteko ne tik skaitymo ir rašymo, bet ir aukštesnio išsimokslinimo monopolio. Darbo pasidalijimas vyko ir intelektualinėje srityje. Naujai susidaręs teisininkų luomas išstūmė dvasininkiją iš daugelio įtakingiausių vietų. Dvasininkija taip pat didele dalimi ėmė darytis nebereikalinga, pati tai patvirtindama nuolat didėjančiu savo tingumu ir nemokšiškumu. Tačiau kuo labiau ji darėsi nebereikalinga, tuo ji darėsi gausesnė dėka savo milžiniškų turtų, kuriuos ji visomis galimomis priemonėmis dar tolydžio didino.
Dvasininkija dalijosi į du visiškai skirtingus sluoksnius. Aristokratišką sluoksnį sudarė dvasinė feodalinė hierarchija: vyskupai ir arkivyskupai, abatai, priorai ir kiti prelatai. Šie aukštieji bažnyčios pareigūnai arba patys buvo imperijos kunigaikščiai, arba kaip feodalai, pavaldūs aukščiausiajai kitų kunigaikščių valdžiai, valdė didelius žemės plotus ir turėjo daugybę baudžiauninkų bei priklausomųjų valstiečių. Jie ne tik taip pat negailestingai, kaip ir bajorai bei kunigaikščiai, išnaudojo savo pavaldinius, bet veikė dar kur kas gėdingiau. Siekiant išplėšti iš pavaldinių paskutinį skatiką arba padidinti bažnyčios paveldimą turto dalį, greta žiaurios prievartos buvo panaudojamos visos religijos gudrybės, greta kankinimo baisybių — visos ekskomunikavimo ir atsisakymo atleisti nuodėmes baisybės, visos klausyklos intrigos. Dokumentų padirbimas buvo šiems garbingiems vyrams įprastinė ir mėgstama apgaudinėjimo priemonė. Nors, be įprastinių feodalinių duoklių ir mokėjimų, jie dar imdavo dešimtinę, bet vis tiek visų šių pajamų nepakako. Norėdami išplėšti iš liaudies dar daugiau lėšų, jie padirbinėjo stebuklingus šventųjų paveikslus ir relikvijas, organizuodavo atlaidus suteikiančias keliones į vadinamąsias šventąsias vietas, prekiavo indulgencijomis — ir ilgą laiką visiškai sėkmingai.
Prieš šiuos prelatus ir jų labai gausią, didėjant politiniams ir religiniams persekiojimams, nuolat stiprėjančią vienuolių žandarmeriją ir susikaupė ne tik liaudies, bet ir bajorijos neapykanta dvasininkams. Tie, kurie buvo betarpiškai pavaldūs imperijai, stovėjo skersai kelio kunigaikščiams. Lengvas ir aprūpintas nutukusių vyskupų bei abatų ir jų vienuolių armijos gyvenimas kėlė bajorijos pavydą ir piktino liaudį, kuri turėjo padengti visas tokio gyvenimo išlaidas. Ir šis pasipiktinimas buvo tuo didesnis, kuo labiau rėžė akis prieštaravimas tarp tų dvasininkų gyvenimo būdo ir jų pamokslų.
Plebėjiškas dvasininkijos sluoksnis buvo kaimų ir miestų kunigai. Jie nepriklausė feodalinei bažnyčios hierarchijai ir neturėjo savo dalies jos turtuose. Jų darbas buvo palyginti mažai kontroliuojamas ir, kad ir koks svarbus jis buvo bažnyčiai, tuo metu jis buvo žymiai mažiau reikalingas, negu policinė kareivinių sąlygomis gyvenusių vienuolių tarnyba. Todėl jie buvo kur kas menkiau apmokami, ir jiems skiriami žemės sklypai dažniausiai būdavo labai nedideli. Jie buvo kilę iš biurgerių arba plebėjų, todėl masių gyvenimo sąlygos jiems buvo gana artimos, ir, nepaisydami savojo kunigų luomo, jie pritarė biurgerių ir plebėjų nuotaikoms. Jei dalyvavimas to meto sąjūdžiuose vienuoliams tebuvo išimtis, tai jiems jis buvo bendra taisyklė. Iš savo tarpo jie davė judėjimo teoretikų ir ideologų, ir daugelis jų, kaip plebėjų ir valstiečių atstovai, už tai pabaigė savo gyvenimą ant ešafoto. Liaudies neapykanta dvasininkams tik pavieniais atvejais buvo nukreipta prieš juos.
Kaip virš kunigaikščių ir bajorų buvo imperatorius, taip virš aukštųjų ir žemesniųjų dvasininkų buvo popiežius. Kaip imperatoriui buvo mokamas „visuotinis pfenigas“[4], imperijos mokesčiai, taip popiežiui -— visuotiniai bažnyčios mokesčiai, iš kurių jis apmokėdavo Romos kurijos prabangą. Nė vienoje šalyje šie bažnyčios mokesčiai — kunigų galybės ir jų gausumo dėka — nebuvo išieškomi taip uoliai ir griežtai, kaip Vokietijoje. Ypač griežtai buvo išieškomos anatos[5], skiriant į vyskupijas. Didėjant poreikiams, buvo išrandamos naujos priemonės pinigams gauti: prekiavimas relikvijomis, indulgencijų pardavinėjimas, jubiliejinės pinigų rinkliavos ir t. t. Tuo būdu didelės sumos kasmet plaukdavo iš Vokietijos į Romą, ir dėl to stiprėjanti priespauda ne tik didino pasipiktinimą kunigais, bet ir žadino nacionalinį jausmą,— ypač bajorijos, labiausiai nacionalinio to meto luomo.
Iš viduramžių miestų pirmykščio pramone ir prekyba besiverčiančių gyventojų sluoksnio, suklestėjus prekybai ir amatams, išsivystė trys griežtai viena nuo kitos atsiribojusios grupės.
Miestų visuomenės viršūnėje buvo patricijų giminės, vadinamieji „kilmingieji“. Tai buvo turtingiausios šeimos. Jos vienos posėdžiavo miesto taryboje ir ėjo visas miesto tarnybas. Todėl jos ne tik tvarkė miesto pajamas, bet ir sunaudodavo jas. Būdamos stiprios dėl savo turto, dėl savo tradicinės, imperatoriaus ir imperijos pripažintos aristokratinės padėties, jos visokiais būdais išnaudojo tiek miesto bendruomenę, tiek ir pavaldžius miestui valstiečius. Jos lupikavo, skolindamos grūdus ir pinigus, pasiglemždavo įvairius monopolius, atimdavo iš bendruomenės vieną po kitos visas jos teises bendrai naudotis miesto miškais bei pievomis ir pačios jais naudojosi, tesirūpindamos vien tiktai savo interesais, savavališkai nustatydavo kelių, tiltų ir vartų muitus bei kitas rinkliavas ir prekiavo cechų privilegijomis, meistro vardo suteikimu, pilietybės teisėmis ir teisingumo vykdymu. Su miesto apylinkių valstiečiais jos elgėsi ne geriau, kaip bajorai ir dvasininkai; atvirkščiai, miestų fogtai ir kaimų valdininkai, kurie visi buvo patricijai, rinkdami mokesčius, rodė, be aristokratiško žiaurumo bei godumo, ir tam tikrą biurokratišką pedantiškumą. Šitaip surinktos miestų pajamos buvo tvarkomos visiškai savavališkai; atskaitomybė miestų knygose, tebuvusi grynas formalumas, buvo labai apleista ir supainiota; išeikvojimai ir kasos trūkumai buvo įprastinis reiškinys. Prisiminus gausius išeikvojimus ir apgaules, kurios 1848 metais buvo atskleistos labai daugelyje miestų valdybų, nesunku suprasti, kaip lengvai tuomet galėjo pralobti iš miesto pajamų kasta, turinti visokias privilegijas, būdama negausi ir glaudžiai sutelkta giminystės ryšių bei interesų bendrumo.
Patricijai pasirūpino, kad miestų bendruomenių teisės, ypač tvarkant finansus, būtų visur užmirštos. Tik vėliau, kai šių ponų piktnaudžiavimas pasidarė jau nebepakenčiamas, bendruomenės vėl pradėjo judėti, norėdamos susigrąžinti sau bent miestų valdymo kontrolės teisę. Daugumoje miestų jos iš tikrųjų atkovojo savo teises. Tačiau dėl amžinų cechų tarpusavio kivirčų, dėl patricijų atkaklumo ir imperijos bei miestų-sąjungininkų vyriausybių jiems teikiamos globos tarybų nariai patricijai čia klasta, čia jėga labai greit faktiškai vėl susigrąžino ankstesnį visišką savo viešpatavimą. XVI šimtmečio pradžioje bendruomenė visuose miestuose vėl sudarė opoziciją.
Miestų opozicija prieš patriciatą dalijosi į dvi frakcijas, kurios labai aiškiai pasireiškė Valstiečių karo metu.
Biurgerių opozicijai, mūsų šiuolaikinių liberalų pirmtakei, priklausė turtingieji ir vidutiniai miestiečiai, taip pat didesnė ar mažesnė dalis — priklausomai nuo vietos sąlygų — smulkiųjų biurgerių. Jų reikalavimai buvo grynai konstitucinio pobūdžio. Jie reikalavo leisti jiems kontroliuoti miestų valdymą ir dalyvauti įstatymų leidžiamojoje valdžioje ar per pačios bendruomenės susirinkimą, ar per bendruomenės atstovus (didžioji taryba, bendruomenės komitetas); toliau — apriboti patricijų nepotizmą ir keleto rinktinių šeimų oligarchiją, kuri vis aiškiau pasireiškė net pačiame patriciate. Be to, geriausiu atveju jie dar reikalavo leisti keletą tarybos vietų užimti miestiečiams iš jų pačių tarpo. Ši partija, prie kurios vietomis prisijungdavo nepatenkinta ir nusmukusi patriciato dalis, turėjo didelę daugumą visuose reguliariuose bendruomenės susirinkimuose ir cechuose. Atvirkščiai, tarybos šalininkai ir radikalesnės opozicijos atstovai, net kartu paėmus, pilnateisių miestiečių tarpe tebuvo mažuma.
Vėliau mes pamatysime, kad ši „nuosaiki“, „teisėta“, „turtinga“ ir „inteligentiška“ opozicija XVI šimtmečio judėjime atlieka visai tokį pat vaidmenį ir turi visai tokį pat pasisekimą, kaip ir jos įpėdinė, konstitucinė partija, 1848—1849 metų judėjime[6].
Beje, biurgerių opozicija dar labai rimtai kovojo prieš dvasininkus, kurių dykaduoniškas, visko pertekęs gyvenimas ir pagedę papročiai ją labai piktino. Ji reikalavo imtis priemonių prieš skandalingą šių garbingų vyrų gyvenimo būdą. Ji reikalavo panaikinti atskirą dvasininkų jurisdikciją, nebeatleisti jų nuo mokesčių ir aplamai sumažinti vienuolių skaičių.
Plebėjų opoziciją sudarė nusigyvenę miestiečiai ir daugybė miesto gyventojų, kurie neturėjo biurgerių teisių: amatininkai pameistriai, padieniai darbininkai ir nemaža atsirandančio liumpenproletariato atstovų, kurių jau buvo ir žemesnėse miestų vystymosi pakopose. Liumpenproletariatas aplamai yra toks reiškinys, kuris — daugiau ar mažiau išsivystęs — buvo pastebimas beveik visose ligšiolinėse visuomenės vystymosi fazėse. Kaip tik tuo metu visuomenėje, kurioje kiekviena profesija, kiekviena gyvenimo sfera dar buvo užsisklendusi gausiomis privilegijomis, dėl feodalizmo irimo smarkiai pagausėjo žmonių, neturinčių aiškios profesijos arba nuolatinės gyvenamosios vietos. Nė vienoje išsivysčiusioje šalyje niekada nebuvo tiek daug valkatų, kaip pirmojoje XVI šimtmečio pusėje. Dalis tų valkatų karo metais stodavo į kariuomenę, kita dalis elgetavo po kaimus ir pagaliau trečia dalis skurdo miestuose, dirbdama padienį ir kitokį darbą, nereikalaujantį būtinai priklausyti kuriam nors cechui. Visi šie trys elementai atliko tam tikrą vaidmenį Valstiečių kare: pirmieji — kunigaikščių kariuomenėje, kuri sumušė valstiečius, antrieji — valstiečių sąmoksluose ir valstiečių būriuose, kur nuolat reiškėsi demoralizuojanti jų įtaka, tretieji — miesto partijų kovose. Tarp kita ko, negalima užmiršti, kad didelėje šios klasės dalyje, ypač kuri gyveno miestuose, tuo metu dar gana stipriai tebesireiškė sveika valstiečio prigimtis, ir ji dar ilgai nežinojo, kas yra šiuolaikinio „civilizuoto“ liumpenproletariato parsidavėliškumas ir sugedimas.
Kaip matome, to meto miestų plebėjų opoziciją sudarė labai įvairūs elementai. Ji vienijo nusigyvenusias senos feodalinės ir cechinės visuomenės sudėtines dalis su dar neišsivysčiusiu, vos bepasirodančiu proletariniu gimstančios šiuolaikinės buržuazinės visuomenės elementu. Iš vienos pusės, tai buvo nuskurdę cechų biurgeriai, savo privilegijomis dar tebesusieti su esama miestų santvarka, o iš kitos pusės — išvaryti iš jų įsigyventų vietų valstiečiai ir atleisti tarnai, kurie dar negalėjo virsti proletarais. Tarpinėje padėtyje tarp vienų ir kitų buvo pameistriai: laikinai jie neįėjo į oficialiąją visuomene ir savo gyvenimo sąlygomis buvo tiek artimi proletariatui, kiek tai buvo įmanoma esant to meto pramonės lygiui ir viešpataujant cechų privilegijoms; tačiau kartu kaip tik dėl tų pačių cechų privilegijų beveik visi jie buvo būsimieji biurgeriai — cechų meistrai. Todėl partinė šio elementų mišinio pozicija neišvengiamai buvo labai nepastovi ir priklausomai nuo vietos sąlygų — skirtinga. Iki Valstiečių karo plebėjų opozicija dalyvauja politinėje kovoje ne kaip partija, o tik kaip triukšminga, mėgstanti plėšti minia, kurią galima pirkti ir parduoti už keletą statinių vyno ir kuri velkasi iš paskos biurgerių opozicijai. Partija ją padaro tik valstiečių sukilimai, bet ir šiuo atveju, keldama savo reikalavimus ir veikdama, ji beveik visur sekė valstiečius — štai akivaizdus įrodymas, kaip tuo metu miestas dar buvo priklausomas nuo kaimo. Savarankiška ji tebuvo tada, kai ji reikalavo atkurti miestų amatų monopolį kaime, kai ji pasisakė prieš miestų pajamų sumažinimą panaikinant feodalines prievoles miestų apylinkėse ir t. t.; trumpai tariant, būdama savarankiška, ji buvo reakcinga, klausė savo pačios smulkiaburžuazinių elementų ir tuo parengė būdingą preliudiją tai tragikomedijai, kurią šių laikų smulkioji buržuazija štai jau trejus metus vaidina, dangstydamasi demokratija.
Tik Tiuringijoje dėl tiesioginės Miuncerio įtakos ir kai kuriose kitose vietose dėl jo mokinių įtakos plebėjiškoji miestų gyventojų dalis buvo visuotinės revoliucinės audros taip pagauta, kad embrioninis proletariato elementas joje trumpam laikui ėmė nusverti visus kitus judėjime dalyvavusius elementus. Šis epizodas, kuris yra kulminacinis viso Valstiečių karo taškas ir kurio centre buvo didžiausia šio karo figūra — Tomas Miunceris, kartu yra ir trumpiausias jo epizodas. Savaime suprantama, kad ši plebėjų dalis turėjo greičiausiai pralaimėti, kad jos judėjimas kartu turėjo būti išimtinai fantastinio pobūdžio ir kad jos reikalavimų išreiškimo būdas turėjo būti labai neapibrėžtas, nes kaip tik jos pagrindas tuometinių santykių sąlygomis buvo silpniausias.
Žemiau visų šių klasių, išskyrus plebėjus, buvo didžiulės išnaudojamos tautos masės — valstiečiai. Valstietį slėgė visa visuomenės piramidė: kunigaikščiai, valdininkai, bajorai, dvasininkai, patricijai ir biurgeriai. Kam jis bepriklausė —kunigaikščiui, imperijos baronui, vyskupui, vienuolynui ar miestui, visur su juo buvo elgiamasi kaip su daiktu, kaip su nešuliniu gyvuliu ir dar blogiau. Jeigu jis buvo baudžiauninkas, jis buvo visiškoje savo šeimininko valdžioje. Jeigu jis buvo priklausomasis valstietis, jam engti užteko vien teisėtų, sutartimi nustatytų prievolių, o tokių prievolių kasdien gausėjo. Didesnę savo laiko dalį jis turėjo dirbti savo šeimininko dvare; iš to, ką jam pavykdavo per keletą laisvų valandų užsidirbti sau, jis turėjo mokėti dešimtinę, činšą, duoklę, mokesčius kunigaikščio reikalams [Bede], kelpinigius (karo mokestis), vietinius mokesčius ir imperijos mokesčius. Jis negalėjo nei apsivesti, nei numirti, neapmokėjęs už tai savo šeimininkui. Reguliariai eidamas lažą, jis dar turėjo savo maloningajam ponui sugrėbstyti kraiką, rinkti žemuoges, mėlynes, sraiges, medžiojant varyti žvėris, skaldyti malkas ir t. t. Teisė žvejoti ir medžioti priklausė ponui; valstietis turėjo ramiai žiūrėti, kaip medžiojamieji žvėrys naikina jo derlių. Bendruomenines valstiečių ganyklas ir miškus beveik visur jėga atėmė ponai. Ponas galėjo pasielgti kaip tinkamas ne tik su valstiečio nuosavybe, bet ir su juo pačiu, jo žmona ir dukterimis. Jam priklausė pirmosios nakties teisė. Jis kiekvienu momentu galėjo įmesti valstietį į kalėjimą, kur jo tuo metu neišvengiamai laukė kankinimas, kaip dabar suimtojo laukia teisminis tardytojas. Jeigu jis norėjo, jis galėjo jį negyvai užplakti arba įsakyti nukirsti jam galvą. Iš tų „paguodžiančių“ Karolinos[7] straipsnių, kuriuose kalbama apie „ausų nupiovimą“, „nosies nupiovimą“, „akių išdūrimą“, „pirštų ir rankų nukirtimą“, „galvos nukirtimą“, „nugalavimą laužant kaulus ratu“, „sudeginimą“, „kankinimą įkaitintomis žnyplėmis“, apie „ketvirčiavimą“ ir t. t., nėra nė vieno, kurio maloningasis sinjoras arba globėjas nebūtų galėjęs savo nuožiūra pritaikyti savo valstiečiams. Ir kas tokiu atveju galėjo ginti valstietį? Teismuose sėdėjo baronai, dvasininkai, patricijai arba teisininkai, kurie gerai žinojo, už ką jie gauna pinigus. Juk visi oficialieji imperijos luomai gyveno, čiulpdami paskutinius valstiečių syvus.
Tačiau valstiečius, kad ir kaip jie buvo įtūžę dėl baisios priespaudos, vis tik sunku buvo įtikinti sukilti. Jų išsisklaidymas nepaprastai kliudė pasiekti kokį nors bendrą susitarimą. Veikė senas, iš kartos į kartą perduodamas įprotis klausyti; daugelyje vietų valstiečiai atprato vartoti ginklą; išnaudojimo žiaurumas čia mažėjo, čia didėjo priklausomai nuo pono asmens. Visa tai padėjo laikyti valstiečius paklusnius. Todėl viduramžiais buvo daug vietinio pobūdžio valstiečių sukilimų, bet užtat bendro, visos nacijos valstiečių sukilimo — bent Vokietijoje — iki Valstiečių karo nebuvo nė vieno. Be to, vieni valstiečiai nepajėgė įvykdyti revoliucijos, kol prieš juos buvo organizuota susivienijusių ir užsisklendusių kunigaikščių, bajorų ir miestų jėga. Tam tikrų šansų laimėti jiems galėjo teikti tik sąjunga su kitais luomais. Bet kaip jie galėjo susivienyti su kitais luomais, jeigu visi luomai juos vienodai išnaudojo?
Taigi mes matome, kad XVI amžiaus pradžioje įvairūs imperijos luomai — kunigaikščiai, bajorai, prelatai, patricijai, biurgeriai, plebėjai ir valstiečiai — sudarė nepaprastai chaotišką masę, kurios poreikiai buvo labai įvairūs ir visomis kryptimis susikryžiuodavo. Kiekvienas luomas stovėjo skersai kelio kitam ir tolydžio čia atvirai, čia slaptai su visais kitais kovojo. Toks visos nacijos susiskaldymas į dvi dideles stovyklas, koks buvo pirmosios prancūzų revoliucijos pradžioje ir koks yra šiuo metu aukštesnėje vystymosi pakopoje priešakinėse šalyse, tuometinėmis sąlygomis buvo tiesiog neįmanomas; jis būtų galėjęs apytikriai pasireikšti tik tuo atveju, jei būtų sukilęs žemiausias, visų kitų luomų išnaudojamas tautos sluoksnis: valstiečiai ir plebėjai. Sudėtingą to meto interesų, pažiūrų ir siekimų susipynimą lengvai suprasime, jei prisiminsime tą painiavą, kurią per pastaruosius dvejus metus sukėlė į feodalinę bajoriją, buržuaziją, smulkiąją buržuaziją, valstietiją ir proletariatą susiskirsčiusios vokiečių nacijos kur kas mažiau paini dabartinė sudėtis.
(1) Paraką, kaip dabar neabejotinai įrodyta, arabai per Indiją atsigabeno iš Kinijos, o iš arabų kartu su šaunamuoju ginklu per Ispaniją jis pateko į Europą.
[2] Hanza — prekybinė ir politinė sąjunga, sudaryta viduramžių Vokietijos miestų, kurie buvo Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėje ir prie įtekančių į šias jūras upių; šios sąjungos tikslas buvo įvesti prekybos monopolį Šiaurės Europoje. Hanza suklestėjo antroje XIV amžiaus pusėje.
[3] Činšas — vienas iš feodalinių mokesčių, kurį mokėjo asmenys, turėję smulkius žemės sklypus.
Mokestis mirties atveju (Sterbefall, Todfall) buvo išieškomas iš palikimo, remiantis feodaline senjoro teise į mirusio valstiečio žemės sklypą ir turtą (Prancūzijoje — „negyvos rankos teisė“); Vokietijoje feodalai paprastai atimdavo iš įpėdinių geriausią galviją.
Apsauginiai pinigai (Schutzgelder) — rinkliava feodalui kaip mokestis už „globą“ ir teisminę „apsaugą“, kurią senjoras neva teikė savo pavaldiniams.
[4] „Visuotinis pjenigas“ (gemeiner Pfennig) — mokestis, kuris buvo pagalvės mokesčio ir turto mokesčio kombinacija. Pagrindinė mokesčio našta teko valstiečiams.
[5] Anatomis buvo vadinamas vienkartinis mokestis Romos kurijos naudai, imamas iš asmenų, kuriuos popiežius paskirdavo į bažnytines tarnybas (beneficijas). Dažniausiai jis buvo lygus metinėms pajamoms iš suteikiamų beneficijų, kurių valdytojai, gyventojų tarpe vykdydami rinkliavas ir iš jų prievarta išreikalaudami, susigrąžindavo sau šimteriopai daugiau, negu sumokėdavo skiriami į bažnytinę tarnybą.
[6] Engelsas turi galvoje vokiečių buržuazinius liberalus, kurie 1848—1849 metų revoliucijos laikotarpiu sudarė Frankfurto Nacionalinio susirinkimo ir atskirų Vokietijos valstybių nacionalinių susirinkimų daugumą. Pirmaisiais revoliucijos mėnesiais kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Prūsijoje) liberalai vadovavo „konstitucinėms vyriausybėms“, bet paskui juos pakeitė biurokratijos ir bajorijos atstovai. Konstitucionalistai siekė išlaikyti karaliaus valdžią kaip atramą prieš tolesnį revoliucijos vystymąsi ir gilėjimą, norėdami šią valdžią apriboti liberaline buržuazine konstitucija. Jų taikstymosi taktika ir išdavikiški sandėriai su reakcingomis partijomis buvo viena iš svarbiausių Vokietijos 1848—1849 metų revoliucijos pralaimėjimo priežasčių.
[7] Čia turimas galvoje Karolio V baudžiamasis teisynas (Constitutio criminalis Carolina), kurį priėmė reichstagas Regensburge 1532 metais; šis teisynas numatė nepaprastai žiaurias bausmes.