Friedrich Engels
Valstiečių karas Vokietijoje
II
Tokių įvairių tuo metu luomų grupavimasis į stambesnius junginius buvo beveik neįmanomas jau vien dėl decentralizacijos ir atskirų vietovių bei provincijų savarankiškumo, dėl to, kad pramonės ir prekybos atžvilgiu provincijos buvo viena nuo kitos atitolusios ir susisiekimas buvo prastas. Toks grupavimasis prasidėjo tik tuomet, kai Reformacijos laikotarpiu visur paplito revoliucinės religinės-politinės idėjos. Įvairūs luomai, pritardami šioms idėjoms arba priešindamiesi joms, sukoncentravo vokiečių naciją, tiesa, tik labai sunkiai ir tik apytikriai, į tris dideles stovyklas: į katalikų, arba reakcinę, stovyklą, į liuteronų, arba biurgerių reformatų, stovyklą ir į revoliucinę stovyklą. Jei mes ir šiame dideliame nacijos susiskaldyme randame mažai nuoseklumo, jei mes pirmosiose dviejose stovyklose iš dalies matome tuos pačius elementus, tai tat paaiškinama ta pakrikimo būkle, kurioje buvo dauguma iš viduramžių paveldėtų oficialių luomų, ir ta decentralizacija, dėl kurios tie patys luomai įvairiose vietose galėjo laikinai dėtis prie priešingų krypčių. Per pastaruosius kelerius metus mes taip dažnai turėjome progą stebėti Vokietijoje visai analogiškus reiškinius, kad mūsų neturi stebinti toks pažiūrėti margas luomų ir klasių susipynimas, esant kur kas sudėtingesniems XVI šimtmečio santykiams.
Vokiečių ideologija, nepaisydama pastarojo meto patyrimo, vis dar tebelaiko kovą, padariusią galą viduramžiams, vien tik įnirtingomis teologinėmis rietenomis. Jei tik ano meto žmonės būtų galėję susitarti dėl dangiškų dalykų, tai, mūsų tėvyninių istorijos žinovų ir valstybės išminčių nuomone, jiems nebūtų buvę jokio pagrindo ginčytis dėl žemiškų reikalų. Šie ideologai yra tokie lengvatikiai, kad ima už gryną pinigą visas iliuzijas, kurias viena ar kita epocha pati susikuria apie save arba kurias to meto ideologai sukuria apie savo epochą. Tokio tipo žmonės laiko, pavyzdžiui, 1789 metų revoliuciją tik kiek per karštais debatais dėl konstitucinės monarchijos pranašumų palyginti su absoliutine monarchija, liepos revoliuciją — praktiniu ginču dėl teisės „iš dievo malonės“ nepagrįstumo, vasario revoliuciją — mėginimu išspręsti klausimą: „respublika ar monarchija?“ ir t. t. Apie Klasių kovą, kuri vyksta šių sukrėtimų metu ir kurios vaizdžiausia išraiška yra kiekvieną kartą jos vėliavoje įrašomi politiniai šūkiai, — apie šią klasių kovą mūsų ideologai net ir dabar neturi nė mažiausio supratimo, nors apie tai pakankamai garsiai byloja ne tik tos žinios, kurios pasiekia mus iš užsienio, bet ir rūstus, pasipiktinimo kupinas daugelio tūkstančių vokiečių proletarų balsas.
Ir vadinamųjų XVI šimtmečio religinių karų metu reikalas pirmiausia lietė visiškai aiškius materialinius klasių interesus; šie karai taip pat buvo klasių kovos pasireiškimas, kaip ir vėlesni vidiniai konfliktai Anglijoje ir Prancūzijoje. Jei ši klasių kova buvo tuomet religinio pobūdžio, jei atskirų klasių interesai, poreikiai ir reikalavimai buvo paslėpti po religiniu apvalkalu, tai tat nė kiek nekeičia reikalo ir lengvai paaiškinama laiko sąlygomis.
Viduramžiai išsivystė visiškai primityviu pagrindu. Jie nušlavė nuo žemės paviršiaus senąją civilizaciją, senąją filosofija, politiką ir jurisprudenciją, kad viską pradėtų iš pat pradžių. Vienintelis dalykas, kurį jie perėmė iš žlugusio senojo pasaulio, buvo krikščionybė ir pusiau sugriauti, visos savo pirmesnės civilizacijos netekę miestai. Dėl to, kaip esti visose ankstyvose vystymosi pakopose, intelektualinio švietimo monopolis atiteko kunigams ir pats švietimas kartu įgavo iš esmės teologinį pobūdį. Dvasininkų rankose politika ir jurisprudencija, kaip ir visi kiti mokslai, pasidarė paprastomis teologijos šakomis, ir joms buvo taikomi tie patys principai, kurie viešpatavo teologijoje. Bažnyčios dogmos tuo pačiu metu pasidarė ir politinėmis aksiomomis, o biblijos tekstai kiekviename teisme įgavo įstatymo galią. Net tuomet, kai susidarė atskiras teisininkų luomas, jurisprudencija dar ilgą laiką buvo teologijos globoje. Šis teologijos vyresniškumas visose protinės veiklos srityse tuo pačiu metu buvo būtina pasekmė tos padėties, kurią buvo užėmusi bažnyčia kaip bendriausioji esamosios feodalinės santvarkos sintezė ir bendriausioji jos sankcija.
Aišku, kad šiomis sąlygomis visi bendra forma išreikšti užsipuolimai prieš feodalizmą ir pirmiausia užsipuolimai prieš bažnyčią, visos revoliucinės socialinės ir politinės doktrinos kartu ir visų pirma turėjo būti ir teologinės erezijos. Kad galima būtų pulti esamus visuomeninius santykius, reikėjo nuo jų nuplėšti šventumo aureolę.
Revoliucinė opozicija prieš feodalizmą eina per visus viduramžius. Ji pasireiškia, sutinkamai su laiko sąlygomis, čia kaip mistika, čia kaip atvira erezija, čia kaip ginkluotas sukilimas. Kai dėl mistikos, tai yra žinoma, kokie priklausomi nuo jos buvo XVI šimtmečio reformatoriai; daug ką iš jos paėmė ir Miunceris, Erezijos iš dalies išreiškė patriarchališkų Alpių piemenų reakciją prieš besiskverbiantį į jų tarpą feodalizmą (valdiečiai[1]); iš dalies feodalizmo rėmus peraugusių miestų opoziciją prieš feodalizmą (albigiečiai[2], Arnoldas iš Brešijos ir t. t.); iš dalies atvirus valstiečių sukilimus (Džonas Bolas, vengrų pamokslininkas Pikardijoje[3] ir t. t). Patriarchalinę valdiečių ereziją, lygiai kaip ir šveicarų sukilimą, mes galime čia palikti nuošalyje kaip savo forma ir turiniu reakcinį, be to, tik vietinę reikšmę turintį mėginimą atsitverti nuo istorinio vystymosi. Kitomis dviem viduramžių erezijos formomis jau XII amžiuje pasireiškia pirmtakai to didžiojo priešingumo tarp biurgerių ir valstiečių bei plebėjų opozicijos, kuris sužlugdė Valstiečių karą. Šis priešingumas reiškiasi per visus vėlesnius viduramžius.
Miestų erezija — о ji iš tikrųjų yra oficialioji viduramžių erezija — buvo nukreipta daugiausia prieš dvasininkus, kurių turtus ir politinę padėtį ji puldavo. Panašiai kaip dabar buržuazija reikalauja pigios vyriausybės — gouvernement à bon marché, lygiai taip pat ir viduramžių biurgeriai pirmiausia reikalavo pigios bažnyčios — église а bon marché. Reakcinga savo forma, kaip ir kiekviena erezija, kuri tolesnį bažnyčios ir dogmų išsivystymą gali laikyti tik išsigimimu, biurgeriškoji erezija reikalavo atkurti paprastą pirmykštės krikščioniškosios bažnyčios santvarką ir panaikinti uždarą dvasininkų luomą. Šis pigus sutvarkymas šalino vienuolius, prelatus, Romos kuriją, žodžiu tariant, viską, kas bažnyčioje brangiai kainavo. Miestai, kurie patys buvo respublikos, kad ir monarchų globojamos, savo užsipuolimais prieš popiežystę pirmą kartą bendra forma išreiškė tą teiginį, kad normali buržuazijos viešpatavimo forma yra respublika. Jų priešiškas nusistatymas kai kurių dogmų ir bažnyčios nuostatų atžvilgiu paaiškinamas iš dalies tomis priežastimis, apie kurias jau anksčiau buvo pasakyta, iš dalies kitomis jų gyvenimo sąlygomis. Pavyzdžiui, niekas taip gerai nepaaiškina priežasties, dėl kurios jie taip įnirtingai puolė dvasininkijos celibatą, kaip Bokačo. Arnoldas iš Brešijos Italijoje ir Vokietijoje, albigiečiai Pietų Prancūzijoje, Džonas Viklifas Anglijoje, Husas ir kalikstinai[4] Bohemijoje[5] buvo svarbiausi šios krypties atstovai. Ta aplinkybė, jog opozicija prieš feodalinę santvarką čia pasireiškia tik kaip opozicija prieš bažnytinį feodalizma, labai paprastai paaiškinama tuo, kad miestai jau visur buvo pripažintas luomas ir turėjo pakankamai galimybių kovoti su pasaulietiniu feodalizmu, remdamiesi savo privilegijomis, panaudodami ginklą arba luomų susirinkimuose.
Tiek Pietų Prancūzijoje, tiek Anglijoje ir Bohemijoje mes jau matome, kad didesnė žemesniosios bajorijos dalis prisideda prie miestų kovos prieš dvasininkus ir prie erezijų — reiškinys, kuris paaiškinamas žemesniosios bajorijos priklausomumu nuo miestų, o taip pat pirmosios ir pastarųjų interesų bendrumu jų opozicijoje prieš kunigaikščius ir prelatus. Su šiuo reiškiniu mes vėl susidursime Valstiečių kare.
Visiškai kitokio pobūdžio buvo ta erezija, kuri tiesiogiai išreiškė valstiečių ir plebėjų poreikius ir beveik visuomet buvo derinama su sukilimu. Pritardama visiems biurgeriškosios erezijos reikalavimams dėl dvasininkų, popiežystės ir pirmykštės krikščioniškosios bažnyčios santvarkos atkūrimo, ji tuo pačiu metu ėjo nepalyginti toliau. Ji reikalavo atkurti pirmykštės krikščioniškosios lygybės santykius tarp religinės bendruomenės narių, taip pat pripažinti šią lygybę kaip normą ir pilietiniame gyvenime. Iš „dievo vaikų lygybės“ ji išvesdavo pilietinę lygybę ir dalinai net turto lygybę. Sulyginti bajoriją su valstiečiais, patricijus ir privilegijuotuosius miestiečius su plebėjais, panaikinti lažą, duoklę, mokesčius, privilegijas ir bent ryškiausius turtinius skirtumus — štai tie reikalavimai, kurie daugiau ar mažiau tvirtai buvo keliami kaip būtinos išvados iš ankstyvosios krikščionybės mokymo. Ši valstietiškoji-plebėjiškoji erezija, kurią feodalizmo klestėjimo laikotarpiu, pavyzdžiui, albigiečių skelbiamą, dar vargiai galima atskirti nuo biurgeriškosios erezijos, išsivysto į griežtai išsiskiriančią partinę pažiūrą XIV ir XV šimtmetyje, kai ji, kaip taisyklė, pasirodo visiškai savarankiškai greta biurgeriškosios erezijos. Taip, pavyzdžiui, Džonas Bolas, Uoto Tailerio sukilimo[6] skelbėjas Anglijoje, veikia greta Viklifo pasekėjų ir taboritai[7] — greta kalikstinų Bohemijoje. Taboritų tarpe jau tuomet po teokratine skraiste pasireiškė net respublikoniškoji tendencija, kurią XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje toliau išvystė plebėjų atstovai Vokietijoje.
Prie šios erezijos formos prisideda egzaltacija, būdinga mistinėms sektoms, flagelantams, lolardams[8] ir kt., kurie tęsė revoliucinę tradiciją reakcijos laikais.
Plebėjai tuo metu buvo vienintelė klasė, kuri visiškai nepriklausė oficialiajai visuomenei. Jie buvo laisvi tiek nuo feodalinių, tiek ir nuo biurgerinių ryšių. Jie neturėjo nei privilegijų, nei nuosavybės; jie neturėjo net sunkiomis prievolėmis apdėto turto, kokį turėjo valstiečiai ir smulkieji biurgeriai. Jie buvo visais atžvilgiais beturčiai ir beteisiai; jų gyvenimo sąlygos neturėjo jokio tiesioginio sąlyčio su tuo metu veikusiais institutais, kurie juos visiškai ignoravo. Jie buvo gyvas feodalinės ir cechinės-biurgeriškosios visuomenės irimo simptomas: ir tuo pačiu metu pirmieji šiuolaikinės buržuazinės visuomenės pirmtakai.
Ši plebėjų padėtis paaiškina, kodėl plebėjiškoji visuomenės dalis jau tuomet negalėjo apsiriboti vien tik kova prieš feodalizmą ir privilegijuotuosius miestiečius; kodėl ji, bent svajonėse, turėjo išeiti už tuomet vos tik atsirandančios šiuolaikinės buržuazinės visuomenės ribų; kodėl ji, neturėdama jokios nuosavybės, turėjo jau suabejoti dėl institutų, pažiūrų ir vaizdinių, kurie buvo būdingi visoms klasiniais prieštaravimais besiremiančioms visuomeninėms formoms. Ankstyvosios krikščionybės chiliastinės svajonės[9] tam buvo patogus pradinis taškas. Bet tuo pačiu metu šis siekimas išsiveržti ne tiktai iš dabarties, bet ir užbėgti ateičiai už akių galėjo būti tik prievartinis, fantastiškas, ir pats pirmasis mėginimas įgyvendinti jį praktikoje turėjo judėjimą nublokšti atgal į tuos siaurus rėmus, kuriuos teleido tuometinės sąlygos. Užsipuolimai prieš privatinę nuosavybę, turto bendrumo reikalavimas neišvengiamai turėjo išsigimti į primityvią labdarybės organizaciją; miglota krikščioniška lygybė daugiausia galėjo virsti buržuazine „lygybe prieš įstatymą“; bet kurių valdžios organų panaikinimas galų gale virto tautos renkamų respublikinių vyriausybių sudarymu. Komunizmo numatymas fantazijoje iš tikrųjų virto šiuolaikinių buržuazinių santykių numatymu.
Šį prieštaraujantį tikrovei, bet plebėjų gyvenimo sąlygų visiškai paaiškinamą vėlesnės istorijos numatymą mes sutinkame pirmą kartą Vokietijoje, Tomo Miuncerio doktrinoje ir jo partijoje. Tiesa, taboritai turėjo tam tikrą chiliastinį turto bendrumą, bet tik kaip grynai karinę priemonę. Tik Miunceriui šios komunistinių idėjų prošvaistės pirmą kartą pasidaro realios visuomeninės grupės siekimų išraiška, tik jis pirmą kartą jas suformulavo tam tikru tikslumu, ir, pradedant nuo jo, mes jas vėl atrandame kiekviename dideliame liaudies sukrėtime, kol jos palaipsniui susilieja su šiuolaikiniu proletariniu judėjimu, panašiai kaip viduramžiais laisvųjų valstiečių kova prieš vis labiau ir labiau juos apraizgantį feodalinį viešpatavimą susilieja su baudžiauninkų ir priklausomųjų valstiečių kova už visišką feodalizmo panaikinimą.
Tuo metu, kai pirmojoje iš trijų didžiųjų stovyklų, konservatyvioje katalikų stovykloje, susirinko visi tie elementai, kurie buvo suinteresuoti esamosios santvarkos išsaugojimu, t. y. imperijos valdžia, dvasiniai ir dalis pasaulietinių kunigaikščių, turtingesni bajorijos sluoksniai, prelatai ir miestų patriciatas, po biurgeriškosios nuosaikios liuterinės reformos vėliava susivienijo pasiturintieji opozicijos elementai — žemesniosios bajorijos masė, biurgeriai ir net dalis pasaulietinių kunigaikščių, kurie tikėjosi pralobti, konfiskavus bažnyčios turtus, ir kurie siekė pasinaudoti patogia proga didesniam nepriklausomumui nuo imperijos išsikovoti. Pagaliau valstiečiai ir plebėjai susitelkė į revoliucinę partiją, kurios reikalavimus ir doktrinas griežčiausiai suformulavo Miunceris.
Liuteris ir Miunceris savo doktrinomis, taip pat savo charakteriu ir savo veiksmais visiškai atstovauja kiekvienas savo partijai.
Laikotarpiu nuo 1517 iki 1525 m. Liuteris išgyveno tą pačią evoliuciją, kurią šiuolaikiniai vokiečių konstitucionalistai išgyveno laikotarpiu nuo 1845 iki 1849 m. ir kurią išgyvena bet kuri buržuazinė partija, laikinai atsidūrusi judėjimo priešakyje ir šio judėjimo eigoje pralenkiama užpakalyje jos esančios plebėjiškos arba proletarinės partijos.
Kai 1517 metais Liuteris pirmą kartą stojo prieš katalikų bažnyčios dogmas ir jos santvarką, jo opozicija iš viso dar nebuvo bent kiek apibrėžto pobūdžio. Neprasilenkdama su pirmesnės biurgeriškosios erezijos reikalavimais, ji neatmetė ir negalėjo atmesti jokios radikalesnės krypties. Pirmuoju momentu visi opoziciniai elementai turėjo būti suvienyti, turėjo būti panaudota kuo ryžtingiausia revoliucinė energija, katalikų ortodoksijai reikėjo priešpastatyti visą daugybę ligi to laiko buvusių erezijų. Lygiai taip pat mūsų liberaliniai buržua dar 1847 metais buvo revoliucingi, vadino save socialistais ir komunistais ir skelbė darbininkų klasės emancipacijos idėjas. Šiuo pirmuoju Liuterio veiklos laikotarpiu jo stipri valstietiška prigimtis reiškėsi kuo audringiausiai.
„Jeigu jų“ (t. y. Romos dvasininkų) „pašėlęs siautėjimas tebesitęs toliau, tai, man atrodo, kažin ar atsiras geresnė priemonė jam sutramdyti, kaip ta, kad karaliai ir kunigaikščiai griebtųsi prievartos, apsiginkluotų ir užpultų tuos kenksmingus žmones, kurie nuodija visą pasaulį, ir kartą visiems laikams ginklu, o ne žodžiais padarytų galą jų žaidimui. Jeigu mes vagis baudžiame kardu, žmogžudžius — kartuvėmis, o eretikus — ugnimi, tai juo labiau ar neturime mes užpulti šiuos žalingus pragaišties mokytojus, popiežius, kardinolus, vyskupus ir visą kitą Romos sodomos šunaują, visokiais ginklais ir nuplauti savo rankas jų kraujuje?“[10]
Bet šis pirmas revoliucinis įkarštis truko neilgai. Žaibas, kurį sviedė Liuteris, trenkė į patį taikinį. Visa vokiečių tauta sujudo. Iš vienos pusės, valstiečiai ir plebėjai jo atsišaukimuose prieš dvasininkus, jo krikščioniškosios laisvės skelbime pamatė signalą sukilti; iš antros pusės, prie jo prisidėjo nuosaikesni biurgeriai ir žymi dalis žemesniosios bajorijos; bendras srautas patraukė su savim net kunigaikščius. Vieni manė, kad atėjo diena suvesti sąskaitas su visais savo engėjais, kiti norėjo tik padaryti galą dvasininkų galybei ir priklausomumui nuo Romos, panaikinti katalikišką hierarchiją ir pasipelnyti iš bažnyčios turtų konfiskavimo. Partijos atsiribojo ir iškėlė savo atstovus. Liuteris turėjo pasirinkti vieną iš jų. Jis, Saksonijos kurfiursto globotinis, gerbiamas Vitenbergo profesorius, per vieną naktį pasidaręs galingas ir garsus, — šis ištiso būrio įvairių prisiplakėlių ir pataikūnų apsuptas didis žmogus nedvejojo nė minutės. Jis išsižadėjo liaudiškų judėjimo elementų ir perėjo į biurgerių, bajorų ir kunigaikščių pusę. Jo šaukimas į naikinamąjį karą prieš Romą nutilo; Liuteris ėmė dabar skelbti taikų vystymąsi ir pasyvų priešinimąsi (plg., pavyzdžiui, „Į vokiečių nacijos bajoriją“, 1520[11] ir t. t). Į Huteno kvietimą atvykti pas jį ir Zikingeną į Ebernburgą, bajorų sąmokslo prieš dvasininkus ir kunigaikščius centrą, Liuteris atsakė:
„Aš nenorėčiau, kad evangelija būtų skelbiama smurtu ir kraujo praliejimu. Žodis nugalėjo pasaulį, žodžio dėka išliko bažnyčia, žodžio dėka ji vėl atgims, o antikristas, kaip jis savo tikslą pasiekė be smurto, be smurto ir žlugs“.
Šis posūkis arba, teisingiau tariant, šis tikslesnis Liuterio krypties apibrėžimas padarė pradžią tam derėjimuisi dėl išsaugotinų arba reformuotinų institutų ir dogmų, toms šlykščioms diplomatinėms gudrybėms, machinacijoms, intrigoms ir sandėriams, kurių rezultatas buvo Augsburgo išpažinimas[12], ši galų gale išsiderėta reformuotos biurgeriškos bažnyčios konstitucija. Tai buvo tokia pat apgaulė, kokia visai neseniai politine forma su kokčiu tikslumu buvo pakartota Vokietijos nacionaliniuose susirinkimuose, susitariamuosiuose susirinkimuose, rūmuose konstitucijai peržiūrėti ir Erfurto parlamente[13]. Miesčioniškas oficialiosios reformacijos pobūdis šiose derybose pasireiškė kuo aiškiausiai.
Tai, kad Liuteris, nuo to laiko virtęs oficialiu biurgerinės reformos atstovu, ėmė skelbti pažangą įstatymo rėmuose, turėjo savo rimtas priežastis. Dauguma miestų buvo perėję į nuosaikiosios reformos pusę; žemesnioji bajorija vis labiau dėjosi prie jos; dalis kunigaikščių buvo už ją, kiti svyravo. Jos laimėjimą galima buvo laikyti užtikrintu bent žymioje Vokietijos dalyje. Jei taikus vystymasis būtų vykęs toliau, kitos sritys nebūtų galėjusios ilgą laiką priešintis nuosaikiosios opozicijos spaudimui. O bet koks prievartinis sukrėtimas turėjo sukelti nuosaikiosios partijos konfliktą su kraštutine — plebėjų ir valstiečių — partija, turėjo atstumti nuo judėjimo kunigaikščius, bajoriją ir daugelį miestų; būtų likusios tik dvi galimos išeitys: arba valstiečiai ir plebėjai būtų paėmę viršų prieš biurgerių partiją, arba visas pažangiąsias partijas būtų sutriuškinusi katalikiškoji restauracija. Mes pastaruoju metu turėjome nemaža pavyzdžių, kaip buržuazinės partijos, pasiekusios kad ir mažiausią pergalę, mėgina su pažangos — įstatymo rėmuose — pagalba laviruoti tarp revoliucijos Skilos ir restauracijos Charibdos.
Kadangi dėl bendrųjų visuomeninių ir politinių to meto sąlygų kiekvieno pasikeitimo rezultatai neišvengiamai turėjo išeiti į naudą kunigaikščiams ir padidinti jų galybę, tai ir biurgerinė reforma, kuo griežčiau ji atsiskirdavo nuo plebėjiškų ir valstietiškų elementų, tuo labiau turėjo patekti į priėmusių reformaciją kunigaikščių kontrolę. Pats Liuteris vis labiau darėsi jų vergas, ir liaudis puikiai tai žinojo, sakydama, kad Liuteris pasidarė toks pat kunigaikščių pakalikas, kaip ir kiti, ir apmėtydama jį Orlamiundėje akmenimis.
Kilus Valstiečių karui, ir kaip tik tose vietovėse, kur kunigaikščiai ir bajorai daugiausia buvo katalikai, Liuteris pamėgino atlikti tarpininko vaidmenį. Jis griežtai užsipuolė valdžią. Ji pati, primetusi priespaudą, esanti kalta dėl sukilimo; prieš ją sukilę ne valstiečiai, o pats dievas. Bet, antra vertus, ir sukilimas, aišku, esąs bedieviškas dalykas ir prieštaraująs evangelijai. Pagaliau jis patarė abiem pusėms nusileisti ir susitarti gražumu.
Tačiau, nepaisant šių geranoriškų tarpininkaujamųjų pasiūlymų, sukilimas greitai plėtėsi, apimdamas net protestantiškas, Liuterį remiantiems kunigaikščiams, bajorams ir miestams pavaldžias sritis, ir greitai peraugo biurgerinę „nuosaikią“ reformą. Visai arti nuo Liuterio, Tiuringijoje, savo vyriausiąją būstinę įrengė ryžtingiausioji, Miuncerio vadovaujama sukilėlių partija. Dar keli laimėjimai, ir visa Vokietija būtų buvusi liepsnos apimta, Liuteris būtų buvęs apsuptas ir, galimas dalykas, kaip išdavikas pervarytas per ietininkų rikiuotę, o visa biurgerinė reforma būtų buvusi nušluota audringo valstiečių ir plebėjų revoliucijos srauto. Galvoti daugiau nebuvo kada. Revoliucijos akivaizdoje buvo užmiršti visi senieji kivirčai; palyginti su valstiečių miniomis Romos sodomos tarnai buvo nekalti avinėliai, geručiai dievo vaikeliai; biurgeriai ir kunigaikščiai, bajorai ir dvasininkai, Liuteris ir popiežius susivienijo „prieš galvažudiškas ir plėšikiškas valstiečių gaujas“[14].
„Kiekvienas, kas gali, turi juos kapoti, smaugti ir badyti, slaptai ir viešai, taip, kaip užmušamas pasiutęs šuo“, sušunka Liuteris. „Todėl, mielieji ponai, ateikite į pagalbą, gelbėkite; durkite, muškite, smaukite juos, kas tik gali, ir jei čia kas žus, tai tebūnie jis palaimintas, — laimingesnės mirties nė būti negali“. Tik nereikia rodyti valstiečiams neteisingai suprasto gailestingumo. Žmonės, kurie gailisi tų, kurių pats dievas ne tik nesigaili, bet ir nori juos nubausti ir pražudyti, patys prisideda prie maištininkų. Vėliau ir patys valstiečiai išmoks dėkoti dievui už tai, kad, atidavę vieną karvę, jie gali ramiai naudotis kita; o kunigaikščiams sukilimas parodys, kokia yra prastuomenės dvasia ir kad ją valdyti galima tik prievarta. „Išminčius sako: cibus, onus et virga asino[15]; valstiečiams užtenka ir avižų pelų; jie neklauso žodžio ir yra neprotingi — tad tegu jiems įteigia paklusnumą rimbas ir šautuvas, jie patys to nusipelnė. Mes turime melstis už juos, kad jie paklustų; jeigu jie nepaklus, tai jiems neturi būti rodoma ir gailesčio. Tegul tada tars jiems savo žodį šautuvas, kitaip jie pridarys tūkstantį kartų daugiau pikto“.
Lygiai tokia pat kalba prabilo ir mūsų šviesaus atminimo socialistiniai ir filantropiniai buržua, kai proletariatas po kovo dienų pareikalavo savo dalies pergalės vaisių.
Išvertęs bibliją, Liuteris davė plebėjų judėjimui į rankas galingą ginklą. Biblijoje jis savo laikų feodalizuotai krikščionybei priešpastatė kuklią pirmųjų šimtmečių krikščionybę, irstančiai feodalinei visuomenei — vaizdą visuomenės, kuri visiškai nepažinojo daugiasluoksnės, dirbtinės feodalinės hierarchijos. Valstiečiai visapusiškai panaudojo šį ginklą prieš kunigaikščius, bajorus ir dvasininkus. Dabar Liuteris nukreipė jį prieš valstiečius ir iš biblijos padarė tikrą ditirambą dievo paskirtai valdžiai — ditirambą, už kurį geresnio niekad nesugebėjo sukurti nė vienas absoliutinės monarchijos batlaižis. Su biblijos pagalba buvo sankcionuota ir iš dievo malonės kunigaikščių valdžia, ir nuolankus paklusnumas, ir net baudžiava. Tai buvo išsižadėjimas ne tik valstiečių sukilimo, bet ir paties Liuterio maišto prieš dvasinę ir pasaulietinę valdžią; tuo būdu Liuteris išdavė kunigaikščiams ne tik liaudies, bet ir biurgerių judėjimą.
Ar reikia mums išvardyti tuos buržua, kurie visai neseniai vėl pateikė mums pavyzdžių, kad jie lygiai taip pat moka išsižadėti ir savo pačių praeilies?
Dabar biurgeriniam reformatoriui Liuteriui priešpastatykime plebėjiškąjį revoliucionierių Miuncerį.
Tomas Miunceris gimė Štolberge, Harco kalnų papėdėje, apie 1498 metus[16]. Jo tėvas, Štolbergo grafų savavaliavimo auka, matyti, savo gyvenimą baigė kartuvėse. Būdamas dar tik penkiolikos metų amžiaus, Miunceris Halio mieste, mokykloje, įsteigė slaptą sąjungą prieš Magdeburgo arkivyskupą ir aplamai prieš Romos bažnyčią. Jo gilios žinios tuometinės teologijos srityje padėjo jam anksti įsigyti daktaro laipsnį ir gauti kapeliono vietą Halio moterų vienuolyne. Jau čia su didžiausia panieka jis žiūrėjo į bažnyčios dogmas ir apeigas, mišių metu jis visai praleidžia žodžius apie pavirtimą dievo kūnu ir krauju ir, kaip apie jį pasakoja Liuteris, valgo viešpaties kūną nepašventintą. Svarbiausias jo studijų objektas buvo viduramžių mistikai, ypač chiliastiniai Joachimo iš Kalabrijos raštai. Ryšium su prasidėjusia reformacija ir tam laikui būdingu visuotiniu subruzdimu Miunceriui atrodė, kad tūkstantmetė karalystė, paskutinis išsigimusios bažnyčios ir ištvirkusio pasaulio teismas, kurį šis rašytojas pranašavo ir vaizdavo, yra jau nebetoli. Jo pamokslams aplinkinėse vietovėse buvo karštai pritariama. 1520 metais jis kaip pirmas evangelikų pamokslininkas atvyko į Cvikau. Čia jis užtiko vieną iš tų egzaltuotų chiliastinių sektų, kurios vis dar slaptai gyvavo daugelyje vietovių; laikinas jų romumas ir nuošalumas tebuvo augusios žemutinių visuomenės sluoksnių opozicijos esamajai santvarkai priedanga, ir dabar, stiprėjant visuotiniam bruzdėjimui, jos ėmė reikštis vis atviriau ir atkakliau. Tai buvo anabaptistų[17] sekta, kuriai vadovavo Niklas Štorchas. Jie skelbė artėjant paskutinį teismą ir tūkstantmetę karalystę; jie regėdavo „vizijas, juos apimdavo ekstazė ir pranašavimo dvasia“. Netrukus jie suėjo į konfliktą su Cvikau miesto taryba. Miunceris stojo jų pusėn, nors jis niekuomet nebuvo besąlygiškai prie jų prisidėjęs, veikiau jis pats buvo pajungęs juos savo įtakai. Taryba energingai stojo prieš anabaptistus; jie buvo priversti palikti miestą, o kartu su jais ir Miunceris. Tai buvo 1521 metų pabaigoje.
Miunceris nuvyko į Pragą ir, užmezgęs santykius su išlikusiais husitų judėjimo pasekėjais, mėgino čia įsikurti; bet jo parašytas atsišaukimas teturėjo vieną pasekmę — jis buvo priverstas bėgti taip pat ir iš Bohemijos. 1522 metais jis tapo pamokslininku Alštedte, Tiuringijoje. Čia jis pradėjo savo veiklą, reformuodamas bažnytines apeigas. Jis visiškai panaikino lotynų kalbą dar prieš tai, kai Liuteris išdrįso nueiti taip toli, ir įsakė skaityti žmonėms ne tik sekmadieninius tekstus iš evangelijos ir apaštalų laiškų, bet ir visą bibliją. Tuo pačiu metu jis organizavo propagandą aplinkinėse vietovėse. Iš visų pusių pas jį plaukė žmonės, ir netrukus Alštedtas pasidarė liaudies judėjimo prieš dvasininkus centru visoje Tiuringijoje.
Miunceris vis dar pirmiausia buvo teologas; jis vis dar kreipė savo smūgius beveik išimtinai prieš dvasininkus. Tačiau jis nebuvo ramios diskusijos ir taikios pažangos skelbėjas, kokiu tuomet jau buvo pasidaręs Liuteris, bet, kaip kadaise Liuteris, sakė griausmingus pamokslus, ragindamas Saksonijos kunigaikščius ir liaudį su ginklu rankose stoti prieš Romos dvasininkus.
„Juk sako Kristus: „Aš atėjau atnešti ne taiką, bet kardą“. Ką gi jūs“ (Saksonijos kunigaikščiai) „turite veikti su šiuo kardu? Ne ką kitą, kaip pašalinti ir sunaikinti piktuosius, pastojančius kelią evangelijai, jeigu tik jūs norite būti dievo tarnais. Kristus įsakė kuo griežčiausiai (Lukas, 19 perskyr., 27): „Mano neprietelius atveskite čia ir užmuškite mano akyse“... Liaukitės tuščiai plepėję, kad dievo jėga turinti tai padaryti nepadedant jūsų kardui, nes kitaip jis surūdys makštyje. Tuos, kurie priešinasi dievo apreiškimui, reikia žudyti be jokio pasigailėjimo, taip kaip Ezechijas, Kiras, Jozijas, Danielius ir Elijas sunaikino Baalo žynius, nes kitaip krikščioniskoji bažnyčia negalės sugrįžti prie savo senųjų pradų. Atėjus piūties metui, reikia išrauti piktžoles iš dievo vynuogyno. Viešpats yra pasakęs (Penktoji Mozės knyga, 7 perskyr.): „Nesigailėkite bedievių, išgriaukite jų altorius, sudaužykite ir sudeginkite jų stabus, kad neužsitrauktumėte mano rūstybės““[18].
Bet šis kreipimasis į kunigaikščius buvo bergždžias, tuo tarpu liaudyje diena iš dienos vis labiau augo revoliucinis bruzdejimas. Miunceris, kurio idėjos darėsi vis ryškesnės, vis drąsesnės, dabar griežtai atsiribojo nuo biurgerinės reformacijos ir nuo to laiko pradėjo atvirai reikštis ir kaip politinis agitatorius.
Jo teologinė-filosofinė doktrina buvo nukreipta prieš visas pagrindines ne tik katalikybės, bet ir aplamai krikščionybės dogmas. Krikščioniška forma jis skelbė panteizmą, kuris yra nuostabiai panašus į šiuolaikines spekuliatyvines pažiūras[19] ir vietomis net susiliečia su ateizmu. Jis atsisakė laikyti bibliją vieninteliu ir neklaidingu apreiškimo šaltiniu. Tikras, gyvas apreiškimas, jo nuomone, yra protas,— apreiškimas, kuris egzistavo visais laikais ir visose tautose ir kuris tebeegzistuoja iki šiol. Protui priešpastatyti bibliją reikštų dvasią užmušti negyvąja raide, nes šventoji dvasia, apie kurią kalba biblija, nėra kažkas, kas gyvuoja už mūsų; šventoji dvasia ir yra mūsų protas. Tikėjimas yra ne kas kita, kaip proto pabudimas žmoguje, todėl ir pagonys galėjo turėti tikėjimą. Šiuo tikėjimu, pabudusiu protu žmogus darosi lygus dievui ir pasiekia išganymą. Todėl rojus nėra kažkas, kas egzistuoja aname pasaulyje, jo reikia ieškoti šiame gyvenime, ir tikinčiųjų pašaukimas yra sukurti tą rojų, t. y. dievo karalystę, čia žemėje. Kaip nėra rojaus aname pasaulyje, taip nėra ten ir pragaro bei amžino prakeikimo. lygiai taip pat nėra jokio velnio, išskyrus blogas žmonių aistras ir geidulius. Kristus yra buvęs toks pat žmogus, kaip ir mes, pranašas ir mokytojas, ir jo šventoji komunija tėra paprastas valgymas paskutinei vakarienei atminti, kai valgoma duona ir geriamas vynas be jokio mistinio uždaro.
Šias pažiūras Miunceris skelbė daugiausia dangstydamas jas ta pačia krikščioniška frazeologija, kuria ilgą laiką turėjo dangstytis ir naujoji filosofija. Bet pagrindinė archieretinė mintis visur iškyla iš jo raštų, ir mes aiškiai matome, kad jis šiai bibliškai skraistei skyrė kur kas mažiau reikšmės, negu daugelis Hegelio mokinių naujaisiais laikais. О tuo tarpu šiuolaikinę filosofiją skiria nuo Miuncerio ištisi trys šimtmečiai.
Jo politinė doktrina buvo labai artima šioms revoliucinėms religinėms pažiūroms ir taip pat toli pralenkė tuomet betarpiškai buvusius visuomeninius ir politinius santykius, kaip ir jo teologija — tuo metu viešpatavusias pažiūras. Panašiai kaip Miuncerio religinė filosofija buvo artima ateizmui, taip politinė jo programa buvo artima komunizmui, ir net vasario revoliucijos išvakarėse daugelis šiuolaikinių komunistinių sektų neturėjo tokio turtingo teorinio arsenalo, kaip „miuncerininkai“ XVI amžiuje. Ši programa, kuri buvo ne tiek tuometinių plebėjų reikalavimų santrauka, kiek genialus tuomet vos tik pradėjusių vystytis šių plebėjų tarpe proletarinių elementų išsivadavimo sąlygų numatymas,— ši programa reikalavo tuojau sukurti dievo karalystę žemėje, išpranašautą tūkstantmetę karalystę, grąžinant bažnyčią į jos pirmykštę būklę ir pašalinant visus institutus, kurie prieštaravo šiai neva pirmykštei krikščioniškajai, o iš tikrųjų visiškai naujai bažnyčiai. Bet dievo karalyste Miunceris laikė ne ką kita, kaip visuomeninę santvarką, kurioje nebebus nei klasinių skirtingumų, nei privatinės nuosavybės, nei atskirtos, prieš visuomenės narius stovinčios ir jiems svetimos valstybinės valdžios. Visi esamieji valdžios organai, jeigu jie nepaklus revoliucijai ir neprisijungs prie jos, turi būti nuversti, visi darbo produktai ir turtai taps bendri, bus įvedama visiška lygybė. Norint visa tai įvykdyti ne tik visoje Vokietijoje, bet ir visame krikščioniškajame pasaulyje, reikia įsteigti sąjungą; kunigaikščiams ir bajorams reikia pasiūlyti prie jos prisidėti; jeigu jie to nepadarys, sąjunga turi, pirmai progai pasitaikius, nuversti juos su ginklo pagalba arba sunaikinti.
Miunceris nedelsdamas ėmėsi organizuoti šią sąjungą. Jo pamokslai darėsi vis liepsningesni ir revoliucingesni. Nebeapsiribodamas jau užsipuolimais prieš dvasininkus, jis su tokia pat aistra puolė kunigaikščius, bajorus ir patriciatą, rūsčiais žodžiais vaizdavo esamą priespaudą ir priešpastatydavo jai savo fantastinį tūkstantmetės socialinės-respublikinės lygybės karalystės vaizdą. Tuo pačiu metu jis leido vieną revoliucinį pamfletą po kito, siuntinėjo visomis kryptimis savo emisarus, о pats ėmėsi organizuoti sąjungą Alštedte ir jo apylinkėse.
Pirmas šios propagandos vaisius buvo tas, kad buvo sugriauta šv. Marijos koplyčia Melerbache prie Alštedto pagal priesaką: „Jų altorius išgriaukite, sulaužykite stovylas... sudeginkite drožtus paveikslus, nes tu esi viespačiui... pašvęsta tauta“ (Atkartoto Įstatymo knyga, 7 perskyr., 6). Saksonijos kunigaikščiai patys atvyko į Alštedtą, kad nutrauktų sambrūzdį, ir liepė pašaukti Miuncerį į rūmus. Čia jis pasakė tokį pamokslą, kokio jiems nebuvo tekę girdėti iš Liuterio, šio „sočiai gyvenančio Vitenbergo storulio“, kaip jį pavadino Miunceris. Remdamasis Naujuoju testamentu, jis reikalavo, kad bedieviai valdovai, ypač dvasininkai ir vienuoliai, niekinantieji evangeliją kaip ereziją, būtų išnaikinti. Bedieviai neturi teisės gyventi, nebent tik išrinktųjų malone. Jei kunigaikščiai neišnaikins bedievių, tai viešpats atims jiems kardą, nes kardo galia priklauso visai bendruomenei. Svarbiausieji lupikavimo, vagysčių ir plėšikavimo kaltininkai yra kunigaikščiai ir bajorai; jie pasisavina visus tvėrinius: žuvis vandenyje, paukščius ore, augmenis žemėje. Ir po to jie dar skelbia beturčiams priesaką: nevok. O patys jie pasiglemžia visa, kas tik pakliūva po ranka, plėšia valstietį ir amatininką, lupa jiems kailį; о jei pastarieji padarys kad ir menkiausią prasižengimą, tai juos tuoj pat pakaria, o daktaras Liugneris[20] prie viso to dar priduria: amen.
„Ponai patys yra kalti, kad varguolis tampa jų priešu. Jie nenori pašalinti pasipiktinimo priežasties; kaipgi pagaliau gali įsigalėti taika? Ak, mielieji ponai, kaip šauniai viešpats geležine lazda sudaužys senuosius puodus! Atvirai jums sakau, aš sukelsiu liaudį. Sudie!“ (Plg. Cimermanas. „Valstiečių karas“, II d., 75 psl.)
Miunceris savo pamokslą išspausdino. Alštedto spaustuvininką, išspausdinusį jo pamokslą, Saksonijos hercogas Johanas ištrėmė iš šalies, o visus paties Miuncerio veikalus nuo šiol turėjo cenzūruoti hercogo vyriausybė Veimare. Bet Miunceris nekreipė dėmesio į ši įsakymą. Tuoj po to imperijos mieste Miulhauzene jis išspausdino nepaprastai maištingą kūrinį[21], kuriame jis ragino liaudį
„praplėsti spragą, kad visas pasaulis galėtų pamatyti ir suprasti, kas tokie yra mūsų aukštieji ponai, kurie taip negarbingai pavertė dievą kažkokiu nutepliotu žmogiūkščiu“.
Šį kūrinį jis baigė šiais žodžiais:
„Viso pasaulio laukia didžiulis sukrėtimas; pamatysime, kad bedieviai bus nuversti, o pažemintieji bus išaukštinti“.
Kaip epigrafa „Tomas Miunceris su kūju“ tituliniame puslapyje parašė:
„Žinoki, aš savo žodžius įdėjau į tavo lūpas, šiandien aš iškėliau tave viršum žmonių ir karalysčių, idant tu rautumei su šaknimis, griautumei, blaškytumei ir daužytumei, idant tu statytumei ir sodintumei. Geležinė siena pastatyta prieš karalius, kunigaikščius ir dvasininkus ir prieš liaudį. Tegul tad jie stoja į kovą, ir pergalė stebuklingai baigsis galingųjų bedievių tironų pražūtimi“[22].
Ryšius su Liuteriu ir jo partija Miunceris buvo nutraukęs jau seniai. Liuteris buvo priverstas pats priimti eilę bažnytinių reformų, kurias buvo įvedęs Miunceris, jo neatsiklausdamas. Jis Miuncerio veiklą sekė su nuosaikaus reformatoriaus susierzinimu ir nepasitikėjimu energingesne ir radikalesne partija. Jau 1524 metų pavasarį Miunceris parašė Melanchtonui, šiam filisteriško, sudžiūvusio kabinetinio mokslininko pirmavaizdžiui, kad jis ir Liuteris visai nesupranta judėjimo. Jie siekia pasmaugti jį aklu tikėjimu į biblijos raidę, ir visas jų mokymas yra išgraužtas kirminų.
„Brangūs broliai, liaukitės lūkuriavę ir svyravę, laikas atėjo, vasara jau čia pat. Nedraugaukite su bedieviais; jie kliudo žodžiui veikti pilna jėga. Nepataikaukite savo kunigaikščiams, nes kitaip jūs patys žūsite kartu su jais. Jūs, išlepinti knyginiai mokslininkai, nerūstaukite ant manęs, aš negaliu elgtis kitaip“[23].
Liuteris ne vieną kartą buvo iššaukęs Miuncerį į disputą; bet pastarasis, kiekvienu momentu pasiruošęs priimti kovą liaudies akivaizdoje, neturėjo nė mažiausio noro leistis į teologinį ginčą šališkos Vitenbergo universiteto publikos akivaizdoje. Jis nenorėjo, kad „dvasios reikalų svarstymas būtų vien aukštosios mokyklos privilegija“. Jei Liuteris yra nuoširdus, tai tegu jis panaudoja savo įtaką, kad būtų nutraukti Miuncerio spaustuvininko persekiojimai ir cenzūriniai draudimai, kad ginčas galėtų būti nekliudomai išspręstas spaudoje.
Ir štai, išleidus minėtąją revoliucinę Miuncerio brošiūrą, Liuteris viešai įskundė jį. Spausdintame savo „Laiške Saksonijos kunigaikščiams prieš maištingąją dvasią“[24] Liuteris paskelbė Miuncerį šėtono įrankiu ir paragino kunigaikščius įsikišti ir išvyti iš šalies maišto kėlėjus, nes jie nesitenkina vien tik savo žalingų idėjų skelbimu, bet šaukia sukilti ir smurtu priešintis valdžiai.
Rugpiūčio 1 d. Miunceris, kaltinamas maišto kurstymu, turėjo aiškintis kunigaikščiams Veimaro rūmuose. Prieš jį buvo be galo kompromituojančių faktų: buvo susekti jo slaptosios sajungos pėdsakai, buvo išaiškinta, kad jis prisidėjo prie kalnakasių ir valstiečių susivienijimų kūrimo. Jį įgrasino ištrėmimu. Vos spėjęs sugrįžti į Alštedtą, jis sužinojo, kad Saksonijos hercogas Georgas reikalauja jį išduoti: buvo perimti jo ranka rašyti sąjungos laiškai, kuriuose jis šaukė Georgo pavaldinius į ginkluotą pasipriešinimą evangelijos priešams. Jeigu jis nebūtų palikęs miesto, tai miesto taryba būtų jį išdavusi.
Tuo tarpu vis labiau kylantis valstiečių ir plebėjų bruzdėjimas nepaprastai palengvino Miuncerio propagandą. Šiai propagandai Miunceris surado vertingus agentus anabaptistų asmenyje. Šios sektos nariai, neturėdami jokių apibrėžtų pozityvių dogmų, susiję tik bendra opozicija prieš visas viešpataujančias klases ir bendru perkrikštijimo simboliu, būdami griežti asketai, nenuilstami, fanatiški ir bebaimiai savo agitacijoje, vis labiau ir labiau telkėsi apie Miuncerį. Dėl persekiojimų neturėdami kokios nors nuolatinės gyvenamosios vietos, jie klajojo po visą Vokietiją, visur skelbdami naująjį mokymą, kuriame Miunceris išaiškino jiems jų pačių poreikius ir siekimus. Nesuskaitoma jų daugybė buvo nukankinta, sudeginta arba kitomis priemonėmis išžudyta, bet šių emisarų drąsa ir ištvermė buvo nepalaužiama, ir jų veikla, sparčiai augant liaudies bruzdėjimui, turėjo didžiulį pasisekimą. Todėl, pabėgęs iš Tiuringijos, Miunceris visur rado dirvą paruoštą ir galėjo kreiptis kur tinkamas.
Prie Niurnbergo, kur iš pradžių nuvyko Miunceris[25], vos tik prieš mėnesį buvo užuomazgoje numalšintas valstiečių sukilimas. Miunceris pradėjo čia slaptą agitaciją; netrukus atsirado žmonių, kurie gynė jo drąsiausius teologinius teiginius — dėl biblijos neprivalomumo ir sakramentų negaliojimo; jie paskelbė Kristų paprastu žmogumi, o pasaulietinių ponų valdžią — bedieviška. „Čia klaidžioja tas šėtonas, toji dvasia iš Alštedto!“— sušuko Liuteris. Čia, Niurnberge, Miunceris išspausdino savo atsakymą Liuteriui[26]. Miunceris tiesiog apkaltino Liuterį tuo, kad jis meilinasi kunigaikščiams ir savo pusinumu remia reakcinę partiją. Bet, nepaisant to, liaudis vis dėlto išsikovos laisvę, ir daktaras Liuteris atsidurs tada pagautos lapės padėtyje. — Taryba uždraudė šį kūrinį, ir Miunceris buvo priverstas palikti Niurnbergą.
Iš čia jis per Švabija nuvyko į Elzasą, Šveicariją ir atgal į Aukštutinį Švarcvaldą, kur jau prieš kelis mėnesius buvo prasidėjęs sukilimas, kurį žymiai pagreitino jo anabaptistiniai emisarai. Ši Miuncerio propagandinė kelionė, be abejonės, labai esmingai prisidėjo prie liaudies partijos organizavimo, prie tikslaus jos reikalavimų apibrėžimo ir pagaliau prie visuotinio sukilimo suliepsnojimo 1525 metų balandžio mėnesį. Čia ypatingai aiškiai iškyla abi Miuncerio veiklos pusės: iš vienos pusės — veikla liaudyje, į kurią jis kreipėsi vienintele tuomet jai suprantama religinės pranašystės kalba, ir iš antros pusės — veikla vienminčių tarpe, kuriems jis galėjo atvirai kalbėti apie savo galutinius siekimus. Jeigu jau pirmiau Tiuringijoje jis sugebėjo suburti apie save grupę ryžtingiausių žmonių, kilusių ne tik iš liaudies, bet taip pat ir iš žemesniosios dvasininkijos, ir pastatyti juos slaptosios sąjungos priešakyje, tai dabar jis tampa viso Pietvakarių Vokietijos revoliucinio judėjimo centru, organizuoja susivienijimą, pasklidusį nuo Saksonijos ir Tiuringijos per Frankoniją ir Švabiją iki pat Elzaso ir Šveicarijos sienos. Dabar jo mokinių ir sąjungos vadovų tarpe mes matome ištisą eilę agitatorių iš Pietų Vokietijos, daugiausia revoliucingai nusiteikusius kunigus: Hubmajerį Valdshute, Konradą Grebelį iš Ciuricho, Francą Rabmaną Grisene, Šapelerį Memingene, Jakobą Veję Leipheime, daktarą Mantelį Štutgarte. Pats jis daugiausia būdavo Grisene, Šafhauzeno pasienyje, ir iš čia apvažiuodavo Hegau, Kletgau ir kitas vietoves. Kruvini persekiojimai, kurių sunerimę kunigaikščiai ir bajorai visur ėmėsi prieš šią naują plebėjišką ereziją, gerokai prisidėjo prie revoliucinės dvasios sustiprėjimo ir glaudesnio sąjungos susitelkimo. Šitaip agitavo Miunceris Aukštutinėje Vokietijoje apie penkis mėnesius; o kai priartėjo sąmokslo įvykdymo momentas, jis grįžo į Tiuringiją, kur jis norėjo pats vadovauti sukilimui ir kur mes vėl su juo susitiksime.
Mes pamatysime, kaip teisingai abiejų partijų vadų būdas ir elgesys atspindėjo pačių partijų poziciją, kaip Liuterio neryžtingumas, jo baimė dėl vis rimtesnį pobūdį įgaunančio judėjimo ir bailus jo pataikavimas kunigaikščiams visiškai atitiko svyruojančią ir dviprasmišką biurgerių politiką ir kaip Miuncerio revoliucinė energija ir ryžtas atitiko labiausiai išsilavinusios plebėjų ir valstiečių dalies nuotaikas. Skirtumas tebuvo tik tas, kad tuo metu, kai Liuteris tenkinosi išreikšdamas savo klasės daugumos pažiūras bei siekimus ir to dėka joje įsigijo labai pigų populiarumą,— Miunceris, atvirkščiai, nuėjo žymiai toliau už plebėjų ir valstiečių įprastines pažiūras bei betarpiškus jų reikalavimus ir tik iš rinktinės anuometinių revoliucinių elementų dalies sukūrė partiją, kuri, laikydamasi jo idėjų ir pritardama jo energijai, visuomet buvo tik nežymi sukilusios masės mažuma.
Išnašos
[1] Valdiečiai — religinė sekta, atsiradusi XII amžiaus pabaigoje Pietų Prancūzijos miestų plebėjiškų žemutinių gyventojų sluoksnių tarpe. Jos įkūrėju, anot padavimo, buvo Lijono pirklys Pjeras Valdas, išdalijęs visą savo turtą varguoliams. Valdiečiai skelbė atsisakymą nuo nuosavybės, smerkė tai, kad katalikų bažnyčia kaupia turtus, ir ragino grįžti prie ankstyvosios krikščionybės papročių. Valdiečių erezija ypač plačiai pasklido Pietvakarių Šveicarijos ir Savojos kalnų rajonų kaimo gyventojų tarpe, kur ji turėjo pirmykštės bendruomeninės santvarkos liekanų ir patriarchalinių santykių gynimo pobūdį.
[2] Albigiečiai — religinė sekta, kurios pažiūros XII-XIII amžiuje plačiai pasklido Pietų Prancūzijos ir Šiaurės Italijos miestuose. Svarbiausias jos židinys buvo Pietų Prancūzijos miestas Albi. Albigiečiai, pasisakydami prieš prašmatnias katalikų apeigas ir bažnyčios hierarchiją, religine forma reiškė miestų prekybininkų ir amatininkų protestą prieš feodalizmą. Prie jų prisijungė dalis Pietų Prancūzijos bajorų, kurie siekė sekuliarizuoti bažnyčios žemes. Popiežius Inocentas III 1209 metais surengė kryžiaus žygį prieš albigiečius. Po dvidešimties metų karo ir žiaurių represijų albigiečių judėjimas buvo nuslopintas.
[3] Vienas iš 1251 metų valstiečių sukilimo Prancūzijoje (vadinamojo „piemenėlių“ sukilimo) vadų, pamokslininkas Jokūbas. Kronikų žiniomis jis buvo kilęs iš Vengrijos.
[4] Kalikstinai — viena iš dviejų srovių husitų nacionaliniame išsivadavimo ir reformaciniame judėjime Čekijoje (pirmoji XV amžiaus pusė), nukreiptame prieš vokiečių bajoriją, Vokietijos imperiją ir katalikų bažnyčią. Kalikstinai (arba taurininkai, reikalavę, kad komunijai būtų naudojama ne tik duona, bet ir vynas iš taurės), kurie rėmėsi biurgeriais ir dalimi čekų bajorijos, tereikalavo sukurti nacionalinę čekų bažnyčią ir sekuliarizuoti bažnyčių dvarus.
[5] — Čekijoje
[6] Čia kalbama apie labai stambų valstiečių sukilimą Anglijoje 1381 metų pavasarį ir vasarą. Sukilusieji valstiečiai, pameistrių ir miesto žemutinių sluoksnių remiami, užėmė Londoną, bet, sutrikę dėl savo vado Uoto Tailerio nužudymo, išsiskirstė namo, patikėję karaliaus Ričardo II pažadais. Tuo pasinaudoję feodalai žiauriai atkeršijo sukilimo dalyviams. Tačiau, bijodami naujo prasiveržimo, jie turėjo praktikoje įgyvendinti kai kuriuos valstiečių reikalavimus. Sukilimas, atskirai paėmus, atliko žymų vaidmenį panaikinant baudžiavą Anglijoje.
[7] Taboritai (pagal Taboro miestą — judėjimo centrą) — antra srovė husitų judėjime, kuri sudarė — priešingai kalikstinams — jo revoliucinį, demokratinį sparną. Taboritų reikalavimai atspindėjo valstiečių masių bei miesto žemutinių sluoksnių siekimą likviduoti visą feodalinę santvarką. Išdavikiškais kalikstinų veiksmais prieš taboritus pasinaudojo feodalinės reakcijos stovykla, siekdama nuslopinti husitų judėjimą.
[8] Flagelantai (arba „save plakantieji“) — religinė asketų sekta, paplitusi Europoje XIII-XV amžiuje. Flagelantai skelbė, kad savęs kankinimu galima pasiekti nuodėmių atleidimą.
Lolardai (pažodžiui — „murmantieji maldas“) — religinė sekta Anglijoje ir kitose Europos šalyse (atsirado XIV amžiuje). Ji buvo griežtai priešinga katalikų bažnyčiai, priėmė anglų reformatoriaus Viklifo mokymą, padarydama iš jo radikalesnes išvadas ir religinės mistikos forma pasisakydama prieš feodalų privilegijas. Daugelis lolardų, kurių tarpe vyravo išeiviai iš liaudies masių ir žemesniosios dvasininkijos atstovai, dalyvavo Uoto Tailerio sukilime 1381 metais. Nuo XIV amžiaus pabaigos lolardai buvo žiauriai persekiojami.
[9] Chiliazmas (nuo graikų kalbos žodžio „chilias“ — tūkstantis) — religinis mistinis mokymas apie antrąjį Kristaus atėjimą ir teisingumo, visuotinės lygybės bei gerovės „tūkstantmetės karalystės“ įkūrimą. Chiliastinis tikėjimas atsirado vergvaldinės santvarkos irimo laikotarpiu, kai darbo žmonės fantastinėse svajose apie išsivadavimą ieškojo išeities iš nepakeliamos priespaudos ir kentėjimų. Šis tikėjimas piačiai pasklido ankstyvosios krikščionybės laikais ir vėliau nuolat atgydavo įvairių viduramžių sektų mokymuose.
[10] Citatą iš Liuterio raštų Engelsas pateikia pagal Cimermaną (žr. Zimmermann, Th. 1, Stuttgart, 1841, S. 364—365
[11] M. Luther. „An den Christlichen Adel deutscher Nation: von des Christlichen standes besserung“. Vuittemberg, [1520]. Engelsas cituoja pagal Cimermaną.
[12] Augsburgo išpažinimas — liuteronų tikėjimo pagrindų išdėstymas, 1530 metais pateiktas imperatoriui Karoliui V imperijos seime Augsburge; biurgerių „pigios bažnyčios“ idealai (prašmatnių apeigų panaikinimas, bažnyčios hierarchijos supaprastinimas ir t. t.) čia buvo suderinti su kunigaikščių interesais. Bažnyčios galva vietoj popiežiaus buvo skelbiamas valdantysis kunigaikštis. Augsburgo išpažinimą imperatorius atmetė. Liuteroniškąją reformaciją priėmusių kunigaikščių karas su juo pasibaigė 1555 metais Augsburgo religine taika, kuri patvirtino kiekvieno kunigaikščio teisę savo nuožiūra parinkti savo pavaldiniams religiją.
[13] Turimas galvoje 1850 metais kovo 20 d. — balandžio 29 d. Erfurte posėdžiavęs parlamentas, kurį sudarė įėjusių į Prūsijos įkurtą „Vokietijos uniją“ Vokietijos valstybių atstovai. Parlamentas rengė planus Vokietijai suvienyti, numatydamas, kad tam vadovautų reakcinė monarchistinė Prūsija, bet tie planai tuomet sužlugo. Suirus „Vokietijos unijai“, Erfurto parlamentas nustojo egzistavęs.
[14] Šis posakis yra Liuterio 1525 metų gegužės mėnesį, pačiame Valstiečių karo įkarštyje, išleisto pikto pamfleto prieš valstiečių judėjimą pavadinimas: „Wyder die mördische unnd reubischenn Rottenn der Paurenn“. Sekančios citatos pateikiamos pagal Cimermano knygą.
[15] — maistą, krovinius ir rimbą — asilui.
[16] Šią datą pateikia Cimermanas pirmajame savo veikalo leidime. Pagal vėliau patikslintus duomenis Tomas Miunceris gimė apie 1490 metus.
[17] Anabaptistais, arba perkrikštais, šios sektos nariai buvo vadinami todėl, kad jie reikalavo antrą kartą krikštytis, jau visiškai subrendus.
[18] „Die Fürstenpredigt. Auslegung des andern Unterschieds Danielis des Propheten, gepredigt aut dem Schloß zu Allstedt vor den tätigen, teuren Herzogen und Vorstehern zu Sachsen durch Thomas Müntzer, Diener des Worts Gottes“. Allstedt, 1524 („Pamokslas kunigaikščiams. Veikliems, numylėtiems Saksonijos hercogams ir valdovams dievo žodžio tarno Tomo Miuncerio paskelbtas Alštedto pilyje pranašo Danieliaus antrojo skirtumo išaiškinimas“. Alštedtas, 1524). Engelsas cituoja pagal Cimermaną.
[19] Engelsas turi galvoje vokiečių filosofo idealisto Štrauso ir kitų jaunahegelininkių pažiūras. Ankstyvuosiuose savo veikaluose religijos klausimais jie pasisakė kaip panteistai.
[20] Žodžių žaismas: „Lügner“— „melagis“ (Miunceris turi galvoje Liuterį).
[21] Turimas galvoje Miuncerio pamfletas, išėjęs Miulzhauzene 1524 metais pavadinimu: „Ausgedrückte Entblössung des Ialschen Glaubens der ungetreuen Welt durchs Zeugnis des Evangelions Lucae, vorgetragen der elenden erbürmlichen Christenheit zur Erinnerung ihres Irrsals“ („Atviras nuodėmingo pasaulio klaidingo tikėjimo paneigimas, remiantis Luko evangelija, išdėstytas vargšams nelaimingiems krikščionims jų paklydimui priminti“). Cituojama pagal Cimermaną.
[22] Savo veikalo epigrafe Miunceris perfrazavo žodžius iš pranašo Jeremijo knygos (Senasis testamentas), suteikdamas jiems revoliucinį turinį.
[23] Žr. W. Zimmermann, Th. 2, Stuttgart, 1842, S. 75.
[24] M. Luther. „Eyn brieff an die Fürsten zu Sachsen von dem auffrurischen geyst“. Wittemberg, 1524.
[25] Pagal vėliau patikslintus duomenis Miunceris iš pradžių nuvyko į imperijos miestą Miulhauzeną, iš kur buvo išvarytas 1524 m. rugsėjo mėnesį už dalyvavimą miesto žemutinių sluoksnių bruzdėjime. Iš Miulhauzeno Miunceris atvyko į Niurnbergą.
[26] Spausdintas Miuncerio atsakymas Liuteriui 1524 metais buvo pavadintas: „Hoch verursachte Schutzrede und Antwort wider das geistlose, sanftlebende Fleisch zu Wittenberg, welches mit verkehrter Weise durch den Diebstahl der heiligen Schrift die erbärmliche Christenheit also ganz jämmerlich besudelt hat“ („Gerai pagrįsta apsigynimo kalba ir atsakymas bedieviškam, sočiai gyvenančiam Vitenbergo storuliui, kuris, darkydamas ir apgavikiškai iškraipydamas šventąjį raštą, labai gėdingai suteršė nelaimingąją krikščionybę“).
III skyrius