Friedrich Engels
Valstiečių karas Vokietijoje
Maždaug penkiasdešimčiai metų praėjus po husitų judėjimo nuslopinimo, vokiečių valstiečių tarpe ėmė reikštis pirmieji bundančios revoliucinės dvasios požymiai.(1)
Viurcburgo vyskupijoje — srityje, kuri jau anksčiau buvo husitų karų, „blogo valdymo, gausybės mokesčių, rinkliavų, tarpusavio vaidų, nesantaikos, karų, gaisrų, žudynių, suėmimų ir pan.“[2] nuniokota ir be paliovos vyskupų, kunigų ir bajorų begėdiškai apiplėšiama, 1476 metais kilo pirmas valstiečių sąmokslas. Jaunas piemuo ir muzikantas Hansas Beheimas iš Niklashauzeno, vadinamas taip pat Būgnininku ir Hansu Dūdininku, staiga Tauberio slėnyje ėmė pranašauti. Jis pasakojo, kad pasirodžiusi jam mergelė Marija ir įsakiusi sudeginti savo būgną, nebetarnauti šokiams bei nuodėmingiems, malonumams, o raginti liaudį atgailauti. Taigi tegu kiekvienas atgailauja už savo nuodėmes, atsisako tuščių žemiškų malonumų, nusiima visus papuošalus ir brangenybes ir eina kaip maldininkas pas Niklashauzeno dievo motiną prašyti savo nuodėmių atleidimo.
Mes jau matome jį, šį pirmąjį judėjimo pirmtaką, skelbiant tą asketizmą, kuris pasireiškė visuose viduramžių religinio pobūdžio sukilimuose ir naujaisiais laikais kiekvieno proletarinio judėjimo pradžioje. Šis asketiškas papročių griežtumas, šis reikalavimas atsisakyti visų gyvenimo malonumų ir džiaugsmų, iš vienos pusės, iškelia priešingą viešpataujančiosioms klasėms spartietiškos lygybės principą, o iš kitos — yra būtina pereinaimoji pakopa, be kurios žemutinis visuomenės sluoksnis niekada negali įsijungti į judėjimą. Siekdamas išvystyti savo revoliucinę energiją, suprasti savo priešišką padėtį visų kitų visuomenės elementų atžvilgiu, siekdamas susivienyti į klasę, žemutinis sluoksnis pirmiausia turi atsisakyti visko, kas dar galėtų sutaikyti jį su esama visuomenės santvarka, išsižadėti to nedaugelio malonumų, kurie retkarčiais jo prislėgtą gyvenimą dar padaro pakenčiamą ir kurių negali iš jo atimti net didžiausia priespauda. Šis plebėjiškas ir proletarinis asketizmas tiek savo laukine fanatiška forma, tiek ir savo turiniu aiškiai skiriasi nuo to biurgeriškojo asketizmo, kurį skelbė biurgerių liuteroniškoji moralė ir anglų puritonai (skirtingai nuo independentų[3] ir kitų radikalesnių sektų) ir kurio visa paslaptis yra buržuazinis taupumas. Beje, savaime suprantama, kad šis plebėjiškas proletarinis asketizmas netenka savo revoliucinio pobūdžio, kai, iš vienos pusės, besivystant šiuolaikinėms gamybinėms jėgoms, be galo didėja vartojimo reikmenų gamyba, darydama nereikalingą spartietišką lygybę, o iš kitos pusės, vis labiau revoliucionizuojasi proletariato gyvenimo sąlygos ir kartu pats proletariatas. Tuomet masės palaipsniui atsipalaiduoja nuo asketizmo, o sektantų tarpe, kurie stengiasi jo įsikibti, jis išsigimsta arba tiesiog į buržuazinį šykštumą, arba į trivialią dorybę, kuri praktikoje taip pat pasireiškia kaip smulkiasavininkiškas arba amatininkiškas šykštumas. Proletariato masei mažiausiai reikalingas žemiškųjų gėrybių išsižadėjimo skelbimas vien dėl to, kad ji beveik jau nieko nebeturi, ko dar galėtų išsižadėti.
Hanso Dūdininko raginimas atgailauti susilaukė didelio atgarsio; visi maištingieji pranašai pradėjo nuo jo, ir iš tikrųjų tik didžiausias įtempimas, tik staigus atsisakymas nuo viso įprastinio gyvenimo būdo tegalėjo išjudinti šiuos išsisklaidžius, mažomis grupėmis išsimėčiusius, nuo pat vaikystės aklai paklusnius valstiečius. Maldininkai pradėjo keliauti į Niklashauzeną, ir tokios jų kelionės greit įgavo platų mastą. O kuo gausiau čia suplaukdavo liaudies minios, tuo atviriau atskleisdavo jaunasis maištininkas savo planus. Niklashauzeno dievo motina, skelbė jis, pareiškusi jam, kad daugiau neturi būti nei imperatoriaus, nei kunigaikščių, nei popiežiaus, nei jokios kitokios dvasinės arba pasaulietinės valdžios; kiekvienas turįs tapti kito broliu, užsidirbti duoną savo rankomis, ir niekas neturįs turėti daugiau už kitą. Visi činšai, duoklės, lažas, muitai, mokesčiai ir kitos rinkliavos bei prievolės turį būti panaikinti visiems laikams, o miškai, vandenys ir ganyklos visur turį pasidaryti laisvi.
Liaudis su džiaugsmu priėmė šią naują evangeliją. Garsas apie pranašą, „mūsų valdovės pasiuntinį“, greit plačiai pasklido; pas jį ėmė plaukti maldininkų minios iš Odenvaldo, nuo Maino, Kocherio ir Jagsto, net iš Bavarijos, Švabijos ir nuo Reino. Vieni kitiems pasakojo apie jo neva padarytus stebuklus, puldavo prieš jį ant kelių, meldėsi jam kaip šventajam, varžėsi tarpusavyje dėl jo kepurės skutelių, tarytum jie būtų buvę relikvijos arba amuletai. Veltui užsipuldinėjo jį kunigai, vaizduodami jo regėjimus velnio apsėdimu; o jo stebuklus — pragaro apgaule. Tikinčiųjų masė nepaprastai greit didėjo, ėmė kurtis revoliucinė sekta, maištingojo piemens sekmadienio pamokslai sutraukdavo į Niklashauzeną iki 40 tūkst. ir daugiau žmonių.
Keletą mėnesių Hansas Dūdininkas sakė minioms pamokslus. Tačiau jis neketino pasitenkinti vien pamokslais. Jis palaikė slaptus ryšius su Niklashauzeno kunigu, taip pat su dviem riteriais, Kuncu fon Tunieldu ir jo sūnumi, kurie prisidėjo prie naujo mokymo ir turėjo tapti kariniais numatomo sukilimo vadais. Pagaliau sekmadienį, šv. Kilijono dienos išvakarėse, kada jam atrodė, kad jis turi pakankamai jėgos, jis davė ženklą sukilti.
„O dabar,— užbaigė jis savo pamokslą,— eikite namo ir apgalvokite, ką jums pranešė švenčiausioji dievo motina; tegu kitą šeštadienį žmonos, vaikai ir seneliai pasilieka namie, o jūs, vyrai, vėl ateikite čia, į Niklashauzeną, šv. Margaritos dieną, t. y. kitą šeštadienį, ir atsiveskite savo brolius ir draugus, kiek tik jų bebūtų. Bet ateikite čia ne su keliauninko lazda, o apsiginklavę,— vienoje rankoje su maldininko žvake, kitoje — su kardu, ietimi arba alebarda. Ir šventoji mergelė paskelbs jums tuomet savo valią, kurią jūs turėsite įvykdyti“[4].
Tačiau, prieš susirenkant valstiečių minioms, vyskupo[5] raiteliai nakties tamsoje pagrobė maištingąjį pranašą ir atgabeno jį į Viurcburgo pilį. Paskirtą dieną susirinko apie 34 tūkst. ginkluotų valstiečių, bet ši žinia juos prislėgė. Didesnė dalis išbėgiojo; sumanesniems pavyko sulaikyti apie 16 tūkst., su kuriais jie, Kunco fon Tunfeldo ir jo sūnaus Michaelio vadovaujami, patraukė pilies link. Įvairiais pažadais vyskupas prikalbėjo juos pasitraukti. Tačiau, vos tik pradėjus jiems skirstytis, juos užpuolė vyskupo raiteliai, ir daugelis buvo paimti nelaisvėn. Dviem buvo nukirstos galvos, o pats Hansas Dūdininkas buvo sudegintas. Kuncas fon Tunfeldas turėjo bėgti ir, tik perleidęs vyskupui visus savo dvarus, vėl buvo pripažintas jo vasalu. Maldininkų kelionės į Niklashauzeną dar kurį laiką nesiliovė, bet galų gale taip pat buvo uždraustos.
Po šio pirmojo bandynio Vokietijoje vėl gana ilgą laiką buvo ramu. Nauji valstiečių sukilimai ir sąmokslai prasidėjo tik paskutiniame XV amžiaus dešimtmetyje.
Mes neliesime olandų valstiečių 1491—1492 metų sukilimo, kurį nuslopino tik Saksonijos hercogas Albrechtas mūšyje prie Hemskerko, neliesime tuo pačiu metu kilusio Kempteno abatijos valstiečių sukilimo Aukštutinėje Švabijoje ir Siardo Ailvos vadovaujamo 1497 metų frizų sukilimo, kurį taip pat nuslopino Saksonijos hercogas Albrechtas. Šie sukilimai iš dalies yra perdaug toli nuo tikrojo Valstiečių karo arenos, iš dalies jie yra iki tol laisvų valstiečių kova prieš mėginimą primesti jiems feodalizmą. Mes iš karto apžvelgsime du didelius sąmokslus, kurie parengė Valstiečių karą: „Bato“ ir „Vargšo Konrado“ sąmokslus.
Dėl to paties brangymečio, kuris sukėlė Niderlandų valstiečių sukilimą, 1493 metais susikūrė Elzase slapta valstiečių ir plebėjų sąjunga, kurioje taip pat dalyvavo ir vien biurgerių opozicijai priklausantys asmenys ir kuriai daugiau ar mažiau pritarė net dalis žemesniosios bajorijos. Sąjunga veikė Šletštadto, Zulco, Dambacho, Rosheimo, Šerveilerio ir kitose apylinkėse. Sąmokslininkai reikalavo plėšti ir išnaikinti lupikautojus, kurie jau tuo metu, kaip ir dabar, čiulpė paskutinius Elzaso valstiečių syvus, įvesti jubiliejinius metus, kuriems suėjus nustotų galiojusios visos skolos, panaikinti muitus, akcizus ir kitas prievoles, likviduoti bažnytinį ir Rotveilio (imperijos) teismą, pripažinti luomams teisę nustatyti mokesčius, uždrausti kunigams turėti daugiau kaip po vieną parapiją, duodančią 50—60 guldenų pajamų, panaikinti slaptą išpažintį ir leisti kiekvienai bendruomenei turėti savo pačios renkamą teismą. Sąmokslininkų planas buvo toks: kai sąjunga pakankamai sustiprės, netikėtai užpulti Šletštadto įtvirtinimus, konfiskuoti vienuolyno ir miesto iždą ir iš čia pradėti sukilimą visame Elzase. Sąjungos vėliavoje, kuri turėjo būti išskleista prasidedant sukilimui, buvo pavaizduotas valstiečio batas su ilgais užrišamaisiais raiščiais, vadinamasis Bundschuh, kuris nuo to laiko tapo sekančių dvidešimties metų valstiečių sąmokslų simboliu ir davė jiems pavadinimą.
Sąmokslininkų sueigos paprastai vyko naktį nuošaliame Hungerbergo kalne. Priimant į sąjungą, buvo atliekamos paslaptingiausios apeigos ir buvo įspėjama, kad išdavystė užtraukia griežčiausią bausmę. Ir vis dėlto sąmokslas buvo susektas kaip tik tuo metu, kai turėjo būti užpultas Šletštadtas, 1493 metų didžiąją savaitę. Valdžios organai ėmėsi skubių priemonių; daugelis sąmokslininkų buvo suimti ir kankinami; kai kurie iš jų buvo sukapoti į gabalus, kitiems buvo nukirstos galvos, daliai jų buvo nukirstos rankos arba pirštai, o po to jie buvo ištremti iš šalies. Daug sąmokslininkų pabėgo į Šveicariją.
Tačiau po šio pirmojo sutriuškinimo „Batas“ anaiptol nebuvo sunaikintas. Priešingai, slapta jis ir toliau gyvavo; daugelis po Šveicariją ir Pietų Vokietiją išsisklaidžiusių pabėgėlių tapo jo emisarais, kurie, visur rasdami vienodą priespaudą ir vienodą pasiryžimą sukilti, paskleidė „Batą“ po visą dabartinio Badeno teritoriją. Aukštutinės Vokietijos valstiečių atkaklumu ir ištverme iš tikrųjų galima stebėtis: pradedant nuo 1493 metų, jie per trisdešimtį metų organizuodavo slaptus sąmokslus, įveikdavo visas didesnės ir labiau centralizuotos sąjungos kūrimo kliūtis, kurias sudarė teritorinis jų išsisklaidymas, ir po daugybės nesėkmių, pralaimėjimų ir vadovų nužudymų nuolat vėl iš naujo atkurdavo savo slaptas organizacijas, kol pagaliau atėjo patogus momentas masiškai sukilti.
1502 metais Spejerio vyskupijoje, į kurią tuomet įėjo ir Bruchzalio sritis, pasireiškė pirmieji slapto valstiečių judėjimo požymiai. „Bato“ sąjunga čia iš tiesų buvo sėkmingai reorganizuota. Sąjunga turėjo apie 7000 žmonių, jos centras buvo Untergrombache, tarp Bruchzalio ir Veingarteno, o atskiros šakos buvo nusidriekusios pagal Reiną — žemupio link iki Maino, o aukštupio link — iki pat Badeno markgrafystės. Jos programos straipsniai kėlė šiuos reikalavimus: kunigaikščiams, bajorams ir kunigams daugiau neturi būti mokami jokie činšai, dešimtinės, mokesčiai arba muitai; turi būti panaikinta baudžiava; vienuolynų ir aplamai visi bažnyčių dvarai turi būti konfiskuoti ir išdalyti liaudžiai; pagaliau nereikia daugiau pripažinti jokių kitokių valdovų, išskyrus imperatorių.
Čia mes pirmą kartą sutinkame du valstiečių reikalavimus: sekuliarizuoti bažnyčių dvarus liaudies naudai ir įkurti vieningą ir nedalomą Vokietijos monarchiją. Nuo to laiko abu šiuos reikalavimus nuolat kelia labiau išsivysčiusi valstiečių ir plebėjų dalis, kol pagaliau Tomas Miunceris reikalavimą išdalyti bažnyčių dvarus paverčia reikalavimu juos konfiskuoti, siekiant įvesti turto bendrumą, o vieningos Vokietijos imperijos reikalavimą — vieningos ir nedalomos Vokietijos respublikos reikalavimu.
Atkurta „Bato“ sąjunga turėjo, kaip ir ankstesnioji, savo slaptą susirinkimų vietą, savo apžadą tylėti, savo naujų narių priėmimo apeigas ir savo sąjungos vėliavą su užrašu: „Vien tik dieviškasis teisingumas!“. Veikimo planas buvo panašus į elzasiečių veikimo planą; buvo numatoma staiga užimti Bruchzalį, kurio dauguma gyventojų priklausė sąjungai, organizuoti čia sąjungos kariuomenę ir pasiųsti ją kaip judamąjį telkimo centrą į aplinkines kunigaikštystes.
Planą išdavė dvasininkas, kuriam pranešė apie jį per išpažintį vienas iš sąmokslininkų. Vyriausybės nedelsiant ėmėsi prieš sąmokslą priemonių. Kaip plačiai buvo išsišakojusi slapta sąjunga, parodo ta baimė, kuri apėmė įvairius imperijos sluoksnius Elzase ir Švabijos sąjungą[6]. Buvo sutelkta kariuomenė ir įvykdyti masiniai suėmimai. Imperatorius Maksimilianas, „paskutinysis riteris“, išleido kraugeriškiausius baudžiamuosius įsakus prieš negirdėtus valstiečių sumanymus. Vietomis vis dėlto buvo sudaryti valstiečių būriai ir buvo mėginta pasipriešinti ginklu; tačiau išsisklaidę valstiečių būriai negalėjo ilgai išsilaikyti. Kai kurie sąmokslininkai buvo nubausti mirtimi, daugelis jų pabėgo; vis dėlto paslaptis buvo taip gerai išsaugota, kad daugumas sąmokslininkų ir net vadovų savo gyvenamosiose vietose arba kaimyninių ponų valdose liko visiškai nepaliesti.
Po šio naujo pralaimėjimo atrodė, kad klasių kova vėl ilgam nurimo. Tačiau slapta darbas buvo tęsiamas. Švabijoje, matyt, ryšium su išsisklaidžiusių „Bato“ narių veikla jau pirmaisiais XVI šimtmečio metais susikūrė „Vargšo Konrado“ sąjunga; Švarcvalde „Batas“ tebeveikė atskirų smulkių ratelių forma, kol po dešimties metų vienam energingam valstiečių vadui vėl pavyko sujungti atskiras gijas į vieną didelį sąmokslą. Abu sąmokslai kilo vienas po kito audringais 1513—1515 metais, kai vienu metu vyko eilė stambių šveicarų, vengrų ir slovėnų valstiečių sukilimų.
Aukštutinio Reino žemėse „Batą“ atkūrė buvęs kareivis ir visais atžvilgiais įžymi asmenybė — Josas Fricas iš Untergrombacho, kuris, susekus 1502 metų sąmokslą, pabėgo. Pabėgęs jis gyveno įvairiose vietose tarp Bodeno ežero ir Švarcvaldo ir pagaliau apsigyveno Lejene prie Freiburgo Breisgau srityje, kur net stojo dirbti miško sargu. Tardymo aktuose yra labai įdomių smulkmenų, kaip jis iš čia reorganizavo sąjungą, kaip sumaniai jis telkė į ją įvairiausius žmones. Šio pavyzdingo sąmokslininko diplomatinio talento ir nepalaužiamos valios dėka į sąjungą pavyko įtraukti nepaprastai daug skirtingiausių klasių žmonių: riterių, kunigų, biurgerių, plebėjų ir valstiečių; galimas dalykas, kad jis organizavo net kelias daugiau ar mažiau viena nuo kitos atskirtas sąmokslo pakopas. Visi tinkami elementai buvo panaudoti su didžiausiu atsargumu ir sumanumu. Be sumanesnių emisarų, kurie, įvairiai persirengę, perėjo šalį skersai ir išilgai, antraeiliams uždaviniams buvo panaudoti valkatos ir elgetos. Josas užmezgė betarpiškus ryšius su elgetų karaliais ir per juos turėjo savo žinioje ištisą gausingą valkataujančių žmonių armiją. Šie elgetų karaliai jo sąmoksle vaidino žymų vaidmenį. Tai buvo labai originalios figūros. Vienas iš jų keliavo lydimas mergaitės su neva sužalotomis kojomis ir prašė jai išmaldos. Prie jo kepurės buvo daugiau kaip aštuonios šventųjų emblemos („keturiolika šventųjų užtarėjų“, šv. Otilija, šventoji mergelė ir t. t.); be to, jis turėjo ilgą rudą barzdą ir nešiojosi didelę lazdą su durklu ir dygliu. Kitas elgetavo šv. Valentino vardu, pardavinėjo prieskonius ir citvaro sėklas, dėvėjo ilgą geležies spalvos švarką, raudoną beretę, kurioje buvo pavaizduotas Triento kūdikis, nešiojo prie šono špagą, už diržo keletą peilių ir durklą. Kai kurie atidengę rodė dirbtinai erzinamas žaizdas ir dėvėjo panašius keistuoliškus rūbus. Jų buvo ne mažiau kaip dešimt; už 2000 guldenų atlyginimą jie turėjo vienu metu įvykdyti padegimus Elzase, Badeno markgrafystėje ir Breisgau apylinkėse, Caberno bažnytinės šventės dieną mažiausiai su 2000 savo žmonių atvykti į Rozeną ir, vadovaujami buvusio landsknechtų kapitono Georgo Šneiderio, paimti miestą. Tarp pačių sąjungos narių buvo organizuota nuo vieno punkto į kitą ryšių tarnyba, o Josas Fricas ir jo vyriausiasis emisaras Štofelis iš Freiburgo nuolat jodinėdavo iš vienos vietos į kitą, atlikdami naktinę naujai priimtųjų apžiūrą. Tardymo aktai duoda pakankamai duomenų apie sąjungos plitimą Aukštutinio Reino žemėse ir Švarcvalde: juose nurodoma, kokias pavardes ir žymes turėjo daugybė jos narių iš įvairiausių šios srities vietovių. Dažniausiai tai — amatininkai pameistriai, paskui valstiečiai ir smuklininkai, keletas bajorų, kunigai (pavyzdžiui, paties Lejeno kunigas) ir bedarbiai landsknechtai. Jau ši sudėtis rodo, kad, Joso Frico vadovaujama, „Bato“ sąjunga įgavo kur kas platesnį pobūdį; plebėjiškasis miestų elementas ima joje atlikti vis didesnį vaidmenį. Sąmokslo atšakos išsisklaidė po visą Elzasą, po dabartinį Badeną, iki pat Viurtembergo ir Maino. Kartais nuošaliuose kalnuose, Knibise ir kitose vietose būdavo organizuojami ir didesni susirinkimai, kuriuose buvo apsvarstomi sąjungos reikalai. Vadovų pasitarimai, kuriuose dažnai dalyvaudavo vietiniai sąjungos nariai, taip pat tolimesnių vietovių delegatai, vyko Hartmatėje ties Lejenu; čia taip pat buvo priimta keturiolika sąjungos programos tezių: jokio valdovo, išskyrus imperatorių ir (pagal kai kurias versijas) popiežių; panaikinti Rotveilio teismą ir apriboti bažnytinio teismo jurisdikciją tikybinėmis bylomis; panaikinti visas palūkanas, kurių išmokėtos sumos prilygo kapitalui; penki procentai yra aukščiausia leistina palūkanų norma; medžioklės, žvejybos, ganymo ir miško kirtimo laisvė; uždrausti kunigams turėti daugiau kaip po vieną parapiją; konfiskuoti bažnyčių dvarus ir vienuolynų turtus sąjungos karinio iždo reikalams; panaikinti visus neteisingus mokesčius ir muitus; amžina taika visame krikščionių pasaulyje; energingai pasipriešinti visiems sąjungos priešams; įvesti mokestį sąjungos naudai; paimti įtvirtintą miestą (Freiburgą), kad jis galėtų būti sąjungos centras; pradėti derybas su imperatoriumi, kai tik bus surinkti sąjungos būriai, ir su Šveicarija — jei imperatorius atsisakytų tartis. Štai dėl šių punktų buvo susitarta. Jie parodo, kad, iš vienos pusės, valstiečių ir plebėjų reikalavimai darėsi vis aiškesni ir tvirtesni ir kad, iš kitos pusės, tokiu pat mastu iškilo reikalas daryti nuolaidas mažiau ryžtingiems ir nuosaikiems elementams.
Sukilimas turėjo prasidėti 1513 metais rudeniop. Trūko tik sąjungos vėliavos, ir Josas Fricas nuvyko jos išgražinti į Heilbroną. Kartu su įvairiomis emblemomis ir vaizdais vėliavoje buvo nupieštas batas ir buvo užrašyta: „Viešpatie, padėk atkurti tavo dieviškąjį teisingumą!“ Tačiau, Josui išvykus, buvo pirma laiko pamėginta staiga paimti Freiburgą. Šis mėginimas iš anksto buvo susektas. Keletas neatsargių prasitarimų, vedant propagandą, padėjo Freiburgo tarybai ir Badeno markgrafui aptikti tikrus pėdsakus, o po dviejų sąmokslininkų išdavystės buvo vėl daug kas atskleista. Markgrafas, Freiburgo taryba ir imperatoriaus vyriausybė Enzisheime[7] nedelsiant pasiuntė savo seklius ir kareivius; dalis „Bato“ narių buvo suimti, kankinami ir nužudyti; tačiau ir šį kartą daugumai, tame tarpe ir Josui Fricui, pavyko pabėgti. Šveicarijos valdžia šį kartą labiau persekiojo pabėgėlius, ir daugelis buvo netgi nužudyti; bet ir ji, kaip ir jos kaimynai, negalėjo sukliudyti daugumai pabėgėlių pasilikti netoli savo ankstesnių gyvenamųjų vietų ir pamažu net sugrįžti į jas. Daugiausia siautėjo Elzaso vyriausybė Enzisheime; jos įsakymu labai daug žmonių buvo nužudyta, nukertant jiems galvas, ratu sulaužant kaulus ir sukapojant į gabalus. Pats Josas Fricas daugiausia slapstėsi Reino pakrantėse, Šveicarijoje, bet dažnai persikeldavo į Švarcvaldą, ir vis dėlto jo niekaip nepavyko sučiupti.
Kodėl Šveicarijos valdžia šį kartą susivienijo su kaimyninėmis vyriausybėmis, persekiodama „Bato“ narius, parodo valstiečių sukilimas, kuris įvyko sekančiais — 1514 metais Berne, Zoloturne ir Liucernoje ir kuris privedė prie aristokratinių vyriausybių ir aplamai patriciato valymo. Be to, valstiečiai čia išsikovojo kai kurių pranašumų. Vietinio pobūdžio šveicarų sukilimų pasisekimą galima paaiškinti tiesiog tuo, kad Šveicarija buvo dar mažiau centralizuota, negu Vokietija. Su savo vietiniais ponais valstiečiai ir 1525 metais visur greitai susidorodavo, bet jie neatremdavo kunigaikščių organizuotų ginkluotųjų pajėgų, o jų Šveicarijoje kaip tik ir nebuvo.
Tuo pačiu metu, kaip ir „Bato“ sąmokslas Badene, ir tikriausiai būdamas betarpiškai susijęs su juo, kilo Viurtemberge antras sąmokslas. Kaip rodo šaltiniai, jis pradėtas organizuoti jau nuo 1503 metų. Kadangi „Bato“ pavadinimas, nuslopinus Untergrombacho sąmokslą, pasidarė perdaug pavojingas, tai čia sąjunga buvo pavadinta „Vargšu Konradu“. Svarbiausias jos centras buvo Remso slėnys Hoenštaufeno kalno papėdėje. Kad yra sąjunga, bent liaudžiai jau seniai nebuvo paslaptis. Hercogo Ulricho vyriausybės primesta gėdinga priespauda ir eilė bado metų, smarkiai prisidėdami prie 1513 ir 1514 metų sąjūdžių plitimo, padidino sąjungos narių skaičių; patį sprogimą sukėlė naujai įvestas vyno, mėsos ir duonos mokestis, taip pat kapitalo mokestis — vienas pfenigas nuo guldeno per metus. Buvo numatoma pirmiausia paimti Šorndorio miestą, kur sąmokslo vadai rinkdavosi peilių gamintojo Kasparo Pregicerio namuose. Sukilimas prasidėjo 1514 metų pavasarį. Prie miesto prisiartino 3000, o kitais duomenimis 5000, valstiečių, bet hercogo valdininkams pavyko juos gražiais pažadais įtikinti, kad pasitrauktų; hercogas Ulrichas, pažadėjęs panaikinti naujus mokesčius, atskubėjo į miestą su aštuoniasdešimčia raitelių, bet čia šio pažado dėka jau buvo visiškai ramu. Hercogas pažadėjo sušaukti landtagą ir išnagrinėti jame visus skundus. Tačiau sąjungos vadovai labai gerai suprato, kad Ulrichui tėra svarbu išlaikyti liaudį paklusnią tol, kol jis surinks ir sutrauks pakankamai kariuomenės, kad paskui galėtų savo žodį sulaužyti ir surinkti mokesčius prievarta. Todėl jie iš Kasparo Pregicerio namų, „Vargšo Konrado raštinės“, paskelbė atsišaukimą, kad įvyks sąjungos suvažiavimas, ir tuo tikslu į visas puses pasiuntė savo emisarus. Pavykus pirmajam sukilimui Remso slėnyje, visur žymiai padidėjo judėjimo autoritetas liaudies akyse; raštai ir emisarai visur atrado palankią dirvą, ir į suvažiavimą, kuris įvyko gegužės 28 dieną Untertiurkheime, susirinko gausus delegatų skaičius iš visų Viurtembergo dalių. Buvo nutarta energingai tęsti agitaciją ir, pasitaikius pirmai patogiai progai, pradėti veiksmus Remso slėnyje, siekiant išplėsti sukilimą toliau. Kai buvusiam kareiviui Bantelhansui iš Detingeno ir visų gerbiamam valstiečiui Zingerhansui iš Viurtingeno pavyko įtraukti į sąjungą Švabijos Albo[8] gyventojus, visur prasidėjo sukilimas. Tiesa, Zingerhansas buvo netikėtai užkluptas ir suimtas, bet Baknango, Vinendeno ir Markgreningeno miestai pateko į susivienijusių su plebėjais valstiečių rankas, ir visa šalis nuo Veinsbergo iki Blauboireno ir nuo Blauboireno iki Badeno sienos buvo apimta atviro sukilimo. Ulrichas turėjo nusileisti. Tačiau, paskyręs landtagą birželio 25 dienai, jis kartu kreipėsi į aplinkinius kunigaikščius ir laisvuosius miestus, prašydamas pagalbos prieš sukilimą ir nurodydamas, kad šis sukilimas sudaro grėsmę visiems imperijos kunigaikščiams, valdžios organams ir diduomenei ir kad jis „nuostabiai primena „Bato“ veiksmus“.
Tuo tarpu landtagas, t. y. miestų deputatai ir daugelis valstiečių delegatų, kurie taip pat reikalavo sau vietos landtage, jau birželio 18 d. susirinko Štutgarte. Prelatai dar nebuvo atvykę, o riteriai visai nebuvo pakviesti. Štutgarto miesto opozicija, taip pat netoliese, ties Leonbergu ir Remso slėnyje, stovėję du grėsmingi valstiečių būriai rėmė valstiečių reikalavimus. Valstiečių delegatai buvo įleisti, ir buvo nutarta atleisti iš pareigų ir nubausti tris neapkenčiamus hercogo patarėjus — Lamparterį, Tumbą ir Lorcherį, įsteigti prie hercogo keturių riterių, keturių biurgerių ir keturių valstiečių tarybą, paskirti hercogui tvirtą algą ir konfiskuoti vienuolynų bei labdarybės įstaigų turtą valstybės iždo naudai.
Šiems revoliuciniams nutarimams hercogas Ulrichas priešpastatė valstybės perversmą. Birželio 21 d. su savo riteriais ir patarėjais jis išjojo į Tiubingeną, kur jį pasekė ir prelatai ir kur jis įsakė atvykti taip pat biurgeriams, kurie tai ir padarė. Landtago posėdžiai buvo tęsiami Tiubingene, valstiečiams nedalyvaujant. Čia karinio teroro sąlygomis biurgeriai išdavė savo sąjungininkus, valstiečius. Liepos 8 d. buvo sudaryta Tiubingeno sutartis, pagal kurią šalis buvo įpareigota sumokėti apie vieną milijoną hercogo skolų ir buvo kiek apribota hercogo valdžia, — tačiau tų apribojimų jis niekada nesilaikė, — o valstiečiai turėjo pasitenkinti keletu tuščių bendrų frazių ir labai apčiuopiamu baudžiamuoju įstatymu prieš maištus ir sąjungas. Apie valstiečių atstovavimą landtage daugiau, žinoma, nebebuvo jokios kalbos. Kaimo gyventojai šaukė apie išdavystę, bet hercogas, luomams apsiėmus sumokėti jo skolas, vėl gavo kreditą ir greit surinko kariuomenę; jo kaimynai, ypač Pfalco kurfiurstas, taip pat atsiuntė jam pagalbinius būrius. Tuo būdu visa šalis jau liepos pabaigoje priėmė Tiubingeno sutartį ir iš naujo prisiekė. Tik Remso slėnyje pasipriešino „Vargšas Konradas“; ten vėl atvykęs hercogas vos nebuvo nužudytas, o Kapelberge susikūrė valstiečių stovykla. Tačiau, kai viskas užsitęsė, daugumas sukilėlių dėl maisto stokos vėl išsisklaidė, o pasilikusieji, sudarę dviprasmišką sutartį su keletu landtago deputatų, taip pat išsiskirstė į namus. Ulrichas, per tą laiką sustiprinęs savo kariuomenę miestų noriai atsiųstais būriais, — miestai, patenkinus jų reikalavimus, tapo fanatiškais valstiečių priešais, — nepaisydamas sutarties, užpuolė Remso slėnį ir apiplėšė jo miestus bei kaimus. Buvo suimta 1600 valstiečių, iš jų šešiolikai buvo čia pat nukirstos galvos, kitiems daugiausia buvo priteista sumokėti didžiules pinigines baudas Ulricho iždo naudai. Daugelis ilgą laiką išsėdėjo kalėjime. Prieš valstiečių sąjungos atkūrimą, prieš bet kokius valstiečių susirinkimus buvo išleisti griežti baudžiamieji įstatymai, o Švabijos bajorai sudarė specialią sąjungą bet kokiems sukilimo mėginimams slopinti.— Tačiau svarbiausieji „Vargšo Konrado“ vadovai laimingai pasitraukė į Šveicariją, o po keleto metų daugumas jų pavieniui iš ten vėl sugrįžo į namus.
Kartu su Viurtembergo judėjimu pasirodė „Bato“ veiklos atgijimo požymių Breisgau ir Badeno markgrafystėje. Netoli Biulio birželio mėnesį buvo mėginta sukilti, bet tą sukilimą markgrafas Filipas greit nuslopino, o sukilimo vadovas Gugel-Bastianas Freiburge buvo suimtas ir nužudytas nukertant galvą.
Tais pačiais 1514 metais, taip pat pavasarį, kilo visuotinis valstiečių karas Vengrijoje. Čia tuo metu buvo šaukiama į kryžiaus žygį prieš turkus ir, kaip paprastai, visiems baudžiauninkams ir priklausomiesiems valstiečiams, kurie panorėtų prie jo prisidėti, buvo žadama laisvė. Susirinko apie 60 000 žmonių, kurių vadu buvo paskirtas sekleris[9] Georgas Doža, jau pasižymėjęs ankstesniuose karuose su turkais ir pakeltas už tai į bajorus. Tačiau vengrų riteriai ir magnatai labai neigiamai žiūrėjo į šį kryžiaus žygį, dėl kurio jie galėjo netekti savo nuosavybės, savo baudžiauninkų. Jie nuskubėjo paskui atskirus valstiečių būrius ir sugrąžino savo baudžiauninkus, panaudodami prieš juos smurtą bei žiauriai elgdamiesi su jais. Kada apie tai sužinojo kryžiuočių kariuomenė, prasiveržė pavergtųjų valstiečių įniršis. Du uoliausieji kryžiaus žygio skelbėjai — Laurencijus ir Barnabas savo revoliucinėmis kalbomis sukurstė dar didesnę kariuomenės neapykantą bajorijai. Pats Doža kartu su savo kariuomene reiškė neapykantą išdavikiškiems bajorams. Kryžiuočių kariuomenė tapo revoliucine armija, ir Doža ėmė vadovauti šiam naujam judėjimui.
Jis su savo valstiečiais stovyklavo Rakošo lauke prie Pešto. Priešiški veiksmai prasidėjo nuo susidūrimo su bajorų partijos žmonėmis aplinkiniuose kaimuose ir Pešto priemiesčiuose. Netrukus buvo prieita prie ginkluotų susirėmimų, pagaliau visiems į valstiečių rankas patekusiems bajorams buvo surengti „Sicilijos mišparai“[10] ir buvo sudegintos visos aplinkinės pilys. Rūmai ėmė grasinti, bet veltui. Kai pirmasis liaudies teismas prieš bajoriją prie sostinės sienų buvo įvykdytas, Doža ėmėsi tolesnių operacijų. Jis suskirstė savo kariuomenę į penkias kolonas. Dvi iš jų buvo pasiųstos į Aukštutinės Vengrijos kalnus, kad ten pradėtų visuotinį sukilimą ir išnaikintų bajorus. Trečioji kolona, kuriai vadovavo Ambrušas Salerešis, vienas Pešto miestietis, pasiliko Rakošo lauke prižiūrėti sostinės; ketvirtąją ir penktąją koloną Doža ir jo brolis Gregoras nuvedė prieš Segediną[11].
Tuo tarpu bajorija susirinko Pešte ir kreipėsi į Transilvanijos vaivadą Joaną Zapolją, prašydama padėti. Salerešiui su biurgeriniais valstiečių kariuomenės elementais perėjus į priešo pusę, bajorai, sudarę sąjungą su Budapešto biurgeriais, sumušė ir sunaikino Rakošo lauke stovyklavusį būrį. Daugybė belaisvių buvo kuo žiauriausiai nužudyti, o kiti, nupiovus jiems nosis ir ausis, buvo paleisti į namus.
Doža patyrė nesėkmę prie Segedino ir patraukė į Čanadą. Jis paėmė jį, prieš tai sumušęs Ištvano Batorio ir vyskupo Čakio vadovaujamą bajorų kariuomenę ir atkeršijęs už žiaurumus Rakošo lauke: kruvinai susidorojęs su belaisviais, kurių tarpe buvo vyskupas ir karaliaus iždininkas Telekis. Čanade jis paskelbė, kad įvedama respublika, panaikinama bajorija, nustatoma visuotinė lygybė ir liaudies suverenitetas, ir paskui patraukė į Temešvarą[12], kur buvo pasislėpęs Batoris. Tačiau kol jis, gavęs pastiprinimui naują Antono Hosos vadovaujamą kariuomenę, du mėnesius laikė apgulęs šią tvirtovę, abu Aukštutinės Vengrijos kariuomenės būriai keliuose mūšiuose buvo bajorų sumušti, o prieš jį patraukė Joano Zapoljos vadovaujama Transilvanijos kariuomenė. Zapolja užpuolė valstiečius ir juos išsklaidė, o pats Doža buvo paimtas į nelaisvę, įkaitintame soste gyvas iškeptas ir jo paties žmonių suvalgytas, nes tik su šia sąlyga jiems buvo dovanota gyvybė. Išsklaidyti valstiečiai, kuriuos Laurencijus ir Hosa vėl surinko, buvo dar kartą sumušti, ir visi, kurie pateko į priešo rankas, buvo užmauti ant mieto arba pakarti. Tūkstančiai valstiečių lavonų kabojo išilgai gatvių ir sudegintų kaimų pakraščiuose. Manoma, kad mūšiuose ir skerdynėse žuvo apie 60 000 žmonių. Bajorija pasistengė, kad artimiausiame landtage valstiečių pavergimas vėl būtų pripažintas šalies įstatymu.
„Vindijos markoje“, t. y. Karintijoje, Krainoje ir Štirijoje, apie tą patį laiką prasidėjęs valstiečių sukilimas rėmėsi sąmokslu, kuris buvo panašaus pobūdžio, kaip ir „Bato“ sąmokslas; sąmokslas kilo šioje bajorų ir imperatoriaus valdininkų nuniokotoje, turkų užpuldinėjimų nusiaubtoje ir bado iškamuotoje srityje dar 1503 metais, ir jau tuomet įvyko sukilimas. Jau 1513 metais šių vietovių valstiečiai slovėnai, kaip ir vokiečių valstiečiai, vėl iškėlė kovos už „stara prawa“ („senąsias teises“) vėliavą, ir jei šiais metais juos dar kartą pavyko nuraminti, jei 1514 metais, kai jų susirinko dar didesnės minios, pavyko įkalbėti juos išsiskirstyti, tik imperatoriui Maksimilianui aiškiai pažadėjus grąžinti „senąsias teises“, tai juo įnirtingesnis buvo amžinai apgaudinėjamos liaudies keršto karas 1515 metų pavasarį. Kaip ir Vengrijoje, visur buvo griaunamos pilys ir vienuolynai, o valstiečių teisėjai teisė į nelaisvę paimtus bajorus ir pasmerkdavo juos mirti nukertant galvą. Štirijoje ir Karintijoje imperatoriaus karvedžiui Ditrichšteinui greit pavyko sukilimą numalšinti; tačiau Krainoje sukilimas buvo nuslopintas, tik staiga užpuolus Raino miestą (1516 metų rudenį) ir po to austrams įvykdžius gausybę žiaurumų, kurie visiškai prilygo vengrų bajorų žvėriškumams.
Aišku, kad po daugelio tokių didelių pralaimėjimų ir po šių masinių bajorijos žiaurumų Vokietijos valstiečiai gana ilgai buvo ramūs. Ir vis dėlto nei sąmokslai, nei vietinio pobūdžio sukilimai visiškai neišnyko. Jau 1516 metais dauguma pabėgusių „Bato“ ir „Vargšo Konrado“ sąmokslo dalyvių sugrįžo į Švabiją ir Aukštutinio Reino sritį, o 1517 metais „Batas“ vėl kuo plačiausiai veikė Švarcvalde. Pats Josas Fricas, kuris vis dar nešiojo paslėptą ant krūtinės senąją 1513 metų „Bato“ vėliavą, vėl apkeliavo visą Švarcvaldą ir išvystė plačią veiklą. Sąmokslas buvo iš naujo organizuotas. Kaip ir prieš ketverius metus, vėl buvo pradėta organizuoti susirinkimus Knibise. Tačiau paslaptis nebuvo išlaikyta; valdžia sužinojo apie ruošiamą sąmokslą ir ėmėsi ryžtingų priemonių. Daugelis buvo suimti ir nužudyti; veikliausieji ir kultūringiausieji sąmokslo dalyviai turėjo bėgti; jų tarpe turėjo bėgti ir Josas Fricas, kurio ir šį kartą nepavyko suimti. Matyt, jis netrukus po to mirė Šveicarijoje, nes nuo to laiko jo vardas niekur daugiau nebeminimas.
(1) Savo chronologijoje mes pateikiame Cimermano duomenis, kuriais mes ištisai turime remtis, nesant reikiamų šaltinių užsienyje, ir kuriais, turint galvoje šio darbo tikslą, galima visiškai pasitenkinti.
[2] Engelsas cituoja Cimermano pateikiamą ištrauką iš XV amžiaus rankraščio, kuris saugojamas Viurcburgo archyve.
[3] Independentai — religinė politinė srovė, atsiradusi Anglijoje XVI amžiaus antrojoje pusėje. Ja reiškėsi vidutinės prekybos bei pramoninės buržuazijos ir „naujos“ suburžuazėjusios bajorijos opozicija absoliutizmui ir valstybinei anglikonų bažnyčiai. Anglijos XVII amžiaus buržuazinės revoliucijos metu independentai susibūrė į atskirą politinę partiją, kuri 1648 metų pabaigoje iškovojo valdžią.
[4] Hanso Dūdininko žodžius Engelsas pateikia pagal Cimermaną.
[5] — Rudolio II.
[6] Švabijos sąjunga — Pietvakarių Vokietijos kunigaikščių, bajorų ir imperijos miestų patriciato viršūnės sąjunga, sukurta 1488 metais. Svarbiausias jos tikslas buvo kovoti prieš valstiečių ir plebėjų judėjimą. Šiam reakcingam susivienijimui vadovavę Pietų ir Vakarų Vokietijos kunigaikščiai taip pat siekė jį panaudoti savo oligarchinei valdžiai sustiprinti. Sąjunga turėjo savo administracinius bei teismo organus ir kariuomenę. 1534 metais dėl vidinės nesantaikos ji iširo.
[7] — t. y. Austrijos Habsburgų vietininko vyriausybė Aukštutiniame Elzase ir Breisgau.
[8] Švabijos Albas, arba Švabijos Jūra,— Švabijos kalnų rajonas.
[9] Sekleriai — vengrai, gyvenę Rytų Transilvanijos kalnų rajonuose.
[10] Čia turimas galvoje liaudies sukilimas Sicilijos saloje prieš Prancūzijos Anžu dinastijos viešpatavimą. Ji 1267 metais buvo užkariavusi Pietų Italiją ir Siciliją. 1282 m. kovo 31 dienos vakare Palermo mieste sukilę gyventojai sunaikino keletą tūkstančių Prancūzijos riterių ir kareivių.
[11] Vengriškas pavadinimas: Segedas.
[12] Rumuniškas pavadinimas: Timišoara.