Friedrich Engels
Valstiečių karas Vokietijoje
Tuo pat metu, kai Švarcvalde buvo nuslopintas ketvirtasis „Bato“ sąmokslas, Vitenberge Liuteris davė ženklą pradėti judėjimą, kuris turėjo įtraukti į įvykių sūkurį visus luomus ir sukrėsti visą imperiją. Tiuringijos augustino tezių[1] poveikis priminė žaibą, pataikiusį į parako statinę. Riteriai ir biurgeriai, valstiečiai ir plebėjai, suverenumo siekią kunigaikščiai ir žemesnieji dvasininkai, slaptos mistinės sektos ir literatūrinė — mokslinė bei burleskinė satyrinė[2] — opozicija pripažino šias tezes iš pradžių bendra, visaapimančia savo įvairių tarpusavyje susikryžiuojančių siekimų išraiška ir todėl nuostabiai greit apie jas susivienijo. Ši per vieną naktį susikūrusi visų opozicinių elementų sąjunga, kad ir kaip trumpai ji išsilaikė, iš karto parodė milžinišką judėjimo jėgą ir tuo dar labiau paspartino jo vystymąsi.
Tačiau kaip tik dėl šio spartaus judėjimo vystymosi turėjo taip pat greitai subręsti ir jame glūdėjusios nesantaikos užuomazgos, vėl turėjo bent nutrūkti ryšiai tarp įvairių sujaudintos masės sudėtinių elementų, kurie buvo tiesiog vienas kitam priešingi dėl visos savo gyvenimo padėties, turėjo susidaryti tarp jų normali priešiškumo būklė. Šis margos opozicinės masės susiskaidymas į du polius, susitelkiant apie du traukos centrus, pasireiškė jau pirmaisiais Reformacijos metais. Bajorai ir biurgeriai neabejodami grupavosi apie Liuterį; valstiečiai ir plebėjai, dar nelaikydami Liuterio savo tiesioginiu priešu, sudarė, kaip ir anksčiau, atskirą revoliucinę opozicinę partiją. Tik judėjimas pasidarė dabar kur kas labiau visuotinis ir gilesnis, negu dar neveikiant Liuteriui, ir jis neišvengiamai turėjo sukelti aiškiai išreikštą priešingumą, tiesioginį abiejų partijų susidūrimą. Šis tiesioginis priešingumas netrukus iškilo aikštėn: Liuteris ir Miunceris pradėjo tarpusavio kovą spaudoje ir iš sakyklos, o kunigaikščių, riterių ir miestų kariuomenė, kurią daugiausia sudarė liuteronų arba bent liuteronams artimos jėgos, išsklaidydavo valstiečių ir plebėjų būrius.
Kokie skirtingi buvo įvairių reformaciją priėmusių elementų interesai ir poreikiai, tai dar prieš Valstiečių karą parodė bajorų mėginimas įvykdyti savo reikalavimus prieš kunigaikščių ir kunigų valią.
Anksčiau mes jau matėme, kokia buvo vokiečių bajorų padėtis XVI šimtmečio pradžioje. Bajorai suprato, kad jie gali netekti savarankiškumo ir pasidaryti priklausomi nuo pasaulietinių ir dvasiškų kunigaikščių, kurių galia tolydžio didėjo. Kartu jie matė, kad, jiems smunkant, taip pat smuko imperijos valdžia ir imperija skilo į daugelį suverenių kunigaikštysčių. Todėl savo pačių žlugimą jie turėjo sutapatinti su vokiečių kaip nacijos žlugimu. Čia turėjo reikšmės ir ta aplinkybė, kad bajorai, ypač betarpiškai imperijai pavaldūs bajorai, buvo toks luomas, kuris tiek dėl savo karinės profesijos, tiek ir dėl savo padėties kunigaikščių atžvilgiu daugiausia atstovavo imperijai ir imperijos valdžiai. Jie buvo labiausiai nacionalinis luomas, ir kuo galingesnė buvo imperijos valdžia, kuo silpnesni buvo kunigaikščiai ir kuo mažiau jų buvo, kuo vieningesnė buvo Vokietija, tuo stipresni buvo ir jie. Tuo paaiškinamas visuotinis riterių tarpe kilęs nepasitenkinimas dėl apgailėtinos politinės Vokietijos padėties, dėl imperijos bejėgiškumo užsienio politikos klausimais, kuris tolydžio didėjo, imperatoriui paveldėjimo keliu prijungiant prie imperijos vieną po kitos vis naujas provincijas, dėl užsienio valstybių intrigų Vokietijoje ir vokiečių kunigaikščių sąmokslų prieš imperijos valdžią, panaudojant užsienio jėgas. Todėl bajorų reikalavimai visų pirma turėjo pasireikšti reikalavimu įvykdyti imperijos reformą, kurios auka turėjo būti kunigaikščiai ir aukštieji dvasininkai. Apibendrinti šiuos reikalavimus ėmėsi teorinis vokiečių bajorijos atstovas Ulrichas fon Hutenas kartu su kariniu ir politiniu jos atstovu Francu fon Zikingenu.
Hutenas labai aiškiai suformulavo bajorų vardu savo iškeltus imperijos reformos reikalavimus ir labai radikaliai juos išdėstė. Buvo reikalaujama ne mažiau, kaip pašalinti visus kunigaikščius, sekuliarizuoti visas dvasininkų kunigaikštystes ir jų turtus, įvesti bajorų demokratiją su monarchu priešakyje,— maždaug tokią, kokia buvo šviesaus atminimo lenkų respublikoje jos geriausiais laikais. Hutenas ir Zikingenas manė, kad, įvedus bajorų, šios iš esmės karinės klasės, viešpatavimą, pašalinus susiskaldymo nešėjus — kunigaikščius, panaikinus kunigų galią ir išlaisvinus Vokietiją iš dvasinės Romos valdžios, imperija vėl taps vieninga, laisva ir galinga.
Baudžiava besiremianti bajorų demokratija, kokia ji buvo Lenkijoje ir kiek kitokia forma pirmuosius šimtmečius germanų užkariautose šalyse, yra viena iš šiurkščiausių visuomenės formų, ir ji vėliau visai natūraliai perauga į išsivysčiusią feodalinę hierarchiją, kuri yra jau žymiai aukštesnė pakopa. Vadinasi, ši grynoji bajorų demokratija XVI amžiaus Vokietijoje jau buvo negalima. Ji buvo negalima jau vien dėl to, kad Vokietija tuo metu turėjo nemažų ir galingų miestų. Tačiau, iš antros pusės, buvo negalima ir ta žemesniosios bajorijos ir miestų sąjunga, dėl kurios Anglijoje feodalinė luominė monarchija virto buržuazine konstitucine monarchija. Vokietijoje senoji bajorija išliko, o Anglijoje ji buvo sunaikinta Rožių kare[3], išskyrus 28 šeimas, ir ją pakeitė nauja buržuazinės kilmės ir buržuazinių tendencijų bajorija. Vokietijoje išliko baudžiava, ir bajorai turėjo feodalinius pajamų šaltinius; Anglijoje baudžiava buvo beveik visai panaikinta, ir bajorai virto paprastais buržuaziniais žemvaldžiais, turinčiais buržuazinį pajamų šaltinį — žemės rentą. Pagaliau absoliutinės monarchijos centralizacija, kuri jau nuo Liudviko XI laikų susidarė Prancūzijoje dėl priešingumo tarp bajorijos ir miestiečių luomo ir paskui vis labiau stiprėjo, Vokietijoje buvo negalima jau vien dėl to, kad reikalingų nacionalinei centralizacijai sąlygų čia iš viso nebuvo arba buvo tik jų užuomazga.
Esant tokiai padėčiai, kuo labiau artėjo Hutenas prie praktinio savo idealo įgyvendinimo, tuo daugiau jis turėjo daryti nuolaidų ir tuo mažiau apibrėžtos turėjo darytis jo imperijos reformos ribos. Viena bajorija neturėjo pakankamai jėgų šiam sumanymui įgyvendinti; tai parodo vis didėjantis jos silpnumas kunigaikščių atžvilgiu. Buvo reikalingi sąjungininkai, o galimi sąjungininkai tebuvo miestai, valstiečiai ir įtakingi reformacijos judėjimo teoretikai. Tačiau miestai pakankamai gerai pažinojo bajoriją ir nė kiek ja nepasitikėjo, vengdami bet kokios sąjungos su ja; valstiečiai visai pagrįstai laikė bajoriją, kuri čiulpė iš jų paskutinius syvus ir žiauriai su jais elgėsi, savo pikčiausiu priešu, o reformacijos teoretikai ėjo kartu arba su biurgeriais, arba su kunigaikščiais, arba su valstiečiais. Be to, bajorų siūloma imperijos reforma nieko teigiamo nežadėjo biurgeriams ir valstiečiams; jos svarbiausias tikslas pirmiausia buvo bajorijos sustiprėjimas. Esant tokiai padėčiai, Hutenui nieko kito nebeliko, kaip tik kuo mažiau teliesti savo propagandiniuose veikaluose būsimus bajorų, miestų ir valstiečių savitarpio santykius arba visai jų neliesti, suversti atsakomybę už visas blogybes kunigaikščiams, kunigams ir priklausomybei nuo Romos ir įrodinėti biurgeriams, kad būsimoje kunigaikščių ir bajorų tarpusavio kovoje jie, vadovaudamiesi savo pačių interesais, turėtų būti bent neutralūs. Apie baudžiavos ir valstiečio prievolių bajorijai panaikinimą Hutenas net neužsimena.
Vokiečių bajorija į valstiečius tada žiūrėjo visai taip pat, kaip lenkų bajorija į savo valstiečius 1830 ir 1846 metų sukilimų metu. Kaip ir šiuolaikiniuose lenkų sukilimuose, tuomet Vokietijoje judėjimas galėjo turėti pasisekimo, tik visoms opozicinėms partijoms ir ypač bajorams ir valstiečiams sudarius sąjungą. Tačiau kaip tik ši sąjunga abiem atvejais buvo negalima. Nei bajorai nematė būtino reikalo atsisakyti nuo savo politinių privilegijų ir feodalinių teisių valstiečių atžvilgiu, nei revoliucingi valstiečiai negalėjo tenkintis bendromis neapibrėžtomis perspektyvomis ir sudaryti sąjungą su bajorais, kurie kaip tik buvo labiausiai juos engiantis luomas. Kaip Lenkijoje 1830 metais, taip Vokietijoje 1522 metais bajorai jau nebegalėjo patraukti į savo pusę valstiečių. Tik visiškai panaikinus baudžiavą ir priklausomybės santykius, tik bajorams atsisakius nuo visų privilegijų, kaimo gyventojai galėjo su jais susivienyti; tačiau bajorija, kaip ir kiekvienas privilegijuotas luomas, neturėjo nė mažiausio noro pati atsisakyti nuo savo privilegijų, nuo ypatingos savo padėties, nuo daugumos savo pajamų šaltinių.
Pagaliau, kada kilo kova, bajorija visiškai viena susidūrė su kunigaikščiais. Buvo galima iš anksto numatyti, kad kunigaikščiai, kurie per du šimtmečius nuolat atimdavo iš jos vieną poziciją po kitos, lengvai įveiks ją ir šį kartą.
Pati kovos eiga yra žinoma. Hutenas ir Zikingenas, kuris jau buvo pripažintas politiniu ir kariniu Centrinės Vokietijos bajorų vadu, 1522 metais neva savigynos tikslais sudarė šešiems metams Landau mieste Reino srities, Švabijos ir Frankonijos bajorų sąjungą; Zikingenas iš dalies savo lėšomis, iš dalies kaimyninių riterių padedamas, surinko kariuomenę, suorganizavo pastiprinimų verbavimą ir telkimą Frankonijoje, Žemutinio Reino rajonuose, Niderlanduose ir Vestfalijoje ir 1522 metų rugsėjo mėnesį pradėjo karo veiksmus, paskelbdamas karą Triro kurfiurstui — arkivyskupui. Tačiau tuo metu, kai jis buvo apgulęs Trirą, jo pastiprinimai, skubiai įsikišus kunigaikščiams, buvo atkirsti; Heseno landgrafas ir Pfalco kurfiurstas suteikė Trirui pagalbą, ir Zikingenas turėjo pasislėpti savo paties Landštulio pilyje. Nepaisant Huteno ir kitų Zikingeno draugų pastangų, koncentruotų ir skubių kunigaikščių veiksmų įbauginti bajorų sąjungos dalyviai paliko jį likimo valiai; pats Zikingenas buvo mirtinai sužeistas, atidavė Landštulį ir greit po to mirė. Hutenas turėjo pabėgti į Šveicariją ir, praėjus keletui mėnesių, mirė Ciuricho ežero Ufnau saloje.
Po šio pralaimėjimo ir abiejų vadų mirties bajorijos, kaip nuo kunigaikščių nepriklausomos korporacijos, jėga buvo palaužta. Pradedant nuo šio momento, bajorija tarnauja tik kunigaikščiams ir yra jų vadovaujama. Greit po to kilęs Valstiečių karas dar labiau ją privertė atsiduoti tiesioginei arba netiesioginei kunigaikščių globai. Kartu jis parodė, kad vokiečių bajorijai maloniau buvo ir toliau išnaudoti valstiečius, aukščiausiajai valdžiai priklausant kunigaikščiams, negu nuversti kunigaikščius ir kunigus, sudarius atvirą sąjungą su išlaisvintais valstiečiais.
[1] Engelsas turi galvoje 95 tezes, kurias Liuteris (pradėjęs savo dvasininko karjerą paprastu augustinų vienuolyno Tiuringijoje vienuoliu) 1517 m. spalio 31 d. prikalė prie vienos Vitenbergo bažnyčios durų. Tezėse buvo griežtai protestuojama prieš indulgencijų pardavinėjimą ir katalikų dvasininkijos piktnaudžiavimus; jose taip pat buvo išdėstyti pirmieji Liuterio religinio mokymo metmenys, prisitaikant prie biurgerių idealų.
[2] Burleska — vienas iš parodijinės satyrinės literatūros žanrų, paplitęs Atgimimo epochos rašytojų ir humanizmo ideologų tarpe; buvo jų naudojamas pompastiškam rūmų poezijos stiliui ir pedantiškiems ieodalinės visuomenės viršūnių papročiams išjuokti.
[3] Rožių karą (1455—1485) vedė dviejų dėl sosto kovojusių Anglijos feodalų giminių atstovai: Jorkų, kurių herbe buvo atvaizduota balta rožė, ir Lankasterių, kurių herbe buvo raudona rožė. Apie Jorkus grupavosi dalis ekonominiu atžvilgiu labiau išsivysčiusios Pietų Anglijos stambių feodalų, riteriai ir miestiečiai; Lankasterius rėmė feodalinė šiaurės grafysčių aristokratija. Karas beveik visiškai išnaikino senąsias feodalų šeimas ir pasibaigė tuo, kad į valdžią atėjo Tiudorai — nauja dinastija, kuri Anglijoje įvedė absoliutizmą.