Friedrich Engels
Valstiečių karas Vokietijoje
Nuo to momento, kai Liuteris, paskelbdamas karą katalikų hierarchijai, išjudino visus Vokietijos opozicijos elementus, nebuvo nė vienų metų, kuriais valstiečiai ir vėl nebūtų kėlę savo reikalavimų. 1518—1523 metais Švarcvalde ir Aukštutinėje Švabijoje vienas po kito sekė vietiniai valstiečių sukilimai. Nuo 1524 metų pavasario šie sukilimai įgavo sistemingą pobūdį. Tų metų balandžio mėn. Marchtalio abatijos valstiečiai atsisakė eiti lažą ir vykdyti prievoles; gegužės mėn. Sankt-Blazieno valstiečiai atsisakė vykdyti baudžiavines prievoles; birželio mėn. Šteinheimo prie Memingeno valstiečiai pareiškė nemokėsią nei dešimtinės, nei kitų mokesčių; liepos ir rugpiūčio mėn. sukilo Turgau valstiečiai, kurie buvo numalšinti iš dalies tarpininkaujant ciurichiečiams, iš dalies žiauriomis Šveicarijos sąjungos priemonėmis, įsakant nužudyti daugelį sukilimo dalyvių. Pagaliau Štiulingeno landgrafystėje įvyko lemiamas sukilimas, kurį galima laikyti betarpiška Valstiečių karo pradžia.
Štiulingeno valstiečiai staiga atsisakė vykdyti prievoles landgrafui, susijungė į didelius būrius ir, Hanso Miulerio iš Bulgenbacho vadovaujami, 1524 m. rugpiūčio 24 d. patraukė į Valdshutą. Čia kartu su miestiečiais jie įkūrė evangelinę broliją. Miestiečiai turėjo juo daugiau pagrindo stoti į sąjungą, nes tuo metu dėl jų pamokslininko Baltazaro Hubmajerio, vieno iš Tomo Miuncerio mokinių ir draugų, religinių persekiojimų jie buvo konflikte su priešakinių Austrijos žemių[1] valdžia. Buvo taip pat nustatytas sąjungos mokestis — trys kreiceriai į savaitę. Turint galvoje to meto pinigų vertę, tai buvo didžiulis įnašas. Į Elzasą, Mozelio sritį, į visas Aukštutinio Reino žemes ir į Frankoniją buvo pasiųsti emisarai, kad visur į sąjungą įtrauktų valstiečius. Sąjunga užsibrėžė tikslą panaikinti feodalų viešpatavimą, sugriauti visas pilis ir vienuolynus ir pašalinti visus valdovus, išskyrus imperatorių. Sąjungos vėliava buvo Vokietijos trispalvė[2].
Sukilimas greitai išsiplėtė po visą dabartinį Aukštutinį Badeną. Paniška baimė apėmė Aukštutinės Švabijos bajoriją, kurios beveik visos karinės pajėgos veikė Italijoje, kariaudamos prieš Prancūzijos karalių Franciškų I. Bajorijai nieko kito nebeliko, kaip tik derybomis užtęsti visą reikalą, o per tą laiką gauti pinigų, surinkti kariuomenę ir paskui, turint pakankamai jėgos, nubausti valstiečius už jų įžūlumą „ugnimi ir kalaviju bei plėšimu“[3]. Nuo to laiko prasidėjo ta sisteminga bajorų ir kunigaikščių išdavystė, nuolatinis savo žodžio laužymas ir klasta, kuri apibūdina jų elgesį per visą Valstiečių karą ir kuri buvo galingiausias jų ginklas prieš išsisklaidžiusius ir sunkiai suorganizuojamus valstiečius. Švabijos sąjunga, kurią sudarė Pietvakarių Vokietijos kunigaikščiai, bajorai ir imperijos miestai, ėmėsi tarpininkauti, bet neužtikrino valstiečiams jokių teigiamų nuolaidų. Valstiečių judėjimas nesiliovė. Hansas Miuleris iš Bulgenbacho nuo rugsėjo 30 d. iki spalio vidurio perėjo Švarcvaldą iki Uracho ir Furtvangeno, padidino savo būrį iki 3500 žmonių ir su jais užėmė poziciją ties Evatingenu (netoli nuo Štiulingeno). Bajorai turėjo savo žinioje ne daugiau kaip 1700 žmonių, bet ir šios jėgos buvo išsklaidytos. Jie buvo priversti pasiūlyti paliaubas, kurios iš tiesų buvo sudarytos stovykloje prie Evatingeno. Valstiečiams buvo pažadėta, kad bus sudarytas draugiškas susitarimas arba betarpiškai tarp šalių, arba dalyvaujant trečiųjų teismui ir kad Štokacho žemės teismas išnagrinės jų skundus. Tiek bajorijos kariuomenė, tiek ir valstiečiai išsiskirstė.
Valstiečiai sutartinai iškėlė 16 tezių, kurios turėjo būti pateiktos Štokacho teismui patvirtinti. Šios tezės buvo labai nuosaikios. Jie tereikalavo panaikinti medžioklės teisę, lažą, apsunkinančius mokesčius ir aplamai ponų privilegijas, ginti nuo savavališkų suėmimų ir šališkų, savavališkus sprendimus priimančių teismų.
Tačiau bajorija, valstiečiams išsiskirsčius į namus, tuoj pat vėl pareikalavo vykdyti visas ginčijamas prievoles, kol vyks teisminis nagrinėjimas. Valstiečiai, aišku, atsisakė klausyti ir patraukė ponus į teismą. Iš naujo įsiliepsnojo kova; valstiečiai vėl pradėjo rinktis į būrius, kunigaikščiai ir bajorai telkė savo kariuomenę. Šį kartą judėjimas kur kas labiau išsiplėtė, pereidamas už Breisgau sienos ir pasiekdamas Viurtembergo gilumą. Georgo Truchzeso fon Valdburgo, šio Valstiečių karo Albos, vadovaujama bajorų kariuomenė žvalgė valstiečius; ji sumušė atskirus pagalbinius jų būrius, bet nedrįso užpulti pagrindinių valstiečių jėgų. Georgas Truchzesas vedė su valstiečių vadais derybas ir atskirais atvejais sudarydavo su jais sutartis.
Gruodžio pabaigoje Štokacho žemės teismas pradėjo nagrinėti bylą. Valstiečiai protestavo, kad į teismo sudėtį įėjo vieni bajorai. Atsakant jiems, buvo perskaitytas imperatoriaus įsakymas[4]. Derybos užsitęsė, o per tą laiką bajorai, kunigaikščiai ir Švabijos sąjungos valdžia ginklavosi. Erchercogas Ferdinandas, kuris, viešpataudamas dabartinėse paveldimose Austrijos žemėse, taip pat valdė Viurtembergą[5], Badeno Švarcvaldą ir Pietų Elzasą, įsakė panaudoti prieš maištaujančius valstiečius griežčiausias priemones. Buvo liepta juos gaudyti, kankinti ir be pasigailėjimo žudyti, visokiausiais būdais juos naikinti, deginti ir plėšti jų turtą, išvaryti iš šalies jų žmonas ir vaikus. Mes matome, kaip kunigaikščiai ir bajorai laikėsi paliaubų ir kaip jie suprato draugišką tarpininkavimą bei skundų nagrinėjimą. Erchercogas Ferdinandas, kuriam Velzerių namai Augsburge paskolino pinigų, kuo skubiausiai ginklavosi. Švabijos sąjunga įsakė trimis terminais prisiųsti karinius kontingentus ir sumokėti piniginius įnašus.
Šie ligi to laiko įvykę sukilimai sutampa su Tomo Miuncerio buvimu Oberlande penkis mėnesius[6]. Nors ir nėra tiesioginių įrodymų, kad judėjimas būtų prasidėjęs ir vykęs jo įtakoje, bet netiesiogiai ši jo įtaka yra visiškai nustatyta. Ryžtingesnieji revoliucionieriai valstiečių tarpe dažniausiai yra jo mokiniai ir jo idėjų pasekėjai. Visi amžininkai priskyrė jam „Dvylika tezių“, taip pat Oberlando valstiečių „Tezių laišką“ [Artikelbrief], nors aišku, kad bent pirmojo dokumento jis neparašė. Dar grįždamas į Tiuringiją, jis kreipėsi į sukilusius valstiečius labai revoliucingu laišku[7].
Tuo pat metu pradėjo regzti intrigas 1519 metais iš Viurtembergo ištremtas hercogas Ulrichas, siekdamas su valstiečių pagalba vėl atgauti valdžią savo šalyje. Yra nustatyta, kad nuo pat savo ištrėmimo jis siekė panaudoti revoliucinę partiją ir nuolat ją rėmė. Jo vardas yra įpainiotas daugelyje 1520—1524 metais Švarcvalde ir Viurtemberge vykusių vietinio pobūdžio bruzdėjimų, o dabar jis tiesiog pradėjo ruoštis užpulti Viurtembergą iš savo Hoentvilio pilies. Tačiau valstiečiai naudojosi juo tik kaip įrankiu; jis niekada nedarė jiems įtakos, ir jie visiškai juo nepasitikėjo.
Taip praėjo žiema, ir nė viena šalis nepradėjo ryžtingai veikti. Ponai kunigaikščiai išsislapstė, valstiečių sukilimas plėtėsi. 1525 metų sausio mėn. visa šalis tarp Dunojaus, Reino ir Lecho buvo apimta nepaprasto sujudimo, o vasario mėnesį kilo audra.
Tuo metu, kai Hanso Miulerio iš Bulgenbacho vadovaujamas Švarcvaldo—Hegau būrys užmezgė slaptus ryšius su Viurtembergo hercogu Ulrichu ir iš dalies dalyvavo nesėkmingame jo žygyje į Štutgartą (1525 metų vasaris — kovas), vasario 9 d. sukilo valstiečiai Ride, aukščiau Ulmo. Jie susirinko pelkių dengiamoje stovykloje prie Baltringeno, iškėlė raudoną vėliavą ir suformavo Ulricho Šmidto vadovaujamą Baltringeno būrį. Jų buvo 10—12 tūkstančių.
Pasklidus gandams, kad į Šuseno rajoną ateina kariuomenė, pasiųsta prieš taip pat ir čia atsiradusius nepatenkintuosius, vasario 25 d. Šuseno rajone susirinko Aukštutinio Algau būrys, kurį sudarė 7000 žmonių. Kempteno gyventojai, kurie visą žiemą kivirčijosi su savo arkivyskupu, vasario 26 d. susivienijo ir prisidėjo prie būrio. Iškėlę tam tikras sąlygas, prie judėjimo prisidėjo Memingeno ir Kaufboireno miestai, bet jau čia pasireiškė dviprasmiškumas tos pozicijos, kurios miestai laikėsi šioje kovoje. Kovo 7 d. Memingeno mieste buvo priimta dvylika Memingeno tezių visiems Aukštutinio Algau valstiečiams.
Algau valstiečių pasiuntiniai padarė tiek įtakos, kad prie Bodeno ežero susikūrė Eitelio Hanso vadovaujamas Paežerės būrys. Šis būrys taip pat labai greitai didėjo. Vyriausioji jo būstinė buvo Bermatingene.
Jau pirmomis kovo dienomis taip pat sukilo Žemutinio Algau, Ochsenhauzeno ir Šelenbergo apylinkių, Ceilio ir Valdburgo — Truchzeso valdų — valstiečiai. Žemutinio Algau būrys, kurį sudarė 7000 Žmonių, įsirengė stovyklą prie Vurcacho.
Visi šie keturi būriai priėmė Memingeno tezes, kurios, beje, buvo kur kas nuosaikesnės, negu Hegau valstiečių tezės, ir kurių punktai apie ginkluotųjų būrių pažiūrą į bajoriją ir valdžią rodė gana didelį neryžtingumą. Ryžtingumą valstiečiai parodė tik karo eigoje, kai jie iš patyrimo pažino savo priešų veikimo būdą.
Tuo pačiu metu, kaip ir šie būriai, prie Dunojaus susiorganizavo šeštasis būrys. Iš viso rajono nuo Ulmo iki Donauverto, iš Ilerio, Roto ir Biberio slėnių susirinko valstiečiai į Leipheimą ir ten įsirengė stovyklą. Iš 15 vietovių susirinko visi vyrai, galį valdyti ginklą, ir iš 117 vietovių atvyko pastiprinimai. Leipheimo būrio vadas buvo Ulrichas Senas, jo pamokslininkas — Leipheimo pastorius Jakobas Vejė.
Tuo būdu kovo pradžioje šešiose stovyklose buvo susitelkę maždaug apie 30—40 tūkst. ginkluotų sukilusių Aukštutinės Švabijos valstiečių. Šie valstiečių būriai buvo labai įvairaus pobūdžio. Revoliucinė — Miuncerio — partija visur turėjo mažumą. Tačiau visur ji buvo valstiečių stovyklų branduolys ir atrama. Valstiečių masės visada buvo pasiruošusios tartis su ponais, jei tik jiems būtų užtikrintos nuolaidos, kurias jie tikėjosi išplėšti savo grėsmingu elgesiu. Be to, jei reikalas užsitęsdavo ir artindavosi kunigaikščių kariuomenė, karas valstiečiams darydavosi našta, ir dauguma tų, kurie dar turėdavo ko netekti, išsiskirstydavo į namus. Prie būrių prisijungdavo daugybė valkataujančių liumpenproletarų, kurie trukdė įvesti drausmę, demoralizavo valstiečius ir dažnai čia pasišalindavo, čia vėl sugrįždavo. Jau vien iš to aišku, kodėl valstiečių būriai pradžioje visur apsiribodavo gynybiniais veiksmais, stovyklose demoralizuodavosi ir, net nepriklausomai nuo taktinių trūkumų ir gerų vadų stokos, toli gražu negalėdavo prilygti kunigaikščių kariuomenei.
Dar besirenkant būriams, hercogas Ulrichas su savo surinkta kariuomene ir grupe Hegau valstiečių įsiveržė iš Hoentvilio į Viurtembergą. Jei dabar valstiečiai iš kitos pusės būtų puolę Truchzeso fon Valdburgo kariuomenę, tai Švabijos sąjunga būtų neišvengiamai žlugusi. Tačiau, valstiečių būriams laikantis vien tik gynybinės taktikos, Truchzesui greit pavyko sudaryti paliaubas su Baltringeno, Algau ir Paežerės būrių valstiečiais, pradėti su jais derybas ir sekmadienį Judica (balandžio 2 d.)[8] paskirti terminu, kada viskas turės būti galutinai išspręsta. Per tą laiką jis spėjo užpulti hercogą Ulrichą, paimti Štutgartą ir priversti hercogą jau kovo 17 d. vėl palikti Viurtembergą. Paskui jis ruošėsi pulti valstiečius, bet jo paties kariuomenėje landsknechiai sukėlė maištą ir atsisakė pulti valstiečius. Tačiau Truchzesui pavyko nuraminti maištininkus, ir tada jis leidosi Ulmo link, kur rinkosi nauji pastiprinimai. Prie Kirchheimo ties Teko upe jis paliko žvalgų stovyklą.
Švabijos sąjunga, kurios rankos pagaliau tapo laisvos ir kuri jau buvo surinkusi pirmuosius savo kariuomenės būrius, dabar nusimetė kaukę ir paskelbė, kad ji „ryžosi su ginklu rankose ir su dievo pagalba padaryti galą savavališkiems valstiečių veiksmams“[9].
Tuo tarpu valstiečiai griežtai laikėsi paliaubų sąlygų. Deryboms sekmadienį Judica jie iškėlė savo reikalavimus, garsiąsias „Dvylika tezių“. Jie reikalavo suteikti bendruomenėms teisę rinkti ir keisti dvasininkus, reikalavo panaikinti mažąją dešimtinę, panaudoti didžiąją dešimtinę[10] visuomenės reikalams, atskaičius iš jos dvasininko algą, panaikinti baudžiavą, medžioklės ir žvejybos teisę, panaikinti mokestį mirties atveju, apriboti nepakeliamus mokesčius, prievoles ir lažą, sugrąžinti bendruomenėms ir atskiriems asmenims prievarta iš jų atimtus miškus, ganyklas ir privilegijas, pašalinti savivalę teisingumo vykdymo ir valdymo srityje. Čia mes matome, kad valstiečių būriuose dar gerokai vyravo nuosaiki susitaikėliška partija. Revoliucinė partija buvo iškėlusi savo programą dar anksčiau „Tezių laiške“. Šis atviras laiškas visoms valstiečių bendruomenėms ragino jas stoti į „krikščionių sąjungą ir broliją“, siekiant pašalinti visus vargus arba geruoju — „o tai, tiesą sakant, neįmanoma“,— arba jėga, ir grasino visiems, kurie atsisakytų tai vykdyti, „pasaulietiniu atskyrimu“, t. y. tokiu atveju jie būtų pašalinti iš visuomenės, ir sąjungos nariai nutrauktų su jais bet kokius santykius. Pasaulietinis atskyrimas taip pat turėjo būti taikomas visoms pilims, vienuolynams ir bažnyčioms, jei tik bajorai, kunigai ir vienuoliai nepaliks jų savo noru, nepersikels į paprastus namus, kokiuose gyvena visi kiti žmonės, ir neprisidės prie krikščionių sąjungos.— Taigi šiame radikaliame manifeste, kuris, atrodo, buvo parašytas iki 1525 metų pavasario sukilimo, visų pirma kalbama apie revoliuciją, apie visišką pergalę prieš dar viešpataujančias klases, o „pasaulietinio atskyrimo“ reikalavimas tereiškia, kad engėjai ir išdavikai turi būti išžudyti, pilys — sudegintos, vienuolynai ir bažnyčios — konfiskuotos, jų turtai — paversti pinigais.
Tačiau dar valstiečiai nebuvo pateikę paskirtiems trečiųjų teismo teisėjams savo dvylikos tezių, kai juos pasiekė žinia, kad Švabijos sąjunga pažeidė sutartį ir kad artinasi kariuomenė. Tučtuojau buvo imtasi priemonių. Geisboirene įvyko visuotinė Algau, Baltringeno ir Paežerės būrių valstiečių sueiga. Keturi būriai buvo sujungti, ir iš jų buvo sudarytos keturios naujos kolonos; buvo nutarta konfiskuoti bažnyčių dvarus, parduoti jų brangenybes karo iždo naudai ir deginti pilis. Tuo būdu „Tezių laiškas“ greta oficialių dvylikos tezių tapo jiems karo vedimo taisyklėmis, o sekmadienis Judica — paskirta taikos sudarymo diena — tapo visuotinio sukilimo data.
Visur didėjantis sujudimas, nuolatiniai vietiniai valstiečių konfliktai su bajorais, žinios, kad jau šešis mėnesius vis stiprėdamas tęsiasi sukilimas Švarcvalde ir kad jis išsiplėtė iki pat Dunojaus ir Lecho, jau pakankamai išaiškina tai, kodėl tuojau pat vienas po kito sekę valstiečių sukilimai apėmė du trečdalius Vokietijos. Tačiau tas faktas, kad visi atskiri sukilimai įvyko vienu metu, įrodo, jog judėjimui vadovavo žmonės, kurie iš anksto jį organizavo per anabaptistų ir kitus emisarus. Viurtemberge, Nekaro žemupio rajone, Odenvalde, Žemutinėje ir Vidurinėje Frankonijoje bruzdėjimas prasidėjo jau antrojoje kovo pusėje, bet pradėti visuotinį sukilimą visur jau iš anksto buvo paskirta balandžio 2 d., sekmadienį Judica, ir lemiamas masinio sukilimo išsiveržimas visur įvyko pirmąją balandžio savaitę. Taip pat ir Algau, Hegau ir Paežerės būrių valstiečiai, varpų skambinimu paskelbę pavojų ir suorganizavę masines sueigas, balandžio 1 d. pašaukė visus ginklą valdyti galinčius vyrus į stovyklas ir vienu metu su Baltringeno būrio valstiečiais pradėjo karo veiksmus prieš pilis ir vienuolynus.
Frankonijoje, kur judėjimas susitelkė apie šešis centrus, sukilimas visur prasidėjo pirmomis balandžio dienomis. Apie tą laiką prie Nerdlingeno susiorganizavo dvi valstiečių stovyklos; jų padedama, mieste laimėjo revoliucinė partija, kurios vadovas buvo Antonas Forneris. Ši partija pasiekė, kad Forneris tapo burmistru ir miestas prisidėjo prie valstiečių. Ansbache valstiečiai visur sukilo balandžio 1—7 dienomis, ir iš čia sukilimas išsiplėtė iki pat Bavarijos. Rotenburgo rajone valstiečiai ėmėsi ginklo jau kovo 22 d. Rotenburgo mieste kovo 27 d. Stefano fon Mencingeno vadovaujami smulkieji biurgeriai ir plebėjai nuvertė patriciato valdžią; tačiau valstiečių prievolės čia buvo svarbiausias miesto pajamų šaltinis, todėl ir naujosios vyriausybės pažiūra į valstiečius buvo labai nepastovi ir dviprasmiška. Viurcburgo kapitulos[11] valdose balandžio pradžioje įvyko visuotinis valstiečių ir nedidelių miestų sukilimas, o Bambergo vyskupijoje visuotinis sukilimas per penkias dienas privertė vyskupą padaryti nuolaidų. Pagaliau šiaurėje, prie Tiuringijos sienos, įsikūrė stipri Bildhauzeno valstiečių stovykla.
Odenvalde, kur revoliucinės partijos priešakyje buvo Vendelis Hipleris, bajoras ir buvęs grafų fon Hoenloe kancleris, ir Georgas Mecleris, smuklininkas Balenberge prie Krautheimo, audra prasidėjo jau kovo 26 d. Valstiečiai iš visų pusių patraukė Tauberio link. Prie jų taip pat prisidėjo 2000 žmonių iš Rotenburgo stovyklos. Vadovauti ėmėsi Georgas Mecleris, ir balandžio 4 d., kai atvyko visi pastiprinimai, jis patraukė link Šentalio vienuolyno prie Jagsto, kur prie jo prisijungė Nekaro slėnio valstiečiai. Pastarieji, vadovaujami Jekleino Rorbacho, smuklininko Bekingene prie Heilbrono, sekmadienį Judica sukilo Fleine, Zontheime ir kitose vietose, o tuo metu Vendelis Hipleris su sąmokslininkų būriu staiga paėmė Eringeną ir įtraukė į judėjimą aplinkinius valstiečius. Šentalyje abi valstiečių kolonos, susijungusios į „Šviesųjį būrį“, priėmė dvylika tezių ir surengė keletą puolimų prieš pilis ir vienuolynus. „Šviesųjį būrį“ sudarė apie 8000 žmonių, jis turėjo patrankų ir 3000 šautuvų. Prie jo prisidėjo ir Frankonijos riteris Florianas Gejeris, suformavęs „Juodąjį būrį“, rinktinę kariuomenę, kurią daugiausia sudarė Rotenburgo ir Eringeno atsargos kariai.
Karo veiksmus pradėjo Viurtembergo fogtas Nekarsulme, grafas Liudvigas fon Helftenšteinas. Visus į jo rankas patekusius valstiečius jis įsakė tučtuojau nužudyti. „Šviesusis būrys“ jam pasipriešino. Grafo įvykdytos žudynės, taip pat ką tik gauta žinia apie Leipheimo būrio pralaimėjimą, apie Jakobo Vejės nužudymą ir Truchzeso žvėriškumus, sukėlė valstiečių įniršį. Veinsberge pasislėpęs Helfenšteinas buvo čia užpultas. Florianas Gejeris šturmu paėmė pilį; po ilgiau trukusių kautynių buvo paimtas ir miestas. Grafas Liudvigas ir nemaža riterių buvo paimti į nelaisvę. Kitą dieną, balandžio 17, Jekleinas Rorbachas su keletu ryžtingiausių būrio žmonių teisė belaisvius ir keturiolikai iš jų su Helfenšteinu priešakyje paskyrė pačią gėdingiausią mirties bausmę, kokią tik galima buvo jiems pritaikyti, — pervaryti per ietininkų rikiuotę. Veinsbergo paėmimas ir teroristinis Jekleino Rorbacho kerštas Helfenšteinui reikiamai paveikė bajoriją. Grafai fon Levenšteinai prisidėjo prie valstiečių sąjungos, o grafai fon Hoenloe, kurie jau anksčiau buvo prie jos prisidėję, bet iki šiol nebuvo suteikę jokios paramos, tučtuojau atsiuntė reikalaujamų ginklų ir parako.
Vadovai ėmė tartis, ar nereikėtų pakviesti karo vadu Gecą fon Berlichingeną, „nes jis galėtų patraukti valstiečių pusėn bajoriją“. Pasiūlymui buvo pritarta; tačiau Florianas Gejeris, įžvelgęs šiame valstiečių ir vadovų nusiteikime reakcijos pradžią, po to su savo „Juoduoju būriu“ atsiskyrė nuo „Šviesiojo būrio“ ir, veikdamas savo rizika, iš pradžių perėjo Nekaro sritį, o paskui Viurcburgo teritoriją, visur griaudamas pilis ir kunigų lizdus.
Likusi būrio dalis iš pradžių patraukė į Heilbroną. Šiame galingame laisvajame imperijos mieste, kaip ir beveik visur, prieš patricijus buvo biurgerių opozicija ir revoliucinė opozicija. Pastaroji, slapta susitarusi su valstiečiais, jau balandžio 17 d. sąmyšio metu atidarė Georgui Mecleriui ir Jekleinui Rorbachui miesto vartus. Valstiečių vadovai su savo žmonėmis užėmė miestą, kuris buvo priimtas į broliją ir davė 1200 guldenų bei nedidelį savanorių būrį. Išplėštas tebuvo dvasininkų turtas ir apiplėštos Teutonų ordino[12] komandorų valdos. Balandžio 22 d. valstiečiai išėjo iš miesto, palikdami ten nedidelę įgulą. Heilbronas turėjo pasidaryti įvairių būrių centru. Ir iš tikrųjų pastarieji atsiuntė čia savo delegatus, norėdami susitarti dėl bendrų veiksmų ir bendrų valstietijos reikalavimų. Tačiau biurgerių opozicija ir, atėjus valstiečiams, susivieniję su ja patricijai dabar vėl gavo mieste persvarą ir kliudė įvykdyti bet kokias ryžtingas priemones, telaukdami prisiartinant kunigaikščių kariuomenės, kad galėtų galutinai išduoti valstiečius.
Valstiečiai patraukė į Odenvaldą. Gecas fon Berlichingenas, kuris dar tik prieš keletą dienų siūlė savo paslaugas iš pradžių Pfalco kurfiurstui, paskui valstiečiams, o paskui vėl kurfiurstui, balandžio 24 d. buvo priverstas įstoti į evangelinę broliją ir prisiimti vyriausiąjį vadovavimą „Spindinčiam šviesiajam būriui“ (priešingai Floriano Gejerio „Juodajam būriui“). Tačiau Gecas kartu buvo valstiečių belaisvis, nes jie su nepasitikėjimu stebėjo kiekvieną jo žingsnį ir padarė jį priklausomą nuo vadovų tarybos, be kurios jis negalėjo imtis jokių veiksmų. Gecas ir Mecleris su daugybe valstiečių dabar patraukė per Bucheną į Amorbachą, kur jie išbuvo nuo balandžio 30 d. iki gegužės 5 d., įtraukdami į sukilimą visą Maincą. Bajorai visur buvo priversti prisidėti prie valstiečių ir tuo išgelbėjo savo pilis; tik vienuolynai buvo apiplėšti ir sudeginti. Būrys aiškiai vis labiau demoralizavosi; energingiausieji žmonės nuėjo kartu su Florianu Gejeriu arba su Jekleinu Rorbachu, kuris, paėmus Heilbroną, taip pat atsiskyrė, matyt, dėl to, kad jis, nuteisęs grafą Helfenšteiną, negalėjo ilgiau pasilikti būryje, kuris norėjo susitarti su bajorais. Šis atkaklus siekimas susitarti su bajorais jau pats savaime buvo demoralizacijos požymis. Greit po to Vendelis Hipleris iškėlė labai gerą būrio reorganizavimo planą: jis patarė imti į tarnybą kasdien besisiūlančius landsknechtus ir kas mėnesį neatnaujinti, kaip kad buvo daroma iki šiol, asmeninės būrio sudėties, pritraukiant naujus ir atleidžiant senus kontingentus, bet palikti kartą jau pašauktus prie ginklo ir šiek tiek apmokytus vyrus. Tačiau bendruomenės susirinkimas atmetė abu pasiūlymus; valstiečiai jau pasidarė išdidūs, į visą karą jie ėmė žiūrėti kaip į grobio žygį, todėl landsknechtų konkurencija jiems buvo nemaloni, be to, jie norėjo turėti galimybę sugrįžti namo, kai tik prisipildys jų kišenės. Amorbache buvo prieita net ligi to, kad Heilbrono patarėjas Hansas Berlinas privertė būrio vadovus ir patarėjus priimti „Dvylikos tezių paaiškinimą“, dokumentą, kuriame buvo sušvelninti paskutiniai aštrūs dvylikos tezių punktai ir kuriame valstiečiai buvo pavaizduoti kaip nuolankūs prašytojai. Tačiau šį kartą valstiečiams tai pasirodė jau per daug; jie triukšmingai atmetė „Paaiškinimą“ ir atkakliai laikėsi pirmykščio tezių teksto.
Tuo tarpu Viurcburgo vyskupijoje įvyko lemiamas posūkis. Vyskupas, kuris, balandžio pradžioje prasidėjus valstiečių sukilimui, pasislėpė įtvirtintoje Frauenbergo pilyje prie Viurcburgo ir visur išsiuntinėjo laiškus, bergždžiai prašydamas pagalbos, pagaliau turėjo laikinai nusileisti. Gegužės 2 d. susirinko landtagas, kuriame buvo atstovaujami ir valstiečiai. Tačiau dar prieš tai, kai buvo galima pasiekti kokių nors rezultatų, buvo perimti laiškai, įrodantieji išdavikiškas vyskupo intrigas. Landtagas nedelsiant išsiskirstė, ir tarp sukilusių miestiečių bei valstiečių ir vyskupo žmonių prasidėjo karo veiksmai. Pats vyskupas gegužės 5 d. pabėgo į Heidelbergą; jau kitą dieną į Viurcburgą atvyko Florianas Gejeris su „Juoduoju būriu“, o kartu su juo ir Frankonijos Tauberio būrys, kurį sudarė Mergentheimo, Rotenburgo ir Ansbacho valstiečiai. Gegužės 7 d. atžygiavo ir Gecas fon Berlichingenas su „Spindinčiu šviesiuoju būriu“, ir prasidėjo Frauenbergo apsiautimas.
Limburge, taip pat Elvangeno ir Halio rajone jau kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje susikūrė kitas — Gaildorfo, arba „Paprastas šviesusis būrys“. Jis veikė labai ryžtingai, organizavo sukilimą visoje srityje, sudegino daug vienuolynų ir pilių, jų tarpe ir Hoenštaufeno pilį, privertė visus valstiečius prisidėti prie būrio, o visus bajorus ir net imperijai pavaldžius Limburgo smuklių valdytojus įstoti į krikščioniškąją broliją. Gegužės pradžioje būrys įsiveržė į Viurtembergą, bet buvo priverstas pasitraukti. Vokiečių partikuliarizmas, kurį sukėlė susiskaldymas į mažas valstybes, neleido tada, kaip ir 1848 metais, bendrai veikti įvairių valstybių revoliucionieriams. Gaildorfo būrys, kuris tegalėjo veikti tik nedidelėje teritorijoje, neišvengiamai turėjo suirti, kai tik sukilėliai palaužė šioje teritorijoje bet kokį pasipriešinimą. Jie sudarė sutartį su Gmiundo miestu ir, palikę iš viso tik 500 ginkluotų valstiečių, išsiskirstė.
Pfalce, abipus Reino, valstiečių būriai susiformavo balandžio pabaigoje. Jie sugriovė daug pilių ir vienuolynų ir gegužės 1 d. paėmė Noištadtą Hardto plokštikalnėje, kai vieną dieną prieš tai iš kito kranto persikėlę bruchrainiečiai privertė Špejerio miestą sudaryti sutartį. Maršalas fon Cabernas, turėdamas savo žinioje tik nedidelę kurfiursto kariuomenę, negalėjo imtis prieš sukilusius valstiečius jokių priemonių, todėl gegužės 10 d. kurfiurstas turėjo su jais sudaryti sutartį, kurioje užtikrino, kad landtagas palengvins jų padėtį.
Pagaliau Viurtemberge sukilimas prasidėjo atskirose vietose dar anksčiau. Uracho kalnyne jau vasario mėnesį valstiečiai sudarė sąjungą prieš kunigus ir ponus, o kovo pabaigoje sukilo Blauboireno, Uracho, Miunzingeno, Balingeno ir Rozenfeldo valstiečiai. Prie Gepingeno į Viurtembergo teritoriją įsiveržė gaildorfiečiai, prie Brakenheimo — Jekleinas Rorbachas, prie Pfulingeno — sumušto Leipheimo būrio likučiai; jie įtraukė į sukilimą kaimo gyventojus. Didelis bruzdėjimas prasidėjo ir kitose vietovėse. Jau balandžio 6 d. valstiečiams turėjo pasiduoti Pfulingenas. Austrijos erchercogo vyriausybė buvo labai sunkioje būklėje. Ji visiškai neturėjo pinigų ir turėjo labai maža kariuomenės. Miestų ir pilių padėtis buvo tiesiog apgailėtina: jie neturėjo nei įgulų, nei amunicijos. Net Aspergas buvo beveik beginklis.
Vyriausybės mėginimas sutelkti prieš valstiečius miestų apsaugos būrius nulėmė greitą jos pralaimėjimą. Balandžio 16 d. Botvaro apsaugos būrys atsisakė žygiuoti prieš valstiečius ir, užuot išvykęs į Štutgartą, patraukė link Vunenšteino prie Botvaro[13], sudarydamas ten greit didėjančios biurgerių ir valstiečių stovyklos branduolį. Tą pačią dieną įvyko sukilimas Cabergau; Maulbrono vienuolynas buvo išplėštas, o kai kurie kiti vienuolynai ir pilys buvo visiškai sunaikinti. Iš kaimyninio Bruchraino Gėjaus[14] valstiečiai gavo pastiprinimų.
Ant Vunenšteino kalno susirinkusiam būriui ėmėsi vadovauti Maternas Fojerbacheris, miesto patarėjas Botvare, vienas iš biurgerių opozicijos vadovų, kuris buvo taip susikompromitavęs dalyvavimu judėjime, jog turėjo dėtis prie valstiečių. Tačiau jis visam laikui pasiliko labai nuosaikus, kliudė pritaikyti pilių atžvilgiu „Tezių laiško“ reikalavimus ir visur stengėsi būti tarpininku tarp valstiečių ir nuosaikių biurgerių. Jis sukliudė viurtembergiečiams susijungti su „Spindinčiu šviesiuoju būriu“, ir kaip tik jis vėliau privertė gaildorfiečius palikti Viurtembergą. Dėl jo biurgeriškų tendencijų balandžio 19 d. jis buvo nušalintas, bet jau kitą dieną vėl buvo paskirtas karo vadu. Jis buvo laikomas nepakeičiamu, ir net kai balandžio 22 d. prie viurtembergiečių prisijungė Jekleinas Rorbachas su 200 ryžtingų žmonių, pastarajam nieko kito nebeliko, kaip tik palikti Fojerbacherį jo poste, o pačiam pasitenkinti rūpestinga jo veiksmų priežiūra.
Balandžio 18 d. vyriausybė mėgino pradėti derybas su valstiečiais, kurie buvo išsidėstę ant Vunenšteino. Valstiečiai reikalavo, kad vyriausybė priimtų dvylika tezių, bet jos įgaliotiniai, aišku, su tuo negalėjo sutikti. Tuomet būrys leidosi į žygį. Balandžio 20 d. jis buvo Laufene, kur vyriausybės atstovų pasiūlymai buvo atmesti paskutinį kartą. 22 d. šis 6000 žmonių būrys išsidėstė Bitigheime, grasindamas Štutgartui. Dauguma Štutgarto tarybos narių pabėgo, ir vadovauti valdymui buvo paskirtas miestiečių komitetas. Miestiečiai buvo suskilę į tokias pat partijas, kaip ir visur: į patricijus, biurgerių opoziciją ir revoliucinius plebėjus. Pastarieji balandžio 25 d. atidarė valstiečiams vartus, ir Štutgartas buvo tučtuojau paimtas. Čia galutinai buvo nustatyta „Šviesiojo krikščioniškojo būrio“, kaip dabar pasivadino Viurtembergo sukilėliai, organizacija, buvo priimtos tvirtos taisyklės dėl algų, grobio pasidalijimo, aprūpinimo ir t. t. Prie valstiečių prisidėjo nedidelis štutgartiečių būrys, kuriam vadovavo Tėjus Gerberis.
Balandžio 29 d. Fojerbacheris su visu būriu pastojo kelią gaildorfiečiams, įsiveržusiems į Viurtembergo teritoriją iki pat Šorndorfo. Visą šią vietovę jis priėmė į sąjungą, šiuo pagrindu priversdamas gaildorfiečius sugrįžti atgal. Taigi jis, neleisdamas savo būriui susilieti su nesuvaldomais gaildorfiečiais, sukliudė sustiprėti jame revoliuciniams elementams, kuriems vadovavo Rorbachas, nes tai jam buvo pavojinga. Gavęs žinią, kad artinasi Truchzesas, Fojerbacheris iš Šorndorio išėjo jo pasitikti ir gegužės 1 d. išsidėstė prie Kirchheimo ties Teko upe.
Ligi šiol mes parodėme, kaip prasidėjo ir vystėsi sukilimas toje Vokietijos dalyje, kurią mes turime laikyti pirmosios valstiečių būrių grupės veikimo arena. Prieš pasakodami apie kitas grupes (Tiuringijoje ir Hesene, Elzase, Austrijoje ir Alpėse), mes turime aprašyti Truchzeso žygį, kurio metu, iš pradžių veikdamas vienas, vėliau įvairių kunigaikščių ir miestų remiamas, jis sunaikino šią pirmąją sukilėlių grupę.
Su Truchzesu mes išsiskyrėme prie Ulmo, kur jis atvyko kovo pabaigoje, palikęs prie Kirchheimo ties Teku Ditricho Špeto vadovaujamą žvalgų būrį. Truchzeso korpusas — kuris, įjungus į jo sudėtį Ulme dislokuotus sąjunginius pastiprinimus, turėjo beveik 10 000 žmonių, iš kurių 7200 buvo pėstininkai,— buvo vienintelė kariuomenė, galinti vesti puolamąjį karą prieš valstiečius. Pastiprinimai buvo telkiami Ulme labai iš lėto dalinai dėl verbavimo sunkumų sukilimo apimtose vietovėse, dalinai dėl to, kad vyriausybėms trūko pinigų, dalinai todėl, kad esamoji negausi kariuomenė visur būtinai buvo reikalinga miestų įtvirtinimams ir pilims ginti. Mes jau matėme, kiek nedaug kariuomenės turėjo kunigaikščiai ir miestai, nepriklausę Švabijos sąjungai. Taigi viskas priklausė nuo Georgo Truchzeso ir jo sąjunginės kariuomenės laimėjimų.
Truchzesas iš pradžių nužygiavo prieš Baltringeno būrį, kuris tuo metu buvo pradėjęs griauti pilis ir vienuolynus Rido rajone. Prisiartinus sąjunginei kariuomenei, valstiečiai atsitraukė, o apsupant jai pelkes, jie buvo iš jų išstumti, po to persikėlė per Dunojų ir metėsi į Švabijos Albo tarpeklius ir miškus. Čia kavalerija ir artilerija, sudariusios pagrindinę sąjunginės kariuomenės jėgą, nieko negalėjo jiems padaryti, ir Truchzesas liovėsi juos persekiojęs. Jis leidosi į žygį prieš leipheimiečius, kurių 5000 žmonių buvo prie Leipheimo, 4000 — Mindelio slėnyje ir 6000 — prie Ilertiseno; jie sukėlė visą sritį, griovė vienuolynus ir pilis ir ruošėsi visomis trimis kolonomis pulti Ulmą. Ir čia valstiečiai, atrodo, buvo iš dalies jau demoralizuoti, ir dėl to būrys pasidarė nekovingas, nes Jakobas Vejė iš pat pradžių mėgino tartis su Truchzesu. Tačiau pastarasis, turėdamas pakankamai karinių jėgų, dabar nesutiko tartis ir, balandžio 4 d. užpuolęs prie Leipheimo būrio branduolį, visiškai jį sumušė. Jakobas Vejė ir Ulrichas Senas, taip pat kiti du valstiečių vadai buvo paimti į nelaisvę, ir jiems buvo nukirstos galvos. Leipheimas kapituliavo, ir po kelių antpuolių apylinkėse buvo užimtas visas rajonas.
Naujas landsknechtų maištas, sukeltas siekiant pasiplėšti ir gauti papildomą užmokestį, ir vėl sulaikė Truchzesą iki balandžio 10 d. Paskui jis patraukė į pietvakarius prieš baltringeniečius, kurie tuo laiku buvo užpuolę jo valdas — Valdburgą, Ceilį ir Voliegą ir apgulę jo pilis. Ir čia jis rado valstiečių jėgas suskaldytas ir balandžio 11 ir 12 d. sumušė jas dalimis keliuose mūšiuose, tuo būdu visiškai išsklaidydamas ir Baltringeno būrį. Jo likučiai, kunigo Floriano vadovaujami, atsitraukė link tos vietovės, kur buvo išsidėstęs Paežerės būrys. Prieš jį dabar ir metė savo jėgas Truchzesas. Paežerės būrys, per tą laiką ne tik suorganizavęs keletą antpuolių, bet ir įtraukęs į broliją Buchhorno (Fridrichshafeno) ir Volmatingeno miestus, balandžio 13 d. Zalemo vienuolyne sušaukė didžiąją karinę tarybą, kuri nutarė eiti pasitikti Truchzeso ir jam pasipriešinti. Nedelsiant visur buvo duotas pavojaus signalas, ir į Bermatingeno stovyklą susirinko 10 000 žmonių, prie kurių prisidėjo ir sumušti baltringeniečiai. Balandžio 15 d. valstiečiai sėkmingai atsilaikė mūšyje su Truchzesu, kuris, nenorėdamas čia rizikuoti savo kariuomene lemiamose kautynėse, pasiūlė derybas, juo labiau, kad sužinojo, jog artinasi Algau ir Hegau būriai. Todėl balandžio 17 d. Veingartene jis sudarė su Paežerės ir Baltringeno valstiečiais iš pirmo žvilgsnio jiems gana palankią sutartį, su kuria ilgai negalvodami jie sutiko. Jis netgi pasiekė, kad šią sutartį taip pat priėmė Aukštutinio ir Žemutinio Algau valstiečių delegatai, o po to atsitraukė į Viurtembergą.
Truchzeso gudrumas čia išgelbėjo jį nuo aiškios pražūties. Jeigu jis nebūtų sugebėjęs apgauti nepastovių, ribotų ir daugiausia jau demoralizuotų valstiečių ir dažniausiai negabių, bailių ir parsidavėliškų jų vadų, tai jis su savo nedidele kariuomene būtų buvęs apsuptas keturių kolonų, kurios visos kartu turėjo mažiausia 25 000—30 000 žmonių, ir tikrai būtų buvęs sunaikintas. Tačiau jo priešų ribotumas — neišvengiamas valstiečių masių ribotumas — leido jam pasprukti iš jų rankų kaip tik tokiu momentu, kai jie vienu smūgiu galėjo užbaigti visą karą, bent Švabijoje ir Frankonijoje. Paežerės valstiečiai taip tiksliai laikėsi sutarties, kuria jie, žinoma, galų gale buvo žiauriai apgauti, kad vėliau pakėlė ginklą prieš savo pačių sąjungininkus, prieš Hegau valstiečius; tiesa, savo vadų į išdavikišką sandėrį įtraukti Algau valstiečiai nedelsiant atsisakė sutarties, bet Truchzesui tuo metu jau nebegrėsė pavojus.
Nors Hegau valstiečiai ir nepasirašė Veingarteno sutarties, bet greit po to kitu būdu įrodė savo begalinį vietinį ribotumą ir atkaklų provinciališkumą, kuris sužlugdė visą Valstiečių karą. Kai Truchzesas, nepavykus deryboms su jais, žygiavo į Viurtembergą, jie sekė paskui jį, visą laiką pasilikdami jo sparne. Tačiau jiems nė į galvą neatėjo susijungti su viurtembergiečių „Šviesiuoju krikščioniškuoju būriu“, ir vien dėl to, kad Viurtembergo ir Nekaro slėnio valstiečiai kartą atsisakė jiems padėti. Todėl, kai Truchzesas gana toli atsitraukė nuo jų gimtųjų vietų, jie kuo ramiausiai pasuko atgal ir leidosi į žygį prieš Freiburgą.
Mes palikome Materno Fojerbacherio vadovaujamus viurtembergiečius prie Kirchheimo ties Teku, iš kur Truchzeso paliktas Ditricho Špeto vadovaujamas žvalgų būrys atsitraukė Uracho link. Po nesėkmingo mėginimo paimti Urachą Fojerbacheris pasuko į Niurtingeną ir pasiuntė visiems kaimyniniams sukilėlių būriams laiškus, prašydamas pastiprinimų lemiamoms kautynėms. Ir iš tikrųjų žymūs pastiprinimai atvyko tiek iš Viurtembergo lygumos, tiek ir iš Gėjaus. Būtent Gėjaus valstiečiai, susijungę su Leipheimo būrio likučiais, pasitraukusiais į vakarų Viurtembergą, ir pakėlę sukilimą visame Aukštutinio Nekaro ir Nagoldo slėnyje iki pat Beblingeno ir Leonbergo, sudarė du stiprius būrius ir gegužės 5 d. Niurtingene susijungė su Fojerbacheriu. Truchzesas susidūrė su jungtiniais būriais prie Beblingeno. Dėl jų skaičiaus, artilerijos ir pasirinktos pozicijos jis sumišo; pagal savo įprastinį metodą jis nedelsiant pradėjo su valstiečiais derybas ir sudarė su jais paliaubas. Tuo būdu visai susilpninęs valstiečių budrumą, jis gegužės 12 d. paliaubų metu juos netikėtai užpuolė ir privertė pradėti lemiamas kautynes. Valstiečiai ilgai ir drąsiai priešinosi, kol pagaliau Beblingenas dėl biurgerių išdavystės atiteko Truchzesui. Kairysis valstiečių sparnas, nustojęs dėl to savo atramos, buvo parblokštas ir apeitas. Tai nulėmė kautynių baigtį. Nedrausmingi valstiečiai pakriko ir netrukus pradėjo paniškai bėgti; kas iš jų sąjunginių raitelių nebuvo užmuštas arba paimtas į nelaisvę, tas metė ginklus ir nuskubėjo namo. „Šviesusis krikščioniškasis būrys“ buvo visiškai išsklaidytas, o kartu buvo galutinai nuslopintas ir visas Viurtembergo sukilėlių judėjimas. Tėjus Gerberis paspruko į Eslingeną, Fojerbacheris pabėgo į Šveicariją, Jekleinas Rorbachas buvo paimtas į nelaisvę ir grandinėse atvilktas į Nekargartachą, kur Truchzeso įsakymu buvo pririštas prie stulpo ir, apdėjus malkomis, gyvas iškeptas ant lengvos ugnies. Pats Truchzesas, čia pat puotaudamas su savo riteriais, gėrėjosi šiuo riterišku spektakliu.
Iš Nekargartacho įsiveržęs į Kraichgau, Truchzesas rėmė Pfalco kurfiursto operacijas. Pastarasis, surinkęs per tą laiką kariuomenę ir gavęs žinią apie Truchzeso laimėjimus, tuojau sulaužė su valstiečiais sudarytą sutartį, gegužės 23 d. užpuolė Bruchrainą, paėmė po atkaklaus priešinimosi Malšą ir jį sudegino, išplėšė daugelį kaimų ir paėmė Bruchzalį. Tuo pačiu metu Truchzesas užgrobė Epingeną ir paėmė į nelaisvę tenykštį judėjimo vadą Antoną Eizenhutą, kuris kurfiursto įsakymu nedelsiant buvo nužudytas kartu su keliolika kitų valstiečių vadų. Taip Bruchrainas ir Kraichgau buvo nuraminti ir turėjo sumokėti apie 40 000 guldenų kontribucijos. Abi kariuomenės — Truchzeso būrys, ankstesnėse kautynėse sumažėjęs iki 6000 žmonių, ir kurfiursto būrys (6500 žmonių)— dabar susijungė ir patraukė prieš odenvaldiečius.
Žinia apie pralaimėjimą prie Beblingeno visur sukilėliams kėlė baimę. Laisvieji imperijos miestai, kuriuos varžė valstiečių globa, staiga vėl lengviau atsikvėpė. Heilbronas pirmasis paskubėjo taikytis su Švabijos sąjunga. Heilbrone buvo valstiečių kanceliarija ir posėdžiavo įvairių būrių delegatai, aptardami pasiūlymus, kurie turėjo būti pateikti imperatoriui ir imperijai visų sukilusių valstiečių vardu. Šie pasitarimai, kurių tikslas buvo prieiti bendrą, visai Vokietijai reikšmingą rezultatą, dar kartą parodė, kad joks luomas, tame tarpe ir valstiečiai, dar nebuvo tiek subrendęs, kad, vadovaudamasis savo požiūriu, galėtų naujai pertvarkyti visą Vokietijos santvarką. Tuoj paaiškėjo, kad šiam tikslui reikia panaudoti bajoriją ir ypač miestiečius. Todėl pasitarimuose vadovaujantis vaidmuo atiteko Vendeliui Hipleriui. Iš visų judėjimo vadų Vendelis Hipleris teisingiausiai suprato esamą padėtį. Jis nebuvo nei revoliucionierius, turįs platų akiratį, koks buvo Miunceris, nei valstiečių atstovas, koks buvo Mecleris arba Rorbachas. Įvairiapusis jo patyrimas ir atskirų luomų padėties vienas kito atžvilgiu praktinis pažinimas neleido jam pasisakyti išimtinai už kurio nors vieno judėjime dalyvavusio luomo interesus kitų luomų nenaudai. Kaip Miunceris — atstovaudamas klasei, kuri neturėjo jokių ligi to laiko žinomų oficialių visuomeninių ryšių ir buvo proletariato užuomazga, — nujautė ateisiant komunizmą, taip Vendelis Hipleris, atstovaudamas, taip sakant, visų pažangių nacijos elementų atstojamajai, nujautė šiuolaikinę buržuazinę visuomenę. Tiesa, jo ginami principai ir keliami reikalavimai nebuvo kažkas tuojau pat įvykdomo, bet jie išreiškė, gal kiek suidealinta forma, būtiną tuo metu vykusio feodalinės visuomenės irimo rezultatą; ir valstiečiai, kai tik jie užsibrėžė sau tikslą parengti įstatymų projektus visai imperijai, būtinai turėjo sutikti su šiuo požiūriu. Todėl valstiečių reikalaujama centralizacija čia, Heilbrone, įgavo labiau apibrėžtą formą, nors ši centralizacijos forma be galo skyrėsi nuo tos, kokią vaizdavosi valstiečiai. Pavyzdžiui, tiksliau buvo apibrėžti reikalavimai įvesti vienus pinigus, matus ir saikus, panaikinti vidaus muitus ir t. t., žodžiu, tie reikalavimai, kurie daugiau atitiko miesto biurgerių, negu valstiečių interesus. Taip ir bajorams buvo padarytos nuolaidos, gerokai primenančios šiuolaikinius išpirkimus ir galų gale sąlygojančios feodalinės žemės nuosavybės virtimą buržuazine žemės nuosavybe. Trumpai tariant, kai tik valstiečių reikalavimai buvo suvesti į „imperijos reformos“ reikalavimą, jie neišvengiamai buvo pajungti jei ne to momento biurgerių reikalavimams, tai galutiniams jų interesams.
Kai Heilbrone dar buvo svarstoma ši imperijos reforma, „Dvylikos tezių paaiškinimo“ autorius Hansas Berlinas jau išvyko pasitikti Truchzeso, norėdamas patricijų ir biurgerių vardu pradėti derybas dėl miesto atidavimo. Išdavystę parėmė reakcijos veiksmai pačiame mieste, ir Vendelis Hipleris su valstiečiais turėjo bėgti. Hipleris nuvyko į Veinsbergą, kur jis mėgino surinkti viurtembergiečių likučius ir tą nedaugelį gaildorfiečių, kurie dar buvo kovinėje parengtyje. Tačiau, artinantis Pfalco kurfiurstui ir Truchzesui, jis buvo priverstas palikti ir šią vietovę. Iš čia jis turėjo nuvykti į Viurcburgą, norėdamas išjudinti „Spindintį šviesųjį būrį“. Per tą laiką Švabijos sąjungos ir kurfiursto kariuomenė užėmė visą Nekaro sritį, privertė valstiečius iš naujo prisiekti, sudegino daug kaimų, nužudė arba pakorė visus mėginusius pabėgti valstiečius, kurie pateko į jos rankas. Keršijant už Helfenšteino nužudymą, Veinsbergas buvo visiškai sudegintas.
Tuo tarpu prie Viurcburgo susivieniję valstiečių būriai apsupo Frauenbergą; gegužės 15 d., dar prieš pralaužiant spragą, jie narsiai, bet bergždžiai šturmavo tvirtovę. 400 geriausių karių, daugiausia iš Floriano Gejerio būrio, pasiliko grioviuose negyvi arba sužeisti. Po dviejų dienų, gegužės 17 d., atvyko Vendelis Hipleris ir sušaukė karinį pasitarimą. Jis pasiūlė palikti prie Frauenbergo tik 4000 žmonių, o su visomis pagrindinėmis jėgomis, kurias sudarė apie 20 000 žmonių, išsidėstyti stovykloje po Truchzeso akimis prie Jagsto, netoli Krautheimo, kur galima būtų sukoncentruoti visus pastiprinimus. Planas buvo puikus: tik surinkus sukilėlių mases ir turint žmonių skaičiaus persvarą, buvo galima tikėtis sumušti kunigaikščių kariuomenę, kurią dabar sudarė apie 13 000 žmonių. Tačiau valstiečiai jau buvo tokie demoralizuoti ir taip netekę drąsos, kad nebegalėjo imtis kokių nors ryžtingų priemonių. Gecas fon Berlichingenas, kuris netrukus po to atvirai pasirodė esąs išdavikas, taip pat, atrodo, galėjo nemaža prisidėti prie to, kad būrys buvo sulaikytas vietoje; tuo būdu Hiplerio planas nebuvo įgyvendintas, o būriai, kaip ir anksčiau, paliko išsisklaidę. „Spindintis šviesusis būrys“ pasileido į žygį tik gegužės 23 d., kai frankoniečiai pažadėjo kuo greičiausiai sekti paskui jį. 26 d. gavęs žinią, kad markgrafas[15] pradėjo karo veiksmus prieš valstiečius, prie Viurcburgo stovėjęs nedidelis markgrafui pavaldžių valstiečių Ansbacho būrys išsiskirstė į namus. Likusi apgulos kariuomenės dalis kartu su Floriano Gejerio „Juoduoju būriu“ užėmė pozicijas prie Heidingsfeldo, netoli nuo Viurcburgo.
„Spindintis šviesusis būrys“ gegužės 24 d. atvyko į Krautheimą menkai tepasirengęs kovai. Čia daugelis valstiečių sužinojo, kad jų kaimai per tą laiką prisiekė Truchzesui, ir dėl to išsiskirstė į namus. Būrys pasileido į tolimesnį žygį Nekarsulmo kryptimi ir gegužės 28 d. pradėjo derybas su Truchzesu. Kartu išvyko pasiuntiniai į Frankoniją, Elzasą ir Švarcvaldą bei Hegau prašyti valstiečius nedelsiant atsiųsti pastiprinimų. Iš Nekarsulmo Gecas žygiavo atgal Eringeno link. Būrys kasdien mažėjo; šio žygio metu dingo ir pats Gecas fon Berlichingenas; jis nujojo į namus, dar anksčiau per savo seną ginklo draugą Ditrichą Špeta pradėjęs derybas su Truchzesu dėl savo perėjimo pas jį. Prie Eringeno melagingos žinios apie priešo artėjimą bejėgių ir drąsos netekusių valstiečių tarpe staiga sukėlė panišką baimę; būrys labai netvarkingai išbėgiojo, ir tik su dideliu vargu Mecleriui ir Vendeliui Hipleriui pavyko sulaikyti apie 2000 žmonių, kuriuos jie vėl nuvedė prie Krautheimo. Tuo laiku pasirodė ir Frankonijos apsaugos būrys, kurį sudarė 5000 žmonių. Tačiau, žygiuodamas per Levenšteiną į Eringeną aplinkiniu keliu, kurį nurodė Gecas, turėdamas veikiausiai išdavikiškus tikslus, jis apsilenkė su „Šviesiuoju būriu“ ir pasileido į Nekarsulmą. Šis miestelis, užimtas keleto „Spindinčio šviesiojo būrio“ dalinių, buvo Truchzeso apgultas. Frankoniečiai jį pasiekė naktį ir pamatė sąjunginės stovyklos ugnis; tačiau jų vadovams neužteko drąsos pulti, ir jie pasitraukė atgal į Krautheimą, kur pagaliau surado „Spindinčio šviesiojo būrio“ likučius. Nesulaukęs paramos, Nekarsulmas gegužės 29 d. pasidavė sąjunginei kariuomenei. Truchzesas įsakė tučtuojau nužudyti trylika valstiečių ir po to išvyko persekioti „Šviesiojo būrio“, pakeliui viską naikindamas ugnimi ir kalaviju, plėšdamas ir žudydamas. Jo kelias Nekaro, Kocherio ir Jagsto slėniuose visur buvo nužymėtas degėsiais ir medžiuose pakartais valstiečiais.
Prie Krautheimo sąjunginė kariuomenė pavijo valstiečius, kurie, Truchzesui žygiuojant sparne, turėjo pasitraukti į Kenigsholeną prie Tauberio. Turėdami 8000 žmonių ir 32 pabūklus, čia jie ir užėmė poziciją. Truchzesas prie jų prisiartino dengiamas kalvų ir miškų ir, išsiuntęs į priekį apeinamąsias kolonas, birželio 2 d. užpuolė juos su tokia žmonių skaičiaus persvara ir energija, kad valstiečiai, nepaisant kuo atkakliausio, ligi pat nakties trukusio daugelio jų grupių priešinimosi, buvo visiškai sumušti ir išblaškyti. Kaip ir visada, pagrindinį vaidmenį sunaikinant sukilėlių kariuomenę ir čia suvaidino sąjunginė kavalerija, praminta „valstiečių mirtimi“. Užpuolusi jau artilerijos apšaudymo, šautuvų ugnies ir ietininkų atakų iš pusiausvyros išmuštus valstiečius, ji visiškai juos išsklaidė ir pavieniui sunaikino. Apie Truchzeso ir jo raitelių kariavimo būdą geriausiai galima spręsti iš likimo, kurio susilaukė valstiečių kariuomenėje buvę 300 Kenigsholeno miestiečių. Mūšio metu jie visi, išskyrus penkiolika žmonių, buvo sukapoti, o iš tų penkiolikos dar keturiems vėliau buvo nukirstos galvos.
Tuo būdu baigęs kovą su odenvaldiečiais, Nekaro slėnio ir Žemutinės Frankonijos valstiečiais, Truchzesas, organizuodamas plėšikiškus antpuolius, degindamas ištisus kaimus ir be atodairos žudydamas, numalšino visas aplinkines vietoves ir paskui patraukė prieš Viurcburgą. Pakeliui jis sužinojo, kad antrasis Frankonijos būrys, Floriano Gejerio ir Gregoro fon Burg-Bernheimo vadovaujamas, stovi prie Zulcdorfo, ir nedelsiant pasuko prieš šį būrį.
Po nesėkmingo Frauenbergo šturmavimo Florianas Gejeris daugiausia buvo užsiėmęs derybomis su kunigaikščiais ir miestais, ragindamas juos stoti į valstiečių broliją, skyrium imant, vedė derybas su Rotenburgo miestu ir Ansbacho valdovu markgrafu Kazimiru. Sužinojęs apie pralaimėjimą prie Kenigshofeno, jis tučtuojau sugrįžo. Su jo būriu susijungė Gregoro fon Burg-Bernheimo vadovaujamas Ansbacho būrys. Šis būrys buvo dar visai neseniai susikūręs. Markgrafui Kazimirui, kuris veikė grynai Hoencolernų stiliumi: iš dalies duodamas pažadus, iš dalies grasindamas panaudosiąs karinę jėgą, pavyko savo valdose užkirsti kelią valstiečių sukilimui. Jis buvo visiškai neutralus visų svetimų būrių atžvilgiu, kol jų eilėse nebuvo nė vieno Ansbacho pavaldinio. Jis valstiečių neapykantą stengėsi nukreipti daugiausia prieš bažnytines įstaigas, tikėdamasis praturtėti, kai pagaliau bus konfiskuoti jų turtai. Tuo tarpu jis tolydžio ginklavosi ir laukė patogaus momento. Kai atėjo žinia apie mūšį prie Beblingeno, jis tučtuojau pradėjo karo veiksmus prieš savo maištaujančius valstiečius, plėšė ir degino jų kaimus ir daugelį jų įsakė pakarti ar užmušti. Tačiau valstiečiai greitai sutelkė jėgas ir, Gregoro fon Burg-Bernheimo vadovaujami, gegužės 29 d. sumušė markgrafą prie Vindsheimo. Jie dar jį persekiojo, kai juos pasiekė žinia, kad nelaimės ištikti odenvaldiečiai šaukia juos į pagalbą. Jie tuojau pat leidosi į Heidingsfeldą, o iš ten kartu su Florianu Gejeriu vėl į Viurcburgą (birželio 2 d.). Neturėdami nuo odenvaldiečių jokių žinių, jie paliko čia 5000 valstiečių ir su 4000 žmonių — kiti išsiskirstė — patraukė kitų būrių pėdomis. Gavę klaidingas žinias apie Kenigsholeno mūšio išdavas, jie buvo tikri, kad jiems nebegresia joks pavojus. Tokioje būklėje Truchzesas juos užklupo prie Zulecdorfo ir visiškai sumušė. Kaip būdavo ir anksčiau, Truchzeso raiteliai ir landsknechtai suruošė baisias kruvinas skerdynes. Florianas Gejeris surinko savo „Juodojo būrio“ likučius — 600 žmonių ir prasiveržė su jais prie Ingolštadto kaimo. 209 žmonių įsitvirtino bažnyčioje ir kapinėse, o 400 — pilyje. Būrį persekiojo Pfalco kurfiursto kareiviai: 1200 žmonių kolona užėmė kaimą ir padegė bažnyčią; tie, kurie nežuvo liepsnose, buvo užmušti. Po to kareiviai patrankomis pramušė seną pilies sieną ir mėgino paimti pilį šturmu. Pridengti vidinės sienos, valstiečiai du kartus juos atmušė, bet pabūklų ugnimi buvo pramušta ir ši antroji siena, ir kareiviai trečią kartą šturmavo pilį — šį kartą sėkmingai. Pusė Floriano Gejerio žmonių buvo sukapoti, o su kitais dviem šimtais jam pavyko laimingai pasitraukti. Tačiau jau kitą dieną (antrąją sekminių dieną) jo slapstymosi vieta buvo išaiškinta. Pfalco kurfiursto kareiviai apsupo mišką, kuriame jis slėpėsi, ir iškapojo visą būrį. Per šias dvi dienas buvo paimta į nelaisvę iš viso tik 17 žmonių. Florianui Gejeriui su keletu ryžtingiausių drąsuolių vėl pavyko prasiveržti, ir jie pasileido pas gaildorfiečius, kurie buvo vėl sudarę 7000 žmonių būrį. Tačiau, atvykęs čia, jis pastebėjo, kad didesnė būrio dalis, iš visų pusių gaudama slegiančias žinias, jau buvo išsiskirsčiusi. Jis dar mėgino surinkti valstiečius, kurie buvo išsisklaidę miškuose, bet birželio 9 d. prie Halio staiga buvo priešo būrio užkluptas ir krito mūšyje.
Jau tuoj po pergalės prie Kenigshofeno Truchzesas davė apie save žinią apgultiesiems Frauenberge ir patraukė prieš Viurcburgą. Miesto taryba slaptai sudarė su juo suokalbį, todėl sąjunginė kariuomenė birželio 7 dienos naktį galėjo apsupti miestą kartu su jame buvusiais 5000 valstiečių ir kitą rytą įeiti į jį pro tarybos atidarytus vartus net neištraukusi kardų. Dėl šios Viurcburgo „kilniųjų“ miestiečių išdavystės paskutinis Frankonijos valstiečių būrys buvo nuginkluotas ir visi jo vadovai pateko į nelaisvę. Truchzesas tuoj pat įsakė 81 žmogui nukirsti galvas. Į Viurcburgą vienas po kito suvažiavo įvairūs Frankonijos kunigaikščiai; atvyko pats Viurcburgo vyskupas, taip pat Bambergo vyskupas ir Brandenburgo — Ansbacho markgrafas. Maloningieji ponai pasiskirstė vaidmenis. Truchzesas išvyko kartu su Bambergo vyskupu, kuris dabar tuojau pat sulaužė sudarytą su savo valstiečiais sutartį ir atidavė savo šalį nuniokoti šėlstančioms žudikų ir padegėjų ordoms — sąjunginei kariuomenei. Markgrafas Kazimiras nuniokojo savo paties valdas. Deiningenas buvo sudegintas; daugybė kaimų buvo išplėšti arba sudeginti. Be to, kiekviename mieste markgrafas vykdė kruviną teismą. Noištadte prie Aišo upės jo įsakymu buvo nukirstos galvos 18 sukilėlių, Marktbergelyje — 43 sukilėliams. Iš čia jis nuvyko į Rotenburgą, kur patriciatas jau buvo įvykdęs kontrrevoliucinį perversmą ir suėmęs Stefaną fon Mencingeną. Smulkieji Rotenburgo biurgeriai ir plebėjai dabar susilaukė žiauraus atpildo už savo dviprasmišką elgesį valstiečių atžvilgiu, už tai, kad iki paskutinio momento visiškai jiems nepadėjo, kad, siauro vietinio egoizmo kurstomi, jie siekė užgniaužti kaimo amatus miesto cechų naudai ir tik nenoromis atsisakė tų pajamų, kurias teikė miestui valstiečiai, eidami feodalines prievoles. Markgrafas įsakė nukirsti galvas 16 jų žmonių, aišku, pirmiausia Mencingenui— Viurcburgo vyskupas tokiu pat būdu perėjo savo sritį, visur plėšdamas, degindamas ir žudydamas. Savo pergalingo žygio metu jis įsakė nužudyti 256 sukilėlius ir, sugrįžęs į Viurcburgą, savo žygdarbį apvainikavo tuo, kad nukirsdino galvas dar 13 Viurcburgo miestiečių.
Mainco arkivyskupijoje vietininkas vyskupas Vilhelmas iš Strasburgo grąžino ramybę, nesutikdamas pasipriešinimo. Mirties bausme jis tenubaudė keturis žmones. Reino sritį, kur taip pat buvo kilęs bruzdėjimas, bet visi jau seniai buvo išsiskirstę į namus, jau po to užpuolė Frovenas fon Hutenas, Ulricho pusbrolis; nužudydamas 12 kurstytojų, jis galutinai visus „nuramino“. Frankfurte, kuris taip pat išgyveno didelius revoliucinius neramumus, nepasitenkinimui prasiveržti iš pradžių neleido tarybos nuolaidumas, paskui — sutelkta kariuomenė. Reino Pfalce, kurfiurstui sulaužius sutartį, vėl susirinko apie 8000 valstiečių, kurie iš naujo pradėjo deginti vienuolynus ir pilis; tačiau Triro arkivyskupas atėjo maršalui fon Cabernui į pagalbą, ir jau birželio 23 d. prie Pfedersheimo valstiečiai buvo sumušti. Daugelis žiaurių priemonių (vien Pfedersheime buvo nužudyti 82 žmonės) ir Veisenburgo paėmimas liepos 7 d. ir čia galutinai nutraukė sukilimą.
Iš visų būrių dabar liko nenugalėti tik du: Hegau—Švarcvaldo būrys ir Algau būrys. Juos abu erchercogas Ferdinandas siekė įtraukti į intrigas. Kaip markgrafas Kazimiras ir kiti kunigaikščiai stengėsi sukilimą panaudoti bažnyčių žemėms ir kunigaikštystėms užgrobti, taip erchercogas siekė jį panaudoti Austrijos dinastijos galiai padidinti. Jis pradėjo derybas su Algau būrio vadu Valteriu Bachu ir su Hegau būrio vadu Hansu Miuleriu iš Bulgenbacho, turėdamas tikslą valstiečius įtikinti, kad jie pasisakytų už prisijungimą prie Austrijos; nors abu vadai pasirodė esą parsidavėliai, bet jie savo būriuose tepasiekė tai, kad Algau valstiečiai sudarė su erchercogu paliaubas ir Austrijos atžvilgiu laikėsi neutralumo.
Hegau valstiečiai, pasitraukdami iš Viurtembergo, sugriovė nemaža pilių ir sutelkė į savo būrį pastiprinimų iš Badeno markgrafo valdų. Gegužės 13 d. jie nužygiavo pulti Freiburgo, 18 d. pradėjo jį apšaudyti ir 23 d., kai miestas kapituliavo, įžengė į jį, nešdami plevėsuojančias vėliavas. Iš čia jie patraukė prieš Štokachą ir Radolfcelį ir ilgą laiką nesėkmingai vedė smulkų karą su šių miestų įgulomis. Abu šie miestai, taip pat bajorija ir aplinkiniai miestai, remdamiesi Veingarteno sutartimi, pasikvietė į pagalbą Paežerės valstiečius, ir 5000 buvusių sukilėlių iš Paežerės būrio patraukė prieš savo sąjungininkus. Toks didelis buvo vietinis šių valstiečių ribotumas! Tai padaryti atsisakė tik 600 žmonių, kurie norėjo prisidėti prie Hegau valstiečių, bet jie buvo išžudyti. Tuo tarpu Hegau būrys, papirkto Hanso Miulerio iš Bulgenbacho raginamas, jau buvo nutraukęs apgulą; kai po to Hansas Miuleris netrukus pabėgo, didesnė būrio dalis išsiskirstė. Pasilikę valstiečiai įsitvirtino Hilcingeno šlaite, kur juos liepos 16 d. sumušė ir sunaikino per tą laiką surinkta kariuomenė. Tarpininkaujant Šveicarijos miestams, su Hegau valstiečiais buvo sudaryta sutartis; tačiau tai nebuvo kliūtis valdžiai suimti Laufenburge Hansą Miulerį ir, nepaisant jo išdavystės, nukirsti jam galvą. Breisgau apygardoje nuo valstiečių sąjungos atkrito dabar ir Freiburgas (liepos 17 d.), pasiuntęs prieš valstiečius kariuomenę; tačiau ir čia dėl kunigaikščių karinių pajėgų silpnumo rugsėjo 18 d. Ofenburge buvo sudaryta sutartis[16], kurios sąlygos buvo išplėstos ir Zundgau. Aštuoni Švarcvaldo junginiai ir Kletgau valstiečiai, kurie dar nebuvo nusiginklavę, dėl grafo fon Zulco tironijos pradėjo naują sukilimą. Spalio mėnesį jie buvo sumušti. Lapkričio 13 d. švarcvaldiečiai turėjo sudaryti sutartį[17], o gruodžio 6 d. buvo paimtas Valdshutas, paskutinė Aukštutinio Reino sukilimo tvirtovė.
Pasitraukus Truchzesui, Algau valstiečiai vėl pradėjo kovos veiksmus prieš vienuolynus ir pilis; energingomis represijomis jie keršijo už sąjunginės kariuomenės padarytus nuniokojimus. Jiems priešinosi negausi kariuomenė, kuri teįstengė organizuoti tik atskirus nedidelius antpuolius, bet niekada negalėjo persekioti sukilėlių miškuose. Memingene, kuris iš viso buvo neutralus, birželio mėnesį prasidėjo judėjimas prieš patriciatą; jis buvo nuslopintas tik dėl to, kad visai atsitiktinai netoliese pasirodė keletas sąjunginės kariuomenės būrių, kurie laiku suspėjo atvykti patriciatui į pagalbą. Plebėjų judėjimo skelbėjui ir vadui Šapeleriui pavyko pabėgti į Sankt-Galeną. Valstiečiai dabar prisiartino prie Memingeno ir jau buvo bepradedą patrankomis ardyti sieną, bet staiga juos pasiekė žinia, kad Truchzesas iš Viurcburgo patraukė prieš juos. Birželio 27 d. dviem kolonomis jie nužygiavo jo pasitikti per Babenhauzeną ir Obergiuncburgą. Erchercogas Ferdinandas dar kartą mėgino patraukti valstiečius į Austrijos dinastijos pusę. Remdamasis su valstiečiais sudarytomis paliaubomis, jis pareikalavo iš Truchzeso toliau nebepulti valstiečių. Tačiau Švabijos sąjunga įsakė Truchzesui pulti valstiečius ir tik liautis plėšus bei padeginėjus. Bet Truchzesas buvo perdaug gudrus, kad atsisakytų savo pirmosios ir lemiamos karinės priemonės, net jeigu jis ir būtų galėjęs suvaldyti savo landsknechtus, kurie per visą savo žygį nuo Bodeno ežero iki Maino buvo pripratinti prie nuolatinių kruvinų ekscesų. Valstiečiai, turėdami 23 000 žmonių, užėmė poziciją už Ilerio ir Luibaso[18]. Truchzesas išdėstė prieš juos savo turimus 11 000 žmonių. Ir vienos, ir kitos kariuomenės pozicijos buvo stiprios; raiteliai negalėjo veikti šioje vietovėje, ir jei Truchzeso landsknechtai buvo pranašesni už valstiečius savo organizacija, apsiginklavimu ir drausme, tai Algau valstiečiai turėjo savo eilėse daug buvusių kareivių bei prityrusių vadų ir gausią, gerai aptarnaujamą artileriją. Liepos 19 d. sąjungos kariuomenė pradėjo apšaudymą, kurį abi pusės tęsė ir liepos 20 d., bet be jokių rezultatų. Liepos 21 d. prie Truchzeso prisijungė Georgas fon Frundsbergas su 3000 landsknechtų. Jis pažinojo daugelį valstiečių vadų, kurie buvo jo vadovaujamoje kariuomenėje Italijos žygių metu, ir pradėjo su jais derybas. Kur buvo bejėgės karinės priemonės, atėjo į pagalbą išdavystė. Valteris Bachas, daugelis kitų vadų ir kanonierių leidosi paperkami. Jie padegė visas valstiečių turimas parako atsargas ir pakurstė būrį imtis apeinamojo manevro. Vos spėję išeiti iš savo sustiprintų pozicijų, valstiečiai pateko į pasalas, kurias jiems paruošė Truchzesas, iš anksto susitaręs su Bachu ir kitais išdavikais. Jų sugebėjimą priešintis susilpnino dar ir tai, kad jų vadai, išdavikai, neva žvalgymo tikslais juos buvo palikę ir jau keliavo į Šveicariją. Todėl dvi valstiečių kolonos buvo visiškai išsklaidytos, o trečiai, kuriai vadovavo Knopfas nuo Luibaso, vis dėlto pavyko tvarkingai atsitraukti. Ji vėl užėmė poziciją ant Kolenbergo prie Kempteno, kur ir buvo Truchzeso apsupta. Tačiau ir čia jis nedrįso jos atvirai pulti. Jis atkirto jai kelius atsivežti atsargų ir stengėsi ją demoralizuoti, įsakydamas padegti apie 200 aplinkinių kaimų. Badas ir degančių jų namų vaizdas pagaliau privertė valstiečius pasiduoti (liepos 25 d.). Daugiau kaip 20 žmonių buvo tučtuojau nužudyti. Knopfui nuo Luibaso, vieninteliam šio būrio vadui, kuris neišdavė savo vėliavos, pavyko pabėgti į Bregencą; bet čia jis buvo suimtas ir po ilgalaikio kalinimo pakartas.
Tuo pasibaigė Valstiečių karas Švabijoje ir Frankonijoje.
[1] Priešakinėmis Austrijos žemėmis buvo vadinamos išblaškytos Aukštutinės Švabijos ir Švarcvaldo rajone Austrijos Habsburgų ir jų tiesioginių vasalų valdos.
[2] Juodos-raudonos-auksinės spalvos vėliava tuo metu ir vėliau buvo vieningos Vokietijos simbolis.
[3] Žodžiai iš ultimatumo, kurį paskėlbė Švabijos sąjungos baudžiamosios kariuomenės vadas Truchzesas sukilusiems Hegau valstiečiams 1525 m. vasario 15 d., kai bajorija jau buvo sutelkusi kontrrevoliucines jėgas. Cituojama pagal Cimermaną.
[4] Pagal imperatoriaus Maksimiliano įsakymą dėl žemės teismų jų nariais galėjo būti tik „kilniųjų“ luomų atstovai.
[5] Švabijos sąjungai ir nepatenkintiems Viurtembergo bajorams bei biurgeriams ištrėmus 1519 metais hercogą Ulrichą, Viurtembergas buvo perduotas valdyti Austrijos erchercogui.
[6] Oberlandas — pažodžiui: Aukštutinė sritis. Šiuo atveju turimas galvoje Aukštutinis Badenas, t. y. greta Šveicarijos esanti pietinė kalnuota Badeno dalis. XVI amžiuje tik dalis šios srities priklausė Badeno markgrafui; kita dalis priklausė Austrijos žemei Breisgau arba buvo valdoma smulkesnių feodalų dvasininkų ir pasauliečių.
[7] Čia turimas galvoje išspausdintas 1525 m. pradžioje Niurnberge anoniminis pamfletas „An die Versammlung gemeiner Pawerschaft, so in Hochtentscher Nation und viel anderer Ort, mit empörung und iffruhr entstanden, ob ihr empörung billicher oder unbillicher gestalt geschehn, und was sie der Oberkeit schuldig oder nicht schuldig seind, gegründet aus der heil gëttlichen Geschrift, von Oberlendischen Mitbrüdern guter mahnung ausgangen und beschriben“ („Aukštutinės Vokietijos nacijos ir daugelio kitų vietovių visos pasipiktinusios ir sukilusios valstietijos susirinkimui dėl to, ar teisingas, o gal neteisingas jos pasipiktinimas ir ką ji turi ir ko neturi daryti valdžios atžvilgiu. Pagrįstas šventuoju dievo raštu, parengtas ir išdėstytas, gavus pilnutinį Oberlando brolių pritarimą“). V. Cimermanas manė, kad šio pamfleto autorius yra T. Miunceris.
[8] Sekmadienis Judica (nuo judex — teisėjas, pažodžiui — „teismo sekmadienis“) — penktasis gavėnios sekmadienis.
[9] Šis nutarimas buvo priimtas sąjunginės valdžios atstovų pasitarime Ulme 1525 m. kovo mėnesį, tuo momentu, kai Švabijos sąjungos atstovai dar vedė derybas su sukilėliais. Jis užfiksuotas Ulmo archyvo dokumente, kurį cituoja Cimermanas (žr. Zimmermann, Th. 2, Stuttgart, 1824, S. 111—112).
[10] Didžioji ir mažoji dešimtinė — dvi katalikų bažnyčiai mokamo mokesčio rūšys. Šio mokesčio dydis ir pobūdis buvo skirtingas įvairiose Vokietijos vietovėse, dauguma atvejų jis buvo žymiai didesnis kaip valstiečių gamybos produkto dešimtadalis. Paprastai mažoji dešimtinė buvo imama nuo negrūdinių kultūrų, o didžioji dešimtinė — nuo grūdinių kultūrų derliaus.
[11] Viurcburgo kapitula — dvasininkų kolegija, valdžiusi Viurcburgo vyskupiją, kurios vadovas Viurcburgo vyskupas kartu turėjo Frankonijos hercogo titulą.
[12] Teutonų ordinas — vokiečių riterių dvasinis ordinas, įsteigtas 1190 metais kryžiaus žygių laikotarpiu. Ordinas užgrobė Vokietijoje ir kitose šalyse daugelį žemių, kurias valdė aukšti ordino pareigūnai — komandorai (arba komtūrai). XIII amžiuje ordinas ėmė valdyti didžiulę teritoriją tarp Vislos ir Nemuno upių žiočių. Ši teritorija buvo užkariauta, pajungus ir išnaikinus Pabaltijo prūsų ir iš dalies lietuvių gimines, nuo to laiko ji pasidarė ordino agresijos prieš Lenkiją, Lietuvą ir Rusijos kunigaikštystes tvirtove. 1237 metais jis susijungė su kitu vokiečių ordinu —Livonijos ordinu, kuris taip pat buvo įsikūręs Pabaltijyje. Pralaimėjęs ant Čiudo ežero 1242 metais (Ledo kautynės) ir mūšyje prie Žalgirio 1410 metais, ordinas nusmuko ir vėliau teįstengė išlaikyti tik nedidelę dalį savo valdų.
[13] Tas pat, kas ir Gros-Botvaras.
[14] Gėjus — kalnuota Viurtembergo pietvakarių sritis.
[15] Kazimiras Brandenburgietis, valdęs Ansbacho ir Baireito kunigaikštystes.
[16] Ofenburgo sutartis, sudaryta Breisgau sukilėlių su Austrijos vyriausybe 1525 m. rugsėjo 18 d., numatė vėl grąžinti ankstesnes valstiečių prievoles ir įvesti griežtas taisykles prieš valstiečių sąjungas ir „eretikus“. Vyriausybė savo ruožtu įsipareigojo amnestuoti eilinius judėjimo dalyvius ir skirti gana nedideles baudas. Tačiau sukilimo vadams amnestija nebuvo taikoma. Nepaisant to, net ši valstiečiams nepalanki sutartis netrukus buvo Austrijos valdžios ir vietinių feodalų klastingai pažeista; pastarieji griebėsi kruvinų represijų prieš daugumą sukilimo dalyvių, kai tik jie padėjo ginklus.
[17] Pagal 1525 m. lapkričio 13 d. sudarytos sutarties su Austrijos vyriausybe sąlygas Švarcvaldo valstiečiai vėl turėjo prisiekti Habsburgams, vėl vykdyti ankstesnes prievoles ir nekliudyti nugalėtojams kruvinai susidoroti su judėjimo centru — Valdshuto miestu. Tačiau šio miesto gynėjai dar laikėsi keletą savaičių, ir miestas pasidavė tik dėl biurgerių viršūnių išdavystės.
[18] Dabartinis pavadinimas — Leibasas.