Friedrich Engels
Valstiečių karas Vokietijoje
Kilus pirmajam sąjūdžiui Švabijoje, Tomas Miunceris tuoj vėl nuskubėjo į Tiuringiją ir vasario pabaigoje ar kovo pradžioje apsigyveno laisvajame imperijos mieste Miulhauzene, kur jo partija buvo stipriausia. Jis laikė savo rankose viso judėjimo gijas; jis žinojo, kokia audra bręsta visoje Pietų Vokietijoje, ir nutarė paversti Tiuringiją Šiaurės Vokietijos judėjimo centru. Jis surado labai gerai parengtą dirvą. Pačioje Tiuringijoje, svarbiausiame reformacinio judėjimo židinyje, buvo didžiausias bruzdėjimas; kaimyninės sritys — Hesenas, Saksonija ir Harco rajonas — taip pat buvo pasiruošusios visuotiniam sukilimui: materialinis engiamų valstiečių skurdas čia atliko ne mažesnį vaidmenį, negu plačiai pasklidusios revoliucinės religinės ir politinės doktrinos. Kaip tik Miulhauzene visa smulkiųjų biurgerių masė prisidėjo prie kraštutinės, miunceriškosios, krypties ir nekantriai laukė momento, kada galėtų parodyti išdidžiam patriciatui savo kiekybinės persvaros jėgą. Kad sukilimas neprasiveržtų dar neatėjus patogiam momentui, pats Miunceris turėjo raginti laikytis ramiai; tačiau jo mokinys, vietinio judėjimo vadovas Pfeiferis jau buvo valdžios akyse tiek susikompromitavęs, kad negalėjo ilgiau stabdyti išsiveržimo, ir Miulhauzenas įvykdė savo revoliuciją įau 1525 metų kovo 17 d., dar prieš prasidedant visuotiniam sukilimui Pietų Vokietijoje. Senoji patricijų taryba buvo nuversta, ir valdžia buvo perduota naujai išrinktai „Amžinajai tarybai“, kurios pirmininku tapo Miunceris[1].
Blogiausia, kas gali ištikti kraštutinės partijos vadą, yra būti priverstam paimti valdžią tokiu laiku, kai judėjimas dar nepakankamai pribrendo jo atstovaujamos klasės viešpatavimui ir šį viešpatavimą užtikrinančių priemonių įgyvendinimui. Tai, ką jis gali padaryti, priklauso ne nuo jo valios, o nuo įvairių klasių tarpusavio prieštaravimų lygio, nuo materialinių gyvenimo sąlygų, gamybos ir mainų santykių išsivystymo lygio, kuris visada apsprendžia ir klasinių prieštaravimų išsivystymo lygį. Tai, ką jis privalo padaryti, ko iš jo reikalauja jo paties partija, ir vėl priklauso ne nuo jo paties, bet ir ne nuo klasių kovos ir ją sukeliančių sąlygų išsivystymo lygio; jis yra suvaržytas savo paties jau anksčiau iškeltų doktrinų ir reikalavimų, kurie taip pat išplaukia ne iš visuomenės klasių esamos padėties viena kitos atžvilgiu ir ne iš esamos, daugiau ar mažiau atsitiktinės, gamybos ir mainų sąlygų būklės, o iš to, kaip giliai jis supranta bendrus visuomeninio ir politinio vystymosi rezultatus. Tuo būdu jis neišvengiamai susiduria su neišsprendžiama dilema: tai, ką jis gali padaryti, prieštarauja visiems ankstesniems jo pareiškimams, jo principams ir betarpiškiems jo partijos interesams; o tai, ką jis privalo padaryti, yra neįgyvendinama. Trumpai tariant, jis priverstas atstovauti ne savo partijai, ne savo klasei, o tai klasei, kurios viešpatavimui judėjimas jau šiuo metu yra pakankamai pribrendęs. Paties judėjimo naudai jis turi ginti jam svetimos klasės interesus, o savo paties klasę tenkinti frazėmis, pažadais ir įtikinėjimu, kad kitos klasės interesai yra jos pačios interesai. Kas buvo patekęs į tokią keblią padėtį, tas būtinai pralaimėjo. Dar visiškai neseniai mes matėme tokių pavyzdžių; užtenka prisiminti proletariato atstovų padėtį paskutinėje Prancūzijos laikinojoje vyriausybėje[2], nors jų atstovaujamas proletariatas dar tebuvo labai menkai išsivystęs. Kas po vasario mėnesio vyriausybės patyrimo — apie mūsų kilniąsias laikinąsias vokiečių vyriausybes ir imperijos regentus[3] mes jau ir nekalbame — dar gali pretenduoti į oficialius postus, tas yra arba nepaprastai ribotas žmogus, arba su kraštutine revoliucine partija jį sieja geriausiu atveju vien frazės.
Tačiau Miuncerio padėtis, į kurią jis pateko, vadovaudamas Miulhauzeno „Amžinajai tarybai“, buvo dar rizikingesnė, negu bet kurio šių laikų revoliucinio regento padėtis. Ne tik to meto judėjimas, bet ir visa jo epocha dar nebuvo tiek subrendę, kad būtų galima įgyvendinti tas idėjas, kurias jis pats tik miglotai buvo bepradedąs suvokti. Ta klasė, kuriai jis atstovavo, ne tik nebuvo pakankamai išsivysčiusi ir pajėgi pajungti sau ir pertvarkyti visą visuomenę, bet ji buvo vos beatsirandanti. Tuometinėmis materialinėmis sąlygomis jo įsivaizduojamas visuomenės perversmas dar neturėjo beveik jokio pagrindo; net atvirkščiai, esamos materialinės sąlygos ruošė tokią visuomenės santvarką, kuri buvo tiesiog priešinga jo svajojamai visuomenės santvarkai. Tačiau kartu jį varžė ligtoliniai jo pamokslai apie krikščioniškąją lygybę ir evangelinį turto bendrumą; jis turėjo bent pamėginti juos įgyvendinti. Buvo paskelbta, kad visi turtai bus bendri, visi vienodai privalės dirbti ir bus panaikinta bet kokia valdžia. Tačiau tikrovėje Miulhauzenas paliko respublikiniu imperijos miestu su šiek tiek sudemokratinta santvarka, su visų renkamu ir liaudies susirinkimo kontroliuojamu senatu ir greitomis improvizuota natūrinio beturčių aprūpinimo sistema. Visuomenės perversmas, kuris protestantiškiesiems buržuaziniams jo amžininkams atrodė toks baisus, iš tikrųjų niekada nebuvo kas nors daugiau, negu silpnas ir nesąmoningas mėginimas prieš laiką sukurti vėlesnę buržuazinę visuomenę.
Matyti, pats Miunceris jautė, kad tarp jo teorijos ir betarpiškos esamosios tikrovės yra gili praraja, kuri juo mažiau galėjo likti jo nepastebėta, kuo labiau genialias jo pažiūras iškraipė neišvystyta daugumos jo pasekėjų galvosena. Su nepaprastu, netgi anksčiau jam nebūdingu įkarščiu jis ėmėsi plėsti ir organizuoti judėjimą; jis rašė laiškus ir į visas puses siuntė pasiuntinius bei emisarus. Jo raštai ir pamokslai buvo kupini revoliucinio fanatizmo, kuris netgi stebina, palyginus tai su ankstesniais jo raštais. Visiškai išnyko naivus jaunatviškas ikirevoliucinių Miuncerio pamfletų humoras, nė pėdsako neliko iš ramios, rišlios mąstytojo kalbos, kuri anksčiau nebuvo jam svetima. Miunceris dabar pasidaro visišku revoliucijos pranašu; jis tolydžio kursto neapykantą viešpataujančiosioms klasėms, žadina audringiausias aistras, tekalba tik galingais posakiais, kuriuos religinė ir nacionalinė ekstazė įdėdavo į Senojo testamento pranašų lūpas. Iš stiliaus, prie kurio jis dabar turėjo pratintis, aiškiai galima spręsti apie jo veikiamos auditorijos išsivystymo lygį.
Miulhauzeno pavyzdys ir Miuncerio agitacija greit paveikė tolimas vietoves. Tiuringijoje, Eichsfelde, Harce, Saksonijos hercogystėse, Hesene ir Fuldoje, Aukštutinėje Frankonijoje ir Fogtlande valstiečiai visur pradėjo sukilimus, telkėsi į būrius ir degino pilis bei vienuolynus. Miunceris daugiau ar mažiau buvo pripažintas viso judėjimo vadu, o Miulhauzenas pasidarė judėjimo centras, tuo tarpu Erfurte laimėjo grynai biurgerių judėjimas, ir ten viešpatavusi partija visą laiką valstiečių atžvilgiu laikėsi dviprasmiškos pozicijos.
Tiuringijos kunigaikščiai susidūrė su valstiečiais, iš pradžių būdami taip pat sumišę ir tokie pat bejėgiai, kaip ir Frankonijoje bei Švabijoje. Ir tik paskutinėmis balandžio dienomis Heseno landgraiui pavyko surinkti kariuomenę — tam pačiam landgrafui Filipui, kurio dievobaimingumą taip aukština Reformacijos laikotarpio protestantiškieji ir buržuaziniai istorikai ir apie kurio niekšiškumą valstiečių atžvilgiu mes tuojau pasakysime keletą žodžių. Organizavęs keletą skubių žygių ir panaudojęs griežtas priemones, landgrafas Filipas greit nuramino didesnę dalį savo valdų ir, sutelkęs naujas pajėgas, pasileido į ligtolinio savo siuzereno — Fuldos abato žemes. Gegužės 3 d. sumušęs prie Frauenbergo Fuldos valstiečių būrį, jis užėmė visą sritį ir pasinaudojo šia aplinkybe ne tik vasalinei savo priklausomybei nuo abato panaikinti, bet netgi paversti Fuldos abatiją Heseno lenu, aišku, ketindamas vėliau ją sekuliarizuoti. Paskui jis užėmė Eizenacha ir Langenzalcą ir, susijungęs su Saksonijos hercogo kariuomene, patraukė prieš sukilimo centrą, Miulhauzeną. Miunceris sutelkė savo karines pajėgas — apie 8000 žmonių su keliomis patrankomis — prie Frankenhauzeno. Tiuringijos būrys toli gražu neturėjo tų kovinių savybių, kokias parodė dalis Aukštutinės Švabijos ir Frankonijos būrių kovoje su Truchzesu; jis buvo blogai ginkluotas ir nedrausmingas, turėjo labai maža buvusių karių, ir jame visiškai nebuvo vadų. Pats Miunceris, atrodo, neturėjo nė mažiausio supratimo apie karinius dalykus. Vis dėlto kunigaikščiai nutarė ir čia panaudoti tą taktiką, kuri taip dažnai užtikrindavo pergalę Truchzesui,— klastą. Gegužės 16 d. pradėję derybas, jie sudarė su valstiečiais paliaubas ir po to, dar nepasibaigus paliaubų terminui, staiga juos užpuolė.
Miunceris, su savo būriu įsitvirtinęs už vagenburgo[4], išsidėstė kalne, kuris dar ir šiuo metu yra vadinamas Šlachtbergu[5]. Būryje jau aiškiai buvo atslūgęs kovingumas. Kunigaikščiai pažadėjo amnestiją, jei būrys išduotų jiems Miuncerį gyvą. Sušaukęs pasitarimą, Miunceris įsakė apsvarstyti kunigaikščių pasiūlymą. Vienas riteris ir vienas kunigas pasisakė už kapituliavimą. Miunceris tučtuojau įsakė išvesti juos abu į besitariančiųjų rato vidurį ir nukirsti jiems galvas. Šis ryžtingų revoliucionierių su džiaugsmu sutiktas energingas teroristinis aktas vėl šiek tiek sustiprino būrį, bet galų gale didesnė būrio dalis tikrai būtų be pasipriešinimo išsiskirsčiusi, jei nebūtų buvę pastebėta, kad kunigaikščių landsknechtai, pažeisdami paliaubas, apsupo visą kalną ir artinasi glaustomis kolonomis. Būrys greitai išsirikiavo už vežimų kovos tvarka, bet sviediniai ir šautuvų kulkos jau pradėjo skinti pusiau beginklius, nepratusius kariauti valstiečius, ir landsknechtai atsidūrė prie pat vagenburgo. Po neilgai trukusio priešinimosi vežimų linija buvo pralaužta, iš valstiečių pabūklai atimti, o jie patys išsklaidyti. Jie bėgo be galo netvarkingai, tuo tikriau patekdami į apeinančių kolonų ir raitelių rankas; šie surengė jiems neregėtas kruvinas skerdynes. Iš aštuonių tūkstančių valstiečių žuvo daugiau kaip penki tūkstančiai; kiti pabėgo į Frankenhauzeną, o kartu su jais ten įsiveržė ir kunigaikščių raiteliai. Miestas buvo paimtas. Į galvą sužeistas Miunceris buvo aptiktas viename name ir paimtas į nelaisvę. Gegužės 25 d. pasidavė ir Miulhauzenas; ten pasilikęs Pfeiferis pabėgo, bet buvo suimtas Eizenacho teritorijoje.
Kunigaikščių akivaizdoje Miunceris buvo kankinamas, o paskui jam buvo nukirsta galva. Į mirties vietą jis ėjo toks pat drąsus, koks buvo ir gyvendamas. Jis žuvo, būdamas ne daugiau kaip dvidešimt aštuonerių metų amžiaus. Buvo nukirsta galva ir Pfeiferiui, ir daugeliui kitų. Fuldoje pradėjo savo kruvinąjį teismą „dievobaimingasis“ Filipas iš Heseno. Jo ir Saksonijos kunigaikščių įsakymu, be kitų nužudytųjų, Eizenache buvo kardu nužudyti 24 sukilėliai, Langenzalcoje-— 41, po Frankenhauzeno mūšio — 300, Miulhauzene — daugiau kaip 100, prie Germaro— 26, prie Tiungedos — 50, prie Zangerhauzeno— 12, Leipcige — 8, jau nekalbant apie įvairiausius sužalojimus bei kitas švelnesnes bausmes ir apie daugelio kaimų ir miestų išplėšimą bei sudeginimą.
Miulhauzenas prarado laisvojo imperijos miesto teises ir buvo prijungtas prie Saksonijos žemių, taip pat kaip Fuldos abatija prie Heseno landgrafystės.
Kunigaikščiai dabar pasileido į Tiuringijos miško rajoną, kur Frankonijos valstiečiai iš Bildhauzeno stovyklos, susivieniję su Tiuringijos valstiečiais, sudegino daug pilių. Prie Meiningeno įvyko mūšis; valstiečiai buvo sumušti ir pasitraukė link miesto. Tačiau pastarasis staiga uždarė jiems vartus ir pagrasino užpulsiąs iš užnugario. Sumišęs dėl šios savo sąjungininkų išdavystės, būrys pradėjo su kunigaikščiais derybas dėl kapituliavimo ir dar šių derybų melu išbėgiojo. Bildhauzeno stovykla jau seniai buvo pakrikusi; tuo būdu, išsklaidžius šį būrį, buvo sunaikinti paskutiniai sukilėlių likučiai iš Saksonijos, Heseno, Tiuringijos ir Aukštutinės Frankonijos.
Elzase sukilimas prasidėjo vėliau, negu dešiniajame Reino krante. Tik apie balandžio vidurį sukilo Strasburgo vyskupijos valstiečiai, o greit po jų — Aukštutinio Elzaso ir Zundgau valstiečiai. Balandžio 18 d. vienas Žemutinio Elzaso valstiečių būrys išplėšė Altdorio vienuolyną; prie Ebersheimo ir Baro, taip pat Vilerio ir Urbiso slėniuose susiformavo kiti būriai. Netrukus jie susijungė į didelį Žemutinio Elzaso būrį ir pradėjo užiminėti miestus bei miestelius ir griauti vienuolynus. Visur į kariuomenę buvo pašauktas kiekvienas trečias vyras. Šio būrio dvylika tezių buvo žymiai radikalesnės už Švabijos ir Frankonijos valstiečių tezes[6].
Kai viena Žemutinio Elzaso kolona gegužės mėn. pradžioje susitelkė prie Sankt-Hipolito ir, nepavykus jos mėginimui patraukti šį miestą savo pusėn, gegužės 10 d., susitarusi su miestiečiais, užvaldė Berkeną, 13 d.— Rapoltsveilerį, 14 d.— Reichenvejerį, tuo metu Erazmo Gerberio vadovaujama antroji kolona patraukė į Strasburgą, turėdama tikslą staiga jį paimti. Mėginimas nepavyko; tuomet kolona pasuko į Vogezus, sugriovė Mauersmiunsterio vienuolyną ir apgulė Caberną, kuris gegužės 13 d. pasidavė. Iš čia ji patraukė link Lotaringijos sienos ir organizavo sukilimą hercogystės pasienio rajonuose, kartu užimdama ir kalnų perėjas. Prie Herbicheimo Saro rajone ir prie Noiburgo buvo įrengtos didelės stovyklos; prie Sargemiundo įsitvirtino apie 4000 vokiečių Lotaringijos valstiečių. Pagaliau du priekyje esantieji būriai, Kolbeno būrys Vogezuose prie Štiurcelbrono ir Kleburgo būrys prie Veisenburgo, dengė frontą ir dešinįjį sparną, o kairiojo sparno atrama buvo Aukštutinio Elzaso valstiečiai.
Šie būriai, balandžio 20 d. įsijungę į judėjimą, gegužės 10 d. privertė įstoti į valstiečių broliją Zulcą, 12 d.— Gebveilerį, 15 d.— Zenheimą ir jo apylinkes. Tiesa, Austrijos vyriausybė ir aplinkiniai imperijos miestai nedelsiant sudarė sąjungą prieš valstiečius, bet jie buvo perdaug silpni ir negalėjo jiems rimtai pasipriešinti, jau nekalbant apie tai, kad negalėjo jų užpulti. Todėl gegužės mėn. viduryje visas Elzasas, išskyrus nedaugelį miestų, atsidūrė sukilėlių rankose.
Tačiau jau artinosi kariuomenė, kuri turėjo palaužti „įžūlią“ Elzaso valstiečių drąsą. Bajorų viešpatavimą čia atkūrė prancūzai. Jau gegužės 6 d. pradėjo žygį Lotaringijos hercogas Antonas su 30 000 žmonių armija, kurios eilėse buvo prancūzų bajorijos elitas ir ispanų, pjemontiečių, lombardiečių, graikų ir albanų pagalbinė kariuomenė. Gegužės 16 d. susidūręs prie Lupšteino su 4000 valstiečių, jis sumušė juos be jokių sunkumų ir jau 17 d. privertė kapituliuoti valstiečių užimtą Caberną. Tačiau kapituliacijos sutartis buvo pažeista, vos tik įžengiant lotaringiečiams į miestą ir valstiečiams nusiginkluojant; landsknechtai užpuolė beginklius valstiečius ir didesnę jų dalį išžudė. Kitos Žemutinio Elzaso valstiečių kolonos išsisklaidė, ir hercogas Antonas dabar patraukė prieš Aukštutinio Elzaso valstiečius. Pastarieji, anksčiau atsisakę ateiti į Caberną padėti Žemutinio Elzaso valstiečiams, dabar prie Serveilerio buvo užpulti visų lotaringiečių pajėgų. Jie gynėsi labai drąsiai, bet didžiulė priešo skaičiaus persvara — 30 000 prieš 7000 — ir kelių riterių, ypač Reichenvejerio fogto, išdavystė niekais pavertė bet kokį narsumą. Jie buvo visiškai sumušti ir išsklaidyti. Po to hercogas su įprastu žiaurumu numalšino visą Elzasą. Nuo jo nenukentėjo tik Zundgau. Austrijos vyriausybė, grasindama pakviesti į šalį hercogą, čia privertė savo valstiečius sudaryti birželio pradžioje Enzisheimo sutartį. Tačiau ji pati netrukus sulaužė šią sutartį ir įsakė masiškai karti judėjimo skelbėjus ir vadus. Dėl to kilo naujas valstiečių sukilimas, kuris pagaliau baigėsi tuo, kad Zundgau valstiečiams buvo išplėstas Ofenburgo (rugsėjo 18 d.) sutarties veikimas.
Mums dabar liko dar išdėstyti Valstiečių karo eigą Austrijos Alpių žemėse. Šių žemių, kaip ir kaimyninės Zalcburgo arkivyskupijos gyventojai dar nuo senų judėjimo už stara prawa[7] laikų nuolat buvo opozicijoje vyriausybei ir bajorams; reformacijos teorijos ir čia surado sau palankią dirvą. Religiniai persekiojimai ir savavališkas mokesčių naštos didinimas baigėsi tuo, kad įvyko sukilimas ir šioje vietovėje.
Zalcburgo miestas, kurį rėmė valstiečiai ir kalnakasiai, jau nuo 1522 metų ginčijosi su arkivyskupu dėl savo miesto privilegijų ir dėl religinių apeigų. 1524 metų pabaigoje arkivyskupas su užverbuotais landsknechtais užpuolė miestą, terorizavo miestiečius, nukreipęs į juos pabūklus iš pilies sienų, ir ėmė persekioti pamokslininkus eretikus. Kartu jis įvedė naujus, labai apsunkinančius mokesčius ir tuo nepaprastai suerzino visus gyventojus. 1525 metų pavasarį, tuo pačiu metu, kai įvyko sukilimas Švabijoje, Frankonijoje ir Tiuringijoje, staiga sukilo viso krašto valstiečiai ir kalnakasiai; jie susiorganizavo į būrius, kuriems vadovavo Prasleris ir Veitmozeris, išlaisvino miestą ir apgulė Zalcburgo pilį. Kaip ir Vakarų Vokietijos valstiečiai, jie įkūrė krikščionišką sąjungą ir išdėstė savo reikalavimus tezių forma, kurių čia buvo keturiolika[8].
1525 metų pavasarį valstiečiai taip pat sukilo Štirijoje, Aukštutinėje Austrijoje, Karintijoje ir Krainoje, kur nauji neteisėti mokesčiai, rinkliavos ir savavališki potvarkiai labai pažeisdavo svarbiausius liaudies interesus. Jie paėmė keletą pilių ir prie Griso sumušė judėjimo už stara prawa slopintoją, seną karo vadą Ditrichšteiną. Nors vyriausybei melagingais pažadais ir pavyko nuraminti dalį sukilėlių, bet dauguma jų vis dėlto neišsiskirstė, o susivienijo su Zalcburgo sukilėliais; tuo būdu visa Zalcburgo arkivyskupija ir didesnė dalis Aukštutinės Austrijos, Štirijos, Karintijos ir Krainos pateko į valstiečių ir kalnakasių rankas.
Tirolyje reformacijos teorijos taip pat surado daug šalininkų: čia Miuncerio emisarai veikė netgi dar sėkmingiau, negu kitose Austrijos Alpių žemėse. Erchercogas Ferdinandas ir čia persekiojo naujos tikybos skelbėjus ir kėsinosi į vietines gyventojų teises, panaudodamas taip pat naujas savavališkas finansines priemones. Todėl čia, kaip ir visur, tų pačių 1525 metų pavasarį prasidėjo sukilimas. Sukilėliai, kurių vyriausiasis vadas buvo Miuncerio pasekėjas Geismajeris, vienintelis iš visų valstiečių vadų turėjęs didelį karvedžio talentą, paėmė daugelį pilių ir labai energingai susidorojo su kunigais, ypač pietuose, Ečo[9] srityje. Taip pat sukilo Forarlbergo valstiečiai ir prisijungė prie Algau valstiečių.
Iš visų pusių spaudžiamas erchercogas, kuris dar visai neseniai ruošėsi ugnimi ir kalaviju užgriūti sukilėlius, juos plėšti ir išžudyti, dabar jiems turėjo daryti vieną nuolaidą po kitos. Jis paskelbė apie landtagų sušaukimą savo paveldėtose žemėse ir tam laikui, kol jie susirinks, sudarė su valstiečiais paliaubas. Tuo tarpu jis įtemptai ginklavosi, kad, pasitaikius pirmai progai, galėtų prabilti į tuos piktadarius kita kalba.
Aišku, paliaubų buvo laikomasi neilgai. Ditrichšteinas, išleidęs visus pinigus, pradėjo reikalauti hercogystėse kontribucijų. Be to, jo slaviškieji ir madjariškieji būriai su gyventojais elgėsi begėdiškai ir nepaprastai žiauriai. Todėl Štirijos valstiečiai vėl sukilo, naktį iš liepos 2 į 3 dieną užpuolė Šladminge vyriausiąjį vadą Ditrichšteiną ir visus, kurie nekalbėjo vokiškai, nužudė. Pats Ditrichšteinas buvo paimtas į nelaisvę; 3 dienos rytą valstiečiai surengė prisiekusiųjų teismą, kuris 40 čekų ir chorvatų bajorų iš paimtųjų į nelaisvę tarpo nubaudė mirties bausme. Jiems čia pat buvo nukirstos galvos. Tai paveikė: erchercogas nedelsiant sutiko patenkinti visus penkių hercogysčių (Aukštutinės ir Žemutinės Austrijos, Stirijos, Karintijos ir Krainos) luomų reikalavimus.
Tirolyje taip pat buvo patenkinti landtago reikalavimai ir tuo buvo nuraminta šalies šiaurė. Tačiau pietūs nesudėjo ginklų, tvirtai laikydamiesi savo pirmesnių reikalavimų ir nepaisydami landtago nutarimų, kurie tuos reikalavimus sušvelnino. Tik gruodžio mėnesį erchercogas čia įstengė jėga atkurti tvarką. Aišku, jis neužmiršo nužudyti daugelio į jo rankas patekusių sukilimo kurstytojų ir vadų.
Rugpiūčio pradžioje prieš Zalcburgą patraukė 10 000 bavariečių, kuriems vadovavo Georgas fon Frundsbergas. Ši imponuojanti karinė jėga, taip pat valstiečių tarpe kilę vaidai privertė Zalcburgo sukilėlius sudaryti sutartį su arkivyskupu; sutartis buvo sudaryta rugsėjo 1 d., ir ją priėmė taip pat erchercogas. Tačiau abu kunigaikščiai, spėję per tą laiką pakankamai sustiprinti savo kariuomenę, labai greit sulaužė šią sutartį, tuo paskatindami Zalcburgo valstiečius vėl sukilti. Sukilėliai laikėsi visą žiemą; pavasarį pas juos atvyko Geismajeris, kuris pradėjo puikią kampaniją prieš besiartinančius iš visų pusių karinius dalinius. Daugelyje puikių mūšių — 1526 metų gegužės ir birželio mėnesį — jis iš eilės sumušė bavariečius, austrus, Švabijos sąjungos kariuomenę, Zalcburco arkivyskupo landsknechtus ir ilgą laiką trukdė susijungti atskiroms priešo armijoms. Be to, jis dar surado laiko Radštadtui apgulti. Pagaliau iš visų pusių apsuptas žymiai didesnių pajėgų, jis turėjo atsitraukti; jis prasiveržė iš apsupimo ir pervedė savo būrio likučius per Austrijos Alpes į Venecijos sritį. Venecijos respublika ir Šveicarija buvo šio nenuilstamo valstiečių vado naujų sumanymų atramos taškai; ištisus metus jis dėjo pastangas įtraukti jas į karą su Austrija,— šis karas jam turėjo duoti galimybę pradėti naują valstiečių sukilimą. Tačiau šių derybų metu jį pasiekė žudiko ranka; erchercogas Ferdinandas ir Zalcburgo arkivyskupas negalėjo nurimti, kol buvo gyvas Geismajeris; jie pasamdė žudiką, ir 1527 metais šiam pavyko pašalinti pavojingą sukilėlį iš gyvųjų tarpo.
[1] Vėlesni tyrinėtojai nustatė, kad Miunceris nėjo olicialių pareigų Miulhauzeno „Amžinojoje taryboje“. Tačiau, dalyvaudamas jos posėdžiuose ir nukreipdamas jos veiklą, jis faktiškai vadovavo naujai revoliucinei vyriausybei.
[2] Engelsas turi galvoje smulkiaburžuazinį socialistą Luji Blaną ir darbininką Alberą (Aleksandrą Marteną), kurie įėjo kaip proletariato atstovai į Prancūzijos respublikos buržuazinę laikinąją vyriausybę, sudarytą 1848 m. vasario mėn.
[3] Imperijos regentai — regentų taryba iš penkių narių, kurią įsteigė Frankfurto Nacionalinis susirinkimas 1849 m. birželio mėn., dar prieš įsigaliojant susirinkimo paruoštai „imperijos konstitucijai“ ir prieš išrenkant Vokietijos imperatorių. Ši taryba, kurią sudarė „kairiosios“ smulkiaburžuazinės frakcijos atstovai, pasirodė esanti tokia pat baili, bejėgė ir nesugebanti imtis revoliucinių veiksmų, kaip ir visas susirinkimas. Ji greit negarbingai baigė savo gyvavimą.
[4] Vagenburgas — gynybinis sustiprinimas, padaromas iš vežimų; buvo plačiai naudojamas senovėje ir viduramžiais.
[5] — Mūšio kalnu.
[6] Elzaso valstiečių tezės ne tik griežčiau suformulavo antifeodalinius reikalavimus, išdėstytus Švabijos ir Frankonijos valstietijos „Dvylikoje tezių“ (baudžiavos panaikinimas, bajorijos užgrobtų bendruomeninių žemių grąžinimas ir t. t.), bet daugeliu atžvilgių nuėjo toliau, negu siekė ši programa. Jos buvo nukreiptos taip pat ir prieš palūkininkus (punktas dėl palūkininko procento panaikinimo ir kt.), reikalavo panaikinti ne tik mažąją, bet ir didžiąją dešimtinę, paskelbė vietinių gyventojų teisę pašalinti pareigūnus, kurie kėlė liaudies nepasitenkinimą, ir pakeisti juos naujais.
[8] Šios tezės iš esmės pakartojo Švabijos ir Frankonijos valstiečių „Dvylikos tezių“ reikalavimus (baudžiavos panaikinimas, mažosios dešimtinės, mokesčio mirties atveju ir kitų feodalinių prievolių panaikinimas, dvasininkų renkamumas ir t. t.). Be to, jose buvo tam tikrų vietinio pobūdžio reikalavimų.
[9] Itališkas pavadinimas — Adidžė.