Friedrich Engels
Valstiečių karas Vokietijoje
Geismajeriui pasitraukus į Venecijos sritį, pasibaigė paskutinis Valstiečių karo veiksmas. Valstiečiai visur vėl buvo pajungti savo ponų — dvasininkų, bajorų arba patricijų valdžiai. Sutartys, sudarytos su jais vienur kitur, buvo sulaužytos, ankstesnė našta buvo padidinta didžiulėmis kontribucijomis, kurias nugalėtojai uždėjo nugalėtiesiems. Didingiausias vokiečių liaudies revoliucinis bandymas pasibaigė gėdingu pralaimėjimu ir kuriam laikui dvigubai padidėjusia priespauda. Tačiau valstiečių klasės padėtis ilgam laikui pablogėjo ne todėl, kad buvo nuslopintas sukilimas. Tai, ką bajorai, kunigaikščiai ir dvasininkai kasmet galėjo išspausti iš valstiečių, aišku, jie išspausdavo ir prieš karą; to meto vokiečių valstietis su šių laikų proletaru turėjo bendra tai, kad jam tenkanti jo darbo produkto dalis buvo apribota pragyvenimo reikmenų minimumu, reikalingu jo paties gyvybei palaikyti ir jo giminei tęsti. Taigi dažniausiai čia nebuvo ką daugiau paimti. Tiesa, nemažas skaičius labiau pasiturinčių vidutinių valstiečių nusigyveno, daug priklausomųjų valstiečių buvo jėga paversti baudžiauninkais, buvo konfiskuoti dideli bendruomeninių žemių plotai, daug valstiečių, sugriovus jų namus, nuniokojus jų laukus ir esant bendrai netvarkai, virto valkatomis arba miestų plebėjais. Tačiau karas ir nuniokojimai buvo kasdieninis tų laikų reiškinys, ir aplamai valstiečių klasės gyvenimo lygis buvo tiesiog perdaug žemas, kad mokesčių padidinimas būtų galėjęs ilgesniam laikui pabloginti jos padėtį. Po to sekę religiniai karai ir pagaliau Trisdešimties metų karas[1] su jo daugkartiniais masiniais nuniokojimais ir gyventojų naikinimu padarė valstiečiams kur kas daugiau žalos, negu Valstiečių karas; būtent Trisdešimties metų karas sunaikino didesnę dalį žemdirbystėje panaudotų gamybinių jėgų ir tuo, taip pat kartu sugriaudamas daugelį miestų, ilgam laikui įstūmė valstiečius, plebėjus ir nusigyvenusius biurgerius į tokį skurdą, kuris prilygsta airių skurdui blogiausia jo forma.
Valstiečių karo pasekmės sunkiausios buvo dvasininkams. Jiems priklausę vienuolynai ir bažnytiniai pastatai buvo sudeginti, jų brangenybės buvo išplėštos, parduotos į užsienį arba perlydytos, jų maisto atsargos buvo suvalgytos. Jie visur mažiausiai įstengė priešintis, ir kartu jiems skaudžiausiai teko patirti visą liaudies neapykantą. Kiti luomai — kunigaikščiai, bajorai ir miestiečiai — slapta netgi džiaugėsi neapkenčiamų prelatų vargais. Valstiečių karas išpopuliarino bažnyčių dvarų sekuliarizavimo valstiečių naudai idėją; pasaulietiniai kunigaikščiai ir iš dalies miestai pasistengė įvykdyti šią sekuliarizaciją savo naudai, ir protestantiškose žemėse prelatų valdos netrukus pateko į kunigaikščių arba miestų patricijų rankas. Be to, buvo padaryta žalos ir dvasinių kunigaikščių viešpatavimui: pasaulietiniai kunigaikščiai ir čia sugebėjo pasinaudoti liaudies neapykanta. Štai mes matėme, kaip Fuldos abatas, buvęs Heseno landgrafo Filipo siuzerenas, virto jo vasalu. Antai Kempteno miestas privertė savo kunigaikštį abatą pusdykiai parduoti daugelį svarbių privilegijų, kurias jis turėjo mieste.
Gerokai nukentėjo ir bajorija. Daugumas jos pilių buvo sunaikintos, nemaža įtakingiausių šeimų nusigyveno ir tegalėjo išsilaikyti tik tarnaudamos kunigaikščiams. Jos bejėgiškumas prieš valstiečius buvo įrodytas: ji visur buvo sumušta ir priversta kapituliuoti; ją išgelbėjo tik kunigaikščių kariuomenė. Ji vis labiau ir labiau prarado savo reikšmę kaip imperijai betarpiškai pavaldus luomas ir pateko kunigaikščių priklausomybėn.
Miestams, aplamai paėmus, Valstiečių karas taip pat nedavė jokios naudos. Beveik visur vėl sustiprėjo patricijų viešpatavimas, o biurgerių opozicija ilgam laikui buvo palaužta. Tuo būdu senoji patricijų rutina išsilaikė iki pat Prancūzijos revoliucijos, visais atžvilgiais sukaustydama prekybą ir pramonę. Be to, kunigaikščiai privertė miestus atsiteisti už laikinus laimėjimus, kuriuos kovos metu buvo pasiekusios miestuose biurgerių ir plebėjų partijos. Miestams, kurie jau anksčiau priklausė kunigaikščių valdoms, buvo uždėtos sunkios kontribucijos, jie neteko savo privilegijų ir virto bejėgiais kunigaikščių savivalės ir gobšumo vergais (Frankenhauzenas. Arnštadtas, Šmalkaldenas, Viurcburgas ir kt.); imperijos miestai buvo prijungti prie kunigaikščių teritorijų (pvz., Miulhauzenas) arba bent atiduoti kaimyninių kunigaikščių globon, pavyzdžiui, daugelis imperijos miestų Frankonijoje.
Šiomis sąlygomis Valstiečių karo baigtis tebuvo naudinga vieniems kunigaikščiams. Jau mūsų dėstymo pradžioje mes matėme, kad nepakankamas Vokietijos pramonės, prekybos ir žemės ūkio išsivystymas darė negalimą bet kokį vokiečių susitelkimą į naciją, teleisdamas tik vietinę ir provincinę centralizaciją; todėl šios centralizacijos susiskaldymo viduje vykdytojai — kunigaikščiai — buvo vienintelis luomas, kuriam naudingas buvo bet koks esamų visuomeninių ir politinių santykių pasikeitimas. Tuometinės Vokietijos išsivystymo lygis buvo toks žemas ir kartu įvairiose provincijose toks skirtingas, kad greta pasaulietinių kunigaikštysčių galėjo gyvuoti ir nepriklausomos bažnyčių valdos, miestų respublikos ir suverenūs grafai bei baronai; tačiau tas Vokietijos vystymasis — nors labai lėtas ir silpnas — vis dėlto vyko provincinės centralizacijos kryptimi, t. y. pajungiant visus kitus imperijos luomus kunigaikščių valdžiai. Todėl iš Valstiečių karo tegalėjo turėti naudos tik kunigaikščiai. Taip iš tikrųjų ir buvo. Jie laimėjo ne tik sąlyginai, nusilpus jų konkurentams — dvasininkams, bajorams ir miestams, jie laimėjo ir absoliučiai, nes jiems atiteko spolia opima (svarbiausias grobis) visų kitų luomų sąskaita. Bažnyčių dvarai buvo sekuliarizuoti jų naudai; pusiau arba visai nusigyvenusi bajorijos dalis palaipsniui turėjo paklusti aukščiausiajai jų valdžiai; miestams ir valstiečių bendruomenėms uždėtos kontribucijos plaukė į jų iždą, kuris ir šiaip, panaikinus daugelį miestų privilegijų, gavo kur kas daugiau erdvės savo mėgstamoms finansinėms machinacijoms.
Vokietijos susiskaldymas, kurio sustiprinimas ir įtvirtinimas buvo svarbiausias Valstiečių karo rezultatas, kartų buvo ir jo nepasisekimo priežastis.
Mes matėme, kad Vokietija buvo suskaldyta ne tik į daugybę nepriklausomų, viena kitai beveik visai svetimų provincijų, bet kad ir kiekvienos šios provincijos gyventojai taip pat buvo susiskirstę į įvairius luomus ir luomų sluoksnius. Be kunigaikščių ir kunigų, kaime mes matome bajorus ir valstiečius, miestuose — patricijus, biurgerius ir plebėjus; net jeigu atrodytų, kad šių luomų interesai nesusidurdavo ir nebuvo tiesiog priešingi, tai vis dėlto jie buvo visiškai skirtingi. Be to, virš visų šių susipynusių interesų dar buvo imperatoriaus ir popiežiaus interesai. Mes matėme, kaip sunkiai, netobulai ir, priklausomai nuo vietos sąlygų, skirtingai šie įvairūs interesai pagaliau susiformavo į tris dideles grupes; kaip, nepaisant šio taip sunkiai pasiekto susigrupavimo, kiekvienas luomas būdavo opozicijoje tam tikrai aplinkybių sąlygojamai nacionalinio vystymosi krypčiai, atskirai ir savaip dalyvaudamas judėjime, kaip dėl to jis susidurdavo ne tik su visais konservatyviais, bet ir su visais kitais opoziciniais luomais ir galų gale turėdavo patirti pralaimėjimą. Taip atsitiko bajorams Zikingeno sukilime, taip atsitiko valstiečiams Valstiečių kare ir biurgeriams, kai jie vykdė visą romią savo reformaciją. Juk net valstiečiai ir plebėjai daugumoje Vokietijos rajonų negalėjo susivienyti bendriems veiksmams ir pastodavo vieni kitiems kelią. Mes taip pat matėme, dėl kokių priežasčių šitaip suskilo klasių kova ir visiškai pralaimėjo to suskilimo sąlygotas revoliucinis judėjimas, o pusiau pralaimėjo biurgerių judėjimas.
Tai, kas anksčiau išdėstyta, kiekvienam gana aiškiai parodo, kad dėl vietinio ir provincinio susiskaldymo ir neišvengiamai jo sąlygoto vietinio ir provincinio ribotumo žlugo visas judėjimas; kad nei biurgeriai, nei valstiečiai, nei plebėjai nesugebėjo organizuoti vieningų bendranacionalinių veiksmų; kad, pavyzdžiui, kiekvienos provincijos valstiečiai veikė savo rizika, nuolat atsisakydami padėti savo kaimynams — sukilusiems valstiečiams, ir todėl kaskart atskiruose mūšiuose juos sumušdavo tokia kariuomenė, kurios skaičius nesudarė net dešimtosios dalies visos sukilėlių masės. Įvairios atskirų būrių su savo priešais sudarytos paliaubos ir sutartys kartu yra bendro reikalo išdavystės aktai; o ta aplinkybė, kad atskiri valstiečių būriai susijungdavo ne dėl didesnio ar mažesnio jų pačių veiksmų vieningumo, o tik susidūrę su bendru priešu, prieš kurį šiuo metu pralaimėdavo, geriausiai įrodo, kokie svetimi buvo vienų provincijų valstiečių reikalai kitų provincijų valstiečiams.
Ir čia vėl savaime peršasi analogija su 1848—1850 metų judėjimu. 1848 metais opozicinių klasių interesai taip pat tarpusavyje susidūrė, ir kiekviena iš jų veikė atskirai. Buržuazija, kuri buvo per daug išsivysčiusi, kad galėtų ilgiau pakęsti feodalinį biurokratinį absoliutizmą, vis dėlto dar nebuvo pakankamai pajėgi, kad nedelsiant galėtų pajungti kitų klasių reikalavimus savo pačios reikalavimams. Proletariatas dar buvo per silpnas, kad galėtų tikėtis greitai įveikti buržuazinį laikotarpį ir netrukus pats išsikovoti valdžią. Tačiau jau absoliutizmo sąlygomis proletariatas spėjo perdaug gerai pajusti buržuazijos viešpatavimo saldumą ir aplamai buvo per daug išsivystęs, kad buržuazijos išsilaisvinimą galėtų bent trumpam laikui pripažinti savo paties išlaisvinimu. Didžiulę nacijos dalį — smulkiąją buržuaziją, smulkių dirbtuvių savininkus (amatininkus) ir valstiečius — tuo tarpu dar natūrali jos sąjungininkė, buržuazija, buvo palikusi likimo valiai kaip jau perdaug revoliucingą, o kai kur ir proletariatas — kaip dar nepakankamai pažangią; savo ruožtu būdama susiskaldžiusi, ji taip pat nieko nepasiekė ir buvo opozicijoje tiek iš dešinės, tiek ir iš kairės savo opozicijos sąjungininkų atžvilgiu. Pagaliau visoms 1848 metų judėjime dalyvavusioms klasėms buvo būdingas ne mažesnis vietinis ribotumas, negu 1525 metų valstiečiams. Tai gana ryškiai parodo šimtai vietinio pobūdžio revoliucijų ir šimtai po to sekusių taip pat nevaržomai įvykdytų vietinio pobūdžio reakcijų, išlikęs nepaliestas susiskirstymas į daugelį smulkių valstybių ir t. t. Kas po abiejų Vokietijos revoliucijų — 1525 metų revoliucijos ir 1848 metų revoliucijos, — žinodamas jų rezultatus, dar gali plepėti apie federatyvinę respubliką, tam vieta tik beprotnamyje.
Tačiau abi revoliucijos — XVI šimtmečio ir 1848—1850 metų,— nepaisant jų analogijos, vis dėlto smarkiai viena nuo kitos skiriasi. 1848 metų revoliucija įrodo jei ne Vokietijos pažangą, tai bent Europos pažangą.
Kam buvo naudinga 1525 metų revoliucija?— Kunigaikščiams. Kam buvo naudinga 1848 metų revoliucija?— Stambioms valdovėms, Austrijai ir Prūsijai. 1525 metais už smulkiųjų kunigaikščių nugaros stovėjo smulkūs biurgeriai, kurie laikė juos pririšę prie savęs mokesčiais, o 1850 metais už stambių valdovių — Austrijos ir Prūsijos — stovi šių laikų stambioji buržuazija, greitai pajungianti jas sau valstybinės skolos pagalba. O už stambiosios buržuazijos nugaros stovi proletariatas.
1525 metų revoliucija buvo vietinis Vokietijos reikalas. Anglai, prancūzai, čekai ir vengrai jau buvo užbaigę savo valstiečių karus tuo metu, kai vokiečiai savo Valstiečių karą dar tik pradėjo. Jei Vokietija buvo suskaldyta, tai Europa buvo suskaldyta kur kas labiau. 1848 metų revoliucija nebuvo vietinis Vokietijos reikalas, o buvo atskiras didelių Europos įvykių epizodas. Per visą jos eigą veikusios skatinamosios jos priežastys neapsiriboja siaurais kurios nors vienos šalies arba net vienos pasaulio dalies rėmais. Be to, šalys, kurios buvo šios revoliucijos arena, mažiausiai prisidėjo prie jos kilimo. Jos tėra daugiau ar mažiau nesąmoninga ir bevalė žaliava, perdirbtina vykstant judėjimui, kuriame šiuo metu dalyvauja visas pasaulis ir kuris esamomis visuomeninėmis sąlygomis gali, žinoma, mums pasirodyti tik kaip kažkokia svetima jėga, nors galų gale jis tėra mūsų pačių judėjimas. Todėl 1848—1850 metų revoliucija negali pasibaigti taip, kaip pasibaigė 1525 metų revoliucija.
[1] Trisdešimties metų karas (1618—1648) — pirmasis visos Europos karas, kuris kilo dėl paaštrėjusių prieštaravimų tarp įvairių Europos valstybių grupuočių ir įgavo kovos tarp protestantų ir katalikų formą. Karas prasidėjo sukilimu Čekijoje prieš Habsburgų monarchijos jungą ir katalikų reakcijos puolimą. Vėliau į karą stojusios Europos valstybės sudarė dvi stovyklas. Popiežius, Ispanijos ir Austrijos Habsburgai ir Vokietijos kunigaikščiai katalikai, susivieniję po katalikybės vėliava, ėmė kariauti prieš protestantų šalis: Čekiją, Daniją, Švediją, Olandijos respubliką ir prieš keletą reformaciją priėmusių Vokietijos valstybių. Protestantų šalis rėmė Prancūzijos karaliai, Habsburgų priešininkai. Vokietija tapo svarbiausia šios kovos arena, karinio plėšimo ir grobikiškų karo dalyvių pretenzijų objektu. Ji buvo visiškai nuniokota ir privesta, Markso žodžiais tariant, iki „barbarybės būklės“. Karas pasibaigė 1648 metais sudaryta Vestfalijos taika, kuri įtvirtino politinį Vokietijos susiskaldymą.