Friedrich Engels
Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą
Teikiamoji brošiūra pradžioje sudarė platesnio veikalo dalį. Apie 1875 metus dr. E. Diuringas, Berlyno universiteto privatdocentas, staiga ir gana triukšmingai paskelbė, kad jis įtikėjęs į socializmą, ir pateikė vokiečių visuomenei ne tik išsamiai paruoštą socialistinę teoriją, bet ir pilną praktinį planą visuomenei pertvarkyti. Savaime suprantama, jis užpuolė savo pirmtakus; daugiausia teko Marksui, ant kurio galvos jis išpylė pilną savo rūstybės taurę.
Tatai įvyko tuo metu, kai abi Vokietijos socialistų partijos sekcijos — eizenachininkai ir lasalininkai — buvo ką tik susivienijusios, ir partija tuo būdu buvo ne tik nepaprastai sustiprėjusi, bet ir, o tai dar svarbiau, buvo įgalinta visas savo jėgas nukreipti prieš bendrą priešą. Vokietijos socialistų partija ėmė greitai virsti rimta jėga. Bet norint ją padaryti rimta jėga, visų pirma reikėjo ką tik iškovotą vienybę apsaugoti nuo pavojų. Tuo tarpu dr. Diuringas pradėjo atvirai kurti aplink save sektą, busimosios atskiros partijos branduolį. Todėl mes buvome priversti pakelti mums mestą pirštinę ir stoti į kovą, nepaisydami, ar tai mums buvo malonu, ar ne.
Tačiau tai buvo, nors ir nelabai sunkus, bet vis dėlto aiškiai kruopštus darbas. Kaip gerai žinoma, mums, vokiečiams, yra įgimtas baisiai sunkus „nuodugnumas“, nuodugnus mintingumas ar mintingas nuodugnumas — ar kaip kitaip jį bevadintume. Jei tik kuris iš mūsų imasi dėstyti tai, kas, jo nuomone, sudaro naują doktriną, jis laiko būtinu dalyku pirmiausia padaryti iš to viską apimančią sistemą. Jis turi įrodyti, kad ir pirmieji logikos principai ir pagrindiniai visatos dėsniai nuo amžių teegzistavo tik tam, kad galų gale atvestų kaip tik į šią naujai atrastą ir viską apvainikuojančią teoriją. Ir šiuo atžvilgiu dr. Diuringas buvo grynai nacionalinio tipo. Nei daugiau, nei mažiau, kaip pilna „Filosofijos sistema“ — dvasios, moralės, gamtos ir istorijos filosofija, — pilna „Politinės ekonomijos ir socializmo sistema“ ir, pagaliau, „Kritiška politinės ekonomijos istorija“ — trys stori aštuntadalio lapo tomai, sunkūs tiek savo svoriu, tiek ir savo turiniu, trys armijos korpai įrodymų, mobilizuotų prieš pirmesniuosius filosofus ir ekonomistus apskritai, o ypač prieš Marksą, — juk tai iš tikrųjų mėginimas padaryti visišką „perversmą moksle“, — štai su kuo man teko turėti reikalą. Aš buvau priverstas nagrinėti visokiausius dalykus: nuo pažiūrų į laiką ir erdvę iki bimetalizmo; nuo materijos ir judėjimo amžinumo iki praeinamosios moralinių idėjų prigimties; nuo Darvino natūralios atrankos iki jaunimo auklėjimo busimojoje visuomenėje. Šiaip ar taip, mano oponento viską apimanti sistema suteikė man progą polemikoje su juo išdėstyti daug nuoseklesne forma, kaip kad tai anksčiau yra buvę, Markso ir mano pažiūras į visus šiuos įvairius dalykus. Ir tai buvo kaip tik svarbiausioji priežastis, paskatinusi mane imtis šio šiaip jau nedėkingo uždavinio.
Mano atsakymas pirmiausia buvo paskelbtas eilėje straipsnių, išspausdintų Leipcigo „Vorwärts“, centriniame socialistų partijos organe[1], ir vėliau knygoje „Pono Eugenijaus Diuringo padarytas perversmas moksle“, kurios antrasis leidimas išėjo Ciuriche 1886 metais.
Savo bičiulio Polio Lafargo, dabartinio Lilio atstovo Prancūzijos parlamente, prašomas, iš trijų šios knygos skyrių aš sudariau brošiūrą, kurią jis išvertė ir 1880 m. išleido antrašte „Utopinis socializmas ir mokslinis socializmas“. Pagal šį prancūziškąjį tekstą buvo paruošti lenkiškasis ir ispaniškasis knygos leidimai. 1883 m. mūsų vokiškieji bičiuliai išleido brošiūrą ta kalba, kuria buvo parašytas originalas. Po to iš šio vokiškojo teksto buvo padaryti vertimai į italų, rusų, danų, olandų ir rumunų kalbas. Taigi, kartu su šiuo angliškuoju leidimu ši brošiūra išplatinta dešimtimi kalbų. Manau, kad nė vienas socialistinis veikalas, net ir mūsų „Komunistų Manifestas“, pirmąkart išleistas 1848 metais, ar Markso „Kapitalas“, nebuvo tiek kartų išverstas. Vokietijoje išėjo keturi brošiūros leidimai, iš viso apie 20 000 egzempliorių.
Priedas „Marka“[2] buvo parašytas, kad vokiečių socialistų partijoje būtų paskleistos kai kurios pagrindinės žinios iš žemės nuosavybės Vokietijoje atsiradimo ir išsivystymo istorijos. Anuomet tai buvo tuo labiau reikalinga, kad Vokietijos socialdemokratų partija buvo jau bebaigianti suvienyti miestų darbininkus ir partijai iškilo uždavinys imtis organizuoti žemės ūkio darbininkus bei valstiečius. Šis priedas įdėtas į leidinį tais sumetimais, kad žemėvaldos pirmykštės formos, bendros visoms teutonų giminėms, ir jų suirimo istorija dar mažiau žinomos Anglijoje, negu Vokietijoje. Aš palikau pirmykštį tekstą nepakeistą, neliesdamas neseniai Maksimo Kovalevskio pasiūlytos hipotezės, pagal kurią, prieš paskirstant ariamas žemes ir pievas tarp markos narių, šią žemę dirbo bendromis jėgomis didelė patriarchalinė šeiminė bendruomenė, apimanti keletą kartų (to pavyzdžiu gali eiti dar tebesanti pietų slavų zadruga); o vėliau, kai bendruomenė išaugo ir pasidarė perdaug griozdiška bendrai ūkininkauti, įvyko bendruomenės žemių pasiskirstymas. Kovalevskis, tur būt, yra visiškai teisus, tačiau šis klausimas dar tebėra sub judice[3].
Šiame veikale vartojami ekonominiai terminai, kiek jie yra nauji, sutampa su Markso „Kapitalo“ angliškojo leidimo terminologija. „Prekine gamyba“ mes vadiname tą ekonominio vystymosi fazę, kurioje daiktai gaminami ne tik gamintojų reikmėms, bet taip pat ir mainams, t. y. kaip prekės, o ne kaip vartojamosios vertės. Ši fazė tęsiasi nuo to laiko, kai buvo pradėta gamyba mainams, iki pat mūsų laikų; ji visiškai išsivysto tik esant kapitalistinei gamybai, t. y. tomis sąlygomis, kai kapitalistas, gamybos priemonių savininkas, samdo už pinigus darbininkus — žmones, neturinčius jokių gamybos priemonių, išskyrus savąją darbo jėgą, — ir deda į savo kišenę gaminių pardavimo kainos perteklių, kuris lieka padengus gamybos išlaidas. Pramoninės gamybos istoriją, pradedant nuo vidurinių amžių, mes skirstome į tris laikotarpius: 1) amatas, smulkieji meistrai amatininkai su savo negausiais pameistriais bei mokiniais, kai kiekvienas darbininkas gamina daiktą ištisai; 2) manufaktūra, kai didesnis sutelktų į vieną didelę dirbtuvę darbininkų skaičius gamina visą daiktą darbo pasidalijimo principu, t. y. kiekvienas darbininkas atlieka kurią nors vieną dalinę operaciją, ir produktas esti pagamintas tik tada, kai jis pereina paeiliui per jų visų rankas; 3) šiuolaikinė pramonė, kai produktą gamina mašinos, varomos kurios nors jėgos, o darbininko vaidmuo apsiriboja mechanizmų veikimo priežiūra ir jų reguliavimu.
Aš puikiai žinau, kad šios brošiūros turinys skaudžiai palies žymią britų skaitančios visuomenės dalį. Bet jei mes, kontinento gyventojai, būtume bent kiek atsižvelgę į britų „respektabilumo“, t. y. į britų filisteriškumo prietarus, tai reikalai būtų dar blogesni, negu dabar. Ši brošiūra gina tai, ką mes vadiname „istoriniu materializmu“, o žodis „materializmas“ didžiulei britų skaitytojų daugumai yra ausį rėžiąs disonansas. „Agnosticizmas“[4] — būtų dar šiaip taip, bet materializmas — visiškai neleistinas dalykas.
Ir vis dėlto viso šiuolaikinio materializmo, pradedant nuo XVII amžiaus, protėvynė yra kaip tik Anglija.
„Materializmas — tikras Didžiosios Britanijos sūnus. Jau anglų scholastikas Dunsas Skotas buvo iškėlęs klausimą: ar materija negali mąstyti?
„Kad padarytų galimą šį stebuklą, jis šaukėsi dievo visagalybės, t. y. vertė pačią teologiją skelbti materializmą. Be to, jis buvo nominalistas[5]. Anglų materialistams nominalizmas buvo vienas iš svarbiausių elementų, o ir aplamai jis yra pirmoji materializmo išraiška.
„Tikrasis anglų materializmo įkūrėjas yra Bekonas. Jam gamtos mokslas yra tikrasis mokslas, o besiremianti jutimine patirtimi fizika — svarbiausia gamtos mokslo dalis. Anaksagoras su savo homeomerijomis ir Demokritas su savo atomais dažnai jo cituojami kaip autoritetai. Pagal jo mokslą jutimai neklaidina ir yra viso žinojimo šaltinis. Mokslas yra patirties mokslas, jo dalykas — pritaikyti racionalinį metodą jutiminiams duomenims. Indukcija, analizė, palyginimas, stebėjimas, eksperimentas yra pagrindinės racionalinio metodo sąlygos. Tarp įgimtų materijos ypatybių judėjimas yra pirmiausias ir svarbiausias dalykas, — ne tik mechaniškojo ir matematiškojo judėjimo prasme, bet dar daugiau kaip potraukis, gyvybinė dvasia, įtampa, — arba, panaudojant Jakobo Bėmės išsireiškimą, — kaip materijos „kančia“ („Qual“)(6). Materijos pirminės formos — tai gyvos, jai įgimtos, individualizuojančios, specifiškus skirtingumus sukeliančios jėgos, glūdinčios jos esmėje.
„Bekono, savo pirmojo kūrėjo, moksle materializmas dar naiviu būdu slepia savyje visapusiško vystymosi daigus. Materija savo poetiniu-jutiminiu spindesiu šypsosi visam žmogui. Pats mokslas, kuris išdėstytas aforizmų forma, priešingai, dar pilnas teologiškų nenuoseklybių.
„Besivystydamas toliau, materializmas tampa vienapusiškas. Hobsas yra Bekono materializmo sistematikas. Jutimingumas praranda savo žavumą ir tampa abstrakčiu geometro jutimingumu. Fizinis judėjimas paaukojamas mechaniškajam arba matematiškajam judėjimui; geometrija paskelbiama svarbiausiu mokslu. Materializmas darosi priešiškas žmogui. Kad galėtų nugalėti tą priešišką žmogui bekūnę dvasią jos pačios sferoje, materializmas turi pats marinti savo kūną ir tapti asketu. Jis pasireiškia kaip protaujanti būtybė, bet užtat jis ir su nepermaldaujamu nuoseklumu išvysto visas proto išvadas.
„Jei jutimai teikia žmogui visą žinojimą,— remdamasis Bekonu, samprotauja Hobsas,— tai stebėjimas, mintis, vaizdiniai ir t. t. yra ne kas kita, kaip daugiau ar mažiau nuo savo jutiminės formos atpalaiduoto kūnų pasaulio fantomai. Mokslas tiems fantomams gali tik pavadinimus parinkti. Tas pats pavadinimas gali būti pritaikytas keliems fantomams. Gali būti net pačių pavadinimų pavadinimai. Bet būtų prieštaravimas, jei, iš vienos pusės, visų idėjų kilmę priskirtume jutiminiam pasauliui, o, iš antros pusės, tvirtintume, kad žodis reiškiąs kažką daugiau, negu žodis, kad, be mūsų įsivaizduojamų visada atskirų būtybių, esančios dar visuotinės esybės. Bekūnė substancija, priešingai, yra toks pat prieštaravimas, kaip ir bekūnis kūnas. Kūnas, būtis, substancija yra viena ir ta pati reali idėja. Negalima mąstymo atskirti nuo materijos, kuri mąsto. Materija yra visų kitimų subjektas. Žodis „begalinis“ yra beprasmis, jei jis nereiškia mūsų dvasios sugebėjimo be galo didinti kurį nors dydį. Kadangi tik tat, kas yra materialu, galima suvokti, galima pažinti, tai nieko nėra žinoma apie dievo buvimą. Tik mano paties egzistavimas yra tikras. Kiekviena žmogaus aistra yra besibaigiąs arba prasidedąs mechaniškas judesys. Potraukių objektai yra tai, ką mes vadiname gėriu. Žmogus priklauso nuo tų pačių dėsnių, kaip ir gamta. Galybė ir laisvė yra identiškos.
„Hobsas susistemino Bekono mokslą, bet jo pagrindinio principo — žinojimo ir idėjų kilmės iš jutiminio pasaulio — plačiau nepagrindė.
„Lokas savo veikale „Apybraiža apie žmogaus proto kilmę“ pagrindžia Bekono ir Hobso principą.
„Kaip Hobsas sunaikino teistinius[7] Bekono materializmo prietarus, taip Kolinsas, Doduelas, Kouardas, Hartlis, Pristlis ir kiti sunaikino paskutines teologines Loko sensualizmo ribas. Deizmas[8], bent materialistui, tėra tik patogus bei lengvas būdas atsikratyti religija“[9].
Taip rašė Karlas Marksas apie britiškąją šiuolaikinio materializmo kilmę. Ir jeigu šiuo metu anglai nejaučia ypatingo džiaugsmo dėl šio jų protėvių nuopelnų pripažinimo, tai mes galime tatai tik apgailestauti. Vis dėlto negalima paneigti, kad Bekonas, Hobsas ir Lokas buvo tėvai tos puikios prancūzų materialistų mokyklos, kuri, nepaisant visų vokiečių ir anglų laimėjimų sausumoje ir jūroje prieš prancūzus, XVIII amžių padarė daugiausia pran cūzišku amžiumi; ir tai— dar gerokai prieš Prancūzijos revoliuciją, kuri apvainikavo to amžiaus pabaigą ir kurios rezultatus mes pas save — tiek Anglijoje, tiek ir Vokietijoje — vis dar tebesistengiame aklimatizuoti.
Šito jokiu būdu negalima paneigti. Kai mūsų šimtmečio viduryje kuris nors išsimokslinęs svetimšalis apsigyvendavo Anglijoje, tai daugiausia jį stebindavo — kitaip jis ir negalėjo to suprasti — anglų „respektabiliosios“ vidurinės klasės davatkiškumas ir bukaprotiškumas. Mes tuomet visi buvome materialistai arba bent labai radikalūs laisvamaniai; mums atrodė nesuprantama, kad beveik visi išmokslinti Anglijos žmonės tikėjo visokiais neįtikimais stebuklais ir kad net geologai, kaip Baklendas ir Mantelis, iškraipydavo savo mokslo duomenis, kad tik jie ne per daug griautų Mozės legendos apie pasaulio sutvėrimą mitus; atrodė nesuprantama, kad, norint rasti žmones, kurie religiniuose klausimuose drįstų remtis savo protu, reikėjo eiti į neišmokslintąją masę, į tuomet vadinamą „nevalyvąją minią“, į darbininkus, ypač į socialistus, Oueno pasekėjus.
Bet nuo to laiko Anglija „civilizavosi“. 1851 m. paroda nuskambėjo laidotuvių varpais anglų saliniam uždarumui. Tiek valgymo ir gėrimo, tiek papročių ir pažiūrų atžvilgiu Anglija palaipsniui internacionalizavosi, ir šioje srityje ji pasiekė tokių laimėjimų, jog aš vis labiau ir labiau pageidauju, kad kai kurie anglų papročiai kontinente būtų taip pat visų priimti, kaip kai kurie kontinento papročiai Anglijoje. Neabejotina yra tai: Provanso aliejaus (ligi 1851 m. žinomo tiktai aristokratijai) paplitimas ėjo lygiagrečiui su fatališku kontinentinio skepticizmo paplitimu religijos dalykuose; buvo prieita iki to, kad agnosticizmas, nors dar ir nelaikomas tokiu kilniu, kaip Anglijos valstybinė bažnyčia, vis dėlto respektabilumo atžvilgiu stovi beveik lygiai su baptistų sekta ir mažiausia laipsniu aukščiau už „Gelbėjimo armiją“. Ir aš negaliu atsikratyti mintimi, kad daugeliui tų, kurie visa širdimi sielvartauja dėl šio netikėjimo progreso ir keikia jį, bus paguoda patirti, jog šios naujai iškeptos idėjos nėra užsieninės kilmės, neturi ženklo, kaip daugelis kitų kasdieninio vartojimo reikmenų: Made in Germany — pagaminta Vokietijoje; kad jos, priešingai, yra senos angliškos kilmės ir kad jų britiškieji protėviai prieš du šimtus metų buvo nuėję gerokai toliau, negu jų dabartiniai palikuonys.
Iš tikrųjų, kas gi yra agnosticizmas, jei ne drovusis materializmas? Agnostiko pažiūra į gamtą yra perdėm materialistiška. Visas gamtinis pasaulis yra dėsnių valdomas, bet koks išorinis poveikis į jį yra absoliučiai neįmanomas. Bet, — apdairiai priduria agnostikas, — mes negalime įrodyti kurios nors aukščiausios būtybės buvimo ar nebuvimo už mums žinomo pasaulio ribų. Ši išlyga galėjo turėti tam tikrą vertę tais laikais, kai Laplasas į Napoleono klausimą, kodėl šio didžiojo astronomo veikale „Dangaus mechanika“[10] net nepaminėtas pasaulio kūrėjo vardas, išdidžiai atsakė: „Je n’avais pas besoin de cette hypothèse“[11]. Bet šiandien mūsų supratimas apie visatos vystymąsi visai nepalieka vietos nei kūrėjui, nei viešpačiui. Bet jei panorėtume pripažinti kažkokią aukščiausią, iš viso egzistuojančio pasaulio išskirtą būtybę, tai būtų ne tik prieštaravimas pats savaime, bet ir, kaip man rodosi, neužtarnautas religingų žmonių jausmų įžeidimas.
Mūsų agnostikas sutinka taip pat, kad visas mūsų žinojimas pagrįstas tais pranešimais, kuriuos mes gauname su savo jutimų pagalba. Bet, priduria jis, iš kur mes žinome, kad mūsų jutimai duoda mums teisingus jų suvokiamų daiktų atvaizdus? Ir toliau jis mums praneša, jog, kalbėdamas apie daiktus ar jų savybes, jis iš tikrųjų turi galvoje ne pačius šituos daiktus ar jų savybes, apie kuriuos jis nieko tikro negali žinoti, bet tik tuos įspūdžius, kuriuos jie padarė jo jutimams. Nėra kalbos, tai yra toks požiūris, kurį, atrodo, sunku paneigti viena tik argumentacija. Bet, prieš pradėdami argumentuoti, žmonės veikė. „Pradžioje buvo veiksmas“. Ir žmogaus veikla jau buvo išsprendusi šį sunkumą gerokai prieš tai, negu žmogaus gudragalviavimas jį prasimanė. The proof of the pudding is in the eating[12]. Tą akimirksnį, kai mes pavartojame sau kokį nors daiktą pagal mūsų suvokiamas jo savybes — tą patį akimirksnį mes neklystamai išmėginame mūsų jutiminių suvokimų teisingumą ar neteisingumą. Jei šie suvokimai buvo neteisingi, tada ir mūsų sprendimas apie galimumą panaudoti atitinkamą daiktą būtinai bus neteisingas, ir bet kuris mėginimas jį panaudoti neišvengiamai nepavyks. Bet jeigu mes pasieksime savo tikslą, jei mes pamatysime, kad daiktas atitinka mūsų vaizdinį apie jį, kad jis duoda tą rezultatą, kurio mes laukėme iš jo panaudojimo, — tada turėsime teigiamą įrodymą, kad šiose ribose mūsų suvokimai apie daiktą ir jo savybes sutampa su tikrove, egzistuojančia už mūsų. Priešingai, jei randame, kad mes padarėme klaidą, tada dažniausiai greit surandame jos priežastį; mes nustatome, kad mūsų tyrimo pagrindan paimtas jutiminis suvokimas arba pats buvo nepilnas ir paviršutiniškas, arba buvo susietas su kitų suvokimų rezultatais tokiu būdu, kurio nepateisina dalykų padėtis; tai mes vadiname klaidinga išvada. O tol, kol mes savo jutimus kaip reikiant laviname ir jais naudojamės ir kol savo veiklą laikome teisingai gautų bei panaudotų suvokimų nustatytose ribose, tol mes matysime, kad mūsų veiksmų sėkmė įrodo, jog mūsų suvokimai sutampa su dalykine suvokiamų daiktų prigimtimi. Kiek iki šiol mums žinoma, nėra buvę nė vieno atsitikimo, kur būtume buvę priversti padaryti išvadą, jog mūsų moksliškai patikrinti jutiminiai suvokimai mūsų smegenyse sukelia tokius išorinio pasaulio vaizdinius, kurie savo prigimtimi neatitinka tikrovės, arba kad tarp išorinio pasaulio ir mūsų to pasaulio jutiminių suvokimų yra prigimtinis nesuderinamumas.
Bet čia ateina neokantistinis agnostikas ir sako: taip, gal būt, mes ir galime daikto savybes teisingai suvokti, bet paties daikto nei jutiminiu, nei mąstymo procesu mes negalime pažinti. Tas daiktas savyje yra už mūsų pažinimo ribų. Į tai jau Hėgelis seniai atsakė: jei jūs pažįstate visas daikto savybes, tai jūs pažįstate ir patį daiktą; tuomet nieko daugiau nelieka, kaip tik faktas, kad kalbamasis daiktas egzistuoja objektyviai, ir kai tik jūsų jutimai ir šį faktą bus konstatavę, jūs būsite suvokę ir paskutinę šio daikto liekaną, būsite suvokę garsųjį Kanto nepažinų daiktą savyje. Šiandien prie to mes galime tik pridurti, kad Kanto laikais mūsų gamtinių daiktų pažinimas buvo dar tiek fragmentiškas, jog buvo galima prileisti už kiekvieno jų esant dar ypatingą paslaptingą daiktą savyje. Bet nuo to laiko milžiniškos mokslo pažangos dėka šie nesuvokiami daiktai vienas po kito jau suvokti, išanalizuoti, ir, net dar daugiau, reprodukuoti. O tai, ką mes patys galime padaryti, to mes tikrai negalime laikyti nepažiniu. Mūsų amžiaus pirmosios pusės chemijai tokie paslaptingi daiktai buvo organinės medžiagos. Dabar mes išmokome ir be organinių procesų pagalbos jas vieną po kitos gaminti iš cheminių elementų. Šiuolaikinė chemija teigia: jei tik yra žinoma kurio nors kūno cheminė sudėtis, tas kūnas gali būti sudarytas iš savo elementų. Dabar, tiesa, mes esame dar toli nuo tikslaus aukščiausių organinių medžiagų, vadinamųjų baltyminių medžiagų sudėties pažinimo; bet nėra jokio pagrindo manyti, kad mes, tegu ir po šimtmečių, nepasieksime to pažinimo ir su jo pagalba nepagaminsime dirbtinių baltymų. Bet jeigu mes tai prieisime, tai mes tuo pat metu gaminsime ir organinę gyvybę, nes gyvybė nuo savo žemiausių iki aukščiausių formų yra ne kas kita, kaip normalus baltyminių medžiagų egzistavimo būdas.
Padaręs kartą šias formalines išlygas, mūsų agnostikas kalba ir veikia visai kaip užkietėjęs materialistas; toks jis iš esmės ir yra. Jis, gal būt, pasakys: kiek mums yra žinoma, materijos ir judėjimo, arba, kaip dabar sakoma, energijos negalima nei sukurti, nei sunaikinti, bet mes neturime taip pat jokio įrodymo, kad abi jos kuriuo nors nežinomu laiku nebūtų buvusios sukurtos. Bet kai tik jūs pamėginsite tam tikru atveju šį teigimą panaudoti prieš jį, jis tuojau privers jus nutilti. Jei jis in abstracto[13] ir pripažįsta spiritualizmo galimybę, tai in concreto[14] jis apie ją nieko nenori žinoti. Jis jums pasakys: kiek mes žinome ir kiek galime žinoti, nėra jokio visatos kūrėjo ar viešpaties; kiek mes žinome, materija ir energija negali būti nei sukurtos, nei sunaikintos; mąstymas mums tėra energijos forma, smegenų funkcija. Visa, ką mes žinome, yra tai, kad materialinis pasaulis yra valdomas nekintamų dėsnių ir t. t., ir pan.; taigi, kiek jis yra mokslo žmogus, kiek jis ką nors žino, tiek jis yra materialistas; bet už savo mokslo ribų, srityse, kurios jam svetimos, jis savo nemokšiškumą išverčia į graikų kalbą ir vadina jį agnosticizmu.
Šiaip ar taip, viena atrodo tikra: jei net aš būčiau agnostikas, tai ir tuomet šioje knygutėje išdėstyto istorijos supratimo negalėčiau pavadinti „istoriniu agnosticizmu“. Religingi žmonės mane išjuoktų, o agnostikai įsižeidę mane paklaustų, ar aš iš jų noriu pasityčioti? Ir todėl aš tikiuosi, kad ir britų „respektabilumas“, kuris vokiškai vadinamas filisteriškumu, per daug nesupyks, jei aš anglų kalba, kaip ir kitomis kalbomis, pavartosiu išsireiškimą „istorinis materializmas“, norėdamas šiuo terminu pažymėti tokį pasaulio istorijos eigos supratimą, kuris visų svarbių istorijos įvykių galutinę priežastį ir lemiamą varomąją jėgą mato ekonominiame visuomenės vystymesi, gamybos bei mainų būdo pasikeitimuose, iš to kylančiame visuomenės susiskaldyme į įvairias klases ir tų klasių tarpusavio kovoje.
Gal būt, aš susilauksiu dar didesnio atlaidumo, jei įrodysiu, kad istorinis materializmas gali būti naudingas net ir britiškojo filisterio respektabilumui. Aš nurodžiau faktą, kad prieš kokias keturias ar penkias dešimtis metų kiekvienas išsimokslinęs svetimšalis, kuris apsigyvendavo Anglijoje, būdavo nemaloniai nustebintas to, kas jam turėjo atrodyti anglų „respektabilios“ vidurinės klasės religiniu davatkiškumu arba ribotumu. Aš dabar įrodysiu, kad ta respektabili ano meto anglų vidurinė klasė visai nebuvo taip kvaila, kaip inteligentiškam svetimšaliui atrodė. Religinius šios klasės siekimus galima išaiškinti.
Kai Europa išėjo iš viduramžių, kylanti miestų buržuazija buvo jos revoliucinis elementas. Pripažintoji padėtis, kurią ji buvo sau išsikovojusi viduramžinėje feodalinėje santvarkoje, jos sugebėjimui plėstis jau pasidarė per ankšta. Laisvas buržuazijos vystymasis jau nebesiderino su feodaline sistema, feodalinė sistema turėjo griūti.
Bet stambus internacionalinis feodalinės sistemos centras buvo Romos katalikų bažnyčia. Nepaisant visų vidinių karų, ji jungė visą feodalinę Vakarų Europą į vieną didelę politinę visumą, stovėjusią tiek prieš graikų schizmatinį, tiek ir prieš mahometonų pasaulį. Feodalinę santvarką ji apgaubė šventa dieviškojo palaiminimo aureole. Savo pačios hierarchiją ji sukūrė feodaliniu pavyzdžiu, ir pagaliau ji buvo visų stambiausias feodalinis žemvaldys, nes jai priklausė mažiausia trečdalis visos katalikų valdomos žemės. Dar prieš pradedant kovą su pasaulietišku feodalizmu kiekvienoje šalyje atskirai, turėjo būti sugriauta ši jo centrinė šventoji organizacija.
Tačiau kartu su buržuazijos suklestėjimu žingsnis po žingsnio milžiniškai kilo ir mokslas. Vėl buvo susidomėta astronomija, mechanika, fizika, anatomija, fiziologija. Savo pramonei išvystyti buržuazijai buvo reikalingas mokslas, kuris tyrinėtų fizinių kūnų savybes ir gamtos jėgų pasireiškimo būdus. Bet ligi to laiko mokslas buvo tik nuolankus bažnyčios tarnas, kuriam nebuvo leidžiama peržengti tikėjimo nustatytų ribų, — trumpai sakant, jis buvo viskas, tik ne mokslas. Dabar mokslas sukilo prieš bažnyčią; buržuazijai buvo reikalingas mokslas, ir ji prisidėjo prie to sukilimo.
Tuo būdu aš paliečiau tik du punktus, kur kylanti buržuazija turėjo susidurti su egzistuojančia bažnyčia; to betgi pakaks įrodyti, — pirma, kad kovoje prieš katalikų bažnyčios autoritetą daugiausia dalyvavo kaip tik ši klasė — buržuazija; antra, kad kiekviena kova prieš feodalizmą tuomet turėjo įgauti tikybinį atspalvį ir pirmiausia turėjo būti nukreipta prieš bažnyčią. Bet jei universitetai ir miestų verslo žmonės paskelbdavo kovos šūkį, tai jis neišvengiamai susilaukdavo stipraus atgarsio kaimo gyventojų masėse, valstiečių tarpe, kurie visur įnirtingai kovojo su savo dvasiniais ir pasaulietiškais feodalais ir būtent dėl pačios egzistencijos.
Didžioji Europos buržuazijos kova su feodalizmu pasiekė aukščiausią įtempimą trijuose dideliuose lemiamuose mūšiuose.
Pirmasis buvo vadinamoji reformacija Vokietijoje. Liuterio šaukimas į maištą prieš bažnyčią atvedė į du politinius sukilimus: iš pradžių — Franco fon Zikingeno vadovaujamos žemesniosios bajorijos sukilimas 1523 m., paskui — didysis valstiečių karas 1525 m. Abu buvo nuslopinti svarbiausia dėl labiausiai užinteresuotos partijos, miesto buržuazijos, neryžtingumo, ties kurio priežastimis čia negalime sustoti. Nuo to momento kova išsigimė į atskirų kunigaikščių rietenas su centrine imperijos valdžia, ir jos pasekmė buvo ta, kad Vokietija dviem šimtmečiams buvo išbraukta iš politiškai aktyvių Europos nacijų tarpo. Šiaip ar taip, Liuterio reformacija sudarė joje naują religiją — būtent tokią, kokios absoliutinei monarchijai kaip tik ir reikėjo. Vos tik spėjo šiaurės rytų Vokietijos valstiečiai priimti liuteronybę, ir jie iš laisvų žmonių buvo degraduoti į baudžiauninkus.
Bet ten, kur nepasisekė Liuteriui, laimėjo Kalvinas. Jo dogma atitiko pačios drąsiosios tuometinės buržuazijos dalies reikalavimus. Jo predestinacijos mokslas buvo religinė išraiška to fakto, kad prekybos ir konkurencijos pasaulyje pasisekimas ar bankrotas priklauso ne nuo atskirų asmenų veiklos ar sugebėjimų, bet nuo nepriklausančių nuo jų aplinkybių. „Nulemia ne atskiro žmogaus valia ar veikla“, o galingų, bet nežinomų ekonominių jėgų „gailestingumas“. Ir tai buvo ypač teisinga ekonominio perversmo metu, kai visi senieji prekybos keliai ir prekybos centrai buvo naujųjų išstumiami, kai buvo atrastos Amerika ir Indija ir kai net nuo seno garbinamas ekonominis tikėjimo simbolis — aukso ir sidabro vertė — susvyravo ir griuvo. Be to, bažnytinė Kalvino santvarka buvo perdėm demokratiška ir respublikinė; o ten, kur ir dievo karalystė buvo surespublikinta, — ar begalėjo tenai šio pasaulio karalystės likti karalių, vyskupų ir feodalų valdiniais? Jei liuteronybė Vokietijoje tapo paklusniu įrankiu smulkiųjų Vokietijos kunigaikščių rankose, tai kalvinizmas sukūrė respubliką Olandijoje ir stiprias respublikonines partijas Anglijoje ir ypač Škotijoje.
Antras didelis buržuazijos sukilimas rado kalvinizme sau paruoštą kovos teoriją. Šis sukilimas įvyko Anglijoje. jį pradėjo miestų buržuazija, o vidutinieji kaimų apygardų valstiečiai (jomenai) baigė jį pergale. Keistas reiškinys: visose trijose didžiosiose buržuazinėse revoliucijose valstiečiai sudaro kovos armiją. Ir kaip tik valstiečiai yra toji klasė, kuri po iškovotos pergalės išeina neišvengiamai nualinta dėl ekonominių tos pergalės pasekmių. Šimtą metų po Kromvelio Anglijos jomenai buvo kaip ir išnykę. O tuo tarpu tik įsimaišius šiems jomenams ir miestų plebėjiškam elementui, kova buvo galutinai baigta, ir Karolis I pateko ant ešafoto. Kad buržuazija galėtų pasiglemžti bent tuos pergalės vaisius, kurie jau tuomet buvo visiškai prinokę, reikėjo nuvesti revoliuciją žymiai toliau už šio tikslo. Lygiai taip buvo 1793 m. Prancūzijoje ir 1848 m. Vokietijoje. Atrodo, kad tai yra iš tikrųjų vienas iš buržuazinės visuomenės vystymosi dėsnių.
Po šio revoliucinės veiklos pertekliaus atėjo neišvengiama reakcija, kuri savo ruožtu taip pat toli prašoko savo tikslą. Po eilės svyravimų pagaliau nusistojo naujas svorio centras, kuris ir buvo išeities taškas tolesniam vystymuisi. Didingas Anglijos istorijos laikotarpis, kurį filisteriai pavadino „didžiuoju maištu“, ir jį lydėjusieji mūšiai baigėsi palyginti menku 1689 m. įvykiu, kurį liberaliniai istorikai vadina „šlovingąja revoliucija“.
Naujasis išeities taškas buvo kompromisas tarp kylančios buržuazijos ir buvusių stambiųjų feodalinių žemvaldžių. Šie, nors jie tuomet, kaip ir dabar, buvo laikomi aristokratija, jau seniai ruošėsi tapti tuo, kuo, tik žymiai vėliau, tapo Luji Filypas Prancūzijoje: pirmaisiais nacijos buržua. Anglijos laimei, senieji feodaliniai baronai Dviejų rožių karuose buvo vienas kitą išžudę. Jų įpėdiniai, nors daugiausia tų pačių senųjų šeimų atžalos, buvo betgi kilę iš tokių tolimų šalutinių linijų, kad jie sudarė visai naują korporaciją. Jų įpročiai ir siekimai buvo žymiai daugiau buržuaziški, negu feodališki. Jie puikiai žinojo pinigų vertę ir tuojau ėmė kelti žemės rentą, nuvarydami nuo žemės šimtus smulkiųjų nuomininkų ir pakeisdami juos avimis. Henrikas VIII masiškai kūrė naujus lendlordus iš buržuazijos tarpo, dovanodamas ir pardavinėdamas už menkniekius bažnytinius dvarus; tą patį atliko ir ligi XVII amžiaus pabaigos nepaliaujamai tęsiama stambių dvarų konfiskacija, kurie paskui būdavo išdalijami iškilėliams arba pusiau iškilėliams. Dėl to Anglijos „aristokratija“ nuo Henriko VII laikų ne tik nesipriešino pramonės vystymuisi, bet, priešingai, stengėsi iš jos gauti naudos. Ir lygiai taip pat tam tikra stambiųjų žemvaldžių dalis dėl ekonominių ir politinių priežasčių visuomet būdavo pasirengusi bendradarbiauti su finansinės ir pramoninės buržuazijos vadais. Tuo būdu lengvai galėjo būti įvykdytas 1689 metų kompromisas. Politiniai laimikiai — tarnybos, sinekūros, didelės algos — atiteko kilmingoms stambiųjų žemvaldžių šeimoms ta sąlyga, kad jos pakankamai atsižvelgtų į ekonominius finansinės, pramoninės ir prekybinės vidurinės klasės interesus. Tie ekonominiai interesai jau tuomet buvo gana galingi; jie galiausiai ir apsprendė bendrąją nacijos politiką. Žinoma, dėl atskirų klausimų buvo nesutarimų, bet aristokratinė oligarchija perdaug gerai žinojo, kad jos pačios ekonominis klestėjimas buvo neatskiriamai susijęs su pramoninės ir prekybinės buržuazijos klestėjimu.
Nuo to laiko buržuazija pasidarė kukli, bet jau pripažinta Anglijos valdančiųjų klasių dalis. Su jomis visomis ji turėjo bendrą interesą — slopinti didžiules liaudies darbo mases. Pirklys ar fabrikantas savo tarnautojų, savo darbininkų, savo tarnų atžvilgiu vaidino duondavio šeimininko arba, kaip dar neseniai Anglijoje sakydavo, „natūralinio viršininko“ vaidmenį. Jam reikėjo išspausti iš jų kiek galima daugiau ir kiek galima geresnės kokybės darbo; tam tikslui jis turėjo mokyti juos reikiamo paklusnumo. Jis pats buvo religingas; jo religija suteikė jam vėliavą, su kuria jis nugalėjo karalių ir lordus. Netrukus jis toje religijoje atrado taip pat priemonę savo natūralinių valdinių sąmonei paveikti ir padaryti juos paklusnius įsakymams duondavių, kuriuos jiems buvo paskyrusi dievo apvaizda. Trumpai sakant, Anglijos buržua nuo to laiko ėmė dalyvauti „žemesniųjų luomų“ — didžiulės gaminančios liaudies masės — slopinime, ir viena iš čia taikomų priemonių buvo religijos įtaka.
Čia dar prisidėjo kita aplinkybė, kuri stiprino buržuazijos religinius polinkius, būtent: materializmo suklestėjimas Anglijoje. Šis naujas bedieviškas mokslas ne tik kėlė šiurpą pamaldžiam viduriniam luomui, bet, be to, dar pasiskelbė filosofija, kuri viena tetinkanti mokytiems ir apsišvietusiems žmonėms, priešingai religijai, kuri esanti pakankamai gera neišprususiai didžiulei liaudies masei, įskaitant čia ir buržuaziją. Drauge su Hobsu tas mokslas stojo ginti karaliaus visagalybę ir kvietė absoliutinę monarchiją malšinti tą puer robustus sed malitiosus[15], t. y. liaudį. Taip pat ir Hobso pasekėjų — Bolingbroko, Seftsberio ir kt. — naujoji, deistinė materializmo forma liko aristokratiškas, ezoterinis[16] mokslas, ir todėl materializmas buvo buržuazijos neapkenčiamas ne tik dėl savo religinės erezijos, bet ir dėl savo antiburžuazinių politinių ryšių. Štai dėl ko, priešingai aristokratijos materializmui ir deizmui, kaip tik protestantiškosios sektos, kurios teikė ir vėliavą ir kovotojus kovai prieš Stiuartus, davė taip pat pagrindines pažangiosios viduriniosios klasės kovos pajėgas ir dar šiandieną sudaro „didžiosios liberalų partijos“ nugarkaulį.
Tuo tarpu materializmas iš Anglijos persikėlė į Prancūziją, kur jis užtiko antrąją materialistinę filosofijos mokyklą, kilusią iš kartezianizmo, su kuriuo jis ir susiliejo. Taip pat ir Prancūzijoje pradžioje jis buvo išimtinai aristokratiška doktrina. Bet jo revoliucinis pobūdis greitai iškilo aikštėn. Prancūzijos materialistai savo kritikos neapribojo vien religijos sritimi; jie kritikavo kiekvieną mokslinę tradiciją, kiekvieną to meto politinę instituciją. Norėdami įrodyti visuotinį savo teorijos pritaikomumą, jie pasirinko trumpiausią kelią: milžiniškame veikale, nuo kurio jie gavo savo vardą — „Enciklopedijoje“, -— jie tą teoriją drąsiai pritaikė visiems mokslo objektams. Tuo būdu materializmas ta ar kita forma — kaip atviras materializmas ar kaip deizmas — Prancūzijoje pasidarė viso apsišvietusio jaunimo pasaulėžiūra. To Anglijos rojalistų pagimdyto mokslo įtaka čia buvo tokia didelė, kad didžiosios revoliucijos metu Prancūzijos respublikonams ir teroristams jis suteikė teorinę vėliavą ir davė tekstą „Žmogaus teisių deklaracijai“.
Didžioji Prancūzijos revoliucija buvo trečias buržuazijos sukilimas, bet pirmas, kuris visai nusimetė religinį apvalkalą ir kur kova vyko atvirai politinėje plotmėje. Ji taip pat buvo pirmas sukilimas, kur kova tikrai buvo atvesta iki galo, iki visiško vienos iš kovojančiųjų šalių — aristokratijos — sunaikinimo ir iki visiškos antrosios — buržuazijos — pergalės. Anglijoje perimamasis ryšys tarp ikirevoliucinių bei porevoliucinių institucijų ir kompromisas tarp stambiųjų žemvaldžių bei kapitalistų pasireiškė teisminių precedentų nenutrūkstamumu, lygiai kaip ir pagarbiu teisinių feodalizmo formų išsaugojimu. Prancūzijoje, atvirkščiai, revoliucija visiškai nutraukė saitus su praeities tradicijomis, nušlavė paskutinius feodalizmo pėdsakus ir Civiliniame kodekse šiuolaikiniams kapitalistiniams santykiams meistriškai pritaikė senąją romėnų teisę — šitą beveik tobulą išraišką teisinių santykių, kylančių iš tos ekonominio išsivystymo stadijos, kurią Marksas vadina „prekine gamyba“; ir pritaikė taip meistriškai, kad dar šiandien visose kitose šalyse — neišskiriant nė Anglijos — šis revoliucinis Prancūzijos įstatymų kodeksas laikomas, pavyzdžiu reformuojant nuosavybės teisę. Vieno betgi nepamirškime. Anglijos teisė ir toliau vis dar tebeišreiškia ekonominius kapitalistinės visuomenės santykius barbarišką feodalinę kalba, kuri reiškiamą dalyką tiek atitinka, kiek anglų rašyba atitinka anglų tartį: — rašoma Londonas, o tariama Konstantinopolis, pasakė vienas prancūzas. Bet užtat ta pati Anglijos teisė yra vienintelė teisė, kuri amžių būvyje išsaugojo nuo iškraipymo ir perkėlė į Ameriką bei kolonijas geriausią dalį tos asmens laisvės, vietinės savivaldos ir saugumo nuo bet kokio pašalinio, išskyrus teismą, įsikišimo, — trumpai tariant, geriausią dalį tų senųjų germanų laisvių, kurios kontinente visiškai išnyko absoliutinėms monarchijoms viešpataujant ir lig šiol niekur dar nėra pilnutinai atkovotos.
Bet grįžkime prie mūsų britiškojo buržua. Prancūzijos revoliucija suteikė jam puikią progą su kontinento monarchijų pagalba sunaikinti Prancūzijos jūrų prekybą, užgrobti Prancūzijos kolonijas ir sunaikinti paskutines prancūzų pretenzijas rungtyniauti dėl viešpatavimo jūroje. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko jis kovojo su revoliucija. Antroji buvo ta, kad tos revoliucijos metodai jam labai nepatiko; nepatiko ne tik jos „nusikalstamas“ teroras, bet net ir pats jos mėginimas buržuazijos viešpatavimą atvesti iki kraštutinumo. Ir ką gi pagaliau būtų veikęs britiškasis buržua be savo aristokratijos, kuri pamokydavo jį manierų (mokytojo vertų manierų), išrasdavo jam madas, duodavo jam karininkų armijai, tajai tvarkos saugotojai šalies viduje, ir laivynui, tajam naujų kolonijų bei naujų rinkų užkariautojui? Beje, tos buržuazijos tarpe buvo vis dėlto ir pažangi mažuma — žmonės, kurių interesai iš kompromiso nedaug tepelnė. Ši mažuma, susidedanti daugiausia iš mažiau pasiturinčios buržuazijos, simpatizavo revoliucijai, bet parlamente ji buvo bejėgė.
Taigi, kuo labiau materializmas darėsi Prancūzijos revoliucijos tikėjimo simboliu, tuo tvirčiau dievobaimingas Anglijos buržua laikėsi savo religijos. Argi teroro metai Paryžiuje neparodė, kas pasidaro, kai liaudis netenka religijos? Kuo labiau materializmas plėtėsi iš Prancūzijos į kaimynines šalis ir stiprėjo giminingų teorinių srovių dėka, ypač vokiečių filosofijos dėka, kuo labiau kontinente materializmas ir aplamai laisvamanybė iš tikrųjų darėsi būtinu apsišvietusio žmogaus požymiu, tuo atkakliau Anglijos vidurinė klasė laikėsi savo įvairių religinių įsitikinimų. O šie, kad ir kaip vienas nuo kito skyrėsi, vis dėlto visi buvo aiškiai religiniai, krikščioniški įsitikinimai.
Tuo metu kai revoliucija Prancūzijoje užtikrino buržuazijos politinį triumfą, Anglijoje Uatas, Arkraitas, Kartraitas ir kiti pirmieji išjudino pramonės revoliuciją, kuri perkėlė visiškai kitur ekonominių jėgų svorio centrą. Buržuazijos turtai augo dabar nepalyginamai greičiau, negu aristokratų žemvaldžių turtai. Pačios buržuazijos viduje finansinė aristokratija, bankininkai ir t. t. vis daugiau ir daugiau ėmė atsilikti, palyginus su fabrikantais. 1689 m. kompromisas, netgi po palaipsniui įvykdytų pakeitimų buržuazijos naudai, jau nebeatitiko tos sutarties dalyvių jėgų santykio. Taip pat pasikeitė ir tų dalyvių pobūdis: 1830 m. buržuazija labai skyrėsi nuo praeitojo amžiaus buržuazijos. Dar aristokratijos rankose pasilikusi ir prieš naujosios pramoninės buržuazijos pretenzijas panaudojama politinė valdžia pasidarė nebesuderinama su naujais ekonominiais interesais. Reikėjo atnaujinti kovą prieš aristokratiją; ši kova galėjo baigtis tik naujosios ekonominės galybės laimėjimu. 1830 m. Prancūzijos revoliucijos įtakos dėka, nepaisant viso pasipriešinimo, buvo įvykdyta parlamentinė reforma. Tai suteikė buržuazijai pripažintą ir galingą padėtį parlamente. Toliau ėjo grūdų įstatymų panaikinimas[17], kuris visam laikui užtikrino buržuazijos ir ypač jos veikliausios dalies — fabrikantų persvarą prieš žemvaldžių aristokratiją. Tai buvo didžiausia, bet kartu ir paskutinė buržuazijos pergalė, kurią ji laimėjo vien tik savo naudai. Visais vėlesniais savo triumfais ji turėjo dalytis su nauja, pradžioje sąjungine, vėliau su ja rungtyniaujančia socialine jėga.
Pramoninė revoliucija sukūrė stambių kapitalistų-fabrikantų klasę, bet kartu su tuo ir žymiai gausingesnę fabrikų darbininkų klasę. Šios klasės gausumas nuolat didėjo tiek, kiek pramoninė revoliucija apimdavo vieną gamybos šaką po kitos. Kartu su tos klasės gausėjimu augo ir jos galia. Ši galia pasireiškė jau 1824 m., kai ji privertė užsispyrusį parlamentą panaikinti įstatymus, nukreiptus prieš koalicijų laisvę. Agitacijos dėl reformos metu darbininkai sudarė radikalųjį reformų partijos sparną. Kai 1832 m. aktas jiems atėmė balsavimo teisę, jie savo reikalavimus išdėstė Liaudies chartijoje (People’s charter) ir, priešingai stipriai buržuazinei Lygai prieš grūdų įstatymus, susiorganizavo į ne priklausomą čartistų partiją. Tai buvo pirmoji mūsų laikų darbininkų partija.
Po to kontinente suliepsnojo 1848 m. vasario ir kovo revoliucijos, kuriose darbininkai suvaidino tokį reikšmingą vaidmenį ir kur jie, bent Paryžiuje, stojo su reikalavimais, kurie buvo visiškai neleistini kapitalistinės visuomenės požiūriu. O po to prasidėjo visuotinė reakcija. Pirmiausia 1848 m. balandžio 10 d. įvyko čartistų pralaimėjimas, toliau tų pačių metų birželio mėn. Paryžiaus darbininkų sukilimo nuslopinimas, toliau 1849 m. nepasisekimai Italijoje, Vengrijoje, Pietų Vokietijoje, ir pagaliau 1851 m. gruodžio 2 d. Luji Bonaparto pergalė prieš Paryžių. Tuo būdu bent kuriam laikui pavyko atitolinti darbininkų reikalavimų grėsmę, tačiau kokia kaina! Jeigu britų buržua jau anksčiau buvo įsitikinęs būtinumu laikyti liaudį religijos pažabotą, tai tuo labiau jis turėjo pajusti tą būtinumą po viso to, kas buvo patirta! Ir nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į savo kontinentinių bičiulių pašaipą, jis ir toliau kasmet išleisdavo tūkstančius ir dešimtis tūkstančių evangelijai propaguoti žemesniųjų luomų tarpe. Nesitenkindamas savo paties religiniu aparatu, jis kreipėsi į „brolį Džonataną“[18], didžiausią to meto religinių spekuliacijų organizatorių, ir importavo iš Amerikos revivalizmą, Mudį, Sankį[19] ir pan.; pagaliau jis net priėmė pavojingą „Gelbėjimo armijos“ paramą, kuri atgaivina senosios krikščionybės propagandos būdus, kreipiasi į vargšus kaip į dievo išrinktuosius, savo religinėmis priemonėmis kovoja prieš kapitalizmą ir tuo būdu ugdo kai kuriuos senosios krikščionybės klasių kovos pradmenis, kurie vieną gražią dieną gali tapti labai lemtingi tiems turtingiems žmonėms, kurie šiandien tam reikalui leidžia grynus pinigėlius.
Atrodo, galima laikyti istorinio vystymosi dėsniu tai, kad nė vienoje Europos šalyje buržuazija neįstengia išsikovoti, bent ilgesniam laikui, politinės valdžios tokio išimtinio pavidalo, kaip kad viduriniais amžiais turėjo feodalinė aristokratija. Net Prancūzijoje, kur feodalizmas buvo su šaknimis išrautas, buržuazija kaip klasė teviešpatavo tik trumpą laiką. 1830—1848 m., Lupi Filypo laikais, viešpatavo tik nežymi buržuazijos dalis, o didžiajai jos daliai, nustačius aukštą cenzą, rinkimų teisė buvo atimta. Antrosios respublikos metu, 1848—1851 m., viešpatavo visa buržuazija, bet tik trejus metus; jos nesugebėjimas nutiesė kelią Antrajai imperijai. Tik dabar, Trečiojoje respublikoje, buržuazija, kaip visuma, dvidešimt metų laikė valdžios vairą, bet jau dabar parodo džiuginančias smukimo žymes. Ilgalaikis buržuazijos viešpatavimas lig šiol buvo galimas tik tokiose šalyse, kaip Amerika, kur feodalizmo niekuomet nebuvo ir kur visuomenė iš pat pradžių kūrėsi buržuaziniais pagrindais. Ir net Prancūzijoje ir Amerikoje jau garsiai beldžiasi į duris buržuazijos įpėdiniai — darbininkai.
Anglijoje buržuazija niekuomet neturėjo visos valdžios. Net ir jos 1832 m. pergalė visas aukštąsias valdžios vietas paliko beveik išimtinai aristokratijai. Toks turtingosios vidurinės klasės paklusnumas buvo man nesuprantamas, kol vieną dieną stambus liberalus fabrikantas U. A. Forsteris savo kalboje ėmė maldauti Bredfordo jaunimą vis dėlto mokytis prancūzų kalbos savo paties labui. Jis ta proga papasakojo, kaip kvailai jautėsi, kai, tapęs ministru, iš karto pakliuvo į tokią draugiją, kur prancūzų kalba buvo nė kiek ne mažiau reikalinga, kaip anglų. Iš tikrųjų tuometiniai Anglijos buržua, kaip taisyklė, buvo visai neišsimokslinę iškilėliai, kurie noromis nenoromis turėjo užleisti aristokratijai visas tas aukštąsias valdžios vietas, kur buvo reikalaujama kitų ypatybių, o ne šalinio ribotumo ir šalinio, versliniu suktumu pasūdyto pasipūtimo(20). Dar ir šiandien tebetęsiamos begalinės laikraščių diskusijos apie „middleclass education“[21] parodo, kad Anglijos buržuazija dar vis laiko save nepriaugusia geresniam auklėjimui ir dairosi ko nors kuklesnio. Dėl to atrodė savaime suprantama, kad ir panaikinus grūdų įstatymus, tie žmonės, kurie tą pergalę iškovojo, šie Kobdenai, Braitai, Forsteriai ir kiti, buvo atstumti nuo bet kokio dalyvavimo šalies vyriausybėje, kol pagaliau po dvidešimties metų naujas reformų aktas atidarė jiems ministerijų duris. Net šiandien Anglijos buržuazija taip giliai įsitikinusi nesanti verta aukštesnės visuomeninės padėties, kad ji savais ir liaudies pinigais išlaiko paradinę dykūnų kastą, kuri visokiomis iškilmingomis progomis turi garbingai atstovauti nacijai, ir buržuazija jaučiasi nepaprastai pagerbta, jei kuris nors buržua pripažįstamas vertas būti įleistas į tą uždarą, galiausiai tos pačios buržuazijos sufabrikuotą korporaciją.
Taigi, nespėjo dar pramoninė ir prekybinė vidurinė klasė visiškai nustumti žemvaldžių aristokratijos nuo politinės valdžios, kai arenoje jau pasirodė naujas konkurentas — darbininkų klasė. Po čartistų judėjimo ir po kontinentinių revoliucijų prasidėjusi reakcija ir šalia to dar negirdėtas Anglijos pramonės suklestėjimas 1848—1866 m. (kuris paprastai aiškinamas vien laisvąja prekyba, bet kurį dar daugiau sukėlė milžiniškas geležinkelių, okeaninių garlaivių ir aplamai susisiekimo priemonių išsivystymas) darbininkus vėl padarė priklausomus nuo liberalų partijos, kurioje jie, kaip ir ligi čartistų judėjimo, sudarė radikalųjį sparną. Bet darbininkų reikalavimai suteikti jiems rinkimų teisę darėsi vis sunkiau beatlaikomi; kol vigai, vadovavę liberalams, dar vis būkštavo, Dizraelis parodė savo pranašumą; jis panaudojo toriams palankų momentą, įvedė miestų rinkiminėse apygardose rinkimų teisę kiekvienam, kas gyveno atskirame bute (houshold suffrage), ir ryšium su tuo — rinkiminių apygardų pakeitimą. Netrukus po to buvo įvestas slaptas balsavimas (the ballot); toliau, 1884 m. butų nuomininkų rinkiminės teisės buvo išplėstos visoms, taigi ir grafysčių, apygardoms ir naujai pertvarkytos rinkiminės apygardos, kurios tuo būdu bent iki tam tikro laipsnio buvo sulygintos. Visa tai darbininkų klasės įtaką rinkimuose tiek padidino, kad dabar darbininkai sudaro 150—200 rinkiminių apygardų rinkėjų daugumą. Bet nėra geresnės tradicijų gerbimo mokyklos, kaip parlamentinė sistema! Jei vidurinė klasė su nuolankumu ir pagarbia baime žvelgė į tą grupę, kurią lordas Džonas Manersas juokais vadino „mūsų senąja bajorija“, tai ir darbininkų masė su pagarba žiūrėjo tuomet į buržuaziją, tais laikais vadinamą „geresniąja klase“. Ir iš tikrųjų, prieš penkiolika metų britų darbininkas buvo pavyzdingas darbininkas, ir jo didžiausia pagarba samdytojo padėčiai, jo kuklumas ir nuolankumas reikalaujant savo teisių pylė gydomąjį balzamą ant žaizdų, kurias mūsų Vokietijos katedersocialistams padarė nepataisomi komunistiniai ir revoliuciniai jų tautiečių — Vokietijos darbininkų — siekimai.
Tačiau Anglijos buržua buvo geri biznieriai ir matė toliau, negu vokiečių profesoriai. Tik aplinkybių verčiami, jie dalijosi savo valdžia su darbininkais. Čartistų judėjimo laikais jie patyrė, ką gali liaudis, šis puer robustus sed malitiosus. Nuo to laiko buržuazija buvo priversta priimti žymią dalį Liaudies chartijos reikalavimų, ir jie tapo šalies įstatymu. Dabar labiau negu kada nors buvo svarbu laikyti liaudį, pažabojus ją moralinėmis priemonėmis. Pirma ir svarbiausia moralinė priemonė, kuria galima veikti mases, tebėra ta pati religija. Iš čia kilo kunigų įsigalėjimas mokyklų vadovybėse, iš čia augąs buržuazijos apsidėjimas mokesčiais visokių rūšių dievotos demagogijos tikslams, pradedant nuo ritualizmo ir baigiant „Gelbėjimo armija“.
Ir dabar atėjo respektabilaus britų filisteriškumo triumfas prieš kontinento buržua laisvamanybę ir religinį indiferentizmą. Prancūzijos ir Vokietijos darbininkai tapo maištininkais. Jie buvo visi užsikrėtę socializmu ir, be to, dėl visai rimtų priežasčių anaiptol ne taip jau labai buvo susirūpinę priemonių valdžiai išsikovoti teisėtumu. Šis puer robustus iš tikrųjų darėsi ten kasdien vis labiau malitiosus. Kokia gi kita beliko paskutinė išsigelbėjimo priemonė Prancūzijos ir Vokietijos buržua, jei ne tyliai atmesti savo laisvamanybę, kaip kad išdykęs vaikėzas, vis daugiau jausdamas jūros ligą, nepastebimai numeta degantį cigarą, kuriuo jis anksčiau didžiavosi laive. Vienas po kito dievo niekintojai darėsi iš pažiūros dievotais žmonėmis, su pagarba kalbėjo apie bažnyčią, jos mokslą bei apeigas ir patys, kiek tai buvo neišvengiama, jų laikėsi. Prancūzijos buržua penktadieniais nevalgydavo mėsos, o Vokietijos buržua prakaituodavo bažnyčių suoluose per visus nepabaigiamus protestantiškus pamokslus. Buržua su savo materializmu pakliuvo į bėdą. „Religija turi būti išlaikyta liaudžiai“ — tai buvo paskutinė ir vienintelė priemonė visuomenei nuo visiškos pražūties išgelbėti. Savo pačių nelaimei jie tai suprato tik po to, kai padarė viską, kas žmogui įmanoma, kad visiems laikams sugriautų religiją. Ir tuomet atėjo momentas, kai britų buržua savo ruožtu galėjo iš jų pasijuokti ir jiems sušukti: „Kvailiai, tai aš galėjau jums pasakyti dar prieš du šimtus metų!“
Tačiau aš bijau, kad nei religinis britų buržua bukaprotiškumas, nei kontinento buržua post festum atsivertimas neužtvenks kylančio proletariato sriauto. Tradicija yra galingas stabdys, tai inercijos jėga istorijoje. Bet ji yra tik pasyvi ir dėl to turi žlugti. Religija taip pat negali ilgai būti kapitalistinės visuomenės atrama. Jei mūsų teisiniai, filosofiniai ir religiniai vaizdiniai yra artimesnės ar tolimesnės tam tikroje visuomenėje vyraujančių ekonominių santykių atžalos, tai jie negalės ilgai išlikti, kai ekonominiai santykiai iš pagrindų pasikeis. Arba mes turime tikėti į antgamtinį apreiškimą, arba sutikti, kad jokie religiniai pamokslai negali išgelbėti žūstančios visuomenės.
Ir iš tikrųjų, Anglijoje darbininkai taip pat vėl sujudo. Be abejo, jie yra sukaustyti visokių tradicijų, pirmiausia buržuazinių tradicijų: pavyzdžiui, labai plačiai paplitusio prietaro, kad esą tegalimos tik dvi partijos — konservatorių ir liberalų — ir kad darbininkų klasė turinti savo išsivadavimo siekti tik didžiosios liberalų partijos padedama. Toliau, darbininkų tradicijų, paveldėtų iš tų laikų, kai darbininkų klasė darė pirmuosius neryžtingus mėginimus savarankiškai veikti: tokia tradicija daugelyje senųjų tredjunionų yra šalinimas visų tų darbininkų, kurie nėra reguliariai mokęsi savo specialybės; tai reiškia tik tat, kad kiekviena tokia profesinė sąjunga pati sau ugdo streiklaužius. Bet nepaisant viso to, Anglijos darbininkų klasė juda pirmyn, kaip pats ponas profesorius Brentano buvo priverstas su širdgėla pranešti savo broliams katedersocialistams. Darbininkų klasė juda, kaip ir viskas Anglijoje, lėtu, saikingu žingsniu, čia svyruodama, čia apgraibom darydama nedrąsius, kartais nevaisingus mėginimus. Ji juda kartais su perdėtu nepasitikėjimu žodžiu socializmas, tuo pat metu pamažu persiimdama jo esme. Ji juda, ir jos judėjimas apima vis naujus darbininkų sluoksnius vieną po kito. Šiuo metu judėjimas pažadino iš mirties miego nekvalifikuotus Londono Ist-Endo darbininkus, ir mes visi matėme, kaip puikiai tos naujos jėgos savo ruožtu pastūmėjo pačią darbininkų klasę. Ir jei šio judėjimo eiga neatitinka vienų ar kitų kritiką nekantrių lūkesčių, tai teneužmiršta jie, kad kaip tik darbininkai yra toji klasė, kuri išlaiko gyvas geriausias anglų nacionalinio charakterio ypatybes, ir kad Anglijoje kiekvienas žingsnis pirmyn, jei jis jau yra iškovotas, niekuomet nebeprarandamas. Jei senųjų čartistų sūnūs dėl aukščiau išdėstytų priežasčių nebuvo visai tokie, kokių galima buvo laukti, tai vaikaičiai, galima manyti, bus verti savo senelių.
Tačiau Europos darbininkų klasės pergalė priklauso ne vien nuo Anglijos. Ji gali būti užtikrinta tik bendromis bent Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos pastangomis. Abiejose pastarosiose šalyse darbininkų judėjimas žymiai pralenkė Anglijos darbininkų judėjimą. Vokietijoje jo triumfo laiką net jau galima matyti. Tie laimėjimai, kuriuos darbininkų judėjimas ten per pastaruosius 25 metus išsikovojo, neturi sau lygių. Jis žengia pirmyn su vis augančiu spartumu. Jei Vokietijos buržuazija parodė savo apgailėtiną menkumą ir politinių gabumų, drausmės, ištvermės ir energijos nebuvimą, tai Vokietijos darbininkų klasė parodė, kad ji visų šių ypatybių turi pakankamai. Beveik prieš 400 metų Vokietija buvo pradinis pirmojo stambaus Europos buržuazijos sukilimo taškas; sprendžiant iš dabartinės padėties, argi neatrodo galima, kad Vokietija taip pat bus Europos proletariato pirmosios didžiosios pergalės arena?
Fridrichas Engelsas
1892 m. balandžio 20 d.
[1] „Vorwärts“ („Pirmyn“) — po jungtinio Gotos suvažiavimo centrinis Vokietijos socialdemokratijos organas; ėjo Leipcige 1876—1878 m.
[2] „Marka“ — senovės germanų bendruomenė. Šia antrašte Engelsas pirmojo vokiškojo „Socializmo išsivystymo iš utopijos į mokslą“ leidimo priede pateikė trumpą Vokietijos valstiečių istorijos apybraižą nuo seniausių laikų.
[3] — svarstymo stadijoje.
[4] Agnosticizmas — iš graikų žodžių: a — ne, gnosis — žinojimas; agnostikas pripažįsta materialinių daiktų buvimą, bet sako, kad jų negalima pažinti.
[5] Nominalizmas — iš lotynų žodžio: nomen — vardas; viduramžių filosofijos kryptis, kuri bendrąsias rūšines sąvokas laikė tik vardais panašiems daiktams pažymėti.
(6) „Qual" — tai filosofinis žodžių žaismas. „Qual“ pažodžiui reiškia kančią, skausmą, kuris skatina kuriam nors veiksmui. Mistikas Bėmė į šį vokišką žodį kartu įneša kai ką iš lotyniško žodžio qualitas (kokybė). Jo „qual“, tai — priešingai skausmui, daromam iš išorės — aktyvus pradas, kyląs iš jį patiriančio daikto, santykio arba asmenybės savaimingo vystymosi ir savo ruožtu sukeliąs tą vystymąsi.
[7] Teistiniai — budingi teizmui, filosofiniam-teologiniam mokslui, pripažįstančiam asmeninio dievo, visatos kūrėjo, buvimą.
[8] Deizmas — filosofinė-teologinė kryptis, atsisakanti nuo asmeninio dievo idėjos ir pripažįstanti dievą kaip beasmenę pirmąją pasaulio priežastį.
(9) K. Marksas ir F. Engelsas, Šventoji šeima. Frankfurtas prie Maino, 1845 m., 201—204 psl. (Engelso pastaba.) — Žr. K. Marksas ir F, Engelsas, Raštai, III t., 157—158 psl., rus. leid.
[10] Laplace P. S., Traité de mécanique céleste. Vol. I—V. Paris, 1799—1825.
[11] „Man ši hipotezė nebuvo reikalinga“.
[12] Pudingas patikrinamas valgant.
[13] — aplamai, abstrakčiai.
[14] — konkrečiai.
[15] — tvirtą, bet piktavalį vaikiną.
[16] — išrinktiesiems skiriamas.
[17] Kova prieš grūdų importo į Angliją apribojimą baigėsi 1846 m., priėmus įstatymą apie grūdų muitų panaikinimą per trejus metus. 1849 m. muitai buvo panaikinti.
[18] „Brolis Džonatanas“ įasmenina Jungtines Šiaurės Amerikos Valstybes (taip kaip „Džonas Bulis“ — Angliją). Ši pravardė vėliau buvo pakeista „dėdės Samo“ vardu.
[19] Revivalizmas — praeitojo šimtmečio religinis judėjimas, siekęs sutvirtinti smunkančią religijos įtaką. Mudis ir Sankis — amerikiečių misionieriai, to judėjimo organizatoriai.
(20) Net ir verslo reikaluose nacionalinis šovinistinis išdidumas yra labai menkas patarėjas. Dar visai neseniai eilinis anglų fabrikantas laikė pažeminimu anglui kalbėti kita, o ne savo kalba ir iki tam tikro laipsnio didžiavosi tuo, kad „vargšai“ užsieniečiai apsigyvena Anglijoje ir išvaduoja jį nuo vargo pardavinėti savo gaminius užsienyje. Jis net nepastebėdavo, kad dėl to tie užsieniečiai, daugiausia vokiečiai, į savo rankas paėmė didelę Anglijos užsienio prekybos dalį — tiek įvežimo, tiek ir išvežimo — ir kad anglų tiesioginė užsienio prekyba pamažu ėmė apsiriboti kolonijomis, Kinija, Jungtinėmis Valstybėmis ir Pietų Amerika. Dar mažiau jis pastebėdavo, kad tie vokiečiai prekiavo su kitais užsienio vokiečiais, kurie ilgainiui visame pasaulyje suorganizavo ištisą prekybos kolonijų tinklą. Bet kai maždaug prieš 40 metų Vokietija pradėjo rimtai gaminti išvežimui, šios vokiškos prekybos kolonijos buvo tas įrankis, kuris jai taip nuostabiai padėjo per tokį trumpą laiką iš grūdus išvežančios šalies virsti pirmos eilės pramonine šalimi. Ir tuomet, maždaug prieš dešimt metų, anglų fabrikantą apėmė baimė, ir jis užklausė savo pasiuntinius ir konsulus, kas atsitiko, kad jis nebegali išlaikyti savo rankose klientų. Vienbalsis atsakymas buvo šis: 1) jūs nesimokote savo kliento kalbos, bet reikalaujate, kad jis jūsiškai kalbėtų, ir 2) jūs net nemėginate patenkinti kliento reikalavimų, įpročių ir skonio, bet reikalaujate, kad jis prisiimtų jūsiškius, angliškuosius.
[21] — „buržuazinį švietimą“.