Friedrich Engels
Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą
I
Šiuolaikinis socializmas pagal savo turinį yra visų pirma rezultatas stebėjimo, iš vienos pusės, dabartinėje visuomenėje vyraujančių klasinių priešingumų tarp turtingųjų ir beturčių, kapitalistų ir samdomųjų darbininkų, o iš antros pusės, — gamyboje viešpataujančios anarchijos. Bet pagal savo teorinę formą jis iš pradžių tesireiškia kaip tolesnis ir lyg nuoseklesnis išvystymas tų principų, kuriuos iškėlė didieji XVIII amžiaus prancūzų švietėjai. Kaip kiekviena nauja teorija, socializmas turėjo visų pirma remtis sukaupta iki jo idėjine medžiaga, nors jo šaknys giliai glūdėjo materialiniuose ekonominiuose faktuose.
Didieji žmones, kurie Prancūzijoje švietė galvas artėjančiai revoliucijai, patys reiškėsi labai revoliucingai. Jie nepripažino jokio išorinio autoriteto, kokio pobūdžio jis bebūtų. Religija, pažiūros į gamtą, visuomenė, valstybinė santvarka — viskas buvo negailestingiausiai kritikuojama; viskas turėjo pateisinti savo buvimą prieš proto teismą arba išnykti. Vieninteliu mastu visam kam pasidarė mąstąs protas. Tai buvo laikas, kada, kaip sako Hėgelis, pasaulis buvo pastatytas ant galvos(1), pradžioje ta prasme, kad žmogaus galva ir jos mąstymu surasti teiginiai pretendavo būti visų žmogaus veiksmų bei visuomeninių santykių pagrindu, o paskiau ir ta platesne prasme, kad šiems teiginiams prieštaraujanti tikrovė faktiškai buvo apversta nuo viršaus iki apačios. Visos visuomenės bei valstybės ankstesniosios formos, visos tradicinės sąvokos buvo pripažintos neprotingomis ir numestos į šiukšlyną; pasaulis ligi šiol vadovavosi vien tik prietarais; visa praeitis buvo verta tik pasigailėjimo ir paniekos. Tik dabar teišbrėško dienos šviesa, proto viešpatija; nuo šiol prietarai ir neteisingumas, privilegijos ir priespauda turi užleisti vietą amžinai tiesai, amžinam teisingumui, iš pačios gamtos kylančiai lygybei ir neatimamoms žmogaus teisėms.
Mes dabar žinome, kad ši proto viešpatija buvo ne kas kita, kaip suidealizuota buržuazijos viešpatija, kad amžinasis teisingumas buvo įgyvendintas buržuaziniame teisingume, kad lygybė tebuvo buržuazinė lygybė prieš įstatymus, kad viena iš svarbiausiųjų žmogaus teisių buvo paskelbta buržuazinė nuosavybė. Proto valstybė — Ruso „visuomeninė sutartis“ — pasirodė ir galėjo pasirodyti praktikoje tik kaip buržuazinė demokratinė respublika. Didieji XVIII amžiaus mąstytojai, kaip ir visi jų pirmtakai, negalėjo išeiti iš ribų, kurias jiems buvo nustačiusi jų pačių epocha.
Bet greta priešingumo tarp feodalinės bajorijos ir buržuazijos, kuri veikė kaip visos likusios visuomenės atstovė, buvo bendras priešingumas tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų, tarp turtingų dykaduonių ir dirbančių varguolių. Kaip tik šioji aplinkybė įgalino buržuazijos atstovus vaidinti ne kurios nors atskiros klasės, bet visos kenčiančios žmonijos atstovų vaidmenį. Dar daugiau. Nuo pat savo atsiradimo buržuazija buvo apsunkinta savo pačios priešingumo: kapitalistai negali gyventi be samdomųjų darbininkų, ir lygiai taip, kaip vidurinių amžių cecho meistras išsivystė į šiuolaikinį buržua, taip cecho pameistrys bei necechinis padienis darbininkas išsivystė į proletarą. Ir jei, aplamai paėmus, buržuazija, kovodama su bajorija, turėjo tam tikrą teisę laikyti save taip pat ano meto įvairių dirbančiųjų klasių interesų atstove, tai vis dėlto kiekvieno stambaus buržuazinio judėjimo atveju kildavo savarankiški judėjimai tos klasės, kuri buvo daugiau ar mažiau išsivystęs šiuolaikinio proletariato pirmtakas. Toks buvo anabaptistų ir Tomo Miuncerio judėjimas reformacijos ir valstiečių karų metu Vokietijoje, levelerių[2] — didžiosios Anglijos revoliucijos metu, Babefo — didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. Šiuos revoliucinius ginkluotus dar nesubrendusios klasės sukilimus lydėjo atitinkami teoriniai išstojimai; XVI ir XVII amžiuje utopiniai idealios visuomeninės santvarkos vaizdavimai[3], XVIII amžiuje — jau tiesiog komunistinės teorijos (Morelio ir Mablio). Lygybės reikalavimas jau nebeapsiribojo politinių teisių sritimi, o apėmė taip pat ir kiekvienos atskiros asmenybės visuomeninę padėtį; buvo įrodinėjamas būtinumas panaikinti ne tik klasių privilegijas, bet ir pačius klasių skirtumus. Asketiškas, visus gyvenimo malonumus draudęs spartiškas komunizmas buvo pirmoji naujojo mokslo pasireiškimo forma. Po to sekė trys didieji utopistai: Sen Simonas, kuriam greta proletarinės krypties dar tam tikrą reikšmę turėjo buržuazinė kryptis, Furjė ir Ouenas, kuris labiausiai išsivysčiusios kapitalistinės gamybos šalyje ir šio gamybos būdo pagimdytų priešingumų įtakoje paruošė eilę projektų klasiniams skirtumams pašalinti betarpiškai su prancūziškuoju materializmu susijusios sistemos pavidalu.
Visiems trims yra bendra tai, kad jie nepasireiškia kaip tuo laiku istorijos pagimdyto proletariato interesų atstovai. Kaip ir švietėjai, jie nori išvaduoti iš karto visą žmoniją, o ne pirmiausia tam tikrą klasę. Kaip ir anie, jie nori įvesti proto ir amžinojo teisingumo viešpatiją, bet jų viešpatija, kaip dangus nuo žemės, skiriasi nuo Prancūzijos švietėjų proto viešpatijos. Pagal šių švietėjų principus sutvarkytas buržuazinis pasaulis yra toks pat neišmintingas ir neteisingas ir todėl taip pat turi būti išmestas į šiukšlyną, kaip ir feodalizmas ir visos pirmesnės visuomeninės santvarkos. Tikrasis protas ir tikrasis teisingumas ligi šiol neviešpatavo pasaulyje tik dėl to, kad jie nebuvo teisingai suprasti. Tiesiog nebuvo to genialaus žmogaus, kuris dabar atsirado ir kuris pažino tiesą. Kad jis atsirado dabar, kad tiesa buvo pažinta kaip tik dabar, — tatai visiškai nėra būtinas bendros istorinio vystymosi eigos rezultatas, nėra neišvengiamas įvykis, o tėra tik laimingas atsitikimas. Šis genialusis žmogus būtų galėjęs gimti taip pat prieš 500 metų ir tuo išgelbėti žmoniją nuo penkis šimtmečius trukusių klaidų, kovų bei kančių.
Mes matėme, kaip XVIII amžiaus prancūzų filosofai, revoliucijos rengėjai, apeliavo į protą kaip į vienintelį teisėją visko, kas egzistuoja. Jie reikalavo sukurti protingą valstybę, protingą visuomenę; reikalavo be pasigailėjimo pašalinti visa tai, kas prieštarauja amžinajam protui. Mes taip pat matėme, kad šis amžinasis protas iš tikrųjų buvo ne kas kita, kaip suidealizuotas protas vidutinio biurgerio, kuris kaip tik tuo metu vystėsi į buržua. Ir štai, kai Prancūzijos revoliucija įkūnijo šią protingą visuomenę ir šią protingą valstybę, naujosios institucijos, kad ir kaip racionalios jos buvo, lyginant su pirmesne būkle, pasirodė anaiptol ne absoliučiai protingos. Proto valstybė visiškai sužlugo. Ruso visuomeninė sutartis buvo įgyvendinta teroro metu, iš kurio buržuazija, netekusi pasitikėjimo savo politiniais sugebėjimais, ieškojo išsigelbėjimo iš pradžios Direktorijos korupcijoje ir pagaliau napoleoniškojo despotizmo prieglobstyje. Pažadėtoji amžinoji taika virto begaliniu užkariaujamuoju karu. Ne geriau išėjo ir su protinga visuomenine santvarka. Priešingumas tarp turto ir neturto, užuot išnykęs visuotinėje gerovėje, dar paaštrėjo, pašalinus tą priešingumą išlyginančias cechų ir kitokias privilegijas, taip pat panaikinus bažnytines labdarybės įstaigas, kurios tą priešingumą švelnino. Dabar tikrai įgyvendintoji „nuosavybės laisvė“ nuo feodalinių pančių smulkiam buržua ir smulkiam valstiečiui pasirodė laisve parduoti tą smulkią nuosavybę, kurią slėgė galinga stambiojo kapitalo ir stambiosios žemėvaldos konkurencija, kaip tik šiems magnatams; tuo būdu smulkiems buržua ir smulkiems valstiečiams ši „laisvė“ virto laisve nuo nuosavybės. Spartus pramonės išsivystymas kapitalistiniais pagrindais padarė dirbančiųjų masių neturtą bei kančias būtina visuomenės gyvavimo sąlyga. Grynas pinigas palaipsniui pasidarė, pasak Karleilio, vieninteliu jungiamuoju šios visuomenės elementu. Nusikaltimų skaičius metai į metus didėjo. Jei feodalinės ydos, anksčiau viešai demonstruojamos, — beje, neišnykusios visiškai ir dabar, — vis dėlto laikinai buvo nustumtos į užpakalį, tai jų vietoje dar labiau suklestėjo buržuazinės ydos, kurios pirmiau tik paslapčiomis tepasireikšdavo. Prekyba vis labiau ir labiau vystėsi į apgaulę. Revoliucinis „brolybės“ devizas pasireiškė konkurencijos sukeltais sukčiavimais ir pavydu. Smurtą bei priespaudą pakeitė korupcija, o vietoje kardo svarbiausiu visuomeninės jėgos svertu pasidarė pinigai. Pirmosios nakties teisė iš feodalų perėjo buržuaziniams fabrikantams. Prostitucija išsiplėtė iki negirdėto ligi šiol laipsnio. Net pati santuoka liko, kaip ir anksčiau, įstatymo pripažinta prostitucijos forma, jos oficialia priedanga, papildoma, be to, dažnu moterystės ištikimybės laužymu. Žodžiu, lyginant su puikiais švietėjų pažadais, „proto pergalės“ sukurtos visuomeninės ir politinės institucijos pasirodė besančios kartų nusivylimą sukelianti karikatūra. Betrūko tik žmonių, kurie šį nusivylimą konstatuotų, ir šie žmonės atsirado naujojo šimtmečio pradžioje. 1802 m. pasirodė Sen Simono „Ženevos laiškai“; 1808 m. pasirodė pirmas Furjės veikalas, nors jo teorijai pamatai buvo padėti dar 1799 m.; 1800 metų sausio 1 d. Robertas Ouenas ėmėsi vadovauti Nju Lenarkui.
Bet tais laikais kapitalistinis gamybos būdas, o drauge su tuo ir priešingumas tarp buržuazijos ir proletariato buvo dar labai neišsivystę. Stambioji pramonė, ką tik atsiradusi Anglijoje, Prancūzijoje buvo dar nežinoma. O juk tik stambioji pramonė išvysto, iš vienos pusės, konfliktus, kurie daro būtiną gamybos būdo per versmą, kapitalistinio gamybos pobūdžio pašalinimą, —- konfliktus ne tik tarp stambiosios pramonės sukurtų klasių, bet ir tarp jos pagimdytų gamybinių jėgų ir mainų formų; iš antros pusės, kaip tik šiose milžiniškose gamybinėse jėgose stambioji pramonė išvysto taip pat ir priemones tiems konfliktams išspręsti. Taigi, jei apie 1800 m. iš naujos visuomeninės santvarkos kylantieji konfliktai buvo dar tik bepradedą reikštis, tai kur kas mažiau tuo laikotarpiu buvo išsivysčiusios priemonės jiems išspręsti. Nors teroro metu Paryžiaus beturčių masės ir buvo paėmusios vienai akimirkai valdžią ir tuo būdu sugebėjo nuvesti buržuazinę revoliuciją i pergalę prieš pačią buržuaziją, bet tuo pačiu jos tik įrodė, kad, esant tuolaikiniams santykiams, jų viešpatavimas negalėjo būti ilgas. Vos tik išsiskyręs iš šios beturčių masės kaip naujos klasės užuomazga, proletariatas, dar visiškai nepajėgus savarankiškai politinei veiklai, pasirodė tesąs prispaustas, kenčiąs luomas, kuriam pagalba geriausiu atveju, turint galvoje jo bejėgiškumą padėti sau pačiam, galėjo būti suteikta iš išorės — iš viršaus.
Ši istorinė padėtis nulėmė ir socializmo kūrėjų pažiūras. Nesubrendusią kapitalistinę gamybą, nesubrendusius klasių santykius atitiko ir nesubrendusios teorijos. Visuomeninių uždavinių sprendimą, kuris dar glūdėjo pasislėpęs neišsivysčiusiuose ekonominiuose santykiuose, reikėjo išrasti, sugalvoti. Visuomeninė santvarka rodė vien trūkumus; juos pašalinti buvo mąstančio proto uždavinys. Reikėjo išrasti naują, tobulesnę visuomeninės santvarkos sistemą ir ją įpiršti visuomenei iš išorės, propagandos būdu, o kur galima ir parodomųjų bandymų pavyzdžiais. Šios naujos socialinės sistemos iš anksto buvo pasmerktos likti utopijomis; kuo smulkmeniškiau šios sistemos buvo ruošiamos, tuo labiau jos turėjo nukrypti į grynos fantazijos sritį.
Konstatavę tai, mes nė vienos akimirkos ilgiau nesustosime ties šia klausimo puse, kuri dabar ištisai priklauso praeičiai. Mes galime palikti smulkiesiems literatūriniams krautuvininkams iškilmingai kelti aikštėn šias, dabar juoką tesukeliančias fantazijas ir gėrėtis savojo blaivaus galvojimo būdo pranašumu, lyginant su tokiu „pamišimu“. Mus kur kas labiau džiugina genialių idėjų užuomazgos bei genialios mintys, kurios kiekviename žingsnyje prasiskverbia pro fantastišką apdangą ir kurių tie filisteriai nemato.
Sen Simonas buvo sūnus didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuriai prasidėjus jis dar nebuvo sukakęs trisdešimties metų amžiaus. Revoliucija buvo trečiojo luomo, t. y. dirbančios gamyboje ir prekyboje tautos daugumos, pergalė prieš privilegijuotus iki tol dykaduonių luomus — bajoriją ir dvasininkiją. Bet netrukus paaiškėjo, kad trečiojo luomo pergalė tėra vien tik mažos šio luomo dalelės pergalė, kad politinę valdžią užkariavo sociališkai privilegijuotas trečiojo luomo sluoksnis — turtingoji buržuazija. Be to, ši buržuazija dar revoliucijos metu sparčiai išsivystė, spekuliuodama konfiskuotomis ir vėliau parduotomis bajorijos ir bažnyčios žemėmis, o taip pat armijos tiekėjams apgaudinėjant naciją. Kaip tik šių spekuliantų viešpatavimas Direktorijos laikais nuvedė Prancūziją ir revoliuciją iki pat pražūties ir tuo pačiu suteikė Napoleonui pretekstą padaryti valstybės perversmą. Taigi, priešingumas tam trečiojo luomo ir privilegijuotų luomų Sen Simono galvoje įgijo priešingumo tarp „darbininkų“ ir „dykaduonių“ formą. Dykaduoniai buvo ne tik anksčiau privilegijuotieji, bet ir visi tie, kurie, nedalyvaudami gamyboje ir prekyboje, gyveno iš rentos. O „darbininkai“ buvo ne tik samdomieji darbininkai, bet ir fabrikantai, pirkliai bei bankininkai. Kad dykaduoniai neteko sugebėjimo dvasiškai vadovauti ir politiškai viešpatauti, buvo aišku, ir tatai galutinai patvirtino revoliucija. Kad šio sugebėjimo stigo beturčiams, tai, Sen Simono nuomone, buvo įrodyta teroro laikų patyrimo. Kas gi tuo atveju turėjo vadovauti ir viešpatauti? Sen Simono manymu — mokslas ir pramonė, kuriuos jungė naujas religinis ryšys, neišvengiamai mistiška ir griežtai hierarchinė „naujoji krikščionybė“, pašaukta atstatyti nuo reformacijos laikų sugriautą religinių pažiūrų vieningumą. Bet mokslas — tai mokslininkai, o pramonė — tai pirmiausia aktyvūs buržua, fabrikantai, pirkliai, bankininkai. Tiesa, šie buržua turėjo pavirsti lyg ir visuomenės valdininkais, visos visuomenės patikėtiniais, bet darbininkų atžvilgiu vis dėlto išlaikyti vadovaujamą ir ekonomiškai privilegijuotą padėtį. O bankininkai kaip tik turėjo būti pašaukti reguliuoti visą visuomeninę gamybą, skirstant kreditus. — Ši pažiūra visiškai atitiko tuos laikus, kai Prancūzijoje stambioji pramonė, o drauge su ja ir priešingumas tarp buržuazijos ir proletariato buvo dar tik užuomazgoje. Bet tai, ką Sen Simonas ypač pabrėžia, yra štai kas: jam visur ir visuomet pirmiausia „rūpi pačios gausingiausios ir pačios neturtingiausios klasės“ („la classe la pls nombreuse et la plus pauvre“) likimas.
Jau savo „Ženevos laiškuose“ Sen Simonas teigia, kad „visi žmonės turi dirbti“. Tame pačiame veikale jis jau pažymi, kad teroro viešpatavimas Prancūzijoje buvo beturčių masių viešpatavimas.
„Pažiūrėkite, — sušunka jis joms, — kas įvyko Prancūzijoje, kai ten viešpatavo jūsų draugai: jie sukėlė badą!“
Bet suprasti Prancūzijos revoliuciją kaip klasių kovą, ir būtent ne tik tarp bajorijos ir buržuazijos, bet taip pat tarp bajorijos, buržuazijos ir beturčių, — 1802 metais buvo nepaprastai genialus atradimas. 1816 m. Sen Simonas paskelbia, kad politika yra mokslas apie gamybą, ir pranašauja, kad politika visiškai išnyksianti ekonomikoje. Jei čia supratimas to, kad ekonominė padėtis yra politinių įstaigų pagrindas, tepasireiškia dar tik užuomazgoje, tai čia išreikšta visiškai aiškiai mintis, kad politinis žmonių valdymas turi pavirsti daiktų tvarkymu ir vadovavimu gamybos procesams, t. y. atvesti į pastaruoju metu tiek daug triukšmo sukėlusį „valstybės panaikinimą“. Lygiai taip pat pralenkdamas savo amžininkus, 1814 metais, — tuoj po sąjungininkų įžengimo į Paryžių, — o vėliau 1815 metais (Šimto dienų karo metu) Sen Simonas paskelbia, kad Prancūzijos ir Anglijos sąjunga ir paskui šių dviejų šalių sąjunga su Vokietija yra vienintelis laidas Europos taikai ir klestėjimui. Skelbti 1815 metais prancūzams sąjungą su Vaterloo nugalėtojais — tam reikėjo iš tikrųjų daug drąsos ir istorinio įžvalgumo.
Jeigu Sen Simonui yra būdingas genialus akiračio platumas, kurio dėka jo pažiūrose yra užuomazgoje beveik visos ne griežtai ekonominės paskesniųjų socialistų mintys, tai Furjė mums teikia esamosios visuomeninės santvarkos kritiką, kurioje grynai prancūziškas sąmojis derinasi betgi su dideliu analizės gilumu. Furjė demaskuoja įkvėptuosius ikirevoliucinės buržuazijos pranašus ir jos papirktuosius porevoliucinius pataikūnus. Jis negailestingai atskleidžia visą materialinį bei moralinį buržuazinio pasaulio skurdą, sugretindamas jį su viliojančiais ankstesniųjų švietėjų pažadais sukurti tokią visuomenę, kurioje viešpatausiąs tik protas, tokią civilizaciją, kuri atnešianti laimę visiems, — su jų pareiškimais apie žmonių sugebėjimą tobulėti be galo; jis demaskuoja šiuolaikinių buržuazinių ideologų išpūstos frazės tuštumą, parodydamas, kaip jų skambiausią frazę visur atitinka apgailėtina tikrovė, ir apipila kandžiu sarkazmu visišką šios frazeologijos nepasisekimą. Furjė — ne vien kritikas; jo amžinai žvalus būdas daro jį satyriku, ir tai vienu iš didžiausių visų laikų satyrikų. Taikliai ir pašaipiai vaizduoja jis revoliucijai žlugus suklestėjusią suktą spekuliaciją, o taip pat bendrą anuometinės Prancūzijos prekybos vertelgiškumą. Dar meistriškiau jis kritikuoja buržuazinę lyčių santykių formą ir moters padėtį buržuazinėje visuomenėje. Jis pirmas yra pareiškęs mintį, kad kiekvienoje visuomenėje moterų išsivadavimo laipsnis yra natūralus visuotinio išsivadavimo mastas. Bet ryškiausiai Furjės didybė iškyla jo pažiūroje į visuomenės istoriją. Visą ligšiolinę jos eigą jis skirsto į keturias išsivystymo pakopas: laukinę būklę, barbarybę, patriarchatą ir civilizaciją; ši pastaroji sutampa su dabar vadinama buržuazine visuomene, taigi, su nuo XVI amžiaus besivystančia visuomenine santvarka. Furjė parodo, kad ši „civilizacija kiekvienai ydai, kuri barbarybėje pasireiškia paprastai, suteikia sudėtingą, dviprasmį, dviveidį ir veidmainišką apgaulingą pavidalą“, kad civilizacija juda jos pačios vis naujai sukuriamų prieštaravimų „ydingu ratu“, nebepajėgdama jų nugalėti, ir todėl visuomet pasiekia rezultatus, priešingus tiems, kurių ji tikrai ar tariamai siekia. Tuo būdu, pavyzdžiui, „civilizacijoje neturtą pagimdo pats perteklius“. Furjė, kaip matome, moka taikyti dialektiką su tokiu pat meistriškumu, kaip ir jo amžininkas Hėgelis. Taip pat dialektiškai, priešingai kalboms apie neribotą žmogaus sugebėjimą tobulėti, jis tvirtina, kad kiekviena istorinė fazė turi savo kylančią ir krintančią liniją, ir šią savo pažiūrą išvysto ir visos žmonijos ateities atžvilgiu. Kaip Kantas į gamtos mokslą įvedė idėją apie būsimą žemės žuvimą, taip Furjė į savo istorijos supratimą įjungė mintį apie būsimą žmonijos žuvimą.
Tuo tarpu kai Prancūzijoje siautė revoliucijos viesulas, Anglijoje vyko ramesnis, bet ne mažiau milžiniškas perversmas. Garas ir nauja mašininė gamyba pavertė manufaktūrą šiuolaikine stambia pramone ir tuo būdu revoliucionizavo visus buržuazinės visuomenės pagrindus. Lėta manufaktūros laikų vystymosi eiga virto tikru audros ir veržimosi laikotarpiu gamyboje. Vis sparčiau ir sparčiau vyko visuomenės skaidymasis į stambius kapitalistus ir beturčius proletarus, o tarp jų, vietoj buvusio pastovaus vidurinio luomo, mes matome nepastovią masę amatininkų ir smulkiųjų prekybininkų, pasmerktų neužtikrintam egzistavimui ir sudarančių labiausiai besikeičiančią gyventojų dalį. Naujasis gamybos būdas buvo dar tik bepradedąs vystytis; jis tebebuvo dar normalus, taisyklingas, esamomis sąlygomis vienintelis galimas gamybos būdas. Bet jau tuomet jis sukėlė baisias socialines negeroves: benamių gyventojų susitelkimas biauriausiuose didmiesčių užkampiuose; visų iš praeities paveldėtų ryšių, patriarchalinės hierarchijos, šeimos irimas; pasibaisėtinas darbo dienos pailginimas, ypač moterims ir vaikams; masinė demoralizacija tarp dirbančiųjų, staiga mestų į visai naujas gyvenimo sąlygas iš kaimo į miestą, iš žemės ūkio į pramonę, iš pastovių į kasdien besikeičiančias, netikras gyvenimo sąlygas. Ir čia kaip reformatorius, pasirodė dvidešimt devynerių metų amžiaus fabrikantas, vaikiško tyrumo bei kilnaus būdo vyras ir kartu iš prigimties vadovas, kokių maža. Robertas Ouenas įsisąmonino XVIII a. materialistų švietėjų mokslą, pagal kurį žmogaus būdas esąs, iš vienos pusės, produktas jo įgimtos organizacijos, o iš antros pusės, — sąlygų, kuriose žmogus gyvena visą savo gyvenimą, o ypač savo vystymosi laikotarpiu. Dauguma Oueno luomo žmonių tematė pramonės revoliucijoje tik netvarką ir chaosą, tinkamą žvejoti drumstame vandenyje ir greit praturtėti. O Ouenas matė joje progą savo mėgiamai idėjai įgyvendinti ir tuo pačiu tvarkai į šį chaosą įnešti. Tatai jis sėkmingai mėgino vykdyti jau Mančesteryje, kaip fabriko su daugiau kaip 500 darbininkų vadovas. Nuo 1800 iki 1829 metų jis vadovavo didelei medvilnės verpyklai Nju Lenarke, Škotijoje; būdamas tos įmonės dalininkas, jis čia veikė ta pačia kryptimi, tik su žymiai didesne veikimo laisve ir su tokiu pasisekimu, kuris suteikė jam europinį garsą. Miestelį, palaipsniui išaugusį iki 2 500 gyventojų, kuriuos pradžioje sudarė labai mišrus ir daugiausia gerokai demoralizuotas elementas, jis pavertė visiškai pavyzdinga kolonija, kurioje girtavimas, policija, baudžiamieji teismai, bylos, beturčių globa, labdarybės reikalingumas tapo nežinomais dalykais. Ir šitai jis pasiekė vien tuo, kad sudarė gyventojams labiau žmoniškas sąlygas ir ypatingai rūpinosi geru priaugančios kartos auklėjimu. Ouenas buvo vaikų darželių išradėjas ir pirmas juos čia įsteigė. Į darželius vaikai buvo priimami nuo dvejų metų amžiaus ir jie ten taip gerai jausdavosi, kad tėvai tik su vargu tegalėdavo juos namo parsivesti. Tuo tarpu kai Oueno konkurentai versdavo savo darbininkus dirbti kasdien po 13—14 valandų, Nju Lenarke būdavo dirbama tik 101⁄2 valandos. O kai medvilnės krizė privertė keturiems mėnesiams sustabdyti darbus, darbininkai vis dėlto gaudavo pilną atlyginimą. Ir nepaisant to, įmonės vertė išaugo daugiau nei dvigubai, ir visą laiką ji davė savininkams gerą pelną.
Visu tuo Ouenas nesitenkino. Tos gyvenimo sąlygos, kurias jis sudarė savo darbininkams, jo akimis žiūrint, dar toli gražu neatitiko žmogaus vertingumo. „Tie žmonės buvo mano vergai“ — sakė jis. Palyginti palankios sąlygos, į kurias jis pastatė Nju Lenarko darbininkus, buvo dar toli gražu nepakankamos jų būdui ir protui racionaliai bei visapusiškai išlavinti, nekalbant apie laisvą gyvenimišką veiklą.
„Ir vis dėlto dirbančioji dalis tų 2 500 žmonių gamino visuomenei tiek pat realaus turto, kiek vos prieš pusšimtį metų jo galėjo pagaminti 600 000 žmonių. Aš paklausiau save: kur dingsta skirtumas tarp kiekio produktų, suvartojamų 2 500 darbininkų, ir to kiekio, kuris anksčiau būtų buvęs reikalingas 600 000 žmonių?“
Atsakymas buvo aiškus. Tas skirtumas atitekdavo įmonės savininkams, kurie gaudavo 5% nuo įdėto kapitalo ir, be to, dar daugiau kaip 300 000 svarų sterlingų (6 000 000 markių) pelno. Tai, kas pasakyta dėl Nju Lenarko, dar labiau tiko visiems kitiems Anglijos fabrikams.
„Be šio naujo, mašinų sukurtų turtų šaltinio karai Napoleonui nuversti ir aristokratiniams visuomeninės santvarkos principams atstatyti nebūtų buvę galimi. Ir ši naujoji jėga buvo juk dirbančiosios klasės kūrinys“(4).
Todėl jai turi priklausyti ir vaisiai. Naujos milžiniškos gamybinės jėgos, ligi šiol tetarnavusios tik atskiriems asmenims lobti ir masėms pavergti, Ouenui atrodė pagrindu visuomenei pertvarkyti ir turėjo dirbti vien bendrai visų gerovei, kaip bendra visų nuosavybė.
Tokiais grynai ūkiniais pagrindais, taip sakant, kaip komercinio apskaičiavimo vaisius, atsirado Oueno komunizmas. Šį savo praktini pobūdį jis išlaikė ligi galo. Antai, airių skurdui pašalinti Ouenas 1823 metais pasiūlė komunistines kolonijas, pridėjo pilną apskaičiavimą apie tam reikalingą kapitalą, apie metines išlaidas ir numatomas pajamas. O jo galutiniame ateities santvarkos plane visos technikinės detalės, įskaitant projekcinius ir perspektyvinius brėžinius, paruoštos su tokiu dalyko išmanymu, kad, priėmus Oueno metodą visuomenei pertvarkyti, bus labai nedaug ko pasakyti prieš detales net specialisto požiūriu.
Perėjimas į komunizmą buvo posūkio taškas Oueno gyvenime. Kol jis reiškėsi tik kaip filantropas, jo laukė tik turtai, pritarimai, pagarba ir šlovė. Jis buvo populiariausias žmogus Europoje. Jo žodžių pritardami klausėsi ne tik jo luomo žmonės, bet net ministrai ir monarchai. Bet kai tik jis pasirodė su savo komunistinėmis teorijomis, dalykai virto kitaip. Trys stambios kliūtys, jo manymu, pastojo kelią į visuomenės reformavimą, būtent: privatinė nuosavybė, religija ir esama santuokos forma. Jas puldamas, jis žinojo, kas jo laukia: visa oficialioji visuomenė jį atstums, ir jis neteks savo padėties visuomenėje. Bet Ouenas to nepabūgo ir be atodairos puolė toliau. Ir įvyko tai, ką jis buvo numatęs, išguitas iš oficialiosios visuomenės, spaudos visiškai nutylimas, nuskurdęs dėl nepavykusių komunistinių bandymų Amerikoje, į kuriuos jis sudėjo visą savo turtą, Ouenas kreipėsi tiesiog į darbininkų klasę ir dirbo jos tarpe dar trisdešimt metų. Visi visuomeniniai judėjimai Anglijoje, visi tikrieji jų pasiekimai, ginant darbininkų reikalus, yra susiję su Oueno vardu. Antai, 1819 metais, jo penkerių metų pastangų dėka, buvo priimtas pirmas įstatymas, apribojąs moterų ir vaikų darbą fabrikuose. Jis pirmininkavo pirmajam kongresui, kuriame visos Anglijos tredjunionai susijungė į vieną didelę bendrą profesinę sąjungą. Jis taip pat organizavo, — kaip pereinamąsias priemones sutvarkyti visuomenei jau grynai komunistiniais pagrindais, — iš vienos pusės, kooperatines bendroves (vartotojų ir gamintojų draugijas), kurios bent praktiškai vėliau įrodė, kad galima puikiai apsieiti tiek be pirklių, tiek ir be fabrikantų; iš antros pusės, — darbininkų prekyvietes darbo produktų mainams, naudojant popierinius darbo pinigus, kurių vienetą sudarė darbo laiko valanda. Šias prekyvietes neišvengiamai turėjo ištikti nepasisekimas, bet jos vis dėlto buvo prototipas žymiai vėlesnio padaro — prudoninio mainų banko, nuo kurio betgi skyrėsi kaip tik tuo, kad jos nebuvo universalus vaistas nuo visų visuomeninių negerovių, o tebuvo tik pirmasis žingsnis į žymiai radikalesnį visuomenės pertvarkymą.
Utopistų mąstymo būdas ilgai vyravo XIX amžiaus socialistų pažiūrose ir iš dalies dar tebevyrauja. Jo laikėsi iki pastarųjų laikų visi prancūzų ir anglų socialistai, taip pat ankstesnis vokiečių komunizmas, įskaitant Veitlingą. Socializmas jiems visiems yra absoliučios tiesos, išminties ir teisingumo išraiška, ir užtenka jį tik atrasti, kad jis savo jėgomis užkariautų visą pasaulį; o kadangi absoliuti tiesa nepriklauso nuo laiko, erdvės ir istorinio žmonijos išsivystymo, tai jau grynas atsitiktinumas, kada ir kur ji bus atrasta. Be to, kiekvieno mokyklos kūrėjo absoliuti tiesa, išmintis ir teisingumas yra skirtingi; o kadangi ypatingas kiekvieno mokyklos kūrėjo absoliučios tiesos, išminties ir teisingumo pobūdis savo ruožtu priklauso nuo jo subjektyvaus proto, jo gyvenimo sąlygų, jo išsimokslinimo ir galvosenos, tai šis absoliučių tiesų konfliktas negali būti išspręstas kitaip, kaip tik sušvelninus jų tarpusavio prieštaravimus. Iš šito negalėjo išeiti nieko kito, kaip lik tam tikra rūšis eklektinio, vidurkinio socializmo, kuris faktiškai ligi šiol dominuoja daugumos Prancūzijos ir Anglijos socialistų darbininkų galvose. Šis eklektinis socializmas yra nepaprastai margas įvairiausių atspalvių mišinys, kurį sudarė saikingesnės įvairių sektų steigėjų kritiškos nuomonės, ekonominiai teiginiai ir pažiūros į ateities visuomenę, — mišinys, gaunamas tuo lengviau, kuo greičiau ginčų srovėje atskiros jo sudėtinės dalys, kaip akmenys upokšnyje, nebetenka savo aštrių briaunų. Norint socializmą paversti mokslu, reikėjo visų pirma pastatyti jį ant realaus pagrindo.
Išnašos
(1) Štai ką sako Hėgelis apie Prancūzijos revoliuciją:
„Teisės mintis — jos sąvoka — iš karto įsigalėjo, ir senieji beteisiškumo ramsčiai negalėjo jai atsispirti. Teisės mintimi buvo pagrįsta konstitucija, ir šiuo pagrindu dabar viskas turėjo būti paremta. Nuo to laiko, kai danguje šviečia saulė ir aplink ją sukasi planetos, dar nebuvo regėta, kad žmogus stotų žemyn galva, t. y. remtųsi mintimi ir pagal ją kurtų tikrovę. Anaksagoras pirmas yra pasakęs, kad Nūs, t. y. protas, valdo pasaulį; bet tik dabar žmogus pirmąkart sugebėjo suprasti, kad mintis turi valdyti dvasinę tikrovę. Tai buvo didingas saulėtekis. Visos mąstančios būtybės sveikino naujos epochos pradžią. Pakilus džiaugsmas viešpatavo anuo metu, dvasios entuziazmas apėmė pasaulį, lyg dabar būtų pirmą kartą įvykęs dieviškojo prado susitaikinimas su pasauliu“.
(Hegelis, Istorijos filosofija, 1840 m., 535 psl.)
Ar ne metas būtų pagaliau prieš tokį pavojingą, visuomeninius pagrindus griaunantį mirusio profesoriaus Hėgelio mokslą leisti veikti įstatymą prieš socialistus?
[2] Leveleriai — išvertus reiškia: lygintojai; plebėjiškų miesto ir kaimo elementų judėjimo atstovai, kurie per 1648 metų revoliuciją Anglijoje kėlė labiausiai radikalius demokratinius reikalavimus.
[3] Engelsas turi galvoje utopinio komunizmo atstovų — Tomo Moro (XVI a.) ir Kampanelos (XVII a.) — kūrinius.
(4) Iš kreipimosi, pavadinto „Revoliucija protuose ir praktikoje“, į visus „raudonuosius Europos respublikonus, komunistus ir socialistus“, laikinąją 1848 m. Prancūzijos vyriausybę, bet taip pat adresuoto ir „karalienei Viktorijai ir atsakingiesiems jos patarėjams“.