Friedrich Engels
Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą
II
Tuo tarpu greta XVIII amžiaus prancūzų filosofijos ir tuoj po jos atsirado naujoji vokiečių filosofija, pasiekusi aukščiausią išsivystymo laipsnį Hėgelio asmenyje. Didžiausias jos nuopelnas buvo grįžimas prie dialektikos kaip aukščiausiosios mąstymo formos. Visi senovės graikų filosofai buvo dialektikai iš prigimties, gaivališki dialektikai, ir universaliausia galva jų tarpe, Aristotelis, jau yra ištyręs svarbiausias dialektinio mąstymo formas. O naujoji filosofija, nors ir joje dialektika turėjo puikių atstovų (pavyzdžiui, Dekartas ir Spinoza), vis labiau ir labiau klimpo, ypač anglų filosofijos įtakoje, į vadinamą metafizinę galvoseną, kuri užvaldė beveik be išimties ir visus XVIII amžiaus prancūzus, bent specialiuose filosofiniuose jų raštuose. Bet už filosofijos tikrąja žodžio prasme ribų jie taip pat sugebėjo duoti meistriškų dialektikos kūrinių: priminsime tik Didro „Ramo sūnėną“ ir Ruso veikalą „Apie žmonių nelygybės kilmę“. — Paliesime čia trumpai abiejų galvosenų esmę.
Kai mes mintyse nagrinėjame gamtą, ar žmonijos istoriją, ar savo pačių dvasinę veiklą, prieš mus pirmiausia iškyla begalinio ryšių ir tarpusavio įtakų susipynimo vaizdas, kuriame niekas nelieka pastovu, nekintama, bet viskas juda, keičiasi, atsiranda ir išnyksta. Taigi, iš pradžios mes matome bendrą vaizdą, kuriame detalės tuo tarpu daugiau ar mažiau pasitraukia į užpakalį, mes kreipiame daugiau dėmesio į judėjimą, į perėjimus ir sąryšius, negu į tai, kas juda, pereina ir turi sąryšį. Ši pirminė, naivi, bet iš esmės teisinga pažiūra į pasaulį buvo būdinga senovės graikų filosofijai ir pirmiausia aiškiai buvo išreikšta Heraklito: viskas egzistuoja ir kartu neegzistuoja, nes viskas teka, nuolat kinta, nuolat atsiranda ir nyksta. Bet šios pažiūros, nors ji ir teisingai pagauna bendrą viso reiškinių vaizdo pobūdį, vis dėlto neužtenka išaiškinti detalėms, iš kurių šis vaizdas susideda, o kol mes jų nežinome, mums neaiškus ir bendras vaizdas. Norėdami šias detales pažinti, turime išskirti jas iš jų natūralaus ar istorinio sąryšio ir ištirti kiekvieną atskirai pagal jos ypatybes, jos atskiras priežastis bei pasekmes ir t. t. Tai yra visų pirma uždavinys gamtos mokslo ir istorinio tyrinėjimo, t. y. tų mokslo šakų, kurios dėl visai suprantamų priežasčių klasikinių laikų graikams tevaidino tik antraeilį vaidmenį, nes jiems pirma reikėjo sukaupti tam reikalui medžiagą. Tik po to, kai gamtotyros bei istorijos medžiaga buvo iki tam tikro laipsnio surinkta, galima buvo imtis kritiškos atrankos, palyginimo ar suskirstymo į klases, eiles ir rūšis. Todėl tikslaus gamtos tyrimo pradmenis pirma pradėjo vystyti tik Aleksandrijos laikotarpio[1] graikai, o vėliau, viduriniais amžiais, juos toliau vystė arabai; tuo tarpu tikrasis gamtos mokslas atsirado tik nuo antrosios XV amžiaus pusės, ir nuo to laiko jis nuolat daro vis didesnę pažangą. Gamtos suskaidymas į jos atskiras dalis, įvairių gamtos procesų bei gamtos daiktų suskirstymas į tam tikras klases, vidinės organinių kūnų struktūros tyrimas pagal įvairiausias anatomines jų formas — visa tai buvo pagrindinė sąlyga pasiekti tiems milžiniškiems laimėjimams, kuriais pasižymėjo gamtotyros išsivystymas per pastaruosius keturis šimtmečius. Bet tas pats studijavimo būdas įpratino mus taip pat gamtos daiktus bei procesus suvokti izoliuotai, be didžiojo visuotinio jų ryšio, taigi, ne kaip judančius, bet kaip stovinčius vietoje, ne kaip iš esmės besikeičiančius, bet kaip amžinai nekintamus, ne kaip gyvus, bet kaip mirusius dalykus. Ir šis suvokimo būdas, Bekono ir Loko perkeltas iš gamtos mokslo į filosofiją, pagimdė specifinį pastarųjų šimtmečių ribotumą — metafizinę galvoseną.
Metafizikui daiktai ir jų mintiniai atvaizdai, t. y. sąvokos, yra atskiri, nekintą, sustingę, kartą visiems laikams nusistoję dalykai, tirtini vienas po kito ir nepriklausomai vienas nuo kito. Jis galvoja vien tik betarpiškomis priešybėmis; jo kalbą sudaro: „taip-taip; ne-ne; kas daugiau, tai nuo nelabojo“. Jam daiktas arba egzistuoja arba neegzistuoja; lygiai taip pat daiktas negali būti pats savimi ir tuo pat metu būti kitu. Teigiamybė ir neigiamybė absoliučiai išskiria viena antrą; priežastis ir veiksmas taip pat yra sustingę tarpusavio priešybėje. Ši galvosena iš pirmo žvilgsnio mums atrodo visiškai aiški, nes ji būdinga vadinamajam sveikam žmogaus protui. Tačiau sveikas žmogaus protas, labai gerbtinas pagalbininkas namų apyvokos ribose, pergyvena keisčiausių nuotykių, kai tik jis išdrįsta leistis į platųjį tyrinėjimų pasaulį. Metafizinė galvosena, nors ji ir yra pateisinama ir net būtina daugiau ar mažiau plačiose, žiūrint dalyko pobūdžio, srityse, vis dėlto kiekvieną kartą anksčiau ar vėliau atsiremia į ribą, už kurios ji darosi vienašališka, ribota, abstraktiška ir paklysta neišsprendžiamuose prieštaravimuose, nes ji per atskirus dalykus nebemato jų savitarpio sąryšio, per jų buvimą — jų atsiradimo bei išnykimo, per jų ramybę pamiršta apie jų judėjimą, nes per medžius ji nebemato miško. Kasdieniniame gyvenime mes, pavyzdžiui, žinome ir galime nesvyruodami tvirtinti, ar kuris nors gyvulys yra, ar jo nėra; bet tiksliau betyrinėdami, mes randame, kad kai kada tai yra labai painus dalykas, kaip tatai labai gerai yra žinoma teisininkams, kurie veltui kamavosi, beieškodami racionalios ribos, už kurios kūdikio numarinimą motinos įsčiose reikia laikyti žmogžudyste. Taip pat negalima tiksliai nustatyti ir mirties momento, nes fiziologija įrodo, kad mirtis yra ne staigus akimiikos įvykis, bet labai ilgas procesas. Lygiai taip pat kiekviena organinė būtybė yra kiekvieną akimirką ta pati ir ne ta pati; kiekvieną akimirką ji perdirba iš lauko gaunamas medžiagas ir išskiria kitas, kiekvieną akimirką vienos jos kūno ląstelės miršta ir atsiranda naujos; po ilgesnio ar trumpesnio laiko šio kūno medžiaga visiškai atsinaujina, pakeičiama kita atomų sudėtimi. Štai kodėl kiekviena organinė būtybė visuomet yra ta pati ir vis dėlto ne ta pati. Tiksliau tyrinėdami, mes randame taip pat, kad abu kurios nors priešybės poliai — teigiamasis ir neigiamasis — tiek pat neatskiriami vienas nuo antro, kiek ir priešingi vienas antram, ir kad jie, nepaisant viso jų priešingumo, vienas antrą persunkia. Lygiai taip pat mes matome, kad priežastis ir pasekmė yra vaizdiniai, turintieji, kaip tokie, reikšmę tik tam tikru atskiru atveju; bet jei tik mes šį atskirą atveją nagrinėsime bendrame sąryšyje su visa pasaulio visuma, šie vaizdiniai sutampa ir išnyksta universalaus tarpusavio veikimo vaizdinyje, kur priežastys ir pasekmės nuolat keičiasi vietomis: tai, kas dabar arba čia yra priežastis, ten arba tuomet tampa pasekme ir atvirkščiai.
Visi šie procesai ir mąstymo metodai nebesutelpa metafizinio mąstymo rėmuose. O dialektikai, kuri daiktus ir jų sąvokinius atvaizdus daugiausia paima jų tarpusavio sąryšyje, jų susipynime, jų judėjime, jų atsiradime ir nykime, tokie reiškiniai, kaip aukščiau minėtieji, tik patvirtina jos pačios tyrimo metodą. Gamta yra dialektikos išbandymas, ir mes turime pripažinti, kad šiuolaikinis gamtos mokslas šiam bandymui pateikė nepaprastai turtingą, kasdien gausėjančią medžiagą, tuo pačiu įrodydamas, jog gamtoje galų gale viskas vyksta dialektiškai, o ne metafiziškai, kad ji juda ne amžinai vienodu, nuolat iš naujo pasikartojaučiu ratu, bet pergyvena tikrą istoriją. Čia visų pirma paminėtinas Darvinas, kuris metafiziniam gamtos supratimui sudavė ypač smarkų smūgį, įrodydamas, kad visas nūdienis organinis pasaulis, augalija ir gyvūnija, vadinasi, ir žmogus, yra milijonus metų trukusio vystymosi proceso produktas. Bet kadangi iki šiol gamtininkus, išmokusius galvoti dialektiškai, galima ant pirštų suskaityti, tai šis konfliktas tarp pasiektų rezultatų ir įsigalėjusios galvosenos paaiškina tą begalinę painiavą, kuri dabar viešpatauja teoriniame gamtos moksle ir vienodai stumia į neviltį tiek mokytojus, tiek ir mokinius, tiek rašytojus, tiek ir skaitytojus.
Taigi, pasaulis, jo išsivystymas ir žmonijos išsivystymas, o taip pat šio išsivystymo atspindys žmonių galvose, tegali būti tiksliai atvaizduotas tik dialektiniu būdu, nuolat kreipiant dėmesį į bendrą atsiradimo ir išnykimo tarpusavio veikimą, į progresyvius ir regresyvius kitimus. Ir kaip tik šia prasme tuoj pasireiškė naujesnioji vokiečių filosofija. Kantas savo mokslinę veiklą pradėjo nuo to, kad jis pastovią Njutono saulės sistemą, amžiną ir nekintamą, — po to, kai kartą buvo padarytas garsusis pirmas pastumėjimas, — pavertė istoriniu procesu: saulės ir visų planetų atsiradimo iš besisukančios ūko masės procesu. Čia jis jau padarė ir išvadą, kad saulės sistemos atsiradimas reiškia ir jos būsimą neišvengiamą žuvimą. Pusšimčiui metų praslinkus, jo pažiūrą matematiškai pagrindė Laplasas, o dar po pusšimčio metų spektroskopas parodė, kad visatos erdvėje tikrai esama tokių įkaitusių, įvairių tirštumo laipsnių dujų masių.
Savo viršūnę ši naujesnioji vokiečių filosofija pasiekė Hėgelio sistemoje, kurioje pirmą sykį — ir tai yra jos didelis nuopelnas — visas gamtinis, istorinis ir dvasinis pasaulis buvo pavaizduotas kaip procesas, t. y. kaip nuolat judąs, besikeičiąs, persitvarkąs ir besivystąs, ir padarytas mėginimas įrodyti vidinį šio judėjimo bei vystymosi sąryšį. Šiuo požiūriu žmonijos istorija daugiau nebeatrodė surizgusia painiava beprasmių smurto veiksmų, kurie prieš jau subrendusio dabar filosofinio proto teismą visi vienodai yra smerktini ir kuriuos geriausia būtų kiek galima greičiau pamiršti; atvirkščiai, ji pasireiškė kaip pačios žmonijos vystymosi procesas, ir mąstymo uždavinys dabar pasidarė sekti nuoseklius šio proceso etapus tarp visų jo klaidžiojimų ir įrodyti jo vidinį dėsningumą tarp visų tariamų atsitiktinumų.
Čia nesvarbu, kad Hėgelio sistema neišsprendė šio sau užsibrėžto uždavinio. Jos istorinį nuopelną sudaro tai, kad šis uždavinys buvo jos iškeltas. O šis uždavinys yra toks, kad vienas atskiras žmogus niekuomet negali jo išspręsti. Nors Hėgelis — greta Sen Simono — buvo universaliausias tų laikų protas, bet visdėlto ir jis buvo aprėžtas, pirma, neišvengiamo savo paties žinių ribotumo, ir antra, taip pat savo epochos žinių bei pažiūrų ribotumo apimties ir gilumo atžvilgiu. Prie to prisidėjo dar trečia aplinkybė. Hėgelis buvo idealistas, t. y. jo mintys buvo jam ne daugiau ar mažiau abstraktūs tikrųjų daiktų bei procesų atvaizdai, bet, atvirkščiai, daiktai ir jų vystymasis jam buvo įsikūniję atvaizdai kažkokios dar prieš pasaulio atsiradimą kažkur egzistavusios „idėjos“. Tuo būdu viskas buvo pastatyta aukštyn kojom, ir tikrasis pasaulio reiškinių sąryšis buvo visiškai iškraipytas. Ir todėl, kad ir kaip teisingai ir genialiai yra Hėgelio suvokti kai kurie atskiri reiškinių sąryšiai, daug kas ir jo sistemos detalėse dėl minėtų priežasčių vis dėlto turėjo išeiti dirbtina, nenatūralu, išgalvota, žodžiu — iškraipyta. Hėgelio sistema kaip tokia buvo kolosališkas, — bet ir paskutinis tos rūšies, — nelaikšis kūdikis. Būtent, ji dar sirgo nepagydomu vidiniu prieštaravimu: iš vienos pusės, jos esminė prielaida buvo pažiūra, kad žmonijos istorija yra vystymosi procesas, kuris pagal savo prigimtį negali pasiekti savo intelektualinio užbaigimo vadinamosios absoliučios tiesos atradimu; bet, iš antros pusės, jo sistema kaip tik pretenduoja būti šios absoliučios tiesos užbaigimu. Viską apimanti, kartą visiems laikams užbaigta gamtos ir istorijos pažinimo sistema prieštarauja pagrindiniams dialektinio mąstymo dėsniams; tačiau tai dar anaiptol nepaneigia, bet, atvirkščiai, numato, kad sistemingas viso išorinio pasaulio pažinimas gali iš kartos į kartą daryti milžinišką pažangą.
Supratimas to, kad ligšiolinis vokiečių idealizmas visiškai klaidingas, neišvengiamai atvedė į materializmą, bet, žinoma, ne tiesiog į metafizinį, grynai mechaninį XVIII amžiaus materializmą. Priešingai naiviam-revoliuciniam, paprastam visos pirmesnės istorijos atmetimui, šiuolaikinis materializmas istorijoje mato žmonijos vystymosi procesą, ir jo uždavinys yra atrasti to proceso judėjimo dėsnius. Kaip XVIII amžiaus prancūzai, taip ir Hėgelis suprato gamtą kaip visuomet sau lygią visumą, besisukančią tais pačiais aprėžtais ratais, su amžinais dangaus kūnais, kaip mokė Njutonas, ir su nekintamomis-organinių būtybių rūšimis, kaip mokė Linėjus; priešingai tam, šiuolaikinis materializmas apibendrina naujausiuosius gamtos mokslo laimėjimus, pagal kuriuos gamta taip pat turi savąją laiko istoriją, dangaus kūnai atsiranda ir išnyksta, kaip ir visos tų organizmų rūšys, kurios šiuose kūnuose, esant palankioms sąlygoms, gyvena, o sukimasis ratu, jei jis iš viso yra galimas, įgauna daug didingesnį mastą. Abiem atvejais materializmas iš esmės yra dialektinis ir daugiau nebereikalingas aukščiau už kitus mokslus stovinčios filosofijos. Kai tik kiekvienam atskiram mokslui iškeliamas reikalavimas išaiškinti savo vietą visuotiniame daiktų ir jų pažinimo sąryšyje, bet koks atskiras mokslas apie šį visuotinį sąryšį darosi nebereikalingas. Ir tuomet iš visos ligšiolinės filosofijos savarankiškas telieka tik mokslas apie mąstymą ir jo dėsnius — formalinė logika bei dialektika. Visa kita sutelpa pozityviuose gamtos ir istorijos moksluose.
Bet tuo tarpu, kai perversmas pažiūrose į gamtą tegalėjo vykti tik tiek, kiek tyrinėjimai teikė atitinkamos pozityvios medžiagos pažinimui, — jau žymiai anksčiau įvyko istoriniai faktai, kurie istorijos supratimui suteikė lemiamą posūkį. 1831 metais Lijone įvyko pirmas darbininkų sukilimas; nuo 1838 iki 1842 metų pirmas nacionalinis darbininkų judėjimas, Anglijos čartistų judėjimas, pasiekė savo aukščiausią tašką. Klasinė kova tarp proletariato ir buržuazijos iškildavo į pirmą vietą pažangiausių Europos šalių istorijoje tuo pat mastu, kiek ten, iš vienos pusės, vystėsi stambioji pramonė, o iš antros — neseniai iškovotas politinis buržuazijos viešpatavimas. Faktai vis įtikinamiau rodė. koks melagingas yra buržuazinės ekonomikos mokslas apie kapitalo ir darbo interesų tapatybę, apie visuotinę harmoniją bei visuotinę liaudies gerovę, kurios esančios laisvosios konkurencijos pasekmė. Visų šių faktų, kaip ir prancūziškojo bei angliškojo socializmo, kuris buvo jų teorinė, nors ir labai netobula išraiška, jau nebegalima buvo paneigti. Bet senasis, dar neišnykęs, idealistinis istorijos supratimas nežinojo jokios klasių kovos, pagrįstos materialiniais interesais, ir iš viso jokių materialinių interesų. Gamyba ir visi ekonominiai santykiai tebuvo minimi tik tarp kitko, kaip antraeiliai ,.kultūros istorijos“ elementai.
Nauji faktai privertė visą ligšiolinę istoriją tirti iš naujo, ir tuomet paaiškėjo, kad visa ligšiolinė istorija, išskyrus pirmykštę būseną, buvo klasių kovos istorija, kad šios kovojančios tarpusavyje visuomenės klasės kiekvienu atveju yra gamybos ir mainų santykių, žodžiu — savo epochos ekonominių santykių padarinys; taigi, pasirodė, kad kiekvienos epochos ekonominė visuomenės struktūra sudaro realų pagrindą, kuriuo galiausiai ir paaiškinamas visas teisinių bei politinių institucijų, lygiai kaip religinių, filosofinių ir kitokių kiekvieno istorijos laikotarpio pažiūrų antstatas. Hėgelis išlaisvino istorijos supratimą nuo metafizikos, jis sudialektino jį, tačiau jo istorijos supratimas iš esmės buvo idealistinis. Dabar idealizmas buvo išguitas iš savo paskutinės prieglaudos, iš istorijos supratimo; dabar istorijos supratimas pasidarė materialistinis, ir buvo surastas kelias žmonių sąmonei aiškinti iš jų būties, užuot aiškinus jų būtį iš jų sąmonės, kaip tat iki šiol yra buvę.
Dėl to dabar į socializmą žiūrima ne kaip į atsitiktinį vieno ar kito genialaus proto atradimą, bet kaip į neišvengiamą dviejų istoriškai atsiradusių klasių — proletariato ir buržuazijos — kovos išdavą. Jo uždavinys jau yra ne paruošti kiek galima tobulesnę visuomenės sistemą, bet tik tirti istorinį-ekonominį procesą, kurio neišvengiamas padarinys buvo šios klasės su jų tarpusavio kova, ir to proceso sukurtoje ekonominėje padėtyje surasti priemones konfliktui išspręsti. Bet su šiuo materialistiniu istorijos supratimu ligšiolinis socializmas buvo lygiai taip pat nesuderinamas, kaip prancūziškojo materializmo gamtos supratimas buvo nesuderinamas su dialektika ir su naujausiuoju gamtos mokslu. Nors ligšiolinis socializmas ir kritikavo esamą kapitalistinį gamybos būdą ir jo pasekmes, bet jis negalėjo jo išaiškinti, taigi, nesugebėjo su juo ir susidoroti; jis tegalėjo jį tik atmesti kaip niekam tikusį. Kuo labiau jis piktinosi neišvengiamu, esant šiam gamybos būdui, darbininkų klasės išnaudojimu, tuo mažiau jis sugebėjo aiškiai su prasti, kuo šis išnaudojimas pasireiškia ir kaip jis atsiranda. Tuo tarpu svarbu buvo, iš vienos pusės, išaiškinti, kad kapitalistinio gamybos būdo atsiradimas jo istoriniame sąryšyje yra neišvengiamas ir būtinas tam tikram istorijos laikotarpiui, taigi, yra neišvengiamas ir jo žlugimas, o iš antros pusės — atskleisti taip pat vidinį, iki šiol dar neatskleistą šio gamybos būdo pobūdį. Tatai buvo padaryta, atradus antvertę. Buvo įrodyta, kad neapmokėto darbo pasisavinimas sudaro pagrindinę kapitalistinio gamybos būdo ir iš jo kylančio darbininkų išnaudojimo formą; kad net tuo atveju, kai kapitalistas už savo darbininko darbo jėgą sumoka pilną vertę, kurią ji kaip prekė turi prekių rinkoje, jis vis dėlto išspaudžia iš tos jėgos didesnę vertę, negu už ją yra sumokėjęs, ir kad ši antvertė galų gale sudaro vertės sumą, iš kurios turtingųjų klasių rankose susikaupia nuolat auganti kapitalo masė. Taigi, buvo išaiškinta, kaip vyksta kapitalistinė gamyba, taip pat kaip susidaro kapitalas.
Šie du didieji atradimai — materialistinis istorijos supratimas ir kapitalistinės gamybos paslapties atskleidimas antverte — yra Markso nuopelnas. Šių atradimų dėka socializmas tapo mokslu, ir dabar visų pirma iškyla reikalas išvystyti šį mokslą toliau, kreipiant dėmesį į visas jo detales bei vidaus ryšius.
Išnašos
[1] Mokslo išsivystymo Aleksandrijos laikotarpis apima laiką nuo III amžiaus prieš m. e. iki VI amžiaus m. e. ir savo pavadinimą yra gavęs nuo Egipto miesto Aleksandrijos (Viduržemio jūros pakraštyje), kuri anais laikais buvo vienas iš stambiausių tarptautinių ūkinių santykių centrų. Aleksandrijos laikotarpiu smarkiai išsivystė eilė mokslo šakų: matematika (Euklidas ir Archimedas), geografija, astronomija, anatomija, fiziologija ir kt.