Friedrich Engels
Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą
Materialistinis istorijos supratimas remiasi tuo teiginiu, kad gamyba, o po gamybos ir jos produktų mainai, sudaro kiekvienos visuomeninės santvarkos pagrindą, kad kiekvienoje istoriškai pasireiškiančioje visuomenėje produktų paskirstymas, o kartu su juo ir socialinis visuomenės susiskirstymas klasėmis ar luomais, vyksta priklausomai nuo to, kas ir kaip gaminama ir kaip vyksta šių gamybos produktų mainai. Iš to išeina, kad visų visuomeninių pasikeitimų bei politinių perversmų pagrindinių priežasčių reikia ieškoti ne žmonių galvose, ne jų augančiame amžinosios tiesos ir teisingumo supratime, bet gamybos ir mainų būdo kitimuose; jų reikia ieškoti ne atitinkamos epochos filosofijoje, bet jos ekonomijoje. Atbundąs supratimas, jog esamoji visuomeninė santvarka yra neprotinga ir neteisinga, jog „tai, kas protinga, virto nesąmone, gėris — kančia“[1], tėra tik ženklas to, kad gamybos metoduose ir mainų formose visai nepastebimai įvyko pasikeitimų, su kuriais jau nebesiderina visuomeninė santvarka, sukirpta pagal senąsias ekonomines sąlygas. Tuo drauge pasakoma, kad ir surastoms blogybėms pašalinti priemonės — daugiau ar mažiau išsivysčiusios — turi atsirasti pačiuose pasikeitusiuose gamybos santykiuose. Šias priemones reikia ne išgalvoti, bet, protu vadovaujantis, jas atrasti esamuose materialiniuose gamybos faktuose.
Taigi, kaip po viso to yra su šiuolaikiniu socializmu?
Jau kone visų pripažinta, kad esamąją visuomenės santvarką sukorė dabar viešpataujančioji klasė, buržuazija. Buržuazijai būdingas gamybos būdas, nuo Markso laikų vadinamas kapitalistiniu gamybos būdu, nesiderino su vietinėmis bei luominėmis privilegijomis, kaip ir su asmeniniais feodalinės santvarkos tarpusavio ryšiais; buržuazija sugriovė feodalinę santvarką ir ant jos griuvėsių sukūrė buržuazinę visuomenės santvarką, laisvosios konkurencijos, laisvo kilnojimosi, prekių savininkų lygiateisiškumo ir visokių kitokių buržuazinių puikumėlių viešpatiją. Kapitalistinis gamybos būdas dabar galėjo laisvai vystytis. Nuo to laiko, kai garas ir naujoji mašininė gamyba senąją manufaktūrą pavertė stambiąja pramone, buržuazijai vadovaujant sukurtos gamybinės jėgos vystėsi lig tol negirdėtu greičiu ir lig tol neregėtu mastu. Bet kaip savo laiku manufaktūra ir jos įtakoje ištobulėję amatai suėjo į konfliktą su feodaliniais cechų pančiais, taip ir stambioji pramonė aukštesnėje savo išsivystymo pakopoje sueina i konfliktą su siaurais rėmais, į kuriuos ją yra įspraudęs kapitalistinis gamybos būdas. Naujosios gamybinės jėgos jau visa galva peraugo buržuazinę jų naudojimo formą. Ir šis konfliktas tarp gamybinių jėgų ir gamybos būdo nėra konfliktas, kuris tėra tik žmonių iš galvotas, kaip kad gimtosios žmogaus nuodėmės konfliktas su dieviškuoju teisingumu, bet jis egzistuoja iš tikrųjų, objektyviai, už mūsų, nepriklausomai nuo valios ar elgesio net tų žmonių, kurie tą konfliktą sukėlė. Šiuolaikinis socializmas yra ne kas kita, kaip šio faktinio konflikto atspindys mintyse, kaip idealinis jo atspindys visų pirma galvose tos klasės, kuri kenčia nuo jo betarpiškai, — darbininkų klasės.
Kuo gi pasireiškia šis konfliktas?
Prieš atsirandant kapitalistinei gamybai, vadinasi, viduriniais amžiais, visur buvo smulkioji gamyba, kurios pagrindą sudarė darbo žmonių privatinė nuosavybė gamybos priemonėms; kaime vyravo smulkus laisvųjų valstiečių ar baudžiauninkų žemės ūkis, o miestuose — amatai. Darbo priemonės — žemė, žemei dirbti įrankiai, dirbtuvės, amatininkų instrumentai — buvo atskirų asmenų darbo priemonės, skirtos tik individualiai naudotis, tad, aišku, buvo smulkios, mažutės, ribotos. Bet kaip tik todėl jos ir priklausė, kaip taisyklė, pačiam gamintojui. Šias suskaldytas, smulkias gamybos priemones sukoncentruoti, išplėsti, paversti jas galingai veikiančiais šiuolaikiniais gamybos svertais kaip tik buvo kapitalistinio gamybos būdo ir jo nešėjos — buržuazijos — istorinis vaidmuo. Kaip ji, pradedant nuo XV amžiaus, istoriškai atliko šį vaidmenį trijose įvairiose gamybos pakopose: paprastos kooperacijos, manufaktūros ir stambiosios pramonės, — smulkiai aprašė Marksas „Kapitalo“ ketvirtojoje dalyje. Bet buržuazija, kaip Markso ten pat įrodyta, negalėjo paversti tų ribotų gamybos priemonių galingomis gamybinėmis jėgomis, nepaversdama jų iš atskiro žmogaus vartojamų gamybos priemonių visuomeninėmis, tik bendrai žmonių masės vartojamomis gamybos priemonėmis. Verptuvo, rankinių audžiamųjų staklių, kalvio kūjo vietą užėmė verpiamoji mašina, mechaninės audžiamosios staklės, garinis kūjis; vietoje mažų dirbtuvėlių atsirado didžiuliai fabrikai, reikalaują bendro šimtų ir tūkstančių darbininkų darbo. Kaip gamybos priemonės, taip ir pati gamyba iš eilės atskirų veiksmų virto eile visuomeninių veiksmų, o gaminiai — iš atskiro žmogaus gaminių visuomeniniais gaminiais. Verpalai, audiniai, metalo dirbiniai, kurie dabar išeina iš fabriko, yra produktas bendro darbo daugelio darbininkų, per kurių rankas jie iš eilės turėjo pereiti, kol buvo pagaminti. Nė vienas atskirai paimtas darbininkas negali apie juos pasakyti: „Tai aš padariau, tai mano gaminys“.
Tačiau ten, kur pagrindinę gamybos formą sudaro gaivališkas, pamažu, be jokio plano atsiradęs darbo pasidalijimas visuomenėje, ten jis neišvengiamai suteikia produktams formą prekių, kurių tarpusavio mainai, pirkimas ir pardavimas, įgalina atskirus gamintojus tenkinti įvairias savo reikmes. Viduriniais amžiais taip ir buvo. Pavyzdžiui, valstietis parduodavo amatininkui žemės ūkio produktą ir pirkdavosi iš jo amatininkiškų dirbinių. Į šią atskirų gamintojų, prekių gamintojų, visuomenę ir įsiterpė naujas gamybos būdas. Tarp gaivališko, neplaningo darbo pasidalijimo, viešpatavusio visoje visuomenėje, jis nustatė darbo pasidalijimą, planingai organizuotą kiekviename atskirame fabrike; greta atskirų smulkių gamintojų gamybos atsirado visuomeninė gamyba. Vieni ir kiti gaminiai buvo parduodami toje pačioje rinkoje, taigi, bent apytikriai vienodomis kainomis. Bet planinga organizacija pasirodė galingesnė už gaivališką darbo pasidalijimą; visuomeninio darbo pagrindu dirbą fabrikai savo dirbinius gamino pigiau, negu pavieniai smulkūs gamintojai. Atskirų gamintojų gamyba pralaimėdavo visose srityse vienoje po kitos, visuomeninė gamyba revoliucionizavo visą senąjį gamybos būdą. Tačiau šis revoliucinis visuomeninės gamybos pobūdis taip menkai tebuvo suprastas, kad, priešingai, ji buvo įvedama kaip priemonė prekinei gamybai kelti bei skatinti. Ji atsirado tiesioginiame sąryšyje su tam tikrais, jau anksčiau buvusiais prekių gamybos ir mainų svertais: pirklių kapitalu, amatais ir samdomuoju darbu. Kadangi ji pasireiškė kaip nauja prekinės gamybos forma, tai prekinei gamybai būdingos pasisavinimo formos liko visiškai galioti taip pat ir jai.
Esant tokiai prekinės gamybos formai, kokia buvo išsivysčiusi viduriniais amžiais, net negalėjo kilti klausimas, kam turįs priklausyti darbo vaisius. Pavienis gamintojas paprastai jį gamino iš savos, dažnai jo paties pasigamintos žaliavos, savomis darbo priemonėmis ir savo ar savo šeimos rankomis. Tokiam gamintojui nebuvo jokio reikalo savintis savo paties gaminių; jie priklausė jam savaime. Taigi, nuosavybės teisė į gaminius buvo paremta savuoju darbu. Net ten, kur buvo naudojamasi svetima pagalba, ji, kaip taisyklė, vaidino antraeilį vaidmenį, ir dažnai už ją greta darbo užmokesčio būdavo atlyginama dar kitokiu būdu: cecho mokinys ir pameistrys dirbdavo ne tiek už maistą ir algą, kiek tam, kad išmoktų amato ir įsigytų savarankiško meistro vardą. Ir štai prasidėjo gamybos priemonių telkimas į dideles dirbtuves bei manufaktūras, jų pavertimas faktiškai visuomeninėmis gamybos priemonėmis. Bet su šiomis visuomeninėmis gamybos priemonėmis ir gaminiais buvo elgiamasi taip, lyg jie ir toliau būtų atskirų asmenų gamybos priemonės bei gaminiai. Jei lig šiol darbo priemonių savininkas savinosi gaminį, nes jis, kaip taisyklė, buvo jo paties gaminys, o svetimas pagalbinis darbas buvo išimtis, tai dabar darbo priemonių savininkas ir toliau tebesisavino gaminį, nors tai jau nebebuvo jo, bet išimtinai svetimo darbo produktas. Tuo būdu dabar visuomeninio darbo produktus pradėjo savintis ne tie, kurie iš tikrųjų leido į darbą gamybos priemones ir faktiškai tuos produktus gamino, bet kapitalistas. Gamybos priemonės ir gamyba iš esmės pasidarė visuomeninės. Bet jos tebėra pajungtos tai pasisavinimo formai, kurios prielaidą sudaro privatinė atskirą asmenų gamyba, taigi, kai kiekvienas yra savojo gaminio savininkas ir jį neša į rinką. Gamybos būdas pajungiamas šiai pasisavinimo formai, nors jis panaikina jos prielaidą(2). Šiame prieštaravime, kuris naujam gamybos būdui suteikia kapitalistinį jo pobūdį, jau užuomazgoje glūdi visos dabarties kolizijos. Kuo labiau naujasis gamybos būdas įsigalėjo visose lemiamose gamybos šakose ir visose ekonominiu požiūriu pirmaujančiose šalyse ir tuo pačiu išstūmė iki nežymių likučių individualinę gamvbą, tuo aštriau turėjo pasireikšti visuomeninės gamybos nesuderinamumas su kapitalistiniu pasisavinimu.
Pirmieji kapitalistai, kaip matėme, samdomojo darbo formą jau rado egzistuojančią. Bet samdomasis darbas teegzistavo kaip išimtis, kaip šalutinis, pagalbinis užsiėmimas, kaip pereinamoji padėtis. Žemdirbys, kuris kartkarčiais eidavo padieniu, turėjo sklypelį nuosavos žemės, iš kurios jis su dideliu vargu galėjo išsimaitinti. Cechų įstatai rūpinosi, kad šiandieninis pameistrys ryt išeitų į meistrus. Bet visa tai pasikeitė, kai tik gamybos priemonės virto visuomeninėmis ir susikoncentravo kapitalistų rankose. Smulkaus individualaus gamintojo gamybos priemonės ir gaminiai vis labiau ir labiau neteko savo vertės; jam nieko kito nebeliko, kaip parsisamdyti kapitalistui. Samdomasis darbas, kuris anksčiau buvo išimtis ir pagalbinis užsiėmimas, virto visos gamybos taisykle ir pagrindine forma; iš seniau šalutinio jis dabar virto vieninteliu darbininko užsiėmimu. Laikinas samdinys pasidarė samdomuoju darbininku iki gyvos galvos. Be to, tokių samdomųjų iki gyvos galvos darbininkų masė dar nepaprastai pagausėjo, vienu metu žlugus feodalinei santvarkai, paleidus feodalų palydas, išvarius valstiečius iš jų sodybų ir t.t. Įvyko visiškas skilimas tarp gamybos priemonių, sukoncentruotų kapitalistų rankose, iš vienos pusės, ir gamintojų, netekusių visko, išskyrus savo darbo jėgą, iš antros pusės. Prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinio pasisavinimo iškyla aikštėn kaip antagonizmas tarp proletariato ir buržuazijos.
Mes matėme, kad kapitalistinis gamybos būdas įsiterpė į visuomenę, kurią sudarė atskiri prekių gamintojai, tarp kurių visuomeninis ryšys buvo palaikomas jų gaminių mainais. Bet kiekvienos prekių gamyba pagrįstos visuomenės ypatybė yra ta, kad joje gamintojai netenka galios tvarkyti savo pačių visuomeninius santykius. Kiekvienas gamina kas sau, savo atsitiktinėmis gamybos priemonėmis ir savo asmeniškiems mainų reikalams. Niekas nežino, kiek jo gaminamos rūšies prekių pasirodys rinkoje, kokia iš viso bus jų paklausa; niekas nežino, ar jo individualaus darbo gaminys tikrai suras vartotojų, ar išsimokės jo gamybos išlaidos, ar, aplamai, jis bus parduotas. Visuomeninėje gamyboje viešpatauja anarchija. Bet prekių gamyba, kaip ir kiekviena kita gamybos forma, turi savo ypatingus, jai vienai būdingus, nuo jos neatskiriamus dėsnius, ir šie dėsniai prasiskina sau kelią, nepaisant anarchijos, pačioje anarchijoje, jos dėka. Jie pasireiškia vienintelėje išlikusioje visuomeninio ryšio formoje, mainuose, ir veikia atskirus gamintojus kaip priverstiniai konkurencijos dėsniai. Taigi, pradžioje jie nežinomi net patiems gamintojams ir turi būti tik palaipsniui, ilgu prityrimu jų pačių atrasti. Taigi, jie įsigali be gamintojų ir prieš gamintojus, kaip aklai veikią natūralūs jų gamybos formos dėsniai. Gaminys valdo gamintojus.
Vidurinių amžių visuomenėje, ypač pirmaisiais šimtmečiais, gamyba buvo nukreipta daugiausia į asmeninį vartojimą. Ji tenkino daugiausia tik gamintojo ir jo šeimos reikmes. O kur egzistavo asmeninės priklausomybės santykiai, sakysime, kaime, gamyba tenkino ir feodalo reikmes. Taigi, čia mainų nebūdavo, ir gaminiai dėl to neįgaudavo prekių pobūdžio. Valstiečio šeima gamindavosi beveik viską, kas jai buvo reikalinga: įrankius ir drabužius, lygiai kaip ir maisto produktus. Gaminti pardavimui ji pradėjo tik „tuomet, kai jos gamyboje, patenkinus jos suvartojimą ir apmokėjus natūralines prievoles feodalui, ėmė rastis gaminių perteklius; šis perteklius, mestas visuomeniniams mainams, skirtas parduoti, tapo preke. Miestų amatininkai turėjo, žinoma, jau iš pat pradžių gaminti mainams. Bet ir jie pasigamindavo patys didesnę dalį sau reikalingų daiktų; jie turėjo daržus ir nedidelius laukus, savo gyvulius ganydavo bendruomenės miške, iš kurio jie, be to, gaudavo statybinę medžiagą ir kurą; moterys verpė linus, vilnas ir t. t. Gamyba mainams, prekių gamyba buvo tik beatsirandanti. Iš čia — riboti mainai, ribota rinka, stabilus gamybos būdas, vietinis uždarumas išorinio pasaulio atžvilgiu, susivienijimas vietiniuose rėmuose, marka(3) kaime, cechas mieste.
Bet prekių gamybai besiplečiant, ir ypač atsiradus kapitalistiniam gamybos būdui, pradėjo atvirai ir galingai reikštis lig šiol snaudę prekių gamybos dėsniai. Senieji ryšiai buvo išklibinti, senosios pertvaros sugriautos, gamintojai vis labiau ir labiau virto nepriklausomais, pavieniais prekių gamintojais. Visuomeninės gamybos anarchija iškilo aikštėn, įgaudama vis aštresnį ir aštresnį pobūdį. Tačiau svarbiausias įrankis, kuriuo kapitalistinis gamybos būdas didino šią anarchiją visuomeninėje gamyboje, buvo tiesioginė anarchijos priešybė, būtent: augąs gamybos, kaip visuomeninės gamybos, organizavimas kiekvienoje atskiroje gamybos įmonėje. Šiuo svertu kapitalistinis gamybos būdas padare galą senajam taikiam stabilumui. Įsiskverbęs į kurią nors pramonės šaką, jis vijo iš jos lauk senuosius gamybos metodus, įsigalėdamas amatuose, jis naikino senąjį amatą. Darbo laukas pasidarė kovos lauku. Didieji geografiniai atradimai ir sekusi po jų kolonizacija daug kartų padidino rinkas prekėms ir pagreitino amatų pavirtimą manufaktūra. Kilo kova ne tik tarp atskirų vietinių gamintojų; vietinės kovos savo ruožtu išaugo į nacionalines kovas, į prekybinius XVII ir XVIII amžių karus. Pagaliau stambioji pramonė ir pasaulinės rinkos atsiradimas padarė šią kovą visuotinę ir kartu negirdėtai smarkią. Santykiuose tarp atskirų kapitalistų, kaip ir tarp ištisų pramonės šakų bei ištisų šalių, egzistencijos klausimą nulemia tai, ar jie turi patogias — natūralines arba dirbtinai sukurtas — gamybos sąlygas. Nugalėtieji negailestingai pašalinami. Tai yra darviniška kova dėl atskiro būvio, su padidintu įnirtimu perkelta iš gamtos į visuomenę. Natūrali gyvulio būklė pasireiškia kaip aukščiausias žmogaus išsivystymo laipsnis. Prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinio pasisavinimo dabar pasireiškia kaip priešingumas tarp gamybos organizavimo atskirame fabrike ir gamybos anarchijos visoje visuomenėje.
Kapitalistinis gamybos būdas, pasireikšdamas šiomis dviem dėl jo kilmės jam būdingo prieštaravimo formomis, juda be išeities, darydamas aną „ydingą ratą“, kurį atrado jame jau Furjė. Furjė, žinoma, tuo laiku dar negalėjo matyti, kad šis ratas pamažu siaurėja, kad gamybos judėjimas daugiau panašus į spiralę ir, panašiai kaip planetų judėjimas, turi baigtis susidūrimu su centru. Gamybos visuomeninės anarchijos varomoji jėga nuolat paverčia didelę žmonių daugumą proletarais, o proletariato masės galų gale padarys pagaliau galą gamybos anarchijai. Ta pati gamybos socialinės anarchijos varomoji jėga paverčia stambiosios pramonės mašinų sugebėjimą be galo tobulėti privalomu dėsniu kiekvienam atskiram pramonės kapitalistui, dėsniu, kuris jį verčia nuolat tobulinti savo mašinas arba žūti. Bet tobulinti mašinas reiškia daryti nereikalingą tam tikrą žmonių darbo kiekį. Jei mašinų įvedimas ir išplitimas reiškė, kad milijonus rankų darbo darbininkų išstumia nedidelis mašinas aptarnaujančių darbininkų skaičius, tai mašinų tobulėjimas reiškia vis didėjantį ir didėjantį pačių mašininio darbo darbininkų išstūmimą ir pagaliau atsiradimą tokios samdomųjų darbininkų pasiūlos, kuri viršija jų vidutinę paklausą iš kapitalo pusės. Ši bedarbių masė sudaro tikrą rezervinę pramonės armiją, kaip esu ją pavadinęs dar 1845 metais(4), pasirengusią patarnauti pramonei, kai ji dirba pilnu įtempimu, ir išmetamą į gatvę, kai po pakilimo seka neišvengiamas krachas; ši armija visuomet buvo ir yra švininis svarstis prie darbininkų klasės kojų jos kovoje dėl būvio su kapitalu, darbo užmokesčio reguliatorius, palaikąs jį žemame, kapitalistų reikalus atitinkančiame lygyje. Taigi išeina, kad mašina, Markso žodžiais betariant, darosi galingiausiu kapitalo ginklu prieš darbininkų klasę, kad darbo įrankis tolydžio išmuša iš darbininko rankų jo pragyvenimo šaltinį, kad paties darbininko gaminys pavirsta įrankiu darbininkui pavergti. Dėl to darbo priemonių ekonominimas yra nuo pat pradžių kartu ir beatodairiškiausias darbo jėgos eikvojimas ir normalių darbo sąlygų naikinimas; mašina, ta galingiausioji priemonė darbo laikui sutrumpinti, tampa tikriausia priemone tam, kad visą darbininko ir jo šeimos gyvenimą paverstų darbo laiku kapitalo vertei didinti. Taigi, pernelyg didelis vienų apkrovimas darbu nulemia kitų nedarbą, ir stambioji pramonė, kuri po visą žemės rutulį ieško naujų vartotojų, pas save namie darbininkų masių suvartojimo lygį apriboja iki bado minimumo, tuo būdu griaudama savąją vidaus rinką. „Dėsnis, kuris palaiko pusiausvyrą tarp santykinio gyventojų pertekliaus, arba pramonės rezervinės armijos, ir kapitalo sukaupimo masto bei energijos, prikala darbininką prie kapitalo stipriau, negu Hefesto kūjis prikalė Prometėją prie uolos. Jis sąlygoja skurdo sukaupimą, atitinkantį kapitalo sukaupimą. Taigi, turto sukaupimas viename poliuje yra tuo pačiu metu skurdo, darbo kančios, vergovės, tamsumo, subarbarėjimo ir moralinio nusmukime sukaupimas priešingame poliuje, t. y. toje klasėje, kuri savąjį produktą gamina kaip kapitalą“ (Marksas, „Kapitalas“, 671 psl.)[5]. Laukti iš kapitalistinio gamybos būdo kitokio produktų paskirstymo reikštų reikalauti, kad baterijos elektrodai, būdami su ja sujungti, neskaidytų vandens ir neskirtų teigiamajame poliuje deguonies, o neigiamajame — vandenilio.
Mes matėme, kaip dėl gamybos anarchijos visuomenėje iki aukščiausio laipsnio pakeltas moderniųjų mašinų sugebėjimas tobulėti virsta privalomu įstatymu atskiriems pramonės kapitalistams, verčiančiu juos nuolat gerinti savo mašinas, nuolat kelti jų gamybinį pajėgumą. Tokiu pat privalomu įstatymu virsta jiems ir paprastas faktiškas galimumas plėsti savo gamybos mastą. Nepaprastai didelis stambiosios pramonės sugebėjimas plėstis, prieš kurį dujų plėtrumas tėra tikras vaikų žaislas, iškyla dabar prieš mūsų akis kaip reikalas plėsti šią pramonę ir kokybiškai ir kiekybiškai, nepaisant jokio atoveikio. Atoveikį sudaro suvartojimas, pardavimas, rinkos stambiosios pramonės gaminiams. Bet rinkų plėtrumą, ekstensyvų ir intensyvų, visų pirma tvarko visai kiti dėsniai, kurie veikia toli gražu ne taip energingai. Rinkų plėtimasis nebegali suspėti paskui gamybos plėtimąsi. Susidūrimas darosi nebeišvengiamas, ir kadangi jis negali išspręsti konflikto tol, kol nėra susprogdinęs paties kapitalistinio gamybos būdo, tai jis darosi periodinis. Kapitalistinė gamyba pagimdo naują „ydingą ratą“.
Ir iš tikrųjų, nuo 1825 metų, kada ištiko pirmoji bendroji krizė, visas pramonės ir prekybos pasaulis, visų civilizuotųjų tautų ir jų daugiau ar mažiau barbariškų priedėlių gamyba ir mainai apytikriai kas dešimtį metų iškrypsta iš vėžių. Prekyba sustoja, rinkas perpildo masė prekių, kurioms trūksta pirkėjų, grynas pinigas išnyksta iš apyvartos, kreditas nutrūksta, fabrikai sustoja, darbininkų masėms stinga pragyvenimo priemonių, nes per daug jų pagaminta, bankrotas seka bankrotą, varžytynės varžytynes. Sustingimas tęsiasi daug metų, gamybinės jėgos ir produktai be skaičiaus eikvojami ir naikinami, kol susikaupusios prekių masės, daugiau ar mažiau nuvertintos, pagaliau išparduodamos, ir gamyba bei mainai pamažu vėl išsijudina. Šis judėjimas palaipsniui greitėja, pereina į risčią, pramonės risčia virsta šuoliais, šie vėl išsivysto iki nesuvaldomo karjero, tikrų pramonės, prekybos, kredito ir spekuliacijos lenktynių su kliūtimis, kad pagaliau po pramuštgalviškiausių šuolių vėl atsidurtų kracho bedugnėje. Ir taip vis iš naujo. Nuo 1825 metų mes pergyvenome tatai jau penkis kartus ir šiuo momentu (1877 m.) pergyvename šeštą kartą. Šių krizių pobūdis yra tiek ryškus, kad Furjė apibrėžė jas visas vienu kartu, pirmąją iš jų pavadindamas crise plèthorique, krize dėl pertekliaus.
Krizių metu prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinio pasisavinimo prieina prievartini sprogimą. Prekių cirkuliacija kuriam laikui sustoja; cirkuliacijos priemonė — pinigai — tampa cirkuliacijos stabdžiu; visi prekių gamybos ir cirkuliacijos dėsniai apverčiami aukštyn kojomis. Ekonominė kolizija pasiekia savo aukščiausią laipsnį: gamybos būdas sukyla prieš mainų būdą.
Faktą, kad visuomeninė gamybos organizacija fabriko viduje pasiekė tokį išsivystymo laipsnį, jog ji ėmė nebesiderinti su greta jos ir virš jos esančia gamybos anarchija visuomenėje, — šį faktą gauna pajusti patys kapitalistai dėl priverstinės kapitalų koncentracijos, kuri krizių metu vyksta daugelio stambių ir dar didesnio skaičiaus smulkių kapitalistų susmukimo sąskaita. Visas kapitalistinio gamybos būdo mechanizmas sutrinka, jo paties sukurtų gamybinių jėgų spaudžiamas. Jis jau nebegali visos gamybos priemonių masės paversti kapitalu; jos guli nevartojamos, ir kaip tik dėl to lieka be darbo ir rezervinė pramonės darbininkų armija. Gamybos priemonių, pragyvenimo priemonių, kapitalo disponuojamų darbininkų, — visų gamybos ir visuotinės gerovės elementų, yra perteklius. Bet, anot Furjės, šis „perteklius darosi skurdo ir trūkumų šaltiniu“, nes kaip tik jis ir kliudo gamybos ir pragyvenimo priemones paversti kapitalu. O tai todėl, kad kapitalistinėje visuomenėje gamybos priemonės negali pradėti veikti kitaip, kaip pirma paverstos kapitalu, t. y. priemone žmogaus darbo jėgai išnaudoti. Tarsi šmėkla stovi tarp gamybos bei pragyvenimo priemonių, iš vienos pusės, ir darbininkų, iš antros — būtinumas paversti šias priemones kapitalu. Šis būtinumas vienas tekliudo sujungti daiktinius ir asmeninius gamybos svertus; jis vienas tetrukdo gamybos priemonėms veikti, o darbininkams dirbti ir gyventi. Taigi, iš vienos pusės, kapitalistinis gamybos būdas pasirodo nebesugebąs toliau valdyti šių gamybinių jėgų. Antra vertus, šios gamybinės jėgos pačios su vis didėjančia galia siekia panaikinti tą prieštaravimą, išsivaduoti nuo viso to, kas joms būdinga kaip kapitalui, siekia faktiško jų kaip visuomeninių gamybinių jėgų pobūdžio pripažinimo.
Šis smarkiai augančių gamybinių jėgų priešinimasis savo kapitalistiniam pobūdžiui, šis nuolat augąs būtinumas pripažinti visuomeninę jų prigimtį verčia pačią kapitalistų klasę vis labiau ir labiau, kiek tatai, esant kapitalistiniams santykiams, iš viso yra galima, elgtis su jomis, kaip su visuomeninėmis gamybinėmis jėgomis. Tiek pramonės pakilimo laikotarpis su savo neribotai išpūstu kreditu, tiek ir pats krachas, žlugdąs stambias kapitalistines įmones, atveda į tokią gamybos priemonių didesnių masių suvisuomeninimo formą, kurią mes sutinkame įvairios rūšies akcinėse bendrovėse. Kai kurios iš šių gamybos ir susisiekimo priemonių iš esmės yra tokios milžiniškos, kad jos, kaip, pavyzdžiui, geležinkeliai, daro negalimą kiekvieną kitą kapitalistinio išnaudojimo formą. Tam tikroje išsivystymo pakopoje ir šios formos jau nebepakanka; visi vienos kurios šalies tos pačios pramonės šakos stambieji gamintojai susijungia į vieną „trestą“ — sąjungą gamybai reguliuoti. Jie nustato bendrą visos gamybos kiekį, pasiskirsto jį tarp savęs ir taip primeta iš anksto nustatytą pardavimo kainą. Bet kadangi tokie trestai, reikalams pašlijus, dažniausiai išyra, tai tuo pačiu jie paskatina prie dar koncentruotesnio suvisuomeninimo: ištisa pramonės šaka paverčiama viena didžiule akcine bendrove, konkurencija šalies viduje užleidžia vietą šios bendrovės monopoliui tos šalies viduje. Taip yra buvę dar 1890 metais su Anglijos šarmų gamyba, kuri, susijungus visiems 48 stambiesiems fabrikams, perėjo į rankas vienintelės, vieno centro vadovaujamos bendrovės, turinčios 120 milijonų markių kapitalą.
Trestuose laisva konkurencija virsta monopoliu, o neplaninga kapitalistinės visuomenės gamyba kapituliuoja prieš planingą ateinančios socialistinės visuomenės gamybą. Tiesa, pradžioje dar tik kapitalistų naudai. Bet čia išnaudojimas tampa taip aiškus, kad jis turi žlugti. Nė viena tauta nesutiktų ilgai pakęsti, kad gamybai vadovautų trestai, kai visą visuomenę atvirai išnaudoja nedidelė gauja asmenų, gyvenančių iš kuponų karpymo.
Šiaip ar taip, su trestais ar be jų, valstybė, kaip oficialus kapitalistinės visuomenės atstovas, turi(6) pagaliau perimti vadovavimą gamybai. Šis būtinumas tapti valstybės nuosavybe iškyla visų pirma stambioms susisiekimo priemonėms: paštui, telegrafui, geležinkeliams.
Jei krizės parodė buržuazijos nesugebėjimą toliau valdyti šiuolaikines gamybines jėgas, tai stambiųjų gamybos įmonių ir susisiekimo priemonių perėjimas į akcinių bendrovių, trestų ir valstybės rankas parodo buržuazijos nereikalingumą tam tikslui. Visas visuomenines kapitalisto funkcijas dabar atlieka samdomieji tarnautojai. Patiems kapitalistams nebeliko kitos visuomeninės veiklos, kaip rinkti pelną, karpyti kuponus ir lošti biržoje, kur įvairūs kapitalistai atiminėja vienas iš kito kapitalus. Kapitalistinis gamybos būdas, išstūmęs pirmiausia darbininkus, dabar išstumia ir pačius kapitalistus, tiesa, tuo tarpu dar ne į rezervinę pramonės armiją, bet į nereikalingų gyventojų kategoriją.
Tačiau nei perėjimas į akcinių bendrovių ir trestų rankas, nei pavertimas valstybės nuosavybe nepanaikina kapitalistinio gamybinių jėgų pobūdžio. Akcinių bendrovių ir trestų atžvilgiu tatai yra aišku. O šiuolaikinė valstybė tėra juk tik tokia organizacija, kurią sukuria sau buržuazinė visuomenė, kad apsaugotų bendras išorines kapitalistinio gamybos būdo sąlygas tiek nuo darbininkų, tiek ir nuo atskirų kapitalistų pasikėsinimų. Šiuolaikinė valstybė, kokia bebūtų jos forma, iš esmės yra kapitalistinė mašina, kapitalistų valstybė, idealus visuminis kapitalistas. Kuo daugiau gamybinių jėgų paims ji savo nuosavybėn, tuo labiau pavirs ji tikru visuminiu kapitalistu, tuo daugiau piliečių ji išnaudos. Darbininkai pasiliks samdomaisiais darbininkais, proletarais. Kapitalistiniai santykiai ne panaikinami, bet, atvirkščiai, prieina kraštutines ribas, pasiekia aukščiausią tašką. Bet aukščiausiame taške įvyksta perversmas. Valstybinė gamybinių jėgų nuosavybė konflikto neišsprendžia, bet joje slypi formali priemonė, galimybė jam išspręsti.
Šis išsprendimas tegali pasireikšti tik tuo, kad visuomeninė šiuolaikinių gamybinių jėgų prigimtis iš tikrųjų bus pripažinta, taigi, kad gamybos, pasisavinimo ir mainų būdas bus suderintas su visuomeniniu gamybos priemonių pobūdžiu. O tatai gali įvykti tik tuo būdu, kad visuomenė atvirai ir be jokių aplinkinių kelių paims savo valdžion gamybines jėgas, peraugusias visokį kitokį valdymą, išskyrus visuomeninį. Tuo pačiu visuomeninis gamybos priemonių bei gaminių pobūdis, kuris dabar krypsta prieš pačius gamintojus ir periodiškai sukrečia gamybos bei mainų būdą, įsigalėdamas kaip aklai veikiąs gamtos dėsnis, smurtingai ir griaunamai, — šis visuomeninis pobūdis gamintojų bus visiškai sąmoningai išnaudotas ir iš trukdymo bei periodinių krachų priežasties pavirs galingiausiu pačios gamybos svertu.
Visuomeninės jėgos, kaip ir gamtos jėgos, veikia aklai, smurtingai, griaunamai, kol mes jų nepažįstame ir su jomis nesiskaitome. Bet jei mes kartą jas pažinome, supratome jų veikimą, jų kryptį ir įtaką, tai tik nuo mūsų pačių priklauso vis labiau ir labiau pajungti jas savo valiai ir, jas panaudojant, pasiekti savo tikslus. Ir tai ypač liečia šiuolaikines milžiniškas gamybines jėgas. Kol mes atkakliai vengiame suprasti tų jėgų prigimtį ir pobūdį, — o tokiam supratimui priešinasi kapitalistinis gamybos būdas ir jo gynėjai, — tol gamybinės jėgos veikia nepaisydamos mūsų, prieš mus, tol jos mus valdo, kaip tatai smulkiai buvo išdėstyta aukščiau. Bet kartą supratus jų prigimtį, asocijuotų gamintojų rankose jos iš demoniškų valdovų gali virsti klusniais tarnais. Čia tas pats skirtumas, koks yra palyginus naikinamąją elektros jėgą audros žaibe ir suvaldytą elektrą telegrafo aparate ir lanko lempoje; tas pats skirtumas, kaip tarp gaisro ir žmogaus reikalams tarnaujančios ugnies. Kai su šiuolaikinėmis gamybos jėgomis bus elgiamasi pagal suprastą pagaliau jų prigimtį, visuomeninė gamybinė anarchija bus pakeista visuomenišku planingu gamybos reguliavimu, ir ji patenkins tiek visos visuomenės, tiek ir kiekvieno atskiro jos nario reikmes. Tada kapitalistinis pasisavinimo būdas, kuriam esant gaminys pirmiau pavergia gamintoją, o vėliau ir pasisavintoją, bus pakeistas nauju pasisavinimo būdu, pagrįstu pačia šiuolaikinių gamybos priemonių prigimtimi: iš vienos pusės, tiesioginiu visuomeniniu gaminių, kaip priemonių gamybai išlaikyti ir plėsti, pasisavinimu, iš antros pusės — tiesioginiu individualiniu gaminių, kaip pragyvenimo ir malonumų priemonių, pasisavinimu.
Kapitalistinis gamybos būdas, vis labiau ir labiau paversdamas didžiulę gyventojų daugumą proletarais, sukuria jėgą, kuri, vengdama gresiančios jai pražūties, yra priversta šį perversmą įvykdyti. Vis labiau ir labiau versdamas imti valstybės nuosavybėn stambiąsias suvisuomenintas gamybos priemones, kapitalizmas pats nurodo kelią šiam perversmui įvykdyti. Proletariatas ima valstybinę valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe. Bet tuo pačiu jis naikina pats save kaip proletariatą, tuo pačiu jis naikina visus klasinius skirtumus ir klasinius priešingumus, o kartu ir valstybę kaip valstybę. Buvusiai ir tebesančiai lig šiol visuomenei, judančiai klasiniuose priešingumuose, buvo reikalinga valstybė, t. y. išnaudotojų klasės organizacija jos išorinėms gamybos sąlygoms palaikyti, vadinasi, ypačiai prievarta išlaikyti išnaudojamajai klasei esamo gamybos būdo nustatomose slopinimo sąlygose (vergija, baudžiava arba feodalinė priklausomybė, samdomasis darbas). Valstybė buvo oficialus visos visuomenės atstovas, jos susitelkimas regimoje korporacijoje, bet tokia ji tebuvo tik tiek, kiek ji buvo valstybė tos klasės, kuri savo epochoje viena atstovavo visai visuomenei: senovėje ji buvo vergvaldžių — valstybės piliečių valstybė, viduriniais amžiais — feodalinės bajorijos, mūsų laikais — buržuazijos valstybė. Kai pagaliau valstybė iš tikrųjų tampa visos visuomenės atstovu, ji pati daro save nebereikalingą. Kai nebebus visuomenės klasių, kurias reikia laikyti pajungtas, kai nebebus vienos klasės viešpatavimo kitai klasei ir kovos dėl būvio, kurią sukelia šiuolaikinė gamybos anarchija, kai bus pašalinti kylą iš to susidūrimai ir prievarta, tuomet nebebus ką slopinti, nebereikalinga bus valstybinė valdžia, vykdanti dabar šią funkciją. Pirmasis aktas, kuriuo valstybė pasirodys kaip tikras visos visuomenės atstovas, — gamybos priemonių pavertimas visuomenine nuosavybe, — bus paskutinis savarankiškas jos, kaip valstybės, veiksmas. Valstybinės valdžios kišimasis į visuomeninius santykius pamažu taps nebereikalingas ir pasibaigs pats savaime. Žmonių valdymą pakeis daiktų valdymas ir vadovavimas gamybos procesams. Valstybė ne „panaikinama“, ji miršta. Tuo remiantis reikia vertinti frazę apie „laisvą liaudies valstybę“, frazę, kuri turėjo kurį laiką agitacinę teisę gyvuoti, bet kuri galų gale moksliniu požiūriu yra nevykusi. Tuo remiantis reikia vertinti taip pat vadinamųjų anarchistų reikalavimą, kad valstybė būtų panaikinta tą pačią dieną.
Nuo to laiko, kai istorijoje pasirodė kapitalistinis gamybos būdas, visų gamybos priemonių suvisuomeninimas atskiriems asmenims ir ištisoms sektoms dažnai vaidendavosi kaip daugiau ar mažiau neaiškus ateities idealas. Bet jis pasidarė galimas, pasidarė istorinė būtinybė tik tuomet, kai atsirado faktiškos sąlygos jam įgyvendinti. Tas suvisuomeninimas, kaip ir kiekviena kita visuomeninė pažanga, darosi įgyvendinamas ne dėl supratimo, kad klasių buvimas prieštarauja teisingumui, lygybei ir pan., ne dėl paprasto noro šias klases panaikinti, bet dėl tam tikrų naujų ekonominių sąlygų. Visuomenės skilimas į klases — į išnaudojančiąją ir išnaudojamąją, į viešpataujančiąją ir pavergtąją — buvo neišvengiama ankstyvesnio nežymaus gamybos išsivystymo pasekmė. Kol bendras visuomenės darbas teduoda tik tokią produkciją, kuri vos teprašoka tai, kas būtiniausia visiems pragyventi, kol darbas iš didelės visuomenės narių daugumos paima visą arba beveik visą laiką, tol ši visuomenė neišvengiamai skirstosi į klases. Greta didžiulės vergišką darbą dirbančios daugumos susidaro klasė, atleista nuo tiesioginio gamybinio darbo, tvarkanti tokius bendrus visuomeninius reikalus, kaip darbo administracija, valstybės reikalai, teisingumas, mokslas, menas ir t.t. Taigi, susiskirstymo klasėmis pagrindą sudaro darbo pasidalijimo dėsnis. Tačiau tatai anaiptol nekliudo, kad šis susiskirstymas klasėmis būtų įvykdytas smurtu, grobimu, klasta ir apgaule, kad pagrobusi valdžią viešpataujanti klasė stiprintų savo padėtį dirbančiųjų klasės sąskaita ir vadovavimą visuomenei paverstų sustiprintu masių išnaudojimu.
Todėl jeigu susiskirstymas klasėmis ir turėjo tam tikrą istorinį pateisinimą, tai jis turėjo jį tik tam tikru laikotarpiu ir tam tikromis visuomeninėmis sąlygomis. Susiskirstymą klasėmis sąlygojo gamybos ribotumas: šis susiskirstymas bus panaikintas šiuolaikinėms gamybinėms jėgoms visiškai išsivysčius. Ir iš tikrųjų, visuomenės klasių panaikinimas suponuoja tokį istorinio išsivystymo laipsnį, kai ne tik vienos ar kitos tam tikros viešpataujančios klasės, bet, aplamai, kokios nors viešpataujančios klasės, taigi, paties suskirstymo klasėmis buvimas yra anachronizmas, atgyvenęs dalykas. Vadinasi, klasių panaikinimas numato tokį aukštą gamybos išsivystymo laipsnį, kai atskiros visuomenės klasės vykdomas gamybos priemonių bei gaminių, tuo pačiu ir politinio viešpatavimo, švietimo ir dvasinio vadovavimo monopolio pasisavinimas darosi ne tik nereikalingas, bet ir kliudo ekonominiam, politiniam bei intelektualiniam vystymuisi. Šis laipsnis dabar pasiektas. Politinis ir intelektualinis buržuazijos bankrotas vargu ar bėra paslaptis jai pačiai, o jos ekonominis bankrotas reguliariai kartojasi kas dešimt metų. Kiekvienos krizės metu visuomenę slegia jos pačios gamybinės jėgos bei gaminiai, kurių ji nebegali panaudoti, ir ji lieka bejėgė prieš absurdišką prieštaravimą, kai gamintojai neturi ko vartoti, nes trūksta vartotojų. Gamybos priemonių plėtimosi jėga trauko pančius, kuriuos jai uždėjo kapitalistinis gamybos būdas. Gamybos priemonių išlaisvinimas iš šių pančių yra vienintelė parengiamoji sąlyga, kad gamybinės jėgos be pertraukos vis sparčiau vystytųsi, o tuo pačiu praktikoje neribotai augtų ir pati gamyba. Bet to nepakanka. Gamybos priemonių pavertimas visuomenės nuosavybe pašalina ne tik dabar pasireiškiantį dirbtinį gamybos trukdymą, bet taip pat ir tiesioginį gamybinių jėgų ir gaminių eikvojimą bei naikinimą, kuris šiuo metu yra neišvengiamas gamybos palydovas ir savo aukščiausią laipsni pasiekia krizių metu. Be to, šis nusavinimas sutaupo visuomenei daugybę gamybos priemonių ir gaminių, pašalindamas beprotišką dabar viešpataujančių klasių ir jų politinių atstovų prabangą. Visuomeninės gamybos teikiamoji galimybė — laiduoti visiems visuomenės nariams ne tik visiškai pakankamas ir diena į dieną gerėjančias materialines pragyvenimo sąlygas, bet taip pat visiškai laisvą jų fizinių ir protinių gabumų lavinimą bei pritaikymą, — ši galimybė dabar pasiekta pirmą kartą, bet dabar ji tikrai pasiekta(7).
Visuomenei paėmus į savo rankas gamybos priemonių valdymą, prekinė gamyba bus panaikinta, o tuo pačiu ir gaminys nebeviešpataus gamintojams. Anarchija visuomeninėje gamyboje bus pakeista planinga, sąmoninga organizacija. Liausis kova dėl individualinio būvio. Tuo būdu žmogus dabar — tam tikra prasme galutinai — išsiskiria iš gyvūnijos, pereidamas iš žvėriškų gyvenimo sąlygų į tikrai žmogiškas. Gyvenimo sąlygos, supančios žmones ir lig šiol jiems viešpatavusios, dabar užvaldomos ir kontroliuojamos žmonių, kurie pirmą kartą tampa sąmoningais, tikrais gamtos valdovais, nes jie tampa savo suvisuomeninto gyvenimo viešpačiais. Pačių žmonių visuomeninės veiklos dėsniai, kurie lig šiol juos valdė kaip jiems svetimi gamtos dėsniai, bus žmonių sumaniai panaudojami, vadinasi, bus jų valdomi. Visuomeninė žmonių būtis, kuri jiems lig šiol buvo užkariama gamtos ir istorijos, dabar darosi laisvas jų pačių reikalas. Objektyvios, svetimos jėgos, lig šiol valdžiusios istoriją, dabar pereina į pačių žmonių kontrolę. Ir tik nuo šio momento žmonės patys visai sąmoningai pradės kurti savo istoriją, tik nuo šiol jų išjudintos visuomeninės priežastys žymiu ir vis didėjančiu mastu duos ir jų norimų rezultatų. Tai yra žmonijos šuolis iš būtinybės viešpatijos į laisvės viešpatiją.
Baigdami padarysime trumpą mūsų išdėstytos vystymosi eigos santrauką:
I. Vidurinių amžių visuomenė: Smulki individualinė gamyba. Gamybos priemonės skirtos individualiai vartoti, dėl to jos primityviai negrabios, smulkios, menko pajėgumo. Gamyba betarpiškam vartojimui, — ar paties gamintojo, ar jo feodalinio valdovo. Tik ten, kur atsiranda gamybos perteklius virš betarpiško suvartojimo, šis perteklius skiriamas parduoti ir eina mainams: taigi, prekinė gamyba tėra dar tik atsiradimo stadijoje; bet jau ir dabar joje slypi užuomazgoje visuomeninės gamybos anarchija.
II. Kapitalistinė revoliucija: Pramonės perversmas, pradžioje per paprastą kooperaciją ir manufaktūrą. Ligšiol išsklaidytų gamybos priemonių koncentracija didelėse dirbtuvėse ir tuo būdu jų pavertimas iš individualinių gamybos priemonių visuomeninėmis — pavertimas, kuris, aplamai paėmus, nepalietė mainų formos. Senosios pasisavinimo formos lieka galioti. Atsiranda kapitalistas: kaip gamybos priemonių savininkas jis pasisavina taip pat ir gaminius ir paverčia juos prekėmis. Gamyba darosi visuomeniniu aktu; bet mainai, o su jais ir gaminių pasisavinimas lieka individualiniais, atskirų asmenų aktais: visuomeninio darbo produktą pasisavina atskiras kapitalistas. Tai ir yra pagrindinis prieštaravimas, iš kurio kyla visi tie prieštaravimai, kuriuose juda šiuolaikinė visuomenė ir kurie išeina aikštėn ypač stambiojoje pramonėje.
a) Gamintojo atskyrimas nuo gamybos priemonių. Darbininko pasmerkimas samdomajam darbui iki gyvos galvos. Priešingumas tarp proletariato ir buržuazijos.
b) Auganti prekinę gamybą valdančių dėsnių reikšmė ir stiprėjąs jų veikimas. Nežabota konkurencija. Prieštaravimas tarp visuomeninės organizacijos kiekviename atskirame fabrike ir visuo meninės anarchijos visoje gamyboje.
c) Iš vienos pusės — mašinų tobulinimas, konkurencijos dėka kiekvienam atskiram fabrikantui virtęs privalomu įstatymu ir drauge reiškiąs nuolat didėjantį darbininkų išstūmimą iš darbo: pramonės rezervinės armijos atsiradimas. Iš antros pusės, neribotas gamybos plėtimas, taip pat virtęs privalomu konkurencijos įstatymu kiekvienam fabrikantui. Iš abiejų pusių — negirdėtas gamybinių jėgų išsivystymas, viršijanti paklausą pasiūla, perprodukcija, rinkų persipildymas, kas dešimtį metų pasikartojančios krizės, ydingas ratas: čia — gamybos priemonių ir gaminių perteklius, ten — darbininkų, neturinčių darbo ir pragyvenimo priemonių, perteklius. Bet abu šie gamybos ir visuomeninės gerovės, svertai negali susijungti, nes kapitalistinė gamybos forma neleidžia gamybinėms jėgoms veikti, o gaminiams cirkuliuoti, prieš, tai jiems nepavirtus kapitalu, o tam kaip tik ir kliudo jų perteklius. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas su kyla prieš mainų formą. Buržuazija pasirodo nesugebanti toliau valdyti savo pačios visuomeninių gamybinių jėgų.
d) Kapitalistai patys priversti iš dalies pripažinti visuomeninį gamybinių jėgų pobūdį. Stambiųjų gamybos ir susisiekimo organizmų pavertimas pradžioje akcinių bendrovių, vėliau trestų, ir po to ir valstybės nuosavybe. Buržuazija pasirodo esanti nereikalinga klasė; visas visuomenines jos funkcijas dabar atlieka samdomi tarnautojai.
III. Proletarinė revoliucija, prieštaravimų išsprendimas: proletariatas paima viešąją valdžią ir su šios valdžios pagalba slystančias iš buržuazijos rankų visuomenines gamybos priemo nes paverčia visos visuomenės nuosavybe. Šiuo aktu jis atpalaiduoja gamybines priemones nuo ligšiolinių jų, kaip kapitalo, ypatybių ir suteikia visišką laisvę jų visuomeniniam pobūdžiui pasireikšti. Dabar darosi galima visuomeninė gamyba pagal iš anksto nustatytą planą. Gamybos išsivystymas daro tolesnį įvairių visuomenės klasių egzistavimą anachronizmu. Kiek nyksta visuomeninės gamybos anarchija, tokiu pat laipsniu miršta politinis valstybės autoritetas. Žmonės, pasidarę pagaliau savo visuomeninės būties valdovais, tuo pačiu darosi gamtos valdovais, savo pačių valdovais — darosi laisvi.
Įvykdyti šį pasaulį išvaduojantį žygį yra istorinis šiuolaikinio proletariato uždavinys. Ištirti istorines šio perversmo sąlygas, o drauge ir pačią jo prigimtį, ir tuo būdu išaiškinti pašauktai įvykdyti tą žygį dabar engiamai klasei jos veikimo sąlygas ir prigimtį — toks uždavinys mokslinio socializmo, kuris yra teorinė proletarinio judėjimo išraiška.
[1] Mefistofelio žodžiai iš Gėtės „Fausto“.
(2) Nėra reikalo čia aiškinti, kad, jei pasisavinimo forma ir lieka ta pati, tai pasisavinimo pobūdis dėl aukščiau aprašyto proceso ne mažiau revoliucionizuojamas, kaip pačios gamybos pobūdis. Ar aš pasisavinu savo paties ar svetimo darbo produktą — tai, žinoma, dvi labai skirtingos pasisavinimo rūšys. Tarp kitko: samdomasis darbas, kur jau pačioje užuomazgoje slypi visas kapitalistinis gamybos būdas, yra labai senas; pavieniui ir išsklaidytai jis sutinkamas per ištisus šimtmečius greta vergijos. Bet į kapitalistinį gamybos būdą toji užuomazga tegalėjo išsivystyti tik tuomet, kai tam susidarė reikiamos istorinės sąlygos.
(3) Žr. priedą gale. [— Čia Engelsas turi galvoje savo veikalą „Marka“, kuris buvo pridėtas priedo pavidalu prie vokiškojo ir angliškojo „Socializmo išsivystymo iš utopijos į mokslą“ leidimų. Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XV t., 629—645 psl.]
(4) „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“, 109 psl. [— Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, III t., 378—379 psl., rus. leid.]
[5] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XVII t., 709 psl., rus. leid.
(6) Aš sakau „turi“, nes tik tuo atveju, jei gamybos ar susisiekimo priemonės iš tikrųjų peraugs akcinių bendrovių vadovavimą, jei tuo būdu jų suvalstybinimas pasidarys ekonomiškai neišvengiamas, tik šiuo atveju, — net jei jį įvykdys šiuolaikinė valstybė, — jis reikš ekonominę pažangą, naują žingsnį, pačiai visuomenei siekiant paimti savo valdžion visas gamybines jėgas. Bet pastaruoju laiku, po to, kai Bismarkas griebėsi suvalstybinimo, atsirado tam tikras apgaulingas, vietomis išsigimęs į savotišką savanoriško liokajiškumo rūšį socializmas, kuris kiekvieną suvalstybinimą, net ir bismarkinį, tiesiog skelbia esant socialistinį. Jei valstybinis tabako monopolis yra socializmas, tai Napoleonas ir Meternichas, be abejo, turi būti įrašyti į socializmo kūrėjų eiles. Kai Belgijos vyriausybė, besivadovaudama visai kasdieniniais politiniais beį finansiniais sumetimais, pati ėmėsi statyti svarbiausias geležinkelių linijas, kai Bismarkas be jokios ekonominės būtinybės suvalstybino svarbiausius Prūsijos geležinkelius vien tik tam, kad geriau galėtų juos pritaikyti ir išnaudoti karo atveju, kad geležinkelių valdininkus išauklėtų paklusniai už vyriausybę balsuojančia kaimene, o svarbiausia tam, kad įsigytų naują, nuo parlamento nutarimų nepriklausomą pajamų šaltinį, — tai anaiptol nebuvo žingsnis į socializmą, nei tiesioginis, nei netiesioginis, nei sąmoningas, nei nesąmoningas. Šiaip ir karališkoji jūrų prekybos bendrovė, ir karališkoji porceliano manufaktūra, ir net kuopų siuvyklos kariuomenėje turėtų būti pripažintos socialistinėmis įmonėmis, lygiai kaip ir trisdešimtaisiais metais, Fridrichui-Vilhelmui III karaliaujant, kažkokio gudreivos rimtai pasiūlytas... paleistuvybės namų suvalstybinimas.
(7) Keletas skaičių gali apytikriai pavaizduoti tą nepaprastą šiuolaikinių gamybos priemonių sugebėjimą plėstis net kapitalistinės priespaudos sąlygomis. Pagal naujausią Gifeno apskaičiavimą, visas Didžiosios Britanijos ir Airijos turtas apvaliais skaičiais siekė:
| 1814 m. | 2 200 | milijonų | sv. | st. | = 44 | mlrd. | markių |
| 1865 m. | 6 100 | „ | „ | „ | = 122 | „ | „ |
| 1875 m. | 8 500 | „ | „ | „ | = 170 | „ | „ |
O dėl gamybos priemonių ir gamtinių naikinimo krizių metu, tai antrajame Vokietijos pramonininkų kongrese (Berlyne, 1878 m. vasario 21 d.) buvo konstatuota, kad vienos tik Vokietijos geležies pramonės nuostoliai paskutinės krizės metu pasiekė 455 mil. markių.