Friedrich Engels
Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga
Pratarmėje savo veikalui „Dėl politinės ekonomijos kritikos“, Berlynas, 1859 m., Karlas Marksas pasakoja, kaip mudu 1845 m. Briuselyje nusprendėme „abu bendrai išvystyti savo pažiūras“, — būtent daugiausia Markso sukurtą materialistinį istorijos supratimą, —
„priešingas ideologinėms vokiškosios filosofijos pažiūroms, o iš tikrųjų — atsiskaityti su savo ankstesniąja filosofine sąžine. Šis sumanymas buvo įvykdytas pohegelinės filosofijos kritikos pavidalu. Rankraštis — du stori tomai aštuntadalio lapo formato — jau seniai buvo pasiekęs savo leidimo vietą Vestfalijoje, kai mes gavome žinią, kad pasikeitusios aplinkybės neleidžia jo spausdinti. Mes palikome rankraštį graužiančiai pelių kritikai juo noriau, kad pagrindinį savo tikslą — patiems išsiaiškinti dalyką — mes buvome pasiekę“.
Nuo to laiko praslinko daugiau kaip keturiasdešimt metų, ir Marksas mirė. Nei jam, nei man nepasitaikė progos prie šio dalyko sugrįžti. Savo pažiūrą į Hegelį vienur kitur esame nušvietę, bet niekur to nepadarėme visiškai išsamiai. O dėl Feuerbacho, kuris vis dėlto tam tikru atžvilgiu yra tarpinė grandis tarp Hėgelio filosofijos ir mūsų teorijos, tai prie jo mes visiškai nebegrįžome.
Tuo tarpu Markso pasaulėžiūra rado šalininkų toli už Vokietijos ir Europos ribų ir visomis literatūrinėmis pasaulio kalbomis. Antra vertus, klasikinė vokiečių filosofija užsienyje, ypač Anglijoje ir Skandinavijoje, lyg ir atgimsta. Ir net Vokietijoje, atrodo, jau visiems ima nusibosti tas elgetiškas eklektinis srėbalas, kuris ten teikiamas universitetuose filosofijos vardu.
Dėl šių priežasčių man vis labiau ir labiau atrodė esant pravartu trumpai, sistemingai išdėstyti mūsų pažiūrų į Hėgelio filosofiją, — kaip mes ja rėmėmės ir kaip su ja nutraukėme ryšius. Taip pat man atrodė, kad mes tik atlyginsime garbės skolą, visiškai pripažinę tą įtaką, kurią mūsų audros ir veržimosi laikotarpiu mums padarė Feuerbachas daugiau už visus kitus pohegelinius filosofus. Todėl, „Neue Zeit“ redakcijai pasiūlius, mielai sutikau kritiškai išanalizuoti Štarkės knygą apie Feuerbachą. Mano rašinys buvo išspausdintas to žurnalo 1886 m. 4 ir 5 numeriuose, o dabar išeina atskiru, mano peržiūrėtu atspaudu.
Prieš siųsdamas spausdinti šias eilutes, susiieškojau ir dar kartą peržiūrėjau senąjį 1845—1846 metų rankraštį[1]. Skyrius apie Feuerbachą jame nebaigtas. Baigtąją dalį sudaro materialistinio istorijos supratimo išdėstymas, kuris teparodo tiktai, kokios dar nepakankamos tuo metu buvo mūsų žinios ekonomikos istorijos srityje. Pačios Feuerbacho doktrinos kritikos rankraštyje nebuvo; kalbamajam tikslui jis todėl netiko. Bet užtat viename sename Markso sąsiuvinyje radau vienuolika tezių apie Feuerbachą, kurios ir išspausdintos priede. Tai — paskubomis parašytos pastabos, kurias reikėjo išvystyti toliau ir kurios anaiptol nebuvo skirtos spaudai. Bet jos turi neįkainojamą vertę kaip pirmasis dokumentas, kuriame glūdi geniali naujosios pasaulėžiūros užuomazga.
Londonas, 1888 m. vasario 21 d.
Fridrichas Engelsas
[1] Kalbama apie „Vokiškąją ideologiją“. Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, IV t., rus. leid.