Parašyta: 1859 m. sausio mėn.
Išleista lietuvių kalba: 1949 m.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949), 1:302-306
Išspausdinta: K. Marxo knygoje „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ 1859 m. Berlyne. Pagal knygos tekstą. Versta iš vokiečių kalbos
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė
Aš nagrineju buržuazinės ekonomijos sistemą šia tvarka: kapitalas, žemės nuosavybė, samdomasis darbas; valstybė, užsienio prekyba, pasaulinė rinka. Pagal pirmąsias tris rubrikas aš tyrinėju ekonomines gyvenimo sąlygas trijų didelių klasių, į kurias yra susiskirsčiusi šių laikų buržuazinė visuomenė; kitų trijų rubrikų tarpusavio ryšys pats krinta į akis. Pirmąją dalį pirmosios knygos, kurioje kalbama apie kapitalą, sudaro šie skyriai: 1) prekė; 2) pinigai, arba paprasta apyvarta; 3) kapitalas aplamai. Šis sąsiuvinis apima du pirmuosius skyrius. Visa medžiaga guli prieš mane monografijų pavidalu, kurios parašytos su didelėmis pertraukomis įvairiais laikotarpiais ne spaudai, bet pačiam sau klausimams išsiaiškinti. Sisteminis šių monografijų paruošimas pagal pateiktąjį planą priklausys nuo išorinių aplinkybių.
Bendrą įvadą, kurį aš buvau apmetęs, praleidžiu, nes giliau įsigalvojus man atrodo, kad bet koks užbėgimas už akių toms išvadoms, kurias dar reikia įrodyti, tik kliudytų; skaitytojas, kuris iš viso nori mane sekti, turi pasiryžti kopti nuo atskiro prie bendro. Tačiau kai kurie nurodymai apie mano paties politinės ekonomijos studijų eigą, atrodo, čia būtų vietoje.
Mano specialybė buvo teisė, kurią betgi aš studijavau tik kaip šalutinę discipliną greta filosofijos ir istorijos. 1842—43 metais man, kaip „Reino Laikraščio“[1] redaktoriui, teko pirmą kartą pasisakyti apie vadinamuosius materialinius interesus, ir tai pastatė mane į keblią padėtį. Reino landtago diskusijos apie miško vogimą ir žemės nuosavybės smulkinimą, oficiali polemika, kurią p. fon Šaperis, tuometinis Reino provincijos oberprezidentas, pradėjo su „Reino Laikraščiu“ dėl Mozelio valstiečių padėties, pagaliau diskusijos apie laisvąją prekybą ir apsauginius muitus buvo man pirmas akstinas nagrinėti ekonominius klausimus. Iš kitos pusės, tuo metu, kai geri norai „eiti pirmyn“ kelis kartus viršijo dalyko žinojimą, „Reino Laikraštyje“ pasigirdo prancūziškojo socializmo ir komunizmo atgarsis su silpnu filosofiniu atspalviu. Aš pasisakiau prieš tą diletantizmą, bet kartu atvirai prisipažinau polemikoje su Augsburgo „Allgemeine Zeitung“[2], kad mano tuometinės žinios man neleido nė mėginti šiaip ar taip įvertinti patį prancūziškųjų pakraipų turinį. Juo noriau aš pasinaudojau iliuzija „Reino Laikraščio“ vadovų, kurie tikėjosi nuosaikesne to laikraščio linija galėsią atšaukti jam padarytą mirties nuosprendį, ir iš viešosios arenos pasitraukiau į studijų kambarį.
Pirmasis darbas, kurio aš ėmiausi mane apnikusioms abejonėms išspręsti, buvo kritiškas Hegelio teisės filosofijos peržiurėjimas, darbas, kurio įvadas pasirodė 1844 m. Paryžiuje leistuose „Vokiečių-Prancūzų Metraščiuose“[3]. Mano tyrinėjimai pasibaigė išvada, kad teisiniai santykiai, kaip ir valstybių formos, negali būti suprasti nei patys iš savęs, nei iš vadinamojo žmogaus dvasios visuotinio vystymosi, kad, priešingai, jų šaknys slypi tose materialinėse gyvenimo sąlygose, kurių visumą Hegelis, XVIII amžiaus anglų ir prancūzų pavyzdžiu, sujungia „civilinės visuomenės“ sąvokoje, o civilinės visuomenės anatomijos reikia ieškoti politinėje ekonomijoje. Pastarosios tyrinėjimus, kuriuos aš pradėjau Paryžiuje, tęsiau toliau Briuselyje, kur aš persikėliau, p. Gizo išleidus įsakymą ištremti mane iš Paryžiaus. Bendras rezultatas, kurį aš priėjau ir kuris po to buvo tolesniu mano studijų vedamoji gija, trumpai gali būti suformuluotas šitaip. Visuomeninėje savo gyvenimo gamyboje žmonės sueina į tam tikrus, būtinus, nuo jų valios nepriklausančius santykius — gamybinius santykius, kurie atitinka tam tikrą jų materialinių gamybinių jėgų išsivystymo pakopą. Tų gamybinių santykių visuma sudaro ekonominę visuomenės struktūrą, realiąja bazę, ant kurios stūkso juridinis ir politinis antstatas ir kurią atitinka visuomeninės sąmonės tam tikros formos. Materialinio gyvenimo gamybos būdas sąlygoja socialinį, politinį ir dvasinį gyvenimo procesus apskritai. Ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę. Tam tikroje savo išsivystymo pakopoje visuomenės materialinės gamybinės jėgos ima prieštarauti esamiems gamybiniams santykiams, arba — tai yra tik juridinė to išraiška — nuosavybės santykiams, kurių viduje jos ligi tol vystėsi. Iš gamybinių jėgų vystymosi formų tie santykiai virsta jų pančiais. Tuomet ateina socialinės revoliucijos epocha. Ekonominiam pagrindui pasikeitus, greičiau ar lėčiau vyksta perversmas visame milžiniškame antstate. Nagrinėjant tokius perversmus, reikia visuomet skirti materialinį, su gamtos mokslų tikslumu konstatuojamą perversmą ekonominėse gamybos sąlygose nuo juridinių, politinių, religinių, meninių ar filosofinių, trumpiau: nuo ideologinių formų, kuriomis žmonės įsisąmonina tą konfiktą ir kovoja su juo. Kaip apie atskirą žmogų negalima spręsti remiantis tuo, ką jisai pats apie save mano, lygiai taip pat negalima spręsti apie tokią perversmo epochą pagal jos sąmonę. Atvirkščiai, tą sąmonę reikia aiškinti iš materialinio gyvenimo prieštaravimų, iš esančio konflikto tarp visuomeninių gamybinių jėgų ir gamybinių santykių. Nė viena visuomeninė formacija nežlunga anksčiau, negu išsivysto visos gamybinės jėgos, kurioms ji duoda pakankamai erdvės, ir nauji, aukštesni gamybiniai santykiai niekuomet neatsiranda anksčiau, regu subręsta materialinės jų gyvavimo sąlygos pačios senosios visuomenės gelmėse. Dėl to žmonija visuomet tesiima sau tik tokius uždavinius, kuriuos ji gali išspręsti, nes, arčiau įsižiūrėjus, visuomet pasirodo, kad pats uždavinys atsiranda tik tuomet, kada jau yra materialinės jo išsprendimo sąlygos arba jos yra bent susidarymo procese. Azijinis, antikinis, feodalinis ir šių laikų buržuazinis gamybos būdai bendrais bruožais gali būti pavadinti pažangiomis ekonominės visuomeninės formacijos epochomis. Buržuaziniai gamybiniai santykiai, tai — paskutinė antagonistinė visuomeninio gamybos proceso forma, antagonistinė ne individualinio antagonizmo prasme, bet iš individų visuomeninių gyvenimo sąlygų kylančio antagonizmo prasme; tačiau buržuazinės visuomenės gelmėse besivystančios gamybinės jėgos drauge sukuria materialines sąlygas šiam antagonizmui išspręsti. Todėl šia visuomenės formacija pasibaigia žmonių visuomenės priešistorija.
Fridrichas Engelsas, su kuriuo aš nuo to laiko, kai pasirodė geniali jo ekonominių kategorijų kritikos apybraiža („Vokiečių-Prancūzų Metraščiuose“), nuolat susirašinėdavau, pasikeisdamas mintimis, priėjo tą patį rezultatą, kaip ir aš, kitu keliu (palygink jo „Darbininkų klasės padėtį Anglijoje“); ir kai jis 1845 metų pavasarį taip pat apsigyveno Briuselyje, mes nusprendėme abu bendrai išvystyti savo pažiūras, priešingas ideologinėms vokiškosios filosofijos pažiūroms, o iš tikrųjų — atsiskaityti su savo ankstesniąja filosofine sąžine. Šis sumanymas buvo įvykdytas pohegelinės filosofijos kritikos pavidalu. Rankraštis — du stori tomai aštuntadalio lapo formato — jau seniai buvo pasiekęs savo leidimo vietą Vestfalijoje, kai mes gavome žinią, kad pasikeitusios aplinkybės neleidžia jo spausdinti. Mes palikome rankraštį graužiančiai pelių kritikai juo noriau, kad pagrindinį savo tikslą — patiems išsiaiškinti dalyką — mes buvome pasiekę. Iš atskirų darbų, kuriuose mes tuomet iš vienos ar kitos pusės dėstėme savo pažiūras publikai, paminėsiu tik Engelso ir mano bendrai parašytą „Komunistų Partijos Manifestą“ ir mano paskelbtą „Kalbą apie prekybos laisvę“. Lemiamieji mūsų pažiūrų punktai buvo pirmą kartą moksliškai, nors tik polemikos forma, išdėstyti 1847 metais išleistame, prieš Prudona nukreiptame mano veikale „Filosofijos skurdas“. Spausdinimą vokiškai parašyto veikalo apie „Samdomąjį darbą“, kuriame aš surinkau Briuselio vokiečių darbininkų sąjungoje šia tema mano skaitytas paskaitas, pertraukė vasario mėnesio revoliucija ir tai, kad ryšium su ja aš buvau prievarta pašalintas iš Belgijos.
„Naujojo Reino Laikraščio“ leidimas 1848 ir 1849 metais ir vėliau sekę įvykiai nutraukė mano ekonomines studijas, ir aš vėl galėjau jų imtis tik 1850 metais Londone. Milžiniška politinės ekonomijos istorijos medžiaga, sukaupta Britų Muziejuje, toji aplinkybė, kad Londonas yra patogi vieta buržuazinei visuomenei stebėti, pagaliau nauja išsivystymo stadija, į kurią, atradus Kalifornijos ir Australijos auksą, pastaroji, atrodė, įžengė, — visa tai paskatino mane vėl pradėti viską iš naujo ir kritiškai peržiūrėti bei sudoroti naują medžiagą. Šitos studijos iš dalies savaime vedė į iš pažiūros gana nuošaliai esančias disciplinas, ties kuriomis būdavau priverstas ilgiau ar trumpiau sustoti. Laiką, kurį aš galėdavau tam skirti, ypač trumpino būtinas reikalas dirbti uždarbiui. Jau devintus metus trunkąs mano bendradarbiavimas pirmajame anglų-amerikiečių laikraštyje „New-York Tribune“[4] (tikras laikraštines korespondencijas aš rašau tik išimtiniais atvejais) vertė mane nepaprastai išskaidyti studijas. Tačiau straipsniai apie įžymius ekonominius įvykius Anglijoje ir kontinente sudarė tokią didelę mano darbo laikraščiui dali, kad aš buvau priverstas nuodugniau susipažinti su praktinėmis smulkmenomis, neįeinančiomis į tikrojo politinės ekonomijos mokslo sritį.
Ši mano studijų politinės ekonomijos srityje eigos apžvalga turi tik parodyti, kad mano pažiūros, kad ir kaip jos bebūtų vertinamos ir kad ir kaip mažai jos tesiderintų su egoistiškais viešpataujančių klasių prietarais, yra sąžiningo ir ilgamečio tyrinėjimo rezultatas. O prie įėjimo į mokslą, kaip ir prie įėjimo į pragarą, turi būti parašytas reikalavimas:
Qui si convien lasciare ogni sospetto;
Ogni viltà convien che qui sia morta.
Tebūnie siela čia tvirta;
Čia baimė lai išnyksta.
Dantė, Dieviškoji komedija
Karlas Marksas
[1] „Rheinische Zeitung“ — radikalus dienraštis, buvo leidžiamas Kelne 1842—1843 m; jo redaktorius nuo 1842 m. spalio 15 d. iki 1843 m. kovo 18 d. buvo Marksas.
[2] Marksas turi galvoje savo straipsnį „Komunizmas ir „Visuotinis Augsburgo Laikraštis“ Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, I t, 217—220 psl, rus. leid.
[3] „Deutsch-Französische Jahrbücher“, — revoliucinės ir komunistinės propagandos organas, kurį Marksas leido Paryžiuje 1844 m.
[4] „New-York Daily Tribune“ — demokratinis dienraštis, ėjo Niujorke nuo: 1841 iki 1924 m.; Marksas jame bendradarbiavo nuo 1851 m. iki 1862 m.