Friedrich Engels
Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga
Šis veikalas(1) grąžina mus į laikotarpį, kuris laiko atžvilgiu nuo mūsų yra nutolęs per vieną žmonių kartą, bet kuris dabartinei Vokietijos kartai yra pasidaręs toks svetimas, tartum jį skirtų nuo jos visas šimtmetis. Ir vis dėlto tai buvo Vokietijos ruošimosi 1848 m. revoliucijai laikotarpis, o visa tai, kas pas mus vyko vėliau, tėra tik 1848 m. tęsinys, tik revoliucijos testamento vykdymas.
Kaip kad Prancūzijoje XVIII amžiuje, taip ir Vokietijoje XIX amžiuje filosofinė revoliucija buvo įvadas į politinį perversmą. Bet kokios skirtingos buvo tos filosofinės revoliucijos! Prancūzai atvirai kovoja su visu oficialiuoju mokslu, su bažnyčia, dažnai ir su valstybe; jų raštai spausdinami anapus sienos, Olandijoje arba Anglijoje, o ir jiems patiems gana dažnai tenka keliauti į Bastiliją. Kas kita vokiečiai — jie profesoriai, valstybės skirti jaunuomenės mokytojai; jų raštai — valdžios aprobuoti vadovėliai, o Hegelio sistema — viso filosofijos išsivystymo vainikas — iki tam tikro laipsnio pakeliama net į Prūsų karališkosios valstybinės filosofijos rangą! Ir už šių profesorių, už jų pedantiškai tamsių žodžių, jų griozdiškuose, nuobodžiuose perioduose slėpėsi revoliucija?! Bet argi tie žmonės, kurie tuomet buvo laikomi revoliucijos atstovais, t. y. liberalai, nebuvo karščiausi šitos protus temdančios filosofijos priešininkai? Bet tai, ko nematė nei vyriausybė, nei liberalai, tai matė jau 1833 m. bent vienas žmogus; jis vadinosi, tiesa, Heinrichas Heinė[2].
Imkime pavyzdį. Joks filosofinis teiginys nesusilaukė tokio trumparegių vyriausybių dėkingumo ir tokio ne mažiau trumparegių liberalų pykčio, kaip garsusis Hegelio teiginys: „Visa, kas tikra, yra protinga; visa, kas protinga, yra tikra“. Juk tai buvo, aišku, pateisinimas visa to, kas egzistuoja, filosofinis palaiminimas despotizmo, policinės valstybės, karaliaus įsakams pajungto teismo, cenzūros. Taip manė Fridrichas Vilhelmas III; taip manė ir jo valdiniai. Bet pagal Hegelį anaiptol ne viskas, kas egzistuoja, būtinai yra ir tikra. Tikrovės atributas jo teikiamas tik tam, kas drauge yra ir būtina. „Tikrovė atsiskleisdama pasirodo kaip būtinybė“. Ta ar kita vyriausybės priemonė, — pats Hegelis nurodo kaip pavyzdį „tam tikrą mokesčių sistemą“, — anaiptol nėra jo laikoma savaime jau kažkuo tikra. Bet tai, kas yra būtina, galų gale pasirodo taip pat ir protinga, ir, vadinasi, taikant tatai tuometinei Prūsų valstybei, Hegelio teiginys reiškia tik štai ką: šita valstybė yra tiek protinga, tiek atitinkanti protą, kiek ji yra būtina. Ir jeigu ji vis dėlto mums atrodo esanti netikusi, bet egzistuoja, kad ir netikusi būdama, tai vyriausybės netinkamumą tegali pateisinti ir paaiškinti tik atitinkamas valdinių netinkamumas. Tuometiniai prūsai turėjo tokią vyriausybę, kokios jie buvo nusipelnę.
Tačiau, pagal Hegelį, tikrovė anaiptol nėra tas atributas, kuris visomis aplinkybėmis ir visais laikais yra būdingas tam tikrai visuomeninei ar politinei tvarkai. Priešingai. Romos respublika buvo tikra, bet taip pat buvo tikra ir ją išstūmusi Romos imperija. Prancūzijos monarchija 1789 m. pasidarė tokia netikra, t. y. tiek netekusi bet kokio būtinumo, tokia neprotinga, kad ją turėjo sunaikinti didžioji revoliucija, apie kurią Hegelis visuomet kalba su didžiausiu entuziazmu. Vadinasi, čia monarchija pasirodė esanti netikra, revoliucija — tikra. Ir tuo būdu vystymosi eigoje visa, kas anksčiau yra buvę tikra, darosi netikra, netenka savo būtinumo, savo teisės egzistuoti, savo protingumo. Į mirštančios tikrovės vietą ateina nauja, gyvybinga tikrovė, ateina taikingai, jei senajai užtenka protingumo mirti be pasipriešinimo, — per prievartą, jei ji priešinasi šiai būtinybei. Tuo būdu šis Hegelio teiginys, pačios hegelinės dialektikos dėka, pavirsta savo priešybe: visa, kas žmonijos istorijos srityje yra tikra, ilgainiui darosi neprotinga, vadinasi, jau pagal savo prigimtį yra neprotinga, iš anksto apsunkinta neprotingumo; o visam tam, kas žmonių galvose yra protinga, yra lemta pasidaryti tikra, kad ir kaip tatai beprieštarautų esamai tariamai tikrovei. Pagal visas hegelinio mąstymo metodo taisykles tezė apie protingumą viso to, kas yra tikra, virsta kita teze: visa, kas egzistuoja, yra verta, kad žūtų.
Bet kaip tik čia ir glūdėjo tikroji Hegelio filosofijos reikšmė ir revoliucinis pobūdis (šia baigiamąja viso filosofinio judėjimo nuo Kanto laikų faze mes čia turime apsiriboti), kad ji iš karto ir visiems laikams padarė galą visokioms teorijoms apie galutinį žmonių mąstymo ir veikimo rezultatų pobūdį. Tiesa, kurią turėjo pažinti filosofija, Hegeliui jau nebeatrodė kaip rinkinys baigtų dogminių teiginių, kuriuos, kartą atradus, tenka tik mintinai išmokti; tiesa dabar glūdėjo pačiame pažinimo procese, ilgame istoriniame mokslo vystymesi, mokslo, nuolat kylančio nuo žemesniųjų pažinimo pakopų į vis aukštesnes, tačiau niekuomet nepasiekiančio tokio taško, iš kurio jis, suradęs vadinamąją absoliutinę tiesą, jau nebegalėtų žengti toliau, kur jam nebeliktų nieko kita, kaip tik sudėjus rankas stebėtis laimėtąja absoliutine tiesa. Ir taip yra ne vien filosofinio, bet ir kiekvieno kito pažinimo bei praktinio veikimo srityje. Istorija taip pat, kaip ir pažinimas, niekuomet negali pasiekti galutinio užbaigimo kokioje nors tobuloje, idealioje žmonijos būsenoje; tobula visuomenė, tobula „valstybė“ — tai dalykai, tegalį egzistuoti tiktai vaizduotėje. Priešingai, viena kitą pakeičiančios istorinės būsenos tėra tik pereinamos pakopos begaliniame žmonių visuomenės vystymesi iš žemesnės į aukštesnę pakopą. Kiekviena pakopa, yra būtina, taigi, ir pateisinama tam laikui ir toms sąlygoms, kurios jai davė pradžią. Bet ji darosi netvirta ir nebepateisinama naujose, aukštesnėse sąlygose, kurios palaipsniui vystosi jos pačios gelmėse. Ji turi užleisti vietą aukštesnei pakopai, kuri savo ruožtu taip pat sunyksta ir žlunga. Ši dialektinė filosofija sugriauna visus vaizdinius apie galutinę absoliutinę tiesą ir ją atitinkančias absoliutines žmonijos būsenas, kaip kad buržuazija su stambiosios pramonės, konkurencijos ir pasaulinės rinkos pagalba praktiškai sugriauna visas nusistojusias, garbingos praeities institucijas. Dialektinei filosofijai nieko nėra kartą visiems laikams nustatyto, besąlyginio, švento; ant viso ir visur ji mato nykimo žymę, ir niekas negali prieš ją atsilaikyti, išskiriant nenutrūkstamą atsiradimo ir nykimo procesą, begalinį kilimą nuo žemesnio į aukštesnį. Ji pati yra tik paprastas to proceso atspindys mąstančiose smegenyse. Tiesa, ji turi ir konservatyviąją pusę: ji pateisina kiekvieną tam tikrą pažinimo ir visuomenės išsivystymo pakopą jos laikui ir sąlygoms, bet ne daugiau. Šio mąstymo būdo konservatizmas yra reliatyvus, jo revoliucinis pobūdis absoliutus,— štai vienintelis absoliutus dalykas, kurį pripažįsta dialektinė filosofija.
Mums nėra reikalo čia gilintis į klausimą, ar šis mąstymo būdas visiškai atitinka šiuolaikinį gamtos mokslą, kuris pačiai žemei pranašauja galimą, o jos gyventojams gana tikrą galą, vadinasi, pripažįsta, kad ir žmonijos istorija turės ne tiktai kylančią, bet ir smunkančią šaką. Kaip ten bebūtų, mes dar tebesame gana toli nuo to posūkio, po kurio visuomenės istorija pradės eiti smunkamąja linkme, ir negalime reikalauti iš Hegelio filosofijos, kad ji gvildentų klausimą, kurio jos meto gamtos mokslas visiškai dar nebuvo įtraukęs į darbų tvarką.
Tačiau čia reikia pažymėti štai ką: Hegelis šios aukščiau išvystytos pažiūros nėra taip griežtai išdėstęs, kaip mes. Tai yra išvada, į kurią būtinai atveda jo metodas, bet kurios jis pats niekuomet nėra įsakmiai padaręs, kad ir dėl tos paprastos priežasties, jog Hegelis buvo priverstas kurti sistemą, o filosofijos sistema, pagal nusistojusius papročius, turėjo baigtis vienokios ar kitokios rūšies absoliutine tiesa. Ir tas pats Hegelis, kuris, ypač savo „Logikoje“, pabrėžia, kad ši amžinoji tiesa iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip pats loginis (atitinkamai: istorinis) procesas, — tas pats Hegelis jaučiasi esąs priverstas padaryti galą šiam procesui, nes jam juk reikia kur nors užbaigti savo sistemą. „Logikoje“ jis tą pabaigą vėl gali padaryti pradžia, nes ten baigiamasis taškas, absoliutinė idėja, — kuri tik tiek tėra absoliuti, kiek jis apie ją absoliučiai nieko negali pasakyti, — „nusavina“ save (t. y. pavirsta) į gamtą, o vėliau dvasioje, — t. y. mąstyme ir istorijoje, — vėl grįžta pati į save. Bet visos filosofijos pabaigoje tokiam grįžimui į pradžią liko tik vienas kelias. Būtent, reikėjo istorijos pabaigą pavaizduoti šitaip, žmonija pasiekia kaip tik šios absoliutinės idėjos pažinimą ir pareiškia, kad šis absoliutinės idėjos pažinimas yra pasiektas Hegelio filosofijoje. Bet tai reiškė paskelbti absoliutine tiesa visą dogminį Hegelio sistemos turinį, prieštaraujant jo dialektiniam metodui, kuris griauna visa, kas yra dogmiška. Tai reiškė, kad revoliucinė pusė nuslopinama pernelyg išaugusios konservatyviosios pusės, — ir ne tik filosofinio pažinimo srityje, bet ir istorinės praktikos atžvilgiu. Žmonija, kuri Hegelio asmenyje yra nužengusi ligi absoliutinės idėjos pažinimo, ir praktikos srityje turi būti tiek pažengusi, kad galėtų šią absoliutinę idėją įvykdyti tikrovėje. Absoliutinė idėja neturėjo, vadinasi, kelti savo amžininkams per aukštų politinių reikalavimų. Štai kodėl „Teisės filosofijos“ pabaigoje mes sužinome, kad absoliutinė idėja turi būti įvykdyta toje luominėje monarchijoje, kurią Fridrichas Vilhelmas III taip atkakliai ir bergždžiai žadėjo savo valdiniams, t. y. tuometinius Vokietijos smulkiaburžuazinius santykius atitinkančiame, ribotame ir nuosaikiame turtingųjų klasių netiesioginiame viešpatavime. Ir, be to, spekuliatyviu keliu mums dar įrodomas bajorijos būtinumas.
Vadinasi, jau vien vidiniai sistemos poreikiai pakankamai paaiškina, kodėl nepaprastai revoliucinis mąstymo metodas atvedė į labai taikingą politinę išvadą. Specifinė šios išvados forma priklauso, beje, nuo to, kad Hegelis buvo vokietis ir, panašiai kaip ir jo amžininkas Gėtė, buvo gerokai paliestas filisteriškumo. Gėtė, kaip ir Hegelis, — kiekvienas savo srityje, — buvo tikras Dzeusas olimpietis, bet jiems abiem niekuomet nepavyko visiškai atsipalaiduoti nuo vokiškojo filisteriškumo.
Bet visa tai nesukliudė Hegelio sistemai apimti nepalyginamai platesnę sritį, negu bet kuriai kitai ankstyvesnei sistemai, ir toje srityje išvystyti tokį minčių lobyną, kuris mus tebestebina dar ir šiandien. Dvasios fenomenologija (kurią būtų galima pavadinti dvasios embriologijos ir paleontologijos paralele, individualiosios sąmonės atvaizdavimu įvairiose jos vystymosi pakopose, kurios nagrinėjamos kaip sutrumpintas žmogaus sąmonės istoriškai praeitų pakopų atgaminimas), logika, gamtos filosofija, dvasios filosofija, išnagrinėta pagal jos atskirus istorinius poskyrius: istorijos, teisės, religijos filosofija, filosofijos istorija, estetika ir t.t., — kiekvienoje iš šių įvairių istorijos sričių Hegelis stengiasi surasti ir parodyti per ją einančią vystymosi giją. O kadangi jis buvo ne tik kūrybingas genijus, bet ir enciklopedinio mokytumo žmogus, tai jo pasirodymas visur turėjo epochinę reikšmę. Savaime suprantama, kad „sistemos“ poreikiai gana dažnai jį vertė stvertis tų priverstinių konstrukcijų, dėl kurių jo menkučiai priešininkai ligi šiol dar tebekelia baisų triukšmą. Bet šitos konstrukcijos tėra tik jo statomo rūmo rėmai ir pastoliai. Kas be reikalo ties jais nesustoja, o įsiskverbia gilyn į grandiozinį pastatą, tas randa ten nesuskaitomus lobius, kurie dar ir šiandien tebeturi visą savo vertę. Visiems filosofams kaip tik „sistema“ pasirodo esanti praeinamas dalykas, ir būtent dėl to, kad sistemos kyla iš žmogaus dvasios nepraeinamos reikmės: iš reikmės nugalėti visus prieštaravimus. Bet jei visi prieštaravimai kartą visiems laikams būtų pašalinti, tai mes pasiektume vadinamąją absoliutinę tiesą, — pasaulio istorija būtų baigta ir kartu turėtų vykti toliau, nors jai ir nebebūtų kas veikti: naujas, neišsprendžiamas prieštaravimas. Reikalavimas, kad filosofija išspręstų visus prieštaravimus, yra tolygus reikalavimui, kad vienas filosofas atliktų tokį darbą, kuris įmanomas atlikti tik visai žmonijai jos kylančiame vystymesi. Jei mes tai supratome, — o suprasti tatai mums niekas daugiau už Hegelį nėra padėjęs, — tai filosofijai ligšioline šio žodžio prasme ateina galas. Mes paliekame ramybėje „absoliutinę tiesą“, nepasiekiamą tokiu keliu ir atskirai kiekvienam žmogui, ir užtat puolame ieškoti mums pasiekiamų reliatyvių tiesų pozityviųjų mokslų keliu ir apibendrinant jų rezultatus su dialektinio mąstymo pagalba. Hegeliu aplamai baigiasi filosofija, iš vienos pusės, dėl to, kad jo sistema yra didinga viso ligtolinio filosofijos išsivystymo santrauka, o iš kitos pusės dėl to, kad jis pats, kad ir nesąmoningai, parodo mums kelią iš to sistemų labirinto į tikrą pozityvų pasaulio pažinimą.
Nesunku suprasti, koks didžiulis turėjo būti šios Hegelio sistemos poveikis filosofiškai nudažytoje Vokietijos atmosferoje. Tai buvo triumfo žygis, kuris truko ištisus dešimtmečius ir anaiptol nepasibaigė nė Hegeliui mirus. Priešingai, kaip tik nuo 1830 ligi 1840 metų „hegelizmas“ pasiekė savo išimtinio viešpatavimo viršūnę, daugiau ar mažiau užkrėsdamas net savo priešininkus; kaip tik tuo metu Hegelio pažiūros, sąmoningai ar nesąmoningai, gausiausiai skverbėsi į įvairiausius mokslus ir persunkė net populiariąją literatūrą bei dienraštinę spaudą, iš kurių vidutiniškoji „apsišvietusi sąmonė“ semia medžiagą savo mintims. Bet ši pergalė visu frontu tebuvo tik vidaus karo prologas.
Ištisai paimtas, Hegelio mokslas paliko, kaip matėme, apsčiai vietos įvairiausioms praktinėms partinėms pažiūroms; o tuometiniame teoriniame Vokietijos gyvenime praktinę reikšmę turėjo pirmiausia du dalykai: religija ir politika. Žmogus, branginęs daugiausia Hegelio sistemą, galėjo būti gana konservatyvus kiekvienoje iš šių sričių. O tas, kas svarbiausiu dalyku laikė dialektinį metodą, galėjo ir politikoje ir religijoje priklausyti kraštutiniausiai opozicijai. Hegelis pats, nepaisant jo veikaluose neretai prasiveržiančio revoliucinio pykčio, bendrai imant, atrodė daugiau linkstąs į konservatyviąją pusę; ne veltui jo sistema pareikalavusi iš jo žymiai daugiau „sunkaus minties darbo“, negu jo metodas. Besibaigiant trisdešimtiesiems metams, jo mokykloje vis labiau ir labiau buvo pastebimas skilimas. Vadinamieji jaunahegelininkiai — kairysis sparnas, — kovodami su ortodoksiniais pietistais ir feodaliniais reakcionieriais, po truputį atsisakinėjo nuo tos filosofiškai niekinamos pažiūros į opiuosius dienos klausimus, dėl kurios vyriausybė ligi tol kentė jų mokslą ir net jį protegavo. O kai 1840 m. Fridricho Vilhelmo IV asmenyje į sostą pateko ortodoksinė davatkija ir feodalinė-absoliutistinė reakcija, teko atvirai stoti vienos ar antros partijos pusėn. Kova kaip ir anksčiau buvo vedama filosofiniais ginklais, bet jau ne dėl abstrakčių filosofinių tikslų; buvo siekiama paveldėtosios religijos ir esamosios valstybės sunaikinimo. Ir jei žurnale „Deutsche Jahrbücher“[3] praktiškieji galutiniai tikslai tebepasirodydavo daugiausia dar su filosofiniu apvalkalu, tai jaunahegelininkių 1842 m. „Reino Laikraštyje“ skelbiamos mintys jau buvo tiesiog kylančiosios radikaliosios buržuazijos filosofija; filosofinė skraistė buvo jos naudojama tik cenzūrai klaidinti.
Bet politikos kelias tuomet buvo labai dygliuotas, ir todėl pagrindinė kova buvo nukreipta prieš religiją; beje, toji kova tuo metu, ypač nuo 1840 m., netiesiogiai buvo ir politinė kova. Pirmąjį akstiną davė Štrauso knyga „Jėzaus gyvenimas“, išėjusi 1835 metais. Prieš joje išdėstytą evangelinių mitų atsiradimo teoriją vėliau stojo Bruno Baueris, įrodinėdamas, kad visa eilė evangelinių pasakojimų yra sufabrikuota pačių evangelijų autorių. Jų ginčas vyko prisidengus filosofine kova tarp „sąmonės“ ir „substancijos“. Klausimas, kokia yra evangelinių pasakojimų apie stebuklus kilmė, — ar jie kilo iš nesąmoningos, tradicija paremtos mitų kūrybos bendruomenės gelmėse, ar juos sufabrikavo patys evangelistai, — išaugo į klausimą, kas yra pagrindinė veikiančioji jėga pasaulio istorijoje: „substancija“ ar „sąmonė“. Pagaliau pasirodė Štirneris, šiuolaikinio anarchizmo pranašas, — iš jo labai daug ką yra paėmęs Bakuninas, — ir su savo suvereniniu „vieninteliu“[4] prašoko net suvereninę „sąmonę“.
Nesigilinsime į šitą Hegelio mokyklos irimo proceso pusę. Mums svarbiau yra atkreipti dėmesį štai į ką: praktiniai kovos su pozityviąja religija reikalavimai daugelį pačių ryžtingųjų jaunahegelininkių atvedė į anglų-prancūzų materializmą. Ir čia jie suėjo į konfliktą su savo mokyklos sistema. Tuo tarpu kai materializmui tiktai gamta yra vienintelė realybė, Hegelio sistemoje gamta tėra absoliutinės idėjos „nusisavinimas“, lyg ir jos degradacija; šiaip ar taip, mąstymas ir jo mintinis produktas, idėja, šioje sistemoje yra pirminis dalykas, o gamta — išvestinis, egzistuojąs tik dėl to, kad idėja ligi to yra nusileidusi. Ir šitame prieštaravime painiojosi jaunahegelininkiai kiek tik beįmanydami.
Tuomet pasirodė Feuerbacho veikalas „Krikščionybės esmė“[5]. Vienu smūgiu jis išblaškė tą prieštaravimą, vėl ir be jokių išlygų paskelbdamas materializmo viešpatavimą. Gamta egzistuoja nepriklausomai nuo bet kokios filosofijos; ji yra pagrindas, ant kurio mes, žmonės, patys būdami gamtos produktai, esame išaugę. Už gamtos ir žmonių ribų nieko neegzistuoja, o aukštesnės būtybės, kurias sukūrė mūsų religinė fantazija, tėra tik fantastinis mūsų pačių esmės atspindys. Užkeikimas buvo panaikintas; „sistema“ buvo susprogdinta ir nublokšta į šalį, prieštaravimas, paaiškėjus, kad jis tėra tik vaizduotėje, buvo pašalintas. Reikėjo pačiam pergyventi išvaduojamąjį tos knygos poveikį, kad galima būtų apie tai susidaryti tikrą vaizdą. Entuziazmas buvo visuotinis: mes visi iš karto pasidarėme feuerbachininkais. Kaip entuziastiškai Marksas sveikino naująją pažiūrą ir kaip ji, — nepaisant visų kritinių išlygų, — stipriai jį paveikė, galima pasiskaityti „Šventojoje šeimoje“[6].
Net Feuerbacho knygos trūkumai stiprino tuomet jos poveikį. Beletristinis, vietomis net išpūstas stilius laidavo knygai didesnį skaitytojų ratą ir, kaip ten bebūtų, veikė gaivinamai po ilgamečio abstraktaus ir painaus hegelizmo viešpatavimo. Tą pat galima pasakyti ir apie besaikį meilės dievinimą, kuris buvo atleistinas, nors ir nepateisinamas, kaip reakcija prieš pasidariusio nebepakenčiamu „grynojo mąstymo“ vienvaldystę. Tačiau mes neturime pamiršti, kad kaip tik į abi šitas Feuerbacho silpnybes įsikibo nuo 1844 m. Vokietijos „apsišvietusių“ žmonių tarpe kaip epidemija besiplečiąs „tikrasis socializmas“, kuris mokslinį pažinimą pakeitė beletristine fraze, o proletariato išvadavimą per ekonominį gamybos pertvarkymą pakeitė žmonijos išvadavimu su „meilės“ pagalba, — žodžiu, nuklydo į šlykščiausią beletristiką ir meilės kupiną plepėjimą. Tipingas šios krypties atstovas buvo p. Karlas Griunas.
Be to, neužmirškime štai ko: Hegelio mokykla iširo, bet Hegelio filosofija dar nebuvo kritiškai įveikta. Štrausas ir Baueris pasiėmė po vieną jos pusę ir, kaip polemikos ginklą, jas nukreipė vieną prieš antrą. Feuerbachas sudaužė sistemą ir tiesiog nubloškė ją į šalį. Bet paskelbti kurią filosofiją klaidinga dar nereiškia su ja susidoroti. O tokio didingo kūrinio, kaip Hegelio filosofija, kuri turėjo tokią didžiulę įtaką nacijos dvasiniam vystymuisi, nebuvo galima pašalinti paprasto ignoravimo keliu. Ji turėjo būti „pašalinta“ jos pačios prasme, t. y. ta prasme, kad jos forma būtų kritiškai sunaikinta, o jos laimėtas naujas turinys išgelbėtas. Žemiau pamatysime, kaip tatai įvyko.
Tačiau tuo metu 1848 m. revoliucija taip pat nesivaržydama nustūmė į šalį bet kokią filosofiją, kaip Feuerbachas savo Hegelį. Drauge su tuo ir pats Feuerbachas buvo nustumtas į užpakalinį planą.
(1) Fil. dr. K. N. Štarkė „Liudvigas Feuerbachas“. Ferd. Enkes leid., Štutgartas, 1885 m.
[2] Engelsas turi galvoje Heinės pastabas apie „vokiškąją filosofijos revoliuciją“, išspausdintas 1833 m. parašytose apybraižose „Dėl religijos ir filosofijos istorijos Vokietijoje“.
[3] „Deutsche Jahrbücher für Wissenschaft und Kunst“ („Vokiškasis Mokslo ir Meno Metrastis“) — jaunahegelininkių organas, kuris buvo leidžiamas Leipcige nuo 1841 iki 1843 m. A. Rugei ir Echtermejeriui redaguojant.
[4] Engelsas turi galvoje 1845 m, išėjusią Makso Štirnerio (Kasparo Šmidto slapyvardis) knygą „Vienintelis ir jo nuosavybė“.
[5] Feuerbacho knyga „Krikščionybės esmė“ išėjo 1841 m. Leipcige.
[6] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, III t., 21—244 psl., rus. leid.