Friedrich Engels
Butų klausimu: III skyrius. Dar apie Prudoną ir butų klausimą
Dabar pereisime prie pagrindinio punkto. Aš Miulbergerio straipsniams prikišau, kad juose ekonominiai santykiai iškraipomi Prudono būdu, išverčiant juos į teisinį išsireiškimo būdą. Pavyzdžiu aš paėmiau šį Miulbergerio teiginį:
„Kartą pastatyti namai yra amžinas teisinis pagrindas tam tikrai visuomeninio darbo daliai gauti, nors tikroji namų vertė būtų daugiau negu pakankamai jau seniai savininkui išmokėta butų nuomos pavidalu. Taip išeina, kad namai, pastatyti, pavyzdžiui, prieš 50 metų, per tą laiką padengia pirmines išlaidas 2, 3, 5, 10 ir t. t. kartų iš nuomos gautu pelnu“.
Miulbergeris skundžiasi dėl to šitaip:
„Šis paprastas, blaivus fakto konstatavimas duoda Engelsui progą sakyti man pamokslą, kad man reikėjo išaiškinti, kuriuo būdu namas tampa „teisiniu pagrindu“, — o tai visai nebuvo mano uždavinys... Vienas dalykas — pavaizdavimas, kitas dalykas — paaiškinimas. Jeigu aš paskui Prudoną sakau, kad ekonominis visuomenės gyvenimas turi būti prisisunkęs teisinės idėjos, tai aš tuo pačiu šiuolaikinę visuomenę pavaizduoju kaip tokią, kuriai trūksta jeigu ir ne kiekvienos teisinės idėjos, tai bent revoliucijos teisinės idėjos, — faktas, su kuriuo pats Engelsas sutiks“.
Visų pirma sustosime ties šiais jau pastatytais namais. Išnuomoti namai duoda savo statytojui butų nuomos pavidalu žemės rentą, remonto išlaidas ir procentus iš jam statyti išleisto kapitalo, įskaitant ir pelną iš jo; palaipsniui mokama butų nuoma, sutinkamai su aplinkybėmis, gali sudaryti sumą, du, tris, penkis dešimtį kartų viršijančią pirmines išlaidas. Tai, bičiuli Miulbergeri, yra „paprastas blaivus konstatavimas“ „fakto“, kuris turi ekonominį pobūdį; ir jeigu mes norime žinoti, kaipgi čia „taip išeina“, kad šis faktas egzistuoja, tai mes turime daryti tyrinėjimą ekonominėje srityje. Taigi, išnagrinėsime šį faktą smulkiau, taip, kad jis būtų suprantamas kiekvienam vaikui. Prekės pardavimas yra, kaip žinoma, tai, kad savininkas atiduoda jos vartojamąją vertę ir gauna mainomąją vertę. Vartojamosios prekių vertės skiriasi viena nuo kitos tarp kitko ir tuo, kad jų suvartojimas reikalauja įvairių laiko tarpų. Duonos kepalas suvalgomas per vieną dieną, kelnių pora susidėvi per vienerius metus, namai, sakysime, — per šimtą metų. Vadinasi, tų prekių, kurios susidėvi tik per ilgą laiką, vartojamąją vertę galima pardavinėti dalimis, kiekvieną kartą apibrėžtam laikui, t. y. ją išnuomoti. Vadinasi, pardavinėjimas dalimis mainomąją vertę realizuoja tik palaipsniui; už šį atsisakymą nedelsiant gauti įdėtą kapitalą ir iš jo priklausomą pelną pardavėjui atlyginama pakeliant kainą, mokant palūkanas, kurių didumas nustatomas toli gražu ne savavališkai, bet politinės ekonomijos dėsnių. Praslinkus šimtui metų, namai yra suvartoti, sudėvėti, nebetinkami gyventi. Jeigu mes po to iš visos sumokėtos nuomos atimsime: 1) žemės rentą drauge su šiokiu tokiu pakilimu, įvykusiu per tą laiką, 2) išlaidas, padarytas einamajam remontui, — tai mes matysime, kad liekana vidutiniškai susideda: 1) iš pirminio į namo statybą įdėto kapitalo, 2) iš pelno iš jo ir 3) iš palūkanų iš palaipsniui padengto kapitalo ir pelno. Tiesa, pasibaigus šiam laikui nuomininkas neturi namo, bet jo neturi ir savininkas. Pastarasis teturi tiktai žemės sklypą (jeigu jis priklauso būtent jam) ir jame esančią statybinę medžiagą, kuri tačiau jau nebėra namas. Ir jeigu namas per tą laiką „padengė pirmines išlaidas 5 arba 10 kartų“, tai mes pamatysime, kad tat įvyko išimtinai dėl žemės rentos pakilimo; tai yra aišku kiekvienam tokiose vietose, kaip Londonas, kur žemvaldys ir namų savininkas dažniausiai yra du atskiri asmenys. Toks milžiniškas butų nuomos kilimas pasitaiko sparčiai augančiuose miestuose, bet anaiptol ne kur nors kaime, kur žemės renta iš statybos sklypų palieka beveik nepakitusi. Visiems žinomas dalykas, kad atėmus pakilusią žemės rentą, butų nuoma vidutiniškai duoda kasmet namų savininkui ne daugiau kaip 7% įdėtojo kapitalo (įskaitant pelną); be to, iš šios sumos reikia dar padengti remonto išlaidas ir pan. Žodžiu, nuomos sutartis yra paprasčiausias prekinis sandėris, kuris darbininką teoriškai domina ne daugiau ir ne mažiau, kaip kiekvienas kitas prekinis sandėris, išskyrus tą, kur kalbama apie darbo jėgos pirkimą ir pardavimą; o praktiškai ši nuomos sutartis jam tėra tiktai viena iš tūkstančių buržuazinio apgaudinėjimo formų, apie kurias aš kalbu atskirojo leidinio 4 psl.[1], ir ji, kaip aš ten nurodžiau, taip pat yra tam tikrų ekonominių dėsnių reguliuojama.
Miulbergeris, priešingai, nuomos sutartyje nemato nieko, išskyrus gryną „savivalę“ (jo veikalo 19 psl.), o kai aš jam įrodinėju priešingą dalyką, — jis skundžiasi, kad aš jam kalbąs „tik tokius dalykus, kuriuos jis, deja, jau pats žinojęs“.
Tačiau jokie ekonominiai butų nuomos tyrinėjimai mums nepadės butų išnuomojimo panaikinimo paversti „vienu iš vaisingiausių ir didžiausių siekimų, kilusių revoliucinės idėjos gelmėse“. Kad tai pasiektume, mes turime šį paprastą faktą iš blaivios politinės ekonomijos srities perkelti į jau žymiai ideologiškesnę teisės sritį. „Namai yra amžinas teisinis pagrindas“ nuomai gauti; — „taip išeina“, kad butų nuoma gali apmokėti namų vertę 2, 3, 5 ir 10 kartų. Tyrinėjant tai, kaipgi tat „taip išeina“, „teisinis pagrindas“ nepastūmės mūsų iš vietos nė per vieną colį; todėl aš ir sakiau, kad tiktai tyrinėdamas tai, kuriuo būdu namai tampa teisiniu pagrindu, Miulbergeris būtų galėjęs sužinoti, kaip tat „taip išeina“. Mes sužinome tai tik tuomet, kai ištiriame, kaip kad aš padariau, ekonominę butų nuomos prigimtį, užuot piktinęsi ta teisine išraiška, kuria viešpataujanti klasė ją sankcionuoja. Kas siūlo ekonomines priemones butų nuomai panaikinti, tas juk turi žinoti apie ją daugiau negu tai, kad ji „yra duoklė, kuria nuomininkas apmoka amžinąją kapitalo teisę“.
Į tai Miulbergeris atsako: „Vienas dalykas — pavaizdavimas, kitas dalykas — paaiškinimas“.
Taigi, namai, nors jie toli gražu ne amžini, yra paversti amžinu teisiniu butų nuomos pagrindu. Vis tiek, kaip tat „taip išeina“, bet mes matome, kad dėl šio teisinio pagrindo namai butų nuomos pavidalu duoda pelną, daug kartų viršijantį jų vertę. Vertimo į teisės kalbą dėka mes laimingai nutolome nuo ekonomijos taip toli, kad mums matyti tiktai tas reiškinys, jog nuomos brutto suma laipsniškai gali daug kartų apmokėti namo vertę. Kadangi mes galvojame ir kalbame teisiškai, tai ir šiam reiškiniui mes pritaikome teisės, teisingumo mastą ir randame, kad šis reiškinys neteisingas, kad jis neatitinka „revoliucijos teisinės idėjos“, vis tiek ką šis dalykas reikštų, — ir kad todėl teisinis pagrindas niekam netinka. Toliau mes randame, kad tas pat liečia ir duodantį procentus kapitalą ir išnuomotą ariamą žemę, ir tai duoda mums progą ir šias nuosavybės rūšis išskirti iš kitų ir jas atskirai išnagrinėti. Šis tyrinėjimas iškelia reikalavimą: 1) atimti iš savininko teisę atsisakyti nuo sutarties, teisę reikalauti atgal savo nuosavybės, 2) nemokamai atiduoti samdytojui, skolininkui arba nuomininkui naudotis jam išnuomotu, bet jam nepriklausančiu daiktu ir 3) apmokėti savininkui jo turtą smulkiomis dalimis be palūkanų. Tuo mes ir išsėmėme prudoninius šios srities „principus“. Tai ir yra prudoninė „visuomeninė likvidacija“.
Beje, visiškai aišku, kad visas šis reformų planas turi išeiti į naudą beveik išimtinai smulkiesiems buržua ir smulkiesiems valstiečiams, užtvirtindamas jų, kaip smulkiųjų buržua ir smulkiųjų valstiečių, padėtį. Legendarinis, anot Miulbergerio, „smulkiojo buržua Prudono“ paveikslas tuo būdu įgauna čia staiga visai apčiuopiamą istorinį realumą.
Miulbergeris sako toliau:
„Jeigu aš paskui Prudoną sakau, kad ekonominis visuomenės gyvenimas turi būti prisisunkęs teisinės idėjos, tai aš tuo pačiu šiuolaikinę visuomenę pavaizduoju kaip tokią, kuriai trūksta jeigu ir ne kiekvienos teisinės idėjos, tai bent revoliucijos teisinės idėjos, — faktas, su kuriuo pats Engelsas sutiks“.
Deja, aš negaliu suteikti Miulbergeriui šio malonumo. Miulbergeris reikalauja, kad visuomenė turi būti prisisunkusi teisinės idėjos, ir vadina tai pavaizdavimu. Jeigu teismas per teismo antstolį atsiunčia man reikalavimą užmokėti skolą, tai, anot Miulbergerio, teismas nedaro daugiau nieko, kaip tik pavaizduoja mane žmogumi, nemokančiu savo skolų! Vienas dalykas — pavaizdavimas, kitas dalykas — reikalavimas. Čia būtent ir yra pagrindinis vokiškojo mokslinio socializmo skirtumas nuo Prudono. Mes pavaizduojame, — o kiekvienas tikras pavaizdavimas, priešingai Miulbergeriui, tuo pat metu yra dalyko paaiškinimas, — mes pavaizduojame ekonominius santykius, kaip jie egzistuoja ir kaip jie vystosi ir griežtai ekonomiškai įrodome, kad šis jų vystymasis tuo pat metu yra socialinės revoliucijos elementų vystymasis: iš. vienos pusės, vystymasis proletariato, klasės, kurios gyvenimo sąlygos neišvengiamai stumia ją į socialinę revoliuciją, o iš antros pusės, vystymasis gamybinių jėgų, kurios, peraugdamos kapitalistinės visuomenės rėmus, turi neišvengiamai ją susprogdinti ir kurios tuo pat metu yra priemonė visiems laikams klasiniams skirtumams pašalinti pačios visuomeninės pažangos interesais. Prudonas, priešingai, šiuolaikinei visuomenei iškelia reikalavimą persitvarkyti ne pagal savo pačios ekonominio vystymosi dėsnius, bet pagal teisingumo nurodymus („teisinė idėja“ priklauso ne jam, bet Miulbergeriui). Ten, kur mes įrodinėjame, ten Prudonas, o paskui jį ir Miulbergeris, sako pamokslus ir dejuoja.
Kas per daiktas ta „revoliucijos teisinė idėja“, — aš absoliučiai negaliu įspėti. Tiesa, Prudonas „Revoliuciją“ paverčia tam tikros rūšies dievaite, kuri įkūnija ir įgyvendina jo „Teisingumą“; čia jis keistai suklysta, suversdamas į vieną krūvą buržuazinę 1789—1794 m. revoliuciją ir būsimąją proletarinę revoliuciją. Jis tai daro beveik visuose savo veikaluose, ypač po 1848 m.; pavyzdžiu aš pateiksiu kad ir tik „Bendrąją revoliucijos idėją“, 1868 m. leid., 39—40 psl.[2]. Bet kadangi Miulbergeris atsisako nuo bet kurios atsakomybės už Prudoną, tai man užginta kreiptis į Prudoną „revoliucijos teisinės idėjos“ paaiškinimo, ir aš toliau pasilieku egiptiškoje tamsoje.
Toliau Miulbergeris sako:
„Bet nei Prudonas, nei aš neapeliuojame į „amžinąjį teisingumą“ esamosioms neteisingoms sąlygoms paaiškinti, nei, tuo labiau, kaip primeta man Engelsas, nelaukiame šių sąlygų pagerėjimo iš apeliacijos į šį teisingumą“.
Miulbergeris, tur būt, pasitiki tuo, kad „Prudonas beveik visai nežinomas Vokietijoje“. Visuose savo kūriniuose Prudonas visus visuomeninius, teisinius, politinius, religinius teiginius matuoja „teisingumo“ mastu, atmesdamas juos arba pripažindamas priklausomai nuo to, ar jie sutinka ar nesutinka su tuo, ką jis vadina „teisingumu“. „Ekonominiuose prieštaravimuose“[3] šis teisingumas vadinamas dar „amžinuoju teisingumu“, „justice éternelle“. Vėliau apie amžinumą nutylima, bet iš esmės jis paliekamas. Pavyzdžiui, veikale „Apie teisingumą revoliucijoje ir bažnyčioje“, 1858 m. leid.[4], ši ištrauka išreiškia visą šio trijų tomų pamokslo turinį (I tomas, 42 psl.):
„Koks yra pagrindinis principas, organinis, valdąs, suvereninis visuomenių principas, kuris, pajungdamas visus kitus principus, valdo, gina, atstumia, baudžia, prireikus net nuslopina visus maištingus elementus? Kas tai? — religija, idealas, interesas?... Šis principas, mano nuomone, yra teisingumas, — Kas yra teisingumas? Pačios žmonijos esmė. — Kas jis buvo nuo pasaulio atsiradimo laikų? Niekas. — Kuo jis turi tapti? Viskuo“.
Teisingumas, kuris yra pačios žmonijos esmė, — kas gi tai kita, jeigu ne amžinasis teisingumas? Teisingumas, kuris yra pagrindinis, organinis, valdąs, suvereninis visuomenių principas, teisingumas, kuris, nepaisant to, iki šiol buvo niekas, bet turi tapti viskuo, — kas gi tat, jeigu ne mastas, kuriuo turi būti matuojami visi žmonių darbai, į kurį, kaip į aukščiausią teisėją, reikia apeliuoti kiekvienu painesniu atveju? O argi aš tvirtinau ką nors kita, išskyrus tai, kad Prudonas savo ekonominį nemokšiškumą ir savo bejėgiškumą pridengia tuo, kad sprendžia apie ekonominius santykius ne iš ekonominių dėsnių, bet iš to, ar jie sutinka ar nesutinka su jo šio amžinojo teisingumo vaizdiniu? Ir kuo gi Miulbergeris skiriasi nuo Prudono, reikalaudamas, kad „visi pasikeitimai šiuolaikinės visuomenės gyvenime... būtų prisisunkę teisinės idėjos, t. y. būtų visur vykdomi sutinkamai su griežtais teisingumo reikalavimais“? Ar aš nemoku skaityti? ar Miulbergeris nemoka rašyti?
Toliau Miulbergeris sako:
„Prudonas žino ne blogiau už Marksą ir Engelsą, kad tikrasis žmonių visuomenės variklis yra ekonominiai, o ne teisiniai santykiai; jis taip pat žino, kad liaudies teisinės idėjos kiekvienoje kalbamoje epochoje tėra tiktai ekonominių, ypač gamybinių santykių išraiška, atspindys, produktas. Vienu žodžiu, teisė Prudonui yra istoriškai išsivystęs ekonominis produktas“.
Jeigu Prudonas visa tai (aš palieku nuošalyje neaiškų Miulbergerio būdą išsireikšti ir pasitenkinu jo gerais norais) „žino ne blogiau už Marksą ir Engelsą“, — dėl ko gi mums tuomet ginčytis? Bet tas ir yra, kad dėl Prudono žinojimo klausimas yra kiek kitoks. Kiekvienos tam tikros visuomenės ekonominiai santykiai visų pirma pasireiškia kaip interesai. O Prudonas ką tik cituotame pagrindiniame savo veikale rašo juodu ant balto, kad „pagrindinis valdąs, organinis, suvereninis visuomenių principas, kuris pajungia visus kitus principus“, yra ne interesas, bet teisingumas. Ir jis tą patį kartoja visų savo veikalų visose svarbiausiose vietose. Visa tai nekliudo Miulbergeriui toliau sakyti:
,,.. ekonominės teisės idėja, Prudono giliausiai išvystyta „Kare ir taikoje“, visiškai sutampa su tomis pagrindinėmis Lasalio mintimis, kurios taip gerai išdėstytos jo „Įsigytųjų teisių sistemos“ pratarmėje.
„Karas ir taika“[5] — gal būt, labiausiai mokiniškas iš gausių mokiniškų Prudono veikalų, ir aš niekaip negalėjau laukti, kad jis bus pateiktas įrodyti, kad Prudonas tariamai įsisavino vokiškąjį materialistinį istorijos supratimą, kuris visus istorijos įvykius ir sąvokas, visą politiką, filosofiją, religiją aiškina materialinėmis ekonominėmis kalbamojo istorijos laikotarpio gyvenimo sąlygomis. Ši knyga taip mažai materialistinė, kad net savosios karo sąvokos negali duoti, nesišaukdama į pagalbą kūrėjo:
„Tuo tarpu kūrėjas, išrinkęs mums šį gyvenimo būdą, turėjo savo tikslus“ (II t., 100 psl. 1869 m. leid.).
Kokiomis istorinėmis žiniomis remiasi ši knyga, matyti iš to, kad joje išreikštas tikėjimas į istorinį aukso amžiaus buvimą:
„Pradžioje, kai žmonija dar buvo retai išblaškyta žemės rutulyje, gamta be vargo patenkindavo žmogaus reikmes. Tai buvo aukso amžius, pertekliaus ir ramybės amžius“ (ten pat, 102 psl.).
Ekonominė Prudono pozicija yra grubaus maltusizmo pozicija:
„Jeigu padvigubėja gamyba, tai tuoj padvigubės ir gyventojų skaičius“ (105 psl.).
Kas gi tuomet sudaro šios knygos materializmą? Tai, kad joje tvirtinama, kad karo priežastis ir tuomet buvusi ir šiandien pasiliekanti „pauperizmas“ (pavyzdžiui, 143 psl). Dėdė Brezigas[6] buvo toks pat puikus materialistas, kai savo kalboje 1848 m. ištarė didžius žodžius: „Didelio skurdo priežastis yra didelis neturtas“.
Ant visos Lasalio „Įsigytųjų teisių sistemos“ yra ne tiktai teisininko, bet ir senhegelininkio iliuzijų atspaudas. VII psl. Lasalis aiškiai pareiškia, kad ir „ekonominiu atžvilgiu įsigytosios teisės sąvoka yra pradinis taškas, kuris išjudina visą tolesnį išsivystymą“; jis nori parodyti (IX psl.), kad „teisė yra protingas, iš saves paties (vadinasi, ne iš ekonominių prielaidų) besivystąs organizmas“; jam uždavinys yra teisę išvesti ne iš ekonominių santykių, bet „iš pačios valios sąvokos, kurios išvystymas ir pavaizdavimas tiktai ir tėra teisės filosofija“ (X psl.). Bet kam čia tada ši knyga? Skirtumas tarp Prudono ir Lasalio yra tik tas, kad Lasalis iš tikrųjų buvo teisininkas ir hegelininkas, o Prudonas ir teisėje ir filosofijoje, kaip ir visur kitur, buvo viso tiktai diletantas.
Kad Prudonas, kuris, kaip žinoma, nuolat pats sau prieštarauja, kartais kai kur padaro ir tokių pastabų, kurios tartum parodo siekimą idėjas išaiškinti, remiantis faktais, — tai aš labai gerai žinau. Tačiau tokios atskiros pastabos visiškai nesusijusios su pagrindine jo minties kryptimi, o ten, kur jos sutinkamos, jos, be to, be galo painios ir prieštaringos.
Tam tikroje, labai žemoje visuomenės vystymosi pakopoje atsiranda poreikis apimti bendra taisykle diena į dieną pasikartojančius gamybos, produktų paskirstymo ir mainų aktus, pasirūpinti tuo, kad individas pajungtų save bendrosioms gamybos ir mainų sąlygoms. Ši taisyklė, kuri iš pradžių yra paprotys, vėliau virsta įstatymu. Drauge su įstatymu neišvengiamai atsiranda ir organai, kuriems pavedama jį saugoti, — viešoji valdžia, valstybė. Visuomenei toliau besivystant, įstatymas išauga į platesnę ar siauresnę įstatymų leidybą. Kuo sudėtingesnė tampa ši įstatymų leidyba, tuo daugiau skiriasi jos išsireiškimo būdas nuo to būdo, kuriuo pasireiškia įprastinės ekonominės visuomenės gyvenimo sąlygos. Įstatymų leidyba pasirodo lyg savarankiškas elementas, kuris savo egzistencijos pateisinimą ir savo tolesnio išsivystymo pagrindimą randa ne ekonominiuose santykiuose, bet savo paties vidiniuose pagrinduose, sakysime, kad ir „valios sąvokoje“. Žmonės užmiršta, kad jų teisė kilo iš ekonominių jų gyvenimo sąlygų, kaip kad jie užmiršo, kad jie patys kilo iš gyvūnų pasaulio. Toliau įstatymų leidybai besivystant į sudėtingą, plačią visumą, atsiranda naujo visuomeninio darbo pasidalijimo būtinybė: susidaro teisininkų profesionalų luomas, o drauge su juo atsiranda ir teisės mokslas. Pastarasis, toliau besivystydamas, lygina tarpusavyje įvairių tautų ir įvairių epochų teisės sistemas ne kaip atitinkamų ekonominių santykių atspindį, o kaip sistemas, kurių pagrindas glūdi jose pačiose. Lyginimas numato kažką bendro: šis bendras dalykas susidaro iš to, kad viską, kas daugiau ar mažiau yra vienoda visose šiose teisės sistemose, teisininkai sujungia į natūralinę teisę. Bet mastas, kuriuo matuojama, kas priklauso natūralinei teisei ir kas jai nepriklauso, yra abstrakčiausia pačios teisės išraiška — teisingumas. Tuo būdu nuo šiol teisininkams ir tiems, kurie tiki jų žodžiais, teisės išsivystymas tėra tiktai siekimas žmonių gyvenimo sąlygas, kiek jos išreiškiamos teisiškai, vis labiau ir labiau priartinti prie teisingumo idealo, prie amžinojo teisingumo. O šis teisingumas visuomet tėra tiktai ideologizuota, į padanges nukelta esamųjų ekonominių santykių išraiška, arba iš jų konservatyvinės, arba iš jų revoliucinės pusės. Graikų ir romėnų teisingumas laikė teisingu dalyku vergiją; 1789 m. buržua teisingumas reikalavo pašalinti feodalizmą, nes jis esąs neteisingas. Prūsų junkeriams net pasigailėtinas apygardų įstatymas[7] yra amžinojo teisingumo pažeidimas. Amžinojo teisingumo supratimas tuo būdu keičiasi ne tiktai priklausomai nuo laiko ir vietos: jis yra nevienodas net atskirų asmenų tarpe ir priklauso tiems dalykams, kurių vardu, kaip teisingai pastebi Miulbergeris, „kiekvienas supranta kažką kita“. Jeigu kasdieniniame gyvenime, kur santykiai, apie kuriuos ten tenka spręsti, yra nesudėtingi, tokie išsireiškimai, kaip teisinga, neteisinga, teisingumas, teisės jausmas, vartojami be ypatingų nesusipratimų net kalbant apie visuomeninius reiškinius, tai moksliniuose ekonominių santykių tyrinėjimuose, kaip mes matėme, šie išsireiškimai padaro tokią pat baisią painiavą, kokia atsirastų, pavyzdžiui, šiuolaikinėje chemijoje, jeigu ten būtų pamėginta išlaikyti flogistono teorijos terminologiją. Dar blogesnė pasidaro ši painiava, kai tikima, kaip Prudonas, socialiniu flogistonu, „Teisingumu“, arba kai įtikinėjama, kaip daro Miulbergeris, kad flogistono teorija yra ne mažiau teisinga, kaip deguonies teorija(8).
[2] Proudhon P. J., Idée générale de la Révolution du XIX siècle. Paris, 1868.
[3] Kalbama apie Prudono knygą „Ekonominių prieštaravimų sistema arba skurdo filosofija“.
[4] Proudhon P. J., De la ’justice dans la révolution et dans l’église, T. 1-8, Paris, 1858.
[5] Proudhon P. J., La guerre et la paix. T. 1—2. Paris, 1869.
[6] Dėdė Brezigas — komiškas personažas iš vokiečių buržuazinio humoristo ir romanisto Frico Reuterio kūrinių.
[7] Engelsas turi galvoje 1873 m. administracinę reformą Prūsijoje, kuri suteikė bendruomenėms teisę rinkti seniūnus, kuriuos anksčiau skirdavo dvarininkai.
(8) Prieš deguonies atradimą chemikai kūnų degimą atmosferos ore aiškino tardami esant atskirą degančią medžiagą — flogistoną, kuris dingsta degdamas. Kadangi jie rado, kad sudegę paprasti kūnai po to daugiau sveria, negu anksčiau, tai jie paskelbė, kad flogistonas turi neigiamą svorį ir tuo būdu kūnas be savo flogistono sveria daugiau negu su juo. Tuo būdu flogistonui palaipsniui buvo priskirtos visos pagrindinės deguonies ypatybės, bet vis atvirkščia prasme. Atradimas to, kad degimas yra degančių kūnų susijungimas su kitu kūnu, deguonimi, ir šio deguonies gavimas padarė — tačiau tik po ilgo senųjų chemikų pasipriešinimo — šiai prielaidai galą.