Friedrich Engels
Butų klausimu: I skyrius. Kaip Prudonas sprendžia butų klausimą
10-jame ir sekančiuose žurnalo „Volksstaat“ numeriuose yra įdėta šešių straipsnių serija butų klausimu, straipsnių, kurie verti dėmesio tik todėl, kad jie — neskaitant keleto seniai užmirštų pusiau beletristinių 40-tųjų metų rašinių — yra pirmas mėginimas persodinti Prudono mokyklą į Vokietiją. Tai toks didžiulis žingsnis atgal visos vokiškojo socializmo išsivystymo eigos atžvilgiu, socializmo, jau prieš 25 metus sudavusio kaip tiktai Prudono pažiūroms lemiamą smūgį(1), kad verta šį mėginimą tuojau pat atremti.
Vadinamoji butų stoka, kuriai šių dienų spauda skiria tokį didelį dėmesį, reiškia ne tai, kad darbininkų klasė gyvena, aplamai, bloguose, perpildytuose, nesveikuose butuose. Ši butų stoka nėra specifinė šių laikų ypatybė; ji net nėra viena iš kaip tik šiuolaikiniam proletariatui būdingų kančių, kuri jį išskirtų iš visų ankstesniųjų engiamųjų klasių; priešingai, ji gana vienodai slėgė visas visų laikų engiamąsias klases. Šiai butų stokai padaryti galą tėra tik viena priemonė: aplamai pašalinti dirbančiųjų klasių išnaudojimą ir engimą iš viešpataujančiosios klasės pusės. Tai, kaip butų stoka suprantama šiuo metu, yra ypatingas pablogėjimas ir be to biaurių darbininko buto sąlygų — pablogėjimas, kilęs dėl staigaus gyventojų antplūdžio į didžiuosius miestus; didžiulis butų nuomos pakilimas, dar labiau padidėjęs gyventojų susigrūdimas atskiruose namuose, kai kurių negalėjimas iš viso susirasti pastogę. Ir ši butų stoka tik todėl priverčia tiek daug apie save kalbėti, kad ji neapsiriboja darbininkų klase, bet kartu prislėgė ir smulkiąją buržuaziją.
Darbininkų ir dalies smulkiosios buržuazijos butų stoka mūsų šiuolaikiniuose didžiuosiuose miestuose tėra tiktai viena iš nesuskaitomų smulkiųjų antraeilių blogybių, kylančių iš šiuolaikinio kapitalistinio gamybos būdo. Ji visai nėra tiesioginė pasekmė to, kad kapitalistas išnaudoja darbininką kaip darbininką. Šis išnaudojimas yra pagrindinė blogybė, kurią siekia panaikinti socialinė revoliucija, panaikindama kapitalistinį gamybos būdą. Bet kertinis kapitalistinio gamybos būdo akmuo yra tas faktas, kad mūsų šiuolaikinė visuomeninė santvarka įgalina kapitalistą pirkti darbininko darbo jėgą jos verte, bet išgauti iš jos daug daugiau, negu jos vertę, priverčiant darbininką dirbti ilgiau, negu tai reikalinga už darbo jėgą užmokėtai kainai atgaminti. Tuo būdu pagaminta antvertė paskirstoma tarp visos kapitalistų ir žemvaldžių klasės drauge su jų apmokamais tarnais, pradedant nuo popiežiaus ir imperatoriaus ir baigiant naktiniais sargais ir kitais. Kaip vyksta šis pasiskirstymas, mūsų čia nedomina; neabejotinas vienas dalykas, kad visi, kurie nedirba, gali gyventi tik tuo, kas jiems tuo ar kitu būdu nukrinta nuo šios antvertės (plg. Markso „Kapitalą“, kur tai pirmą kartą išaiškinta).
Darbininkų klasės pagamintos ir iš jos be atlyginimo atimtos antvertės paskirstymas tarp nedirbančių klasių vyksta be galo pamokomų ginčų ir tarpusavio apgaudinėjimo aplinkybėmis: kadangi šis paskirstymas atliekamas pirkimo ir pardavimo keliu, vienas iš svarbiausių jo svertų yra tai, kad pardavėjas apgaudinėja pirkėją ir šis apgaudinėjimas tapo dabar smulkiojoje prekyboje, ypač didžiuosiuose miestuose, tikra pardavėjo gyvenimo sąlyga. Bet jeigu krautuvininkas arba kepėjas apgauna darbininką prekės kainos arba jos kokybės srityje, tai apgauna jį ne specifiškai kaip darbininką. Priešingai, jeigu kurioje nors vietoje tampa visuomenine taisykle tam tikras vidutinis apgaudinėjimo mastas, jis ilgainiui turi būti išlygintas, atitinkamai pakeliant darbo užmokestį. Darbininkas krautuvininko atžvilgiu stoja kaip pirkėjas, tai yra pinigų arba kredito savininkas, vadinasi, visai ne kaip darbininkas, tai yra darbo jėgos pardavėjas. Tegul apgaudinėjimas paliečia jį, kaip aplamai neturtingąją klase, labiau negu turtingąsias visuomenės klases, bet jis nėra blogybė, paliečianti išimtinai darbininką, būdinga tiktai jo klasei.
Lygiai taip pat yra ir su butų stoka. Šiuolaikinių didžiųjų miestų augimas dirbtinai, dažnai milžiniškai pakelia kai kurių kvartalų žemės sklypų vertę, ypač miesto centre. Juose pastatyti pastatai, užuot pakėlę šią vertę, priešingai, ją pažemina, nes jie jau nebeatitinka pasikeitusių sąlygų; jie esti nugriaunami ir pakeičiami kitais. Toks visų pirma yra likimas centre esančių darbininkų butų, kurių nuoma net ir didžiausio perpildymo sąlygomis niekuomet negali arba, šiaip ar taip, gali tik labai lėtai išeiti už tam tikro maksimumo ribų. Juos nugriauna ir jų vietoje stato krautuves, sandėlius, visuomeninius pastatus. Bonapartizmas, savo Osmano asmenyje, milžiniškų mastu išnaudojo Paryžiuje šią tendenciją suktybėms ir asmeniniam pralobimui. Bet Osmano dvasia perėjo ir per Londoną, Mančesterį, Liverpulį ir, matyti, jaučiasi kaip namie ir Berlyne ir Vienoje. Rezultatas — darbininkai iš miesto centrų išstumiami į priemiesčius; butai darbininkams ir aplamai maži butai tampa reti ir brangūs; o dažnai jų ir visai negalima rasti, nes tokiomis sąlygomis statybos pramonė, kuriai brangūs butai teikia daug patogesnę dirvą spekuliacijai, stato butus darbininkams tiktai išimtiniais atvejais.
Tuo būdu ši butų stoka, be abejonės, daug žiauriau paliečia darbininką, negu labiau pasiturinčias klases; bet, panašiai kaip krautuvininkų apgaudinėjimas, ir ji taip pat nėra nelaimė, kuri slėgia išimtinai darbininkų klasę, ir turi, kiek ji paliečia darbininkų klasę, pasiekusi tam tikrą lygį ir užtrukusi tam tikrą laiką, rasti taip pat tam tikrą ekonominį atlygį.
Kaip tiktai šiomis kančiomis, kurios bendros darbininkų klasei ir kitoms klasėms, ypač smulkiajai buržuazijai, daugiausia ir rūpinasi smulkiaburžuazinis socializmas, kuriam priklauso ir Prudonas. Ir visai nėra atsitiktinė ta aplinkybė, kad mūsų vokiškasis prudonistas visų pirma imasi butų klausimo, kuris, kaip mes matėme, jokiu būdu nėra išimtinai darbininkų klausimas; nėra atsitiktinis ir tas dalykas, kad jis, priešingai, butų klausimą paskelbia tikruoju, išimtinai darbininkus liečiančiu klausimu.
„Buto nuomininkas namų savininko atžvilgiu — tas pat, kas samdomasis darbininkas kapitalisto atžvilgiu“.
Tai visai netiesa.
Butų klausimas turi dvi viena prieš antrą stovinčias puses: nuomininką ir nuomotoją arba namų savininką. Pirmasis nori pirkti iš antrojo laikiną naudojimąsi butu; jis turi pinigų arba kredito, nors jis ir būtų priverstas šį kreditą pirkti iš to paties namų savininko lupikiška kaina, butų nuomos priedo pavidalu. Tai paprastas prekės pardavimas, tai ne sandėris tarp proletaro ir buržua, tarp darbininko ir kapitalisto. Nuomininkas — net jeigu jis yra darbininkas — čia pasirodo kaip pasiturįs žmogus; jis turi arba jau iš anksto parduoti sau būdingą prekę, darbo jėgą, kad už gautus iš šio pardavimo pinigus galėtų pirkti teisę naudotis butu, arba jis turi galėti pateikti garantijas, kad ši darbo jėga bus parduota. Čia visai trūksta tų savotiškų rezultatų, kuriuos duoda darbo jėgos pardavimas kapitalistui. Kapitalistas pirktąją darbo jėgą, pirma, priverčia atgaminti savo vertę, o antra, gaminti dar antvertę, kuri laikinai, kol ji bus paskirstyta kapitalistų klasės tarpe, palieka jo rankose. Čia tuo būdu gaminama perteklinė vertė; bendra esamosios vertės suma padidėja. Visiškai kitaip esti darant nuomos sandėrį. Kad ir kiek išplėštų nuomotojas iš nuomininko, tai visuomet tėra tiktai jau esamos, anksčiau pagamintos vertės perdavimas, ir bendroji vertės suma, kurią turi nuomininkas ir nuomotojas drauge, palieka nepakitusi. Iš darbininko visada nusukama jo darbo produkto dalis, — vis tiek, ar kapitalistas jo darbą apmoka pigiau, brangiau ar pagal tikrąją jo vertę; o su nuomininku taip esti tiktai tuo atveju, kai jis esti priverstas apmokėti butą brangiau, negu jis vertas. Todėl mėginimas sutapatinti santykį tarp nuomininko ir nuomotojo su santykiu tarp darbininko ir kapitalisto yra tiesioginis šio santykio iškraipymas. Priešingai, mes čia turime reikalą su paprasčiausiu prekiniu sandėriu tarp dviejų piliečių, ir šis sandėris daromas sutinkamai su ekonominiais dėsniais, kurie reguliuoja prekių pardavimą aplamai ir prekės „žemės nuosavybė“ — paskirai. Visų pirma atsižvelgiama į namų arba kalbamosios namų dalies statymo ir išlaikymo išlaidas; antroje vietoje eina žemės vertė, kurią nulemia daugiau ar mažiau palanki namų padėtis; pagaliau, dalyką nulemia santykis tarp paklausos ir pasiūlos kalbamuoju metu. Šis paprastas ekonominis santykis mūsų prudonisto galvoje atsispindi tokiu būdu:
„Kartą pastatyti namai yra amžinas teisinis pagrindas tam tikrai visuomeninio darbo daliai gauti, nors tikroji namų vertė būtų daugiau negu pakankamai jau seniai savininkui išmokėta butų nuomos pavidalu. Taip išeina, kad namai, pastatyti, pavyzdžiui, prieš 50 metų, per tą laiką padengia pirmines išlaidas 2, 3, 5, 10 ir t. t. kartų iš nuomos gautu pelnu“.
Čia prieš mus visas Prudonas kaip ant delno. Pirma, išleidžiama iš akių, kad butų nuoma turi padengti ne tiktai namo statymo išlaidų procentus, bet taip pat ir remontą, vidutinę beviltiškų skolų ir neapmokėtos butų nuomos sumą, lygiai kaip ir nuostolius nuo kartais tuščių butų; pagaliau, kadangi namas ilgainiui tampa netinkamas gyventi ir nustoja vertės, butų nuoma turi kasmet amortizuoti atitinkamą šį namą statant įdėto kapitalo dalį. Antra, užmirštama, kad butų nuoma turi padengti ir procentus, susidariusius pakilus vertei žemės sklypo, kuriame stovi namas; kad, vadinasi, jos dalį sudaro žemės renta. Tiesa, mūsų prudonistas tuoj paaiškina, kad šis vertės priaugimas, įvykstąs žemės savininkui nedalyvaujant, pagal teisę priklauso ne jam, bet visuomenei; tačiau jis nepastebi, kad tuo pačiu jis iš esmės reikalauja panaikinti žemės nuosavybę; šiuo klausimu mes čia plačiau nekalbėsime, nes tai mus perdaug toli nuvestų. Pagaliau, jis nepastebi, kad visame šiame sandėryje kalbama ne apie namo pirkimą iš savininko, bet tiktai apie teisę naudotis juo tam tikrą laiką. Prudonas, kuris niekuomet nesirūpino tikrosiomis faktinėmis sąlygomis, kuriomis vyksta kuris nors ekonominis reiškinys, negali, žinoma, išsiaiškinti, kuriuo būdu pirminė namo statymo išlaidų suma tam tikromis aplinkybėmis per 50 metų gali būti dešimteriopai apmokėta butų nuomos pavidalu. Užuot šį visai nesunkų klausimą ištyręs ekonomiškai ir tvirtai nustatęs, ar tikrai ir kuriuo būdu jis prieštarauja ekonominiams dėsniams, jis išsigelbsti drąsiai peršokdamas iš ekonomijos į jurisprudenciją: „Kartą pastatyti namai yra amžinas teisinis pagrindas“ tam tikrai kasmetinei nuomai gauti. Kaip tat įvyksta, kuriuo būdu namas tampa teisiniu pagrindu, apie tai Prudonas nutyli. O juk kaip tik tat jis ir turėtų paaiškinti. Ištyręs tai, jis būtų radęs, kad visi teisiniai pagrindai pasaulyje, kad ir kaip amžini jie būtų, negalėtų suteikti namui tokios jėgos, kad per penkiasdešimt metų nuomos pavidalu būtų gauta dešimteriopai ta suma, kuri buvo išleista jam pastatyti, ir kad tokius rezultatus tegali duoti tiktai ekonominės sąlygos (kurios gali būti visuomenės pripažintos teisinių pagrindų pavidalu). O čia jam vėl tektų pradėti nuo pradžių.
Visas Prudono mokslas remiasi šiuo išganingu šuoliu iš ekonominės tikrovės į teisinę frazeologiją. Kai tiktai narsusis Prudonas pameta iš akių ekonominį reiškinių sąryšį — O tai jam atsitinka kiekvienu rimtu klausimu, — jis išsigelbsti, pabėgdamas į teisės sritį ir apeliuodamas į amžinąjį teisingumą.
„Prudonas iš pradžių semia savąjį amžinojo teisingumo, justice éternelle, idealą iš teisinių santykių, atitinkančių prekinę gamybą; tuo, prie progos pasakysime, jis duoda taip paguodžiamą visiems filisteriams įrodymą, kad prekinės gamybos forma yra tokia pat amžina, kaip ir teisingumas. Po to jis, priešingai, stengiasi sutinkamai su šiuo teisingumo idealu pertvarkyti tikrąją prekinę gamybą ir ją atitinkančią tikrąją teisę. Ką mes pasakytume apie chemiką, kuris, užuot tyrinėjęs tikruosius medžiagų apykaitos dėsnius ir jų pagrindu sprendęs tam tikrus uždavinius, panorėtų medžiagų apykaitą pertvarkyti sutinkamai su „natūralumo ir giminingumo“ „amžinomis idėjomis“? Kai mums sakoma, kad palūkininkavimas prieštarauja „amžinajam teisingumui“, „amžinajai tiesai“, „amžinajam savitarpiškumui“ ir kitoms „amžinosioms tiesoms“, tai argi mes sužinome apie palūkininkavimą nors truputį daugiau, negu žinojo dar bažnyčios tėvai, kai jie sakė, jog palūkininkavimas prieštarauja „amžinajam gailestingumui“, „amžinajam tikėjimui“, „amžinajai dievo valiai“?“ (Marksas, Kapitalas, I t., 45 psl.)[2].
Mūsų prudonistui sekasi ne geriau, kaip jo ponui ir mokytojui:
„Nuomos sutartis yra vienas iš tūkstančio mainų sandėrių, kurie šiuolaikinės visuomenės gyvenime yra taip reikalingi, kaip kraujo apytaka gyvulio kūne. Natūralu, kad ši visuomenė suinteresuota tuo, kad visi šie mainų sandėriai būtų prisisunkę teisinės idėjos, t. y., kad visur jie būtų atliekami sutinkamai su griežtais teisingumo reikalavimais. Vienu žodžiu, ekonominis visuomenės gyvenimas turi, kaip sako Prudonas, pakilti iki ekonominės teisės aukščio. O iš tikrųjų, kaip žinoma, esti kaip tik priešingai“.
Ar galima buvo pagalvoti, kad po penkerių metų po to, kai Marksas taip trumpai ir taikliai pavaizdavo prudonizmą kaip tik iš šios lemiamosios pusės, bus galima spausdinti vokiečių kalba tokius niekus? Ką gi reiškia visa ši nesąmonė? Nieko kita, išskyrus tai, kad praktinės tvarkančių šiuolaikinę visuomenę ekonominių dėsnių pasekmės įžeidžia autoriaus teisingumo jausmą ir kad jis turi kilnų norą, kad šis dalykas būtų kaip nors pataisytas. — Taip, jeigu rupūžės turėtų uodegas, jos nebūtų rupūžės! Ir argi kapitalistinis gamybos būdas nėra „prisisunkęs teisinės idėjos“, būtent idėjos, kad jis turi teisę išnaudoti darbininkus? O jeigu autorius pareiškia mums, kad tai nėra jo teisinė idėja, argi mes pasistumiame bent žingsnį priekin?
Tačiau grįžkime prie butų klausimo. Čia mūsų prudonistas duoda savo „teisinei idėjai“ visišką valią ir pavaišina mus tokia jaudinama deklamacija:
„Mes nesvyruodami tvirtiname, kad nėra baisesnio pasityčiojimo iš visos mūsų pagarsėjusio šimtmečio kultūros, kaip tas faktas, jog didžiuosiuose miestuose 90 ir daugiau procentų gyventojų neturi pastogės, kurią jie galėtų pavadinti savąja. Tikrasis dorinio ir šeimos egzistavimo centras, namų židinys, nunešamas socialinio sūkurio... Mes šiuo atžvilgiu stovime daug žemiau už laukinius. Trogloditas turi savo urvą, australietis savo molinę lūšnelę, indėnas savo nuosavą židinį, — o šių laikų proletaras faktiškai kabo ore“ ir t. t.
Šioje jeremijadoje prudonizmas pasireiškia visu savo reakcingumu. Šiuolaikinei revoliucinei klasei, proletariatui, sukurti buvo absoliučiai reikalinga, kad būtų perpiauta bambagyslė, rišanti buvusį darbininką prie žemės. Rankinis audėjas, kuris greta savo staklių turėjo savo namelį, darželį ir lauko sklypelį, nepaisant viso skurdo ir visos politinės priespaudos, buvo tylus, patenkintas žmogus, „kupinas pamaldumo ir pagarbumo“, nusiimdavo kepurę prieš turtuolius, kunigus ir valdininkus ir buvo visas kiaurai prisigėręs vergo dvasios. Kaip tik šiuolaikinė stambioji pramonė, kuri pririštą prie žemės darbininką pavertė visiškai neturinčiu nuosavybės, išvaduotu nuo visų paveldėtų pančių, beteisiu proletaru, — kaip tik ši ekonominė revoliucija sukūrė sąlygas, kuriomis tiktai ir galima nuversti dirbančiosios klasės išnaudojimą paskutiniu jo pavidalu, kapitalistinės gamybos pavidalu. Ir štai ateina šis verkšlenąs prudonistas ir verkia dėl to, kad darbininkai išvaromi iš savo namų, lyg tai būtų didelis žingsnis atgal, tuo tarpu, kai tai kaip tik ir buvo pirmiausioji jų dvasinio išsivadavimo sąlyga.
Prieš 27 metus (knygoje „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“) aš bendrais bruožais aprašiau kaip tik šį darbininkų išvarymo iš savo namų procesą, kaip jis vyko XVIII amžiuje Anglijoje. Niekšybės, kurias tuomet darė žemvaldžiai ir fabrikantai, žalinga materialinė ir moralinė įtaka, kurią turėjo turėti šis išvarymas visų pirma jo paliestiems darbininkams, ten taip pat deramai pavaizduoti. Bet ar galėjo man ateiti į galvą įžiūrėti šiame kalbamomis aplinkybėmis būtiname istoriniame išsivystymo procese žingsnį atgal — „žemiau už laukinius“? Neįmanoma. 1872 m. Anglijos proletaras stovi neišmatuojamai aukščiau už 1772 m. kaimo audėją su jo „namų židiniu“. Ir argi trogloditas savo urve, australietis savo molinėje lūšnoje, indėnas su savo židiniu kada nors padarys birželio sukilimą arba sukurs Paryžiaus Komuną?
Kad materialinė darbininkų būklė, įvedus kapitalistinę gamybą stambiu mastu, aplamai pablogėjo, — tuo abejoja tiktai buržua. Bet argi mes dėl to turime su ilgesiu žvalgytis atgal į (taip pat labai skurdžius) egiptiečių mėsos puodus, į smulkią kaimo pramonę, kuri auklėjo tiktai vergiškas sielas, arba į „laukinius“? Priešingai. Tiktai šiuolaikinės stambiosios pramonės sukurtasis, nuo visų paveldėtų pančių, tarp jų ir nuo, tų, kurie rišo jį prie žemės, išvaduotasis ir į didelius miestus suvarytasis proletariatas gali padaryti didįjį socialinį perversmą, kuris padarys galą bet kuriam klasiniam išnaudojimui ir bet kuriam klasiniam viešpatavimui. Buvusieji kaimo rankiniai audėjai su namų židiniu niekuomet nebūtų įstengę to padaryti, jiems niekuomet nebūtų atėjusi tokia mintis, o dar mažiau jie būtų norėję ją įgyvendinti.
Prudonui, priešingai, visa pastarųjų šimto metų pramonės evoliucija, garo jėga, stambioji fabrikinė gamyba, kuri rankų darbą pakeičia mašinomis ir tūkstantį kartų padidina gamybinę darbo jėgą, — yra nepaprastai nemalonus įvykis, kažkas tokio, ko, tiesą sakant, neturėjo nė būti. Smulkusis buržua Prudonas siekia tokio pasaulio, kuriame kiekvienas gaminasi atskirą savarankišką produktą, tinkamą nedelsiant suvartoti ir išmainyti rinkoje; jeigu, be to, kiekvienam atlyginama visa jo darbo produkto vertė kito produkto pavidalu, tai esti patenkintas „amžinasis teisingumas“ ir žemėje įgyvendintas geriausias pasaulis. Bet šį prudoninį geriausią pasaulį jau užuomazgoje sumindžiojo progresuojąs pramonės išsivystymas, kuris jau seniai sunaikino atskirą darbą visose stambiosiose pramonės šakose ir kuris kiekvieną dieną vis labiau naikina jį smulkiose ir smulkiausiose šakose, pakeisdamas jį visuomeniniu darbu, besiremiančiu mašinomis ir pavergtomis gamtos jėgomis, darbu, kurio gatavas produktas, tinkamas nedelsiant išmainyti arba suvartoti, yra bendras kūrinys daugelio asmenų, per kurių rankas jis turėjo pereiti. Ir kaip tik šios pramonės revoliucijos dėka gamybinė žmogaus darbo jėga pasiekė tokį aukštį, kad tapo galima — pirmą kartą per visą žmonijos egzistavimo laiką — protingai padalijus darbą tarp visų, ne tiktai gaminti tokiu mastu, kuris būtų pakankamas gausiam visų visuomenės narių vartojimui ir turtingam atsargos fondui, bet ir palikti kiekvienam pakankamai laisvo laiko, kad galima būtų iš istoriškai paveldėtos kultūros — mokslo, meno, bendro gyvenimo formų ir t. t. — pasiimti visa tai, kas iš tikrųjų yra vertinga, ir ne tiktai pasiimti, bet ir iš viešpataujančios klasės monopolio paversti tai bendruoju visos visuomenės lobiu ir padėti jam toliau vystytis. Čia ir yra lemiamasis punktas. Kai tiktai žmogaus darbo gamybinė jėga išsivystė iki tokio aukščio, — išnyksta bet kuris pretekstas viešpataujančiai klasei egzistuoti. Juk paskutinis pagrindas, ginant klasinius skirtumus, buvo visuomet šis: turi egzistuoti klasė, kuriai nereikėtų kasdien varginti savęs užsidirbant kasdieninę duoną ir kuri turėtų laiko dirbti protinį darbą visuomenei. Šiems plepalams, kurie iki šiol turėjo nemažą istorinį pateisinimą, kartą visiems laikams pakirto šaknis pramoninė pastarojo šimtmečio revoliucija. Viešpataujančios klasės egzistavimas kiekvieną dieną tampa vis didesne kliūtimi pramonės gamybinei jėgai vystytis ir lygiai taip pat — mokslui, menui, o ypač kultūringoms bendro gyvenimo formoms vystytis. Didesnių nemokšų už mūsų šiuolaikinius buržua niekuomet nebuvo.
Bet visa tai bičiuliui Prudonui nė kiek nerūpi. Jis trokšta „amžinojo teisingumo“ ir nieko daugiau. Kiekvienas turi gauti mainais už savo produktą visas darbo pajamas, pilną savojo darbo vertę. Bet išskaičiuoti ją šiuolaikinės pramonės produkte yra nelengvas darbas. Šiuolaikinė pramonė užtemdo kaip tik tą kiekvieno atskiro žmogaus dalyvavimo bendrajame produkte dalį, kuri, esant ankstesniam atskiram rankų darbui, pati savaime pasireikšdavo pagamintame produkte. Toliau, šiuolaikinė pramonė vis labiau ir labiau pašalina pavienius mainus, kuriais paremta visa Prudono sistema, būtent — tiesioginius mainus tarp dviejų gamintojų, iš kurių kiekvienas išsimaino antrojo produktą, kad jį suvartotų. Todėl per visą prudonizmą eina reakcinis bruožas — pasišlykštėjimas pramonės revoliucija ir čia atviras, čia pridengtas siekimas išmesti lauk visą šiuolaikinę pramonę, garo mašinas, verpimo mašinas ir kitas negeroves ir grįžti į seną, garbingą, rankų darbą. Kad kartu mes neteksime devynių šimtų devyniasdešimt devynių tūkstantųjų gamybinės jėgos, kad visa žmonija bus pasmerkta baisiausiai darbo vergijai, kad badas taps bendra taisykle, — ką visa tai reiškia, jeigu tiktai mums pavyks suorganizuoti mainus taip, kad kiekvienas gautų „visas darbo pajamas“ ir kad būtų įgyvendintas „amžinasis teisingumas“?
Fiat justitia, pereat mundus!
Tegul žūsta pasaulis, bet tegul triumfuoja teisingumas!
Ir pasaulis dėl šios prudoninės kontrrevoliucijos pražūtų, jeigu ją aplamai galima būtų įgyvendinti.
Beje, savaime suprantama, kad ir esant šiuolaikinės stambiosios pramonės sąlygotai visuomeninei gamybai, kiekvienam gali būti užtikrintos „visos jo darbo pajamos“, kiek ši frazė aplamai turi prasmės. O prasmės ši frazė teturi tik tuo atveju, jeigu ji suprantama plačiai, būtent, kad ne kiekvienas atskiras darbininkas tampa šių „visų savo darbo pajamų“ savininku, bet kad visa visuomenė, susidedanti iš vienų tiktai darbininkų, yra savo darbo bendro produkto savininkas, produkto, kurį ji iš dalies paskirsto vartoti savųjų narių tarpe, iš dalies sunaudoja savo gamybos priemonėms atstatyti ir padidinti, o iš dalies sukaupia kaip rezervinį gamybos ir vartojimo fondą.
Po viso to, kas buvo aukščiau pasakyta, mes jau iš anksto galime žinoti, kaip mūsų prudonistas išspręs didį butų klausimą. Iš vienos pusės, jis reikalauja, kad kiekvienas darbininkas turėtų savo nuosavą, jam priklausantį butą, kad mes daugiau nebūtume žemesni už laukinius. Iš antros pusės, jis įtikinėja, kad dvigubas, trigubas, penkiagubas arba dešimčiagubas pirminių namo statymo išlaidų apmokėjimas butų nuomos pavidalu, kaip kad esti iš tikrųjų, remiasi teisiniu pagrindu ir kad šis teisinis pagrindas prieštarauja „amžinajam teisingumui“. Klausimas išsprendžiamas paprastai: mes panaikiname teisinį pagrindą ir, remdamiesi amžinuoju teisingumu, paskelbiame mokamą butų nuomą mokesčiu paties buto kainai padengti. Priėmus tokias prielaidas, kuriose jau glūdi galutinė išvada, žinoma, užtenka to vikrumo, kurį turi bet kuris šarlatanas, ištraukti iš kišenės iš anksto paruoštam rezultatui ir girtis nesugriaunama logika, kurios padarinys jis yra.
Taip ir čia. Butų nuomos panaikinimas paskelbiamas būtinybe, ir būtent tokia forma, kad kiekvienas nuomininkas būtų paverstas savojo buto savininku. Kaip gi tai padaryti? Labai paprastai:
„Nuomojamas butas išperkamas... Buvusiam namų savininkui išmokama jo namo vertė iki paskutinio skatiko. Vietoj, to, kad mokama už butą nuoma būtų, kaip anksčiau, duoklė, kuria nuomininkas apmoka amžinąją kapitalo teisę, vietoj to, nuo tos dienos, kai paskelbtas nuomojamųjų butų išpirkimas, nuomininko mokama tiksliai nustatyta suma virsta kasmetiniu mokėjimu į jo nuosavybę perėjusiam butui apmokėti... Visuomenė... tuo būdu pavirsta nepriklausomų laisvų butų savininkų visuma“.
Prudonistas laiko nusikaltimu prieš amžinąjį teisingumą tai, kad namų savininkas nedirbdamas gali gauti iš savo į namą įdėto kapitalo rentą ir procentus. Jis dekretuoja, kad tai reikia sustabdyti, kad į namus įdėtasis kapitalas neturi daugiau duoti procentų, o kadangi jis yra pirktas žemės sklypas, jis neturi duoti ir žemės rentos. Bet mes matėme, kad kapitalistinis gamybos būdas, šiuolaikinės visuomenės pagrindas, tuo visai nepaliečiamas. Mazginis taškas, apie kurį sukasi darbininko išnaudojimas, tai — darbo jėgos pardavimas kapitalistui ir tai, kaip kapitalistas išnaudoja šį sandėrį, priversdamas darbininką gaminti daug daugiau, negu sudaro apmokėta darbo jėgos vertė. Šis sandėris tarp kapitalisto ir darbininko ir sukuria visą tą antvertę, kuri po to paskirstoma tarp įvairių kapitalistų rūšių ir jų tarnų žemės rentos, prekybos pelno, kapitalo procentų, mokesčių ir kt. pavidalu. Ir štai ateina mūsų prudonistas ir pareiškia, kad jeigu vienai vienintelei kapitalistų rūšiai, — ir, be to, tokiems kapitalistams, kurie betarpiškai visai neperka darbo jėgos, vadinasi, ir neverčia gaminti antvertės, — būtų uždrausta gauti pelną, arba procentus, tai tat būtų žingsnis priekin! Iš darbininkų klasės atimto neapmokėto darbo kiekis nė kiek nepasikeistų, jeigu namų savininkai rytoj netektų galimybės priversti mokėti sau rentą ir procentus; tai betgi nekliudo mūsų prudonistui pareikšti:
„Butų nuomos panaikinimas tuo būdu yra vienas iš vaisingiausių ir kilniausių siekimų, kilusių revoliucinės idėjos gelmėse; socialinei demokratijai jis turi tapti pirmaeiliu reikalavimu“.
Lygiai taip pat šūkauja pats maestro Prudonas, kurio kudakavimas taip pat visuomet yra atvirkščiai proporcingas padėtojo kiaušinio didumui.
Bet įsivaizduokite tokią puikią padėtį, kai kiekvienas darbininkas, smulkusis buržua ir buržua bus priverstas kasmetinių mokėjimų keliu iš pradžių tapti daliniu, o po to ir visišku savojo buto savininku! Pramoninėse Anglijos apygardose, kur yra stambi pramonė, bet maži darbininkų nameliai, ir kur kiekvienas vedęs darbininkas gyvena atskirame namelyje, — tai turėtų dar tam tikrą prasmę. Bet smulkioji Paryžiaus, kaip ir daugumos stambiųjų kontinento miestų, pramonė yra papildoma didelių namų, kur drauge gyvena dešimt, dvidešimt, trisdešimt šeimų. Išganingo, nuomojamųjų butų išpirkimą skelbiančio dekreto paskelbimo dieną koks nors Peteris dirba, sakysime, mašinų fabrike Berlyne. Praslinkus vieneriems metams jis jau yra, tarkime, pankioliktosios savo buto dalies savininkas, buto, turinčio vieną kambarėlį penktajame aukšte kur nors prie Hamburgo vartų. Jis netenka darbo ir netrukus pasirodo panašiame bute trečiame aukšte su puikiu reginiu į kiemą Pothofe, Hanoveryje, kur jis, išgyvenęs penkis mėnesius, įsigyja lygiai dalį nuosavybės, kai staiga streikas perkelia jį į Miuncheną ir suteikia jam, išgyvenusiam mieste vienuolika mėnesių, nuosavybės teisę lygiai į gana tamsaus rūsio už Ober-Angergasės. Tolesni persikraustymai, kurie mūsų laikais taip dažnai atsitinka darbininkui, užkaria jam toliau: ne mažiau padoraus buto S. Galene, kito — Lidse ir — tiksliai išskaičiuota, kad nebūtų pažeistas „amžinasis teisingumas“ — dar trečio buto Serene. Ką gi daryti mūsų Peteriui su visomis šiomis butų dalelėmis? Kas jam duos jų tikrąją vertę? Kur jam ieškoti savo įvairių buvusių butų likusių dalių savininko arba savininkų? Ir kaip bus su nuosavybės santykiais bet kuriame dideliame name, kurio aukšte yra, sakysime, dvidešimt butų ir kuris — pasibaigus išpirkimo terminui ir panaikinus butų nuomą — priklauso gal būt trims šimtams dalinių savininkų, išblaškytų po visą pasaulį? Mūsų prudonistas atsakys, kad tuo laiku jau bus prudoninis mainų bankas, kuris kiekvienam bet kuriuo metu už bet kurį darbo produktą išmokės visas darbo pajamas, vadinasi, išmokės visą vertę ir už kiekvieną buto dalį. Bet, pirma, šia mums nerūpi prudoninis mainų bankas, nes straipsniuose butų klausimu jis niekur net neminimas; antra, jis remiasi keista paklaida, kad jeigu kas nori parduoti prekę, tai jis visuomet būtinai ras ir pirkėją, kuris užmokės visą vertę; ir, trečia, anksčiau negu Prudonas padarė šį atradimą, jis, tasai atradimas, jau spėjo ne kartą subankrutuoti Anglijoje darbininkų mainų prekyvietės vardu[3].
Visas šis įsivaizdavimas, kad darbininkas turi pirktis savo butą, taip pat remiasi jau mūsų pažymėtu reakciniu Prudono principu, kad šiuolaikinės stambiosios pramonės sukurtos sąlygos yra nesveikos antaugos ir kad reikia prievarta, — tai yra prieš tą srovę, kuria visuomenė eina jau šimtą metų, — grąžinti šią visuomenę į tokią padėti, kuriai esant, bendra taisyklė yra senas, inertiškas rankinis atskiro gamintojo darbas ir kuri aplamai yra ne kas kita, kaip idealizuotas žuvusios ir dar tebežūstančios smulkiosios amatinės gamybos atstatymas. Jeigu darbininkai būtų vėl atmesti atgal į šią inertišką būklę, jeigu „socialinis sūkurys“ būtų laimingai pašalintas, tai darbininkas, žinoma, galėtų vėl naudotis „namų židinio“ nuosavybe ir tuomet aukščiau pateiktoji išpirkimo teorija pasirodytų ne taip absurdiška. Bet Prudonas užmiršta, kad tam įgyvendinti jam tektų iš pradžių pasukti pasaulinės istorijos laikrodžio rodyklę šimtą metų atgal, o tuo pačiu šiuolaikinius darbininkus vėl padaryti tokiomis pat ribotomis, šliaužiojančiomis, pataikaujančiomis vergų sielomis, kaip kad buvo jų seneliai.
O kiek šiame prudoniniame butų klausimo sprendime yra racionalaus, praktiškai įgyvendinamo turinio, tiek jis jau dabar yra vykdomas, ir šis vykdymas kilo ne iš „revoliucinės idėjos gelmių“, bet... iš pačių stambiųjų buržua. Paklausykime, ką apie tai 1872 m. kovo 16 d. rašo puikus Ispanijos laikraštis „Emancipacion“[4] Madride:
„Yra ir antras būdas butų klausimui išspręsti, kurį pasiūlė Prudonas, iš pirmo žvilgsnio puikus, bet arčiau įsižiūrėjus pasirodęs visiškai bejėgis. Prudonas pasiūlė nuomininkus paversti išsimokėtiniais pirkėjais, kad kasmet išmokama butų nuoma būtų įskaitoma kaip dalinis buto vertės padengimas, o nuomininkas, praėjus tam tikram laikui, taptų šio buto savininku. Šis būdas, kuris Prudonui atrodė labai revoliucinis, dabar vartojamas visose šalyse spekuliantų kompanijų, kurios, tuo būdu pakeldamos butų nuomą, priverčia išmokėti sau dvigubą ir trigubą namų vertę. Ponas Dolfusas ir kiti stambieji šiauriaryčių Prancūzijos fabrikantai įgyvendino šią sistemą ne tiktai tam, kad uždirbtų pinigų, bet, be to, dar ir turėdami politinę užpakalinę mintį.
Protingesnieji viešpataujančiųjų klasių vadai visuomet stengėsi padidinti smulkiųjų savininkų skaičių, kad sukurtų sau armiją prieš proletariatą. Buržuazinės praėjusio šimtmečio revoliucijos suskaldė stambiąją bajorijos ir bažnyčios žemėvaldą į smulkią sklypinę nuosavybę, — tai dabar nori padaryti ir Ispanijos respublikonai su dar tebeesančia stambiąja žemėvalda, — ir tuo būdu sukūrė smulkiųjų žemės savininkų klasę, tapusią nuo to laiko pačiu reakcingiausiu visuomenės elementu ir nuolatine kliūtimi revoliuciniam miestų proletariato judėjimui. Napoleonas III, sumažindamas atskiras valstybės paskolų kupiuras, ketino sukurti tokią pat klasę miestuose, o p. Dolfusas su kompanija, parduodami savo darbininkams mažus butus su sąlyga kasmet mokėti, siekia nuslopinti darbininkų tarpe bet kurią revoliucinę dvasią ir tuo pat metu su šios žemės nuosavybės pagalba pririšti juos prie fabriko, kuriame jie jau pradėjo dirbti. Tuo būdu Prudono planas ne tiktai neatnešė darbininkų klasei jokio palengvinimo, bet net pakrypo tiesiog prieš ją“(5).
Kaip gi išspręsti butų klausimą? Šių laikų visuomenėje jis sprendžiamas visai taip pat, kaip bet kuris kitas visuomeninis klausimas: laipsnišku ekonominiu paklausos ir pasiūlos išlyginimu, o tai yra toks sprendimas, kuris nuolat pats kelia klausimą iš naujo, t. y. neduoda jokio sprendimo. Kaip išspręs šį klausimą socialinė revoliucija, tai priklauso ne tik nuo laiko ir vietos aplinkybių, tai yra susiję taip pat su daug toliau siekiančiais klausimais, kurių tarpe vienas iš svarbiausių — miesto ir kaimo priešingumo panaikinimo klausimas. Kadangi mes neprasimanome utopinių būsimosios visuomenės santvarkos sistemų, tai būtų daugiau nei tuščias darbas ties šiuo dalyku sustoti. Neabejotina viena, būtent, kad jau dabar dideliuose miestuose yra pakankamai gyvenamųjų pastatų, kad būtų galima tuojau pašalinti tikrą „butų stoką“, protingai naudojant šiuos pastatus. Tai yra įvykdoma, suprantama, tik eksproprijuojant dabartinius savininkus ir tuose namuose apgyvendinant benamius darbininkus arba darbininkus, dabar gyvenančius perdaug tirštai gyvenamuose namuose. Ir kai tik proletariatas išsikovos politinę valdžią, tokia priemonė, visuomenės gerovės interesų diktuojama, bus tiek pat lengvai įvykdoma, kaip kad ir kitos ekspropriacijos ir butų užėmimai, vykdomi šių laikų valstybės.
Bet mūsų prudonistas nepatenkintas savo pasiekimais butų klausimu. Jis turi šį klausimą iš nuodėmingos žemės iškelti į aukštesniojo socializmo sritį tam, kad parodytų, jog ir ten šis klausimas yra esminė „socialinio klausimo dalis“.
„Tarkime, kad kapitalo produktyvumas, — o tai anksčiau ar vėliau turi įvykti, — iš tikrųjų yra paimtas už ragų, pavyzdžiui, priėmus pereinamąjį įstatymą, kuris tvirtai nustato procentų dydį — iš visų kapitalų vieną „procentą, be to, siekia palaipsniui ir šį procentų dydį priartinti prie nulio; tuo būdu galų gale nieko daugiau nebus apmokama, išskyrus darbą, „reikalingą kapitalo apyvartai. Suprantama, šis įstatymas apima ir namus, ir butą, kaip ir visus kitus produktus... Pats savininkas pirmas pasistengs parduoti namus, nes šiaip jo namai pasiliktų tušti, o įdėtasis į juos kapitalas tiesiog būtų be naudos“.
Šis teiginys yra vienas iš pagrindinių Prudono katekizmo tikėjimo simbolių ir yra ryškus jame viešpataujančios painiavos pavyzdys.
„Kapitalo produktyvumas“ yra nesąmonė, kurią Prudonas neapsižiūrėjęs pasiskolino iš buržuazinių ekonomistų. Tiesa, buržuaziniai ekonomistai taip pat pradeda nuo teiginio, kad darbas yra bet kokio turto šaltinis ir visų prekių vertės mastas; bei jie taip pat turi išaiškinti, kuriuo būdu kapitalistas, įdedąs kapitalą į pramonės arba amatų įmonę, galų gale ne tiktai susigrąžina įdėtąjį kapitalą, bet gauna dar ir pelno. Jie todėl yra priversti susipainioti įvairiausių rūšių prieštaravimuose ir tam tikrą produktyvumą priskirti taip pat ir kapitalui. Nėra geresnio įrodymo, kaip giliai dar yra įklimpęs Prudonas buržuaziniame mąstymo būde, kaip ši jo pasisavinta maniera kalbėti apie kapitalo produktyvumą. Mes jau pradžioje matėme, kad vadinamasis „kapitalo produktyvumas“ yra ne kas kita, kaip jam būdinga ypatybė (esant dabartiniams visuomeniniams santykiams, be kurių jis visai nebūtų kapitalas) pasisavinti neapmokėtą samdomųjų darbininkų darbą.
Bet nuo buržuazinių ekonomistų Prudonas skiriasi tuo, kad jis nepritaria šiam „kapitalo produktyvumui“, bet, priešingai, randa, kad jis pažeidžia „amžinąjį teisingumą“. Jis kaip tik ir kliudo darbininkui gauti visas savo darbo pajamas. Taigi, jį reikia panaikinti. O kuriuo gi būdu? — Tuo, kad procentų norma prievartinių įstatymų bus sumažinta ir galų gale paversta nuliu. Tuomet, mūsų prudonisto nuomone, kapitalas liausis buvęs produktyvus.
Paskolinto piniginio kapitalo procentai tėra tiktai pelno dalis; pelnas iš pramoninio ar prekybinio kapitalo tėra tiktai dalis antvertės, kurią kapitalistų klasė atėmė iš darbininkų klasės neapmokėto darbo pavidalu. Ekonominiai dėsniai, kurie reguliuoja procentų normą, yra tiek nepriklausomi nuo dėsnių, kurie nulemia antvertės normą, kiek tai aplamai yra galima vienos ir tos pačios visuomeninės formos dėsnių atžvilgiu. O dėl šios antvertės paskirstymo tarp atskirų kapitalistų, tai aišku, kad pramonininkams ir pirkliams, į kurių įmones yra įdėta daug kitų kapitalistų kapitalo, pelno norma, visoms kitoms aplinkybėms nepasikeitus, turi pakilti tuo pat mastu, kuriuo krinta procentų norma. Tuo būdu procentų normos sumažinimas ir pagaliau panaikinimas iš tikrųjų visai „nepaimtų už ragų“ vadinamojo „kapitalo produktyvumo“, bet tiktai kitaip paskirstytų tarp atskirų kapitalistų iš darbininkų klasės atimtą neapmokėtą antvertę ir užtikrintų ne darbininko pirmenybę pramoninio kapitalisto atžvilgiu, bet pramoninio kapitalisto pirmenybę rentininko atžvilgiu.
Prudonas savo teisiniu požiūriu procentų normą, kaip ir visus ekonominius reiškinius, aiškina ne visuomeninės gamybos sąlygomis, bet valstybės įstatymais, kuriais šios sąlygos yra aplamai išreiškiamos. Šiuo požiūriu, kuris nė trupučio neleidžia įsivaizduoti ryšio tarp valstybės įstatymų ir visuomeninių gamybos sąlygų, šie valstybės įstatymai neišvengiamai atrodo visiškai savavališki įsakymai, kurie bet kuriuo momentu su tokiu pat pasisekimu gali būti pakeisti visai priešingais. Todėl Prudonui nieko nėra lengviau, kaip išleisti dekretą — jeigu tiktai jis turėtų tam galios, — kuriuo procentų norma sumažinama iki vieno procento. Bet jeigu visos kitos visuomeninės sąlygos paliks kaip buvusios, tai šis prudoninis dekretas egzistuos tiktai popieriuje. Nepaisant jokių dekretų, procentų normą kaip ir anksčiau reguliuos ekonominiai dėsniai, nuo kurių ji priklauso ir šiuo metu. Kreditingi žmonės kaip ir anksčiau, priklausomai nuo aplinkybių, skolinsis pinigus iš 2, 3, 4 ir daugiau procentų, su tuo tiktai skirtumu, kad rentininkai taps labai apdairūs ir skolins pinigus tiktai tokiems žmonėms, iš kurių pusės nereikės bijotis teismo. Be to, šis didysis planas atimti iš kapitalo jo „produktyvumą“ yra prieštvaninės kilmės; jis toks pat senas, kaip įstatymai dėl palūkininkavimo, kurie turi tikslą tik apriboti procentų normas ir kurie dabar yra visur panaikinti, nes praktikoje jie visuomet buvo laužomi arba apeinami, ir valstybė buvo priversta pripažinti savo bejėgiškumą visuomeninės gamybos dėsnių atžvilgiu. Ir štai šių neįvykdomų viduramžinių įstatymų atstatymas turi „paimti už ragų kapitalo produktyvumą“! Kaip skaitytojas mato, kuo labiau studijuoji prudonizmą, tuo reakcingesnis jis pasirodo.
Ir kai procentų norma tuo būdu yra sumažinta iki nulio, vadinasi, procentai iš kapitalo panaikinti, tuomet „nieko daugiau nebus apmokama, išskyrus darbą, reikalingą kapitalo apyvartai“. Tai turi reikšti, kad palūkanų panaikinimas yra lygus pelno ir net antvertės panaikinimui. Bet jeigu ir būtų galima dekreto keliu iš tikrųjų panaikinti palūkanas, — koks būtų to rezultatas? — Rentininkų klasei nebūtų daugiau prasmės duoti savo kapitalus paskolos pavidalu, bet ji imtų juos savo pačios rizika investuoti į savas pramonės įmones arba į akcines bendroves. Kapitalistų klasės atimtosios iš darbininkų klasės antvertės kiekis pasiliktų nepakitęs, pasikeistų tiktai jo paskirstymas, bet ir tai nežymiai.
Iš tikrųjų mūsų prudonistas išleidžia iš akių, kad jau dabar buržuazinėje visuomenėje perkant prekes vidutiniškai niekas daugiau neapmokama, išskyrus „darbą, reikalingą kapitalo apyvartai“ (tai turi reikšti: tam tikrai prekei pagaminti). Darbas yra visų prekių vertės mastas, ir šiuolaikinėje visuomenėje — paliekant nuošaliai rinkos svyravimus — yra visai negalimas dalykas, kad, vidutiniškai ir aplamai paėmus, prekės būtų apmokamos brangiau negu joms pagaminti reikalingas darbas. Ne, ne, mielasis prudoniste, dalykas visai kitas: dalykas tas, kad „darbas, reikalingas kapitalo apyvartai“ (vartojant Jūsų painią išsireiškimo manierą), tiesiog nėra pilnai apmokamas! Kaip tai įvyksta, Jūs galite pasiskaityti Markso raštuose („Kapitalas“, I t., 128—160 psl.)[6].
Bet tai dar ne viskas. Jeigu panaikinami procentai iš kapitalo (Kapitalzins), panaikinami taip pat ir nuompinigiai (Mietzins)[7]. Nes „šis įstatymas apima ir namus, ir butą, kaip ir visus kitus produktus“. Tai visiškai panašu į tą senąjį majorą, kuris įsakė pašaukti savo savanorį: „Klausykite! Jūs, girdėjau, esate daktaras, — užeikite retkarčiais pas mane; kada turi žmoną ir septynetą vaikų, visuomet atsiras ką gydyti“.
Savanoris: „Dovanokite, pone majore, aš esti filosofijos daktaras!“
Majoras: „Man tai vis tiek, daktaras yra daktaras“.
Taip ir su mūsų prudonistu: nuompinigiai (Mietzins) ar procentai iš kapitalo (Kapitalzins) — jam tai vis tiek, procentai yra procentai, daktaras yra daktaras. Mes aukščiau matėme, kad nuomos kainą (Mietpreis), kuri liaudies vadinama nuompinigiais (Mietzins), sudaro: 1) iš dalies žemės renta, 2) iš dalies procentai iš statybos kapitalo, įskaitant ir statybos rangovo pelną, 3) iš dalies remonto ir draudimo išlaidos, 4) iš dalies statybos kapitalo padengimas (amortizacija) kasmetiniais įmokėjimais, įskaitant ir pelną, pagal tai, kaip namai palaipsniui darosi nebetinkami.
Dabar jau net aklam turi būti aišku, kad „pats savininkas pirmas pasistengs parduoti namus, nes šiaip jo namai pasiliktų tušti, o įdėtasis į juos kapitalas tiesiog būtų be naudos“. Aišku. Panaikinus procentus iš skolinamojo kapitalo, nė vienas namų savininkas negalės daugiau gauti nė vieno fenigo nuompinigių už savo namą tiesiog todėl, kad nuompinigius (Miete) galima taip pat pavadinti nuomos procentu (Mietzins), ir todėl, kad pastarajame yra dalis, kuri yra tikrasis procentas iš kapitalo. Daktaras yra daktaras. Jeigu paprastų kapitalo procentų atžvilgiu įstatymus dėl palūkininkavimo galima buvo padaryti neveiksmingus tiktai juos apeinant, tai butų nuomos dydžio jie niekuomet nė iš tolo nepalietė. Prudonui pirmajam buvo lemta įsivaizduoti, kad jo naujasis įstatymas dėl palūkininkavimo, nežiūrint nieko, reguliuos ir palaipsniui panaikins ne tiktai paprastus procentus iš kapitalo, bet ir sudėtingą butų nuomą (Mietzins). Bet kam gi tuomet pirkti už didelius pinigus iš namų savininko šiuos „tiesiog nenaudingus“ namus ir kodėl gi namų savininkas tokiomis aplinkybėmis negalėtų dar primokėti pinigų, kad atsikratytų „tiesiog nenaudingais“ namais ir kad jam daugiau nereikėtų daryti išlaidų remontui, — tai mums palieka paslaptis.
Po šio didelio žygio aukštesniojo socializmo (suprasocializmo, kaip sakė maestro Prudonas) srityje mūsų prudonistas tariasi turįs teisę suplasnoti dar aukščiau.
„Dabar telieka tiktai padaryti dar kai kurias išvadas, norint iš visų pusių pilnutinai nušviesti taip svarbų mūsų tyrinėjimo dalyką“.
Kurios gi tos išvados? Šios išvados taip pat mažai išplaukia iš to, kas buvo pasakyta aukščiau, kaip gyvenamųjų namų nuvertinimas išplaukia iš procentų normos panaikinimo, ir reiškia, išvadavus jas nuo išpūstos ir iškilmingos mūsų autoriaus frazeologijos, tiktai tat, kad samdomųjų butų išpirkimo reikalui geriau užbaigti pageidaujama: 1) tiksli dalyko statistika, 2) gera sanitarinė policija ir 3) statybos darbininkų draugijos, kurios galėtų imtis pačios statyti naujus namus. Visa tai, žinoma, labai geri, puikūs dalykai, bet tiktai, nepaisant visos šios turgiškai rėksmingos frazeologijos, jie toli gražu negali „pilnutinai nušviesti“ prudoninės idėjinės painiavos tamsos.
Kas atliko tokius žygius, tas turi teisę kreiptis į vokiečių darbininkus su rimtu pamokslu:
„Šie ir panašūs klausimai, kaip mums atrodo, yra visai verti socialinės demokratijos dėmesio... Tegu ji stengiasi su tokiu pat aiškumu, kaip čia buvo išnagrinėtas butų klausimas, išnagrinėti ir kitus nemažiau svarbius klausimus, kaip kreditas, valstybinės skolos, privatinės skolos, mokesčiai ir kt.“ ir taip toliau.
Tuo būdu mūsų prudonistas žada mums visą eilę straipsnių „panašiais klausimais“, ir jeigu jis visus šiuos klausimus išnagrinės taip pat išsamiai, kaip ir kalbamąjį „taip svarbų dalyką“, tai „Volksstaat“ bus aprūpintas rankraščiais visiems metams. Mes, beje, jau iš anksto galime atspėti atsakymus, — viskas baigsis tuo, kas jau buvo pasakyta: procentai iš kapitalo bus panaikinti, tuo pačiu išnyks procentai, mokami už valstybines ir privatines skolas, kreditas taps nemokamas ir taip toliau. Tas pats magiškas žodis pritaikomas ir bet kuriam kitam dalykui, ir kiekvienu atskiru atveju su nepermaldaujamu logiškumu gaunamas tas nuostabus rezultatas, kad, panaikinus procentus iš kapitalo, daugiau nebereikia mokėti palūkanų už pasiskolintus pinigus.
Tiesa, puikūs ir klausimai, kuriais gąsdina mus mūsų prudonistas. Kreditas! Kokio kredito reikia darbininkui, išskyrus kreditą nuo algos iki algos arba lombardo kreditą? Ar jam šis kreditas bus teikiamas veltui, ar už procentus, net už lupikiškus lombardų procentus, — ar didelis bus jam skirtumas? Ir jeigu net darbininkui, aplamai kalbant, ir būtų iš to naudos, vadinasi, ir darbo jėgos gamybos išlaidos taptų pigesnės, — tai argi nesumažėtų ir darbo jėgos kaina? — Bet buržua, ir ypač smulkiajam buržua, kreditas yra svarbus klausimas, o smulkiajam buržua būtų ypatingai patogu, jeigu jis bet kuriuo metu galėtų gauti kredito, ir, be to, dar be procentų. „Valstybinės skolos“! Darbininkų klasė žino, kad ji jų nedarė, o kai ji paims valdžią, ji paliks jas mokėti tiems, kurie jų pridarė. „Privatinės skolos“! — žiūrėk kreditą. — „Mokesčiai“! Dalykas, kuris labai domina buržuaziją, bet darbininkus — labai mažai: tai, ką darbininkas išmoka mokesčių pavidalu, įeina galų gale į darbo jėgos gamybos išlaidas ir, vadinasi, turi būti kapitalisto atlyginta. Visi šie punktai, kurie čia mums buvo iškelti kaip be galo svarbūs darbininkų klasei klausimai, iš tikrųjų tėra esmingai svarbūs tik buržua ir dar labiau — smulkiajam buržua, o mes tvirtiname, priešingai Prudonui, kad darbininkų klasė visai nėra pašaukta rūpintis šių klasių interesais.
Apie didįjį, darbininkus iš tikrųjų liečiantį klausimą apie santykius tarp kapitalisto ir samdomojo darbininko, apie klausimą, kuriuo būdu kapitalistas gali lobti iš savųjų darbininkų darbo, apie tai mūsų prudonistas nekalba nė žodžio. Jo ponas ir mokytojas, tiesa, tyrinėjo šį klausimą, tačiau nė kiek jo neišaiškino ir net paskutiniuose savo veikaluose iš esmės nenuėjo šiuo atžvilgiu toliau už „Skurdo filosofiją“, kurios visą niekingumą dar 1847 m. taip puikiai demaskavo Marksas.
Labai liūdna, kad darbininkai, kalbą romanų kalbomis, dvidešimt penkerius metus neturėjo beveik jokio kito socialistinio dvasios peno, išskyrus šio „Antrosios imperijos socialisto“ rašinius. Būtų dvigubai liūdna, jeigu prudonistinė teorija užtvindytų dabar ir Vokietiją. Bet bijotis to nereikia. Teorinis Vokietijos darbininkų lygis penkiomis dešimtimis metų pralenkė prudonizmą, ir užtenka tai parodyti vienu tiktai butų klausimo pavyzdžiu, kad mums nebereikėtų toliau rūpintis šiuo atžvilgiu.
(1) Markso knygoje „Filosofijos skurdas“, Briuselis ir Paryžius, 1847 m.
[2] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XVII t., 95—96 psl., rus. leid.
[3] Engelsas turi galvoje Roberto Oueno mėginimą sukurti darbininkų prekyvietes produktams mainyti, naudojant darbo talonus, kurių vienetas buva darbo laiko valanda.
[4] „Emancipacion“ („Išsivadavimas“) — savaitraštis, I Internacionalo marksistinių sekcijų Ispanijoje organas; ėjo Madride nuo 1871 m. birželio mėn. iki 1873 m. imtinai.
(5) 1887 m. Apie tai, kaip savaime iškyla toks butų klausimo sprendimas, pririšant darbininką prie nuosavo „namo“ arti didžiųjų arba augančių Amerikos miestų, liudija ši vieta iš vieno Eleonoros Marks-Eveling laiško iš Indianopolio, rašyto 1886 m. lapkričio 28 d.: „Kanzas-Sityje, arba, tiksliau, arti jo, mes matėme skurdžias mažytes medines lūšneles iš kokių trijų kambarių, dar visai tuščioje vietovėje; žemės sklypas kaštavo 600 dolerių ir buvo kaip tik tokio didumo, kad jame galėjo tilpti mažytis namelis; pastarasis pats kaštavo dar 600 dolerių, vadinasi, viso 4800 markių už nelaimingą mažytę landynę, už valandos kelio nuo miesto, pelkėtoje dykynėje“. Tuo būdu darbininkams tenka imti sunkias ipotekines skolas, kad tik įsigytų šiuos butus, ir tada jie iš tikrųjų tampa savo šeimininkų vergais; jie pririšti prie savo namų, jie negali pasitraukti ir yra priversti sutikti su bet kuriomis jiems siūlomomis darbo sąlygomis.
[6] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XVII t., 183—215 psl., rus. leid.
[7] Pažodžiui — „nuomos procentai“.