Friedrich Engels
Butų klausimu: II skyrius. Kaip buržuazija sprendžia butų klausimą
Skyriuje, paskirtame prudonistiniam butų klausimo sprendimui, buvo parodyta, kaip labai šiuo klausimu yra betarpiškai suinteresuota smulkioji buržuazija. Bet ir stambiajai buržuazijai jis turi žymios, nors ir netiesioginės reikšmės. Šiuolaikinis gamtos mokslas parodė, kad vadinamieji „blogieji kvartalai“, kuriuose yra susigrūdę darbininkai, yra visų periodiškai aplankančių mūsų miestus epidemijų židiniai. Cholera, šiltinė, karštligė, raupai ir kitos niokojamos ligos platina savo bakterijas šių darbininkų kvartalų užkrėstame ore ir užnuodytame vandenyje; ten jos beveik niekuomet neišnyksta, o tinkamomis sąlygomis išsivysto į visuotines epidemijas ir tuomet išeina už savųjų židinių ribų į sveikesnes miesto dalis su geresniu oru, kur gyvena ponai kapitalistai. Viešpataujanti kapitalistų klasė negali nebaudžiama leisti sau malonumą pasmerkti darbininkų klasę epideminėms ligoms; pasekmės krinta ant pačių kapitalistų, ir giltinė skinasi jų tarpe savo aukas taip pat negailestingai, kaip ir darbininkų tarpe.
Kaip tiktai tat buvo moksliškai nustatyta, meilės žmonijai kupini buržua užsidegė tauriu susirūpinimu savųjų darbininkų sveikata. Ėmė steigti draugijas, rašyti knygas, ruošti projektus, svarstyti ir leisti įstatymus, kad išnaikintų vis pasikartojančių epidemijų šaltinius. Imta tyrinėti darbininkų butų sąlygas, mėginta pataisyti opiausius trūkumus. Ypatingai energinga veikla buvo išvystyta Anglijoje, kur buvo daugiausia stambių miestų ir kur, vadinasi, stambiesiems buržua daugiausia grėsė pavojus; buvo paskirtos vyriausybinės komisijos sanitarinėms darbininkų klasės gyvenimo sąlygoms ištirti; jų ataskaitos, pagirtinai skirdamosi nuo visų kontinentinių šaltinių tikslumu, pilnumu ir bešališkumu, buvo pagrindas naujiems, daugiau ar mažiau radikaliems įstatymams. Kad ir kaip netobuli yra ir šie įstatymai, jie vis dėlto be galo pralenkia viską, kas iki šiol padaryta šia kryptimi kontinente. Nepaisant to, kapitalistinė visuomenės santvarka nuolat sukelia piktžaizdžių, apie kurių gydymą čia kalbama, taip neišvengiamai, kad net Anglijoje šis gydymas vargu ar pajudėjo nors žingsnį priekin.
Vokietijoje, kaip paprastai, prireikė daug ilgesnio laiko, kol nuolat esantieji ir čia antkryčio šaltiniai išsivystė iki tokio aštrumo, kokio reikėjo mieguistai stambiajai buržuazijai išjudinti. Beje, palengva važiuodamas, toliau nuvažiuosi, ir štai pagaliau ir pas mus atsirado buržuazinė literatūra visuomeninės sanitarijos ir butų klausimais, kuri yra vandeningos ištraukos iš svetimų, daugiausia anglų pirmatakų, ištraukos, kurioms garsiomis ir išpūstomis frazėmis apgaulingai suteikiama aukštesnio išmanymo išvaizda. Šiai literatūrai priklauso knyga: Dr. Emilis Zaksas. „Dirbančiųjų klasių butų sąlygos ir jų reforma“. Viena, 1869 m.[1]
Aš šią knygą pasirinkau buržuazinėms pažiūroms į butų klausimą išdėstyti tiktai todėl, kad joje mėginama apimti kiek galima visą buržuazinę literatūrą šiuo klausimu. Bet gera gi ir ši literatūra, kuri yra mūsų autoriaus „šaltinis“! Iš Anglijos parlamento ataskaitų, kurios iš tikrųjų yra pagrindiniai šaltiniai, minimos tik trys pačios senosios; visa knyga parodo, kad autorius niekuomet nematė nė vienos iš jų; užtat jis pateikia visą eilę banaliai buržuazinių, tauramaniškai miesčioniškų ir veidmainiškai filantropiškų rašinių: Diukpesjo, Robertsas, Holas, Huberas, Anglijos socialinių mokslų (tiksliau, socialinių niekų) kongreso darbai, Prūsijos dirbančiųjų klasių globos sąjungos žurnalas, Austrijos oficiali Paryžiaus pasaulinės parodos ataskaita, oficialios bonapartistinės tos pačios parodos ataskaitos, „Illustrated London News“[2], „Über Land und Meer“[3] ir pagaliau „pripažintas autoritetas“, „aštraus praktinio proto“, „įtikinamo kalbos įtaigingumo“ žmogus, — būtent... Julius Faucheris. Šiame šaltinių sąraše trūksta nebent „Gartenlaube“, „Kladderadatsch“ ir šaulio Kučkės[4].
Kad dėl p. Zakso pažiūrų nekiltų jokių nesusipratimų, jis 22 psl. pareiškia:
„Socialine ekonomija mes vadiname liaudies ūkio mokslą, taikomą socialiniams klausimams, tiksliau sakant, — sumą tų priemonių ir būdų, kuriuos šis mokslas mums siūlo vadinamosioms (!) neturtingosioms klasėms pakelti iki turtingųjų klasių lygio, remiantis „geležiniais“ šio mokslo dėsniais, dabar viešpataujančios visuomeninės santvarkos rėmuose“.
Mes nenagrinėsime painios sąvokos, kad „liaudies ūkio mokslas“, arba politinė ekonomija, aplamai rūpinasi kuriais nors kitais klausimais, išskyrus „socialinius“. Mes iš karto imsimės pagrindinio punkto. Dr. Zaksas reikalauja, kad buržuazinės ekonomijos „geležiniai dėsniai“, „dabar viešpataujančios visuomeninės santvarkos rėmai“, kitaip tariant — kapitalistinis gamybos būdas paliktų nepakeistas ir kad vis dėlto „vadinamųjų neturtingųjų klasių“ padėtis būtų pakelta „iki turtingųjų klasių lygio“. Bet juk neišvengiama kapitalistinio gamybos būdo prielaida yra ne vadinamosios, bet tikros neturtingosios klasės egzistavimas, kuri neturi nieko parduoti, išskyrus darbo jėgą, ir kuri todėl yra priversta pardavinėti šią darbo jėgą pramonės kapitalistams. P. Zakso atrastojo naujojo mokslo — „socialinės ekonomijos“ uždavinys, vadinasi, yra šis: rasti priemones ir būdus tam, kad viduje visuomeninės santvarkos, pagrįstos priešingumu tarp kapitalistų — visų žaliavų, gamybos įrankių ir pragyvenimo priemonių savininkų, iš vienos pusės, ir neturtingųjų samdomųjų darbininkų, teturinčių tiktai savo darbo jėgą ir daugiau nieko, iš antros pusės, — kad šios visuomeninės santvarkos rėmuose visi samdomieji darbininkai galėtų virsti kapitalistais, nenustodami būti samdomaisiais darbininkais. P. Zaksas tariasi išsprendęs šį klausimą. Ar jis nebus toks malonus nurodyti mums, kuriuo būdu visus Prancūzijos armijos kareivius, iš kurių juk kiekvienas nuo Napoleono I laikų nešiojasi savo kuprinėje maršalo lazdą, galima paversti feldmaršalais, kad jie nesiliautų buvę paprasti kareiviai. Arba kuriuo būdu visus 40 milijonų Vokietijos imperijos valdinių padaryti Vokietijos imperatoriais!
Buržuazinio socializmo esmė kaip tik ir yra noras išsaugoti visų šiuolaikinių visuomenės nelaimių pagrindą ir tuo pat metu pašalinti šias nelaimes. Buržuaziniai socialistai, kaip sakoma jau „Komunistų Manifeste“, nori „išgydyti visuomenės negeroves, kad tuo sutvirtintų buržuazinės visuomenės egzistavimą“; jie nori turėti „buržuaziją be proletariato“. Mes matėme, kad p. Zaksas lygiai taip pat formuluoja klausimą. Jo išsprendimą jis mato butų klausimo išsprendime; jis yra tos nuomonės, kad „pagerinant dirbančiųjų klasių butus, galima būtų sėkmingai palengvinti aprašytąjį fizinį ir dvasinį skurdą, o tuo pačiu — t. y. plačiai pagerinant vienas tiktai butų sąlygas — didesnioji šių klasių dalis galėtų būti pakelta iš savosios vargu ar žmogaus vertos egzistencijos balos į skaisčias materialinės ir dvasinės gerovės aukštybes“ (14 psl.). Prie progos pasakysime, kad buržuazijos interesai reikalauja užtušuoti faktą, kad egzistuoja proletariatas, kurį sukūrė buržuaziniai gamybiniai santykiai ir kuris yra jų tolesnio buvimo sąlyga. Todėl p. Zaksas pasakoja mums 21 psl., kad kaip dirbančiąsias klases reikia suprasti, greta tikrųjų darbininkų, visas „neturtingąsias visuomenines klases“, „aplamai smulkiuosius žmones — amatininkus, našles, pensininkus (!), žemuosius valdininkus ir t. t.“. Buržuazinis socializmas paduoda ranką smulkiaburžuaziniam!
Iš kur gi kyla butų stoka? Kaip ji atsirado? Ponui Zaksui, kaip geram buržua, nedera žinoti, kad ji yra būtinas buržuazinės visuomenės formos produktas; kad be butų stokos negali egzistuoti tokia visuomenė, kur didžiulė dirbančiųjų masė turi gyventi išimtinai iš darbo užmokesčio, vadinasi, iš pragyvenimo priemonių sumos, būtinos gyvybei palaikyti ir giminei toliau išsaugoti; kur nauji mašininės technikos patobulinimai ir t. t. nuolat atima darbą iš daugybės darbininkų; kur smarkūs, reguliariai pasikartoją pramonės svyravimai, iš vienos pusės, sąlygoja gausios rezervinės nedirbančiųjų darbininkų armijos egzistavimą, o iš antros pusės, kartkartėmis išmeta į gatvę didelę bedarbių masę; kur darbininkai susitelkia masėmis didžiuosiuose miestuose, ir, be to, sparčiau, negu esamomis sąlygomis sukuriami jiems butai; kur, vadinasi, biauriausi kiauliatvarčiai visuomet susiras nuomininkus; kur pagaliau namų savininkas, būdamas kapitalistas, ne tiktai turi teisę, bet dėl konkurencijos tam tikru mastu net yra įpareigotas negailestingai spausti iš savosios namų nuosavybės didžiausią butų nuomą. Tokioje visuomenėje butų stoka yra visai ne atsitiktinybė, ji yra būtina institucija; su visomis savo įtakomis sveikatai ir t. t. ji gali būti pašalinta tiktai tuomet, kai visa visuomeninė santvarka, kuri ją pagimdo, bus iš pagrindų pertvarkyta. Bet apie tai buržuaziniam socializmui nedera žinoti. Jis nedrįsta butų stokos aiškinti esamomis sąlygomis. Jam, vadinasi, nelieka nieko kita, kaip pamokomomis frazėmis aiškinti ją žmonių sugedimu, taip sakant, pirmąja nuodėme.
„Ir čia reikia pripažinti, — vadinasi, negalima paneigti (kokia drąsi išvada!), — kad kaltė... iš dalies tenka patiems darbininkams, ieškantiems butų, o iš dalies, ir žymiai didesniu laipsniu — tiems, kurie imasi patenkinti šį poreikį, arba tiems, kurie, turėdami savo žinioje reikiamas priemones, net ir nesiima šios pareigos, — turtingosioms, aukštesniosioms visuomenės klasėms. Pastarųjų kaltė... yra ta, kad jos nesirūpina užtikrinti pakankamos gerų butų pasiūlos“.
Kaip Prudonas iš ekonomijos mus perkelia į jurisprudenciją, taip čia mūsų buržuazinis socialistas iš ekonomijos tempia mus į moralės sritį. Ir tai visai natūralu. Kas kapitalistinį gamybos būdą, šiuolaikinės buržuazinės visuomenės „geležinius dėsnius“ paskelbia esant nepaliečiamus ir vis dėlto nori pašalinti jų nemalonias, bet būtinas pasekmes, tam nelieka nieko kita, kaip sakyti kapitalistams moralinius pamokslus, kurių jaudinamas poveikis tuoj vėl išgaruoja asmeninių interesų, o prireikus — ir konkurencijos įtakoje. Šie moraliniai pamokslai visiškai panašūs į vištos pamokslus tvenkinio pakraštyje, kur linksmai plaukioja jos išperėti ančiukai. Ančiukai vaikšto vandeniu, nors jame nėra rąstų, o kapitalistai siekia pelno, nors jame nėra širdies. „Piniginiuose reikaluose širdingumui nėra vietos“ — sakė jau senis Hanzemanas, kuris tai geriau išmanė, negu p. Zaksas.
„Geri butai taip brangūs, kad didžioji darbininkų dalis visiškai negali jais naudotis. Stambusis kapitalas... bailiai vengia statyti butus dirbančiosioms klasėms..., todėl šios klasės, tenkindamos savo poreikį turėti butą, dažniausiai patenka į spekuliacijos pinkles“.
Šlykšti spekuliacija! Stambusis kapitalas, žinoma, niekuomet nespekuliuoja! Bet ne pikta valia, o tiktai nežinojimas kliudo stambiajam kapitalui spekuliuoti darbininkų butais:
„Namų savininkai visai nežino, kokį didelį ir svarbų vaidmenį... vaidina normalus buto poreikio patenkinimas; jie nežino, ką jie daro žmonėms, taip neatsakingai siūlydami jiems, kaip paprastai esti, blogus, žalingus butus, ir pagaliau jie nežino, kaip jie tuo būdu kenkia sau patiems“ (27 psl.).
Bet kad atsirastų butų stoka, kapitalisto nežinojimą turi papildyti darbininko nežinojimas. Pripažinęs, kad „žemiausi“ darbininkų „sluoksniai“, „kad nepaliktų visai be pastogės, yra nuolat priversti (!) ieškoti sau nakvynės kur pakliuvo ir šiuo atžvilgiu yra visai neapsaugoti ir bejėgiai“, p. Zaksas pasakoja mums:
„Juk visiems yra žinomas faktas, kad daugelis iš jų (darbininkų) lengvapėdiškai, bet daugiausia dėl neišmanymo, kone virtuoziškai atima iš savo organizmo natūralaus vystymosi ir sveiko gyvenimo sąlygas, visiškai nieko neišmanydami apie racionalią higieną, o ypač apie tai, kokią didžiulę reikšmę turi šiuo atžvilgiu butas“ (27 psl.).
Bet čia ir išlenda buržua asilo ausys. Tuo tarpu, kai kapitalistų „kaltė“ išgaravo nežinojime, darbininkų nežinojimas tėra tiktai proga juos apkaltinti. Paklausykite:
„Tuo būdu (būtent, dėl nežinojimo) išeina, kad jie, norėdami sutaupyti nors truputį iš butpinigių, apsigyvena tamsiuose, drėgnuose, ankštuose butuose, trumpai tariant, butuose, kurie yra pasityčiojimas iš visų higienos reikalavimų... kad dažnai keletas šeimų nuomoja drauge vieną butą, net vieną tiktai kambarį, — vis tam, kad mažiau išleistų butui, tuo tarpu kai girtavimui ir įvairiausioms tuščioms pramogoms jie tiesiog nuodėmingu būdu išeikvoja savo pajamas“.
Pinigai, kuriuos darbininkai „išeikvoja degtinei ir tabakui“ (28 psl.), „smuklės gyvenimas su visomis savo liūdnomis pasekmėmis, kuris, lyg švino pasvaras, be paliovos traukia darbininkų luomą į purvą“, — štai kas, kaip tikras švino pasvaras, įstrigo p. Zakso gerklėje. Kad esamomis sąlygomis girtavimas darbininkų tarpe yra toks pat būtinas jų gyvenimo sąlygų produktas, kaip šiltinė, nusikaltimai, parazitai, teismo antstolis ir kitos visuomeninės ligos, toks būtinas, kad galima iš anksto apskaičiuoti vidutinį girtaujančių žmonių skaičių, — p. Zaksui taip pat nedera žinoti. Beje, dar mano senasis pradinės mokyklos mokytojas sakydavo: „Prasti žmonės eina į smuklę, o ponai — į klubą“, o kadangi aš esu buvęs ir vienur ir kitur, tai galiu tat patvirtinti.
Visi šie plepalai apie abiejų pusių „nežinojimą“ suvedami į nuvalkiotas frazes apie kapitalo ir darbo interesų harmoniją. Jeigu kapitalistai suprastų savo tikruosius interesus, jie duotų darbininkams gerus butus ir aplamai sudarytų jiems geresnes sąlygas; o jeigu darbininkai suprastų savo tikruosius interesus, jie nestreikuotų, nesižavėtų socialdemokratija, nepolitikuotų, o paklusniai sektų paskui savuosius viršininkus kapitalistus. Bet, deja, abi pusės savo interesais laiko visai ne tai, ką skelbia p. Zaksas ir jo nesuskaitomi pirmatakai. Kapitalo ir darbo harmonijos evangelija skelbiama štai jau 50 metų, buržuazinė filantropija jau paklojo krūvą pinigų, mėgindama pavyzdinėmis įstaigomis įrodyti šią harmoniją; o dalykai, kaip mes pamatysime žemiau, per šiuos penkiasdešimt metų nė trupučio nepasikeitė.
Mūsų autorius dabar imasi klausimą spręsti praktiškai. Kaip mažai revoliucingas buvo Prudono projektas padaryti darbininkus savo butų savininkais, matyti jau iš to, kad buržuazinis socializmas dar prieš jį mėgino, o ir šiandien dar tebemėgina praktiškai įgyvendinti šį projektą. Ponas Zaksas taip pat pareiškia, kad butų klausimą galima visiškai išspręsti, tik butų nuosavybei perėjus į darbininkų rankas (58 ir 59 psl.). Dar daugiau, tik pagalvojus apie tai, jį apima lyrinė ekstazė ir jis prapliumpa šia įkvėpta“ tirada:
„Kažką savotiško turi būdingas žmogui žemės nuosavybės ilgesys, — šis potraukis, kurio nepajėgė susilpninti net šiuolaikinis karštligiškai pulsuojąs vertelgiškas gyvenimas. Tai nesąmoningas jautimas to, koks svarbus ūkinis laimėjimas yra įsigyti žemės nuosavybę. Drauge su ja žmogus gauna tvirtą pagrindą, jis tartum įleidžia į žemę tvirtas šaknis, ir kiekvienas ūkis (!), turi joje patvariausią pagrindą. Bet palaiminga žemės nuosavybės jėga siekia toli už šios materialinės naudos ribų. Kas yra toks laimingas, kad gali pavadinti savu žemės sklypą, tas yra pasiekęs aukščiausią iš įsivaizduojamų ūkinės nepriklausomybės pakopų; jis turi sritį, kur gali vienvaldiškai kaip tinkamas tvarkytis; jis pats sau ponas, jis turi tam tikrą jėgą ir užtikrintą prieglaudą juodai dienai; jo sąmoningumas auga, o kartu su tuo auga ir jo moralinė jėga. Iš čia kyla didžiulė nuosavybės reikšmė šiam klausimui... Darbininkas, šiandien bejėgis prieš konjunktūros svyravimus, nuolat priklausomas nuo darbdavio, tuo pačiu tam tikru laipsniu išsivaduotų iš šios nepatvarios padėties; jis taptų kapitalistu ir būtų apsaugotas nuo nedarbo arba nedarbingumo pavojaus ryšium su tuo atsiradusio jam kredito, įkeitus nekilnojamą turtą. Tuo būdu jis iš neturtingosios klasės iškiltų į turtingąją“ (63 psl.).
Ponas Zaksas, matyti, taria, kad žmogus savo esme yra valstietis; šiaip jis nebūtų mūsų stambiųjų miestų darbininkams priskyręs žemės nuosavybės ilgesio, kurio niekas iki šiol pas juos nesurado. Mūsų miestų darbininkams pirmoji gyvenimo sąlyga yra kilnojimosi laisvė, ir žemės nuosavybė gali jiems tapti tik pančiais. Duokite jiems nuosavus namus, pririškite juos vėl prie žemės, ir jūs sulaužysite jų pasipriešinimo jėgą prieš fabrikantų siekimą sumažinti darbo užmokestį. Atskiras darbininkas prireikus gal ir galėtų parduoti savo namelį, bet kilus rimtam streikui ir visuotinei pramonės krizei, turėtų patekti į rinką pardavimui visi namai, kurie priklauso šio įvykio paliestiems darbininkams; vadinasi, šie namai arba visai nerastų pirkėjų, arba būtų pardavinėjami daug pigiau už savikainą. Jeigu net jie visi ir surastų pirkėjus, tai visa didžioji p. Zakso butų reforma ir vėl pasibaigtų niekais, ir jam tektų vėl iš naujo pradėti. Beje, poetai gyvena fantazijos pasaulyje; taip gyvena ir p. Zaksas, įsivaizduojąs, kad žemvaldys „yra pasiekęs aukščiausią ūkinės nepriklausomybės pakopą“, kad jis turi „užtikrintą prieglaudą“, kad jis „tampa kapitalistu ir yra apsaugotas nuo nedarbo arba nedarbingumo pavojaus ryšium su tuo atsiradusio jam kredito, įkeitus nekilnojamą turtą“ ir taip toliau. Bet tegu p. Zaksas įsižiūri į smulkiuosius Prancūzijos ir mūsų Pareinės valstiečius; jų namai ir laukai be saiko apkrauti ipotekomis, jų derlius dar nenupiautas priklauso jų kreditoriams, o jų „srityje“ vienvaldiškai, savo nuožiūra tvarkosi ne jie, bet palūkininkas, advokatas ir teismo antstolis. Tai iš tikrųjų aukščiausia iš įsivaizduojamų ekonominės nepriklausomybės pakopų... palūkininkui. O tam, kad darbininkai kaip galima greičiau atiduotų savuosius namelius taip vienvaldiškai tvarkyti palūkininkui, geranoris p. Zaksas rūpestingai nurodo jiems atsiradusį jiems kreditą, įkeičiant nekilnojamą turtą, kuriuo jie gali pasinaudoti nedarbo ir nedarbingumo atveju, užuot tapę našta vargšų globojimo įstaigoms.
Šiaip ar taip, dabar p. Zaksas išsprendė pradžioje iškeltą klausimą: darbininkas „tampa kapitalistu“, įsigydamas savą namelį.
Kapitalas yra viešpatavimas neapmokėtam kitų darbui. Vadinasi, darbininko namelis tampa kapitalu tik tuomet, kai jis jį išnuomoja kitam asmeniui ir butų nuomos pavidalu pasisavina šio kito asmens darbo produkto dalį. Bet darbininkas, gyvendamas namuose pats, tuo pačiu kliudo namui virsti kapitalu, kaip švarkas liaujasi buvęs kapitalu tuo pat momentu, kai aš nusiperku jį iš siuvėjo ir apsivelku. Darbininkas, turįs tūkstanties talerių vertės namelį, tiesa, jau ne proletaras, bet reikia būti p. Zaksu jam kapitalistu pavadinti.
Tačiau kapitalistinis mūsų darbininko veidas turi dar ir antrą pusę. Tarkime, kad kurioje nors pramonės apylinkėje tapo taisykle, kad kiekvienas darbininkas turi savą namelį. Tokiu atveju šios apylinkės darbininkų klasė naudojasi nemokamais butais; buto išlaidos daugiau nebeįeina į jos darbo jėgos vertę. Bet kiekvienas darbo jėgos gamybos išlaidų sumažėjimas, t. y. kiekvienas ilgesnis darbininkui gyvybiškai būtinų produktų kainų sumažėjimas yra lygus, „remiantis geležiniais liaudies ūkio mokslo dėsniais“, darbo jėgos vertės sumažėjimui, ir todėl galų gale jo pasekmė yra atitinkamas darbo užmokesčio sumažėjimas. Tuo būdu (darbo užmokestis vidutiniškai nukristų vidutine sutaupyta butų nuomos suma, t. y. darbininkas mokėtų buto nuomą už savo paties namą, bet ne taip, kaip anksčiau, pinigais namų savininkui, bet neapmokėtu darbu fabrikantui, kuriam jis dirba. Tuo būdu įdėtosios į namelį darbininko santaupos iš tikrųjų taptų tam tikros rūšies kapitalu, bet kapitalu ne jam, o kapitalistui, kuris duoda jam darbo.
Tuo būdu ponui Zaksui net popieriuje nepavyksta savojo darbininko paversti kapitalistu.
Prie progos pastebėsime, kad tai, kas pasakyta aukščiau, liečia visas vadinamąsias socialines reformas, kurios suvedamos į santaupas arba į darbininko pragyvenimo priemonių atpiginimą. Šios reformos arba tampa visuotinės, ir tuomet paskui jas seka atitinkamas darbo užmokesčio sumažėjimas, arba jos palieka tiktai pavieniais eksperimentais, ir tuomet pats jų, kaip atskirų išimčių, buvimas įrodo, kad jų įgyvendinimas stambiu mastu yra nesuderinamas su esamu kapitalistiniu gamybos būdu. Tarkime, kad kurioje nors apylinkėje, visuotinai įsteigiant vartotojų sąjungas, pavyko atpiginti darbininkų pragyvenimo priemones 20%; tuomet darbo užmokestis ilgainiui turi ten nukristi apytikriai 20%, t. y. tokia pat proporcija, kuria atitinkamos pragyvenimo priemonės įeina į darbininkų biudžetą. Jeigu, pavyzdžiui, darbininkas išleidžia vidutiniškai tris ketvirčius savo savaitinio darbo užmokesčio šioms pragyvenimo priemonėms, tai darbo užmokestis galų gale nukris . Trumpiau, kai tiktai tokia taupymo reforma tampa visuotinė, darbininkas ima gauti darbo užmokestį, sumažintą tokia pat proporcija, kokia jo santaupos leidžia jam atpiginti pragyvenimą. Duokite kiekvienam darbininkui sutaupytas, nepriklausomas 52 talerių pajamas, ir jo savaitinis darbo užmokestis galų gale turės nukristi vienu taleriu. Taigi, kuo daugiau jis sutaupo, tuo mažiau jis gauna darbo užmokesčio. Vadinasi, jis sutaupo ne savo paties naudai, bet kapitalisto naudai. Ko gi dar reikia „pačiu ryžtingiausiu būdu paskatinti jo... taupumą, šią pirmąją ūkinę dorybę“? (64 psl.).
Beje, ir p. Zaksas po to sako mums, kad darbininkai turi tapti namų savininkais ne tiek savo pačių interesais, kiek kapitalistų interesais:
„Juk ne vienas darbininkų luomas, bet visa visuomenė yra didžiai suinteresuota, kad kaip galima daugiau jos narių būtų pririšta (!) prie žemės (norėčiau aš nors kartą pažvelgti į p. Zaksą šioje padėtyje)... Žemės nuosavybė... sumažina skaičių tų, kurie kovoja prieš turtingosios klasės viešpatavimą. Visos slaptosios jėgos, kurios uždega po mūsų kojomis liepsnojantį ugnikalnį, vadinamą socialiniu klausimu, — proletariato įnirtimas, neapykanta..., pavojingi proto paklydimai... — visos jos turi išnykti kaip rūkas saulei patekėjus, jeigu... darbininkai patys tuo būdu pereis į turtingųjų klasę“ (65 psl.).
Kitaip tariant, p. Zaksas tikisi, kad darbininkai, pasikeitus jų proletarinei padėčiai dėl to, kad jie įsigijo namus, neteks taip pat ir savo proletarinio būdo ir vėl taps paklusniais pastumdėliais, kokie buvo jų proseneliai, kurie taip pat turėjo savo namus. Prudonistams reikėtų dėl to susimąstyti.
Ponas Zaksas tariasi tuo būdu išsprendęs socialinį klausimą:
„Teisingesnis gėrybių paskirstymas, — sfinkso mįslė, kurią jau daugelis veltui mėgino išspręsti; — ar jis nėra dabar mums apčiuopiamas faktas, ar jis tuo pačiu neišeina iš idealų sferos ir ar neįžengia jis į tikrovės sritį? O jeigu tat realizuota, tai ar tuo pačiu nėra pasiektas vienas iš aukščiausių tikslų, kuriame net pačios kraštutinės krypties socialistai mato savųjų teorijų viršūnę?“ (66 psl.).
Tikra laimė, kad mes priėjome iki šios vietos. Šis džiūgavimo riksmas kaip tik ir yra p. Zakso knygos „pati viršūnė“, ir iš čia autorius tylomis vėl nusileidžia į pakalnę, iš „idealų sferos“ į banalią tikrovę; o kai mes nusileisime žemyn, mes rasime, kad ten tuo laiku, kai mūsų nebuvo, ničniekas nepasikeitė.
Pirmąjį žingsnį į pakalnę priverčia mus padaryti mūsų vadovas, mokydamas mus, kad yra dvi darbininkų butų sistemos; kotedžų sistema, kai kiekviena darbininko šeima turi nuosavą namelį, o jei galima ir sodelį, kaip Anglijoje, ir kazarminė didelių pastatų su dideliu darbininkų butų skaičiumi sistema, kaip Paryžiuje, Vienoje ir t. t. Tarpinė sistema yra šiaurės Vokietijos sistema. Tiesa, kotedžų sistema būtų vienintelė teisinga ir vienintelė, kuriai esant darbininkas galėtų įsigyti nuosavybės teisę į savo namus; kazarminė sistema, be to, turi labai stambių trūkumų sveikatos, dorovės ir namų ramybės požiūriu, — bet, deja, nelaimei kaip tik butų stokos centruose, stambiuosiuose miestuose, kotedžų sistema yra neįvykdoma dėl žemės brangumo, ir reikia būti patenkintam, jeigu vietoje didelių kazarmių ten pavyksta pastatyti 4—6 butų namą arba su įvairių statybos gudrybių pagalba pašalinti svarbiausius kazarminės sistemos trūkumus (71—92 psl.).
Ar ne tiesa, mes jau geroką kelią nusileidome žemyn? Darbininkų pavertimas kapitalistais, socialinio klausimo išsprendimas, nuosavi namai kiekvienam darbininkui — visa tai paliko viršuje, „idealų sferoje“; mums tenka tiktai rūpintis įvesti kotedžų sistemą kaimuose, o miestuose kaip galima pakenčiamiau įrengti darbininkų kazarmes.
Taigi, buržuazinis butų klausimo sprendimas iš anksto sužlugo, susidūręs su priešingumu tarp miesto ir kaimo. Ir čia mes priėjome centrinį klausimo tašką. Butų klausimas gali būti išspręstas tik tuomet, kai visuomenė bus jau tiek pertvarkyta, kad galima būtų imtis naikinti priešingumą tarp miesto ir kaimo, priešingumą, priėjusį iki kraštutinybės šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje. Kapitalistinė visuomenė, toli gražu nepajėgdama panaikinti šio priešingumo, yra priversta, priešingai, jį kiekvieną dieną vis labiau aštrinti. Tai teisingai suprato jau pirmieji šių laikų utopiniai socialistai — Ouenas ir Furjė. Jų pavyzdiniuose pastatuose nėra daugiau priešingumo tarp miesto ir kaimo. Čia, vadinasi, dalykas yra kaip tik priešingas tam, ką tvirtina p. Zaksas: ne butų klausimo išsprendimas atveda drauge į socialinio klausimo išsprendimą, bet tiktai socialinio klausimo išsprendimo dėka, t.y. panaikinus kapitalistinį gamybos būdą, darosi drauge galimas butų klausimo išsprendimas. Siekti išspręsti butų klausimą, paliekant šiuolaikinius stambius miestus, yra nesąmonė. Bet šiuolaikiniai stambūs miestai bus pašalinti tiktai panaikinus kapitalistinį gamybos būdą, o kai tik tai prasidės, — kils klausimas jau ne apie tai, kad reikia kiekvienam darbininkui suteikti nuosavą namelį, bet apie visai kitokius dalykus.
Tačiau iš pradžių kiekviena socialinė revoliucija yra priversta imti dalykus tokius, kokius ji juos randa, ir kovoti su opiausia blogybe tomis priemonėmis, kurias ji turi savo žinioje. Ir mes jau aukščiau matėme, kad padėti pašalinti butų stoką galima nedelsiant eksproprijuojant dalį prabangių butų, priklausančių turtingosioms klasėms ir prievarta įkurdinant gyventojus kitoje butų dalyje.
O jeigu p. Zaksas toliau vėl pradeda nuo didelių miestų, plačiai ir ilgai kalbėdamas apie darbininkų kolonijas, kurios turi būti įkurtos arti miestų, jeigu jis aprašinėja visus tokių kolonijų žavingumus, su jų bendrų „vandentiekiu, dujų šviesa, oro ar vandens šildymu, skalbyklomis, džiovyklomis, maudyklėmis ir pan.“, su „vaikų lopšeliu, mokykla, maldykla (!), skaitykla, biblioteka..., vyninė ir alude, šokių ir koncertų sale su visais patogumais“, su garo varikliu, kurio jėga perduodama į visus namus ir gali „tam tikru mastu vėl perkelti gamybą iš fabrikų į namų dirbtuves“, — tai visa tat dalyko nė kiek nepakeičia. Jo aprašomoji kolonija yra p. Huberio pasiskolinta tiesiog iš socialistų Oueno ir Furjės, ir tiesiog nubraukus visa, kas socialistiška, jai buvo suteiktas visai buržuazinis pobūdis. Bet kaip tik dėl to ji tampa grynai utopiška. Nė vienas kapitalistas nė kiek nesuinteresuotas kurti tokias kolonijas, ir niekur pasaulyje jų nėra, išskyrus koloniją Giujize Prancūzijoje; bet ir ta įkurta... furjeristo ne kaip pelninga spekuliacija, bet kaip socialistinis eksperimentas(5). Su tokiu pat pasisekimu p. Zaksas galėtų savo buržuaziniams šunprojekčiams paremti pavyzdžiu pateikti 40-tųjų metų pradžioje Oueno Hempšire įkurtą ir seniai žlugusią komunistinę koloniją „Harmonija“.
Visos šitos kalbos apie kolonijų kūrimą tėra betgi tiktai bejėgis mėginimas vėl pakilti į „idealų sferą“, mėginimas, po kurio tuoj vėl seka kritimas žemyn. Mes vėl drąsiai leidžiamės į pakalnę. Paprasčiausias sprendimas yra tas, „kad darbdaviai, fabrikų savininkai, padėtų darbininkams gauti atitinkamus butus, arba statydami juos patys, arba skatindami ir remdami pačių darbininkų statybą, duodami jiems žemės sklypus, skolindami statybai kapitalo ir t. t.“ (106 psl.). Tuo pačiu mes vėl išeiname iš didelių miestų, kur apie tokius dalykus negali būti nė kalbos, ir vėl persikeliame į kaimą. Čia p. Zaksas įrodinėja, kad patys fabrikantai suinteresuoti padėti savo darbininkams įsigyti pakenčiamus butus, iš vienos pusės, todėl, kad tuo būdu pelningai investuojamas kapitalas, o iš antros pusės, todėl, kad neišvengiamai „iš čia išplaukiąs darbininkų pakilimas... turi pakelti jų fizinę ir dvasinę darbo jėgą, o tai, suprantama... ne mažiau... naudinga darbdaviams. O tuo pačiu yra duotas ir teisingas požiūris į pastarųjų dalyvavimą sprendžiant butų klausimą: šis dalyvavimas yra latentinės asociacijos rezultatas, dažniausiai po humaniškų siekimų šydu paslėpto darbdavių rūpinimosi fizine ir ekonomine, dvasine ir dorine savo darbininkų gerove rezultatas, rūpinimosi, kurį savaime piniginiu atžvilgiu atlygina jo padariniai, darbščių, sumanių, stropių, patenkintų ir atsidavusių darbininkų sluoksnio pritraukimas ir išsaugojimas“ (108 psl.).
Frazė apie „latentinę asociaciją“, kuria Huberis mėgino buržuaziškai filosofiniams svaičiojimams suteikti „kilnesnę prasmę“, dalyko nė kiek nepakeičia. Stambieji kaimo vietovių fabrikantai, ypač Anglijoje, ir be šios frazės seniai įsitikino, kad darbininkų butų statymas ne tiktai yra būtinybė, pačios fabriko statybos dalis, bet ir duoda labai gerą pelną. Anglijoje tuo būdu atsirado ištisi kaimai, kurių dalis vėliau išsivystė į miestus. O darbininkai, užuot buvę dėkingi kapitalistams-filantropams, iš seno kėlė labai rimtus priekaištus prieš šią „kotedžų sistemą“. Ne tik todėl, kad jie už namus turi mokėti monopolines kainas, nes fabrikantas neturi konkurentų; kiekvieno streiko metu jie tuoj lieka be pastogės, nes fabrikantas, daug nekalbėdamas, išmeta juos į gatvę, o tai labai pasunkina bet kurį pasipriešinimą. Plačiau galima pasiskaityti mano „Darbininkų klasės padėtyje Anglijoje“ (224 ir 228 psl.)[6]. Tačiau p. Zaksas mano, kad tokie argumentai „vargu ar verti paneigti“ (111 psl.). Bet argi jis nenori darbininkui suteikti nuosavybės teisės į jo namelį? Žinoma. Bet kadangi ir „darbdaviai visuomet turi galėti disponuoti butu, kad atleidus vieną darbininką būtų patalpa tam, kuris jį pakeis“, tai... žinoma, reikia „tokiems atvejams numatyti nuosavybės panaikinimą, atskirai susitarus“(7) (113 psl.).
Šįkart mes nelauktai greit nusileidome iki pat žemės. Iš pradžių buvo sakoma: darbininko nuosavybės teisė į savo namelį; po to mes sužinojome, kad miestuose tai yra negalima, o gali būti įvykdyta tiktai kaime; o dabar mums pareiškiama, kad ir kaime ši nuosavybės teisė turi būti „panaikinama, atskirai susitarus“! Su šia p. Zakso atrasta nuosavybės darbininkams rūšimi, su šiuo jų pavertimu, „atskirai susitarus, panaikinamais“ kapitalistais, mes vėl laimingai grįžome į nuodėmingąją žemę ir čia galime ištirti, kas iš tikrųjų yra kapitalistų ir kitų filantropų padaryta butų klausimui išspręsti.
[1] Sax E., Die Wohnungszustände der arbeitenden Klassen und ihre Reform. Wien, 1869.
[2] „Illustrated London News“ („Iliustruotos Londono Naujienos“) — paplitęs iliustruotas buržuazinis savaitraštis, įsteigtas 1842 m.
[3] „Über Land und Meer“ („Sausuma ir Jūromis“) — iliustruotas beletristinis žurnalas, ėjęs nuo 1858 m. Štutgarte.
[4] „Gartenlaube“ („Palapinė“) — miesčioniškas šeimos skaitymų žurnalas. „Šaulys Augustas Kučkė“ — poetas Gothelfas Hofmanas, populiarių patriotinių dainų iš 1870—1871 m. Prancūzijos—Prūsijos karo laikų autorius.
(5) 1887 m. Ir ji galų gale tapo paprasta darbininkų išnaudojimo vieta. Žr. Paryžiaus „Socialiste“, 1886 m.
[6] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, III t., 530 ir 534—535 psl., rus. leid.
(7) Ir šiuo atžvilgiu Anglijos kapitalistai jau seniai ne tik įvykdė, bet ir žymiai pralenkė visus slapčiausius p. Zakso pageidavimus. 1872 m. spalio 14 d., pirmadienį, Morpete rinkėjų į parlamentą sąrašams nustatyti teismui, teko padaryti sprendimą dėl 2 000 kasyklų darbininkų reikalavimo įtraukti į sąrašus jų pavardes. Paaiškėjo, kad dauguma šių žmonių pagal taisykles kasyklų, kuriose jie dirbo, buvo laikomi ne nuomininkais tų namų, kuriuose jie gyveno, bet tiktai gyvenančiais juose iš malonės, ir galėjo būti bet kuriuo metu, neįspėjus, išmesti į gatvę (kasyklų ir namų savininkas buvo, žinoma, vienas ir tas pats asmuo). Teisėjas nusprendė, kad šie žmonės yra ne nuomininkai, o tarnai, ir jais būdami neturi teisės būti įtraukti į sąrašus („Daily News“, 1872 m. spalio 15 d.).