Friedrich Engels
Butų klausimu: II skyrius. Kaip buržuazija sprendžia butų klausimą
Jeigu tikėsime mūsų dr. Zaksui, tai ponai kapitalistai jau ir dabar padarė daug reikšmingo butų stokai palengvinti, ir tai įrodo, kad butų klausimas gali būti išspręstas kapitalistinio gamybos būdo pagrindu.
Visų pirma p. Zaksas nuveda mus... į bonapartistinę Prancūziją! Luji Bonapartas pasaulinės Paryžiaus parodos metu, kaip yra žinoma, paskyrė komisiją neva ataskaitai apie dirbančiųjų klasių padėtį Prancūzijoje sudaryti, o iš tikrųjų tam, kad didesnei imperijos garbei šią padėtį pavaizduotų kaip tikrai rojišką. Ir štai šios sudėtos iš labiausiai parsidavėliškų bonapartizmo pakalikų komisijos ataskaita remiasi ponas Zaksas, ypač todėl, kad jos darbų rezultatai, „pasak pačios tam įgaliotos komisijos žodžių, yra Prancūzijai pakankamai išsamūs“! O kokie šie rezultatai? Iš 89 stambių pramonės įmonių, tarp jų ir akcinių bendrovių, kurios pateikė žinias, 31 visai nestatė darbininkams butų; pastatytuose butuose, kaip apskaičiavo p. Zaksas, tilpo daugiausia 50—60 tūkstančių žmonių, o butai beveik be išimties yra tiktai iš dviejų kambarių šeimai!
Savaime suprantama, kad kiekvienas kapitalistas, kurį jo gamybos sąlygos — vandens jėga, anglies kasyklų, geležies rūdos telkinių ir kitų rūdynų padėtis ir pan. — pririša prie tam tikros kaimo vietovės, yra priverstas statyti savo darbininkams butus, jeigu jų nėra. Bet laikyti tai įrodymu, kad egzistuoja „latentinė asociacija“, „aiškiu klausimo ir jo didžios reikšmės supratimo augimo liudijimu“, „daug žadančia pradžia“ (115 psl.), — tam reikia turėti smarkiai išsivysčiusį įprotį apgaudinėti save patį. Beje, ir šiuo atžvilgiu įvairių šalių pramonininkai vienas nuo kito skiriasi pastoviais savo nacionalinio būdo bruožais. Pavyzdžiui, 117 psl. p. Zaksas mums pasakoja:
„Anglijoje tiktai naujausiais laikais pastebima pagyvėjusi darbdavių veikla šia kryptimi. Ypač nuošaliose kaimo gyvenvietėse... — ta aplinkybė, kad darbininkams kartais net nuo artimiausios vietovės tenka nueiti ilgą kelią iki fabriko, ateiti į darbą jau pavargusiems ir dirbti nepakankamai produktyviai, — ši aplinkybė ir yra darbdaviams svarbiausia priežastis, paskatinanti juos statyti savo darbininkams butus. Tuo tarpu padidėja ir tų asmenų skaičius, kurie, giliau suprasdami santykius, didesniu ar mažesniu laipsniu su butų reforma susieja visus kitus latentinės asociacijos elementus; jų dėka ir yra atsiradusios šios žydinčios kolonijos... Aštono Haide, Ašvorto Tertone, Granto Biuryje, Grego Bolingtone, Maršalo Lidse, Streto Belpere, Solto Soltere, Akroido Koplyje ir kt. vardai to dėka yra labai populiarūs Jungtinėje Karalystėje“.
Šventas naivumas ir dar šventesnis nemokšiškumas! Tik „naujausiais laikais“ Anglijos kaimų fabrikantai pastatė darbininkų butus! Ne, mielasis p. Zakse, Anglijos kapitalistai yra iš tikrųjų stambūs pramonininkai, ne tiktai kišenės, bet ir proto atžvilgiu. Ilgą laiką prieš tai, kai Vokietijoje atsirado tikrai stambi pramonė, jie suprato, kad kaimiškoje fabrikinėje gamyboje išlaidos darbininkų butams yra būtina, tiesiogiai ir netiesiogiai labai pelninga viso investuojamo kapitalo dalis. Ilgą laiką prieš tai, kai kova tarp Bismarko ir Vokietijos buržua dovanojo Vokietijos darbininkams koalicijų laisvę, Anglijos fabrikantai, kasyklų savininkai ir kalnų pramonininkai praktiškai įsitikino, kokį spaudimą jie gali daryti streikuojantiems darbininkams, būdami tuo pat metu šių darbininkų namų savininkais. Kokio nors Grego, Aštono, Ašvorto „žydinčios kolonijos“ priklauso tokiems „naujausiems laikams“, kad jau prieš 40 metų jos buvo buržuazijos giriamos kaip pavyzdys, ir aš pats jau prieš 28 metus tai aprašiau (Žr. „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“, 228—230 psl. pastaba[1]). Maždaug tokio pat amžiaus yra ir kolonijos, kurias įkūrė Maršalas ir Akroidas (Akroyd — taip rašoma jo pavardė), o dar senesnė Streto kolonija, kurios užuomazga siekia praėjusį šimtmetį. O kadangi Anglijoje vidutinis darbininkų buto amžius skaitomas 40 metų, tai p. Zaksui nesunku bus pačiam pirštais suskaičiuoti, kaip skurdžiai dabar atrodo šios „žydinčios kolonijos“. Be to, dauguma šių kolonijų dabar yra jau nebe kaime; dėl milžiniško industrijos augimo dauguma šių kolonijų pasirodė taip apsuptos fabrikų ir namų, kad šios kolonijos yra dabar viduryje purvinų ir aprūkusių miestų, turinčių 20—30 ir daugiau tūkstančių gyventojų, — tai p. Zakso atstovaujamam Vokietijos buržuaziniam mokslui nekliudo dar ir dabar su pasigėrėjimu kartoti senąsias angliškąsias 1840 m. giriamąsias giesmes, kurios dabar jau nebeatitinka tikrovės.
O ypač — senasis Akroidas. Šis šaunus vyras be abejonės buvo gryniausias filantropas. Jis taip karštai mylėjo savo darbininkus, o ypač savo darbininkes, kad jo mažiau filantropiškai nusiteikę konkurentai Jorkšire sakydavo: jo fabrike dirba išimtinai jo paties vaikai! P. Zaksas, tiesa, tvirtina, kad šiose žydinčiose kolonijose „nesantuokiniai gimimai vis retėja“ (118 psl.). Tikra tiesa, nesantuokiniai gimimai be santuokos: gražios merginos Anglijos fabrikų apygardose labai anksti išteka.
Anglijoje darbininkų butų statyba arti kiekvieno stambaus kaimo fabriko ir vienu metu su fabriku tapo įprastu dalyku per pastaruosius 60 ir daugiau metų. Kaip buvo jau minėta, daugelis iš tokių fabrikinių kaimų tapo branduoliu, apie kurį vėliau susidarė ištisas fabrikinis miestas su visomis tomis nelaimėmis, kurias atneša fabrikinis miestas. Vadinasi, šios kolonijos neišsprendė butų klausimo, o pirmą kartą sukūrė jį savo apylinkėje.
Priešingai, šalyse, kurios stambiosios pramonės srityje tiktai šlubčiojo paskui Angliją ir kurios iš tikrųjų tiktai nuo 1848 m. sužinojo, kas yra stambioji pramonė, Prancūzijoje ir ypač Vokietijoje, yra visiškai kitaip. Čia tiktai milžiniškų metalurginių gamyklų ir fabrikų, — kaip, pavyzdžiui, Šneidero gamyklos Krezo mieste ir Krupo Esene, — savininkai, ilgai svyravę, ryžosi pastatyti šiek tiek butų darbininkams. Žymi kaimo pramonininkų dauguma verčia savo darbininkus kaitroje, sningant ir lyjant ištisas mylias žygiuoti rytą į fabriką, o vakare atgal namo. Taip esti ypač kalnuotose vietose — Prancūzijos ir Elzaso Vogezuose, prie Vuperio, Zigo, Agerio, Lenės ir kitų Reino-Vestfalijos upių. Rūdos kalnuose yra ne geriau. Tiek pas vokiečius, tiek ir pas prancūzus — tas pats smulkus šykštavimas.
Ponas Zaksas puikiai žino, kad nei daug žadanti pradžia, nei žydinčios kolonijos neturi visiškai jokios reikšmės. Jis todėl mėgina parodyti kapitalistams, kokį puikų pelną gali jie gauti, statydami darbininkų butus. Kitaip sakant, jis mėgina nurodyti jiems naują būdą darbininkams apgaudinėti.
Iš pradžių jis pateikia jiems pavyzdžiu visą eilę Londono statybos bendrovių, iš dalies filantropinio, iš dalies spekuliacinio pobūdžio, kurios pasiekė nuo 4 iki 6% ir daugiau gryno pelno. Kad į darbininkų butus įdėtas kapitalas duoda gerą pelną, — to p Zaksui visai nereikia mums įrodinėti. Priežastis, kodėl į juos neinvestuojama dar daugiau negu dabar, yra ta aplinkybė, kad brangūs butai duoda savininkams dar didesnį pelną. Įkalbinėjimai, kuriais p. Zaksas kreipiasi į kapitalistus, baigiasi, vadinasi, ir vėl paprastu moraliniu pamokslu.
O dėl šių Londono statybos bendrovių, apie kurių puikius laimėjimus taip garsiai trimituoja p. Zaksas, tai jos pagal jo paties išskaičiavimus, — o jis įjungia čia bet kurią statybos spekuliaciją, — davė pastogę iš viso tik 2 132 šeimoms ir 706 vienišiems vyrams, t. y. bendrai paėmus, mažiau kaip 15 000 asmenų! Ir tokius vaikiškus žaidimus Vokietijoje drįstama rimtai vaizduoti kaip stambius laimėjimus, tuo tarpu kai vienoje tik rytinėje Londono dalyje milijonas darbininkų gyvena baisiausiose butų sąlygose! Visos šios filantropinės pastangos iš tikrųjų tokios skurdžios ir menkos, kad Anglijos parlamento ataskaitose, paskirtose darbininkų būklei, jos niekuomet net ir neminimos.
Mes čia jau nekalbėsime apie kurjozišką Londono nepažinimą, kuris matomas iš viso šio skyriaus. Pastebėsime tik vieną dalyką. Ponas Zaksas mano, kad Soho nakvynės namai vienišiems vyrams liovėsi egzistavę, nes šioje apylinkėje „negalima buvo tikėtis gausios klientūros“. Ponas Zaksas, matyti, įsivaizduoja, kad visa vakarinė Londono dalis yra ištisas prabangos miestas, ir nežino, kad prie elegantiškiausių gatvių glaudžiasi nešvariausi darbininkų kvartalai, tarp kurių vienas, pavyzdžiui, ir yra Soho. Soho pavyzdiniai nakvynės namai, kuriuos mini p. Zaksas ir kurie buvo man pažįstami dar prieš 23 metus, iš pradžių buvo gausiai publikos užplūsti, bet užsidarė todėl, kad juose buvo visai nepakenčiama gyventi. O tuo tarpu juk tai buvo dar vieni iš geriausių nakvynės namų.
Na, o darbininkų miestelis Miulhauzene Elzase — argi tai nėra laimėjimas?
Kontinento buržua tiek pat didžiuojasi ir giriasi Miulhauzeno darbininkų miesteliu, kaip Anglijos buržua — kadaise žydinčiomis Aštono, Ašvorto, Grego ir kompanijos kolonijomis. Deja, šis miestelis yra ne „latentinės“ asociacijos, bet visiškai atviros asociacijos tarp Prancūzijos Antrosios imperijos ir Elzaso kapitalistų padarinys. Tai buvo vienas iš socialistinių Luji Bonaparto eksperimentų, kuriam valstybė davė kapitalo. Per 14 metų (iki 1867 m.) buvo pastatyta 800 mažų namelių pagal netikusią sistemą, kuri Anglijoje, kur apie šį dalyką geriau nusimano, būtų neįmanoma. Šie nameliai atiduodami darbininkams nuosavybėn, per 13—15 metų išmokėjus padidintą mėnesinę buto nuomą. Šio būdo nuosavybei įsigyti, kuris, kaip mes matysime, seniai jau įvestas Anglijos kooperatinėse statybos bendrovėse, Elzaso bonapartistams nebereikėjo pirmiems išrasti. Priedai prie butų nuomos namams išpirkti — palyginus su angliškaisiais — yra gana dideli; darbininkas, pavyzdžiui, išmokėjęs dalimis per 15 metų 4 500 frankų, gauna namus, kurie prieš 15 metų kaštavo 3 300 frankų. Jeigu darbininkas panorės išvykti arba laiku neįmokės nors vieno vienintelio mėnesinio įnašo (šiuo atveju jis gali būti iškeltas), tai jam užskaitoma pirminės namų vertės kaip metinė buto nuoma (pavyzdžiui 17 frankų per mėnesį jei namai kaštuoja 3 000 frankų), o liekana išmokama jam, bet be jokių palūkanų. Lengva suprasti, kad bendrovė, nebekalbant apie „valstybės paramą“, prisikemša čia sau kišenę; suprantama taip pat, kad šiomis sąlygomis pateikti butai — jau todėl, kad jie yra už miesto, pusiau kaime, — yra geresni už senuosius kazarminius butus pačiame mieste.
Apie kelis pasigailėtinus eksperimentus Vokietijoje, kurių menkumą pripažįsta 157 puslapyje net p. Zaksas, mes nė nekalbėsime.
Ką gi įrodo visi šie pavyzdžiai? — Tik tai, kad darbininkų butų statyba, net jeigu nemindžiojami kojomis visi sanitarijos dėsniai, duoda kapitalistinio pelno. Bet to niekas niekuomet neneigė, tai mes visi seniai žinojome. Kiekviena kapitalo investicija, kuri patenkina kurią nors reikmę, reikalą racionaliai tvarkant, duoda pelno. Visas klausimas tik tas, kodėl, nepaisant to, ir toliau vis trūksta butų; kodėl, nepaisant to, kapitalistai neparūpina darbininkams pakankamai sveikų butų? Ir čia p. Zaksui tik iš naujo tenka kreiptis į kapitalą su raginimais, o atsakymo jis taip ir neduoda. Tikrąjį atsakymą į šį klausimą mes jau esame davę anksčiau.
Kapitalas — tai dabar yra galutinai nustatyta — nenori pašalinti butų stokos, net jeigu jis galėtų tai padaryti. Palieka tik dvi kitos išeitys: darbininkų savitarpinė pagalba ir valstybės parama.
Ponas Zaksas, karštas savitarpinės pagalbos šalininkas, ir butų klausimo srityje moka papasakoti apie ją stebuklų. Deja, iš pat pradžių jis yra priverstas pripažinti, kad savitarpinė pagalba gali kai ką duoti tik ten, kur arba yra arba gali būti įvesta kotedžų sistema, t. y. ir vėl tiktai kaime; o dideliuose miestuose, net Anglijoje, — tik labai ribotu mastu. Be to, atsidūsta p. Zaksas, „jai (savitarpinei pagalbai) padedant reforma gali būti padaryta tik aplinkiniu keliu, todėl visuomet tiktai netobulai, būtent tik tuo mastu, kuriuo privatinės nuosavybės principas pasireiškia kaip jėga, turinti įtakos butų kokybei“. Bet ir tat abejotina; šiaip ar taip, „privatinės nuosavybės principas“ neturėjo nė trupučio reformuojamos įtakos mūsų autoriaus stiliaus „kokybei“. Nepaisant viso to, savitarpinė pagalba Anglijoje padarė tokius stebuklus, „kad jos dėka buvo toli pralenkta visa, kas buvo ten padaryta butų klausimui išspręsti kitomis kryptimis“. Turima galvoje Anglijos statybos bendrovės (building societies), kurias p. Zaksas taip plačiai nagrinėja ypač todėl, kad „apie jų esmę ir veiklą aplamai yra paplitusios visiškai nepakankamos arba klaidingos žinios. Anglijos statybos bendrovės visai nėra... statybos bendrovės arba statybos draugijos, jas reikėtų greičiau... pavadinti mūsų kalba „sąjungomis namams įsigyti“; tai sąjungos, kurių tikslas yra, imant periodinius įnašus iš savo narių, surinkti fondą, iš kurio, atsižvelgiant į sukauptas lėšas, duodamos nariams paskolos namams pirkti... Tuo būdu statybos bendrovė vienai savo narių daliai yra taupomoji kasa, o antrai — skolinamoji kasa. Tuo būdu statybos bendrovės yra ipotekinio kredito įstaigos, pritaikytos darbininko reikmėms, pirmoje eilėje panaudojančios... darbininkų santaupas... savo draugams iš indėlininkų tarpo paremti, jiems perkant arba statant namus. Kaip reikėjo spėti iš anksto, šios paskolos duodamos, įkeičiant atitinkamą realią vertybę, ir nustatomos tuo būdu, kad jos padengiamos trumpalaikiais daliniais įmokėjimais, sujungiančiais drauge palūkanas ir amortizaciją... Palūkanos indėlininkams neišmokamos, bet visuomet įrašomos į jų sąskaitas pagal procentų procentus. Indėlių drauge su priaugusiomis palūkanomis pareikalauti... galima bet kuriuo momentu, pranešus prieš mėnesį“ (170—172 psl.). „Anglijoje yra daugiau kaip 2 000 tokių sąjungų... jų surinktas kapitalas siekia beveik 15 000 000 svarų sterlingų, ir jau apie 100 000 darbininkų šeimų tokiu būdu įsigijo savo namų židinį; tai toks socialinis laimėjimas, kuriam lygų nelengva rasti“ (174 psl).
Deja, ir čia paskui velkasi neišvengiamas „bet“: „Tačiau tuo klausimas dar toli gražu neišspręstas, kad ir dėl to, kad įsigyti namus... gali tiktai geriau apmokami darbininkai... Be to, dažnai maža tekreipiama dėmesio į sanitarines sąlygas“ (176 psl.). Kontinente „tokios sąjungos... teranda tiktai labai ribotą dirvą vystytis“. Jos numato kotedžų sistemą, kuri čia egzistuoja tiktai kaime; o kaimo darbininkai dar nepakankamai išsilavinę savitarpinei pagalbai. Iš antros pusės, miestuose, kur galėtų atsirasti tikros statybos bendrovės, joms iškyla „labai žymių ir rimtų įvairios rūšies kliūčių“ (179 psl.). Jos galėtų statyti tiktai kotedžus, o dideliuose miestuose tai netinka. Žodžiu, „ši draugiškos savitarpinės pagalbos forma“ „šiuolaikinėmis sąlygomis negali — ir vargu ar galės artimoje ateityje — vaidinti pagrindinį vaidmenį, sprendžiant šį klausimą“. Šios statybos bendrovės tebėra dar tiktai „pirmųjų, neišsivysčiusių užuomazgų stadijoje“. „Tai liečia net ir Angliją“ (181 psl.).
Taigi, kapitalistai nenori, o darbininkai negali. Mes šiuo ir galėtume baigti šį skyrių, jeigu nereikėtų būtinai kai ko paaiškinti apie Anglijos statybos bendroves, kurias Šulcės-Deličo rūšies buržua visuomet rodo kaip pavyzdį mūsų darbininkams.
Šios statybos bendrovės — visai ne darbininkų bendrovės, ir jų pagrindinis tikslas visai nėra parūpinti darbininkams savus namus. Priešingai, mes pamatysime, kad tai atsitinka tiktai labai retais ir išimtiniais atvejais. Iš esmės šios statybos bendrovės yra spekuliacinio pobūdžio organizacijos, ir tai liečia smulkiąsias, nes tokios jos esti iš pradžių, — ne mažesniu mastu, kaip stambiąsias jų pasekėjas. Kurioje nors smuklėje, — paprastai smuklininko iniciatyva, pas kurį vėliau vyksta savaitiniai susirinkimai, — tam tikras nuolatinių svečių ir jų bičiulių skaičius, krautuvininkai, pardavėjai, komivojažeriai, smulkieji amatininkai ir kiti smulkieji buržua, o kai kur ir vienas kitas mašinų statybos arba koks kitas darbininkas, priklausąs savo klasės aristokratijai, — įsteigia statybos bendrovę. Geriausia proga paprastai esti tai, kad smuklininkas suuodė apylinkėje ar kur nors kitur parduodamą žemės sklypą už palyginti nebrangią kainą. Dauguma dalyvių dėl savo verslo nėra surišti su kuria nors apibrėžta vieta; net daugelis krautuvininkų ir amatininkų turi mieste tik savo įmones, bet neturi buto; kas tiktai gali, noriau gyvena už aprūkusio miesto ribų. Perkamas statybai sklypas, ir jame statoma kiek telpa kotedžų. Labiau pasiturinčių narių kreditas įgalina pirkti; savaitiniai įnašai ir šiokios tokios nedidelės paskolos padengia savaitines statybos išlaidas. Tie nariai, kurie ketina įsitaisyti savus namus, burtų keliu gauna įrengtus kotedžus, ir atitinkamas priedas prie nuomos padengia pirkimo kainą. Likusieji kotedžai išnuomojami arba parduodami. O statybos bendrovė, jeigu jos reikalai eina gerai, sukaupia didesnį ar mažesnį turtą, kuris priklauso nariams tol, kol jie moka savo įnašus, ir kuris kartkartėmis, arba draugiją likvidavus, paskirstomas jų tarpe. Tokia yra Anglijos statybos bendrovių devynių dešimtųjų dalių istorija. O likusios yra stambesnės bendrovės, kurios kartais esti įsteigtos prisidengus politiniais arba filantropiniais tikslais, bet svarbiausias jų uždavinys galų gale visuomet yra, spekuliuojant žemės nuosavybe, įgalinti geriau investuoti smulkiosios buržuazijos santaupas, užtikrinant tai ipotekomis, gerais procentais ir viltimi gauti dividendų.
Kurios rūšies klientų laukia šios bendrovės, gali parodyti vienos iš pačių stambiųjų, jei ne pačios stambiosios bendrovės prospektas. „Birbeko statybos bendrovė, Čenseri Lein, Southampton Bildings, 29 ir 30“, Londone, kurios pajamos jos egzistavimo metu pasiekė daugiau kaip 10,5 milijono svarų sterlingų (70 milijonų talerių), kurios indėliai banke ir investicijos į valstybės popierius viršija 416 000 svarų sterlingų ir kuri dabar turi 21 441 narį ir indėlininką, — ši bendrovė taip reklamuojasi:
„Daugeliui yra žinoma vadinamoji trimetė fortepijonų fabrikantų sistema, kai kiekvienas nuomojąs fortepijoną trejiems metams, praslinkus šiam laikui, tampa fortepijono savininku. Prieš įvedant šia sistemą, žmonėms, turintiems ribotas pajamas, buvo taip pat sunku įsitaisyti gerą fortepijoną, kaip įsigyti savus namus; žmonės metai į metus mokėjo nuomą už fortepijoną ir eikvojo du ar tris kartus daugiau pinigų, negu buvo vertas fortepijonas. Bet tai, kas taikoma fortepijonui, galima pritaikyti ir namams... Bet kadangi namai yra brangesni už fortepijoną..., tai perkamajai kainai padengti butų nuoma yra reikalingas ilgesnis laikas. Todėl direktoriai susitarė su namų savininkais įvairiose Londono dalyse ir jo priemiesčiuose, kad direktoriai gali Birbeko statybos bendrovės nariams ir kitiems pasiūlyti didelį namų pasirinkimą įvairiose miesto dalyse. Sistema, kurios direktoriai ketina laikytis, yra tokia: namai išnuomojami metų, jiems praslinkus, jeigu nuoma buvo tvarkingai mokama, namai tampa visiška nuomininko nuosavybe be jokių tolesnių įmokėjimų... Nuomininkas taip pat gali susitarti dėl laiko sutrumpinimo, pakeliant įmokų sumą, arba dėl laiko prailginimo, sumažinant įmokų sumą... Žmonės, turintieji ribotas pajamas, krautuvių ir sandėlių tarnautojai ir kiti, gali tuoj tapti nepriklausomi nuo bet kurio namų savininko, įstoję į Birbeko statybos bendrovės narius“.
Visa tai pakankamai aišku. Apie darbininkus nėra nė kalbos, užtat kalbama apie žmones su ribotomis pajamomis, krautuvių ir sandėlių tarnautojus ir kt. Be to, dar tariama, kad klientai, paprastai jau turi fortepijoną. Iš tikrųjų čia kalbama visai ne apie darbininkus, o apie smulkiuosius buržua ir tokius žmones, kurie nori ir gali jais tapti, apie žmones, kurių pajamos, nors ir tam tikrose ribose, bendrai paėmus, pamažu auga, kaip kad pardavėjų ir panašių profesijų žmonių. O darbininko pajamos, kurios nominaliai geriausiu atveju palieka nepakitusios, iš tikrųjų krinta, didėjant jo šeimai ir augant jos poreikiams. Iš tikrųjų tiktai nedaugelis darbininkų išimties keliu gali dalyvauti tokiose bendrovėse. Iš vienos pusės, jų pajamos perdaug nežymios, o iš antros pusės, jos perdaug nepatikimos, kad galima būtų iš anksto įsipareigoti metų. Retos išimtys, kurių tai neliečia, yra arba geriausiai apmokami darbininkai arba fabrikų prižiūrėtojai(2).
Beje, kiekvienam aišku, kad Miulhauzeno darbininkų miestelio bonapartistai tėra tiktai pasigailėtini šių smulkiaburžuazinių Anglijos statybos bendrovių pasekėjai. Skirtumas tik tas, kad bonapartistai, nepaisant jiems suteiktos valstybinės paramos, apgaudinėja savuosius klientus daug daugiau, negu šios statybos bendrovės. Jų sąlygos, bendrai paėmus, mažiau liberalinės, negu vidutinės angliškosios; tuo metu, kai Anglijoje už kiekvieną įnašą priskaitomi procentai ir procentų procentai ir visa tai grąžinama atgal praslinkus mėnesiui po pareiškimo, — Miulhauzeno fabrikantai deda į savo kišenę tiek paprastus, tiek ir procentų procentus ir grąžina tiktai pagrindinį įnašą, įmokėtą skambiomis penkių frankų monetomis. Ir niekas dėl šio skirtumo nenustebs daugiau už p. Zaksą, kurio knygoje visa tai be jo žinios yra.
Tuo būdu iš darbininkų savitarpinės pagalbos taip pat nieko neišeina. Palieka valstybės parama. Ką gali šiuo atžvilgiu pasiūlyti mums p. Zaksas? Tris dalykus:
„Pirma, valstybė turi pasirūpinti, kad jos įstatymų leidyboje ir valdyme būtų išrauta arba atitinkamai pagerinta visa tai, kas kuriuo nors būdu padidina dirbančiųjų klasių butų stoką“ (187 psl.).
Taigi: pakeisti statybos įstatymus ir duoti laisvę statybos pramonei, kad statyba būtų pigesnė. Bet Anglijoje statybos įstatymų leidyba yra minimali, statybos pramonė laisva kaip paukštis padangėse, o butų stoka vis dėlto yra. Be to, Anglijoje dabar stato taip pigiai, kad namai dreba važiuojant vežimui ir kad kasdien tam tikras jų skaičius sugriūva. Dar vakar, 1872 m. spalio 25 d., Mančesteryje iš karto sugriuvo šeši namai ir buvo sunkiai sužeisti šešetas darbininkų. Vadinasi, ir tai nepadeda.
„Antra, valstybės valdžia turi sutrukdyti atskiriems asmenims dėl jų riboto individualizmo platinti arba vėl sukelti šias nelaimes“.
Taigi: sanitarinė ir statybinė policijos priežiūra darbininkų butams, suteikimas valdžiai teisės uždaryti namus, kurie pavojingi sveikatai ir kuriems gresia pavojus sugriūti, kaip kad padaryta Anglijoje pradedant 1857 m. Bet kaip buvo ten tai padaryta? Pirmasis 1855 m. įstatymas (kovos su epidemijomis įstatymas) paliko „negyva raidė“, kaip pripažįsta pats p. Zaksas, lygiai kaip ir antrasis 1858 m. įstatymas (savivaldos įstatymas) (197 psl.). Užtat p. Zaksas mano, kad trečiasis įstatymas, įstatymas apie amatininkų butus, kuris taikomas tiktai miestams, turintiems daugiau kaip 10 000 gyventojų, „neabejotinai yra geras rodiklis to, kaip giliai Britanijos parlamentas supranta socialinius reiškinius“ (199 psl.); tuo tarpu šis tvirtinimas ir vėl tėra tiktai „geras rodiklis“ to, kaip p. Zaksas visiškai nepažįsta Anglijos „reiškinių“. Kad Anglija aplamai „socialiniuose reiškiniuose“ toli pralenkė kontinentą, tai savaime suprantama; ji — šiuolaikinės stambiosios pramonės motina, joje laisviausiai ir plačiausiai išsivystė kapitalistinis gamybos būdas, kurio pasekmės čia pasirodo ryškiausiai ir todėl anksčiau susilaukia atgarsio įstatymų leidyboje. Geriausias įrodymas yra fabrikų įstatymai. Bet jeigu p. Zaksas mano, kad parlamento aktui užtenka tiktai įgauti įstatymo galią, kad tuoj būtų praktiškai įgyvendintas, tai jis labai klysta. Ir nė vieno parlamento akto (išskyrus gal tiktai dirbtuvių įstatymą) tai neliečia labiau negu kaip tik vietinės savivaldos įstatymo. Šio įstatymo vykdymas buvo pavestas miestų valdžios organams, kurie Anglijoje beveik visur yra visuotinai pripažintas visokiausių rūšių korupcijos, šeimyniškumo ir jobbery(3) centras. Šios miestų valdžios organų agentai, kurie už savo tarnybas yra dėkingi įvairiausių rūšių šeimos ryšiams, arba nesugebėjo arba nebuvo linkę vykdyti tokius socialinius įstatymus, tuo tarpu kaip tik Anglijoje vyriausybės valdininkai, kuriems pavesta ruošti ir vykdyti socialinius įstatymus, dažniausiai stropiai atlieka savos pareigas... tiesa, dabar jau ne taip stropiai, kaip prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Beveik visur blogai įrengtų arba gresiančių sugriūti namų savininkai tiesiogiai arba netiesiogiai yra gausiai atstovaujami miestų valdybose. Miestų valdybų narių rinkimas nedidelėmis apylinkėmis daro renkamuosius priklausomus nuo smulkiausių vietos interesų ir įtakų; nė vienas miesto valdybos narys, kuris nori būti vėl išrinktas, nerizikuos balsuoti už šio įstatymo pritaikymą savo rinkiminėje apylinkėje. Todėl suprantama, kokį pasipriešinimą sutiko šis įstatymas beveik iš visų vietos valdžios organų pusės; iki šiol jis buvo taikomas tiktai skandalingiausiais atvejais, bet ir tai tiktai, kai kildavo epidemija, kaip praėjusiais metais siaučiant raupų epidemijai Mančesteryje ir Salforde. Tik tokiais atvejais iki šiol paveikdavo apeliacija į vidaus reikalų ministrą, nes juk kiekvienos liberalinės Anglijos vyriausybės principas yra pasiūlyti socialinius reformų įstatymus tiktai kraštutinei būtinybei spaudžiant, o tų įstatymų, kurie jau egzistuoja, kiek galima visai nevykdyti. Kalbamasis įstatymas, kaip ir daugelis kitų Anglijoje, teturi tiktai tą reikšmę, kad vyriausybė, kuri yra darbininkų valdoma arba yra jų įtakoje ir pasirengusi pagaliau jį iš tikrųjų pritaikyti, panaudos jį kaip galingą ginklą pramušti spragai šiuolaikinėje socialinėje santvarkoje.
„Trečia“, valstybės valdžia, anot p. Zakso, turi „plačiausiu mastu pritaikyti visas jos žinioje esamas teigiamas priemones esamajai butų stokai palengvinti“.
Tai reiškia, kad ji turi pastatyti kazarmes, „tikrai pavyzdingus pastatus“, savo „žemesniesiems valdininkams ir tarnautojams“ (bet juk tai visai ne darbininkai!) ir „duoti paskolų... bendruomeninėms įstaigoms, draugijoms, o taip pat privatiems asmenims, siekiant pagerinti dirbančiųjų klasių butus“ (203 psl.), kaip kad daroma Anglijoje, sutinkamai su paskolų viešiesiems darbams įstatymu, ir kaip darė Luji Bonapartas Paryžiuje ir Miulhauzene. Bet paskolų viešiesiems darbams įstatymas taip pat tėra tik popieriuje; vyriausybė pateikia komisarų nuožiūrai daugiausia 50 000 svarų sterlingų, t. y. lėšų daugiausia 400 kotedžų pastatyti, vadinasi, per 40 metų — 16 000 kotedžų, arba butų daugiausia 80 000 žmonių, — lašas jūroje. Jeigu mes net tarsime, kad po 20 metų komisijos lėšos, grąžinus paskolas, padvigubės, ir per likusius 20 metų bus pastatyti butai dar 40 000 žmonių, tai vis dėlto tat palieka tiktai lašas jūroje. O kadangi kotedžai vidutiniškai gali išstovėti 40 metų, tai po 40 metų teks kas metai išleisti 50 arba 100 tūkstančių svarų sterlingų grynais pinigais seniausiems, griūvantiems kotedžams atstatyti. Tai p. Zaksas 203 psl. ir vadina: taikyti principą praktiškai teisingai ir „neribotu mastu“! Šiuo pripažinimu, kad valstybė net Anglijoje „neribotu mastu“ nieko, galima sakyti, nepadarė, p. Zaksas ir baigia savo knygą, išdroždamas tiktai dar vieną moralinį pamokslą visų suinteresuotų asmenų adresu(4).
Aišku kaip diena, kad šiuolaikinė valstybė negali ir nenori pašalinti susijusių su butų stoka vargų. Valstybė yra ne kas kita, kaip bendra organizuota turtingųjų klasių, žemvaldžių ir kapitalistų, valdžia, nukreipta prieš išnaudojamąsias klases, valstiečius ir darbininkus. Ko nenori atskiri kapitalistai (o tiktai apie juos čia ir kalbama, nes čia dalyvaująs žemvaldys taip pat visų pirma pasirodo kaip kapitalistas), to nenori ir jų valstybė. Vadinasi, jeigu atskiri kapitalistai, nors ir skundžiasi dėl butų stokos, vis dėlto vos pajuda, kad nors paviršutiniškai užtušuotų baisiausias jos pasekmes, tai visuminis kapitalistas, valstybė, taip pat daugiau nepadarys. Geriausiu atveju ji pasirūpins, kad įprastinis paviršutinio užtušavimo laipsnis būtų visur lygiai vykdomas, ir mes matėme, kad taip ir esti.
Bet Vokietijoje, gali mums atsakyti, buržua dar neviešpatauja, Vokietijoje valstybė dar tam tikru mastu yra nepriklausoma, aukščiau visuomenės esanti jėga, kuri kaip tik todėl ir atstovauja bendriesiems visuomenės interesams, bet ne vienos tiktai klasės interesams. Tokia valstybė gali, girdi, padaryti kažką tokio, ko negali padaryti buržuazinė valstybė; iš jos ir socialinėje srityje reikia laukti visai kitų dalykų.
Tai yra reakcionierių kalba. O iš tikrųjų ir Vokietijoje valstybė tuo pavidalu, kuriuo ji ten egzistuoja, yra neišvengiamas produktas to visuomeninio pagrindo, ant kurio ji yra išaugusi. Prūsijoje — o Prūsija dabar turi lemiamą reikšmę — greta vis dar stiprios stambiosios žemvaldinės bajorijos egzistuoja palyginti jauna ir labai baili buržuazija, kuri iki šiol neišsikovojo nei tiesioginės politinės valdžios, kaip Prancūzijoje, nei daugiau ar mažiau netiesioginės, kaip Anglijoje. Bet greta šių dviejų klasių egzistuoja sparčiai gausėjąs, intelektualiniu atžvilgiu labai išsivystęs ir kiekvieną dieną vis labiau ir labiau susiorganizuojąs proletariatas. Tuo būdu greta pagrindinės senosios absoliutinės monarchijos sąlygos — pusiausvyros tarp žemvaldinės bajorijos ir buržuazijos — mes čia randame pagrindinę šiuolaikinio bonapartizmo sąlygą: pusiausvyrą tarp buržuazijos ir proletariato. Bet tiek senojoje absoliutinėje monarchijoje, tiek ir šiuolaikinėje bonapartistinėje monarchijoje, tikroji vyriausybinė valdžia yra atskiros karininkų ir valdininkų kastos rankose, kastos, kuri Prūsijoje papildoma iš dalies iš savo pačios eilių, iš dalies iš smulkiosios majoratinės bajorijos, rečiau — iš aukštosios bajorijos ir visai nežymia dalimi — iš buržuazijos. Savarankiškumas šios kastos, kuri atrodo stovinti už visuomenės ribų ir, taip sakant, viršum josios, suteikia valstybei tariamą savarankiškumą visuomenės atžvilgiu.
Valstybės forma, kuri su neišvengiamu nuoseklumu išsivystė Prūsijoje (o jos pavyzdžiu ir naujojoje imperinėje Vokietijos santvarkoje) iš šių nepaprastai prieštaringų visuomeninių sąlygų, yra tariamas konstitucionalizmas; ši valstybės forma atstovauja tiek šiuolaikinei senosios absoliutinės monarchijos irimo formai, tiek ir bonapartistinės monarchijos egzistavimo formai. Prūsijoje tariamasis konstitucionalizmas nuo 1848 m. iki 1866 m. tiktai pridengdavo ir užtušuodavo lėtą absoliutinės monarchijos puvimą. Bet nuo 1866 m. ir ypač nuo 1870 m. perversmas visuomeninėse sąlygose, o tuo pačiu senosios valstybės irimas vyksta visų akyse ir milžiniškai didėjančiu mastu. Spartus pramonės ir ypač biržos machinacijų išsivystymas įtraukė visas viešpataujančias klases į spekuliacijos sūkurį. 1870 m. iš Prancūzijos įsivežta masinė korupcija vystosi negirdėtai sparčiai. Štrusbergas ir Pereiras ištiesia vienas antram ranką. Ministrai, generolai, kunigaikščiai ir grafai lenktyniauja, žaisdami biržoje, su sukčiausiais biržininkais-žydais, o valstybė pripažįsta jų lygybę, masiškai keldama biržininkus-žydus baronais. Kaimo bajorija, kuri iš senų laikų vertėsi pramone, kaip cukraus fabrikantai ir spirito varytojai, seniai jau užmiršo senus, gerus laikus ir savo vardais puošia visokių solidžių ir nesolidžių akcinių bendrovių direktorių sąrašus. Biurokratija vis labiau ir labiau paniekinamai žiūri į išeikvojimus kaip į vienintelę priemonę algai padidinti; ji palieka valstybę likimo valiai ir medžioja pelningesnes tarnybas pramonės įmonių valdymo srityje; tie, kurie dar palieka valstybinėse tarnybose, seka savųjų viršininkų pavyzdžiu, spekuliuoja akcijomis arba „dalyvauja“ geležinkelių ir panašiose įmonėse. Galima net su visiška teise tarti, kad ir leitenantai nevengia uždirbti iš kai kurių spekuliacijų. Žodžiu, visų senosios valstybės elementų irimas, absoliutinės monarchijos virtimas bonapartistine eina visu smarkumu ir, atėjus artimiausiai stambiai prekybos ir pramonės krizei, sugrius ne tiktai šiuolaikinis sukčiavimas, bet ir senoji Prūsijos valstybė(5).
Ir ši valstybė, kurios neburžuaziniai elementai kiekvieną dieną vis labiau buržuazėja, turi išspręsti „socialinį klausimą“ arba bent butų klausimą? — Priešingai. Visais ekonominiais klausimais Prūsijos vyriausybė kaskart vis daugiau patenka į buržuazijos įtaką. Ir jeigu nuo 1866 m. įstatymų leidimas ekonominėje srityje nebuvo dar labiau pritaikytas buržuazijos interesams, negu tai pasirodė iš tikrųjų, tai kas tuo kaltas? Daugiausia pati buržuazija, kuri, pirma, yra perdaug baili, kad energingai gintų savo reikalavimus, ir kuri, antra, priešinasi bet kuriai nuolaidai, jeigu tik ši nuolaida tuo pat metu duoda naują ginklą į jai gresiančio proletariato rankas. Ir jeigu valstybės valdžia, t. y. Bismarkas, mėgina suorganizuoti savą leibproletariatą, kad jo padedama išlaikytų pažabotą politinę buržuazijos veiklą, tai kas gi yra tat, jeigu ne būtina ir gerai žinoma bonapartistinė priemonė, kuri darbininkų atžvilgiu nieku neįpareigoja, išskyrus keletą geranoriškų frazių ir, geriausiu atveju, minimalią valstybės paramą statybos bendrovėms Luji Bonaparto pavyzdžiu?
Ko darbininkai gali laukti iš Prūsijos valstybės, geriausiai parodo tai, kaip buvo suvartoti Prancūzijos milijardai, kurie vėl trumpam laikui prailgino Prūsijos valstybės mašinos savarankiškumą visuomenės atžvilgiu. Ar bent vienas taleris iš šių milijardų buvo suvartotas aprūpinti pastoge į gatvę išmestas Berlyno darbininkų šeimas? Priešingai. Atėjus rudeniui, valstybė įsakė nugriauti net tuos kelis skurdžius barakus, kurie vasarą buvo jų vienintelė prieglauda. Šie penki milijardai gana sparčiai eina pramintu keliu tvirtovėms, patrankoms ir kareiviams; ir nepaisant Vagnerio kvailiojimų, nepaisant štiberinių konferencijų su Austrija[6], Vokietijos darbininkams iš šių milijardų nebus paskirta nė tiek, kiek Luji Bonapartas paskyrė Prancūzijos darbininkams iš tų milijonų, kuriuos jis buvo pavogęs iš Prancūzijos.
[1] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, III t., 470—471 psl., rus. leid.
(2) 1887 m. Dar mažutis priedas specialiai apie Londono statybos sąjungų veiklą. Kaip yra žinoma, beveik viso Londono žemės plotas priklauso apytikriai tuzinui aristokratų, iš kurių kilmingiausi: hercogai Vestminsteris, Bedfordas, Portlandas ir kt. Iš pradžių jie išnuomojo atskirus statybos sklypus 99 metams ir, praslinkus šiam laikui, tampa žemės sklypo ir visko, kas jame yra, savininkais. Po to jie išnuomoja šiuos namus trumpesniam laikui, pavyzdžiui, 39 metams su vadinamosios nuomos su remontu (repairing lease) sąlyga, pagal kurią nuomininkas turi sutvarkyti namus, kad jie tiktų gyventi, ir laikyti juos tokioje padėtyje. Sudarius tokį kontraktą, žemės savininkas siunčia savo architektą ir tos apygardos statybos policijos valdininką (surveyor) namų apžiūrėti ir reikiamo remonto nustatyti. Remontas dažnai esti labai didelis, iki visos fasadinės sienos, stogo atnaujinimo ir pan. Tuomet nuomininkas nuomos sutartį atiduoda kaip garantiją statybos sąjungai ir iš pastarosios gauna reikiamą paskolos sumą — iki 1000 svarų sterlingų ir daugiau, kasmet mokant 130—150 svarų sterlingų — atlikti statybos darbams savo sąskaita. Tuo būdu šios statybos sąjungos tapo svarbia tarpininkaujančia grandimi sistemoje, kuri turi tikslą įgalinti stambius žemės aristokratus be jokio vargo publikos sąskaita atnaujinti ir išlaikyti tinkamus gyventi jiems priklausančius Londono namus.
Ir tai turi būti butų klausimo išsprendimas darbininkams!
(3) Jobbery reiškia visuomeninės tarnybos panaudojimą asmeninei valdininko arba jo šeimos naudai. Jeigu, pavyzdžiui, kurios nors šalies valstybės telegrafo viršininkas tampa slaptu kurio nors popieriaus fabriko dalininku, tiekia šiam fabrikui medžių iš savųjų miškų, o po to paveda jam pristatyti popierių telegrafo kontoroms, tai tat bus, nors ir gana smulkus, bet vis dėlto tiek aiškus job, kad jis leidžia visiškai įsivaizduoti jobbery principus: tai tarp kitko Bismarko laikais buvo savaime suprantamas ir visai natūralus dalykas.
(4) 1887 m. Pastaruoju metu Anglijos parlamento aktuose, kurie duoda Londono statybos organams ekspropriacijos teisę, tiesiant naujas gatves, imta šiek tiek atsižvelgti į darbininkus, kurie ryšium su tuo palieka be pastogės. Įvedamas nutarimas, kad naujai statomi pastatai būtų pritaikyti gyventi toms gyventojų klasėms, kurios anksčiau gyveno šioje vietoje. Įstatymo raidei įvykdyti pigiausiuose statybos sklypuose statomos todėl penkių, šešių aukštų nuomojamosios kazarmės darbininkams. Kas išeis iš šios naujovės, neįprastos darbininkams ir visiškai svetimos senojo Londono sąlygoms, — parodys ateitis. Bet geriausiu atveju jose vargu ar tilps ir ketvirtoji darbininkų dalis, kurie iš tikrųjų neteko pastogės dėl gatvių perplanavimo.
(5) 1887 m. Ir dabar, 1886 m., tiktai baimė proletariato, kuris milžiniškai išaugo nuo 1872 m. tiek gausumu, tiek ir klasiniu susipratimu, dar palaiko ir jungia Prūsijos valstybę ir jos pagrindą — stambiosios žemės nuosavybės sąjungą su pramoniniu kapitalu, sąjungą, kurią sutvirtina protekciniai muitai.
[6] Turima galvoje Austrijos ir Prūsijos imperatorių ir jų kanclerių konferencija, sušaukta 1871 m. rugpiūčio mėn. Gašteine kovos prieš I Internacionalą priemonėms apsvarstyti; konferencijoje buvo nutarta iš pradžių „ištirti“ socialinę darbininkų klasės būklę.