Friedrich Engels
Butų klausimu: II skyrius. Kaip buržuazija sprendžia butų klausimą
Iš tikrųjų buržuazija teturi tiktai vieną metodą butų klausimui savaip spręsti, būtent, spręsti jam taip, kad sprendimas kiekvieną kartą iškelia klausimą iš naujo. Šis metodas vadinasi „Osmanas“.
„Osmano“ žodžiu aš suprantu čia ne tiktai specifiškai bonapartistinę Paryžiaus Osmano manierą tiesti ilgas, tiesias ir plačias gatves per ankštai pristatytus darbininkų kvartalus ir jas iš abiejų pusių apstatyti dideliais ištaigingais pastatais; greta strateginio tikslo — pasunkinti barikadų kovą — kartu turėta galvoje sukurti nuo vyriausybės priklausantį specifiškai bonapartistinį statybos proletariatą, taip pat paversti miestą daugiausia prabangos miestu. Aš „Osmano“ žodžiu suprantu paplitusią praktiką perkirsti gatvėmis darbininkų kvartalus, ypač esančius mūsų stambiųjų miestų centre, vis tiek ar tam proga būtų visuomenės sveikata, ar pagražinimas, ar stambių prekybos patalpų miesto centre paklausa, ar susisiekimo poreikiai, kaip geležinkelių, gatvių ir pan. tiesimas. Rezultatas visur yra tas pats, kad ir kaip skirtingos būtų priežastys: biauriausi skersgatviai ir užkampiai išnyksta, buržuazijai baisiausiai besigiriant šio didžiulio laimėjimo proga, bet... jie tuojau pat atsiranda kur nors kitoje vietoje, dažnai net artimoje kaimynystėje.
„Darbininkų klasės padėtyje Anglijoje“ aš aprašiau Mančesterį, kaip jis atrodė 1843—1844 metais. Nuo to laiko per miesto vidurį einančių geležinkelių dėka, naujų gatvių nutiesimo dėka, didžiulių visuomeninių ir privatinių pastatų statybos dėka, — kai kurie iš mano aprašytų pačių biauriausių kvartalų yra gatvių perkirsti, išvalyti ir pataisyti, o kiti visai panaikinti, nors dar daugelis iš jų, — nepaisant nuo to laiko sustiprėjusios policijos sanitarinės priežiūros, — tebėra vis toje pat arba net dar blogesnėje būklėje.
Bet užtat milžiniškai išsiplėtus miestui, kurio gyventojų skaičius nuo to laiko padidėjo daugiau kaip per pusę, tie kvartalai, kurie tuo metu buvo dar erdvūs ir švarūs, dabar yra taip pat užstatyti, taip pat purvini ir perpildyti gyventojų, kaip kadaise turėjusios blogiausią vardą miesto dalys. Čia pateiksiu tiktai vieną pavyzdį. Savo knygoje, 80 psl. ir toliau[1], aš aprašiau namų grupę, buvusią Medloko upės slėnyje, kuri, vadinama Mažosios Airijos (Little Ireland) vardu, seniai jau buvo gėdinga Mančesterio dėmė. Mažoji Airija seniai išnyko; dabar jos vietoje ant aukštų pamatų iškyla stotis; buržuazija išdidžiai nurodinėjo į laimingai baigtą Mažosios Airijos naikinimą kaip į didelį laimėjimą. Bet štai praėjusią vasarą įvyksta baisus potvynis, nes, aplamai, dėl visiškai suprantamų priežasčių užtvenktos upės mūsų didžiuosiuose miestuose metai po metų smarkiau patvinsta. Čia ir paaiškėja, kad „Mažoji Airija visai nepanaikinta, bet tiktai perkelta iš pietinės Oksfordrodo pusės į šiaurinę pusę ir klesti kaip ir anksčiau. Štai ką rašo apie tai radikaliųjų Mančesterio buržua organas, Mančesterio „Weekly Times“, 1872 m. liepos 20 d.:
„Nelaimė, ištikusi praėjusį šeštadienį Medloko slėnio gyventojus, tikimės, turės vieną gerą pasekmę: visuomenės dėmesys bus atkreiptas į aiškų pasityčiojimą iš visų sanitarijos dėsnių, kuris taip ilgai ten buvo pakenčiamas miesto valdininkų ir miesto sanitarijos komiteto panosėje. Griežtas straipsnis vakarykštėje mūsų laikraščio dieninėje laidoje dar nepakankamai atskleidė gėdingo kai kurių užtvindytų rūsinių patalpų Čarlzstrite ir Brukstrite būklę. Rūpestingas vieno šiame straipsnyje nurodyto kiemo ištyrimas duoda mums teisę patvirtinti visus ten pateiktus duomenis ir pareikšti, kad rūsines patalpas šiame kieme seniai reikėjo uždaryti: tiksliau, jų niekuomet nereikėjo pakęsti kaip žmonių gyvenamo buto. Skuairzkortas susideda iš septynių ar aštuonių gyvenamų namų Čarlzstrito ir Brukstrito kampe, namų, virš kurių net pačioje Žemojoje Brukstrito vietoje, po geležinkelio arka, gali diena į dieną vaikščioti keleivis, neįtardamas, kad gilumoje po juo gyvena olose žmogiškos būtybės. Kiemas, paslėptas nuo pašalinių akių, tėra prieinamas tiktai tiems, kuriuos vargas priverčia ieškoti prieglaudos kapus primenančiuose jo urvuose. Net tuomet, kai paprastai stovį, užtvankų sukaustyti Medloko vandenys nepakyla aukščiau už savo įprastinį lygį, net tuomet šių butų grindys vos kokiais keliais coliais esti aukščiau už vandens paviršių; kiekvienas smarkus lietus gali išvaryti viršun šlykštų, supuvusį vandenį iš išmatų duobių arba nutekamųjų vamzdžių ir užnuodyti butus nuodingomis dujomis — atminimo ženklas, kurį palieka kiekvienas potvynis... Skuairzkortas yra dar žemiau negu negyvenami namų rūsiai, esą Brukstrite... dvidešimt pėdų žemiau gatvės, ir užkrėstas vanduo, pakilęs šeštadienį iš išmatų duobių, siekė iki stogų. Mes tai žinojome ir todėl tikėjomės rasti kiemą negyvenamą arba sutikti ten tiktai sanitarinio komiteto tarnautojus, valančius ir dezinfekuojančius dvokiančias sienas. Vietoje to mes pamatėme žmogų, kuris rūsinėje vieno kirpėjo patalpoje... krovė kastuvu į karutį krūvas supuvusio mėšlo, kuris gulėjo kampe. Kirpėjas, kurio rūsys buvo jau šiek tiek iššluotas, pasiuntė mus dar toliau žemyn, į eilę butų, apie kuriuos jis pasakė, kad jeigu jis mokėtų rašyti, tai parašytų į laikraštį ir reikalautų juos uždaryti. Taip mes pagaliau pasiekėme Skuairzkortą, kur radome gražią, pažiūrėti sveiką airę, prieš kurią gulėjo skalbinių krūva. Ji ir jos vyras, naktinis sargas privatinėje tarnyboje, išgyveno šiame kieme šešerius metus, jie turėjo didelę šeimą... Namuose, kuriuos jie ką tik buvo palikę, vanduo priėjo iki pat stogo, langai buvo išdaužyti, baldai paversti šipuliais. Gyventojo žodžiais, jis galėjo šiuose namuose atsikratyti nepakeliamu kvapu tiktai tuo, kad kiekvienus du mėnesius baltino sienas kalkėmis... Vidiniame kieme, kur mūsų reporteriui tik dabar pavyko įsiskverbti, jis rado trejus namus, kurių užpakalinės sienos jungėsi su aukščiau aprašytais namais; dvejuose iš jų buvo gyventojų. Dvokimas ten buvo toks baisus, kad sveikiausias žmogus po keleto minučių būtų turėjęs susirgti jūros liga... Šioje šlykščioje skylėje gyveno septynių žmonių šeima, kurie ketvirtadienio vakarą (potvynio pradžios dieną) visi miegojo namie. Tiksliau, kaip pasakė moteris, jie nemiegojo, nes jai ir jos vyrui didesnę nakties dalį buvo bloga dėl dvokimo. Šeštadienį jie buvo priversti, brisdami iki krūtinės vandeniu, išnešti savo vaikus. Ji taip pat yra tos nuomonės, kad ši skylė netinka net kiaulei, bet dėl pigios nuomos — pusantro šilingo per savaitę, — ji ją išsinuomojo, nes jos vyras pastaruoju metu dėl ligos dažnai nieko neuždirbdavo. Šis kiemas ir palaidoti jame, kaip priešlaikiniame kape, gyventojai daro visiško bejėgiškumo įspūdį. Mes, beje, turime pasakyti, kad, pagal mūsų stebėjimus, Skuairzkortas yra tiktai kopija — gal būt, kiek padidinta — daugelio kitų šio rajono patalpų, kurių buvimo mūsų sanitarinis komitetas nieku nepajėgs pateisinti. Ir jeigu bus leista, kad šios patalpos būtų ir toliau apgyventos, tai netenka nė kalbėti apie visą sunkumą tos atsakomybės, kuri tenka komitetui, ir apie tą užkrečiamų epidemijų pavojų, kuris gresia kaimynams“.
Toks yra ryškus pavyzdys, kaip buržuazija praktikoje sprendžia butų klausimą. Ligų židiniai, gėdingiausios olos ir duobės, į kurias kapitalistinis gamybos būdas kiekvieną naktį suvaro mūsų darbininkus, — jie nenaikinami, jie tiktai... perkeliami! Ta pati ekonominė būtinybė, kuri juos sukūrė vienoje vietoje, sukuria juos ir kitoje. Ir kol egzistuoja kapitalistinis gamybos būdas, tol yra kvailybė mėginti išspręsti atskirai paimtą butų arba kurį nors kitą visuomeninį klausimą, kuris liečia darbininko likimą. Klausimas bus išspręstas tiktai panaikinus kapitalistinį gamybos būdą, kai pati darbininkų klasė pasisavins visas pragyvenimo ir darbo priemones.
[1] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, III t., 354 psl. ir toliau, rus. leid.