Friedrich Engels
Butų klausimu: III skyrius. Dar apie Prudoną ir butų klausimą
„Volksstaat“ 86 numeryje A. Miulbergeris pasiskelbia esąs mano 51-me ir tolesniuose numeriuose iškritikuotų straipsnių autorius. Savo atsakyme jis suverčia ant manęs tokią daugybę priekaištų ir kartu taip supainioja visus požiūrius, apie kuriuos kalbama, kad aš noromis nenoromis turiu į tai atsakyti. Aš pamėginsiu savo atsakymui, kuris, deja, daugiausia turi liesti Miulbergerio man primestą asmeninės polemikos sritį, suteikti visuotinį interesą tuo, kad dar kartą ir kiek galima aiškiau negu anksčiau išvystysiu svarbiausius teiginius, nors man vėl grėstų Miulbergerio priekaištai, kad visa tat „iš esmės neturi nieko naujo nei jam, nei kitiems „Volksstaat“ skaitytojams“.
Miulbergeris skundžiasi manosios kritikos forma ir turiniu. Dėl formos užteks atsakyti, kad aš tuo metu visai nežinojau, kam priklauso nagrinėjamieji straipsniai. Apie asmeninį „iš anksto įsikaltąjį nusistatymą“ prieš autorių, vadinasi, negalėjo būti nė kalbos; o prieš šiuose straipsniuose išplėtotą butų klausimo sprendimą aš, žinoma, buvau „iš anksto nusistatęs“ tiek, kiek šis sprendimas buvo man seniai žinomas iš Prudono ir mano pažiūra į jį buvo tvirtai nusistojusi.
Apie savosios kritikos „toną“ aš su bičiuliu Miulbergeriu nesiginčysiu. Kai taip ilgai dalyvauji judėjime, kaip kad aš, tai įsigiji gana storą odą prieš užsipuolimus ir todėl lengvai tari, kad tokią odą turi ir kiti. Kad patenkinčiau Miulbergerį, aš šį kartą pamėginsiu savo „toną“ suderinti su jo epidermio (išviršinio odos sluoksnio) jautrumu.
Miulbergeris ypatingai karčiai skundžiasi tuo, kad aš apšaukęs jį prudonistu, kai jis visai nesąs prudonistas. Man, žinoma, tenka juo tikėti, bet vis dėlto aš pateiksiu įrodymų, kad tie straipsniai — o tik apie juos ir buvo kalbama — yra grynas prudonizmas.
Bet ir Prudoną, Miulbergerio nuomone, aš kritikuoju „lengvapėdiškai“ ir visiškai neteisingai: „Teorija apie smulkųjį buržua Prudoną pas mus Vokietijoje tapo nusistojusia dogma, kurią daugelis išpažįsta, net neskaitę nė vienos jo veikalų eilutės“. Į mano apgailestavimą, kad romanų kalbomis kalbą darbininkai 20 metų neturėjo jokio dvasios peno, išskyrus Prudono veikalus, Miulbergeris atsako, kad tarp romanų darbininkų „Prudono suformuluoti principai beveik visur sudaro gyvąją judėjimo sielą“. Su tuo aš negaliu sutikti. Pirma, darbininkų judėjimo „gyvoji siela“ niekur neglūdi „principuose“, bet visur — stambiosios pramonės išsivystyme ir jo pasekmėse: kapitalo sukaupime ir koncentracijoje, iš vienos pusės, ir proletariato — iš antros pusės. Antra, netiesa, kad vadinamieji prudoniniai „principai“ romanų darbininkų tarpe vaidina tą lemiamą vaidmenį, kurį jiems priskiria Miulbergeris, kad „anarchijos, ekonominių jėgų organizacijos, socialinės likvidacijos ir pan. principai yra tapę ten... tikraisiais revoliucinio judėjimo nešėjais“. Nebekalbant jau apie Ispaniją ir Italiją, kur prudonistiniai vaistai nuo visų ligų yra įgiję šiokią tokią įtaką tik dar labiau Bakunino pagadintu pavidalu, — kiekvienam, kas pažįsta tarptautinį darbininkų judėjimą, gerai žinomas tas faktas, kad Prancūzijoje prudonistai sudaro negausią sektą, o darbininkų masės nieko nenori žinoti apie Prudono pasiūlytą visuomeninių reformų planą, žinomą socialinės likvidacijos ir ekonominių jėgų organizavimo vardu. Tai, tarp kitko, pasireiškė Komunos metu. Nors prudonistai joje buvo gausiai atstovaujami, vis dėlto nebuvo padaryta nė mažiausio mėginimo, remiantis Prudono projektais, likviduoti senąją visuomenę arba organizuoti ekonomines jėgas. Priešingai. Didžiausiai Komunos garbei, visų jos ekonominių priemonių „gyvąją sielą“ sudarė ne kurie nors principai, bet... paprasta praktinė reikmė. Bet kaip tik todėl šios priemonės — kepėjų nakties darbo panaikinimas, piniginių baudų uždraudimas fabrikuose, uždarytųjų fabrikų ir dirbtuvių konfiskavimas ir jų atidavimas darbininkų asociacijoms — atitinka visai ne Prudono dvasią, o vokiškojo mokslinio socializmo dvasią. Vienintelė socialinė priemonė, kurią įvykdė prudonistai, — atsisakymas konfiskuoti Prancūzijos banką — ir buvo viena iš Komunos žlugimo priežasčių. Taip pat ir vadinamieji blankistai, tik pamėginę iš grynai politinių revoliucionierių virsti socialistine darbininkų frakcija su apibrėžta programa, o tai pasireiškė blankistų emigrantų Londone išleistame manifeste „Internacionalas ir Revoliucija“[1], paskelbė (ir, be to, beveik pažodžiui) ne prudoninio visuomenės gelbėjimo plano „principus“, bet vokiškojo mokslinio socializmo pažiūras apie būtinumą proletariato politinio veikimo ir jo diktatūros, kaip perėjimo į klasių, o kartu su jomis ir valstybės panaikinimą, kaip apie tai buvo pasakyta dar „Komunistų Manifeste“ ir nuo to laiko buvo kartojama nesuskaitomą daugybę kartų. Ir jeigu Miulbergeris iš to, kad vokiečiai negerbia Prudono, daro išvadą, kad jie nepakankamai supranta romanų judėjimą, „iki Paryžiaus Komunos imtinai“, tai tegu jis šiam nesupratimui įrodyti pamini tokį romanų veikalą, kuriame nors apytikriai taip teisingai būtų suprasta ir pavaizduota Komuna, kaip Internacionalo Generalinės Tarybos atsišaukime apie pilietinį karą Prancūzijoje, kurį parašė vokietis Marksas.
Vienintelė šalis, kurioje darbininkų judėjimas yra tiesioginėje prudoninių „principų“ įtakoje, yra Belgija, ir kaip tik todėl Belgijos judėjimas ir eina, anot Hegelio pasakymo, „iš nieko per nieką į nieką“.
Jeigu aš laikau nelaime, kad romanų darbininkai, tiesiogiai arba netiesiogiai, dvidešimt metų dvasiškai mito tiktai Prudonu, tai šią nelaimę aš matau visiškai ne mitiniame prudoninio reformų recepto viešpatavime, recepto, kurį Miulbergeris vadina „principais“, bet tame, kad jų ekonominė esamosios visuomenės kritika buvo užkrėsta perdėm klaidingomis prudoninėmis pažiūromis, o jų politinė veikla buvo prudonistinės įtakos pagadinta. O į klausimą, kas „daugiau yra revoliucijoje“, ar „prudonizuoti romanų darbininkai“, ar vokiečių darbininkai, kurie šiaip ar taip neišmatuojamai geriau supranta mokslinį vokiškąjį socializmą, negu romanai savąjį Prudoną, — į šį klausimą mes galėsime atsakyti tik tuomet, kai žinosime, ką reiškia: „būti revoliucijoje“. Buvo kalbama apie žmones, kad jie „yra krikščionybėje, tikrajame tikėjime, dievo malonėje“ ir panašiai. Bet „būti“ revoliucijoje, prievartingiausiame judėjime! Argi „revoliucija“ — dogmatinė religija, kuria reikia tikėti?
Toliau Miulbergeris prikiša man, kad aš, priešingai tam, kas tikrai yra pasakyta jo straipsnyje, tvirtinau, kad jis butų klausimą paskelbiąs išimtinai darbininkų klausimu.
Šį kartą Miulbergeris iš tikrųjų teisus. Aš praleidau atitinkamą vietą. Praleidau nedovanotinu būdu, nes ši vieta viena iš labiausiai būdingų visai jo veikalo tendencijai. Miulbergeris iš tikrųjų, sako atvirai:
„Kadangi mums dažnai ir daug kartų buvo daromas juokingas priekaištas, kad mes varą klasinę politiką, siekią klasinio viešpatavimo ir pan., tai visų pirma mes primygtinai pabrėžiame, kad butų klausimas liečia visai ne išimtinai proletariatą, o priešingai, jis be galo domina tikrąjį vidurinį luomą, smulkiuosius amatininkus, smulkiąją buržuaziją, visą biurokratiją... Butų klausimas — tai kaip tik tas socialinių reformų punktas, kuris, matyti, labiau negu visi kiti gali atskleisti absoliutinę vidinę tapatybę proletariato interesų, iš vienos pusės, ir tikrųjų vidurinių visuomenės klasių interesų, iš antros pusės. Vidurinės klasės kenčia taip pat smarkiai, gal būt, net smarkiau negu proletariatas, nuo slėgiančių nuomojamojo buto pančių... Tikrosios vidurinės visuomenės klasės dabar stovi prieš klausimą, ar jos ras savyje... pakankamai jėgų..., susijungusios su pilna jaunystės jėgų ir energijos darbininkų partija, dalyvauti visuomenės pertvarkymo procese, pertvarkymo, kurio gerieji rezultatai visų pirma atneš naudos joms“.
Taigi, bičiulis Miulbergeris čia konstatuoja štai ką:
1) „Mes“ nevarome „klasinės politikos“ ir nesiekiame „klasinio viešpatavimo“. Tuo tarpu Vokietijos socialdemokratų darbininkų partija kaip tik todėl, kad ji yra darbininkų partija, neišvengiamai varo „klasinę politiką“, darbininkų klasės politiką. Kadangi kiekviena politinė partija siekia iškovoti valstybėje viešpatavimą, tai, vadinasi, Vokietijos socialdemokratų darbininkų partija neišvengiamai siekia savo viešpatavimo, darbininkų klasės viešpatavimo, t. y. „klasinio viešpatavimo“. Beje, kiekviena tikrai proletarinė partija, pradedant nuo Anglijos čartistų, pirmąja sąlyga visuomet laikė klasinę politiką, proletariato suorganizavimą į savarankišką politinę partiją, o artimiausiu kovos tikslu — proletariato diktatūrą. Miulbergeris, paskelbdamas tai „juokingu“ dalyku, pastato save už proletarinio judėjimo ribų, į smulkiaburžuazinio socializmo eiles.
2) Butų klausimas turi tą pranašumą, kad jis nėra išimtinai darbininkų klausimas, o „be galo domina smulkiąją buržuaziją“, nes „tikrosios vidurinės klasės taip pat smarkiai, gal būt, net smarkiau“ kenčia nuo butų stokos negu proletariatas. Kas pareiškia, kad smulkioji buržuazija, kad ir vienu tiktai atžvilgiu, kenčia, „gal būt, net smarkiau negu proletariatas“, tas jau jokiu būdu negali skųstis, kad jis priskaitomas prie smulkiaburžuazinių socialistų. Taigi, ar Miulbergeris turi pagrindą būti nepatenkintas, kai aš sakau:
„Kaip tiktai šiomis kančiomis, kurios bendros darbininkų klasei ir kitoms klasėms, ypač smulkiajai buržuazijai, daugiausia ir rūpinasi smulkiaburžuazinis socializmas, kuriam priklauso ir Prudonas. Ir visai nėra atsitiktinė ta aplinkybė, kad mūsų vokiškasis prudonistas visų pirma imasi butų klausimo, kuris, kaip mes matėme, jokiu būdu nėra išimtinai darbininkų klausimas“.
3) Tarp „tikrųjų vidurinių visuomenės klasių“ interesų ir proletariato interesų esanti „absoliutinė vidinė tapatybė“, ir ne proletariatui, o kaip tik šioms tikrosioms vidurinėms klasėms pirmiausia atneš naudos būsimojo visuomenės pertvarkymo proceso „gerieji rezultatai“.
Tuo būdu darbininkai padarys būsimąją socialinę revoliuciją „visų pirma“ smulkiųjų buržua naudai. Ir toliau, esanti absoliutinė vidinė tapatybė tarp smulkiųjų buržua interesų ir proletariato interesų. Jeigu smulkiųjų buržua interesai vidiniu atžvilgiu sutampą su darbininkų interesais, tai ir darbininkų interesai sutampą su smulkiųjų buržua interesais. Vadinasi, smulkiaburžuazinis požiūris judėjime esąs taip pat pateisinamas, kaip ir proletarinis. O tokio lygiateisiškumo teigimas ir yra tai, kas vadinama smulkiaburžuaziniu socializmu.
Todėl Miulbergeris yra visai nuoseklus, kai 25-jame savo brošiūros puslapyje garbina „smulkiąją gamybą“ kaip „tikrąjį visuomenės ramstį“, „nes ji dėl pačios savo prigimties sujungia savyje tris veiksnius: darbą — įsigijimą — nuosavybę, nes, sujungdama šiuos tris veiksnius, ji nestato jokių suvaržymų individo sugebėjimui vystytis“; ir kai jis ypač prikiša šiuolaikinei pramonei tai, kad ji naikina šį normalių žmonių daigyną ir „iš kupinos gyvybinių jėgų, nuolat atsigaminančios klasės padarė nesąmoningą žmonių krūvą, nežinančią, kur jai kreipti savo bailų žvilgsnį“. Taigi, smulkusis buržua Miulbergeriui yra žmogaus pavyzdys, o smulkieji amatai Miulbergeriui — pavyzdinis gamybos būdas. Argi aš jį apšmeižiau, priskaitęs jį prie smulkiaburžuazinių socialistų?
Kadangi Miulbergeris atmeta nuo savęs bet kurią atsakomybę už Prudoną, tai būtų tuščias dalykas toliau čia aiškinti, kad prudoniniai reformos planai turi tikslą visus visuomenės narius paversti smulkiaisiais buržua ir smulkiaisiais valstiečiais. Taip pat veltui būtų sustoti ties tariama smulkiųjų buržua interesų ir darbininkų interesų tapatybe. Visa, kas reikia, jau pasakyta „Komunistų Manifeste“ (1872 m. Leipcigo leidimas, 12 ir 21 psl.[2]).
Taigi, mūsų tyrinėjimo rezultatas yra tas, kad greta „pasakos apie smulkųjį buržua Prudoną“ atsiranda tiesa apie smulkųjį buržua Miulbergerį.
[1] Šio manifesto analizę Engelsas pateikė straipsnyje „Blankistinių Komunos emigrantų programa“. Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XV t., 224—230 psl., rus. leid.
[2] Žr. šio tomo 17—19 ir 29—30 psl.