Friedrich Engels
Butų klausimu: III skyrius. Dar apie Prudoną ir butų klausimą
Miulbergeris toliau skundžiasi, kad, esą, aš vadinu reakcine jeremijada jo „išpūstus“ dejavimus, kad „nėra baisesnio pasityčiojimo iš visos mūsų pagarsėjusio šimtmečio kultūros, kaip tas faktas, jog didžiuosiuose miestuose 90 ir daugiau procentų gyventojų neturi pastogės, kurią jie galėtų pavadinti sava“. Iš tikrųjų, jeigu Miulbergeris būtų apsiribojęs, kaip kad jis pats sakosi, „dabarties baisybių“ pavaizdavimu, tai aš, žinoma, nebūčiau pasakęs nė vieno blogo žodžio „apie jį ir apie jo kuklius rašinius“. Bet jis daro visai ką kita. Jis šias „baisybes“ pavaizduoja kaip pasekmę to, kad darbininkai „neturi pastogės, kurią jie galėtų pavadinti sava“. Ar skundžiamasi „dabarties baisybėmis“ todėl, kad panaikinta darbininko nuosavybės teisė į savo butą, ar, kaip kad daro junkeriai, todėl, kad panaikintas feodalizmas ir cechai — abiem atvejais negali išeiti nieko, išskyrus reakcinę jeremijadą, graudžią dainą apie neišvengiamybės, istorinės būtinybės įsiveržimą. Reakcinga yra kaip tik tai, kad Miulbergeris nori atstatyti individualinę darbininko nuosavybę butui — dalykas, su kuriuo istorija seniausiai yra užbaigusi; tai, kad jis negali kitaip įsivaizduoti darbininkų išvadavimo, kaip tik kiekvieną vėl padarant savojo buto savininku. — Toliau:
„Aš ryžtingiausiu būdu tvirtinu: tikroji kova vyksta prieš kapitalistinį gamybos būdą, ir tiktai remiantis jo pertvarkymu galima tikėtis butų sąlygų pagerėjimo. Engelsas nieko to nepastebi... Aš numatau visišką socialinio klausimo išsprendimą prieš tai, negu bus imtasi išpirkti nuomojamuosius butus“.
Deja, aš ir dabar dar nieko tokio nepastebiu. Negaliu gi aš žinoti, ką taria esant slaptame savo smegenų kampelyje kažkas, kurio aš net vardo nežinojau. Aš galiu remtis tiktai spausdintais Miulbergerio straipsniais. O ten aš dar ir dabar randu (jo veikalo 15 ir 16 psl.), kad Miulbergeris neturi galvoje jokios kitos prielaidos nuomojamajam butui panaikinti, išskyrus... patį nuomojamąjį butą. Tiktai 17 psl. jis ima „kapitalo produktyvumą už ragų“ — prie to mes dar grįšime. Ir net savo atsakyme jis tai patvirtina, sakydamas:
„Svarbiausia reikėjo parodyti, kaip, remiantis esamaisiais santykiais, galėtų būti atliktas visiškas pertvarkymas butų klausimo srityje“.
„Remiantis esamaisiais santykiais“ ir „remiantis kapitalistinio gamybos būdo pertvarkymu“ (tai turėtų reikšti: panaikinimu) — juk tai visiškai priešingos sąvokos.
Nenuostabu, kad Miulbergeris skundžiasi tuo, kad filantropinėse p. Dolfuso ir kitų fabrikantų pastangose padėti darbininkams įsigyti nuosavus namus aš matau vienintelį galimą praktinį jo prudonistinių projektų įgyvendinimą. Jeigu Miulbergeris suprastų, kad prudoninis visuomenės gelbėjimo planas yra fantazija, kuri ištisai pasilieka buržuazinės visuomenės plotmėje, tai jis, žinoma, nebūtų patikėjęs šiuo planu. Aš betgi niekuomet ir niekur neabejojau jo gerais norais. Bet kodėl gi tokiu atveju jis giria dr. Rešauerį už tai, kad pastarasis siūlo Vienos miesto valdybai sekti p. Dolfuso projektais?
Toliau Miulbergeris pareiškia:
„O, atskirai imant, dėl priešingumo tarp miesto ir kaimo, tai siekimas jį panaikinti priklauso utopijoms. Šis priešingumas yra natūralus, tiksliau sakant, istoriškai kilęs... Svarbu ne panaikinti šį priešingumą, bet rasti tokias politines ir socialines formas, kuriose jis būtų nežalingas, net vaisingas. Tuo būdu galima pasiekti taikų sutarimą, laipsnišką interesų pusiausvyrą“.
Taigi, priešingumo tarp miesto ir kaimo panaikinimas yra utopija, nes šis priešingumas yra natūralus, tiksliau sakant, istoriškai kilęs. Pritaikysime šią logiką kitiems šiuolaikinės visuomenės priešingumams ir pažiūrėsime, kas iš to išeis. Pavyzdžiui:
„O, atskirai imant, dėl priešingumo tarp kapitalistų ir samdomųjų darbininkų, „tai siekimas jį panaikinti priklauso utopijoms. Šis priešingumas yra natūralus, tiksliau sakant, istoriškai kilęs. Svarbu ne panaikinti šį priešingumą, bet rasti tokias politines ir socialines formas, kuriose jis būtų nežalingas, net vaisingas. Tuo būdu galima pasiekti taikų sutarimą, laipsnišką interesų pusiausvyrą“.
Tuo pačiu mes vėl priėjome prie Šulcės-Deličo.
Priešingumo tarp miesto ir kaimo panaikinimas yra ne daugiau ir ne mažiau utopiškas, kaip priešingumo tarp kapitalistų ir samdomųjų darbininkų panaikinimas. Jis kiekvieną dieną tampa vis labiau praktiniu tiek pramonės, tiek ir žemės ūkio gamybos reikalavimu. Niekas to taip primygtinai nereikalavo, kaip Lybichas savo žemės ūkio chemijos raštuose, kur visuomet pirmas jo reikalavimas buvo, kad žmogus grąžintų žemei tai, ką jis iš jos gauna, ir kur įrodinėjama, kad tam kliudo miestų, ypač stambių miestų buvimas. Kai matai, kaip čia, viename tiktai Londone, diena į dieną, eikvojant didžiules lėšas, išmetama... į jūrą didesnė mėšlo masė, negu pagaminama visoje Saksonijos karalystėje, ir kai matai, kokių milžiniškų įrengimų reikia tam, kad šis mėšlas neužnuodytų viso Londono, — tai utopija apie priešingumo tarp miesto ir kaimo panaikinimą įgauna įstabiai praktinį pagrindą. Net palyginti nedidelis Berlynas jau mažiausia trisdešimt metų dūsta savo paties nešvarumuose. Iš antros pusės, būtų gryniausia utopija norėti, kaip kad nori Prudonas, nuversti šiuolaikinę buržuazinę visuomenę, išlaikant valstietį kaip valstietį. Tiktai kaip galima tolygesnis gyventojų paskirstymas po visą šalį, tiktai glaudus vidinis ryšys tarp pramonės ir žemės ūkio gamybos greta būtino tam susisiekimo priemonių išplėtimo, — žinoma, su sąlyga, kad bus panaikintas kapitalistinis gamybos būdas, — pajėgtų kaimo gyventojus išplėšti iš izoliuotumo ir tamsumo, kuriuose jie beveik nekintamai skursta ištisus tūkstančius metų. Tvirtinimas, kad žmonių išvadavimas iš pančių, kuriuos nukalė jų istorinė praeitis, bus visiškas tiktai tuomet, kai bus panaikintas priešingumas tarp miesto ir kaimo, — toks tvirtinimas visiškai nėra utopija; utopija atsiranda tik tuomet, kai mėginama, „remiantis esamaisiais santykiais“, iš anksto nurodyti formą, kuria turi būti išspręstas tas ar kitas priešingumas, būdingas esamajai visuomenei. O, tai ir daro Miulbergeris, priimdamas prudoninę butų klausimo sprendimo formulę.
Toliau Miulbergeris skundžiasi, kad aš tam tikru laipsniu laikau ir jį atsakingą už „pasibaisėtinas Prudono pažiūras į kapitalą ir palūkanas“, ir pareiškia:
„Gamybinių santykių pakeitimą aš turiu galvoje kaip jau iš anksto duotą, o pereinamasis įstatymas, reguliuojąs procentų normą, turi reikalą ne su gamybiniais santykiais, bet su visuomenine apyvarta, su apyvartos santykiais... Gamybinių santykių pakitėjimas arba, kaip tiksliau suformuluoja vokiškoji mokykla, kapitalistinio gamybos būdo panaikinimas kyla, žinoma, ne dėl pereinamojo įstatymo, kuris panaikina procentus, kaip man tat primeta Engelsas, bet dėl to, kad darbo liaudis faktiškai paima į savo rankas visus darbo įrankius, visą pramonę. Ar čia darbo liaudis bus išpirkimo ar nedelsiamos ekspropriacijos gerbėja (!) — to neišspręsime nei Engelsas, nei aš.
Aš nustebęs trinuosi akis. Aš vėl skaitau Miulbergerio kūrinį nuo pradžios iki galo, kad surasčiau tą vietą, kur jis pareiškia, kad jo nuomojamų butų išpirkimas iš anksto numato, kad „darbo liaudis faktiškai paima į savo rankas visus darbo įrankius, visą pramonę“. Tos vietos aš nerandu. Jos nėra. Apie „faktišką paėmimą“ ir t.t. niekur nėra kalbos. Užtat 17 psl. pasakyta:
„Tarkime, kad kapitalo produktyvumas — o tai anksčiau ar vėliau turi įvykti — iš tikrųjų yra paimtas už ragų, pavyzdžiui, su pereinamojo įstatymo pagalba, kuris tvirtai nustato procento dydį — iš visų kapitalų vieną procentą, be to, siekia palaipsniui ir šį procento dydį priartinti prie nulio. Suprantama, šis įstatymas apima ir namus ir butą, kaip ir visus kitus produktus... Mes tuo būdu matome, kad ir iš šios pusės nuomojamųjų butų išpirkimas yra būtina kapitalo produktyvumo panaikinimo pasekmė aplamai“.
Visiškai priešingai naujausiam Miulbergerio posūkiui, čia, vadinasi, be išsisukinėjimų pasakyta, kad kapitalo produktyvumas — o šia painia fraze jis, be abejonės, supranta kapitalistinį gamybos būdą — iš tikrųjų „būtų paimtas už ragų“ su procentų panaikinimo įstatymo pagalba ir kad kaip tik dėl šio įstatymo „nuomojamųjų butų išpirkimas yra būtina kapitalo produktyvumo; panaikinimo pasekmė aplamai“. Dabar Miulbergeris sako, kad tat visai ne taip. Šis pereinamasis įstatymas turi „reikalą ne su gamybiniais santykiais, bet su apyvartos santykiais“. Tokio visiško prieštaravimo akivaizdoje, kuris, anot Gėtės pasakymo, „yra vienodai paslaptingas išminčiams ir kvailiams“, man telieka tiktai manyti, kad aš turiu reikalą su dviem skirtingais Miulbergeriais, iš kurių vienas teisingai skundžiasi, kad aš jam „primetu“ tai, ką išspausdino antrasis.
Kad darbo liaudis neklaus nei manęs nei Miulbergerio, ar ji, faktiško paėmimo atveju, bus „išpirkimo ar nedelsiamos ekspropriacijos gerbėja“, — tai visiška tiesa. Labai galimas dalykas, kad ji, aplamai, pasirinks nebūti „gerbėja“. Bet juk visai nebuvo kalbos, kad darbo liaudis faktiškai paims į savo rankas visus darbo įrankius; buvo kalbama tiktai apie Miulbergerio tvirtinimą (17 psl.), kad „visas butų klausimo sprendimo turinys duotas žodyje išpirkimas“. Jeigu dabar jis šį išpirkimą laiko be galo abejotinu, — kam gi tuomet veltui varginti ir mus abu ir skaitytojus?
Beje, reikia konstatuoti, kad faktinis visų darbo įrankių, visos pramonės paėmimas į darbo liaudies rankas yra tiesioginė prudonistinio „išpirkimo“ priešybė. Pastaruoju atveju atskiras darbininkas tampa buto, valstiečio žemės sklypo, darbo įrankių savininku; o pirmuoju atveju bendru namų, fabrikų ir darbo įrankių savininku lieka „darbo liaudis“, kuri vargu ar leis, bent pereinamuoju metu, naudotis jais atskiriems asmenims arba draugijoms, neapmokant išlaidų. Lygiai taip pat žemės nuosavybės panaikinimas numato ne žemės rentos panaikinimą, bet jos perdavimą, nors ir pakeista forma, visuomenei. Tai, kad darbo liaudis faktiškai paima į savo rankas visus darbo įrankius, jokiu būdu, vadinasi, neatmeta nuomos santykių išlaikymo.
Aplamai, čia svarbu visai ne tai, ar proletariatas, pasiekęs valdžią, užgrobs gamybos įrankius, žaliavas ir pragyvenimo priemones paprastos prievartos keliu, ar jis tuoj išmokės už tai atlyginimą, ar šią nuosavybę išpirks palaipsniui nedideliais daliniais mokėjimais. Mėginti iš anksto atsakyti į šį klausimą ir numatyti visus galimus atvejus — reikštų fabrikuoti utopijas, o tai aš palieku daryti kitiems.