Friedrich Engels
Butų klausimu: III skyrius. Dar apie Prudoną ir butų klausimą
Štai kiek teko prirašyti popieriaus, kad per Miulbergerio išlygų ir išsisukinėjimų tankmę pagaliau prieitume pačią dalyko esmę, kurią Miulbergeris savajame atsakyme rūpestingai vengia minėti.
Ką teigiamo pasakė Miulbergeris savo straipsnyje?
Pirma, — kad „skirtumas tarp pirminių išlaidų namams, statybos sklypui ir t.t. ir tarp jų dabartinės vertės“ pagal teisę priklauso visuomenei. Šis skirtumas ekonomine kalba vadinamas žemės renta. Prudonas taip pat nori ją atiduoti visuomenei, kaip galima paskaityti jo „Bendrojoje revoliucijos idėjoje“, 1868 m. leid., 219 psl.
Antra, — kad butų klausimo išsprendimą sudaro tai, kad kiekvienas buto nuomininkas tampa savojo buto savininku.
Trečia, — kad šis sprendimas įgyvendinamas įstatymo keliu, nuomos įmokas paverčiant mokėjimais perkamajai buto kainai padengti. — Abu šie punktai, antrasis ir trečiasis, yra pasiskolinti iš Prudono, kaip kiekvienas gali įsitikinti iš „Bendrosios revoliucijos idėjos“, 199 psl. ir tol., o 203 psl. ten yra net galutinai suredaguotas atitinkamas įstatymo projektas.
Ketvirta, — kad kapitalo produktyvumas imamas už ragų su pereinamojo įstatymo pagalba, sutinkamai su kuriuo procentų norma sumažinama iš pradžių iki 1%, turint galvoje toliau sumažinti daugiau. Tai taip pat pasiskolinta iš Prudono; apie tai galima plačiau pasiskaityti „Bendrojoje idėjoje“, 182—186 psl.
Prie kiekvieno iš šių punktų aš citavau iš Prudono tą vietą, kur yra Miulbergerio nuorašo originalas, ir štai aš klausiu, ar aš turėjau ar neturėjau teisės pavadinti prudonistu perdėm prudonistinio straipsnio autorių, straipsnio, kuriame nėra nieko, išskyrus prudonistines pažiūras? Ir vis dėlto Miulbergeris niekuo taip karčiai nesiskundžia, kaip tuo, kad aš jį taip vadinu, vadinu tariamai todėl, kad aš „susidūriau su kai kuriais posakiais, būdingais Prudonui“. Priešingai, visi „posakiai“ priklauso Miulbergeriui, o turinys priklauso Prudonui. Ir kai po to aš prudonistinį straipsnį papildau Prudonu, tai Miulbergeris skundžiasi, kad aš jam pakišu Prudono „pasibaisėtinas pažiūras“.
Ką gi aš atsakiau į šį prudonistinį planą?
Pirma, — kad žemės rentos atidavimas valstybei yra lygus individualinės žemės nuosavybės panaikinimui.
Antra, — kad nuomojamojo buto išpirkimas ir nuosavybės butui perdavimas ligšioliniam nuomininkui visai nepaliečia kapitalistinio gamybos būdo.
Trečia, — kad šis pasiūlymas, esant dabartiniam stambiosios pramonės ir miestų išsivystymui, yra tiek pat absurdiškas, kiek ir reakcinis, ir kad individualinės kiekvieno atskiro asmens nuosavybės savo butui atstatymas būtų žingsnis atgal.
Ketvirta, — kad priverstinis procentų iš kapitalo sumažinimas jokiu būdu nesikėsina į kapitalistinį gamybos būdą, bet, priešingai, kaip įrodo įstatymai apie palūkininkavimą, jis yra tiek pat senas, kiek ir neįvykdomas.
Penkta, — kad panaikinus procentus iš kapitalo, visai nepanaikinama nuoma už naudojimąsi namais.
Su antruoju ir ketvirtuoju punktais Miulbergeris dabar sutiko. Prieš likusius punktus jis nesako nė žodžio. O juk tai kaip tik tie punktai, dėl kurių ginčijamasi. Bet Miulbergerio atsakymas nėra paneigimas; jis rūpestingai aplenkia visus ekonominius punktus, kurie juk yra lemiami; šis atsakymas tėra asmeninis skundas, ir daugiau nieko. Antai, jis skundžiasi tuo, kad aš iš anksto įspėju jo pažadėtą kitų klausimų sprendimą, pavyzdžiui, apie valstybės skolas, privatines skolas, kreditą, ir sakau, kad sprendimas visur bus toks pat, kaip ir butų klausimu, — procentai panaikinami, procentų įmokos paverčiamos mokėjimais kapitalui padengti, o kreditas paskelbiamas neapmokamu. Ir vis dėlto aš ir dabar pasiruošęs eiti lažybų, kad kai šie Miulbergerio straipsniai išvys pasaulį, jų turinys iš esmės tiek pat atitiks Prudono „Bendrąją idėją“ (kreditas — 182 psl., valstybės skolos — 186 psl., privatinės skolos — 196 psl.), kaip straipsniai apie butų klausimą atitinka cituotas tos pat knygos vietas.
Miulbergeris šia proga pamoko mane, kad šie klausimai — apie mokesčius, valstybės ir privatines skolas, kreditą ir, be to, dar klausimas apie bendruomenės autonomiją — yra be galo svarbūs valstiečiui ir propagandai kaime. Didžiąja dalimi sutinku, bet 1) apie valstiečius iki šiol visai nebuvo kalbama ir 2) prudoninis visų šių klausimų „sprendimas“ yra ekonomiškai tiek pat absurdiškas ir iš esmės tiek pat buržuaziškas, kaip ir jo butų klausimo sprendimas. Prieš Miulbergerio užuominą, kad aš nepripažįstąs būtinumo įtraukti į judėjimą valstiečius, man gintis netenka. Tačiau aš vis dėlto laikau kvailybe tam tikslui rekomenduoti valstiečiams Prudono šundaktariškus vaistus. Vokietijoje yra dar labai daug stambių dvarų. Pagal Prudono teoriją visa tai reikėtų suskaldyti į smulkius valstiečių ūkius, o tai, esant dabartiniam žemės ūkio mokslo lygiui ir po Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos patyrimo parcelinės žemėvaldos srityje, būtų tiesiog reakcinis žingsnis. Priešingai, dar tebeegzistuojanti stambioji žemėvalda suteiks mums pageidautiną pagrindą tam, kad, asocijuotiems darbininkams padedant, pradėtume žemę dirbti stambiu mastu, o tai tiktai ir įgalina taikyti visas šiuolaikines pagalbines priemones, mašinas ir pan., ir tuo pačiu akivaizdžiai parodyti smulkiesiems valstiečiams stambiojo, asociacija pagrįsto ūkio pranašumus. Danijos socialistai, kurie šiuo atžvilgiu pralenkė visus kitus, jau seniai tat suprato.
Lygiai taip pat man nėra reikalo gintis nuo priekaištų, kad šiuolaikinės baisios darbininkų butų sąlygos pasirodžiusios man „neturinčia reikšmės smulkmena“. Aš, kiek man žinoma, pirmas vokiečių literatūroje šias sąlygas pavaizdavau jų klasikiškai išsivysčiusiu pavidalu, kuriuo jos egzistuoja Anglijoje; ir tai ne todėl, kaip mano Miulbergeris, kad jos „įžeidžia mano teisės jausmą“, — daug rūpesčių turėtų tas, kas sumanytų paversti knygomis visus faktus, kurie įžeidžia jo teisės jausmą, — bet, kaip kad nurodyta mano knygos pratarmėje, tam, kad, aprašydamas visuomenines sąlygas, kurias sukūrė šiuolaikinė stambioji pramonė, padėčiau faktų pamatą tuomet tiktai atsiradusiam vokiečių socializmui, kuris sukiojosi tarp tuščių frazių. Bet man iš tikrųjų nė į galvą neateina spręsti vadinamąjį butų klausimą, lygiai taip pat, kaip neužsiimu dar svarbesnio mitybos klausimo sprendimo smulkmenomis. Aš pasitenkinu tuo, kad galiu nurodyti, jog mūsų šiuolaikinės visuomenės gamyba yra pakankamai didelė, kad išmaitintų visus visuomenės narius, ir jog yra pakankamai namų, kad jau galima būtų darbo masėms parūpinti talpius ir sveikus butus. O kaip būsimoji visuomenė reguliuos maisto ir butų paskirstymą, — filosofavimas apie tai veda tiesiog į utopiją. Daugiausia, ką mes galime teigti, remdamiesi visų ligšiolinių gamybos būdų pagrindinių sąlygų tyrinėjimu, yra tai, kad žlungant kapitalistinei gamybai tam tikros pasisavinimo formos, būdingos senajai visuomenei, taps negalimos. Net pereinamosios priemonės turės būti visur suderintos su tais santykiais, kurie bus tuo momentu; smulkiosios žemėvaldos šalyse jos bus iš esmės kitokios, negu stambiosios žemėvaldos šalyse ir taip toliau. Kas išeina iš mėginimų pavieniui išspręsti šiuos vadinamuosius praktinius klausimus, kaip kad butų klausimas ir t. t., geriausiai parodo paties Miulbergerio pavyzdys, kuris iš pradžių per 28 puslapius smulkiai aiškina, kad „visas butų klausimo sprendimo turinys duotas žodyje išpirkimas“, o po to, prispaustas prie sienos, sumišęs ima murmėti, kad iš esmės dar labai didelis klausimas, ar, faktiškai paimdama namus į savo rankas, „darbo liaudis bus išpirkimo gerbėja“, ar kurios nors kitos ekspropriacijos formos gerbėja.
Miulbergeris reikalauja, kad mes būtume praktiški, kad mes „tikriesiems praktiniams santykiams“ „nestatytume priešpriešiais vienų tiktai negyvų, abstrakčių formulių“, kad mes „nuo abstraktaus socializmo prieitume prie apibrėžtų, konkrečių visuomeninių santykių. Jeigu Miulbergeris būtų taip pasielgęs, tai jis, gal būt, būtų didžiai patarnavęs judėjimui. Juk pirmas žingsnis, prieinant prie apibrėžtų, konkrečių visuomeninių santykių, yra juos išstudijuoti, ištirti jų tikruosius ekonominius tarpusavio ryšius. O ką mes randame Miulbergerio straipsniuose? Ištisus du teiginius, būtent:
1) „Buto nuomininkas namų savininko atžvilgiu — tas pat, kas samdomasis darbininkas kapitalisto atžvilgiu“.
Aš anksčiau, atskirojo leidinio 6 psl.[1], parodžiau, kad tai visai netiesa, ir Miulbergeriui nėra kas į tai atsakyti...
2) „Tas jautis, kurį (darant socialinę reformą) reikia paimti už ragu, yra politinės ekonomijos liberalinės mokyklos vadinamas kapitalo produktyvumas, kurio iš tikrųjų nėra, bet kuris savo tariamuoju egzistavimu yra priedanga kiekvienai nelygybei, kuri slėgia šiuolaikinę visuomenę“.
Taigi, jaučio, kurį reikia paimti už ragų, „iš tikrųjų nėra“, vadinasi, jis neturi nė „ragų“. Visa blogybė ne jis, bet jo tariamas egzistavimas. Vis dėlto „vadinamasis (kapitalo) produktyvumas gali stebuklingu būdu statyti žemėje namus ir miestus“, kurių egzistavimas jau toli gražu nėra „tariamas“ (12 psl.).
Ir žmogus, kuris, nepaisant to, kad „ir jam gerai pažįstamas“ Markso „Kapitalas“, taip beviltiškai painiai plepa kažką apie santykį tarp kapitalo ir darbo, turi drąsos nurodinėti vokiečių darbininkams naują ir geresnį kelią ir dedasi esąs „architektas“, kuriam „bent bendrais bruožais yra aiški būsimosios visuomenės architektonika“!
Niekas arčiau „nepriėjo prie apibrėžtų, konkrečių visuomeninių santykių“, negu tat padarė Marksas „Kapitale“. Dvidešimt penkerius metus jis pavartojo tam, kad visapusiškai juos ištirtų, ir jo kritikos rezultatai visur turi taip pat ir vadinamųjų išsprendimų užuomazgas, kiek pastarieji aplamai yra šiuo metu galimi. Bet bičiuliui Miulbergeriui to maža. Visa tai abstraktus socializmas, negyvos abstrakčios formulės. Užuot tyrinėjęs „apibrėžtus, konkrečius visuomeninius santykius“, bičiulis Miulbergeris pasitenkina perskaitęs keletą Prudono tomų, kurie jam visiškai nieko nesako apie apibrėžtus, konkrečius visuomeninius santykius, bet užtat duoda jam labai apibrėžtus, konkrečius stebuklingus receptus nuo visų visuomeninių blogybių; ir šį užbaigtą socialinio išgelbėjimo planą, šią prudoninę sistemą jis pateikia vokiečių darbininkams, prisidengdamas tuo, kad jis norįs „atsisveikinti su sistemomis“, tuo tarpu kai aš, girdi, „pasirenkąs priešingą kelią“! Kad tai suprasčiau, aš turiu tarti, jog aš — aklas, o Miulbergeris — kurčias, taip kad mes jokiu būdu negalime vienas su antru susikalbėti.
Užtenka. Jeigu ši polemika daugiau neduos jokios kitos naudos, tai ji, šiaip ar taip, naudinga jau tuo, kad parodė, kaip yra su šių besivadinančių „praktiškais“ socialistų praktika. Šie praktiniai pasiūlymai visoms socialinėms blogybėms pašalinti, šie socialiniai universalūs vaistai visuomet ir visur buvo gaminami sektų kūrėjų, kurie pasirodydavo tuo metu, kai proletarinis judėjimas būdavo dar vaiko amžiaus. Prie jų priklauso ir Prudonas. Proletariato išsivystymas numeta į šalį šiuos vaikiškus vystyklus ir pačioje darbininkų klasėje išauklėja supratimą to, kad nėra nieko nepraktiškesnio, kaip kad šie iš anksto sugalvoti, bet kuriam atvejui tinkami „praktiniai sprendimai“, ir kad, priešingai, praktinis socializmas yra teisingas įvairių kapitalistinio gamybos būdo pusių supratimas. Darbininkų klasei, kuri tai supranta, niekuomet nebus sunku kiekvienu duotuoju atveju išspręsti, prieš kurias socialines įstaigas ir kuriuo būdu reikia nukreipti savo pagrindinius smūgius.