Friedrich Engels
Valstiečių klausimas Prancūzijoje ir Vokietijoje
Buržuazinės ir reakcinės partijos nepaprastai stebisi, kad šiuo metu pas socialistus staiga visur darbų tvarkoje pasirodė valstiečių klausimas. Jiems reikėtų, tiesą sakant, stebėtis, kad tai neatsitiko jau seniai. Nuo Airijos iki Sicilijos, nuo Andalūzijos iki Rusijos ir Bulgarijos valstietis yra labai svarbus gyventojų, gamybos ir politinės galios veiksnys. Išimtį sudaro tik dvi Vakarų Europos sritys. Tikrojoje Didžiojoje Britanijoje stambioji žemėvalda ir stambioji žemdirbystė visiškai išstūmė gyvenantį iš savo ūkio valstietį; rytų paelbio Prūsijoje tas pats procesas vyksta jau kelis šimtmečius, ir čia valstietis taip pat vis labiau ir labiau „раšalinamas“ arba bent ekonominiu ir politiniu atžvilgiu nustumiamas į užpakalinį planą.
Kaip politinės galios veiksnys valstietis iki šiol pasireiškia daugiausia tik savo apatiškumu, kuris yra pagrįstas kaimo gyvenimo izoliuotumu. Šis plačios gyventojų masės apatiškumas yra stipriausias ne tiktai parlamentinės korupcijos Paryžiuje ir Romoje, bet taip pat ir rusiškojo despotizmo ramstis. Bet šis apatiškumas toli gražu nėra nenugalimas. Nuo to laiko, kai atsirado darbininkų judėjimas, Vakarų Europos buržua, ypač ten, kur vyrauja parcelinė valstiečių nuosavybė, nelabai sunkiai sukeldavo valstiečių tarpe įtarimą ir neapykantą socialistinių darbininkų atžvilgiu, nupiešdami šiuos pastaruosius valstiečių fantazijai kaip partageux, kaip „dalybų“ šalininkus, kaip tingius, godžius miestiečius, kurie kėsinasi į valstiečių nuosavybę. Neaiškūs socialistiniai 1848 m. vasario revoliucijos potroškiai buvo greitai reakcinio Prancūzijos valstiečių balsavimo nušluoti; valstietis, kuris norėjo, kad jį paliktų ramybėje, išsitraukė čia iš savųjų atsiminimų lobyno legendą apie valstiečių imperatorių Napoleoną ir sukūrė Antrąją imperiją. Visi mes žinome, kiek prancūzų tautai atsiėjo šis vienas valstiečių žygdarbis; dėl šio žygdarbio pasekmių prancūzų tauta kenčia dar ir šiandien.
Bet nuo to laiko daug kas pasikeitė. Kapitalistinės gamybos formos išsivystymas perpiovė gyvybės dirgsnį smulkiajai žemės ūkio gamybai; ši smulkioji gamyba nesulaikomai nyksta ir smunka. Šiaurės bei Pietų Amerikos ir Indijos konkurencija užtvindė Europos rinką pigiais grūdais, tokiais pigiais, kad su jais negalėjo konkuruoti nė vienas vietinis gamintojas. Stambiajam žemvaldžiui ir smulkiajam valstiečiui, abiem lygiai ateina pražūtis. O kadangi jie abu yra žemės savininkai ir kaimo gyventojai, tai stambusis žemvaldys pasiskelbia esąs priešakinis kovotojas dėl smulkiojo valstiečio interesų, ir smulkusis valstietis — aplamai paėmus — pripažįsta jį kovotoju dėl savų interesų.
O tuo tarpu Vakaruose išaugo galinga socialistinė darbininkų partija. Neaiškūs vasario revoliucijos epochos nujautimai ir siekimai išryškėjo, išsiplėtė ir pagilėjo, pavirsdami visus mokslo reikalavimus patenkinančia programa su apibrėžtais, apčiuopiamais reikalavimais; nuolat augąs socialistinių deputatų skaičius gina šiuos reikalavimus Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos parlamentuose. Politinės valdžios išsikovojimas iš socialistų partijos pusės yra artimos ateities dalykas. Bet, kad iškovotų politinę valdžią, ši partija turi iš pradžių nueiti iš miesto į kaimą, turi tapti jėga kaime. Socialistų partija, kuri nuo visų kitų partijų skiriasi tuo, kad aiškiai supranta ekonominių priežasčių ryšį su politinėmis pasekmėmis, kuri to dėka jau seniai įžiūrėjo vilką stambiojo dvarininko avies kailyje, — dvarininko, lendančio į valstiečio bičiulius, — ar gali ši partija ramiai palikti pasmerktą žūti valstietį jo tariamų gynėjų rankose, palikti tol, kol valstietis iš pasyvaus pramonės darbininkų priešininko bus paverstas aktyviu jų priešininku? Ir štai mes esame valstiečių klausimo centre.