Friedrich Engels
Valstiečių klausimas Prancūzijoje ir Vokietijoje
Vienu atžvilgiu mūsų prancūziškieji draugai be abejonės teisūs: prieš smulkiojo valstiečio valią Prancūzijoje negalimas joks patvaresnis perversmas. Tik, man rodosi, mėgindami prieiti prie valstiečio, jie neteisingai ėmėsi darbo.
Matyti, jie vadovaujasi siekimu pritraukti į savo pusę smulkųjį valstietį nedelsiant, jei galima, net per artimiausius visuotinius rinkimus. Jie gali tikėtis tai pasiekti tiktai duodami labai rizikingus plačius pažadus, kuriems pagrįsti jie priversti griebtis dar daug rizikingesnių teorinių sumetimų. O jei įsižiūrėsime iš arčiau, tai paaiškės, kad šie platūs pažadai prieštarauja patys sau (pažadas palaikyti tokią dalykų būklę, kuri čia pat paskelbiama neišvengiamai pasmerkta žūti) ir kad atskiros priemonės arba visiškai negali turėti praktinių padarinių (įstatymai prieš palūkininkus), arba yra bendri darbininkų reikalavimai, arba taip pat naudingos ir stambiesiems žemvaldžiams, arba, pagaliau, smulkiajam valstiečiui turi labai nedidelę reikšmę; tuo būdu grynai praktinė programos dalis pati ištaiso klaidingą įžangą ir iš pažiūros baisius ir garsius motyvavimo žodžius suveda į praktikoje visai nekaltas priemones.
Pasakysime tiesiai: esant tiems prietarams, kurie išplaukia iš visos jų ekonominės padėties, auklėjimo ir izoliuoto gyvenimo būdo ir kuriuos palaiko buržuazinė spauda ir stambieji žemvaldžiai, mes galime tuojau pat pritraukti savo pusėn smulkiųjų valstiečių masę, tik duodami jiems tokių pažadų, kurių mes aiškiai negalėsime ištesėti. Būtent: mes turime jiems žadėti ne tiktai ginti jų nuosavybę bet kuriomis aplinkybėmis, prieš visas juos puolančias ekonomines jėgas, bet ir išvaduoti juos nuo tos priespaudos, kuri jau dabar juos slėgia: nuomininką paversti laisvu savininku, o ipotekos prislėgtą savininką išlaisvinti nuo jo skolų. Jeigu mes ir galėtume tai padaryti, tai vėl grįžtume ten, iš kur neišvengiamai turi vėl išsivystyti dabartinė santvarka. Mes neišvaduotume valstiečio, o tik trumpam laikui atidėtume jo žuvimą.
Bet mums visai nėra reikalo traukti valstietį savo pusėn jau šiandien, kad jis ryt vėl atsitrauktų nuo mūsų, kai negalėsime ištesėti savo pažadų. Valstietis, reikalaująs iš mūsų įamžinti savo parcelinę nuosavybę, nereikalingas mums kaip partijos narys, kaip ir smulkusis amatininkas, meistras, norįs įamžinti savo, kaip meistro, padėtį. Tokiems žmonėms vieta pas antisemitus. Teeina pas juos, teima iš jų pažadą išgelbėti jų smulkųjį ūkį; kai jie ten sužinos, ką reiškia šios išpūstos frazės, kokias melodijas groja antisemitiniai smuikai, tuomet jie vis labiau ir labiau ims suprasti, kad mes, kurie žadame mažiau ir kurie ieškome išsigelbėjimo visai kita kryptimi, kad mes vis dėlto esame labiau patikimi žmonės. Jeigu pas prancūzus būtų tokia triukšminga antisemitinė demagogija, kaip kad pas mus, jie vargu ar būtų padarę Nanto klaidą.
Kokia gi mūsų pažiūra į smulkųjį valstietį? Ir kaip mes turime su juo pasielgti tą dieną, kai mums atiteks valstybės valdžia?
Pirma, neabejotinai teisingas prancūziškosios programos teiginys, kad mes numatome neišvengiamą smulkiojo valstiečio žuvimą, bet jokiu būdu nesame pašaukti jo pagreitinti savo įsikišimu.
O antra, lygiai taip pat aišku, kad, kai mes paimsime valstybės valdžią, mums negalima bus nė galvoti apie prievartinį smulkiųjų valstiečių eksproprijavimą (vis vien, ar su atlyginimu ar be jo), kaip kad mes būsime priversti padaryti su stambiaisiais žemvaldžiais. Mūsų uždavinys smulkiųjų valstiečių atžvilgiu visų pirma bus jų privatinę gamybą ir privatinę nuosavybę paversti draugijine, bet ne prievartos keliu, o su pavyzdžio pagalba ir pasiūlant šiam tikslui visuomenės pagalbą. Ir tuomet mes, žinoma, turėsime pakankamai priemonių parodyti smulkiajam valstiečiui naudą, kuri jam turėtų būti aiški jau ir dabar.
Jau beveik prieš 20 metų Danijos socialistai, kurių šalyje iš tikrųjų tėra tik vienas miestas, Kopenhaga, ir tuo būdu, be šio miesto, jiems propagandą tenka vesti beveik išimtinai valstiečių tarpe, iškėlė tokius pat planus. To ar kito kaimo arba parapijos valstiečiai — Danijoje yra daug atskirų didžiųjų ūkių — turi sujungti savo žemes į vieną stambų dvarą, dirbti jį bendra sąskaita ir pajamas dalyti proporcingai pagal įneštą žemę, pinigus ir darbą. Danijoje smulkusis žemės ūkis vaidina tik antraeilį vaidmenį. Bet jeigu mes šią idėją pritaikysime parcelinio ūkio sričiai, tai matysime, kad, sujungus parceles ir ūkininkaujant stambiu mastu visame sujungtame plote, dalis anksčiau užimtų darbo jėgų pasirodys nebereikalinga; šis darbo sutaupymas ir yra vienas iš pagrindinių stambiojo ūkio pranašumų. Rasti darbą šioms darbo jėgoms galima dviem būdais: arba atiduoti valstiečių draugijos dispozicijai dar kitus žemės sklypus iš kaimyninių stambiųjų dvarų, arba suteikti jiems priemonių ir galimybę imtis šalutinio pramoninio darbo, nors ir daugiausia savo pačių vartojimui. Abiem atvejais jie pastatomi į geresnę ekonominę padėtį, ir tai tuo pat metu užtikrins centrinei visuomeninei valdžiai reikalingą įtaką valstiečių draugijai palaipsniui paversti į aukštesnę formą ir sulyginti tiek visos draugijos, tiek ir jos atskirų narių teises ir pareigas su likusių viso kolektyvo dalių teisėmis ir pareigomis. Kaip įgyvendinti tai detališkai, kiekvienu atskiru atveju, priklausys jau nuo to atvejo aplinkybių ir nuo tu aplinkybių, kuriomis mes užkariausime politinę valdžią. Galimas dalykas, kad mes tuo būdu galėsime pasiūlyti šioms draugijoms dar didesnių pirmenybių: kad nacionalinis bankas pasiimtų visą jų ipotekinės skolos sumą, smarkiai sumažindamas palūkanas; pašalpas iš visuomeninių lėšų stambiajai gamybai sukurti (pašalpas nebūtinai arba ne tiktai pinigais, bet ir reikalingais produktais, trąšomis ir pan.) ir kitas pirmenybes.
Čia svarbiausias dalykas yra aiškiai parodyti valstiečiui, kad mes galime išgelbėti, išsaugoti jo sodybos ir jo žemės nuosavybę, tik jas pavertus draugijine nuosavybe ir draugijine gamyba. Kaip tik individualinis ūkis, pagrįstas individualine nuosavybe, ir žlugdo valstiečius. Jeigu jie laikysis savojo individualinio ūkio, tai neišvengiamai neteks ir žemės ir namų, stambusis kapitalistinis ūkis išstums jų pasenusį gamybos būdą. Tokia yra padėtis. Ir štai ateiname mes ir įgaliname valstiečius pačius įsitaisyti stambųjį ūkį, ne kapitalistų naudai, bet bendrajai savo pačių naudai. Argi negalima aiškiai parodyti valstiečiams, kad tai yra jų pačių naudai, kad čia jų vienintelis išsigelbėjimo kelias?
Mes negalime ir niekuomet negalėsime parceliniams valstiečiams pažadėti išsaugoti individualinę nuosavybę ir individualinį ūkį prieš kapitalistinės gamybos visagališkumą. Mes galime jiems tik pažadėti, kad prieš jų valią mes prievarta neįsibrausime į jų nuosavybės santykius. Mes galime, toliau, stoti už tai, kad kapitalistų ir stambiųjų žemvaldžių kova prieš smulkiuosius valstiečius jau dabar būtų kovojama kiek galima mažiau neteisingomis priemonėmis ir kad kiek galima būtų sutrukdytas tiesioginis plėšimas ir apgaudinėjimas, kaip kad dabar labai dažnai atsitinka. Tai pasiseks tik išimties keliu. Viešpataujant išsivysčiusiam kapitalistiniam gamybos būdui nė vienas žmogus nežino, kur pasibaigia doras pelnas ir kur prasideda sukčiavimas. Bet ar politinė valdžia yra apgaudinėtojo ar apgautojo pusėje, tai visuomet sudarys didelį skirtumą. O mes griežtai stovime smulkiojo valstiečio pusėje; mes imsimės visko, kas tik bus galima, kad jo likimą padarytume pakenčiamesnį, kad palengvintume jam pereiti į draugiją, jeigu jis pasiryš taip padaryti, ir net duosime jam laiko pagalvoti savo parcelėje, jeigu jis dar negali priimti šio nutarimo. Mes taip padarysime ne tik todėl, kad į gyvenantį savo darbu smulkųjį valstietį žiūrime, kaip į galimą mūsų eilių papildymą, bet taip pat ir tiesioginei partijos naudai. Kuo daugiau bus valstiečių, kuriuos mes apsaugosime nuo tikro perėjimo į proletarus, kuriuos mes pajėgsime patraukti savo pusėn dar kaip valstiečius, tuo greičiau ir lengviau įvyks visuomenės perversmas. Mums nėra ko laukti šio perversmo tol, kol kapitalistinė gamyba visur išsivystys iki kraštutinių savo pasekmių, kol paskutinis smulkusis amatininkas ir paskutinis smulkusis valstietis taps kapitalistinės stambiosios gamybos auka. Materialinės aukos, kurias šiam tikslui teks paaukoti valstiečių naudai iš visuomenės lėšų, kapitalistinės ekonomikos požiūriu gali pasirodyti tiesiog išmesti pinigai, o tuo tarpu tai bus puikus kapitalo panaudojimas, nes jos, gal būt, sutaupys dešimt kartų didesnes sumas, darant išlaidas visuomenei iš viso pertvarkyti. Taigi, šia prasme mes galime būti valstiečių atžvilgiu labai dosnūs. Čia ne vieta gilintis į smulkmenas, duoti šia kryptimi aiškių pasiūlymų; čia galima kalbėti tiktai apie bendriausius, pagrindinius bruožus.
Taigi, mes negalėtume ne tiktai partijai, bet ir patiems smulkiesiems valstiečiams blogiau patarnauti, kaip būtent tokiais pažadais, kurie suteiktų jiems nors mažiausią progą pagalvoti, kad mes ketiname ilgesnį laiką išsaugoti parcelinę nuosavybę. Tai reikštų tiesiog uždaryti valstiečiams kelią į išsivadavimą ir sumenkinti partiją iki šlykščiausio antisemitizmo lygio. Priešingai. Mūsų partijos pareiga — visur ir visuomet aiškinti valstiečiams visišką jų būklės beviltiškumą, kol viešpatauja kapitalizmas, visišką negalimybę išsaugoti jiems jų parcelinę nuosavybę kaip tokią, visišką tikrumą, kad kapitalistinė stambioji gamyba taip pat sunaikins jų bejėgę pasenusią smulkiąją gamybą, kaip geležinkelio traukinys — rankinius karučius. Jeigu mes taip darysime, tai veiksime taip, kaip reikalauja neišvengiamas ekonominis išsivystymas, o jis jau prablaivins valstiečių galvas, kad jie suprastų mūsų žodžius.
Beje, aš negaliu baigti šio klausimo, nepareiškęs įsitikinimo, kad ir Nanto programos autoriai iš esmės yra tų pačių pažiūrų, kaip ir aš. Jie perdaug įžvalgūs, kad nesuprastų, kad ir dabar parcelėmis padalyta žemė turi pavirsti kolektyvine nuosavybe. Jie patys pripažįsta, kad parcelinė nuosavybė pasmerkta išnykti. Lafargo parašytas Nacionalinės tarybos pranešimas Nanto kongrese taip pat visiškai patvirtina šią pažiūrą. Vokiečių kalba jis paskelbtas Berlyno „Sozialdemokrat“ šių metų spalio 18 d. Jau pats Nanto programos išsireiškimų prieštaringumas parodo, kad jos autoriai iš tikrųjų kalba ne tai, ką nori pasakyti. Jeigu jie nebus suprasti ir jų pareiškimai bus panaudoti piktam — kaip kad ir iš tikrųjų jau yra atsitikę, — tai, žinoma, tat yra jų pačių kaltė. Šiaip ar taip, jie turi smulkiau išaiškinti savo programą, o sekantis prancūziškasis suvažiavimas turės ją iš pagrindų persvarstyti.
Pereikime dabar prie stambesnių valstiečių. Čia mes matome — daugiausia dėl palikimo dalijimo, bet taip pat ir dėl įsiskolinimo ir priverstinio žemės pardavimo — visą eilę pereinamųjų pakopų nuo parcelinio iki stambiojo valstiečio, išlaikiusio nepaliestą savo senąjį sklypą ir net jį padidinusio. Tose vietose, kur vidutinis valstietis gyvena tarp smulkiųjų valstiečių, jis savo interesais ir pažiūromis nesiskiria nuo jų bent kiek žymiau; juk jo paties patyrimas turi jam parodyti, kiek jau į jį panašių nusmuko iki smulkiųjų valstiečių lygio. Bet ten, kur vyrauja vidutiniai ir stambieji valstiečiai ir kur ūkis visur reikalauja bernų ir mergų pagalbos, ten reikalai yra visiškai kitokie. Darbininkų partija visų pirma turi, žinoma, stoti už samdomuosius darbininkus, t. y. už bernus, mergas ir padienius; jau vien dėl to ji negali duoti valstiečiams jokių pažadų, kurie reikštų, kad ir toliau egzistuos samdomoji darbininkų vergija. Bet kol egzistuos stambieji ir vidutiniai valstiečiai kaip tokie, jie negalės išsiversti be samdomųjų darbininkų. Ir jeigu iš mūsų pusės būtų tiesiog kvaila suteikti parceliniam valstiečiams viltį, kad jie ir toliau galės egzistuoti kaip parceliniai valstiečiai, tai žadėti tat stambiesiems ir vidutiniams valstiečiams reikštų tiesioginę išdavystę.
Čia vėl yra panašumo su miesto amatininkais. Nors jie yra labiau susmukę, negu valstiečiai, vis dėlto, tarp jų dar atsiras tokių, pas kuriuos greta mokinių dirba ir pameistriai arba pas kuriuos mokiniai dirba pameistrių darbą. Tie iš šių amatininkų meistrų, kurie nori įamžinti savo padėtį, tegu eina pas antisemitus, kol įsitikins, kad jiems ir ten nepadės. O visi kiti, kurie mato neišvengiamą savo gamybos būdo žuvimą, tegu eina pas mus, bet tegu būna taip pat pasiruošę ateityje patirti visiems kitiems darbininkams skirtą likimą. Tas pat ir su stambiaisiais bei vidutiniais valstiečiais. Jų bernai, mergos ir padieniai domina mus, žinoma, daug daugiau, negu jie patys. Jeigu šie valstiečiai nori, kad jiems būtų užtikrintas tolesnis jų ūkio egzistavimas, tai to mes jokiu būdu jiems negalime pasiūlyti. Jų vieta tuomet antisemitų, valstiečių sąjungos ir panašių partijų eilėse, kurios turi ypatingą malonumą viską žadėti ir nieko neištesėti. Mes tvirtai žinome tą ekonominę tiesą, kad ir stambusis ir vidutinis valstietis turi taip pat neišvengiamai žūti nuo kapitalistinio ūkio ir pigios užjūrinės grūdų gamybos konkurencijos; apie tai liudija vis didėjąs įsiskolinimas ir visur pastebimas jų ūkio smukimas. Prieš šį smukimą mes nieko negalime padaryti, nebent tik pasiūlyti ir čia sujungti ūkius į draugijines įmones, kuriose galima būtų vis labiau ir labiau pašalinti samdomojo darbo išnaudojimą ir kurias būtų galima palaipsniui paversti lygias teises ir pareigas turinčiomis didžiosios visos nacijos gamybinės draugijos dalimis. Jeigu šie valstiečiai supras savo dabartinio gamybos būdo žuvimo neišvengiamumą ir padarys iš to reikalingas išvadas, tai tegu jie ateina pas mus, ir mūsų pareiga bus, kiek jėgos leis, palengvinti ir jiems pereiti į naująjį gamybos būdą. Priešingu atveju mes turėsime palikti juos jų pačių likimui ir kreiptis į jų samdomuosius darbininkus, kurių tarpe mes jau rasime pritarimo. Nuo prievartinės ekspropriacijos mes, tur būt, ir čia atsisakysime, bet galėsime, beje, tikėtis, kad ekonominis išsivystymas atves į protą ir šiuos kietagalvius.
Visiškai paprastas dalykas yra tik su stambiąja žemvaldyste. Čia prieš mus visiškai nepridengta kapitalistinė įmonė, o jeigu taip, tai pas mus jau negali būti jokių abejonių. Čia prieš mus kaimo proletariato masės, ir mūsų uždavinys aiškus. Kai tiktai mūsų partija paims valstybės valdžią, ji turės paprastai eksproprijuoti stambiuosius žemvaldžius, lygiai taip kaip ir pramoninius fabrikantus. Ar ši ekspropriacija bus su atlyginimu ar be jo, priklausys daugiausia ne nuo mūsų, bet nuo tų aplinkybių, kuriomis mes ateisime į valdžią, o taip pat ypač nuo pačių ponų stambiųjų žemvaldžių elgesio. Mes visai nemanome, kad išpirkimas jokiomis aplinkybėmis neleistinas; Marksas sakė (ir labai dažnai!) man savo nuomonę, kad mums atsieitų pigiausia, jeigu mes galėtume išsipirkti nuo visos šios gaujos. Tačiau čia mes to neliesime. Grąžintus tuo būdu visuomenei stambiuosius dvarus mes atiduosime naudotis, visuomenei kontroliuojant, besiorganizuojantiems į draugijas žemės ūkio darbininkams, kurie juos jau ir šiuo metu dirba. Kuriomis sąlygomis mes juos atiduosime, apie tai dabar nieko aiškaus dar negalime pasakyti. Šiaip ar taip, kapitalistinio ūkio pavertimas visuomeniniu čia jau visiškai paruoštas ir gali būti atliktas iš karto, visiškai taip, kaip, pavyzdžiui, p. Krupo arba p. fon Štumo gamykloje. Ir šių žemės ūkio draugijų pavyzdys įtikins draugijinio stambiojo ūkio pranašumu ir paskutinius dar tebesipriešinančius parcelinius valstiečius, o taip pat tikriausiai ir kai kuriuos stambiuosius valstiečius.
Taigi, čia mes galime kaimo proletarams atverti tokią pat puikią perspektyvą, kokia atsiveria pramonės darbininkams. Todėl tad pritraukimas į mūsų pusę rytų paelbio Prūsijos žemės ūkio darbininkų mums tėra tik laiko klausimas — ir net labai trumpo laiko klausimas. O kai rytų paelbio žemės ūkio darbininkai bus su mumis, tuoj ir visoje Vokietijoje ims pūsti kiti vėjai. Faktiškai pusiau baudžiavinė rytų paelbio žemės ūkio darbininkų padėtis yra svarbiausias Prūsijos junkerių viešpatavimo, o drauge ir specifinio Prūsijos viešpatavimo Vokietijoje pagrindas. Kaip tik rytų paelbio junkeriai, — vis daugiau ir daugiau įbrenda į skolas, vis labiau nuskurstą, parazitiškai gyvena valstybine ir svetima sąskaita ir kaip tik todėl juo stipriau įsikibę į savo viešpatavimą, — sukūrė ir palaiko specifinį prūsišką biurokratijos ir armijos karininkų pobūdį; jų išdidumas, ribotumas ir arogantiškumas padarė prūsų nacijos Vokietijos imperiją, — nepaisant to, kad šiuo momentu ji yra aiškiai neišvengiama kaip vienintelė dabar įgyvendinama nacionalinės vienybės forma, — tokią nekenčiamą pas save tėvynėje, o užsienyje, nepaisant jos puikių pergalių, — taip mažai respektuojamą. Šių junkerių valdžia pagrįsta tuo, kad visoje septynių senųjų Prūsijos provincijų teritorijoje, tai yra beveik visos imperijos trečdalyje, jie savo žinioje turi žemės nuosavybę, kuri čia teikia visuomeninę ir politinę valdžią, ir jie turi ne tiktai žemės nuosavybę, bet su cukraus ir spirito gamyklų pagalba taip pat ir svarbiausias šios srities pramonės šakas. Nei stambieji žemvaldžiai, nei stambieji pramonininkai likusioje Vokietijos dalyje neturi tokių palankių sąlygų; nei vieni, nei antri neturi savo rankose ištisos karalystės. Jie išblaškyti plačiuose plotuose ir konkuruoja tiek tarpusavyje, tiek ir su likusiais juos supančiais visuomenės elementais dėl ekonominio ir politinio vyravimo. Bet ši vyraujanti Prūsijos junkerių padėtis vis labiau ir labiau netenka savo ekonominio pagrindo. Įsiskolinimas ir nuskurdimas, nežiūrint visos valstybės paramos (o nuo Fridricho II laikų pastaroji įeina į kiekvieną normalų junkerio biudžetą), ir čia nesulaikomai plečiasi; tik įstatymų ir papročių pašventinta pusiau baudžiavinė santvarka ir ja pagrįsta galimybė neribotai išnaudoti žemės ūkio darbininkus dar išlaiko paviršiuje skęstančią junkeriją. Pasėkite socialdemokratijos sėklą šių darbininkų tarpe, įkvėpkite juos ir sutelkite juos į kovą dėl savo teisių, — ir junkerių viešpatavimui ateis galas. Didžioji reakcinė jėga, kuri Vokietijai yra toks pat barbariškas, grobikiškas elementas, koks Rusijos carizmas yra visai Europai, susitrauks, kaip pradurta pūslė. „Rinktiniai“ Prūsijos armijos „pulkai“ taps socialdemokratiški, ir tuomet įvyks toks poslinkis jėgų santykyje, kuris reiškia ištisą perversmą. Bet kaip tik todėl rytų paelbio žemės ūkio proletarų patraukimas mūsų pusėn yra daug svarbesnis, negu pritraukimas vakarų Vokietijos smulkiųjų valstiečių arba net pietų Vokietijos vidutiniųjų valstiečių. Čia, rytų paelbio Prūsijoje, yra lemiamosios mums kovos laukas, ir todėl vyriausybė ir junkerija imsis visų priemonių, kad užkirstų mums čia kelią. Ir jeigu, kaip mums grasinama, bus vėl paleistos apyvarton prievartos priemonės prieš mūsų partijos plėtimąsi, tai bus visų pirma tatai padaryta rytų paelbio žemės ūkio proletariatui apsaugoti nuo mūsų propagandos. Mums tai vis tiek. Mes jį vis dėlto užkariausime.