Friedrich Engels
Anti-Diuringas: trečiasis skyrius
Mes jau esame matę aukščiau, kaip Diuringo politinė ekonomija suvedama į teiginį: kapitalistinis gamybos būdas yra visiškai geras ir gali būti paliktas, bet kapitalistinis paskirstymo būdas yra niekam tikęs ir turi išnykti. Dabar mes įsitikinome, kad diuringinis „socialitetas“ yra ne kas kita, kaip šio teiginio įgyvendinimas fantazijoje. Iš tikrųjų, p. Diuringas neranda beveik jokių trūkumų kapitalistinės visuomenės gamybos būde, kaip tokiame, jis nori palikti pirmesnįjį darbo pasidalijimą visais esminiais bruožais ir todėl nieko aiškaus negali pasakyti ir apie gamybą jo projektuojamoje ūkinėje komunoje. Žinoma, gamyba yra sritis, kurioje mes turime reikalą su apčiuopiamais faktais, ir „racionali fantazija“ savo laisvos sielos polėkiui gali suteikti čia tik visai menką erdvę, nes pavojus susikompromituoti yra perdaug didelis. Kitas reikalas — paskirstymas, kuris, p. Diuringo nuomone, neturi jokio ryšio su gamyba ir kurį nulemia ne gamyba, bet paprastas valios aktas: jis yra tarsi pačios apvaizdos skirtas veikimo laukas p. Diuringo „socialinei alchemijai“.
Visiems vienodą prievolę dalyvauti gamyboje atitinka vienoda teisė į vartojimą, kuris yra organizuoto pobūdžio tiek ūkinėje, tiek ir prekybinėje komunoje, apimančioje visą eilę ūkinių komunų. Čia „darbas išmainomas į kitą darbą pagal vienodo vertinimo principą... Atliktas darbas ir tai, kas duodama už jį mainais, čia sudaro tikrai lygius darbo kiekius“. Ir, be to, šis „žmogaus jėgų sulyginimas“ galioja „nepriklausomai nuo to, kiek atskiri asmenys pagamino produktų, daugiau ar mažiau, ir net tuo atveju, kai jie atsitiktinai nieko nepagamino“, nes kiekvieną dalyką, jeigu jis pareikalauja laiko ir jėgų, — vadinasi, ir žaidimą kėgliais, ir pasivaikščiojimą, — galima laikyti atliktu darbu. Bet šie mainai vyksta ne tarp atskirų asmenų, nes bendruomenė yra visų gamybos priemonių, vadinasi, ir visų produktų savininkas; šie mainai vyksta, iš vienos pusės, tarp kiekvienos ūkinės komunos ir atskirų jos narių, o iš antros — tarp įvairių ūkinių ir prekybinių komunų. „Juk atskiros ūkinės komunos savo pačių ribose smulkiąją prekyba pakeis visiškai planingu produktų realizavimu“. Lygiai taip pat bus organizuota plataus masto prekyba. „Todėl laisvos ūkinės visuomenės sistema... lieka stambia mainų įstaiga, kurios priemonės vykdomos tauriųjų metalų teikiamais pagrindais. Šios pagrindinės savybės neišvengiamo būtinumo supratimas skiria mūsų schemą nuo visų tų miglotų pažiūrų, kurių yra primaišyta net racionaliausiose dabar paplitusių socialistinių pažiūrų formose“.
Besivadovaudama šių mainų interesais, ūkinė komuna, kaip pirmasis visuomeninio produkto pasisavintojas, turi „kiekvienai daiktų rūšiai“ nustatyti „vienodą kainą“, atitinkančią gamybos kaštų vidurkį. „Ta vaidmenį, kurį šiuo metu vaidina... vertei ir kainai nustatyti vadinamoji gamybos savikaina, vaidins (socialitete)... reikalingų darbo kiekių apskaičiavimas. Šis apskaičiavimas, kuris sutinkamai su principu, pripažįstančiu kiekvienam asmeniui lygias teises taip pat ir ūkio srityje, gali būti, galiausiai, suvedamas į priklausomybę nuo dalyvavusių darbe asmenų skaičiaus, kartu bus pagrindas nustatyti kainų santykiui, tuo pačiu metu atitinkančiam natūralius gamybos santykius ir visuomeninę realizavimo teisę. Tauriųjų metalų gamyba ir tuomet turės tą pirmaeilę reikšmę, kurią ji turi šiuo metu, pinigų vertei nustatyti... Iš čia matyti, kad pasikeitusioje visuomeninėje santvarkoje mes ne tik neprarandame, bet, priešingai, kaip tik čia mes pirmą kartą randame tikrąjį nustatymo principą ir matą, galiojantį pirmiausia vertėms, o kartu ir tiems santykiams, kuriais produktai yra mainomi vienas į kitą“. Garsioji „absoliutinė vertė“ pagaliau yra realizuota.
Bet, antra vertus, komuna turės taip pat suteikti atskiriems asmenims galimybę pirkti iš jos pagamintus produktus, ir tuo tikslu komuna kiekvienam savo nariui kasdien, kas savaitė ar kas mėnuo mokės tam tikrą, visiems vienodą pinigų sumą, kaip ekvivalentą už jo darbą. „Todėl, socialiteto požiūriu, yra vis tiek, ar bus kalbama apie tai, kad darbo užmokestis turi išnykti, ar apie tai, kad jis turi pasidaryti vienintele ekonominių pajamų forma“. Bet vienodi darbo užmokesčiai ir vienodos kainos sudaro „kiekybinę, jei ne kokybinę, vartojimo lygybę“, ir tuo pačiu ekonomiškai įgyvendinamas „universalinis teisingumo principas“. Kai dėl šio ateities darbo užmokesčio lygio nustatymo, tai p. Diuringas mums tiek tepasako, kad čia, kaip ir visais kitais atvejais, „lygus darbas“ yra mainomas „į lygų darbą“. Todėl už šešių valandų darbą bus mokama pinigų suma, kurioje yra įkūnytas taip pat šešių valandų darbas.
Tačiau „universalinio teisingumo principo“ anaiptol negalima painioti su ta šiurkščia lygiava, kuri taip įsiutina buržua prieš visokį komunizmą, ypač prieš stichinį darbininkų komunizmą. Šis principas toli gražu nėra jau toks nepermaldaujamas, kokiu jis norėtų atrodyti. „Principinė teisių lygybė ekonominėje srityje nedaro negalimu to, kad greta teisingumo reikalavimų patenkinimo bus laisvanoriškas ypatingo pripažinimo bei pagarbos išreiškimas... Visuomenė daro pati sau garbę, atžymėdama aukštesnės veiklos rūšis, suteikiant joms nedidelį priedą vartojimo reikalams“. Ir p. Diuringas taip pat daro sau garbę, kai jis, sujungdamas balandžio nekaltybę su žalčio gudrumu, taip jaudinamai rūpinasi nedideliu vartojimo priedu ateities diuringams.
Tuo pačiu, anot Diuringo, galutinai pašalinamas kapitalistinis paskirstymo būdas. Nes „jeigu net tarsime, kad tokiomis sąlygomis kas nors iš tiesų turės savo žinioje privatinių priemonių perteklių, tai jis negalės rasti šiam pertekliui jokio kapitalistinio pritaikymo. Nei atskiras asmuo, nei asmenų grupė negalės to pertekliaus iš jo įsigyti gamybos tikslams kitaip, kaip mainais ar perkant, bet niekuomet jie nebus priversti mokėti jam palūkanas arba pelną“. Ir todėl leistinas yra „lygybės principą atitinkantis paveldėjimas“. Jis yra neišvengiamas, nes „paveldėjimas kuria nors forma visuomet bus būtinas šeimos principo palydovas“. Paveldėjimo teisė taip pat „negalės atvesti į didelių turtų sukaupimą, nes nuosavybės sudarymas... čia jau nebegali daugiau turėti tikslo sukurti gamybos priemones ir galimybę gyventi tik iš rentos“.
Tuo būdu ūkinė komuna yra lyg ir sėkmingai sukonstruota. Pažiūrėkime dabar, kaip ji tvarko ūkį.
Mes tariame, kad visi p. Diuringo projektai yra pilnai įgyvendinti; vadinasi, mes iš anksto tariame, kad ūkinė komuna išmoka kiekvienam savo nariui už jo kasdieninį šešių valandų darbą pinigų sumą, kurioje yra įkūnytos taip pat šešios darbo valandos, sakysime — 12 markių. Lygiai taip pat mes tariame; kad kainos tiksliai atitinka vertes, t. y., pagal mūsų prielaidas, apima tik išlaidas žaliavoms, mašinų nusidėvėjimą, darbo priemonių naudojimą ir išmokėtą darbo užmokestį. Ūkinė komuna, susidedanti iš šimto dirbančių narių, pagamina tada kasdien prekių už 1 200 markių, o per trijų šimtų darbo dienų metus — už 360 000 markių, ir tokią pat sumą ji išmoka savo nariams, kurių kiekvienas su savo dalimi — 12 markių per dieną arba 3 600 markių per metus — daro, kas jam patinka. Metų gale, kaip ir po šimto metų, komuna nebus turtingesnė, negu buvo pačioje pradžioje. Per visą šį laiką ji net negalės teikti p. Diuringui nedidelio priedo vartojimo reikalams, jei nenorės šiam tikslui paliesti savo gamybos priemonių fondo. Kaupimas visiškai pamirštas. Dar blogiau: kadangi kaupimas yra visuomeninė būtinybė ir pinigų išlikimas teikia patogią formą kaupimui, tai ūkinės komunos organizacija tiesiog skatina savo narius privačiai kaupti ir tuo pačiu ardyti pačią komuną.
Kaip išvengti šios nedermės ūkinės komunos prigimtyje? Ji galėtų ieškoti išeities pamėgtame „apmokestinime“, kainos priede, ir savo metinę produkciją vietoj 360 000 parduoti už 480 000 markių. Bet kadangi visos kitos ūkinės komunos yra tokioje pat padėtyje ir todėl turėtų padaryti tą pat, tai kiekvienai iš jų mainuose su kita tektų mokėti tokią pat „mokesčio“ sumą, kokią ji pati deda į kišenę, vadinasi, visa „duoklė“ gultų ant jos pačios narių pečių.
Arba komuna išspręs šį reikalą kur kas paprasčiau, būtent, kiekvieno komunos nario šešių valandų darbą ji apmokės mažesniu kaip šešių, sakysime, iš viso tik keturių darbo valandų produktu, t. y., užuot mokėjusi 12 markių, kasdien mokės tik 8 markes, kartu palikdama prekių kainas buvusiame lygyje. Šiuo atveju komuna tiesiai ir atvirai daro tai, ką pirmesniu atveju ji mėgino daryti slaptai ir aplinkiniu keliu: ji sukaupia Markso atrastą pridedamąją vertę, kasmet sudarančią 120 000 markių sumą, grynai kapitalistiniu būdu apmokėdama savo narių darbą žemiau pagamintosios vertės ir tuo pačiu metu vertindama pagal pilną vertę prekes, kurias jie gali įsigyti tik iš jos. Tuo būdu ūkinė komuna galės sudaryti rezervinį fondą tik tuo atveju, jeigu ji pasirodys kaip „sutaurinta“ truck system (1) kuo plačiausiu komunistiniu pagrindu.
Vadinasi, viena iš dviejų: arba ūkinė komuna maino „lygų darbą į lygų darbą“, ir tokiu atveju ne ji, o tik privatūs asmenys gali sukaupti fondą gamybai palaikyti ir plėsti, arba ji pati sudaro tokį fondą; bet tokiu atveju ji „lygaus darbo į lygų darbą“ nemaino.
Toks yra mainų turinys ūkinėje komunoje. O kokia yra jų forma? Mainai vyksta naudojant metalinius pinigus, ir p. Diuringas nemaža didžiuojasi šio patobulinimo „pasauline-istorine reikšme“. Bet santykiuose tarp komunos ir jos narių šie pinigai anaiptol nėra pinigai, jie anaiptol nefunkcionuoja kaip pinigai. Jie yra tikri darbo kvitai arba, Markso žodžiais tariant, jie tik konstatuoja „individualinį gamintojo dalyvavimą bendrame darbe ir jo individualinę pretenziją į vartojimui skirtą bendro produkto dalį“ ir šioje savo funkcijoje. „turi su „pinigais“ tiek pat maža bendro, kaip, sakysime, teatro bilietas“ [2]. Todėl jie gali būti pakeisti bet kokiu ženklu, ir Veitlingas, pavyzdžiui, pakeičia juos „prekybine knyga“, kurios vienoje pusėje atžymimos darbo valandos, o kitoje — priklausantieji už jas vartojimo reikmenys. Žodžiu tariant, ūkinės komunos santykiuose su jos nariais pinigai funkcionuoja stačiai kaip Oueno „darbo pinigai“, kurių vienetą sudaro darbo valanda — tas „fantomas“, į kurį su tokia panieka žiūri p. Diuringas ir kurį vis dėlto jis pats yra priverstas įvesti į savo ateities ūkį. Ar markė, žyminti atliktų „gamybos prievolių“ ir už jų atlikimą įgytų „teisių į vartojimą“ kiekį, bus popieriaus gabalas, žetonas ar aukso moneta, — tai šiam tikslui yra visiškai tas pat. Bet kitiems tikslams, kaip paaiškės toliau, tai yra toli gražu ne tas pat.
Tuo būdu, jei metaliniai pinigai jau ūkinės komunos santykiuose su jos nariais funkcionuoja ne kaip pinigai, o kaip, užmaskuotos darbo markės, tai dar mažiau jie atlieka savo piniginę funkciją mainuose tarp įvairių ūkinių komunų. Čia, jei sutiksime su p. Diuringo prielaidomis, metaliniai pinigai visiškai nereikalingi. Iš tikrųjų, čia visiškai pakaktų paprastos buhalterijos, kuri daug paprasčiau aptarnauja tam tikro darbo kiekio produktų mainus į tokio pat darbo kiekio produktus, jeigu ji skaičiuoja, pasinaudodama natūraliu darbo matu — laiku — ir darbo valanda kaip jo vienetu, nepaversdama pirmiau darbo valandų į pinigus. Mainai čia iš tikrųjų yra grynai natūraliniai mainai; visi didesni reikalavimai gali būti lengvai ir paprastai išlyginti pervedimais kitoms komunoms. O jei kuri nors komuna tikrai turėtų deficitą kitų komunų atžvilgiu, tai visas „turimas visatoje auksas“, kad jis ir būtų laikomas „pinigais dėl pačios savo prigimties“, negali apsaugoti šios komunos nuo būtinybės padengti deficitą padidinant savo pačios darbą, jei ji nenori patekti į skolininko priklausomybę nuo kitų komunų. Beje, tegu skaitytojas visą laiką turi galvoje, kad mes čia anaiptol neužšiimame ateities konstravimu. Mes tiesiog priimame p. Diuringo prielaidas ir darome tik neišvengiamai išplaukiančias iš jų išvadas.
Vadinasi, auksas, kuris „dėl pačios savo prigimties yra pinigai“, negali atlikti šios savo natūralios funkcijos nei mainuose tarp ūkinės komunos ir jos narių, nei mainuose tarp atskirų komunų. Vis dėlto, p. Diuringo nuomone, auksas turės atlikti šią funkciją ir „socialitete“. Esant tokiai padėčiai, šiai piniginei funkcijai tenka ieškoti kitos veikimo sferos. Ir tokia veikimo sfera iš tikrųjų yra. Nors p. Diuringas ir suteikia kiekvienam teisę į „kiekybiškai vienodą vartojimą“, bet jis negali nieko priversti taip elgtis. Priešingai, jis didžiuojasi tuo, kad jo sukurtame pasaulyje kiekvienas gali su savo pinigais daryti viską, kas jam patinka. Vadinasi, jis negali sukliudyti vieniems komunos nariams krauti sau pinigėlius, tuo tarpu kai kiti su savo uždarbiu negalės sudurti galo su galu. Jis daro tai net neišvengiamu dalyku, paveldėjimo teisėje atvirai pripažindamas bendrą šeimos nuosavybę, o iš to seka tėvų pareiga išlaikyti vaikus. Tuo, be abejonės, kiekybiškai vienodo vartojimo principe padaroma didžiulė spraga. Viengungis iš savo kasdieninio aštuonių ar dvylikos markių uždarbio puikiai ir linksmai gyvena, tuo tarpu kai našlys su aštuonetu nepilnamečių vaikų iš tokio uždarbio tik skurdžiai begali pragyventi. Antra vertus, komuna, priimdama apmokėjimui visokius pinigus, tuo pačiu prileidžia galimybę, kad tie pinigai buvo įgyti ne savu darbu, bet kokiu nors kitu būdu. Non Olet [3]. Ji nežino jų kilmės. Bet tokiu atveju yra visos sąlygos tam, kad metaliniai pinigai, lig tol tevaidinę tik darbo markės vaidmenį, pradėtų iš tikrųjų atlikti piniginę funkciją. Atsiranda galimybė ir motyvas, iš vienos pusės, lobiams susidaryti, iš kitos — įsiskolinimui atsirasti. Nepasiturintysis skolinasi iš to, kas kaupia pinigus. Pasiskolinti pinigai, kuriuos komuna priima kaip mokėjimą už pragyvenimo reikmenis, pasidaro vėl tuo, kuo jie yra šiuolaikinėje visuomenėje, — visuomeniniu žmogaus darbo įkūnijimu, tikruoju darbo matu, visuotine cirkuliacijos priemone. Visi pasaulio „įstatymai ir administracinės normos“ čia nieko negali pakeisti, kaip jie negali pakeisti ir daugybos lentelės arba cheminės vandens sudėties. Ir kadangi lobių sudarytojas turi galimybę priversti nepasiturintįjį mokėti palūkanas, tai kartu su metaliniais pinigais, kurie funkcionuoja kaip tikrieji pinigai, atstatomas taip pat ir lupikavimas.
Lig šiol mes nagrinėjome tik tas pasekmes, kurias sukelia metalinių pinigų išlikimas Diuringo ūkinės komunos veikimo sferoje. Bet už šios sferos visas kitas nuodėmingasis pasaulis vis dar tebegyvena po senovei. Pasaulinėje rinkoje auksas ir sidabras tebelieka pasauliniai pinigai, visuotinė pirkimo ir mokėjimo priemonė, absoliutinis visuomeninis turto įkūnijimas. Ir kartu su šiuo ypatingu tauriojo metalo vaidmeniu atskiriems ūkinės komunos nariams iškyla naujas motyvas kaupti lobiams, turtėti, lupikauti, — motyvas, skatinantis laisvai ir nepriklausomai laviruoti tiek komunos atžvilgiu, tiek ir už jos ribų, realizuojant pasaulinėje rinkoje sukauptą privatinį turtą. Šie lupikautojai pavirsta cirkuliacijos priemonių pirkliais, bankininkais, cirkuliacijos priemonių ir pasaulinių pinigų viešpačiais, vadinasi, gamybos ir pačių gamybos priemonių viešpačiais, nors gamybos priemonės dar daug metų ir toliau figūruotų nominaliai kaip ūkinės ir prekybinės komunos nuosavybė. Bet tuo būdu šie bankininkais virtę lobių sudarytojai ir lupikautojai pasidaro taip pat pačios ūkinės ir prekybinės komunos viešpačiais. Pono Diuringo „socialitetas“ iš tikrųjų labai žymiai skiriasi nuo kitų socialistų „miglotų teiginių“. Jis vieno tikslo tesiekia — vėl iškelti stambius finansininkus, kurių kontrolėje ir kurių piniginėms pripildyti komuna turės plušti išsijuosusi, — jeigu ji iš viso kada nors atsiras ir egzistuos. Vienintelis jos išsigelbėjimas galėtų būti tik tas, kad lobių sudarytojams, gal būt, pasirodys naudingiau su savo pasaulinių pinigų pagalba, nedelsiant nė vienos minutės... iš komunos pabėgti.
Kadangi Vokietijoje senasis socializmas labai menkai tėra žinomas, koks nors nekaltas jaunuolis gali paklausti, ar negalėtų būti panašiu būdu piktam panaudotos, pavyzdžiui, ir Oueno darbo markės. Nors mes čia ir nesirengiame aiškinti tų darbo markių reikšmės, vis dėlto — Diuringo „visaapimančiam schematizmui“ palyginti su Oueno „šiurkščiomis, blankiomis ir skurdžiomis idėjomis“ — reikia pastebėti štai ką. Pirma, norint piktam panaudoti Oueno darbo markes, pirmiau reikėtų paversti jas tikrais pinigais, tuo tarpu p. Diuringas numato įvesti tikruosius pinigus, bet nori uždrausti jiems funkcionuoti kitaip, kaip paprastoms darbo markėms. Pirmuoju atveju būtų tikrai piktnaudžiavimas, o antruoju atveju prasiskina sau kelią imanentinė, nuo žmogaus valios nepriklausanti pinigų prigimtis: pinigai čia siekia jiems būdingo normalaus vartojimo priešingai tam piktnaudžiavimui, kurį p. Diuringas nori jiems primesti, nes jis pats nesupranta pinigų prigimties. Antra, darbo markės Ouenui yra tik pereinamoji forma į pilną visuomeninių resursų bendrumą ir laisvą jų naudojimą ir, greta to, daugiausia yra dar priemonė padaryti komunizmą priimtinesnį britų publikai. Tuo būdu, jei koks nors piktnaudžiavimas priverstų Oueno aprašomą visuomenę darbo markes panaikinti, tai tuo pačiu ši visuomenė žengtų žingsnį pirmyn į savo tikslą ir pakiltų į aukštesnę išsivystymo pakopą. Priešingai, pakanka Diuringo ūkinei komunai panaikinti pinigus, ir ji tuoj pat netenka savo „pasaulinės-istorinės reikšmės“, praranda originaliausią savo grožį, liaujasi buvusi Diuringo ūkinė komuna ir nusmunka iki tų miglotų teiginių lygio, iš kurių p. Diuringas ją pakėlė tokiomis sunkiomis racionaliosios fantazijos pastangomis (4).
Iš kurgi atsiranda visi šie keisti klaidžiojimai ir svyravimai, kurie kamuoja p. Diuringo ūkinę komuną? Jie atsiranda tiesiog iš miglų, kurios p. Diuringo galvoje gaubia vertės ir pinigų sąvokas ir kurios jį galų gale verčia siekti atrasti darbo vertę. Bet kadangi Vokietijoje p. Diuringas anaiptol neturi tokių miglotų teiginių monopolio, o, atvirkščiai, šiuo atžvilgiu turi daug konkurentų, tai mes „priversime save valandėlei imtis išnarplioti tą kamuolį“, kurį jis čia sunarpliojo.
Vienintelė vertė, kurią žino politinė ekonomija, yra prekių vertė. Kas yra prekės? Produktai, pagaminti visuomenėje daugiau ar mažiau izoliuotų privatinių gamintojų, t. y. visų pirma privatiniai produktai. Bet šie privatiniai produktai tik tuomet pasidaro prekėmis, kai jie gaminami ne sau, o kitiems vartoti, vadinasi, visuomeniniam vartojimui; jie patenka visuomeniniam vartojimui per mainus. Tuo būdu privatiniai gamintojai tarpusavyje yra susieti visuomeniniu ryšiu, sudaro visuomenę. Vadinasi, jų produktai, nors jie ir yra privatiniai kiekvieno atskiro gamintojo produktai, tuo pačiu metu, bet nesąmoningai ir tartum prieš gamintojų valią, yra taip pat ir visuomeniniai produktai. Kuo gi pasireiškia visuomeninis šių privatinių produktų pobūdis? Matyti, dviem savybėmis: pirma, tuo, kad visi jie tenkina kurį nors žmogaus poreikį, turi vartojamąją vertę ne tik gamintojui, bet ir kitiems; ir, antra, tuo, kad jie, nors ir būdami įvairiausių privatinio darbo rūšių produktai, kartu yra aplamai žmogaus darbo, bendražmogiškojo darbo produktai. Kiek jie turi vartojamąją vertę ir kitiems, tiek jie gali būti iš viso panaudoti mainams; o kiek į juos yra įdėta žmogaus darbo aplamai, paprastos žmogaus darbo jėgos, tiek jie gali būti lyginami mainuose vienas su kitu, pripažįstami lygiais ar nelygiais, priklausomai nuo įdėto į kiekvieną iš jų šio darbo kiekio. Į du vienodus privatinius produktus vienodomis visuomeninėmis sąlygomis gali būti įdėtas nevienodas privatinio darbo kiekis, bet visuomet tik vienodas aplamai žmogaus darbo kiekis. Neįgudęs kalvis gali padaryti tik penkias pasagas per tą laiką, per kurį įgudęs kalvis padarys jų dešimt. Bet visuomenė nepaverčia verte atsitiktinio atskiro asmens neįgudimo; žmogaus darbu aplamai ji pripažįsta tik atitinkamam laikui normalaus, vidutinio įgudimo darbą. Todėl viena iš penkių pirmojo kalvio pasagų mainuose nesudaro didesnės vertės, negu viena iš pagamintų per tą patį darbo laiką dešimties antrojo kalvio pasagų. Tik tiek, kiek privatinis darbas yra visuomeniškai būtinas, jis yra žmogaus darbas aplamai.
Vadinasi, sakydamas, kad kuri nors prekė turi tam tikrą vertę, aš tuo pasakau: 1) kad ji yra visuomeniškai naudingas produktas; 2) kad ji yra privatinio asmens pagaminta privatine sąskaita; 3) kad, būdama privatinio darbo produktas, ji kartu, tartum be gamintojo žinios ir nepriklausomai nuo jo valios, yra produktas visuomeninio darbo, ir tai tam tikro šio darbo kiekio, kuris nustatomas visuomeniniu būdu, per mainus; 4) šį kiekį aš išreiškiu ne pačiu darbu, ne tam tikru darbo valandų skaičiumi, o kuria nors kita preke. Vadinasi, jeigu aš sakau, kad laikrodžio vertė yra tokia pat, kaip šio gelumbės gabalo, ir kad kiekvieno iš jų vertė yra lygi 50 markių, tai tuo aš pasakau, kad laikrodyje, gelumbėje ir šioje pinigų sumoje yra vienodas visuomeninio darbo kiekis. Tuo būdu aš konstatuoju, kad juose įkūnytas visuomeninis darbo laikas yra visuomeniškai išmatuotas ir pasirodė esąs vienodas. Bet jis yra išmatuotas ne tiesiog, ne absoliučiai, kaip yra matuojamas darbo laikas kitais atvejais, išreiškiant jį darbo valandomis arba dienomis ir t. t., bet netiesioginiu būdu, per mainus, santykinai. Todėl aš ir negaliu išreikšti šio tam tikro darbo laiko kiekio darbo valandomis, kurių skaičius lieka man nežinomas, o tegaliu tai padaryti taip pat tik aplinkiniu keliu, santykinai, kuria nors kita preke, įkūnijančia savyje tokį pat visuomeninio darbo laiko kiekį. Laikrodis turi tokią pat vertę, kaip gelumbės gabalas.
Bet prekinė gamyba ir prekių mainai, versdami jais besiremiančią visuomenę naudotis tokiu aplinkiniu keliu, verčia ją kartu kiek galima daugiau tą kelią trumpinti. Iš bendros plebėjiškos prekių masės jie išskiria vieną tauriąją prekę, kuria kartą visiems laikams yra išreikšta visų kitų prekių vertė, — prekę, kuri yra lyg ir betarpiškas visuomeninio darbo įkūnijimas ir todėl gali būti betarpiškai ir besąlygiškai mainoma į visas kitas prekes: toji prekė — pinigai. Pinigai užuomazgine forma jau slypi vertės sąvokoje, jie tėra išsivysčiusi vertė. Bet kai prekių vertė, skirtingai nuo pačių prekių, pradeda savarankiškai egzistuoti piniguose, tuomet prekes gaminančioje ir jas mainančioje visuomenėje ima reikštis naujas veiksnys, — veiksnys su naujomis visuomeninėmis funkcijomis ir veiksmais. Mes tuo tarpu tik konstatuojame šį faktą, smulkiai jo nenagrinėdami.
Prekinės gamybos politinė ekonomija anaiptol nėra vienintelis mokslas, kuriam tenka operuoti tik su mums santykinai žinomais veiksniais. Fizikoje mes taip pat nežinome, kiek atskirų dujų molekulių yra tam tikrame jų tūryje, esant tam tikram slėgimui ir tam tikrai temperatūrai. Bet mes žinome, kad, kiek Boilio dėsnis yra teisingas, tam tikras kurių nors dujų tūris turi tiek pat molekulių, kiek jų turi, esant tokiam pat slėgimui ir tokiai pat temperatūrai, jam lygus bet kurių kitų dujų tūris. Todėl mes galime įvairiausių dujų įvairiausius tūrius, esant įvairioms slėgimo ir temperatūros sąlygoms, lyginti pagal jų molekulinį turinį; ir jei mes vienetu imsime 1 litrą dujų esant 0°C ir 760 milimetrų slėgimo, tai šiuo vienetu mes ir galime matuoti nurodytąjį molekulinį turinį. — Chemijoje absoliutiniai atskirų elementų atominiai svoriai mums taip pat nėra žinomi. Bet mes žinome jų santykinius svorius, nes mums yra žinomi jų tarpusavio santykiai. Vadinasi, kaip prekinė gamyba ir ją nagrinėjanti politinė ekonomija joms nežinomų atskirose prekėse esančių darbo kiekių santykinę išraišką gauna, lygindamos tas prekes pagal jų santykinį darbo turinį, — taip ir chemija jai nežinomų atominių svorių santykinę išraišką suranda, lygindama atskirus elementus pagal jų atominį svorį ir vieno elemento atominį svorį išreikšdama kartotiniu ar trupmeniniu kito elemento (sieros, deguonies, vandenilio) svoriu. Ir kaip prekinė gamyba pakelia auksą į absoliutinės prekės, visuotinio visų kitų prekių ekvivalento, visų verčių mato rangą, taip ir chemija pakelia į cheminės piniginės prekės rangą vandenilį, laikydama jo atominį svorį vienetu ir visų kitų elementų atominius svorius suvesdama į vandenilį, išreikšdama juos kartotiniais jo atominio svorio skaičiais.
Tačiau prekinė gamyba visai nėra vienintelė visuomeninės gamybos forma. Senovinėse Indijos bendruomenėse ir pietų slavų šeiminėje bendruomenėje produktai prekėmis nepavirsta. Bendruomenės nariai visuomeninio ryšio yra sujungti betarpiškai gamybos tikslams, darbas paskirstomas pagal papročius ir poreikius, ir tokiu pat būdu paskirstomi produktai, kiek jie yra skiriami vartojimui. Betarpiška visuomeninė gamyba, kaip ir tiesioginis paskirstymas, daro negalimus bet kokius prekių mainus, vadinasi, ir produktų pavirtimą prekėmis (bent bendruomenės viduje), o kartu su tuo ir jų pavirtimą vertėmis.
Kai tik visuomenė paima savo žinion gamybos priemones ir naudoja jas gamyboje betarpiškai suvisuomeninta forma, kiekvieno atskiro asmens darbas, kad ir koks įvairus būtų jo specifiškai naudingas pobūdis, iš pat pradžios pasidaro ir betarpiškai visuomeniniu darbu. Norint šiomis sąlygomis nustatyti produkte esančio visuomeninio darbo kiekį, nėra reikalo eiti aplinkiniais keliais; kasdieninis patyrimas betarpiškai rodo, koks šio darbo kiekis vidutiniškai yra būtinas. Visuomenė gali paprastai apskaičiuoti, kiek darbo valandų įkūnyta garo mašinoje, hektolitre paskutinio derliaus kviečių, šimte kvadratinių metrų tam tikros kokybės gelumbės. Ir kadangi esantieji produktuose darbo kiekiai šiuo atveju yra betarpiškai ir absoliučiai žinomi, tai visuomenei negali ateiti į galvą mintis reikšti juos, be to, santykiniu, nepastoviu ir nepakankamu matu, nors jis anksčiau, neturint geresnės priemonės, ir buvo neišvengiamas, — t. y. reikšti juos trečiuoju produktu, o ne jų natūraliniu, adekvatiniu, absoliutiniu matu — laiku. Lygiai taip pat ir chemija įvairių elementų, atominių svorių nereikštų netiesioginiu keliu, jų santykiu su vandenilio atomu, tuo atveju, jeigu ji mokėtų reikšti atomų svorį absoliučiai, jų adekvatiniu matu, būtent — jų tikruoju svoriu, bilijoninėmis ar kvadrilijoninėmis gramo dalimis. Vadinasi, aukščiau nurodytomis sąlygomis visuomenė taip pat neskirs produktams kurių nors verčių. Tą paprastą faktą, kad šimtui kvadratinių metrų gelumbės pagaminti prireikė, sakysime, tūkstančio darbo valandų, visuomenė nereikš aplinkiniu ir beprasmišku būdu, sakydama, kad ta gelumbė turi tūkstančio darbo valandų vertę, Suprantama, ir šiuo atveju visuomenė turės žinoti, kiek reikia darbo kiekvienam vartojimo daiktui pagaminti. Ji turės savo gamybos planą suderinti su gamybos priemonėmis, prie kurių ypač priklauso taip pat ir darbo jėgos. Šį planą galutinai nustato naudingi efektai įvairių vartojimo daiktų, sugretinti vienas su kitu ir su būtinais jiems pagaminti darbo kiekiais. Tuomet žmonės padarys visa tai labai paprastai, nepasinaudodami išgarsėjusios „vertės“ patarnavimais (5).
Vertės sąvoka yra bendriausia ir todėl visaapimanti ekonominių prekinės gamybos sąlygų išraiška. Todėl vertės sąvokoje užuomazgine forma yra ne tik pinigai, bet ir visos labiau išsivysčiusios prekinės gamybos ir prekių mainų formos. Ta aplinkybė, kad vertė yra privatiniuose produktuose esančio visuomeninio darbo išraiška, jau slepia savyje kiekybinio skirtumo tarp visuomeninio darbo ir tame pačiame produkte esančio privatinio darbo galimybę. Vadinasi, jei koks nors privatinis gamintojas ir toliau gamina senuoju būdu, kai visuomeninis gamybos būdas pažengė į priekį, tai šis skirtumas darosi jam ypač juntamas. Tas pat įvyksta, kai kurios nors rūšies prekių privatinių gamintojų visuma gamina tokį prekių kiekį, kuris prašoka visuomenės pareikalavimą. Toje aplinkybėje, kad kiekvienos prekės vertė išreiškiama tik kitos prekės verte ir tik mainuose į ja gali būti realizuota, slypi galimybė, kad mainai iš viso neįvyks arba kad per mainus nebus realizuota tikroji vertė. Pagaliau, kai rinkoje pasirodo specifinė prekė — darbo jėga, tai jos vertę, kaip ir kiekvienos kitos prekės vertę, nustato jai pagaminti visuomeniškai būtinas darbo laikas. Jau dėl to produktų vertės formoje yra užuomazgoje visa kapitalistinė gamybos forma, priešingumas tarp kapitalistų ir samdomųjų darbininkų, pramoninė rezervinė armija, krizės. Norėti panaikinti kapitalistinę gamybos formą nustatant „tikrąją vertę“ yra tas pat, kaip ir siekti katalikybės panaikinimo išrenkant „tikrąjį“ popiežių arba mėginti sukurti visuomenę, kurioje gamintojai pagaliau viešpataus savo produktui, nuosekliai įgyvendinant ekonominę kategoriją, kuri kuo pilniausiai išreiškia tą faktą, kad gamintojai yra pavergti jų pačių produkto.
Jei prekes gaminanti visuomenė išvystė vertės formą, būdingą prekėms, kaip tokioms, į pinigų formą, tai iškyla aikštėn dar ir kitos, tuo tarpu vertėje slypinčios, užuomazgos. Artimiausias ir esmingiausias rezultatas yra tas, kad prekinė forma įgauna visaapimantį pobūdį. Net tiems daiktams, kurie anksčiau buvo gaminami tiesioginiam savo vartojimui, pinigai primeta prekinę formą, įtraukia juos į mainus. Kartu prekinė forma ir pinigai prasiskverbia į vidinį ūkinį gyvenimą bendruomenių, visuomeninio ryšio sujungtų betarpiškai gamybos tikslams; jie ardo vieną po kito bendruomeninius ryšius ir skaldo bendruomenę į daugybę atskirų privatinių gamintojų. Iš pradžių pinigai, kaip tai galima stebėti Indijoje, bendruomeninį žemės dirbimą pakeičia individualiniu; vėliau jie, galutinai padalydami ariamąją žemę, suardo bendrąją žemės nuosavybę, kuri dar reiškėsi laikas nuo laiko pasikartojančiais perdalijimais (reiškinys, pastebimas, pavyzdžiui, vadinamosiose Gehöferschaften [6] Mozelio krašte ir jau pradedantis reikštis taip pat ir rusų bendruomenėje); pagaliau pinigai veda prie tokio pat dar likusių bendruomeninių miškų bei ganyklų padalijimo. Kad ir kokios kitos priežastys, glūdinčios gamybos vystymesi, dalyvautų šiame procese, pinigai vis dėlto lieka galingiausias jų poveikio bendruomeninei buičiai įrankis. Ir su tokiu pat gamtiniu būtinumu, priešingai visiems „įstatymams ir administracinėms normoms“, pinigai turėtų sugriauti Diuringo ūkinę komuną, jeigu ji kada nors būtų įgyvendinta.
Mes jau aukščiau esame matę („Politinė ekonomija“. VI skirsnis), kad kalbėti apie darbo vertę — reiškia pačiam sau prieštarauti. Kadangi darbas, esant tam tikriems visuomeniniams santykiams, gamina ne tik produktus, bet ir vertes, o šios vertės yra matuojamos darbu, tai darbas taip pat mažai gali turėti ypatingą vertę, kaip sunkumas, kaip toks, gali turėti ypatingą svorį arba šiluma — ypatingą temperatūrą. Tačiau kiekvienam besipainiojančiam socialiniais klausimais ir filosofuojančiam apie „tikrąją vertę“ žmogui būdinga tvirtinti, kad šiuolaikinėje visuomenėje darbininkas gaunąs nepilną savo darbo „vertę“ ir kad socializmas turįs šią padėtį pašalinti. Tam, žinoma, pirmiausia reikėtų nustatyti, kas yra darbo vertė; ir pastaroji surandama, mėginant darbą matuoti ne jo adekvatiniu matu — laiku, bet jo produktu. Darbininkas turi gauti „visą savo darbo produktą“. Ne tik darbo produktas, bet ir pats darbas turi būti betarpiškai mainomas į produktą: darbo valanda — į kitos darbo valandos produktą. Bet kaip tik čia ir iškyla „rimta“ kliūtis. Išeina, kad paskirstomas visas produktas. Svarbiausioji progresyvi visuomenės funkcija — kaupimas — iš visuomenės atimama ir perduodama į atskirų asmenų rankas, jų nuožiūrai. Atskiri asmenys su savo „pajamomis“ gali daryti viską, kas jiems patinka, o visuomenė, geriausiu atveju, lieka tokia pat turtinga arba beturtė, kokia ji ir anksčiau yra buvusi. Išeina, kad praeityje sukauptos gamybos priemonės buvo centralizuotos visuomenės rankose tik tam, kad visos ateityje sukauptos gamybos priemonės vėl būtų suskaidytos atskirų asmenų rankose. Taip ši teorija sudaužo į šipulius savo pačios prielaidas ir prieina gryną absurdą.
Gyvas darbas — veikianti darbo jėga — turi būti mainomas į darbo produktą. Tuo atveju jis yra prekė, lygiai kaip ir tas produktas, į kurį jis turi būti mainomas. O jei taip, tai šios darbo jėgos vertę apsprendžia visai ne jos produktas, bet joje įkūnytas visuomeninis darbas, — vadinasi, pagal šiuolaikinį darbo užmokesčio dėsnį.
Tačiau kaip tik to, sakoma mums, ir neturėtų būti. Gyvas darbas — darbo jėga — turi būti mainomas į visą jo produktą. Tai reiškia, kad darbas turi būti mainomas ne pagal savo vertę, o pagal savo vartojamąją vertę; išeina, kad vertės dėsnis galioja visoms kitoms prekėms, bet darbo jėgos atžvilgiu jis turi būti panaikintas. Tokia yra toji pati save naikinanti painiava, kuri slypi „darbo vertės“ teorijoje.
„Darbo mainai į darbą pagal vienodo vertinimo principą“, kiek šis posakis iš viso turi prasmę, reiškia, kad lygių visuomeninio darbo kiekių produktai mainomi vienas į kitą. Šis vertės dėsnis yra kaip tik prekinės gamybos, vadinasi, taip pat ir aukščiausios jos formos — kapitalistinės gamybos — pagrindinis dėsnis. Jis skinasi sau kelią šiuolaikinėje visuomenėje tokiu būdu, kokiu tik ir gali skintis sau kelią ekonominiai dėsniai privatinių gamintojų visuomenėje, t. y. kaip aklai veikiantis gamtos dėsnis, kuris glūdi pačiuose daiktuose ir santykiuose ir kuris nepriklauso nuo gamintojų valios ir siekimų. Darydamas šį dėsnį pagrindiniu savo ūkinės komunos dėsniu ir reikalaudamas, kad ji tą dėsnį visiškai sąmoningai vykdytų, p. Diuringas pagrindinį šiuolaikinės visuomenės dėsnį daro pagrindiniu savo fantastinės visuomenės dėsniu. Jis nori palikti šiuolaikinę visuomenę, bet be jos neigiamų pusių. Jis laikosi to paties pagrindo, kaip ir Prudonas. Kaip ir Prudonas, jis nori pašalinti neigiamas puses, kilusias dėl prekinės gamybos išsivystymo į kapitalistinę gamybą, iškeldamas prieš jas tą patį pagrindinį prekinės gamybos dėsnį, kurio veikimas šias neigiamas puses kaip tik ir sukėlė. Kaip ir Prudonas, jis nori tikrąsias vertės dėsnio pasekmes panaikinti fantastinėmis.
Tačiau kad ir kaip išdidžiai išjotų mūsų keliaujantis riteris, šiuolaikinis Don Kichotas, pasibalnojęs savo taurųjį Rosinantą — „universalinį teisingumo principą“, — leisdamasis į žygį su savo šauniuoju Sančo Pansa, Abrahamu Ensu [7], Mambrino šalmui — „darbo vertei“ — užkariauti, mes vis dėlto gerokai prisibijome, kad namo jis neparsiveš nieko kito, išskyrus išgarsėjusį seną skutimosi dubenį.
(1) Truck system Anglijoje vadinama gerai žinoma taip pat ir Vokietijoje sistema, kuriai esant fabrikantai patys yra parduotuvių savininkai ir verčia savo darbininkus pirkti tose parduotuvėse jiems reikalingas prekes.
[2] Žr. „Kapitalas“, 1 t., Vilnius, 1957, 90 psl., 50 pastaba.
[3] — nekvepia (t.y. pinigai nekvepia).
(4) Tarp kita ko pastebėsime, kad p. Diuringui visiškai nėra žinomas vaidmuo, kurį vaidina darbo markės Oueno komunistinėje visuomenėje. Apie šias markes jis žino —iš Sarganto knygos — tik tiek, kiek jos figūruoja natūraliai nepavykusiose Labour Exchange Bazars [darbo mainų prekyvietėse.], tuose mėginimuose su betarpiškų darbo mainų pagalba pereiti iš esamosios visuomenės į komunistinę visuomenę.
(5) Kad, sudarant gamybos planą, paminėtas naudingo efekto ir įdėto darbo sugretinimas yra viskas, kas komunistinėje visuomenėje lieka iš politinėje ekonomijoje vartojamos vertės sąvokos, aš esu sakęs dar 1844 metais („Vokiečių—Prancūzų Metraštis“, 95 psl.). [Žr. „Politinės ekonomijos kritikos apybraižos“, K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, I t., Maskva, 1955.] Bet pagrįsti šį teiginį moksliškai, kaip žinoma, įgalino tik Markso „Kapitalas“.
[6] — kieminės bendruomenės.
[7] Abrahamas Ensas — prieš Marksą ir Engelsą nukreipto paskvilio (1877 m.) autorius.