Friedrich Engels
Anti-Diuringas: trečiasis skyrius
Paskutiniuose dviejuose skirsniuose mes beveik išsamiai išnagrinėjome p. Diuringo „naujos socialitarinės organizacijos“ ekonominį turinį. Prie to reikėtų dar pridurti nebent tai, kad „universalinis istorinio akiračio platumas“ anaiptol nekliudo p. Diuringui rūpintis savo specialiais interesais, net neskaitant mums jau žinomo nedidelio papildomo vartojimo. Kadangi senasis darbo pasidalijimas socialitete pasilieka ir toliau, tai ūkinei komunai, be architektų ir karutininkų, teks turėti reikalą ir su profesiniais literatais, ir čia kyla klausimas, kaip tokiu atveju pasielgti su autorine teise. Šis klausimas p. Diuringui rūpi daugiau, negu bet kuris kitas. Visur skaitytojui įkyriai metasi į akis autorinė teisė, — pavyzdžiui, kalbant apie Luji Blaną ir Prudoną; paskui per ištisus devynis „Kurso“ puslapius seka smulkiausi samprotavimai apie tą teisę. Pagaliau ši teisė paslaptinga „atlyginimo už darbą“ forma, — nė vienu žodžiu neužsimenant apie tai, ar bus nedidelis papildomas vartojimas, ar nebus, — laimingai pasiekia ramųjį socialiteto uostą. Skirsnis apie blusų padėtį natūralinėje visuomenės sistemoje būtų lygiai tiek pat savo vietoje, ir bent nebūtų toks nuobodus.
Dėl ateities valstybės santvarkos „filosofija“ duoda smulkių nurodymų. Šiuo klausimu Ruso, nors ir „vienintelis žymus“ p. Diuringo „pirmtakas“, vis dėlto nepakankamai giliai padėjo pamatus; jo gilesnis pasekėjas iš pagrindų atitaiso šį trūkumą, uoliai atskiesdamas Ruso vandeniu ir pripildamas čia tokio pat skysto srėbalo iš hegelinės teisės filosofijos atmatų. „Individo suverenitetas“ sudaro Diuringo ateities valstybės pagrindą; jo daugiau nebeslėgs daugumos viešpatavimas, priešingai, tik dabar jis iš tikrųjų pasieks savo apogėjų. Kaip tai įvyks? Labai paprastai. „Jei tarsime, kad kiekvienas su kiekvienu yra susitaręs visomis kryptimis ir jei šių susitarimų uždavinys yra tarpusavio pagalba prieš neteisingas skriaudas, — tai čia tik sustiprinama toji jėga, kuri yra reikalinga teisei palaikyti, ir jokia teisė daugiau jau nebeišvedama iš to, kad masė yra stipresnė už atskirą asmenybę arba dauguma — už mažumą“. Štai kaip lengvai gyvoji tikrovės filosofijos fokusų jėga apeina rimčiausias kliūtis, ir jei skaitytojas pasakys, kad jis nuo to nepasidarė nė kiek gudresnis, tai p. Diuringas jam atsakys, kad negalima taip lengvai žiūrėti į reikalą, nes „mažiausia kolektyvinės valios vaidmens supratimo klaida vestų į individo suvereniteto panaikinimą, o šis suverenitetas kaip tik ir yra tai, kas (!) sudaro pagrindą tikrosioms teisėms išvesti“. Ponas Diuringas, besityčiodamas iš savo publikos, elgiasi su ja kaip tik taip, kaip ji to yra nusipelniusi. Jis net galėtų dar mažiau su ja skaitytis: studiozai, nagrinėjantieji tikrovės filosofijos kursą, tikriausiai to nepastebėtų.
Individo suverenitetą iš esmės sudaro tai, kad „atskiras asmuo absoliučiu būdu yra pajungtas valstybės prievartai“, bet ši prievarta pateisinama tik tiek, kiek ji „iš tikrųjų tarnauja natūraliniam teisingumui“. Šiam tikslui tarnaus „įstatymų leidyba ir teisminė valdžia“, kuri betgi „turi likti viso kolektyvo rankose“, o paskiau — gynybinė sąjunga, pasireiškianti „kariuomenės arba kurio nors vykdomojo organo, skirto vidaus saugumui užtikrinti, bendradarbiavimu“, vadinasi, bus ir armija, ir policija, ir žandarai. Ponas Diuringas jau ne kartą pasirodė esąs šaunus prūsas; čia jis iš tikrųjų įrodė savo giminystę su tuo pavyzdingu prūsu, kuris, šviesaus atminimo ministro fon Rochovo žodžiais betariant, „nešioja savo žandarą krūtinėje“. Bet ši ateities žandarmerija nėra tokia pavojinga, kaip dabartiniai policininkai. Ką ji bedarytų su suvereniniu individu, pastarajam visuomet liks viena paguoda: „teisingumas arba neteisingumas, kurį jis, priklausomai nuo aplinkybių, sutiks iš laisvosios visuomenės pusės, niekuomet negali būti blogesnis už tai, ką atneštų natūralusis būvis!“ Ir po to, privertęs mus dar kartą susidurti su jo neišvengiama autorine teise, p. Diuringas užtikrina mus, kad jo ateities pasaulyje egzistuos, „savaime suprantama, visiškai laisva ir visiems prieinama advokatūra“. „Dabar išgalvota laisvoji visuomenė“ darosi vis įvairesnė. Architektai, karutininkai, literatai, žandarai, o čia dar ir advokatai! Ši „solidi ir kritinė minties viešpatija“ kaip lašas į lašą panaši į įvairių religijų dangaus viešpatijas, kur tikintysis visuomet vėl randa dar malonesne jam forma visa tai, kas saldino jo žemiškąjį gyvenimą. O juk p. Diuringas priklauso tokiai valstybei, kurioje „kiekvienas gali savaip siekti išganymo“. Ko gi mums dar benorėti?
Ko mes norėtume, — tai tuo tarpu nesvarbu. Svarbu yra tai, ko nori p. Diuringas. O jis nuo Fridricho II skiriasi tuo, kad Diuringo ateities valstybėje anaiptol ne kiekvienas gali savaip siekti išganymo. Šios ateities valstybės konstitucijoje sakoma: „Laisvojoje visuomenėje neturi būti jokio kulto, nes kiekvienas jos narys stovi aukščiau pirmykštės vaikiškos pažiūros, kad už gamtos ar aukščiau jos esančios būtybės, kurias galima paveikti aukomis ar maldomis“, „Todėl teisingai suprasta socialitarinė sistema privalo... panaikinti visus dvasinių kerų aksesuarus ir tuo pačiu visus esminius kulto elementus“. Religija yra draudžiama.
Bet juk kiekviena religija yra ne kas kita, kaip fantastinis atspindys žmonių galvose tų išorinių jėgų, kurios viešpatauja jiems kasdieniniame jų gyvenime, — atspindys, kuriame žemiškosios jėgos įgauna nežemiškųjų formą. Istorijos pradžioje šio atspindžio objektai yra visų pirma gamtos jėgos, kurios įvairių tautų tarpe, tolesnės evoliucijos eigoje, įgauna įvairiausias ir margiausias suasmeninimo formas. Šį pirminį procesą lyginamoji mitologija ištyrė — bent indoeuropiečių tautose — iki pirmo jo pasireiškimo indų vedose, o paskesniame savo išsivystyme jis smulkiai ištirtas indų, persų, graikų, romėnų, germanų tarpe ir, kiek yra medžiagos, taip pat keltų, lietuvių ir slavų tarpe. Bet netrukus greta gamtos jėgų pasireiškia taip pat ir visuomeninės jėgos, kurios yra nukreiptos prieš žmogų, būdamos tokios pat jam svetimos ir pradžioje tokios pat nesuprantamos, kaip ir gamtos jėgos, ir kaip pastarosios viešpatauja jam su tokiu pat tariamu gamtiniu būtinumu. Fantastiniai vaizdai, kuriuose pradžioje atsispindėjo tik paslaptingos gamtos jėgos, dabar įgauna taip pat ir visuomeninius atributus ir darosi istorinių jėgų atstovais (1). Kitoje, tolesnėje vystymosi pakopoje visa daugybes dievų gamtinių ir visuomeninių atributų visuma perkeliama į vieną visagalį dievą, kuris savo ruožtu yra tik abstraktaus žmogaus atspindys. Taip atsirado monoteizmas, kuris istoriniu požiūriu buvo paskutinis vėlesnės epochos vulgariosios graikų filosofijos produktas ir kuris įsikūnijo išimtinai nacionaliniame žydų dievuje Jahvėje. Šia patogia, parankia ir prie visko prisitaikančia forma religija gali toliau egzistuoti kaip betarpiška, t. y. emocinė žmonių pažiūra į viešpataujančias jiems svetimas jėgas, gamtines ir visuomenines, kol žmonės yra tų jėgų valdžioje. Bet mes jau ne kartą esame matę, kad šiuolaikinėje buržuazinėje visuomenėje žmonėms viešpatauja, kaip kažkokia svetima jėga, jų pačių sukurti ekonominiai santykiai, jų pačių pagamintos gamybos priemonės. Vadinasi, faktiškas religijos, kaip ideologinio atspindžio proceso, pagrindas tebeegzistuoja toliau, o kartu su šiuo pagrindu tebeegzistuoja ir jo atspindys religijoje. Jei buržuazinė politinė ekonomija ir duoda šiokį tokį supratimą apie šio svetimų jėgų viešpatavimo priežastinį ryšį, tai dėl to reikalas nė kiek nesikeičia. Buržuazinė politinė ekonomija neįstengia nei užkirsti kelio krizėms aplamai, nei apsaugoti atskiro kapitalisto nuo nuostolių, nuo beviltiškų skolų ir bankroto, nei išgelbėti atskiro darbininko nuo nedarbo ir skurdo. Lig šiol dar yra vartojamas priežodis: žmogus mano, o dievas (t. y. žmogui svetimų kapitalistinio gamybos būdo jėgų viešpatavimas) nulemia. Vien tik pažinimo, nors jis siektų toliau ir giliau už buržuazinės politinės ekonomijos pažinimą, nepakanka visuomeninėms jėgoms pajungti visuomenės viešpatavimui. Tam visų pirma yra būtinas visuomeninis veiksmas. Ir kai šis veiksmas bus atliktas, kai visuomenė, paėmusi savo valdžion visas gamybos priemones ir planingai jas panaudodama, išlaisvins tuo būdu save ir visus savo narius iš vergovės, kurioje juos lig šiol tebelaiko jų pačių pagamintos, bet prieš juos nukreiptos, kaip neįveikiama išorinė jėga, gamybos priemonės, vadinasi, kai žmogus ne tik manys, bet ir lems, — tik tuomet išnyks paskutinė svetima jėga, kuri lig šiol dar atsispindi religijoje, o kartu su ja išnyks ir pats religinis atspindys, išnyks dėl tos paprastos priežasties, kad tuomet jau nebebus ko atspindėti.
Bet p. Diuringas nėra linkęs laukti, kol religija numirs šia savo natūralia mirtimi. Jis elgiasi nuodugniau. Jis pralenkė patį Bismarką: jis dekretuoja dar griežtesnius gegužės įstatymus ne tik prieš katalikybę, bet ir prieš kiekvieną religiją aplamai; jis siundo savo ateities žandarus prieš religiją, tuo padėdamas jai apsivainikuoti kankinio aureole ir tuo pačiu pailginti savo egzistavimą. Kur mes bepažvelgtume, — visur specifiškai prūsiškasis socializmas.
Po to, kai p. Diuringas su tokiu pasisekimu panaikino religiją, „žmogus, besiremiantis tik pats savimi bei gamta ir subrendęs iki savo kolektyvinių jėgų supratimo, gali drąsiai žengti pirmyn visais tais keliais, kuriuos jam atveria įvykių raida ir jo paties esmė“. Tad pažvelkime dėl įvairumo į tą „įvykių raidą“, kuria sekdamas, savimi besiremiantis žmogus gali, p. Diuringui vadovaujant, drąsiai žengti pirmyn.
Pirmasis momentas įvykių raidoje, kurio dėka žmogus tampa atrama pats sau, tai — jo gimimas. Paskiau, per savo natūralios nepilnametystės laiką, jis lieka „natūralios vaikų auklėtojos“, t. y. motinos, globoje. „Šis laikotarpis gali tęstis, kaip senojoje romėnų teisėje, iki subrendimo, t. y. maždaug iki 14 metų amžiaus“. Tik tais atvejais, kai neišauklėti vyresnio amžiaus berniukai nepakankamai gerbia motinos autoritetą, tėvo įsikišimas, o ypač visuomeninės auklėjamosios priemonės turi šį trūkumą pašalinti. Subrendęs, vaikas patenka į „natūralią tėvo globą“, jei tik tėvas yra ir jei „tėvystė nėra ginčijama“; priešingu atveju bendruomenė skiria globėją.
Kaip p. Diuringas anksčiau įsivaizdavo, kad kapitalistinį gamybos būdą galima pakeisti visuomeniniu, nepertvarkant pačios gamybos, — lygiai taip pat jis dabar vaizduojasi, kad galima atplėšti šiuolaikinę buržuazinę šeimą nuo viso jos ekonominio pagrindo, kartu su tuo iš pagrindų nepakeičiant šeimos formos. Ši forma jam atrodo tokia nekintama, kad jis net „senąją romėnų teisę“, nors ir truputį „sutaurintu“ pavidalu, daro privalomą šeiminiams santykiams visiems laikams, vaizduodamasis šeimą tik kaip „palikimą paliekantį“, t. y. kaip nuosavybę turintį vienetą. Šiuo klausimu utopistai stovi kur kas aukščiau už p. Diuringą. Kartu su laisvų visuomeninių ryšių nustatymu ir privatinio namų darbo pavertimu visuomenine industrija, jiems betarpiškai egzistuoja taip pat ir jaunuomenės auklėjimo suvisuomeninimas, o drauge su tuo ir tikrai laisvi šeimos narių tarpusavio santykiai. Toliau, jau Marksas nustatė („Kapitalas“, 515 ir sek. psl.), kad „stambioji pramonė, skirdama lemiamą vaidmenį visuomeniškai organizuotame gamybos procese, už namų židinio sferos, moterims, abiejų lyčių paaugliams ir vaikams, sukuria naują ekonominį pagrindą aukštesnei šeimos ir santykių tarp abiejų lyčių formai“ [2].
„Kiekvienas socialreformatorinis fantazierius, — sako p. Diuringas, — žinoma, turi paruošęs jo naują socialinį gyvenimą atitinkančią pedagogiką“. Šiuo požiūriu pats p. Diuringas yra „tikra pabaisa“ socialreformatorinių fantazierių tarpe. Ateities mokyklai jis skiria bent tiek pat dėmesio, kiek ir autorinei teisei, o tai vis dėlto šį tą reiškia. Jis turi galutinai paruoštą mokyklų ir universitetų planą ne tik visai „artimiausiajai ateičiai“, bet ir pereinamajam laikotarpiui. Apsiribosime betgi tuo, kas yra numatoma duoti abiejų lyčių jaunuomenei galutiniame paskutinės instancijos socialitete.
Bendroji liaudies mokykla duoda savo mokiniams „viską, kas savaime ir iš principo gali žmogų patraukti“, vadinasi, ypač — „visų pasaulio ir gyvenimo supratimą liečiančių mokslų pagrindus ir svarbiausius jų laimėjimus“. Ten visų pirma bus mokoma matematikos, ir būtent taip, kad bus „pilnai išeitas“ visų principinių sąvokų ir metodų ratas, nuo paprasto skaičiavimo ir sudėties iki integralinio skaičiavimo. Bet tai nereiškia, kad šioje mokykloje iš tikrųjų bus diferencijuojama ir integruojama. Visai priešingai: ten bus dėstomi visiškai nauji ištisai paimtos matematikos elementai, turintieji savyje tiek paprastosios elementarinės, tiek ir aukštosios matematikos užuomazgą. Nors p. Diuringas ir tikina, kad šios ateities mokyklos „vadovėlių turinys“ „schematiškai, savo bendrais bruožais, jau yra išryškėjęs jo akyse“, vis dėlto jam lig šiol, deja, nepavyko atrasti tuos „ištisai paimtos matematikos elementus“, o to, ko jis nesugeba padaryti, „tenka iš tikrųjų laukti tik iš laisvų ir išaugusių naujosios visuomeninės santvarkos jėgų“. Bet jei ateities matematikos vaisiai yra dar pernelyg žali, užtat ateities astronomija, mechanika ir fizika nebekelia sunkumų, sudarydamos „viso mokyklinio lavinimo branduolį“, tuo tarpu kai „botanika ir zoologija, kurios, nepaisant visų savo teorijų, vis dar tebėra daugiausia aprašomojo pobūdžio, veikiau“ tarnaus „lengviems, įdomiems pokalbiams“. Taip sakoma „Filosofijos kurse“, 417 psl. Ponas Diuringas iki šios dienos težino daugiausia aprašomąją botaniką ir zoologiją. Visa organinė morfologija, apimanti organinio pasaulio lyginamąją anatomiją, embriologiją ir paleontologiją, jam nėra žinoma net iš pavadinimo. Tuo tarpu, kai už jo pečių biologijos srityje beveik dešimtimis atsiranda visiškai nauji mokslai, jo vaikiška širdis vis dar semiasi „aukšto laipsnio šiuolaikinius gamtamokslinio mąstymo būdo sudėtinius elementus“ iš Rafo „Gamtos istorijos vaikams“ ir šią organinio pasaulio konstituciją dovanoja taip pat visai „artimiausiajai ateičiai“. Chemiją jis, senu savo papratimu, ir čia visiškai pamiršta.
Kai dėl estetinės auklėjimo pusės, tai šioje srityje p. Diuringas ketina sukurti viską iš naujo. Visa ligšiolinė poezija tam netinkanti. Ten, kur yra uždrausta bet kokia religija, — ten, savaime suprantama, mokykloje negalįs būti pakenčiamas ankstesniems poetams įprastas „mitologinis ir kitoks religinis jovalas“. Taip pat smerktinas esąs „poetinis misticizmas, į kurį, pavyzdžiui, buvo labai linkęs Gėtė“. Tuo būdu p. Diuringui teks pačiam duoti mums tuos poezijos šedevrus, kurie atitinka „aukštesniuosius su protu sutaikintos fantazijos reikalavimus“, ir atvaizduoti tą tikrąjį idealą, kuris „reiškia pasaulio tobulybę“. Tegul jis nedelsia. Ūkinė komuna galės užkariauti pasaulį tik tuo atveju, jeigu ji leisis į žygį su protu sutaikinto aleksandrinio eiliavimo skubinu žingsniu.
Filologija augančio ateities piliečio per daug nekamuos. „Negyvosios kalbos visiškai atkris... o gyvųjų svetimų kalbų mokymas liks... antraeilis dalykas“. Tik ten, kur tautų santykiai reiškiasi pačių liaudies masių kilnojimusi, svetimos kalbos turėsiančios būti, pagal reikalą, padarytos kiekvienam lengvai prieinamos. „Tikrai lavinančio kalbų studijavimo“ tikslams turinti tarnauti savotiška visuotinė gramatika, paremta, be to, „gimtosios kalbos medžiaga ir forma“. Nacionalinis šiuolaikinio žmogaus ribotumas p. Diuringui vis dar tebėra perdaug kosmopolitiškas. Jis nori panaikinti ir tuos du svertus, kurie šiuolaikinėje santvarkoje suteikia nors šiokią tokią galimybe pakilti aukščiau riboto nacionalinio požiūrio, — jis nori panaikinti senųjų kalbų mokėjimą, atskleidžiantį įvairių tautybių žmonėms, bent tiems iš jų, kurie išėjo klasikinį mokslą, bendrą, platesnį akiratį. Kartu jis nori panaikinti taip pat ir mokėjimą naujųjų kalbų, su kurių pagalba įvairių nacijų žmonės gali vienas kitą suprasti ir susipažinti su tuo, kas įvyksta už jų valstybės sienų. Užtat gimtosios kalbos gramatika turi būti kuo uoliausiai iškalta. Bet aišku, kad „gimtosios kalbos medžiaga ir forma“ darosi suprantamos tik tuomet, kai ištiriamas jos atsiradimas ir laipsniškas išsivystymas, o tai neįmanoma, nesusipažinus, pirma, su jos pačios išnykusiomis formomis ir, antra, su giminingomis gyvosiomis ir negyvosiomis kalbomis. Tuo būdu mes vėl patenkame į uždraustą sritį. Bet jei p. Diuringas išbraukia iš savo mokymo plano visą šiuolaikinę istorinę gramatiką, tai kalbų mokymui jam belieka tik senoviška, pagal senosios klasikinės filologijos stilių sulipdyta techninė gramatika su visa jos kazuistika ir savivale, kurias sąlygoja istorinio pagrindo nebuvimas. Neapykanta senajai filologijai priveda jį prie to, kad blogiausią tos filologijos produktą jis daro „tikrai lavinančio kalbų studijavimo centriniu punktu“. Aišku, kad mes čia turime reikalą su filologu, kuris niekuomet nieko nėra girdėjęs apie istorinę kalbotyrą, taip plačiai ir sėkmingai išsivysčiusią per paskutinius 60 metų, — ir todėl p. Diuringas ieško kalbotyros „aukšto laipsnio šiuolaikinių sudėtinių elementų“ ne Bopo, Grimo ir Dico veikaluose, bet šviesaus atminimo Heizės ir Bekerio teorijose.
Tačiau ir po viso to jaunasis ateities pilietis dar toli gražu „nesiremia pats savimi“. Tam tikslui reikia padėti gilesnį pamatą, „įsisavinant paskutinius filosofinius pagrindus“. „Bet toks gilinimasis... nesudaro milžiniško uždavinio“ — nuo to laiko, kai p. Diuringas šioje srityje praskynė platų kelią. Iš tikrųjų, „negausius griežto mokslo teiginius, kuriais gali pasigirti visuotinė būties schematika, apvalius nuo klaidingų scholastinių vingių ir pasiryžus visur palikti galioti tik“ p. Diuringo „patvirtintą tikrovę“, elementarinė filosofija pasidarys visiškai prieinama ir ateities jaunuomenei. „Prisiminkime tuos labai paprastus būdus, kuriais mes suteikėme begalybės sąvokoms ir jų kritikai lig šiol neregėtą reikšmę“, — ir tuomet „visiškai nesuprantama, kodėl erdvės ir laiko universalaus supratimo elementai, taip paprastai sukonstruoti dabartinio pagilinimo bei užaštrinimo dėka, negalėtų pagaliau pereiti į parengiamųjų žinių kategoriją... iki šaknų prasiskverbiančios“ p. Diuringo „idėjos universalinėje lavinamojoje naujosios visuomenės sistematikoje neturi vaidinti antraeilio vaidmens“. Priešingai, sau pačiam lygus materijos būvis ir suskaičiuotoji begalybė turi „ne tik pastatyti žmogų ant kojų, bet ir priversti jį savo jėgomis suprasti, kad vadinamasis absoliutas yra po jo kojomis“.
Ateities liaudies mokykla, kaip mato skaitytojas, iš esmės yra ne kas kita, kaip truputį „sutaurinta“ prūsiškoji gimnazija. Šioje mokykloje graikų ir lotynų kalbos pakeistos kiek didesniu grynosios ir pritaikomosios matematikos kiekiu, ypač tikrovės filosofijos elementais, o vokiečių kalbos dėstymas vėl nusmukdytas iki šviesaus atminimo Bekerio, kitais žodžiais tariant — maždaug iki pradžios mokyklos lygio. Iš tikrųjų, „visiškai nesuprantama“, kodėl p. Diuringo „žinios“, kurios, kaip mes parodėme, visose jo paliestose srityse buvo labai mokiniško pobūdžio, arba, geriau pasakius, kodėl tai, kas aplamai liko iš jų po preliminarinio pagrindinio „valymo“, negalėtų pagaliau ištisai ir pilnutinai „pereiti į parengiamųjų žinių kategoriją“, juo labiau kad p. Diuringo žinios aukščiau šio lygio niekuomet ir nebuvo pakilusios. Žinoma, p. Diuringas viena ausimi yra girdėjęs, kad socialistinėje visuomenėje darbas ir auklėjimas bus sujungti ir tuo būdu priaugančioms kartoms bus užtikrintas įvairiapusiškas techninis lavinimas, o taip pat praktinis pamatas moksliniam auklėjimui; jis šį teiginį jam įprastu būdu ir pritaiko socialitetui. Bet kadangi, kaip mes esame matę, senasis darbo pasidalijimas esminiais bruožais ramiai paliekamas toliau Diuringo ateities gamyboje, tai iš šio techninio mokyklinio lavinimo atimamas bet koks paskesnis praktinis pritaikymas, atimama bet kokia jo reikšmė pačiai gamybai, — techninis lavinimas siekia vien tik mokyklinio tikslo: jis turi pakeisti gimnastiką, apie kurią mūsų radikalusis novatorius nė girdėti nenori. Štai kodėl p. Diuringas ir gali mums pateikti apie tai vos vieną kitą banalią frazę, kaip kad ši: „jaunuoliai, kaip ir seniai, privalo dirbti rimta šio žodžio prasme“. Tikrai pasigailėjimo vertą įspūdį daro šie bejėgiai ir tušti plepalai, kai juos lygini su ta „Kapitalo“ vieta (508—515 psl.) [3], kur Marksas išvysto teiginį, kad „iš fabrikinės sistemos, kaip galima detaliai nustatyti iš Roberto Oueno raštų, atsirado užuomazga ateities auklėjimo, kai visiems vaikams, pasiekusiems tam tikrą amžių, gamybinis darbas bus jungiamas su mokymu ir gimnastika ne tik kaip viena iš priemonių visuomeninei gamybai padidinti, bet ir kaip vienintelė priemonė visapusiškai išsilavinusiems žmonėms išugdyti“.
Paliksime nuošalyje ateities universitetą, kuriame tikrovės filosofija sudarys viso mokslo branduolį ir kur greta medicinos fakulteto klestės taip pat ir teisės fakultetas; paliksime nuošalyje ir „specialiąsias mokslo įstaigas“, apie kurias mes tiek tesužinome, kad jos yra skiriamos tik „vienam kitam dalykui studijuoti“. Tarkime, kad jaunas ateities pilietis, baigęs visus mokyklinius kursus, pagaliau tiek sugebės „remtis pats savimi“, jog galės ieškoti sau žmonos. Kokią įvykių raidą atskleidžia čia jam p. Diuringas?
„Turint galvoje dauginimosi reikšmę savybių sutvirtinimui, išnaikinimui bei sumaišymui ir net jų kūrybiniam vystymuisi, paskutinių žmogiško arba nežmogiško šaknų žymia dalimi reikia ieškoti lytiniame bendravime ir atrankoje, o be to dar rūpinimesi užtikrinti arba užkirsti kelią tam tikram gimimų rezultatui. Smerkti šioje srityje viešpataujantį laukinumą ir bukaprotiškumą praktiškai tenka palikti vėlesnei epochai. Tačiau net ir dabar, kai žmones slegia visokie prietarai, galima jiems išaiškinti, kad gamtai arba žmonių apdairumui pavykusi arba nepavykusi naujagimių kokybė yra kur kas svarbesnė, negu jų gausumas. Tiesa, apsigimėliai būdavo naikinami visais laikais ir esant bet kokiai teisinei tvarkai, bet laiptai nuo normalios būtybės iki nebepanašaus į žmogų apsigimėlio turi daug pakopų... Jeigu imamasi priemonių, kad negalėtų gimti žmogus, kuris pasirodytų esąs blogas padaras, tai šis faktas, aišku, yra naudingas“. Lygiai taip pat kitoje vietoje sakoma: „Filosofiškai galvojant, be vargo galima suprasti dar negimusio pasaulio teisę į kiek galint geresnę kompoziciją... Prasidėjimas ir, šiaip ar taip, gimimas teikia progą taikyti šiuo atžvilgiu įspėjamąsias priemones, o kraštutiniu atveju — taip pat daryti atranką“. Ir toliau: „Graikų menas, idealizuotai vaizduojantis žmogų marmure, negalės išlaikyti savo ankstesnės istorinės reikšmės, kai žmonės imsis mažiau meniško ir todėl milijonų gyvybių likimui daug svarbesnio uždavinio — patobulinti žmogaus kūrimą iš kūno ir kraujo. Ši meno rūšis nėra paprastas akmens apipavidalinimas, ir jo estetikos nesudaro negyvų formų stebėjimas“ ir t. t.
Mūsų jaunasis ateities pilietis nukrinta iš debesų. Kad santuoka nėra paprastas akmens apipavidalinimo menas, kad ji nėra negyvų formų stebėjimas, tai jis, aišku, žinojo ir be p. Diuringo; bet juk pastarasis jam žadėjo, kad jis galėsiąs laisvai žygiuoti visais keliais, kuriuos atskleidžia jam įvykių raida ir jo paties esmė, kad rastų atjaučiančią moterišką širdį kartu su priklausančiu jai kūnu. „Jokiu būdu“, — griausmingai atsako jam „gilesnė ir griežtesnė moralė“. Visų pirma svarbu yra nusikratyti laukinumu ir bukaprotiškumu, kurie viešpatauja lytinio bendravimo ir atrankos srityje, ir atsižvelgti į naujai gimstančio pasaulio teisę į kiek galint geresnę kompoziciją. Šiuo iškilmingu momentu mūsų jaunajam piliečiui iškyla uždavinys — pasiekti tobulumą kuriant žmogų iš kūno ir kraujo, pasidaryti, taip sakant, šios srities Fidijum. Kaip tai padaryti? — Aukščiau pacituoti paslaptingi p. Diuringo pareiškimai neduoda jam nė mažiausio nurodymo šia kryptimi, nors p. Diuringas pats sako, kad tai yra „menas“. Gal būt, p. Diuringas jau turi „schematiškai prieš savo akis“ šio meno vadovėlį, panašų į tuos, kurių pavyzdžiai uždaruose vokuose dabar dideliu kiekiu cirkuliuoja vokiečių knygų prekyboje. — Iš tikrųjų, dabar jau mes esame čia nebe socialiteto, bet veikiau „Užburtosios fleitos“ viešpatijoje, tik su tuo skirtumu, kad linksmasis frankmasonų šventikas Zarastro vargu ar gali vadintis net „antraeiliu kunigu“ palyginti su mūsų gilesniu ir griežtesniu moralistu. Išmėginimai, kuriems šis šventikas statydavo įsimylėjusias poreles iš savo adeptų tarpo, yra tiesiog vaikiškas žaidimas palyginti su ta rūsčia apžiūra, kurią p. Diuringas taiko abiem savo suvereniniams individams „prieš leisdamas jiems susirišti „doros ir laisvos santuokos“ ryšiais. Gali, pavyzdžiui, atsitikti, kad nors „besiremiantis pats savimi“ mūsų ateities Tamino ir stovi abiem kojom ant vadinamojo absoliuto, bet viena jo koja per kelias pakopas atsilieka nuo normos ir todėl pikti liežuviai vadina jį šlubiu. Taip pat yra galimas dalykas, kad jo mieliausioji ateities Pamina [4] ne visai tiesiai stovi ant minėtojo absoliuto dėl nežymaus dešiniojo peties pakrypimo, kurį žmonių pavydas laiko net nedidele kuprele. Kaipgi tuomet? Ar uždraus jiems mūsų gilesnis ir griežtesnis Zarastro praktikuoti tobulo žmogaus kūrimo iš kūno ir kraujo meną, ar jis taikys jiems savo „įspėjamąsias priemones“ per „prasidėjimą“, ar savo „atrankos“ praktiką per „gimimą“? Galima statyti dešimt prieš vieną, kad reikalas pakryps kitaip: įsimylėjusi porelė, palikusi Zarastro-Diuringą kvailoje padėtyje, nueis pas valdininką, tvarkantį vedybų registraciją.
Palūkėkite! — sušunka p. Diuringas. — Jūs manęs nesupratote. Leiskite man pasisakyti. Esant „aukštesniems, tikrai žmogiskiems gaivių lytinių ryšių skatuliams... žmogiškai sutaurinta lytinio patraukimo, savo aukščiausiame laipsnyje pasireiškiančio kaip aistringa meilė, forma savo dvipusiškumu teikia geriausią laimingos — taip pat ir savo vaisiais — santuokos garantiją... Juk tai tėra tik antros eilės rezultatas, kad iš harmoningų santykių gaunamas ir harmoningų bruožų vaisius. Iš čia ir vėl seka, kad kiekviena prievarta turi veikti žalingai“ ir t. t. Tuo būdu viskas baigiasi kuo puikiausiai šiame visų puikiausiame iš socialitetų. Šlubis ir kupriukė aistringai myli vienas kitą; todėl tad savo dvipusiškumu jie teikia geriausią garantiją harmoningam „antros eilės rezultatui“; viskas vyksta kaip romane: jie myli vienas kitą ir susituokia. Visa „gilesnė ir griežtesnė moralė“ pasirodo esanti, kaip paprastai, harmoningi plepalai.
Kokių aplamai kilnių pažiūrų laikosi p. Diuringas moteriškosios lyties atžvilgiu, — matyti iš šio jo kaltinimo, metamo šiuolaikinei visuomenei: „Visuomenėje, pagrįstoje priespauda ir žmogaus pardavimu žmogui, prostitucija pripažįstama natūraliu prievartinės santuokos papildymu vyrų naudai, ir toji aplinkybė, kad nieko panašaus negali būti moterims, sudaro labai suprantamą, bet tuo pačiu laiku nepaprastai reikšmingą faktą“. Jokiu būdu aš nesutikčiau susilaukti to dėkingumo, kurį pareikš p. Diuringui moterys už šį komplimentą. Be to, argi p. Diuringui visiškai nėra žinoma dabar ne tokia jau reta pajamų rūšis — stipendijos, kurių šaltinį sudaro moterų parama (Schürzenstipendien)? Juk p. Diuringas kadaise pats yra buvęs referendaru ir gyvena Berlyne, kur dar mano laikais, t. y. prieš 36 metus, Referendarius, — nekalbant apie leitenantus, — gana dažnai būdavo rimuojamas su Schürzenstipendiarius!
Tebūnie mums leista taikiai ir linksmai atsisveikinti su mūsų tema, kuri labai dažnai turėjo būti gana sausa ir nuobodi. Kiek mums teko nagrinėti atskirus ginčijamus punktus, mūsų sprendimas buvo susietas su objektyviais, nenuginčijamais faktais; sutinkamai su šiais faktais, sprendimas gana dažnai turėdavo išeiti griežtas ir net žiaurus. Dabar, kai filosofija, politinė ekonomija ir socialitetas jau liko užpakaly ir mes susidarėme bendrą nuomonę apie rašytoją, apie kurį mums anksčiau teko spręsti tik iš atskirų jo pažiūrų, — dabar į pirmą vietą gali iškilti sumetimai, liečiantieji jį kaip žmogų; dabar mes galime leisti sau daugelį šiaip jau nesuprantamų autoriaus mokslinių suklydimų ir jo išdidumą paaiškinti jo asmeninėmis savybėmis ir savo bendrą nuomonę apie p. Diuringą reziumuoti žodžiais: „nepakaltinamumas kaip didybės manijos rezultatas“.
(1) Šis dvilypis pobūdis, kurį paskiau įgavo dievai, buvo vėliau mitologijose kilusios painiavos priežastis, kurios nepastebėjo lyginamoji mitologija, ir toliau vienpusiškai tematanti dievuose tik gamtos jėgų atspindį. Antai, kai kurios germanų giminės karo dievaitį vadino senovės skandinavų kalba Tiru, o senąja aukštutinių vokiečių kalba — Cio, o tai, vadinasi, atitinka graikų Dzeusą, lotynų Jupiterį, vietoj Diu-piterio; kitur jį vadina Ero, Eoro vardu, kuris, tuo būdu, atitinka graikų Aresą, lotynų Marsą.
[2] „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 436 psl.
[3] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 431—436 psl.
[4] Zarastro, Tamino ir Pamina — Mocarto operos „Užburtoji fleita“ veikiantieji asmenys.