Friedrich Engels
Anti-Diuringas: trečiasis skyrius
Turėdamas galvoje visa, kas aukščiau pasakyta, skaitytojas nesistebės, kad paskutiniame skyriuje išdėstytieji pagrindiniai socializmo bruožai visai neatitinka p. Diuringo skonio. Priešingai. Ponas Diuringas turi išmesti juos į šiukšlyną, prie visų kitų „istorinės ir loginės fantastikos mišinių“, prie „laukinių koncepcijų“, „painių, miglotų teiginių“ ir t. t. Juk jam socializmas anaiptol nėra būtinas istorinio vystymosi rezultatas ir juo mažiau jis yra jam šiurkščiai materialinių, vien tik į pasisotinimą nukreiptų ekonominių dabarties sąlygų rezultatas. Jis žiūri į tai kur kas rimčiau. Jo socializmas yra galutinė paskutinės instancijos tiesa, „natūrali visuomenės sistema“, jo šaknys glūdi „universaliniame teisingumo principe“, ir jei p. Diuringas vis dėlto yra priverstas atsižvelgti į esamą, ligšiolinės nuodėmingos istorijos sukurtą padėtį, kad ją pagerintų, — tai čia tenka veikiau įžvelgti grynojo teisingumo principo nelaimę. Savo socializmą, kaip ir visa kita, p. Diuringas kuria pasitelkęs į pagalbą savo išgarsėjusius du vyrus. Užuot vaidinusios, kaip lig šiol, pono ir tarno vaidmenis, šios dvi marionetės šį kartą įvairumo dėlei vaidina pjesę apie lygiateisiškumą — ir diuringinis socializmas iš esmės yra užbaigtas.
Todėl savaime suprantama, kad periodinės pramonės krizės p. Diuringui anaiptol neturi tos istorinės reikšmės, kurią mes joms turėjome pripažinti. Krizės jam tėra tik atsitiktiniai nukrypimai nuo „normalaus būvio“ ir sudaro, daugiausia, pagrindą „tobulesnei santvarkai išsivystyti“. „Įprastinis būdas“ krizes aiškinti perprodukcija jokiu būdu neatitinka jo „tikslesnio supratimo“ reikalavimų. Beje, toks aiškinimas „gal ir galėtų būti taikomas specialioms krizėms atskirose srityse“. Toks, pavyzdžiui, yra atvejis, kai „knygų rinka prisipildo masiniam pardavimui išleistais veikalais, kurių perspausdinimas staiga paskelbiamas laisvu visiems“. Ponas Diuringas, žinoma, gali ramia sąžine miegoti, būdamas tikras, kad jo nemirtingieji kūriniai niekuomet nesukels tokios pasaulinės nelaimės. Bet didelėse krizėse „praraja tarp prekių atsargų ir jų realizavimo galų gale darosi tokia kritiškai plati“ ne dėl perprodukcijos, o dėl „gyventojų vartojimo atsilikimo... dėl dirbtinai sukurto nepakankamo vartojimo. . dėl kliūčių liaudies poreikiams (!) natūraliai augti“. Ir tokiai krizių teorijai jam vis dėlto pavyko susirasti pasekėją.
Bet, deja, nepakankamas masių vartojimas, jų vartojimo apribojimas tik tuo, kas yra būtinai reikalinga gyvybei ir giminei palaikyti, — anaiptol nėra naujas reiškinys. Jis egzistuoja nuo to laiko, kai egzistuoja išnaudotojų ir išnaudojamųjų klasės. Net tais istoriniais laikotarpiais, kai masių padėtis buvo ypač palanki, pavyzdžiui, XV amžiaus Anglijoje, jų vartojimas vis dėlto buvo nepakankamas. Savo poreikiams tenkinti jos toli gražu negalėjo naudotis visu savo metinio darbo produktu. Taigi, nepakankamas vartojimas yra nuolatinis istorinis reiškinys per ištisus tūkstantmečius, o krizių metu staiga pasireiškiantis bendras realizavimo sustingimas dėl perprodukcijos pradėjo reikštis tik per paskutinius 50 metų. Ir reikalingas visas vulgarinis-ekonominis p. Diuringo paviršutiniškumas, norint naują koliziją aiškinti ne nauju perprodukcijos reiškiniu, bet senu, jau tūkstančius metų pastebimu nepakankamo vartojimo faktu. Tai yra tas pat, jei matematikoje dviejų dydžių, pastovaus ir kintamo, santykio kitėjimas būtų aiškinamas ne tuo, kad keičiasi kintamasis dydis, o tuo, kad pastovusis dydis lieka nepasikeitęs. Nepakankamas masių vartojimas yra visų visuomenės formų, pagrįstų išnaudojimu, vadinasi, ir kapitalistinės visuomenės formos, būtina sąlyga; bet į krizes veda tik kapitalistinė gamybos forma. Vadinasi, nepakankamas masių vartojimas yra viena iš prielaidų krizėms kilti ir vaidina jose seniai pripažintą vaidmenį; bet tai tiek pat mažai mums tepasako apie šiuo metu esamų krizių priežastis, kaip ir apie tai, kodėl jų anksčiau nėra buvę.
Iš viso p. Diuringas apie pasaulinę rinką turi keistą supratimą. Mes matėme, kad jis, kaip tikras vokiečių literatas, iš tikrųjų vykstančias specialias pramonės krizes mėgina išaiškinti tariamųjų krizių Leipcigo knygų rinkoje pavyzdžiu, audrą jūroje — audra stiklinėje vandens. Toliau, jis mano, kad dabartinė kapitalistinė gamyba esanti priversta „suktis su savo prekių realizavimu daugiausia pačių pasiturinčiųjų klasių rate“, — tai jam nekliudo vos 16 puslapių toliau, sekant bendra nuomone, pripažinti sprendžiamomis šių laikų pramonės šakomis geležies ir medvilnės pramonę, t. y. kaip tik tokias dvi gamybos šakas, kurių produktai daugiau už visų kitų šakų produktus yra skiriami masiniam vartojimui ir kurių tik visai menkutę dalelę tesuvartoja pasiturinčios klasės. Kokį bepaimtume p. Diuringo samprotavimą, mes neberandame nieko kito, kaip tik tuščius, prieštaravimų pilnus plepalus apie šį bei tą. Bet paimkime pavyzdį iš medvilnės pramonės. Palyginti nedideliame Oldhemo mieste — viename iš tuzino aplink Mančesterį esančių medvilnės gamybos miestų, kurių gyventojų skaičius siekia 50 000—100 000 žmonių, — viename šiame atskirai paimtame mieste per ketverius metus, nuo 1872 iki 1875 metų, vien tik 32-jį numerį verpiančių verpsčių skaičius padidėjo nuo 2½ iki 5 milijonų; tuo būdu tik viename, ir tai vidutinio didumo, Anglijos mieste tik vieną numerį verpia tiek verpsčių, kiek jų yra visoje Vokietijos medvilnės pramonėje, įskaitant ir Elzasą. Turint galvoje, kad kitų Anglijos ir Škotijos medvilnės pramonės šakų ir centrų gamyba maždaug tiek pat išsiplėtė, reikalinga geroka „gilaus ir nuodugnaus“ akiplėšiškumo dozė, norint dabartinį bendrą sustingimą medvilnės verpalų bei audinių realizavimo srityje aiškinti nepakankamu Anglijos liaudies masių vartojimu, o ne Anglijos medvilnės pramonės fabrikantų gamybos perprodukcija (1).
Bet gana. Negalima ginčytis su žmonėmis, kurie politinės ekonomijos srityje yra tokie nemokšos, kad Leipcigo knygų rinką aplamai laiko rinka šiuolaikinės industrijos prasme. Todėl mes tik tiek tenurodysime, kad paskesniuose savo samprotavimuose p. Diuringas apie krizes neįstengia pasakyti mums nieko kito, kaip tik tai, kad čia esanti „įprastinė smarkaus įtempimo ir suglebimo kaita“, kad besaikė spekuliacija „vyksta ne vien dėl neplaningo privatinių įmonių susitelkimo“, bet kad „prie pasiūlos pertekliaus atsiradimo priežasčių reikia priskirti taip pat ir atskirų įmonininkų neapdairumą ir nepakankamą privatinį atsargumą“. Bet kas gi, antra vertus, yra neapdairumo ir nepakankamo privatinio atsargumo „atsiradimo priežastis“? Ir vėl tas pats kapitalistinės gamybos neplaningumas, kuris pasireiškia neplaningu privatinių įmonių susitelkimu. Ekonominio fakto vertimą į moralinių priekaištų kalbą laikyti naujos priežasties atradimu — tai taip pat yra gana didelis „neapdairumas“.
Tuo baigsime apie krizes. Po to, kai pirmesniame skyriuje mes nustatėme krizių neišvengiamumą, kuri sukelia kapitalistinis gamybos būdas, ir nurodėme jų, kaip paties šio gamybos būdo krizių, kaip prievartinių visuomeninio perversmo įrankių, reikšmę, — po viso to nėra reikalo daugiau kalbėti, norint atremti paviršutiniškas p. Diuringo pažiūras nagrinėjamu klausimu. Pereisime prie jo teigiamosios kūrybos, prie jo „natūraliosios visuomenės sistemos“.
Šią sistemą, pagrįstą „universaliniu teisingumo principu“ ir tuo būdu išlaisvintą nuo bet kokio būtinumo skaitytis su įkyriais materialiniais faktais, sudaro federacija ūkinių komunų, tarp kurių yra „kilnojimosi laisvė ir privalomas naujų narių priėmimas pagal tam tikrus įstatymus ir administracines normas“. Pati ūkinė komuna pirmiausia yra „visaapimantis pasaulinės-istorinės reikšmės schematizmas“ ir toli pralenkia, sakysime, kažkokio Markso „klaidingus pusinumus“. Toji komuna reiškia „bendruomenę asmenų, kurie, turėdami viešąją teisę valdyti tam tikrą žemės plotą ir gamybinių įmonių grupę, yra susijungę bendram veikimui ir bendram dalyvavimui pajamose“. Viešoji teisė yra „teisė į daiktą... grynai publicistinės pažiūros į gamtą ir į gamybinius santykius prasme“. Ką tai turi reikšti, tegul laužo sau galvas būsimieji ūkinės komunos teisininkai, o mes atsisakome nuo bet kokio mėginimo šia kryptimi. Iš p. Diuringo mes sužinome tik tai, kad ši teisė anaiptol nėra tolygi „korporacinei darbininkų draugijų nuosavybei“, kuri nepašalina tarpusavio konkurencijos ir net samdomojo darbo išnaudojimo. Ir čia prabėgomis užsimenama apie tai, kad „bendrosios nuosavybės idėja“, kuri aptinkama taip pat ir Markso veikaluose, esanti, „švelniai kalbant, neaiški ir abejotina, nes šis ateities supratimas visuomet atrodo taip, tarsi jis tereikštų tik korporacinę atskirų darbininkų grupių nuosavybę“. Čia mes vėl susiduriame su p. Diuringui taip įprastu „niekingu“ klastojimo „metodu“, „kurio vulgariam pobūdžiui“ (kaip jis pats sako) „pilnai tiktų tik vulgarus žodis — šlykštus“; tai yra toks pat iš piršto išlaužtas melas, kaip ir kitas p. Diuringo prasimanymas, kad bendroji nuosavybė Marksui esanti „individualinė ir tuo pačiu metu visuomeninė nuosavybė“.
Šiaip ar taip, viena yra aišku: publicistinė tam tikros ūkinės komunos teisė į jos gamybos priemones yra išimtinė nuosavybės teisė, bent kiekvienos kitos ūkinės komunos atžvilgiu, o taip pat visos visuomenės ir valstybės atžvilgiu. Bet ši teisė negali turėti galimybės „izoliuotis... nuo išorinio pasaulio... nes tarp įvairių ūkinių komunų yra kilnojimosi laisvė ir privalomas naujų narių priėmimas pagal tam tikrus įstatymus ir administracines normas... panašiai... kaip dabartinis priklausymas kuriam nors politiniam organizmui arba dalyvavimas ūkiniuose bendruomenės reikaluose“. Vadinasi, bus turtingų ir neturtingų ūkinių komunų, ir jų sulyginimas vyks gyventojams stojant į turtingąsias komunas ir jiems pasitraukiant iš neturtingųjų komunų. Tuo būdu p. Diuringas, norėdamas pašalinti konkurenciją dėl produktų tarp atskirų komunų, organizuojant prekybą nacionaliniu mastu, ramiausiai palieka egzistuoti konkurenciją dėl gamintojų. Daiktai išimti iš konkurencijos sferos, o žmonės palikti priklausomi nuo jos.
Tačiau tai dar toli gražu nepaaiškina mums „publicistinės teisės“. Dviem puslapiais toliau p. Diuringas mums pareiškia: prekybinė komuna siekia „visų pirma tiek pat toli, kaip ir toji politinė-visuomeninė sritis, kurios gyventojai yra sujungti į vieną teisinį subjektą ir kaip tokie turi teisę valdyti visuomenines žemes, gyvenamus namus ir gamybinį aparatą“. Vadinasi, valdymo teisė vis dėlto priklauso ne atskirai komunai, o visai nacijai. „Viešoji teisė“, „teisė į daiktą“, „publicistinė pažiūra į gamtą“ ir pan., —visa tai ne tik, „švelniai kalbant, neaišku ir abejotina“, bet ir tiesiog sau prieštarauja. Iš tikrųjų mes turime prieš save — bent tiek, kiek kiekviena atskira ūkinė komuna yra taip pat teisinis subjektas, — „individualinę ir tuo pačiu metu visuomeninę nuosavybę“; todėl šią „miglotą dvilypę formą“ galima rasti ir vėl tik pas patį p. Diuringą.
Šiaip ar taip, ūkinė komuna valdo savo darbo priemones gamybos tikslams. Kaipgi vyksta toji gamyba? Sprendžiant iš to, ką mums sako p. Diuringas, ji vyksta visai po senovei, tik su tuo skirtumu, kad kapitalisto vietą dabar užėmė komuna. Geriausiu atveju mes dar sužinome, kad tik nuo šiol kiekvienas gali laisvai pasirinkti profesiją ir kad nustatoma visiems lygi darbo prievolė.
Visos ligšiolinės gamybos pagrindinę formą sudaro darbo pasidalijimas, iš vienos pusės, visuomenėje, iš antros — kiekvienoje atskiroje gamybinėje įmonėje. Kaipgi žiūri į darbo pasidalijimą diuringinis „socialitetas“?
Pirmasis stambus visuomeninis darbo pasidalijimas yra miesto atsiskyrimas nuo kaimo. Šis antagonizmas, p. Diuringo nuomone, „dėl pačios dalykų prigimties yra nepašalinamas“. Tačiau, „aplamai imant, ne visai teisinga yra nuomonė, kad prarajos tarp žemdirbystės ir industrijos... neįmanoma užpildyti. Faktiškai jau dabar yra tam tikras perėjimo tarp jų tolydumas, kuris ateityje žada pasidaryti žymiai didesnis“. Pavyzdžiui, į žemdirbystę ir žemės ūki jau prasiskverbė dvi pramonės šakos: „pirma, degtinės varymas ir, antra, runkelinio cukraus gamyba... o spirito gamybos reikšmė yra tokia didelė, kad ji greičiau mažinama, negu perdedama“. Ir „jei dėl kurių nors atradimų pasirodytų galima tiek padidinti pramonės šakų skaičių, kad prireiktų lokalizuoti gamybą kaime ir ją betarpiškai surišti su žaliavų gamyba“, tai tuo pačiu būtų susilpnintas priešingumas tarp miesto ir kaimo ir „sudarytas plačiausias pagrindas civilizacijai vystytis“. Beje, „kažkas panašaus gali atsirasti ir kitokiu keliu. Be techninės būtinybės, vis didesnę reikšmę įgauna socialiniai poreikiai, ir kai šie pastarieji įgaus lemiamą įtaką įvairių žmogaus veiklos rūšių grupavimui, tuomet jau nebebus galima nepaisyti tos naudos, kurią duoda sistemingas glaudus ryšys tarp kaimo darbų ir veiklos, susijusios su techniniu produktų perdirbimu“.
Bet štai ūkinėje komunoje iškyla kaip tik socialinių poreikių klausimas. Ar nepaskubės ji tokiu atveju pilnutinai išnaudoti minėtą žemdirbystės sujungimo su industrija naudą? Ponas Diuringas, žinoma, su įprastu jam nuodugnumu nedelsdamas praneš mums, kaip jis „tiksliau supranta“ ūkinės komunos pažiūrą į šį klausimą? Bet skaitytojas, taip manydamas, žiauriai apsiviltų. Aukščiau pateiktos skystos ir bejėgės banalybės, kurios visą laiką sukasi aplink Prūsų krašto teisės veikimo sferoje esantį degtinės varymą ir runkelinio cukraus gamybą, — štai ir viskas, ką p. Diuringas įstengia mums pasakyti klausimu dėl priešingumo tarp miesto ir kaimo dabartyje ir ateityje.
Pereisime prie darbo pasidalijimo detalių. Čia p. Diuringas jau kiek „tikslesnis“. Jis kalba apie „asmenį, kuris turi atsidėti išimtinai vienos rūšies veiklai“. Jei kalbama apie kurios nors naujos gamybos šakos įvedimą, tai čia klausimą tesudaro tiesiog tai, ar galima kuriuo nors būdu sukurti tam tikrą skaičių būtybių, kurios pasiskirtų vienos rūšies produktų gamybai, taip pat ar galima sukurti joms reikalingą vartojimą (!). Bet kuri gamybos šaka socialitete „nepareikalaus didelės gyventojų masės darbo“. Ir socialitete taip pat bus „ekonominės kategorijos“ žmonių, kurie „skirsis savo gyvenimo būdu“. Tuo būdu gamybos sferoje viskas lieka daugiau ar mažiau po senovei. Tiesa, p. Diuringas pripažįsta, kad lig šiol visuomenėje viešpatauja „ydingas darbo pasidalijimas“, bet kuo jis pasireiškia ir kuo jis bus pakeistas ūkinėje komunoje, apie tai mes sužinome tik štai ką: „Kai dėl paties darbo pasidalijimo klausimo, tai, kaip mes jau minėjome, jis gali būti laikomas išspręstu, jei bus atsižvelgiama į skirtingas gamtos sąlygas ir skirtingus asmeninius gabumus“. Greta gabumų turės reikšmės ir asmeniškas polinkis: „siekimas pereiti prie tokių veiklos rūšių, kurios reikalauja didesnių gabumų ir daugiau parengiamojo pasiruošimo, remsis vien tik polinkiu į atitinkamą užsiėmimą ir malonumu, gaunamu vykdant kaip tik šį ir jokį kitą dalyką“ (vykdyti dalyką!). Tuo būdu socialitete bus paskatintas lenktyniavimas, „pati gamyba sukels tam tikrą susidomėjimą, ir atbukusi amatininkystė, kuri gamybą vertina tik kaip priemonę pelnui gauti, nebeteks savo didžiulės įtakos visuomeniniams santykiams“.
Kiekvienoje visuomenėje su gaivališkai vykstančiu gamybos vystymusi, — o šiuolaikinė visuomenė kaip tik tokia ir yra, — ne gamintojai viešpatauja gamybos priemonėms, bet gamybos priemonės viešpatauja gamintojams. Tokioje visuomenėje kiekvienas naujas gamybos svertas neišvengiamai pavirsta nauja priemone, su kurios pagalba gamybos priemonės pavergia gamintojus. Tai pirmiausia liečia tą gamybos svertą, kuris iki pat stambiosios industrijos atsiradimo buvo galingiausias, — darbo pasidalijimą. Jau pirmas didysis darbo pasidalijimas — miesto atsiskyrimas nuo kaimo — pasmerkė kaimo gyventojus tūkstantmetiniam surambėjimui, o miestiečius — tam, kad kiekvieną jų pavergtų specialus jo amatas. Jis panaikino kaimo gyventojų dvasinio vystymosi ir miestiečių fizinio vystymosi pagrindą. Jei valstietis įvaldo žemę, o miesto amatininkas — savo amatą, tai tokiu pat laipsniu žemė įvaldo valstietį, o amatas — amatininką. Kartu su darbo pasidalijimu suskyla į dalis ir pats žmogus. Kurios nors vienos veiklos išvystymui paaukojami visi kiti fiziniai ir dvasiniai sugebėjimai. Šis žmogaus luošinimas didėja tokiu pat mastu, kokiu didėja ir darbo pasidalijimas, kuris savo aukščiausią išsivystymą pasiekia manufaktūroje. Manufaktūra suskaldo amatą į jo atskiras dalines operacijas, priskiria kiekvieną iš jų atskiram darbininkui kaip jo gyvenimo profesiją ir tuo būdu pririša jį iki gyvos galvos prie tam tikros dalinės funkcijos ir prie atitinkamo darbo įrankio. Manufaktūra darbininką suluošina, dirbtinai ugdydama jame tik vienpusišką įgudimą ir slopindama visus jo gamybinius polinkius ir gabumus... pats individas padalijamas, paverčiamas automatiniu tam tikro dalinio darbo įrankiu“ (Marksas) [2] — įrankiu, kuris daugeliu atvejų savo tobulybę pasiekia tik visišku fiziniu bei dvasiniu darbininko suluošinimu. Mašininėje gamyboje, stambiojoje industrijoje darbininkas liaujasi buvęs net mašina ir degraduojamas iki paprasto jos priedėlio vaidmens. „Specialybė iki gyvos galvos — valdyti dalinį įrankį pavirsta specialybe iki gyvos galvos — tarnauti dalinei mašinai. Mašina piktnaudžiaujama tam, kad darbininkas jau nuo pat vaikystės būtų paverstas dalinės mašinos dalimi“ (Marksas) [3]. Ir ne tik darbininkai, bet ir juos tiesiog ar netiesiog išnaudojančios klasės dėl darbo pasidalijimo taip pat pasirodo esančios savo veiklos įrankių vergai; tuščiadvasis buržua — savo paties kapitalo ir savo paties troškimo pelnytis vergas; teisininkas pavergtas savo sukaulėjusių teisinių pažiūrų, kurios jį valdo kaip savarankiška jėga; „išsimokslinusios klasės“ aplamai pavergtos įvairių vietinio ribotumo ir vienašališkumo formų, jų pačių fizinio bei dvasinio trumparegiškumo, savo suluošinimo vienai kuriai specialybei pritaikytu auklėjimu ir savo prisirišimu iki gyvos galvos prie tos pačios specialybės — net ir tuomet, kai toji specialybė yra grynas dykinėjimas.
Jau utopistai gerai suprato darbo pasidalijimo pasekmes, matė, kad, iš vienos pusės, luošinamas darbininkas, o iš antros — pati darbinė veikla, kuri suvedama į tai, kad darbininkas per visą savo gyvenimą vienodai, mechaniškai kartoja vieną ir tą pačią operaciją. Ir Ouenas ir Furjė reikalavo panaikinti priešingumą tarp miesto ir kaimo, kaip pirmą ir pagrindinę sąlygą visai senajai darbo pasidalijimo sistemai panaikinti. Jų abiejų nuomone, gyventojai turi būti suskirstyti šalyje grupėmis. po 1 600—3 000 žmonių; kiekviena grupė apgyvendinama savo teritorijos centre didžiuliuose rūmuose ir veda bendrą namų ūkį. Ir nors Furjė vietomis kalba apie miestus, tačiau patys šie miestai susideda vos iš keturių ar penkių tokių rūmų, pastatytų vienas greta kito. Abiejų nuomone, kiekvienas visuomenės narys verčiasi ir žemdirbyste ir pramone. Furjė svarbiausią vaidmenį pramonėje skiria amatui ir manufaktūrai, Ouenas, priešingai, — stambiajai pramonei, ir jis jau reikalauja pritaikyti garo jėgą ir mašinas taip pat ir namų ūkio darbams. Bet abu jie reikalauja, kad žemdirbystėje ir pramonėje būtų kiek galima didesnė darbų kaita atskiram asmeniui ir kad, sutinkamai su tuo, jaunuomenė auklėjimu būtų ruošiama kiek galint visapusiškesnei techninei veiklai. Abiejų nuomone, žmogus turi visapusiškai vystyti savo sugebėjimus visapusiška praktine veikla, ir darbas vėl turi susigrąžinti prarastą dėl savo pasidalijimo patrauklumą — visų pirma įvedus nurodytą darbų kaitą ir ją atitinkantį neilgai tetrunkantį „seansą“ (panaudojant Furjės terminą), skiriamą kiekvienam atskiram darbui. Abu minėtieji utopistai stovi neišmatuojamai aukščiau p. Diuringo paveldėtos išnaudotojų klasių galvosenos, pagal kurią priešingumas tarp miesto ir kaimo negalįs būti pašalintas dėl pačios dalykų prigimties. Pagal šią pasigailėjimo vertą, ribotą galvoseną tam tikras „būtybių“ skaičius turi būti visais atvejais pasmerktas gaminti vieną daiktų rūšį: tuo būdu norima įamžinti žmonių „ekonomines kategorijas“, kurios skiriasi savo gyvenimo būdu, — žmonių, jaučiančių malonumą, kad jie vykdo tik šį ir jokį kitą dalyką, kurie tuo būdu yra taip žemai nusmukę, kad džiaugiasi savo pavergimu, savo pavirtimu vienpusiška būtybe. Palyginti su pagrindinėmis mintimis, išreikštomis net drąsiausiose „idioto“ Furjės fantazijose, palyginti net su skurdžiausiomis „šiurkštaus, blankaus ir skurdaus“ Oueno idėjomis, p. Diuringas, kuris pats dar visas tebėra darbo pasidalijimo vergovėje, tėra tik pasipūtęs nykštukas.
Įvaldžiusi visas gamybos priemones visuomeniškai planingo jų pritaikymo tikslams, visuomenė panaikins dabar esančią padėtį, kai žmones pavergia jų pačių gamybos priemonės. Savaime suprantama, kad visuomenė negali išsilaisvinti, neišlaisvindama ir kiekvieno atskiro žmogaus. Vadinasi, senasis gamybos būdas turi būti iš pagrindų pakeistas, o ypač turi išnykti senasis darbo pasidalijimas. Į jo vietą turi stoti tokia gamybos organizacija, kurioje, iš vienos pusės, niekas negalėtų suversti kitam savo dalies dalyvavimo gamybiniame darbe, toje natūralinėje žmogaus egzistavimo sąlygoje, ir kurioje, iš antros pusės, gamybinis darbas, užuot buvęs priemone žmonėms pavergti, pasidarytų priemone jiems išlaisvinti, suteikdamas kiekvienam galimybę visomis kryptimis vystyti ir veiksmingai reikšti visus savo sugebėjimus, tiek fizinius, tiek ir dvasinius, — vadinasi, kurioje gamybinis darbas iš sunkios naštos pavirstų malonumu.
Visa tai šiuo metu jau anaiptol nėra fantazija ir ne geraširdiškas pageidavimas. Šiuolaikinio gamybinių jėgų išsivystymo sąlygomis pakanka jau to gamybos padidėjimo, kurį sukels pats gamybinių jėgų suvisuomeninimo faktas, pakanka vien pašalinti dėl kapitalistinio gamybos būdo kylančius sunkumus bei kliūtis, produktų ir gamybos priemonių eikvojimą, kad, visiems dalyvaujant darbe, kiekvieno žmogaus darbo laikas būtų sutrumpintas iki nežymaus, pagal dabartinį supratimą, masto.
Lygiai taip pat senosios darbo pasidalijimo sistemos panaikinimas anaiptol nėra reikalavimas, kuris gali būti įgyvendintas tik darbo našumo sąskaita. Priešingai, stambiosios pramonės dėka jis pasidarė pačios gamybos sąlyga. „Mašininė gamyba panaikina būtinumą manufaktūriškai įtvirtinti darbininkų grupių paskirstymą tarp įvairių mašinų tuos pačius darbininkus visam laikui pritvirtinant prie tų pačių funkcijų. Kadangi fabriko judėjimas, paimtas kaip visuma, priklauso ne nuo darbininko, bet nuo mašinos, tai nuolatinė personalo kaita gali vykti nesukeldama darbo proceso pertraukų... Pagaliau tai, kad žmogus jaunystėje labai greitai išmoksta dirbti prie mašinos, savo ruožtu šalina reikalą ugdyti specialią išimtinai mašininių darbininkų kategoriją“ [4]. Bet tuo metu, kai kapitalistinis mašinų pritaikymo būdas yra priverstas ir toliau palikti senąjį darbo pasidalijimą su jo sustingusiomis dalinėmis funkcijomis, nors techniniu požiūriu jis pasidarė nebereikalingas, — prieš šį anachronizmą sukyla pati mašininė gamyba. Techninė stambiosios industrijos bazė yra revoliucinga. „Mašinomis, cheminiais procesais ir kitais metodais ji nuolat daro perversmus techninėje gamybos bazėje, o kartu ir darbininkų funkcijose ir visuomeninėse darbo proceso kombinacijose. Tuo ji tiek pat nuolat revoliucionizuoja darbo pasidalijimą visuomenės viduje ir nenutrūkstamai permeta kapitalo mases ir darbininkų mases iš vienos gamybos šakos į kitą. Todėl stambiosios pramonės prigimtis sąlygoja darbo keitimą, funkcijų judėjimą, visapusišką darbininko judrumą... Mes matėme, kaip šis absoliutus prieštaravimas... audringai pasireiškia nenutrūkstamomis darbininkų klasės hekatombomis, besaikiu darbo jėgų eikvojimu ir nuniokojimais, susijusiais su visuomenine anarchija. Tai — neigiamoji pusė. Bet jei darbo keitimas dabar skinasi sau kelią tik kaip nenugalimas gamtos dėsnis ir su akla griaunamąja jėga, būdinga gamtos dėsniui, kuris visur susiduria su kliūtimis, tai, iš antros pusės, pati stambioji pramonė savo katastrofomis darbo keitimo, vadinasi, ir kiek galint didesnio darbininkų daugiapusiškumo pripažinimą daro gyvybės ar mirties klausimu, visuotiniu visuomeninės gamybos dėsniu, kurio normaliam veikimui turi būti pritaikyti santykiai. Kaip gyvybės ar mirties klausimą ji kelia tai, kad baisi padėtis nelaimingų rezervinių gyventojų darbininkų, kurie laikomi atsargai kintantiems išnaudotojiškiems kapitalo poreikiams, būtų pakeista absoliučiu žmogaus tinkamumu kintantiems darbo poreikiams; kad dalinis darbininkas, paprastas tam tikros dalinės visuomeninės funkcijos vykdytojas, būtų pakeistas visapusiškai išsilavinusių individu, kuriam įvairios visuomeninės funkcijos tėra vienas kitą pakeičiantieji veikimo būdai“ (Marksas, „Kapitalas“) [5].
Išmokiusi mus techniniais tikslais paversti daugiau ar mažiau visur įvykdomą molekulių judėjimą masių judėjimu, stambioji industrija žymia dalimi išlaisvino pramoninę gamybą iš vietinių rėmų. Vandens jėga buvo susijusi su tam tikra vietove, garo jėga yra laisva. Jei vandens jėga būtinai yra susijusi su kaimu, tai garo jėga anaiptol nebūtinai yra susijusi su miestu. Kapitalistinis garo jėgos pritaikymas sutelkia ją daugiausia miestuose ir fabrikų kaimus paverčia fabrikų miestais. Bet tuo pačiu jis pakerta normalios gamybos eigos sąlygas. Pirmasis garo mašinos reikalavimas ir svarbiausias beveik visų stambiosios pramonės šakų reikalavimas — tai palyginti švarus vanduo. Tuo tarpu fabrikų miestas kiekvieną vandenį paverčia dvokiančiomis srutomis. Todėl, kadangi koncentracija miestuose yra pagrindinė kapitalistinės gamybos sąlyga, tai kiekvienas atskiras pramoninis kapitalistas nuolatos stengiasi savo įmonę iš didelių šios koncentracijos neišvengiamai sukuriamų miestų perkelti į kaimiškas gamybos sąlygas. Šį procesą galima detaliai išstudijuoti Lankaširo ir Jorkširo tekstilės pramonės rajonuose; kapitalistinė stambioji pramonė tolydžio sukuria naujus didmiesčius tuo, kad ji nuolat metasi iš miesto į kaimą. Tas pat vyksta metalo apdirbimo pramonės rajonuose, kur tuos pačius rezultatus sukelia iš dalies kitos priežastys.
Panaikinti šį naują ydingąjį ratą, šį vis naujai atsirandantį šiuolaikinės pramonės prieštaravimą, ir vėl tegalima tik panaikinant kapitalistinį jos pobūdį. Tik tokia visuomenė, kuri gali harmoningai suderinti gamybines jėgas pagal vieningą bendrą planą, gali leisti pramonei išsidėstyti visoje šalyje taip, kaip tai yra patogiausia jai vystytis ir išsilaikyti, o taip pat ir kitiems gamybos elementams vystytis.
Tuo būdu priešingumo tarp miesto ir kaimo panaikinimas ne tik yra galimas, — jis pasidarė tiesiogine būtinybe pačiai pramoninei gamybai, kaip ir žemės ūkio gamybai, ir, be to, jis yra būtinas visuomeninės higienos sumetimais. Tik sujungiant miestą su kaimu galima bus pašalinti dabartinį oro, vandens ir dirvos nuodijimą, tik šia sąlyga šiandien miestuose skurstančios gyventojų masės galės pasiekti tokią padėtį, kad jų atmatos, užuot kėlusios ligas, bus panaudojamos kaip trąša žemės ūkyje.
Kapitalistinė pramonė jau pasidarė palyginti nepriklausoma nuo siaurų vietinės jai reikalingų žaliavų gamybos rėmų. Tekstilės pramonė perdirba daugiausia importuojamas žaliavas. Ispanijos geležies rūda perdirbama Anglijoje ir Vokietijoje, Ispanijos ir Pietų Amerikos vario rida — Anglijoje. Kiekvienas akmens anglies baseinas aprūpina kuru pramonę toli už savo ribų, iš metų į metus apimdamas vis didėjančią sritį. Visu Europos pajūriu garo mašinos varomos angliška akmens anglimi, vietomis — vokiška ir belgiška. Visuomenė, išlaisvinta nuo kapitalistinės gamybos pančių, gali nueiti šia kryptimi dar daug toliau, Išauginusi naują kartą visapusiškai išsilavinusių gamintojų, kurie supranta mokslinius visos pramoninės gamybos pagrindus ir kurių kiekvienas praktiškai nuo pradžios iki galo išstudijavo visą eilę gamybos šakų, visuomenė tuo pačiu sukuria naują gamybinę jėgą, kuri su kaupu atsvers darbą, susijusį su žaliavų ir kuro pervežimu iš tolimesnių vietų.
Vadinasi, atotrūkio tarp miesto ir kaimo panaikinimas anaiptol nėra utopija taip pat ir kiek galint lygesnio stambiosios pramonės išdėstymo po visą šalį požiūriu. Žinoma, stambieji miestai yra toks mūsų paveldėtas iš civilizacijos palikimas, kuriuo nusikratyti prireiks daug laiko ir pastangų. Bet jie turi būti pašalinti — ir bus pašalinti, nors tai būtų ir labai ilgas procesas. Koks bebūtų Prūsijos—Vokietijos imperijos likimas, Bismarkas gali gulti į karstą su išdidžiu įsitikinimu, kad mėgiamiausias jo troškimas, didmiesčių išnykimas, tikrai išsipildys.
O dabar galima tinkamai įvertinti vaikišką p. Diuringo supratimą, kad visuomenė galinti paimti savo valdžion visą gamybos priemonių visumą, iš pagrindų nepakeisdama senojo gamybos būdo ir visų pirma nepašalindama senojo darbo pasidalijimo; kad uždavinys galįs būti pripažintas išspręstu, jei tik „bus atsižvelgiama į gamtos sąlygas ir asmeniškus gabumus“. Bet čia ištisos būtybių masės liks po senovei prirakintos prie kurios nors vienos produktų rūšies gamybos, didelės „gyventojų masės“ bus užimtos kurioje nors vienoje gamybos šakoje, ir žmonija, kaip ir lig šiol, dalinsis į tam tikrą skaičių įvairiu būdu suluošintų „ekonominių kategorijų“, kokiomis dabar yra „karutininkai“ ir „architektai“. Išeina, kad visuomenė, aplamai paėmus, turi pasidaryti gamybos priemonių šeimininke tik tam, kad kiekvienas atskiras visuomenės narys liktų savo gamybos priemonių vergas, turėdamas tik teisę pasirinkti tam tikrą savo pavergimo įrankį. Teatkreipia skaitytojas taip pat dėmesį į tai, kaip p. Diuringas atotrūkį tarp miesto ir kaimo skelbia „dėl pačios dalykų prigimties nepašalinamu“, teprileisdamas šiuo atžvilgiu tik menkutį paliatyvą specifiškai prūsiškose, pagal tarpusavio ryšį, gamybos šakose — degtinės varyme ir runkelinio cukraus gamyboje; kaip pramonės išdėstymą po visą šalį jis daro priklausomą nuo būsimų atradimų ir nuo priverstinės būtinybės pramoninę gamybą betarpiškai sieti su žaliavų gavyba — žaliavų, kurios jau dabar sunaudojamos vis didėjančiame atstume nuo jų kilmės vietos, — ir kaip jis, pagaliau, mėgina pridengti savo užnugarį tvirtinimu, kad socialiniai poreikiai galų gale vis dėlto privesią prie žemdirbystės sujungimo su industrija, net priešingai ekonominiams sumetimams, tarytum tuo būtų daroma ekonominė auka!
Revoliuciniai elementai, kuriems teks pašalinti senąjį darbo pasidalijimą, o kartu su tuo ir atotrūkį tarp miesto ir kaimo, ir įvykdyti perversmą visoje gamyboje, užuomazgine forma jau slypi šiuolaikinės stambiosios industrijos gamybos sąlygose ir kliūtį tolesniam jų vystymuisi sudaro tik dabartinis kapitalistinis gamybos būdas. Bet norint tai suprasti, reikia, žinoma, turėti kiek platesnį akiratį, negu Prūsijos krašto teisės veikimo sritis, kur degtinė ir runkelinis cukrus yra lemiamieji industrijos produktai ir kur apie prekybos krizes sprendžiama iš padėties knygų rinkoje. Tam reikia tikrąją stambiąją industriją pažinti iš jos istorinio išsivystymo ir šiuolaikinės tikrosios jos būklės kaip tik toje šalyje, kuri yra jos tėvynė ir vienintelė vieta, kurioje ji pasiekė savo klasikinį išsivystymą. Tuomet niekam, žinoma, neateis į galvą koneveikti šiuolaikinį mokslinį socializmą ir žeminti jį iki specifiškai prūsiškojo p. Diuringo socializmo.
(1) Krizių aiškinimas nepakankamu vartojimu yra kilęs iš Sismondžio, kurio veikaluose tas aiškinimas dar turi šiokią tokią prasmę. Iš Sismondžio šį aiškinimą pasiėmė Rodbertus, o p. Diuringas, savo ruožtu, nusirašė jį iš Rodbertaus, suteikdamas jam, savo papratimu, lėkštą pobūdį.
[2] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 323 psl.
[4] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 376 psl.
[5] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 433—435 psl.