Friedrich Engels
Anti-Diuringas: trečiasis skyrius
Materialistinis istorijos supratimas remiasi tuo teiginiu, kad gamyba, o po gamybos ir jos produktų mainai, sudaro kiekvienos visuomeninės santvarkos pagrindą; kad kiekvienoje istoriškai pasireiškiančioje visuomenėje produktų paskirstymas, o kartu su juo ir visuomenės susiskirstymas klasėmis arba luomais, vyksta priklausomai nuo to, kas ir kaip gaminama ir kaip vyksta šių gamybos produktų mainai. Tuo būdu visų visuomeninių permainų ir politinių perversmų galutinių priežasčių reikia ieškoti ne žmonių galvose, ne jų augančiame amžinosios tiesos ir teisingumo supratime, o gamybos ir mainų būdo pasikeitimuose, jų reikia ieškoti ne atitinkamos epochos filosofijoje, bet ekonomikoje. Atbundąs supratimas to, jog esamoji visuomeninė santvarka yra neprotinga ir neteisinga, jog „tai, kas protinga, virto nesąmone, gėris — kančia“ [1], tik rodo, kad nepastebimai įvyko tokie gamybos būdų ir mainų formų pasikeitimai, su kuriais jau nebesiderina visuomeninė santvarka, sukirpta pagal senąsias ekonomines sąlygas. Iš čia taip pat išeina, kad ir priemonės atskleistoms blogybėms pašalinti — daugiau ar mažiau išsivysčiusios — turi būti pačiuose pasikeitusiuose gamybos santykiuose. Reikia ne ieškoti šių priemonių galvoje, bet su galvos pagalba jas atskleisti esamuose materialiniuose gamybos faktuose.
Tad kaipgi, turint galvoje visa tai, yra su šiuolaikiniu socializmu?
Jau kuone visų yra pripažinta, kad esamąją visuomeninę santvarką sukūrė dabar viešpataujanti klasė — buržuazija. Buržuazijai būdingas gamybos būdas, nuo Markso laikų vadinamas kapitalistiniu gamybos būdu, nesiderino su vietinėmis ir luominėmis privilegijomis, kaip ir su asmeniniais feodalinės santvarkos tarpusavio ryšiais; buržuazija sugriovė feodalinę santvarką ir ant jos griuvėsių sukūrė buržuazinę visuomenės santvarką, laisvosios konkurencijos, laisvo kilnojimosi, prekių savininkų lygiateisiškumo ir visokių kitokių buržuazinių grožybių viešpatiją. Kapitalistinis gamybos būdas dabar galėjo laisvai vystytis. Nuo to laiko, kai garas ir naujoji mašininė gamyba senąją manufaktūrą pavertė stambiąja pramone, buržuazijai vadovaujant sukurtos gamybinės jėgos ėmė vystytis lig tol negirdėtu greičiu ir lig tol neregėtu mastu. Bet kaip kadaise manufaktūra ir jos įtakoje ištobulėję amatai suėjo į konfliktą su feodaliniais cechų pančiais, taip ir stambioji pramonė aukštesnėje savo išsivystymo pakopoje sueina į konfliktą su siaurais rėmais, į kuriuos ją įspraudžia kapitalistinis gamybos būdas. Naujosios gamybinės jėgos jau visa galva peraugo buržuazinę jų naudojimo formą. Ir šis konfliktas tarp gamybinių jėgų ir gamybos būdo, — tai ne toks konfliktas, kuris kilo tik žmonių galvose, kaip kad konfliktas tarp žmogaus pirmagimės nuodėmės ir dieviškojo teisingumo, bet jis egzistuoja iš tikrųjų, objektyviai, už mūsų, nepriklausomai nuo valios ar elgesio net tų žmonių, kurių veikla tą konfliktą sukėlė. Šiuolaikinis socializmas yra ne kas kita, kaip šio faktinio konflikto atspindys mąstyme, idėjinis jo atspindys visų pirma betarpiškai nuo jo kenčiančios klasės — darbininkų klasės — galvose.
Kas gi sudaro šį konfliktą?
Prieš atsirandant kapitalistinei gamybai, t. y. viduramžiais, visur buvo smulkioji gamyba, kurios pagrindą sudarė darbo žmonių privatinė nuosavybė gamybos priemonėms; kaime vyravo smulkių valstiečių — laisvųjų ar baudžiauninkų — žemdirbystė, o miestuose — amatai. Darbo priemonės — žemė, žemės dirbimo įrankiai, dirbtuvės, amatininkų instrumentai — buvo atskirų asmenų darbo priemonės, skirtos tik individualiam naudojimui, taigi, jos neišvengiamai buvo smulkios, nežymios, ribotos. Bet kaip tik todėl jos, kaip taisyklė, ir priklausė pačiam gamintojui. Sukoncentruoti, sustambinti šias išskaidytas, smulkias gamybos priemones, paversti jas galingais šiuolaikiniais gamybos svertais — kaip tik-toks ir buvo kapitalistinio gamybos būdo ir jo atstovo — buržuazijos — istorinis vaidmuo. Kaip ji, pradedant nuo XV amžiaus, istoriškai atliko šį vaidmenį trijose skirtingose gamybos pakopose: paprastojoje kooperacijoje, manufaktūroje ir stambiojoje pramonėje, tai smulkiai yra aprašęs Marksas „Kapitalo“ ketvirtajame skyriuje. Bet buržuazija, kaip parodo ten pat Marksas, negalėjo paversti tų ribotų gamybos priemonių galingomis gamybinėmis jėgomis, nepaversdama jų iš atskiro žmogaus vartojamų gamybos priemonių visuomeninėmis, tik bendrai daugelio žmonių vartojamomis gamybos priemonėmis. Ratelio, rankinių audžiamųjų staklių, kalvio kūjo vietą užėmė verpiamoji mašina, mechaninės audžiamosios staklės, garinis kūjis; vietoj mažų dirbtuvėlių atsirado didžiuliai fabrikai, reikalaujantieji bendro šimtų ir tūkstančių darbininkų darbo. Tiek gamybos priemonės, tiek ir pati gamyba iš eilės atskirų veiksmų virto eile visuomeninių veiksmų, o produktai — iš atskiro žmogaus gaminių virto visuomeniniais produktais. Dabar fabrikuose ir gamyklose gaminami verpalai, audiniai, metalinės prekės yra produktas bendro darbo daugelio darbininkų, per kurių rankas jie tam tikra tvarka turėjo pereiti, kol buvo pagaminti. Nė vienas atskirai paimtas darbininkas negali apie juos pasakyti: „Tai aš padariau, tai mano produktas“.
Tačiau ten, kur pagrindinę gamybos formą sudaro gaivališkas [palaipsniui, be jokio plano atsiradęs] darbo pasidalijimas visuomenėje, ten šis darbo pasidalijimas neišvengiamai suteikia produktams formą prekių, kurių tarpusavio mainai, pirkimas ir pardavimas, įgalina atskirus gamintojus tenkinti įvairius savo poreikius. Viduramžiais taip ir buvo. Pavyzdžiui, valstietis parduodavo amatininkui žemdirbystės produktus ir pirkdavosi iš jo amatininkiškus dirbinius. Į šią atskirų gamintojų, prekių gamintojų visuomenę ir įsiterpė naujas gamybos būdas. Į gaivališką, neplaningą darbo pasidalijimą, viešpatavusį visoje visuomenėje, jis įvedė darbo pasidalijimą, planingai organizuotą kiekviename atskirame fabrike; greta atskirų smulkių gamintojų gamybos atsirado visuomeninė gamyba. Vienos ir kitos gamybos produktai buvo parduodami tose pačiose rinkose, vadinasi, maždaug vienodomis kainomis. Bet planinga organizacija pasirodė esanti galingesnė už gaivališką darbo pasidalijimą; visuomeninio darbo pagrindu dirbę fabrikai savo produktus gamino pigiau, negu pavieniai smulkūs gamintojai. Atskirų gamintojų gamyba pralaimėdavo visose srityse, visuomeninė gamyba pagaliau revoliucionizavo visą senąjį gamybos būdą. Tačiau šis revoliucinis visuomeninės gamybos pobūdis taip menkai buvo suvokiamas, kad, priešingai, ji buvo įvedama kaip priemonė prekinei gamybai kelti bei skatinti. Ji atsirado tiesioginiame sąryšyje su tam tikrais, jau anksčiau buvusiais prekinės gamybos ir prekių mainų svertais: pirkliniu kapitalu, amatais ir samdomuoju darbu. Kadangi ji pasireikšdavo kaip nauja prekinės gamybos forma, prekinei gamybai būdingos pasisavinimo formos liko visiškai galioti taip pat ir jai.
Esant tokiai prekinės gamybos formai, kokia buvo išsivysčiusi viduramžiais, net negalėjo kilti klausimas, kam turi priklausyti darbo produktai. Pavienis gamintojas paprastai juos gamino iš savos, dažnai jo paties, savomis darbo priemonėmis ir savo arba savo šeimos rankomis pasigamintos žaliavos. Tokiam gamintojui nebuvo jokio reikalo savintis savo paties produktus; jie priklausė jam savaime. Vadinasi, nuosavybės teisė į produktus buvo paremta savuoju darbu. Net ten, kur buvo naudojamasi svetima pagalba, ji, kaip taisyklė, vaidino tik antraeilį vaidmenį, ir dažnai už ją greta darbo užmokesčio būdavo atlyginama dar kitokiu būdu: cecho mokinys ir pameistrys dirbo ne tiek už išlaikymą ir darbo užmokestį, kiek tam, kad išmoktų amato ir įsigytų savarankiško meistro vardą. Ir štai prasidėjo gamybos priemonių telkimas į dideles dirbtuves bei manufaktūras, jų pavertimas faktiškai visuomeninėmis gamybos priemonėmis. Tačiau su šiomis visuomeninėmis gamybos priemonėmis ir produktais buvo toliau elgiamasi taip, lyg jie, kaip ir anksčiau, būtų atskirų asmenų gamybos priemonės ir produktai. Jei lig šiol darbo priemonių savininkas savinosi produktą, nes jis, kaip taisyklė, buvo jo paties produktas, o svetimas pagalbinis darbas buvo išimtis, tai dabar darbo priemonių savininkas ir toliau tebesisavino produktus, nors tai jau buvo nebe jo, bet išimtinai svetimo darbo produktai. Tuo būdu dabar visuomeninio darbo produktus pradėjo savintis nė tie, kurie iš tikrųjų leido į darbą gamybos priemones ir faktiškai tuos produktus gamino, bet kapitalistas. Gamybos priemonės ir gamyba iš esmės pasidarė visuomeninės. Bet jos tebėra pajungtos tai pasisavinimo formai, kurios prielaidą sudaro privatinė atskirų gamintojų gamyba, vadinasi, kai kiekvienas yra savojo produkto savininkas ir jį neša į rinką. Gamybos būdas pajungiamas šiai pasisavinimo formai, nors jis panaikina jos prielaidą (2). Šiame prieštaravime, kuris naujam gamybos būdui suteikė kapitalistinį jo pobūdį, jau užuomazgoje glūdi visos dabarties kolizijos. Ir kuo pilnesnis darėsi naujojo gamybos būdo viešpatavimas visose lemiamose gamybos šakose ir visose ekonomiškai viešpataujančiose šalyse, kartu iki nežymių likučių sumažindamas individualinę gamybą, tuo aštriau turėjo pasireikšti visuomeninės gamybos nesuderinamumas su kapitalistiniu pasisavinimu.
Pirmieji kapitalistai, kaip matėme, samdomojo darbo formą rado jau egzistuojančią. Bet samdomasis darbas teegzistavo kaip išimtis, kaip šalutinis, pagalbinis užsiėmimas, kaip pereinamoji būklė. Žemdirbys, kuris laikas nuo laiko eidavo dirbti padieniu, turėjo sklypelį nuosavos žemės, iš kurios jis su dideliu vargu tegalėjo išsimaitinti. Cechų nuostatai rūpinosi, kad šiandieninis pameistrys ryt išeitų į meistrus. Bet visa tai tuoj pasikeitė, kai gamybos priemonės virto visuomeninėmis ir susikoncentravo kapitalistų rankose. Smulkaus individualaus gamintojo gamybos priemonių ir produktų vertė vis labiau mažėjo, ir jam nieko kito nebeliko, kaip parsisamdyti kapitalistui. Samdomasis darbas, kuris anksčiau buvo išimtis ir pagalbinis užsiėmimas, virto visos gamybos taisykle ir pagrindine forma; anksčiau buvęs šalutinis, jis dabar virto vieninteliu darbininko užsiėmimu. Darbininkas, parsisamdąs tik laikas nuo laiko, pasidarė samdomuoju darbininku iki gyvos galvos. Be to, tokių samdomųjų iki gyvos galvos darbininkų masė nepaprastai pagausėjo, vienu metu žlugus feodalinei santvarkai, paleidus feodalų ginkluotus būrius, išvarius valstiečius iš jų sodybų ir t. t. Įvyko visiškas skilimas tarp gamybos priemonių, sukoncentruotų kapitalistų rankose, iš vienos pusės, ir gamintojų, netekusių visko, išskyrus savo darbo jėgą, iš antros pusės. Prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinio pasisavinimo iškyla aikštėn kaip antagonizmas tarp proletariato ir buržuazijos.
Mes matėme, kad kapitalistinis gamybos būdas įsiterpė į tokią visuomenę, kurią sudarė atskiri prekių gamintojai, tarp kurių visuomeninis ryšys buvo palaikomas jų produktų mainais. Tačiau kiekvienos prekių gamyba besiremiančios visuomenės ypatybė yra ta, kad joje gamintojai netenka galios valdyti savo pačių visuomeninius santykius. Kiekvienas gamina kas sau, savo atsitiktinėmis gamybos priemonėmis ir savo atskiriems mainų reikalams. Niekas nežino, kiek jo gaminamo produkto pasirodys rinkoje ir kokia bus jo paklausa; niekas nežino, ar iš tikrųjų yra reikalingas jo individualaus darbo produktas, ar apsimokės jo gamybos kaštai ir ar iš viso jis bus parduotas. Visuomeninėje gamyboje viešpatauja anarchija. Bet prekinė gamyba, kaip ir kiekviena kita gamybos forma, turi savo ypatingus, jai būdingus, nuo jos neatskiriamus dėsnius; ir šie dėsniai prasiskina sau kelią, nepaisant anarchijos, pačioje anarchijoje, per ją. Jie pasireiškia vienintelėje išlikusioje visuomeninio ryšio formoje — mainuose — ir veikia atskirus gamintojus kaip priverstiniai konkurencijos dėsniai. Vadinasi, iš pradžių jie nežinomi net patiems gamintojams ir turi būti tik palaipsniui, ilgu patyrimu jų atrasti. Vadinasi, jie įsigali nepaisant gamintojų ir prieš gamintojus, kaip aklai veikiantieji jų gamybos formos natūraliniai dėsniai. Produktas viešpatauja gamintojams.
Viduramžių visuomenėje, ypač pirmaisiais šimtmečiais, gamyba buvo nukreipta daugiausia į asmeninį vartojimą. Ji tenkino daugiausia tik paties gamintojo ir jo šeimos poreikius. O ten, kur, kaip kad kaime, egzistavo asmeninės priklausomybės santykiai, gamyba tenkino ir feodalo poreikius. Vadinasi, mainų čia nebuvo, ir produktai neturėjo prekių pobūdžio. Valstiečio šeima gaminosi beveik viską, kas jai buvo reikalinga: tiek įrankius ir drabužius, tiek ir maisto produktus. Gaminti pardavimui ji pradėjo tik tuomet, kai jos gamyboje, patenkinus jos pačios poreikius ir apmokėjus natūralines prievoles feodalui, ėmė rastis produktų perteklius; šis perteklius, atiduotas visuomeniniams mainams, skirtas parduoti, tapo preke. Miestų amatininkai turėjo, žinoma, jau iš pat pradžių gaminti mainams. Bet ir jie gaminosi patys didesnę dalį sau reikalingų daiktų; jie turėjo daržus ir nedidelius laukus, savo gyvulius ganydavo bendruomenės miške, iš kurio jie, be to, gaudavo statybinę medžiagą ir kurą; moterys verpė linus, vilnas ir t. t. Gamyba mainams, prekinė gamyba buvo tik beatsirandanti. Iš čia — mainų ribotumas, rinkos ribotumas, gamybos būdo stabilumas, vietinis uždarumas išorinio pasaulio atžvilgiu, susivienijimas vietiniuose rėmuose, marka [3] kaime, cechai mieste.
Bet besiplečiant prekinei gamybai ir ypač atsiradus kapitalistiniam gamybos būdui, pradėjo atviriau ir galingiau reikštis lig tol snūduriavę prekinės gamybos dėsniai. Senieji ryšiai buvo išklibinti, senosios pertvaros sugriautos, ir gamintojai vis labiau virto nepriklausomais, pavieniais prekių gamintojais. Visuomeninės gamybos anarchija iškilo aikštėn, įgaudama vis aštresnį pobūdį. Tačiau svarbiausias įrankis, kuriuo kapitalistinis gamybos būdas didino anarchiją visuomeninėje gamyboje, buvo tiesioginė anarchijos priešybė: tai buvo kylantis gamybos, kaip visuomeninės gamybos, organizavimas kiekvienoje atskiroje gamybos įmonėje. Su šio sverto pagalba kapitalistinis gamybos būdas padarė galą senajam taikiam stabilumui. Įsiskverbdamas į kurią nors pramonės šaką, jis vijo iš jos lauk senuosius gamybos metodus. Įsigalėdamas amatuose, jis naikino senąjį amatą. Darbo laukas virto kovos lauku. Didieji geografiniai atradimai [4] ir po jų sekusi kolonizacija daug kartų padidino realizavimo sritį ir pagreitino amatų pavirtimą manufaktūra. Išsivystė kova jau ne tik tarp atskirų vietinių gamintojų; vietinės kovos savo ruožtu išsiplėsdavo į nacionalines kovas, į prekybinius XVII ir XVIII amžių karus [5]. Pagaliau stambioji pramonė ir pasaulinės rinkos atsiradimas padarė šią kovą visuotinę ir kartu negirdėtai įnirtingą. Santykiuose tarp atskirų kapitalistų, kaip ir tarp ištisų gamybos šakų bei ištisų šalių, egzistavimo klausimą nulemia tai, ar jos turi patogias — natūralines arba dirbtinai sukurtas — gamybos sąlygas. Nugalėtieji negailestingai pašalinami. Tai — darviniška kova už atskirą būvį, su dešimteriopu įnirtimu perkelta iš gamtos į visuomenę. Natūralus gyvulio būvis pasireiškia kaip žmogaus išsivystymo viršūnė. Prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinio pasisavinimo pasireiškia kaip priešingumas tarp gamybos organizavimo atskiruose fabrikuose ir gamybos anarchijos visoje visuomenėje.
Šiomis abiem formomis, kuriomis reiškiasi kapitalistiniam gamybos būdui dėl pačios jo kilmės savybingas prieštaravimas, šis gamybos būdas juda be išeities tuo „ydinguoju ratu“, kurį atrado jame jau Furjė. Furjė, žinoma, tuo laiku dar negalėjo matyti, kad šis ratas pamažu siaurėja, kad gamybos judėjimas daugiau panašus į spiralę ir, kaip ir planetų judėjimas, turi baigtis susidūrimu su centru. Gamybos visuomeninės anarchijos varomoji jėga vis labiau paverčia didelę žmonių daugumą proletarais, o proletarinės masės savo ruožtu pagaliau padarys galą gamybos anarchijai. Ta pati gamybos socialinės anarchijos varomoji jėga galimybę be galo tobulinti stambiosios pramonės mašinas paverčia privalomu dėsniu kiekvienam atskiram pramonės kapitalistui, dėsniu, kuris jį verčia nuolat tobulinti savo mašinas arba žūti. Bet tobulinti mašinas reiškia daryti tam tikrą žmonių darbo kiekį nereikalingą. Jei mašinų įvedimas ir išplitimas reiškia, kad milijonus rankinio darbo darbininkų išstumia nedidelis mašinas aptarnaujančių darbininkų skaičius, tai mašinų tobulėjimas reiškia, kad vis didėja pačių mašininio darbo darbininkų išstūmimas ir pagaliau atsiranda tokia samdomųjų darbininkų pasiūla, kuri viršija jų vidutinę paklausą iš kapitalo pusės. Ši nedirbančių darbininkų masė sudaro tikrą rezervinę pramoninę armiją, — kaip esu ją pavadinęs dar 1845 metais (6), — kuri yra pasirengusi patarnauti gamybai, kai ji dirba pilnu įtempimu, ir kurią išmeta į gatvę po kiekvieno pakilimo neišvengiamai sekantis krachas; ši armija visuomet buvo ir yra švininis svarstis prie darbininkų klasės kojų jos kovoje už būvį su kapitalu, darbo užmokesčio reguliatorius, nuolat palaikantis jį žemame, kapitalistų reikalus atitinkančiame lygyje. Tuo būdu išeina, kad mašina, Markso žodžiais betariant, darosi galingiausiu kapitalo ginklu prieš darbininkų klasę, kad darbo įrankis tolydžio išmuša iš darbininko rankų jo pragyvenimo priemones, ir paties darbininko produktas pavirsta įrankiu jam pavergti. Dėl to darbo priemonių taupymas yra nuo pat pradžių kartu ir beatodairiškiausias darbo jėgos eikvojimas ir normalių darbo sąlygų naikinimas; dėl to mašina, ta galingiausioji priemonė darbo laikui sutrumpinti, virsta tikriausia priemone visam darbininko ir jo šeimos gyvenimui paversti darbo laiku kapitalo vertei didinti. Štai kodėl per didelis vienos darbininkų klasės dalies apkrovimas darbu sąlygoja visišką kitos jos dalies nedarbą, o stambioji pramonė, kuri po visą žemės rutulį ieško naujų vartotojų, pas save namie darbininkų masių vartojimą apriboja iki bado minimumo, tuo būdu griaudama savąją vidaus rinką. „Dėsnis, kuris palaiko pusiausvyrą tarp santykinio gyventojų pertekliaus, arba pramoninės rezervinės armijos, ir kaupimo masto bei energijos, prikala darbininką prie kapitalo stipriau, negu Hefesto kūjis prikalė Prometėjų prie uolos. Jis sąlygoja skurdo kaupimąsi, atitinkantį kapitalo kaupimą. Vadinasi, turto kaupimas viename poliuje tuo pačiu metu yra skurdo, darbo kančios, vergovės, tamsumo, subarbarėjimo ir moralinio nusmukimo kaupimasis priešingame poliuje, t. y. toje klasėje, kuri savąjį produktą gamina kaip kapitalą“ (Marksas, „Kapitalas“, 671 psl.) [7]. Laukti iš kapitalistinio gamybos būdo kitokio produktų paskirstymo turėtų tokią pat prasmę, kaip reikalauti, kad baterijos elektrodai, būdami su ja sujungti, neskaidytų vandens ir neišskirtų teigiamajame poliuje deguonies, o neigiamajame — vandenilio.
Mes matėme, kaip dėl gamybos anarchijos visuomenėje aukščiausią laipsnį pasiekusi galimybė tobulinti šiuolaikines mašinas virsta privalomu dėsniu atskiriems pramonės kapitalistams, verčiančiu juos nuolat tobulinti savo mašinas ir nuolat kelti jų gamybinį pajėgumą. Tokiu pat privalomu dėsniu virsta jiems ir paprastas faktiškas galimumas plėsti savo gamybos mastą. Nepaprastai didelis stambiosios pramonės sugebėjimas plėstis, palyginti su kuriuo dujų plėtrumas tėra tikras vaikų žaislas, dabar prieš mūsų akis iškyla kaip reikalas plėsti šią pramonę ir kokybiškai ir kiekybiškai, nepaisant jokių priešinga kryptimi veikiančių jėgų. Jas sudaro suvartojimas, realizavimas, rinkos stambiosios pramonės produktams. Bet rinkų sugebėjimą plėstis, tiek ekstensyvų, tiek ir intensyvų, visų pirma sąlygoja visai kitokie dėsniai, kurie veikia toli gražu ne taip energingai. Rinkų plėtimasis nebegali suspėti paskui gamybos plėtimąsi. Susidūrimas darosi nebeišvengiamas, ir kadangi jis negali išspręsti konflikto tol, kol nesusprogdins paties kapitalistinio gamybos būdo, tai jis darosi periodinis. Kapitalistinė gamyba sukuria naują „ydingąjį ratą“.
Ir iš tikrųjų, pradedant nuo 1825 metų, kai prasidėjo pirmoji bendroji krizė, visas pramonės ir prekybos pasaulis, visų civilizuotųjų tautų gamyba ir mainai su jų daugiau ar mažiau barbariškais priedėliais maždaug kas dešimt metų iškrypsta iš vėžių. Prekyba sustoja, rinkas perpildo daugybė produktų, kuriems trūksta pirkėjų, grynieji pinigai išnyksta iš cirkuliacijos, kreditas nutrūksta, fabrikai sustoja, darbininkų masės netenka pragyvenimo reikmenų, nes jos per daug jų pagamino; bankrotas seka po bankroto, varžytynės po varžytynių. Sustingimas trunka daug metų, daugybė gamybinių jėgų ir produktų eikvojami ir naikinami, kol susikaupusios prekių masės, daugiau ar mažiau nuvertintos, pagaliau bus realizuotos ir palaipsniui atsinaujins gamybos ir mainų judėjimas. Pamažu šis judėjimas spartėja, žinginę pakeičia risčia, pramonės risčia pereina į šuolius, kurie savo vietą užleidžia pašėlusiai zovadai, tikroms lenktynėms su kliūtimis, apimančioms pramonę, prekybą, kreditą ir spekuliaciją, kad po įnirtingų lenktynių vėl nugarmėtų į kracho prarają. Ir taip nuolat iš naujo. Nuo 1825 metų mes šią apytaką pergyvenome jau penkis kartus ir šiuo momentu (1877 m.) pergyvename ją šeštą kartą. Šių krizių pobūdis yra toks ryškus, kad Furjė apibrėžė jas visas vienu kartu, pirmąją iš jų pavadindamas crise pléthorique [8], krize dėl pertekliaus.
Krizių metu prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinio pasisavinimo prieina iki prievartinio sprogimo. Prekių cirkuliacija kuriam laikui sustoja; cirkuliacijos priemonė — pinigai — darosi cirkuliacijos stabdžiu; visi prekių gamybos ir cirkuliacijos dėsniai apverčiami aukštyn kojomis. Ekonominė kolizija pasiekia savo aukščiausią tašką: gamybos būdas sukyla prieš mainų būdą, gamybinės jėgos sukyla prieš gamybos būdą, kurį jos peraugo.
Faktą, kad visuomeninė gamybos organizacija fabriko viduje pasiekė tokį išsivystymo laipsnį, jog ji pasidarė nebesuderinama su greta jos ir virš jos esančia gamybos anarchija visuomenėje, — šį faktą gauna pajusti patys kapitalistai dėl prievartinio kapitalų koncentravimo, kuris krizių metu vyksta daugelio stambių ir dar didesnio skaičiaus smulkių kapitalistų nuskurdinimo sąskaita. Visas kapitalistinio gamybos būdo mechanizmas sutrinka, jo paties sukurtų gamybinių jėgų slegiamas. Jis jau nebegali visos gamybos priemonių masės paversti kapitalu; jos guli nevartojamos, ir dėl to lieka be darbo ir rezervinė pramoninė armija. Gamybos priemonių, pragyvenimo reikmenų, kapitalo žinioje esančių darbininkų, — visų gamybos ir visuotinės gerovės elementų yra perteklius. Bet, anot Furjės, šis „perteklius darosi skurdo ir vargo šaltiniu“, nes kaip tik jis ir kliudo gamybos priemones ir pragyvenimo reikmenis paversti kapitalu. Nes kapitalistinėje visuomenėje gamybos priemonės negali pradėti veikti kitaip, kaip pirma pavirsdamos kapitalu, t. y. priemone žmogaus darbo jėgai išnaudoti. Tarsi šmėkla stovi tarp darbininkų, iš vienos pusės, ir gamybos priemonių bei pragyvenimo reikmenų, iš antros, būtinumas paversti juos kapitalu. Tik šis būtinumas trukdo sujungti daiktinius ir asmeninius gamybos svertus; tik jis trukdo gamybos priemonėms veikti, o darbininkams dirbti ir gyventi. Vadinasi, iš vienos pusės, kapitalistinis gamybos būdas pasirodo nebesugebąs toliau valdyti šių gamybinių jėgų. Antra vertus, šios gamybinės jėgos pačios su vis didėjančia galia siekia panaikinti tą prieštaravimą, išsivaduoti nuo viso to, kas yra joms būdinga kaip kapitalui, siekia faktiško jų, kaip visuomeninių gamybinių jėgų, pobūdžio pripažinimo.
Šis smarkiai augančių gamybinių jėgų priešinimasis savo kapitalistiniam pobūdžiui, šis nuolat augantis būtinumas pripažinti visuomeninę jų prigimtį verčia pačią kapitalistų klasę vis dažniau, kiek tai, esant kapitalistiniams santykiams, iš viso yra galima, žiūrėti į jas kaip į visuomenines gamybines jėgas. Tiek pramonės pakilimo laikotarpiai su savo neribotai išpūstu kreditu, tiek ir patys krachai, žlugdantieji stambias kapitalistines įmones, atveda į tokią gamybos priemonių didelių masių suvisuomeninimo formą, kokią mes aptinkame įvairios rūšies akcinėse bendrovėse. Kai kurios iš šių gamybos ir susisiekimo priemonių iš esmės yra tokios milžiniškos, kad jos, kaip, pavyzdžiui, geležinkeliai, daro negalimą bet kurią kitą kapitalistinio išnaudojimo formą. Tam tikroje išsivystymo pakopoje ir šios formos jau nebepakanka; [visi tam tikros šalies tos pačios pramonės šakos stambieji gamintojai susijungia į vieną „trestą“, į sąjungą, kurios tikslas yra gamybos reguliavimas. Jie nustato bendrą kiekį to, kas turi būti gaminama, pasiskirsto jį tarp savęs ir primeta iš anksto nustatytą pardavimo kainą. Bet kadangi tokie trestai, reikalams pašlijus, dažniausiai suyra, tai tuo pačiu jie sukelia dar labiau koncentruotą suvisuomeninimą: ištisa pramonės šaka paverčiama viena didžiule akcine bendrove, konkurencija šalies viduje užleidžia vietą šios bendrovės monopoliui tos šalies viduje. Taip yra buvę 1890 metais su Anglijos šarmų gamyba, kuri, susijungus visiems 48 stambiesiems fabrikams, perėjo į vienintelės, vieno centro vadovaujamos bendrovės, turinčios 120 milijonų markių kapitalą, rankas.
Trestuose laisva konkurencija virsta monopoliu, o neplaninga kapitalistinės visuomenės gamyba kapituliuoja prieš planingą būsimosios socialistinės visuomenės gamybą. Tiesa, iš pradžių dar tik kapitalistų naudai. Bet šia savo forma išnaudojimas darosi toks apčiuopiamai aiškus, kad jis turi žlugti. Nė viena tauta nesutiktų ilgai pakęsti trestų vadovaujamos gamybos, kai visą visuomenę atvirai išnaudoja nedidelė gauja asmenų, gyvenančių iš kuponų karpymo.
Šiaip ar taip, su trestais ar be jų, pagaliau] valstybė, kaip oficialus kapitalistinės visuomenės atstovas, turi (9) pasiimti vadovavimą gamybai. Šis būtinumas virsti valstybės nuosavybe iškyla visų pirma stambioms susisiekimo priemonėms: paštui, telegrafui, geležinkeliams.
Jei krizės parodė buržuazijos nesugebėjimą toliau valdyti šiuolaikines gamybines jėgas, tai stambiųjų gamybos ir susisiekimo įmonių pavertimas akcinėmis bendrovėmis [ir trestais] ir valstybės nuosavybe parodo buržuazijos nereikalingumą tam tikslui. Visas visuomenines kapitalisto funkcijas dabar atlieka samdomieji tarnautojai. Patiems kapitalistams nebeliko kitos visuomeninės veiklos, kaip rinkti pelną, karpyti kuponus ir lošti biržoje, kur įvairūs kapitalistai atiminėja vienas iš kito kapitalus. Kapitalistinis gamybos būdas, pradėjęs nuo darbininkų išstūmimo, dabar išstumia ir pačius kapitalistus, tiesa, tuo tarpu dar ne į pramoninę rezervinę armiją, bet tik į nereikalingų gyventojų kategoriją.
Tačiau nei pavertimas akcinėmis bendrovėmis [ir trestais], nei pavertimas valstybės nuosavybe nepanaikina kapitalistinio gamybinių jėgų pobūdžio. Akcinių bendrovių [ir trestų] atžvilgiu tai yra visiškai aišku. O šiuolaikinė valstybė ir vėl tėra tik tokia organizacija, kokią sukuria sau buržuazinė visuomenė bendroms išorinėms kapitalistinio gamybos būdo sąlygoms apsaugoti tiek nuo darbininkų, tiek ir nuo atskirų kapitalistų pasikėsinimų. Šiuolaikinė valstybė, kokia bebūtų jos forma, pačia savo esme yra kapitalistinė mašina, kapitalistų valstybė, idealus visuminis kapitalistas. Kuo daugiau gamybinių jėgų paims ji savo nuosavybėn, tuo pilnesnis bus jos pavirtimas visuminiu kapitalistu ir tuo daugiau piliečių ji išnaudos. Darbininkai pasiliks samdomaisiais darbininkais, proletarais. Kapitalistiniai santykiai nėra panaikinami, atvirkščiai, jie prieina kraštutines ribas, pasiekia aukščiausią tašką. Bet aukščiausiame taške įvyksta perversmas. Valstybinė gamybinių jėgų nuosavybė konflikto neišsprendžia, bet joje slypi formali priemonė, galimybė jam išspręsti.
Šis konfliktas gali būti išspręstas tik tuo būdu, kad visuomeninė šiuolaikinių gamybinių jėgų prigimtis iš tikrųjų bus pripažinta, vadinasi, kad gamybos, pasisavinimo ir mainų būdas bus suderintas su visuomeniniu gamybos priemonių pobūdžiu. O tai gali įvykti tik tuomet, kai visuomenė atvirai ir nesigriebdama jokių aplinkinių kelių paims savo valdžion gamybines jėgas, peraugusias kiekvieną kitokį jų valdymo būdą, išskyrus visuomeninį. Tuo pačiu visuomeninis gamybos priemonių bei produktų pobūdis, kuris dabar atsigrįžta prieš pačius gamintojus ir periodiškai sukrečia gamybos bei mainų būdą, pasireikšdamas kaip aklai veikiantis gamtos dėsnis, prievartingai ir griaunamai, — šis visuomeninis pobūdis bus tada gamintojų visiškai sąmoningai išnaudotas ir iš sutrikimų bei periodinių krachų priežasties pavirs galingiausiu pačios gamybos svertu.
Visuomeninės jėgos, kaip ir gamtos jėgos, veikia aklai, prievartingai, griaunamai, kol mes jų nepažįstame ir su jomis nesiskaitome. Bet jei mes kartą jas pažinome, supratome jų veikimą, jų kryptį ir įtaką, tai tik nuo mūsų pačių priklauso vis labiau pajungti jas savo valiai ir, pasinaudojant jomis, pasiekti savo tikslus. Tai ypač liečia šiuolaikines galingas gamybines jėgas. Kol mes atkakliai vengiame suprasti jų prigimtį ir pobūdį, — o tokiam supratimui priešinasi kapitalistinis gamybos būdas ir jo gynėjai, — tol gamybinės jėgos veikia nepaisydamos mūsų, prieš mus, tol jos mus valdo, kaip tai smulkiai buvo parodyta aukščiau. Bet kartą supratus jų prigimtį, asocijuotų gamintojų rankose jos iš demoniškų valdovų gali virsti paklusniais tarnais. Čia toks pat skirtumas, kokį mes pastebime palyginę naikinamąją elektros jėgą audros žaibe ir pažabotą elektrą telegrafo aparate ir lanko lempoje; toks pat skirtumas, kaip tarp gaisro ir žmogaus reikalams tarnaujančios ugnies. Kai su šiuolaikinėmis gamybinėmis jėgomis bus elgiamasi sutinkamai su jų pagaliau suprasta prigimtimi, visuomeninė anarchija gamyboje bus pakeista visuomeniškai planingu gamybos reguliavimu, atsižvelgiant tiek į visos visuomenės, tiek ir į kiekvieno atskiro jos nario poreikius. Tuomet kapitalistinis pasisavinimo būdas, kuriam esant produktas pavergia pirmiau gamintoją, o vėliau ir pasisavintoją, bus pakeistas nauju produktų pasisavinimo būdu, pagrįstu pačia šiuolaikinių gamybos priemonių prigimtimi: iš vienos pusės, tiesioginiu visuomeniniu produktų, kaip priemonių gamybai palaikyti ir plėsti, pasisavinimu, iš antros pusės — tiesioginiu individualiniu produktų, kaip pragyvenimo ir malonumų priemonių, pasisavinimu.
Kapitalistinis gamybos būdas, vis labiau paversdamas didžiulę gyventojų daugumą proletarais, sukuria jėgą, kuri, vengdama gresiančios jai pražūties, yra priversta šį perversmą įvykdyti. Vis labiau versdamas imti valstybės nuosavybėn stambiąsias suvisuomenintas gamybos priemones, kapitalizmas pats nurodo kelią šiam perversmui įvykdyti. Proletariatas ima valstybinę valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe. Bet tuo pačiu jis panaikina pats save, kaip proletariatą, tuo pačiu jis panaikina visus klasinius skirtumus ir klasinius priešingumus, o kartu ir valstybę kaip valstybę. Buvusiajai ir ligi šiol tebesančiai visuomenei, kuri juda klasiniuose priešingumuose, buvo reikalinga valstybė, t. y. išnaudotojų klasės organizacija jos išorinėms gamybos sąlygoms palaikyti, vadinasi, ypač išnaudojamajai klasei prievarta laikyti esamo gamybos būdo nustatomose slopinimo sąlygose (vergovė, baudžiava arba feodalinė priklausomybė, samdomasis darbas). Valstybė buvo oficialus visos visuomenės atstovas, jos susitelkimas į matomąją korporaciją, bet tokia ji buvo tik tiek, kiek ji buvo valstybė tos klasės, kuri savo epochoje viena atstovavo visai visuomenei: senovėje ji buvo vergvaldžių — valstybės piliečių valstybė, viduramžiais — feodalinės bajorijos, mūsų laikais — buržuazijos valstybė. Kai valstybė pagaliau tampa iš tikrųjų visos visuomenės atstovu, tada ji pati save daro nebereikalingą. Nuo to laiko, kai nebebus nė vienos visuomeninės klasės, kurią reikėtų laikyti slopinamą, nuo to laiko, kai išnyks kartu su klasiniu viešpatavimu, kartu su kova už atskirą būvį, kuri pagrįsta dabartine gamybos anarchija, tie susidūrimai ir ekscesai, kurie kyla iš tos kovos, — nuo to laiko nebebus ko slopinti, nebereikės ir specialios slopinamosios jėgos, valstybės. Pirmasis aktas, kuriuo valstybė iš tikrųjų pasireiškia kaip visos visuomenės atstovas, — gamybos priemonių paėmimas valdyti visuomenės vardu, — yra tuo pačiu metu paskutinis savarankiškas jos, kaip valstybės, aktas. Valstybinės valdžios kišimasis į visuomeninius santykius čia vienoje, čia kitoje srityje darosi tada nebereikalingas ir savaime išnyksta. Vietoj asmenų valdymo atsiranda daiktų tvarkymas ir vadovavimas gamybos procesams. Valstybė ne „panaikinama“, ji miršta. Tuo remiantis reikia vertinti frazę apie „laisvąją liaudies valstybę“ [10], frazę, kuri laikinai turėjo agitatorinę teisę egzistuoti, bet kuri galiausiai moksliškai yra nepagrįsta. Tuo remiantis reikia vertinti ir vadinamųjų anarchistų reikalavimą, kad valstybė turinti būti panaikinta tą pačią dieną.
Nuo to laiko, kai istorijos scenoje pasirodė kapitalistinis gamybos būdas, visų gamybos priemonių suvisuomeninimas atskiriems asmenims ir ištisoms sektoms dažnai atrodė kaip daugiau ar mažiau neaiškus ateities idealas. Bet jis pasidarė galimas, pasidarė istorine būtinybe tik tuomet, kai atsirado materialinės sąlygos jam įgyvendinti. Tas suvisuomeninimas, kaip ir kiekviena kita visuomeninė pažanga, darosi įgyvendinamas ne dėl supratimo, kad klasių buvimas prieštarauja teisingumui, lygybei ir pan., ne dėl paprasto noro panaikinti klases, bet dėl tam tikrų naujų ekonominių sąlygų. Visuomenės suskilimas į klases — į išnaudojančiąją ir išnaudojamąją, į viešpataujančiąją ir pavergtąją — buvo neišvengiama ankstyvesnio nežymaus gamybos išsivystymo pasekmė. Kol visuminis visuomenės darbas duoda tik tokią produkciją, kuri vos teprašoka tai, kas yra būtiniausia visiems pragyventi, vadinasi, kol darbas iš didžiulės visuomenės narių daugumos paima visą arba beveik visą laiką, tol ši visuomenė neišvengiamai dalijasi į klases. Greta šios didžiulės vien tik vergišką darbą dirbančios daugumos susidaro klasė, laisva nuo tiesioginio gamybinio darbo, tvarkanti tokius bendrus visuomeninius reikalus, kaip vadovavimas darbui, valstybės reikalai, teisingumas, mokslas, menas ir t. t. Vadinasi, pasidalijimo klasėmis pagrindą sudaro darbo pasidalijimo dėsnis. Tačiau tai anaiptol nekliudo tam, kad klasių atsiradimas būtų lydimas smurto, grobimo, klastos ir apgaulės, kad valdžią pagrobusi viešpataujanti klasė stiprintų savo padėtį dirbančiųjų klasių sąskaita ir vadovavimą visuomenei paverstų [sustiprintu] masių išnaudojimu.
Todėl jeigu pasidalijimas klasėmis ir turėjo tam tikrą istorinį pateisinimą, tai tik tam tikru laikotarpiu ir tam tikromis visuomeninėmis sąlygomis. Pasidalijimą klasėmis sąlygojo gamybos nepakankamumas, ir jis bus panaikintas tada, kai šiuolaikinės gamybinės jėgos pilnutinai išsivystys. Ir iš tikrųjų, visuomenės klasės išnyks, kada bus pasiekta tokia istorinio išsivystymo pakopa, kai ne tik vienos ar kitos tam tikros viešpataujančios klasės, bet ir, aplamai imant, bet kurios viešpataujančios klasės buvimas, vadinasi, pats pasidalijimas klasėmis bus anachronizmas, atgyvenęs dalykas. Vadinasi, klasių panaikinimo prielaida yra tokia aukšta gamybos išsivystymo pakopa, kai atskiros visuomeninės klasės vykdomas gamybos priemonių bei produktų, o tuo pačiu ir politinio viešpatavimo, išsimokslinimo monopolio ir dvasinio vadovavimo pasisavinimas ne tik pasidaro nereikalingas, bet ir kliudo ekonominiam, politiniam bei intelektualiniam vystymuisi. Ši pakopa dabar pasiekta. Politinis ir intelektualinis buržuazijos bankrotas vargu ar yra paslaptis net jai pačiai, o jos ekonominis bankrotas kartojasi reguliariai kas dešimt metų. Kiekvienos krizės metu visuomenė dūsta, slegiama jos pačios gamybinių jėgų bei produktų, kurių ji nebegali panaudoti, ir ji lieka bejėgė prieš tą absurdišką prieštaravimą, kad gamintojai neturi ko vartoti, nes trūksta vartotojų. Gamybos priemonių plėtimosi jėga sutrauko pančius, kuriuos jai uždėjo kapitalistinis gamybos būdas. Gamybos priemonių išlaisvinimas iš šių pančių yra vienintelė nepaliaujamo, vis spartesnio gamybinių jėgų vystymosi, o kartu ir praktiškai neriboto pačios gamybos augimo parengiamoji sąlyga. Bet to nepakanka. Gamybos priemonių pavertimas visuomenine nuosavybe pašalina ne tik dabar pasireiškiantį dirbtinį gamybos trukdymą, bet ir tą tiesioginį gamybinių jėgų ir produktų eikvojimą bei naikinimą, kuris šiuo metu yra neišvengiamas gamybos palydovas ir savo aukščiausią mastą pasiekia krizių metu. Be to, šis pavertimas visuomenine nuosavybe sutaupo visuomenei daugybę gamybos priemonių ir produktų, pašalindamas beprotišką dabar viešpataujančių klasių ir jų politinių atstovų prabangą. Visuomeninės gamybos teikiama galimybė — užtikrinti visiems visuomenės nariams ne tik visiškai pakankamas ir diena iš dienos vis gerėjančias materialines gyvenimo sąlygas, bet ir visiškai laisvą jų fizinių ir protinių gabumų išvystymą bei pritaikymą, — ši galimybė dabar pasiekta pirmą kartą, bet ji tikrai pasiekta (11).
Visuomenei paėmus į savo rankas gamybos priemonių valdymą, bus panaikinta prekinė gamyba, o tuo pačiu ir produktų viešpatavimas gamintojams. Anarchija visuomeninėje gamyboje bus pakeista planinga, sąmoninga organizacija. Liausis kova už atskirą būvį. Tuo būdu žmogus dabar — tam tikra prasme galutinai — išsiskirs iš gyvulių pasaulio, iš žvėriškų gyvenimo sąlygų pereidamas į tikrai žmogiškąsias. Gyvenimo sąlygos, supančios žmones ir lig šiol jiems viešpatavusios, dabar bus valdomos ir kontroliuojamos žmonių, kurie pirmą kartą pasidarys tikrais ir sąmoningais gamtos valdovais, nes jie pasidarys savo suvisuomeninto gyvenimo viešpačiais. Pačių žmonių visuomeninių veiksmų dėsniai, kurie lig šiol stovėjo prieš juos kaip svetimi, jiems viešpataujantieji gamtos dėsniai, bus žmonių sumaniai panaudojami, vadinasi, bus jų valdomi. Visuomeninė žmonių būtis, kuri lig šiol stovėjo prieš juos kaip gamtos ir istorijos iš aukščiau primesta, dabar bus laisvas jų pačių reikalas. Objektyvios, svetimos jėgos, lig šiol viešpatavusios istorijai, dabar pereis į pačių žmonių kontrolę. Ir tik tuomet žmonės patys visiškai sąmoningai pradės kurti savo istoriją, tik tuomet jų pačių paleidžiamos veikti visuomeninės priežastys turės žymiu ir vis didėjančiu mastu ir tas pasekmes, kurių jie nori. Tai yra žmonijos šuolis iš būtinybės viešpatijos į laisvės viešpatiją.
[Baigdami padarysime trumpą mūsų išdėstytos vystymosi eigos santrauką:
I. Viduramžių visuomenė: Smulki individualinė gamyba. Gamybos priemonės skirtos individualiai vartoti ir dėl to jos yra primityvios, smulkios, menko pajėgumo. Gaminama betarpiškam produktų vartojimui, — arba paties gamintojo, arba jo feodalinio valdovo. Tik ten, kur atsiranda gamybos perteklius virš betarpiško suvartojimo, šis perteklius skiriamas parduoti ir tenka mainams: vadinasi, prekinė gamyba dar tik atsiranda; bet jau ir dabar joje užuomazgine forma slypi visuomeninės gamybos anarchija.
II. Kapitalistinė revoliucija: Perversmas pramonėje, kuris įvyksta iš pradžių per paprastąją kooperaciją ir manufaktūrą. Ligi šiol išsklaidytų gamybos priemonių koncentracija didelėse dirbtuvėse ir tuo būdu jų pavertimas iš individualinių gamybos priemonių visuomeninėmis — pavertimas, kuris, aplamai imant, nepalietė mainų formos. Senosios pasisavinimo formos lieka galioti. Atsiranda kapitalistas: kaip gamybos priemonių savininkas jis pasisavina taip pat ir produktus ir paverčia juos prekėmis. Gamyba pasidaro visuomeninis aktas; bet mainai, o su jais ir produktų pasisavinimas lieka individualiniai aktai, atskirų asmenų aktai: visuomeninio darbo produktą pasisavina atskiras kapitalistas. Tai ir yra pagrindinis prieštaravimas, iš kurio kyla visi tie prieštaravimai, kuriuose juda šiuolaikinė visuomenė ir kurie ypač aiškiai išryškėja stambiojoje pramonėje.
a) Gamintojo atskyrimas nuo gamybos priemonių. Darbininko pasmerkimas samdomajam darbui iki gyvos galvos. Priešingumas tarp proletariato ir buržuazijos.
b) Auganti prekinę gamybą valdančių dėsnių reikšmė ir stiprėjantis jų veikimas. Nežabota konkurencija. Prieštaravimas tarp visuomeninės organizacijos kiekviename atskirame fabrike ir visuomeninės anarchijos visoje gamyboje.
c) Iš vienos pusės — mašinų tobulinimas, kuris dėl konkurencijos virto privalomu dėsniu kiekvienam atskiram fabrikantui ir kuris kartu reiškia nuolat didėjantį darbininkų išstūmimą iš fabrikų: pramoninės rezervinės armijos atsiradimas. — Iš antros pusės — neribotas gamybos plėtimas, taip pat virtęs privalomu konkurencijos dėsniu kiekvienam fabrikantui. — Iš abiejų pusių — negirdėtas gamybinių jėgų išsivystymas, pasiūla, kuri viršija paklausą, perprodukcija, rinkų perpildymas, kas dešimtį metų pasikartojančios krizės, ydingasis ratas: čia — gamybos priemonių ir produktų perteklius, ten — darbo ir pragyvenimo priemonių neturinčių darbininkų perteklius. Bet abu šie gamybos ir visuomeninės gerovės svertai negali susijungti, nes kapitalistinė gamybos forma neleidžia gamybinėms jėgoms veikti, o produktams cirkuliuoti, prieš tai jiems nepavirtus kapitalu, o tam kaip tik ir kliudo jų perteklius. Šis prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą. Buržuazija pasirodo nesugebanti toliau valdyti savo pačios visuomeninių gamybinių jėgų.
d) Kapitalistai patys iš dalies yra priversti pripažinti visuomeninį gamybinių jėgų pobūdį. Stambiųjų gamybos ir susisiekimo organizmų pavertimas iš pradžių akcinių bendrovių, vėliau trestų, o po to ir valstybės nuosavybe. Buržuazija pasirodo esanti nereikalinga klasė; visas visuomenines jos funkcijas dabar atlieka samdomieji tarnautojai.
III. Proletarinė revoliucija, prieštaravimų išsprendimas: Proletariatas paima viešąją valdžią ir su šios valdžios pagalba slystančias iš buržuazijos rankų visuomenines gamybos priemones paverčia visos visuomenės nuosavybe. Šiuo aktu jis atpalaiduoja gamybos priemones nuo viso to, kas lig šiol sudarė jų, kaip kapitalo, ypatybę, ir suteikia visišką laisvę jų visuomeniniam pobūdžiui pasireikšti. Dabar darosi galima visuomeninė gamyba pagal iš anksto apgalvotą planą. Gamybos išsivystymas daro tolesnį įvairių visuomenės klasių egzistavimą anachronizmu. Tokiu pat laipsniu, kokiu nyksta visuomeninės gamybos anarchija, miršta ir politinis valstybės autoritetas. Žmonės, pasidarę pagaliau savo visuomeninės būties valdovais, tuo pačiu darosi gamtos valdovais, savo pačių valdovais — darosi laisvi.]
Įvykdyti šį pasaulį išvaduojantį žygį yra istorinis šiuolaikinio proletariato pašaukimas. Ištirti istorines šio perversmo sąlygas, o kartu ir pačią jo prigimtį, ir tuo būdu išaiškinti pašauktai įvykdyti tą žygį dabar engiamai klasei jos pačios veikimo sąlygas ir prigimtį — toks yra uždavinys mokslinio socializmo, kuris yra teorinė proletarinio judėjimo išraiška.
[1] Mefistofelio žodžiai iš Gėtės „Fausto“.
(2) Nėra reikalo čia aiškinti, kad jei pasisavinimo forma ir lieka ta pati, tai pasisavinimo pobūdis dėl aukščiau aprašyto proceso ne mažiau revoliucionizuojamas, kaip ir pačios gamybos pobūdis. Ar aš pasisavinu savo paties ar svetimo darbo produktą — tai, žinoma, dvi labaii skirtingos pasisavinimo rūšys. Tarp kita ko pažymėsime, kad samdomasis darbas, kuriame jau užuomazgoje slypi visas kapitalistinis gamybos būdas, yra labai senas; pavieniui ir atskirais atvejais jis sutinkamas per ištisus šimtmečius greta vergovės. Bet į kapitalistinį gamybos būdą toji užuomazga tegalėjo išsivystyti tik tuomet, kai tam susidarė reikiamos istorinės sąlygos.
[3] — senovės germanų bendruomenė.
[4] Svarbiausieji iš jų — Kristupo Kolumbo 1492 metais atrasta Amerika ir portugalo Vasko de Gamos 1498 metais atrastas jūrų kelias į Indiją.
[5] Šie XVII ir XVIII amžių karai vyko tarp Portugalijos, Ispanijos, Olandijos, Prancūzijos ir Anglijos siekiant užvaldyti prekybą su Indija ir Amerika ir paversti pastarąsias savo kolonijomis. Šių karų nugalėtojas buvo Anglija, kurios rankose XVIII amžiaus pabaigoje atsidūrė visa pasaulinė prekyba.
(6) „Lage der arbeitenden Klasse in England“, S. 109.
(„Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“, 109 psl. — Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, 2 t., Maskva, 1955, 320—321 psl.)
[7] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 576 psl.
[8] Pažodžiui — krizė dėl pilnakraujystės.
(9) Aš sakau „turi“, nes tik tuo atveju, kai gamybos arba susisiekimo priemonės iš tikrųjų peraugs akcinių bendrovių vadovavimą, kai tuo būdu jų suvalstybinimas pesidarys ekonomiškai neišvengiamas, tik tada, — net jeigu jį įvykdys šiuolaikinė valstybė, — jis reikš ekonominę pažangą, naują žingsnį kelyje į tai, kad pati visuomenė paimtų savo valdžion visas gamybines jėgas. Bet pastaruoju laiiku, po to, kai Bismarkas stojo į suvalstybinimo kelią, atsirado tam tikras apgaulingas, vietomis išsigimęs į savotišką savanoriško liokajiškumo rūšį socializmas, kuris kiekvieną gamybos priemonių suvalstybinimą, net ir bismarkinį, be jokių išlygų skelbia esant socialistinį. Jei valstybinis tabako monopolis yra socializmas, tai Napoleonas ir Meternichas, be abejonės, turi būti įrašyti į socializmo kūrėjų eiles. Kai Belgijos vyriausybė, besivadovaudama paprasčiausiais politiniais bei finansiniais sumetimais, pati ėmėsi statyti svarbiausius geležinkelius, kai Bismarkas be jokios ekonominės būtinybės suvalstybino svarbiausias Prūsijos geležinkelių linijos vien tik tam, kad galėtų juos geriau pritaikyti ir išnaudoti karo atveju, kad galėtų geležinkelių valdininkus išauklėti paklusniai už vyriausybę balsuojančia kaimene, ir svarbiausia tam, kad įsigytų naują, nuo parlamento nutarimų nepriklausomą pajamų šaltinį, — visa tai anaiptol nebuvo žingsnis į socializmą, nei tiesioginis, nei netiesioginis, nei sąmoningas, nei nesąmoningas. Kitokiu atveju ir karališkoji jūrų prekybos bendrovė, karališkoji porceliano manufaktūra ir net kuopų siuvyklos kariuomenėje turėtų būti pripažintos socialistinėmis įmonėmis [lygiai kaip ir trisdešimtaisiais metais, Fridrichui-Vilhelmui III karaliaujant, kažkokio gudruolio rimtai pasiūlytas... viešųjų namų suvalstybinimas].
[10] Apie „laisvąją liaudies valstybę“ žr: K. Marksas ir F. Engelsas, Rinktiniai raštai dviem tomais,. II t, Vilnius, 1950, 21—25 psl, V. I. Leninas, Raštai, 25 t., Vilnius, 1954, 370—376, 413—415 psl
(11) Keletas skaičių gali apytikriai pavaizduoti tą nepaprastą šiuolaikinių gamybos priemonių sugebėjimą plėstis net kapitalistinės priespaudos sąlygomis. Pagal naujausius Gifeno apskaičiavimus visas Didžiosios Britanijos ir Airijos turtas apvaliais skaičiais siekė:
| 1814 m. | 2 200 | milijonų | sv. | st. | ＝ | 44 | mlrd. | markių |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1865 m. | 6 100 | ,, | ,, | ,, | ＝ | 122 | ,, | ,, |
| 1875 m. | 8 500 | ,, | ,, | ,, | ＝ | 170 | ,, | ,, |
Kai dėl gamybos priemonių ir produktų naikinimo krizių metu, tai antrajame Vokietijos pramonininkų kongrese (Berlyne, 1878. m. vasario 21 d.) buvo konstatuota, kad vienos, tik Vokietijos geležies pramonės nuostoliai paskutinės krizės metu siekė 455 mil. markių.