Friedrich Engels
Anti-Diuringas: trečiasis skyrius
„Įvade“ (1) mes matėme, kaip XVIII amžiaus prancūzų filosofai, revoliucijos rengėjai, apeliavo į protą kaip į vienintelį teisėją, galintį spręsti apie viską, kas egzistuoja. Jie reikalavo sukurti protingą valstybę, protingą visuomenę, reikalavo be pasigailėjimo pašalinti visa tai, kas prieštarauja amžinajam protui. Mes taip pat matėme, kad šis amžinasis protas iš tikrųjų buvo ne kas kita, kaip idealizuotas protas vidutinio biurgerio, kuris kaip tik tuo metu vystėsi į buržua. Ir štai, kai Prancūzijos revoliucija įkūnijo tikrovėje šią proto visuomenę ir šią proto valstybę, naujosios įstaigos, kad ir kokios racionalios jos buvo palyginti su pirmesne santvarka, pasirodė esančios anaiptol ne absoliučiai protingos. Proto valstybė visiškai sužlugo. Ruso visuomenės sutartis buvo įgyvendinta teroro metu, iš kurio buržuazija, netekusi pasitikėjimo savo politiniais sugebėjimais, ieškojo išsigelbėjimo iš pradžių Direktorijos [2] korupcijoje ir pagaliau Napoleono despotizmo prieglobstyje. Pažadėtoji amžinoji taika virto begaliniu užkariaujamuoju karu. Ne geriau išėjo ir su proto visuomene. Priešingumas tarp turto ir neturto, užuot išnykęs visuotinėje gerovėje, dar labiau paaštrėjo, pašalinus cechų ir kitokias privilegijas, kurios buvo sudariusios lyg ir tiltą virš to priešingumo, ir panaikinus bažnytines labdarybės įstaigas, kurios šiek tiek tą priešingumą švelnino. [Dabar iš tikrųjų įgyvendinta „nuosavybės laisvė“ nuo feodalinių pančių smulkiajam buržua ir valstiečiui pasirodė esanti laisvė parduoti tą smulkią nuosavybę, kurią slėgė galinga stambiojo kapitalo ir stambiosios žemėvaldos konkurencija, kaip tik šiems magnatams; tuo būdu smulkiesiems buržua ir valstiečiams ši „laisvė“ virto laisve nuo nuosavybės.] Spartus pramonės vystymasis kapitalistiniu pagrindu padarė dirbančiųjų masių neturtą bei kančias būtina visuomenės gyvavimo sąlyga. [Grynieji pinigai vis labiau darėsi, pasak Karleilio, vieninteliu jungiamuoju šios visuomenės elementu.] Nusikaltimų skaičius metai iš metų didėjo. Jei feodalinės epochos ydos, kurios anksčiau buvo viešai rodomos, — jos, beje, dar ir dabar nėra panaikintos, — buvo vis dėlto tuo tarpu nustumtos į antrąją eilę, tai juo vešliau jų vietoje suklestėjo buržuazinės ydos, kurioms anksčiau buvo pasiduodama tik slaptai. Prekyba vis labiau ir labiau virto sukčiavimu. Revoliucinis „brolybės“ devizas įsikūnijo konkurencinės kovos sukeliamose suktybėse ir pavyde. Prievartinio engimo vietą užėmė papirkinėjimas, o vietoj kardo svarbiausiu visuomeninės valdžios įrankiu pasidarė pinigai. Pirmosios nakties teisė iš feodalų perėjo buržua fabrikantams. Prostitucija negirdėtai išaugo, ir net pati santuoka, kaip ir anksčiau, liko įstatymo pripažinta prostitucijos forma, jos oficiali priedanga, papildoma, be to, gausiais santuokinės ištikimybės pažeidimais. Žodžiu tariant, palyginti su puikiais švietėjų pažadais, „proto pergalės“ sukurtos visuomeninės ir politinės įstaigos pasirodė esančios kartų nusivylimą sukelianti karikatūra. Betrūko dar tik žmonių, kurie galėtų šį nusivylimą konstatuoti, ir šie žmonės atsirado naujojo šimtmečio pradžioje. 1802 metais pasirodė Sen-Simono „Ženevos laiškai“; 1808 metais pasirodė pirmas Furjės veikalas, nors jo teorijos pagrindai buvo sukurti dar 1799 metais; 1800 metų sausio 1 d. Robertas Ouenas ėmėsi vadovauti Niu Lenarkui.
Tačiau tais laikais kapitalistinis gamybos būdas, o drauge su juo ir priešingumas tarp buržuazijos ir proletariato buvo dar labai neišsivystę. Stambioji pramonė, ką tik atsiradusi Anglijoje, Prancūzijoje buvo dar nežinoma. O tuo tarpu tik stambioji pramonė išvysto, iš vienos pusės, konfliktus, kurie gamybos būdo perversmą [jo kapitalistinio pobūdžio pašalinimą] daro neišvengiamu būtinumu, — konfliktus ne tik tarp šios stambiosios pramonės sukurtų klasių, bet ir tarp jos sukurtų gamybinių jėgų ir mainų formų; iš antros pusės, kaip tik milžiniškame gamybinių jėgų išsivystyme ši stambioji pramonė duoda taip pat ir priemones jos pačios sukurtiems konfliktams išspręsti. Taigi, jei apie 1800 metus iš naujos visuomeninės santvarkos kylantieji konfliktai buvo dar tik bepradedą reikštis, tai kur kas mažiau tuo laikotarpiu buvo išsivysčiusios priemonės jiems išspręsti. Nors teroro metu Paryžiaus beturčių masės ir buvo paėmusios vienai akimirkai valdžią [ir tuo būdu galėjo nuvesti buržuazinę revoliuciją į pergalę prieš pačią buržuaziją], bet tuo pačiu jos tik įrodė, kad, esant tuometiniams santykiams, [ilgalaikis] šių masių viešpatavimas buvo negalimas. Vos tik išsiskyręs iš bendrosios beturčių masės kaip naujos klasės užuomazga, proletariatas, dar visiškai nepajėgus savarankiškai politinei veiklai, pasirodė esąs engiamas, kenčiąs luomas, kuriam pagalba geriausiu atveju, turint galvoje jo bejėgiškumą padėti sau pačiam, tegalėjo būti suteikta iš išorės — iš viršaus.
Ši istorinė padėtis nulėmė ir socializmo kūrėjų pažiūras. Nesubrendusią kapitalistinės gamybos būklę, nesubrendusius klasinius santykius atitiko ir nesubrendusios teorijos. Visuomeninių uždavinių sprendimą, kuris dar glūdėjo pasislėpęs neišsivysčiusiuose ekonominiuose santykiuose, reikėjo surasti, sugalvoti. Visuomeninė santvarka buvo kupina trūkumų; juos pašalinti buvo mąstančiojo proto uždavinys. Reikėjo išrasti naują, tobulesnę visuomeninės santvarkos sistemą ir ją primesti visuomenei iš išorės, propagandos būdu, o kiek galima ir parodomųjų bandymų pavyzdžiais. Šios naujos socialinės sistemos iš anksto buvo pasmerktos likti utopijomis, ir kuo kruopščiau buvo gilinamasi į šių sistemų smulkmenas, tuo labiau jos turėjo nukrypti į grynos fantazijos sritį.
Tai konstatavę, mes nė vienos akimirkos ilgiau nesustosime ties šia klausimo puse, kuri dabar ištisai priklauso praeičiai. Paliksime literatūriniams krautuvininkams, tokiems kaip Diuringas, su pasitenkinimu savimi perkratinėti tas dabar juokingomis atrodančias fantazijas ir gėrėtis savo blaivaus galvojimo būdo pranašumu prieš tokią „beprotybę“. Mus kur kas labiau džiugina genialių idėjų užuomazgos bei genialios mintys, kurios kiekviename žingsnyje prasiskverbia pro fantastišką apdangalą ir kurių tie filisteriai nemato.
[Sen-Simonas buvo sūnus didžiosios prancūzų revoliucijos, kuriai prasidėjus jis dar neturėjo trisdešimties metų. Revoliucija buvo trečiojo luomo, t. y. dirbančios gamyboje ir prekyboje nacijos daugumos, pergalė prieš privilegijuotus iki tol dykaduonių luomus — bajoriją ir dvasininkiją. Bet netrukus paaiškėjo, kad trečiojo luomo pergalė tėra vien tik mažos šio luomo dalies pergalė; ši pergalė tereiškė, kad politinę valdžią iškovojo socialiniu atžvilgiu privilegijuotas trečiojo luomo sluoksnis — turtingoji buržuazija. Be to, ši buržuazija dar revoliucijos metu sparčiai išsivystė, iš vienos pusės, spekuliuodama konfiskuotomis ir vėliau parduotomis bajorijos ir bažnyčios žemėmis, o iš antros — armijos tiekėjams apgaudinėjant naciją. Kaip tik šių spekuliantų viešpatavimas Direktorijos laikais privedė Prancūziją ir revoliuciją iki pat pražūties slenksčio ir tuo pačiu suteikė Napoleonui progą valstybės perversmui. Tuo būdu priešingumas tarp trečiojo luomo ir privilegijuotųjų luomų Sen-Simono galvoje įgavo priešingumo tarp „darbininkų“ ir „dykaduonių“ formą. Dykaduoniai buvo ne tik anksčiau privilegijuotų luomų atstovai, bet ir visi tie, kurie, nedalyvaudami gamyboje ir prekyboje, gyveno iš savo rentos. O „darbininkai“ buvo ne tik samdomieji darbininkai, bet ir fabrikantai, pirkliai bei bankininkai. Kad dykaduoniai neteko sugebėjimo dvasiškai vadovauti ir politiškai viešpatauti — dėl to nebuvo jokios abejonės ir tai galutinai patvirtino revoliucija. Kad šio sugebėjimo stigo beturčiams, tai, Sen-Simono nuomone, įrodė teroro laikų patyrimas. Kas gi tuo atveju turėjo vadovauti ir viešpatauti? Sen-Simono manymu — mokslas ir pramonė, kuriuos jungė naujas religinis ryšys, neišvengiamai mistiška, griežtai hierarchinė „naujoji krikščionybė“, pašaukta atkurti nuo reformacijos laikų sugriautą religinių pažiūrų vieningumą. Bet mokslas — tai mokslininkai, o pramonė — tai pirmiausia aktyvūs buržua, fabrikantai, pirkliai, bankininkai. Tiesa, šie buržua turėjo pavirsti kažkuo panašiu į visuomenės valdininkus, visos visuomenės patikėtinius, bet darbininkų atžvilgiu jie vis dėlto turėjo išlaikyti vadovaujančią ir ekonomiškai privilegijuotą padėtį. Kai dėl bankininkų, tai kaip tik jie buvo pašaukti reguliuoti visą visuomeninę gamybą, reguliuojant kreditą. — Tokia pažiūra visiškai atitiko tuos laikus, kai Prancūzijoje stambioji pramonė, o drauge su ja ir priešingumas tarp buržuazijos ir proletariato tik tepradėjo atsirasti. Bet Sen-Simonas ypač pabrėžia štai ką: jam visur ir visuomet pirmiausia rūpi „gausingiausios ir neturtingiausios klasės“ („la classe la plus nombreuse et la plus pauvre“) likimas.]
Jau savo „Ženevos laiškuose“ Sen-Simonas iškelia teiginį, kad „visi žmonės turi dirbti“. Tame pačiame veikale jis jau pažymi, kad teroro viešpatavimas Prancūzijoje buvo beturčių masių viešpatavimas. „Pažiūrėkite, — sušunka jis, kreipdamasis į jas, — kas įvyko Prancūzijoje, kai ten viešpatavo jūsų draugai: jie sukėlė badą!“ Bet suprasti, kad prancūzų revoliucija buvo klasių kova [ir ne tik tarp bajorijos ir buržuazijos, bet taip pat] tarp bajorijos, buržuazijos ir beturčių, — tai 1802 metais buvo nepaprastai genialus atradimas. 1816 metais Sen-Simonas paskelbia, kad politika yra mokslas apie gamybą, ir pranašauja, kad politika visiškai išnyksianti ekonomikoje. Jeigu čia ta mintis, kad ekonominė padėtis yra politinių įstaigų pagrindas, pasireiškia dar tik užuomazgine forma, tai užtat visiškai aiškiai yra išreikšta mintis, kad politinis žmonių valdymas turi pavirsti daiktų tvarkymu ir vadovavimu gamybos procesams, t. y. atvesti į pastaruoju metu tiek daug triukšmo sukėlusi valstybės panaikinimą. Lygiai taip pat pralenkdamas savo amžininkus, 1814 metais, — tuoj po sąjungininkų įžengimo į Paryžių, — ir paskui, 1815 metais, Šimto dienų karo metu, Sen-Simonas pareiškia, kad Prancūzijos sąjunga su Anglija ir antroje eilėje šių dviejų šalių sąjunga su Vokietija yra vienintelis laidas Europai taikiai vystytis ir klestėti. Skelbti 1815 metais prancūzams sąjungą su nugalėtojais ties Vaterloo — tam, šiaip ar taip, reikėjo šiek tiek daugiau drąsos, negu paskelbiant vokiečių profesoriams šmeižto karą [3].
Jeigu Sen-Simonui yra būdingas genialus akiračio platumas, kurio dėka jo pažiūrose yra užuomazgoje beveik visos ne griežtai ekonominės vėlesniųjų socialistų mintys, tai Furjės veikaluose mes randame esamosios visuomeninės santvarkos kritiką, kurioje grynai prancūziškas sąmojis derinasi su dideliu analizės gilumu. Furjė demaskuoja įkvėptuosius ikirevoliucinės buržuazijos pranašus ir jos papirktuosius porevoliucinius pataikūnus. Jis negailestingai atskleidžia visą materialinį ir moralinį buržuazinio pasaulio skurdą ir sugretina jį su viliojančiais [ankstesniųjų] švietėjų pažadais sukurti tokią visuomenę, kurioje viešpatausiąs tik protas, tokią civilizaciją, kuri atnešianti laimę visiems, — su jų pareiškimais apie neribotą žmonijos sugebėjimą tobulėti; jis demaskuoja šiuolaikinių buržuazinių ideologų išpūstos frazės tuštumą, parodydamas, kaip skambius žodžius visur atitinka apgailėtina tikrovė, ir apipila kandžiu sarkazmu visišką savo frazeologijos krachą. Furjė — ne vien kritikas; jo amžinai žvalus būdas daro jį satyriku, ir net vienu iš didžiausių visų laikų satyriku. Meistriškai, pašaipiai vaizduoja jis revoliucijai žlugus suklestėjusią spekuliaciją ir bendrą anuometinės Prancūzijos prekybos vertelgiškumą. Dar meistriškiau jis kritikuoja buržuazinę lyčių santykių formą ir moters padėtį buržuazinėje visuomenėje. Jis pirmas yra pareiškęs mintį, kad kiekvienoje visuomenėje moters emancipacijos laipsnis yra natūralus bendros emancipacijos matas. Bet ryškiausiai Furjės didybė pasireiškė jo pažiūroje į visuomenės istoriją. Visą ligšiolinę jos eigą jis skirsto į keturias išsivystymo pakopas: laukinę būklę, barbarybę, patriarchatą ir civilizaciją; pastaroji jam sutampa su visuomene, kuri dabar vadinama buržuazine [vadinasi, su nuo XVI amžiaus besivystančia visuomenine santvarka], ir jis parodo, kaip ši „civilizacija kiekvienai ydai, kuri barbarybės laikais pasireikšdavo paprasta forma, suteikia sudėtingą, dviprasmišką, dviveidišką ir veidmainišką pavidalą“. Jis nurodo, kad civilizacija juda jos pačios vis naujai sukuriamų ir neįveikiamų prieštaravimų „ydingu ratu“ ir todėl visuomet pasiekia rezultatus, priešingus tiems, kurių ji tikrai ar tariamai siekia. Tuo būdu, pavyzdžiui, „civilizacijoje neturtas atsiranda iš paties pertekliaus“. Furjė, kaip matome, moka taikyti dialektiką su tokiu pat meistriškumu, kaip ir jo amžininkas Hegelis. Taip pat dialektiškai, priešingai frazėms apie neribotą žmogaus sugebėjimą tobulėti, jis tvirtina, kad kiekviena istorinė fazė turi savo kylančiąją ir krintančiąją liniją, ir šią savo pažiūrą jis išvysto ir visos Žmonijos ateities atžvilgiu. Kaip Kantas į gamtos mokslą įvedė idėją apie būsimą žemės žuvimą, taip Furjė į savo istorijos supratimą įjungė mintį apie būsimą žmonijos žuvimą.
Tuo metu, kai Prancūzijoje siautė revoliucijos viesulas, apvalydamas šalį, Anglijoje vyko ramesnis, bet ne mažiau grandioziškas perversmas. Garas ir nauja mašininė gamyba pavertė manufaktūrą šiuolaikine stambiąja pramone ir tuo būdu revoliucionizavo visus buržuazinės visuomenės pagrindus. Lėta manufaktūros laikų vystymosi eiga virto tikru audros ir veržimosi laikotarpiu gamyboje. Vis sparčiau ir sparčiau vyko visuomenės susiskirstymas į stambius kapitalistus ir beturčius proletarus, o tarp jų, vietoj patvaraus ankstesniųjų laikų vidurinio luomo, mes matome nepastovią masę amatininkų ir smulkiųjų prekybininkų, pasmerktų neužtikrintam egzistavimui ir sudarančių labiausiai besikeičiančią gyventojų dalį. Naujasis gamybos būdas buvo dar tik pirmosiose savo kylančiojo vystymosi pakopose; jis buvo dar normalus [taisyklingas], tomis sąlygomis vienintelis galimas gamybos būdas. Bet jau tuomet jis buvo sukėlęs baisias socialines negeroves: benamių gyventojų susitelkimą biauriausiuose didmiesčių užkampiuose; visų iš praeities paveldėtų ryšių, patriarchalinės tvarkos, šeimos irimą; pasibaisėtiną darbo dienos pailginimą, ypač moterims ir vaikams; masinę demoralizaciją tarp dirbančiųjų gyventojų, staiga mestų į visai naujas gyvenimo sąlygas [iš kaimo į miestą, iš žemdirbystės į pramonę, iš stabilių į kasdien besikeičiančias, neužtikrintas gyvenimo sąlygas]. Ir čia kaip reformatorius pasirodė dvidešimt devynerių metų amžiaus fabrikantas, vaikiškai tyro ir kilnaus būdo žmogus ir kartu iš prigimties vadovas, kokių maža. Robertas Ouenas įsisąmonino XVIII amžiaus švietėjų materialistų mokymą, pagal kurį žmogaus būdas esąs produktas, iš vienos pusės, jo įgimtos organizacijos, o iš antros pusės, — sąlygų, kuriose žmogus gyvena visą savo gyvenimą, o ypač savo vystymosi laikotarpiu. Dauguma Oueno luomo žmonių matė pramonės revoliucijoje tik netvarką ir chaosą, tinkamą žvejoti drumstame vandenyje ir greit praturtėti. O Ouenas pramonės revoliucijoje matė progą savo mėgiamai idėjai įgyvendinti ir tuo pačiu tvarkai į šį chaosą įnešti. Tai jis sėkmingai mėgino vykdyti jau Mančesteryje, vadovaudamas fabrikui, kuriame buvo daugiau kaip 500 darbininkų. Nuo 1800 iki 1829 metų jis vadovavo didelei medvilnės verpyklai Niu Lenarke, Škotijoje, ir, būdamas tos įmonės dalininkas, čia veikė ta pačia kryptimi, tik su žymiai didesne veikimo laisve ir su tokiu pasisekimu, kad netrukus jo vardas pasidarė žinomas visoje Europoje. Miestelį, palaipsniui išaugusį iki 2 500 gyventojų, kuriuos pradžioje sudarė labai mišrūs ir daugiausia gerokai demoralizuoti elementai, jis pavertė visiškai pavyzdinga kolonija, kurioje girtavimas, policija, baudžiamieji teismai ir bylos, beturčių globa, labdarybės reikalingumas pasidarė nežinomi reiškiniai. Ir jis pasiekė tai tik tuo, kad sudarė gyventojams žmoniškesnes sąlygas ir ypatingai rūpinosi geru priaugančiosios kartos auklėjimu. Ouenas buvo vaikų darželių išradėjas ir pirmas juos čia įsteigė. Vaikai į juos buvo priimami nuo dvejų metų amžiaus; jie ten taip gerai jautėsi, kad tėvai tik su vargu tegalėdavo juos namo parsivesti. Tuo metu, kai Oueno konkurentai vertė savo darbininkus dirbti kasdien po 13—14 valandų, Niu Lenarke darbo diena truko tik 10½ valandos. O kai medvilnės krizė privertė keturiems mėnesiams sustabdyti darbus, darbininkai vis dėlto gaudavo pilną užmokestį. Nepaisant to, įmonės vertė padidėjo daugiau kaip dvigubai, ir iki pat pabaigos įmonė davė savininkams gausų pelną.
Bet visa tai negalėjo patenkinti Oueno. Tos gyvenimo sąlygos, kurias jis sudarė savo darbininkams, jo akimis žiūrint, dar toli gražu neatitiko žmogaus vertingumo. „Tie žmonės buvo mano vergai“, — sakė jis; palyginti palankios sąlygos, jo sudarytos Niu Lenarko darbininkams, buvo dar toli gražu nepakankamos jų būdui ir protui racionaliai bei visapusiškai lavinti, nekalbant apie laisvą gyvenimišką veiklą. „O tuo tarpu dirbančioji tų 2 500 žmonių dalis gamino visuomenei tiek pat realaus turto, kiek prieš kokį pusšimtį metų jo galėjo pagaminti 600 000 žmonių. Aš paklausiau save: kur dingsta skirtumas tarp kiekio produktų, kuriuos suvartoja 2 500 žmonių, ir to kiekio, kuris anksčiau būtų buvęs reikalingas 600 000 žmonių?“ Atsakymas buvo aiškus. Tas skirtumas atitekdavo įmonės savininkams, kurie gaudavo 5% nuo įmonėje įdėto kapitalo ir, be to, dar daugiau kaip 300 000 svarų sterlingų (6 000 000 markių) pelno. Tai, kas pasakyta dėl Niu Lenarko, dar labiau tiko visiems kitiems Anglijos fabrikams. „Jei šių naujų turtų nebūtų sukūrusios mašinos, tai karai Napoleonui nuversti ir aristokratiniams visuomeninės santvarkos principams atstatyti nebūtų buvę galimi. Ir ši naujoji jėga juk buvo dirbančiosios klasės kūrinys“ (4). Todėl jai turi priklausyti ir jos vaisiai. Naujos milžiniškos gamybinės jėgos, ligi šiol tetarnavusios tik atskiriems asmenims praturtinti ir masėms pavergti, Ouenui atrodė esančios pagrindas visuomenei pertvarkyti ir turėjo dirbti tik bendrai visų gerovei, kaip bendra visų nuosavybė.
Tokiais grynai dalykiškais pagrindais, taip sakant, kaip komercinio apskaičiavimo vaisius, atsirado Oueno komunizmas. Šį savo praktinį pobūdį jis išlaikė ligi galo. Antai, airių skurdui pašalinti Ouenas 1823 metais pasiūlė komunistinių kolonijų projektą ir pridėjo prie jo smulkų reikalingų kapitalo sąnaudų, metinių išlaidų ir numatomų pajamų apskaičiavimą. O jo galutiniame ateities santvarkos plane visos techninės detalės [įskaitant darbinius brėžinius, fasadą ir vaizdą iš paukščių perspektyvos aukštumos] yra paruoštos su tokiu dalyko išmanymu, kad, priėmus Oueno metodą visuomenei pertvarkyti, labai nedaug ką tebūtų galima pasakyti prieš detales net specialisto požiūriu.
Perėjimas į komunizmą buvo posūkio taškas Oueno gyvenime. Kol jis veikė tik kaip filantropas, jo laukė tik turtai, pritarimas, pagarba ir šlovė. Jis buvo populiariausias žmogus Europoje. Jo žodžių pritardami klausėsi ne tik jo luomo žmonės, bet ir ministrai bei monarchai. Bet kai tik jis pasirodė su savo komunistinėmis teorijomis, viskas pasikeitė. Trys didelės kliūtys, jo manymu, pastojo kelią į visuomenės pertvarkymą, būtent: privatinė nuosavybė, religija ir esama santuokos forma. Pradėdamas kovą su šiomis kliūtimis, jis žinojo, kas jo laukia: visa oficialioji visuomenė jį atstums, ir jis neteks savo padėties visuomenėje. Bet Ouenas to nepabūgo ir be atodairos kovojo toliau. Ir įvyko tai, ką jis buvo numatęs. Išguitas iš oficialiosios visuomenės, spaudos visiškai nutylimas, nuskurdęs dėl nepavykusių komunistinių bandymų Amerikoje, į kuriuos jis sudėjo visą savo turtą, Ouenas kreipėsi tiesiog į darbininkų klasę ir dirbo jos tarpe dar trisdešimt metų. Visi visuomeniniai judėjimai, kurie vyko Anglijoje ginant darbininkų klasės interesus, visi tikrieji jų pasiekimai yra susiję su Oueno vardu. Antai, 1819 metais, jo penkerių metų pastangų dėka, buvo priimtas pirmas įstatymas, kuris apribojo moterų ir vaikų darbą fabrikuose. Jis pirmininkavo pirmajam kongresui, kuriame visos Anglijos tredjunionai susijungė į vieną didelę, visuotinę profesinę sąjungą. Jis taip pat organizavo, — kaip priemones pereiti jau prie visiškai komunistinės visuomenės santvarkos, — iš vienos pusės, kooperatines bendroves (vartotojų ir gamybines draugijas), kurios bent praktiškai vėliau įrodė, kad galima visiškai apsieiti tiek be pirklių, tiek ir be fabrikantų; iš antros pusės, — darbininkų prekyvietes darbo produktų mainams, naudojant popierinius darbo pinigus, kurių vienetą sudarė darbo laiko valanda. Šias prekyvietes neišvengiamai turėjo ištikti nepasisekimas, bet jos vis dėlto buvo prototipas žymiai vėliau pasirodžiusiam Prudono mainų bankui, nuo kurio jos skyrėsi kaip tik tuo, kad nebuvo laikomos universaliu vaistu nuo visų visuomeninių negerovių, o tebuvo siūlomos tik kaip pirmasis žingsnis į žymiai radikalesnį visuomenės pertvarkymą.
Tokie yra tie žmonės, į kuriuos suverenusis p. Diuringas žvelgia iš savo „galutinės paskutinės instancijos tiesos“ aukštybių su ta panieka, kurios keletą pavyzdžių mes pateikėme „Įvade“. Ir ši panieka tam tikra prasme yra pakankamai pagrįsta: ji, iš esmės, remiasi tikrai pasibaisėtinu nemokšiškumu visų trijų utopistų veikalų atžvilgiu. Taip, pavyzdžiui, apie Sen-Simoną p. Diuringas sako, kad „pagrindinė jo idėja savo esme buvo teisinga, ir jeigu mes neliestume kai kurių vienpusiškumų, tai ji ir šiandien gali duoti postūmį tikrajai kūrybai“. Bet nepaisant to, kad p. Diuringas, matyti, iš tikrųjų yra turėjęs rankose kai kuriuos Sen-Simono veikalus, mes per ištisus 27 jam skirtus spausdintus puslapius veltui ieškotume Sen-Simono „pagrindinių idėjų“, kaip anksčiau veltui ieškojome atsakymo į klausimą, „kokią prasmę turi pačiam Kenei“ jo ekonominė lentelė; ir galų gale mums tenka pasitenkinti fraze, kad „vaizduotė ir filantropinis efektas... su jį atitinkančiu perdėtu fantazijos įtempimu vyravo visose Sen-Simono idėjose“! Iš Furjės kūrinių jam tėra žinomos tik ateities fantazijos, išdailintos romantiškomis detalėmis, ir tik joms jis skiria savo dėmesį; tai, žinoma, yra „kur kas svarbiau“ p. Diuringo begaliniam pranašumui prieš Furję konstatuoti, negu ištirti, kaip pastarasis „tarp kita ko mėgina kritikuoti tikruosius santykius“. Tarp kita ko! Juk beveik kiekviename Furjės veikalų puslapyje žėri taip išgarbintos civilizacijos menkystę demaskuojančios satyros bei kritikos kibirkštys. Tai vis tiek, jei kas nors pasakytų, kad p. Diuringas tik „tarp kita ko“ skelbia p. Diuringą didžiausiu visų laikų mąstytoju. Kai dėl dvylikos puslapių, skirtų Robertui Ouenui, tai čia p. Diuringas nepasinaudojo absoliučiai jokiu kitu šaltiniu, išskyrus menkutę biografiją, parašytą filisterio Sarganto, kuris taip pat nebuvo susipažinęs su svarbiausiais Oueno veikalais — su jo veikalais apie santuoką ir apie komunistinę santvarką. Tik dėl to p. Diuringas išdrįsta tvirtinti, kad Oueno veikaluose „negalima įžvelgti ryžtingo komunizmo“. Šiaip ar taip, jei p. Diuringas bent būtų turėjęs rankose Oueno „Book of the New Moral World“ [5], tai jis būtų radęs šioje knygoje ne tik išdėstytą ryžtingiausią komunizmą, su lygia visiems darbo prievole ir lygia teise į produktą, — lygia pagal amžių, kaip visuomet priduria Ouenas, — bet ir visiškai paruoštą komunistinės ateities bendruomenės rūmų projektą, su darbiniais brėžiniais, fasadu ir vaizdu iš paukščių perspektyvos aukštumos. Bet jei „tiesioginis socialistinių idėjų atstovų veikalų studijavimas“ apsiriboja susipažinimu su antraštėmis arba, geriausiu atveju, su epigrafais kai kuriems iš tų veikalų, — kaip tai daro p. Diuringas, — tai, žinoma, nieko kito nebelieka, kaip skelbti tokius kvailus ar tiesiog prasimanytus teigimus. Ouenas ne tik skelbė „ryžtingą komunizmą“, bet taip pat penkerius metus (30-jų metų pabaigoje ir 40-jų pradžioje) vykdė jį praktiškai Harmony Hall [6] kolonijoje, Hempšire, kur komunizmui ryžtingumo prasme nieko negalima buvo prikišti. Aš asmeniškai pažinojau kai kuriuos buvusius šio pavyzdingo komunistinio eksperimento dalyvius. Bet apie visa tai, kaip ir aplamai apie Oueno veiklą tarp 1836 ir 1850 metų, Sargantas absoliučiai nieko nežino, todėl ir p. Diuringo „gilesnioji istoriografija“ šiuo klausimu skendi nemokšiškumo tamsybėje. Ponas Diuringas apie Oueną sako, kad jis buvęs „visais atžvilgiais tikra filantropinio įkyrumo pabaisa“. Bet kai tas pats p. Diuringas pasakoja mums apie turinį knygų, su kuriomis jis tėra susipažinęs nebent iš antraščių ir epigrafų, tai mes jokiu būdu neturime teisės sakyti, kad jis yra „visais atžvilgiais tikra nemokšiško įkyrumo pabaisa“, nes tokie mūsų pasakyti žodžiai būtų pavadinti „burnojimu“.
Utopistai, kaip mes matėme, buvo utopistai todėl, kad jie nieku kitu negalėjo būti toje epochoje, kai kapitalistinė gamyba dar taip menkai tebuvo išsivysčiusi. Jie buvo priversti konstruoti naujosios visuomenės elementus iš savo galvos, nes pačioje senojoje visuomenėje tie elementai dar nebuvo tiek išryškėję, kad visiems būtų aiškūs; nubrėždami bendrą savo naujo pastato planą, jie turėjo apsiriboti apeliavimu į protą kaip tik dėl to, kad jie dar negalėjo apeliuoti į savo meto istoriją. Bet kai dabar, praėjus beveik 80 metų po jų pasirodymo, į sceną išeina p. Diuringas su pretenzija išvesti „vadovaujančiąją“ naujos visuomeninės santvarkos sistemą ne iš esamos, istoriškai išsivysčiusios medžiagos kaip būtiną jos išdavą, o iš savo suvereninės galvos, iš savo „galutinių tiesų“ kupino proto, tai jis, kuris visur suuodžia epigonus, pats yra utopistų epigonas, naujausias utopistas. Didžiuosius utopistus jis vadina „socialiniais alchemikais“. Tebūnie taip. Alchemija savo laiku buvo reikalinga. Bet nuo to laiko stambioji pramonė prieštaravimus, glūdėjusius kapitalistiniame gamybos būde, išvystė į tokius didžiulius antagonizmus, kad artėjantį šio gamybos būdo žlugimą galima, taip sakant, apčiuopti rankomis, o naujos gamybinės jėgos gali būti išlaikytos ir toliau vystomos tik įvedant naują gamybos būdą, atitinkantį dabartinę jų išsivystymo stadiją. Šie priešingumai išsivystė iki tokio laipsnio, kad kova tarp abiejų klasių, kurias sukūrė esamasis gamybos būdas ir kurias jis nuolat atkuria su vis aštrėjančiu antagonizmu, apėmė visas civilizuotąsias šalis ir kasdien vis labiau stiprėja. Todėl dabar žmonės jau supranta tuos istorinius sąryšius, supranta sąlygas socialinio pertvarkymo, kuris dėl šių sąryšių pasidarė būtinas, supranta ir visus taip pat jų sąlygojamus pagrindinius šio pertvarkymo bruožus. Ir jei dabar p. Diuringas fabrikuoja naują utopinę visuomeninę santvarką ne iš esamosios ekonominės medžiagos, o ištraukia ją tiesiog iš savo genialios galvos, tai toli gražu nepakaks pasakius, kad jis užsiima „socialine alchemija“. Ne, jis elgiasi kaip tas, kas, atradus ir nustačius šiuolaikinės chemijos dėsnius, užsimanytų atgaivinti senąją alchemiją ir įsigeistų pasinaudoti atominiu svoriu, molekulinėmis formulėmis, atomų valentiškumu, kristalografija ir spektrine analize vien tik tam, kad atrastų... filosofijos akmenį.
(1) Plg. I skyrius „Filosofija“.
[2] — kontrrevoliucinė buržuazinė vyriausybė Prancūzijoje, buvusi nuo 1795 iki 1799 m.
[3] Matyti, čia Engelsas daro užuominą į Diuringo konfliktą su Berlyno universiteto profesoriais.
(4) [Iš kreipimosi, pavadinto „The Revolution in Mind and Practice“ [„Revoliucija protuose ir praktikoje“.], į visus „Europos raudonuosius respublikonus, komunistus ir socialistus“, pasiųsto laikinajai 1848 m. Prancūzijos vyriausybei ir „karalienei Viktorijai ir atsakingiesiems jos patarėjams“].
[5] „Knyga apie naują moralų pasaulį“.
[6] „Harmonijos namai“.