Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
Baigdami dar mesime žvilgsnį į „Kritinę nacionalinės ekonomijos istoriją“, į tą p. Diuringo „produkciją“, kuri, kaip jis sako, „neturi pirmtakų“. Gal būt čia pagaliau mes aptiksime daug kartų žadėtąjį didžiausią ir griežčiausią moksliškumą.
Ponas Diuringas kelia daug triukšmo dėl savo atradimo, kad „ūkio mokslas“ esąs „labai šiuolaikinis reiškinys“ (12 psl.).
Iš tikrųjų, Marksas „Kapitale“ sako: „Politinė ekonomija... kaip savarankiškas mokslas atsiranda tik manufaktūriniu laikotarpiu“ [1], o veikale „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ (29 psl.) [2]: „klasikinė politinė ekonomija... prasideda Anglijoje nuo Viljamo Pečio, o Prancūzijoje nuo Buagilbero ir baigiasi Anglijoje Rikardo, o Prancūzijoje Sismondžiu“. Ponas Diuringas eina šiuo jam nužymėtu keliu, tik su tuo skirtumu, kad p. Diuringui aukštesnioji politinė ekonomija prasideda tik nuo tų pasigailėjimo vertų nelaikšių, kuriuos buržuazinis mokslas pagimdė, kai jo klasikinis laikotarpis jau buvo pasibaigęs. Dėl to jis turi pilniausią teisę triumfuoti, savo „Įvado“ gale pareikšdamas: „Bet jeigu jau ši produkcija savo išorinių ypatybių ir žymios savo turinio dalies naujoviškumo atžvilgiu visiškai neturi pirmtakų, tai dar labiau ji priklauso man pagal savo vidinius kritinius požiūrius ir pagal bendrą savo poziciją“ (9 psl). Iš esmės imant, jis galėtų anonsuoti savo „produkciją“ (pramoninis terminas čia pavartotas neblogai) abiejų pusių — išorinės ir vidinės — atžvilgiu, pavadindamas ją: „Vienintelis ir jo nuosavybė“.
Kadangi politinė ekonomija tokiu pavidalu, kokiu ji istoriškai atsirado, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip mokslinis kapitalistinės gamybos laikotarpio ekonomikos supratimas, tai ją liečiantieji teiginiai ir teoremos tegali būti aptinkami, pavyzdžiui, senovės graikų visuomenės rašytojų veikaluose tik tiek, kiek tam tikri reiškiniai, kaip prekinė gamyba, prekyba, pinigai, palūkanas duodantis kapitalas ir t. t, yra bendri abiem visuomeninėms sistemoms. Kiek graikai kartais daro atsitiktinius ekskursus į šią sritį, jie parodo tokį pat genialumą ir originalumą, kaip ir visose kitose srityse. Todėl, istoriškai imant, jų pažiūros sudaro teorinius šiuolaikinio mokslo išeities taškus. Dabar paklausykime pasaulinio-istorinio p. Diuringo.
„Tuo būdu, kalbėdami apie mokslinę ūkio teoriją senovėje, mes, tiesą sakant (!), neturėtume pranešti nieko teigiamo, o visiškai svetimi mokslui viduramžiai teikia tam (tam, kad nieko nepraneštume!) dar žymiai mažiau progų. Bet kadangi maniera, tuščiagarbiškai iškelianti aikštėn moksliškumo regimybę..., iškraipė grynąjį šiuolaikinio mokslo pobūdį, tai informacijai turi būti pateikti bent kai kurie pavyzdžiai“. Ir p. Diuringas pateikia toliau pavyzdžius kritikos, kurioje iš tikrųjų nėra nė „moksliškumo regimybės“.
Aristotelio teiginys, kad „kiekvienos gėrybės vartojimas yra dvejopas: vienas, būdingas daiktui, kaip tokiam, o kitas — ne; pavyzdžiui, sandalas gali tarnauti kojai apauti ir mainams; viena ir kita yra sandalo vartojimo būdai, nes tas, kuris keičia sandalą į jam reikalingą daiktą, pavyzdžiui, į pinigus ar į maistą, taip pat naudojasi sandalu, kaip sandalu, bet ne sutinkamai su jo natūraliu vartojimo būdu, nes jis nėra skirtas mainams“, — šis teiginys, p. Diuringo nuomone, „išreikštas labai banalia ir mokykline forma“. Bet maža to — tie, kurie randa jame „skirtumą tarp vartojamosios ir mainomosios vertės“, patenka, be to, į „komišką padėtį“, pamiršdami, kad „naujausiais laikais“ ir „pažangiausios sistemos rėmuose“, — suprantama, čia turima galvoje paties p. Diuringo sistema, — su vartojamąja ir mainomąja verte yra baigta visiems laikams.
„Platono veikaluose apie valstybę... taip pat norėta surasti šiuolaikinį skirsnį apie darbo pasidalijimą liaudies ūkyje“. Matyti, ši pastaba turi būti taikoma tai „Kapitalo“ vietai, XII skirsnis, 5 (trečiojo leidinio 369 psl. ) [3], kur — kaip tik atvirkščiai — yra įrodyta, kad klasikinės senovės pažiūra į darbo pasidalijimą buvo „tiesiog priešinga“ šiuolaikinei. — Panieką — ir daugiau nieko — sukelia p. Diuringui tai, kad Platonas genialiai savo laikui atvaizdavo darbo pasidalijimą kaip natūralų miesto (kuris graikams buvo tolygus valstybei) pagrindą, — ir vien dėl to, kad Platonas nemini (bet juk tai padarė graikas Ksenofontas, p. Diuringe!) tos „ribos“, „kurią esamoji rinkos apimtis nustato tolesniam profesijų išsišakojimui ir techniniam specialiųjų operacijų pasidalijimui... Tik šios ribos įsivaizdavimas įgalina darbo pasidalijimo idėją, kuri, kitaip ją suprantant, vargu ar galėtų būti pavadinta moksline, pasidaryti žymia ekonomine tiesa“.
Tačiau p. Diuringo taip niekinamas „profesorius“ Rošeris nubrėžė tą „ribą“, kuriai esant darbo pasidalijimo idėja pirmą kartą turi pasidaryti „moksline“, ir todėl tiesiog pavadino Adomą Smitą darbo pasidalijimo dėsnio kūrėju. Visuomenėje, kurioje prekinė gamyba sudaro viešpataujantį gamybos būdą, „rinka“ visuomet yra buvusi — jei pasinaudosime diuringine kalbos maniera — „riba“, gerai žinoma „komercinio pasaulio žmonių“ tarpe. Bet reikia kažko daugiau, negu vieno „žinojimo ir rutinos instinkto“, norint suprasti, kad ne rinka sukūrė kapitalistinį darbo pasidalijimą, bet, atvirkščiai, ankstesniųjų visuomeninių ryšių suirimas ir iš čia atsirandąs darbo pasidalijimas sukūrė rinką (žr. „Kapitalas“, I t., XXIV skirsnis, 5: Vidaus rinkos pramoniniam kapitalui sukūrimas [4]).
„Pinigų vaidmuo visais laikais buvo pirmas ir svarbiausias ūkinių (!) minčių akstinas. Bet ką žinojo apie tą vaidmenį kažkoks Aristotelis? Jo žinios, tikriausiai, nesiekė toliau vaizdinio, kad mainai, panaudojant pinigus, sekė po pirminių natūralinių mainų“.
Bet jei „kažkoks“ Aristotelis išdrįsta atrasti dvi skirtingas pinigų cirkuliacijos formas — vieną, kurioje jie funkcionuoja kaip paprasta cirkuliacijos priemonė, ir kitą, kurioje jie funkcionuoja kaip piniginis kapitalas, — tai, p. Diuringo žodžiais, jis tereiškia tuo „tik tam tikrą moralinę antipatiją“. Ir kai „kažkoks“ Aristotelis tiek įsidrąsina, kad imasi analizuoti pinigų, kaip vertės mato, „vaidmenį“, ir iš tikrųjų teisingai iškelia šią problemą, turinčią tokią lemiamą reikšmę pinigų teorijai, tai „kažkoks“ Diuringas labiau yra linkęs visai nutylėti tokį neleistiną drąsumą, — suprantama, visiškai pagrįstais slaptais sumetimais.
Galutinis rezultatas: graikų senovė, kaip ji atsispindi diuringinės „informacijos“ veidrodyje, iš tikrųjų teturėjo „tik paprasčiausias idėjas“ (25 psl.), jei tik tokios „nesąmonės“ (29 psl.) iš viso turi ką nors bendro su idėjomis, paprastomis ar nepaprastomis.
Pono Diuringo parašytą skyrių apie merkantilizmą daug geriau perskaityti „originale“, t. y. F. Listo „Nacionalinėje sistemoje“, 29 sk.: „Pramoninė sistema, mokyklos klaidingai pavadinta merkantilistine sistema“. Kaip rūpestingai p. Diuringas ir čia moka išvengti bet kokios „moksliškumo regimybės“, tarp kitko, parodo štai kas:
Listas 28-me skirsnyje — „Italų ekonomistai“ — sako: „Italija žengė visų naujausiųjų nacijų priešakyje tiek politinės ekonomijos praktikoje, tiek ir jos teorijos srityje“, ir toliau mini, kaip „pirmąjį Italijoje parašytą veikalą, kuriame daugiausia nagrinėjami politinės ekonomijos klausimai, — neapoliečio Antonio Seros knygą apie būdus parūpinti karalystėms aukso ir sidabro gausybę (1613 m.)“. Ponas Diuringas patikliai priima šį nurodymą ir todėl Seros „Breve trattato“ [5] gali laikyti „savotišku užrašu prie įėjimo į naujausiąjį ekonomijos mokslo priešistorijį“. Šia „beletristine fraze“ faktiškai ir apsiriboja jo „Breve trattato“ nagrinėjimas. Nelaimei, iš tikrųjų yra buvę kitaip: jau 1609 metais, t. y. ketveri metai prieš „Breve trattato“, pasirodė Tomo Meno veikalas „A Discourse of Trade etc.“ [6]. Jau pirmasis šio veikalo leidimas turėjo tą specifinę reikšmę, kad buvo nukreiptas prieš pirminę monetarinę sistemą, kuri tuomet dar buvo ginama Anglijoje kaip valstybinė praktika; vadinasi, jis buvo sąmoningas merkantilistinės sistemos atsiribojimas nuo sistemos, iš kurios ji pati kilo. Jau pirmine savo forma Meno veikalas susilaukė keleto leidimų ir turėjo tiesioginės įtakos įstatymų leidybai. Paties autoriaus iš pagrindų perdirbtas ir 1664 metais, jau po jo mirties, išspausdintas pavadinimu „England’s Treasure etc.“ [7], šis veikalas dar šimtą metų buvo merkantilizmo evangelija. Vadinasi, jei merkantilizmas turi kokį nors epochą sudarantį veikalą „kaip savotišką užrašą prie įėjimo“, tai tokiu veikalu reikia pripažinti Meno knygą, bet kaip tik dėlto ji visiškai neegzistuoja p. Diuringo „istorijai, rūpestingai prisilaikančiai rangų“.
Apie šiuolaikinės politinės ekonomijos kūrėją Petį p. Diuringas mums praneša, kad jis pasižymėjo „gana lengvabūdiška galvosena“, toliau, kad jis „negalėjo suprasti vidinių ir subtilesnių sąvokų skirtumų“..., kad jam buvo būdingas „įvairiapusiškumas, kuris daug žino, bet, neturėdamas šaknų kurioje nors gilesnėje mintyje, lengvai šokinėja nuo vieno dalyko prie kito“..., kad jis „apie liaudies ūkį samprotauja dar labai šiurkščiai“ ir „daro naivias išvadas, kurių kontrastas... gali kartais ir palinksminti rimtesnį mąstytoją“. Koks maloningas atlaidumas, kai „rimtesnis mąstytojas“ — p. Diuringas — teikiasi pagerbti savo dėmesiu „kažkokį Petį“! Bet kuo gi tas dėmesys pasireiškė?
Pečio teiginiai apie „darbą ir net darbo laiką, kaip vertės matą, — apie tai jo raštuose aptinkami neaiškūs pėdsakai“, — niekur, išskyrus šią frazę, nėra minimi. Neaiškūs pėdsakai. Savo „Treatise on Taxes and Contributions“ [8] (pirmasis leidimas, 1662 m.) Petis duoda visiškai aiškią ir teisingą prekių vertės dydžio analizę. Pradžioje vaizdžiai jį paaiškinęs, imdamas pavyzdžiu lygią pareikalavusių vienodo darbo kiekio tauriųjų metalų ir grūdų vertę, Petis taria pirmą ir kartu paskutinį „teorinį“ žodį apie tauriųjų metalų vertę. Tačiau, be to, Petis aiškia ir bendra forma pareiškia mintį, kad prekių vertės yra matuojamos lygiu darbu (equal labour). Jis pritaiko savo atradimą įvairioms, kartais labai painioms problemoms spręsti ir vietomis, — įvairiomis progomis ir įvairiuose veikaluose, net ten, kur šis teiginys nekartojamas, — daro svarbias išvadas iš šio svarbiausiojo teiginio. Bet jau pirmajame savo veikale jis sako:
„Aš tvirtinu, kad tai (t. y. vertinimas lygiu darbu) sudaro verčių išlyginimo ir matavimo pagrindą; vis dėlto aš turiu prisipažinti, kad šio teiginio antstate ir praktiniame jo pritaikyme yra daug sudėtingo ir painaus“. Taigi, Petis vienodai supranta ir savo atradimo svarbą, ir sunkumą pritaikyti jį konkrečiais atvejais. Todėl kai kuriais atskirais atvejais jis pasirenka kitą kelią. Reikia surasti natūralinį lygybės santykį (a natural Par) tarp žemės ir darbo, kad vertė galėtų būti išreikšta, kaip kam patinka, „tiek žeme, tiek ir darbu, arba, dar geriau, jais abiem“. Pats Pečio suklydimas yra genialus.
Dėl Pečio vertės teorijos p. Diuringas daro šitokią pastabą, pasižyminčią dideliu minties gilumu: „Jeigu jis pats būtų pasižymėjęs didesniu minties gilumu, tai kitose jo veikalų vietose jokiu būdu nebūtų galėję atsirasti priešingos koncepcijos pėdsakų, apie kuriuos buvo minėta jau anksčiau“; tai yra — apie kuriuos „anksčiau“ p. Diuringas nieko neminėjo, išskyrus pareiškimą, kad „pėdsakai“ — „neaiškūs“. Ponui Diuringui yra labai būdinga ši maniera — „anksčiau“ jis užsimena apie ką nors kokia nors tuščia fraze, kad „vėliau“ galėtų įteigti skaitytojui, jog jis jau „anksčiau“ sužinojęs apie dalyko esmę, nuo kurios minimas autorius iš tikrųjų — tiek anksčiau, tiek ir vėliau — išsisukinėja.
Bet juk Adomo Smito veikaluose mes randame ne tik „priešingų koncepcijų“ apie vertę „pėdsakus“ ir ne tik dvi, bet ištisas tris, o kalbant visai tiksliai — net keturias griežtai priešingas pažiūras į vertę, kurios taikiai sutelpa jo veikaluose greta arba rikiuojasi viena po kitos. Tačiau tai, kas yra natūralu politinės ekonomijos kūrėjui, kuris yra priverstas eiti apgraibomis, eksperimentuoti, kovoti su tik besiformuojančiu idėjų chaosu, — gali pasirodyti nepaprastai keista rašytojui, apibendrinančiam daugiau kaip pusantro šimto metų darbą, kurio rezultatai iš dalies jau spėjo pereiti iš knygų į bendrąją sąmonę. O dabar pereikime nuo didžio prie mažo: kaip aukščiau esame matę, p. Diuringas pats taip pat pateikia mūsų nuožiūrai penkias įvairias vertės rūšis ir kartu su jomis tokį pat priešingų pažiūrų skaičių. Žinoma, „jeigu jis pats būtų pasižymėjęs didesniu minties gilumu“, tai jam nebūtų reikėję padėti tiek vargo, kad nuo visai aiškios Pečio pažiūros į vertę nublokštų savo skaitytojus atgal į didžiausią painiavą.
Visiškai išbaigtas, tarsi iš vieno gabalo nulietas Pečio darbas yra jo veikalas „Quantulumcunque concerning Money“ [9], pasirodęs 1682 m., praėjus dešimčiai metų po jo knygos „Anatomy of Ireland“ [10], kuri „pirmą kartą“ pasirodė 1672 m., o ne 1691 m., kaip tvirtina p. Diuringas, nurašydamas iš „labiausiai paplitusių kompiliacinių vadovėlių“. — Paskutiniai kituose Pečio raštuose sutinkamų merkantilistinių pažiūrų pėdsakai čia visiškai išnyko. Tai — tikras šedevras savo turiniu ir forma; bet kaip tik dėl to p. Diuringas nė vieno karto nemini net jo pavadinimo. Pagaliau tai ir suprantama, kad genialiausio ir originaliausio tyrinėtojo-ekonomisto atžvilgiu vidutinybė tik ir gali, kaip pasipūtęs mokyklos auklėtojas, murmėdama reikšti savo nepasitenkinimą, tik ir gali giežti apmaudą dėl to, kad teorinės minties kibirkštys nelekia čia viena po kitos, kaip gatavos „aksiomos“, bet padrikai iškyla, besigilinant į „žalią“ praktinę medžiagą, pavyzdžiui, į mokesčių sistemą.
Panašiai kaip su grynai ekonominiais Pečio veikalais, p. Diuringas elgiasi ir su Pečio sukurta „politine aritmetika“, paprastai tariant — statistika. Vien tik paniekos kupinas gūžčiojimas dėl Pečio vartojamų metodų keistumo! Jei mes prisiminsime tuos įmantrius metodus, kuriuos po šimto metų taikė šioje mokslo:srityje net Lavuazjė, jei mes prisiminsime, kaip tolima dar yra dabartinė statistika nuo to tikslo, kurį jai bendrais bruožais nubrėžė Petis, tai dešimtmečiai post festum [11] tokia pasitenkinimo savimi kupina visažinybė parodo visą savo nepavydėtiną kvailumą.
Žymiausiosios Pečio idėjos, kurių ir pėdsako nėra p. Diuringo „produkcijoje“ ‚ jo tvirtinimu, tėra tik atskiros idėjų nuotrupos, atsitiktinės mintys bei pastabos, kurioms tik mūsų laikais suteikiama, remiantis iš sąryšio ištrauktomis citatomis, joms šiaip jau visai nebūdinga reikšmė; vadinasi, tikrojoje politinės ekonomijos istorijoje jos jokio vaidmens nevaidina, o šiokią tokią reikšmę turi tik šiuolaikinėse knygose, esančiose žemiau iki šaknų prasiskverbiančios p. Diuringo kritikos lygio, žemiau jo „aukštojo stiliaus istoriografijos“. Matyti, p. Diuringas, sumanydamas savo „produkciją“ , tikėjosi aklai tikinčių skaitytojų, kurie jokiu būdu neišdrįs iš jo pareikalauti įrodyti savo teigimus. Prie šio klausimo mes netrukus dar grįšime (kai kalbėsime apie Loką ir Norsą), o dabar turime prabėgomis paliesti Buagilberą ir Lou.
Kai dėl pirmojo, tai mes pažymėsime vienintelį p. Diuringui priklausantį radinį. Jis atrado anksčiau nepastebėtą sąryšį tarp Buagilbero ir Lou. Būtent, Buagilberas tvirtina, kad taurieji metalai — normaliose pinigų funkcijose, kurias jie atlieka prekių cirkuliacijoje [12], — galėtų būti pakeisti kreditiniais pinigais (un morceau de papier [13]). Lou, priešingai, mano, kad kiekvienas šių „popieriaus gabalų“ „kiekio didinimas“ padidina nacijos turtingumą. Iš čia p. Diuringui seka išvada, kad „Buagilbero minties eigoje jau slypi naujas posūkis merkantilizmo išsivystyme“, kitais žodžiais tariant — jau slypi Lou. Tai aiškiai kaip diena įrodoma šitokiu būdu: „Užteko tik „paprastiems popieriaus gabalams“ skirti tokį pat vaidmenį, kokį turėjo vaidinti taurieji metalai, ir tuo pačių merkantilizmo metamorfozė bematant buvo įvykdyta“. Tokiu pat būdų galima beregint padaryti metamorfozę iš dėdės į tetą. Tiesa, p. Diuringas raminamai priduria: „Šiaip ar taip, Buagilberas tokio ketinimo neturėjo“. Bet kaipgi, trauk jį velniai, jis galėjo ketinti savąją racionalistinę pažiūrą į piniginį tauriųjų metalų vaidmenį pakeisti prietaringa merkantilistų pažiūra — vien dėl to, kad, jo manymu, taurieji metalai tame vaidmenyje gali būti pakeisti popieriumi? — Tačiau, tęsia p. Diuringas su savo komišku rimtumu toliau, „tačiau reikia pripažinti, kad vietomis mūsų autoriui pavyksta padaryti iš tiesų taiklią pastabą“ (83 psl.).
Dėl Lou p. Diuringui pavyksta padaryti tik šitokią „iš tiesų taiklią pastabą“: „Suprantama, kad ir Lou niekuomet negalėjo visiškai panaikinti nurodyto pagrindo. (t. y. „tauriųjų metalų bazės“), bet jis bilietų išleidimą privedė iki kraštutinumo, t. y. iki visos „sistemos žlugimo“ (94 psl.). Tačiau iš tikrųjų popierinės peteliškės, tie paprasti piniginiai ženklai, turėjo plazdenti publikoje ne tam, kad „panaikintų“ tauriųjų metalų bazę, o tam, kad perviliotų tuos metalus iš publikos kišenių į ištuštėjusias valstybės kasas.
Grįždami prie Pečio ir to nežymaus vaidmens, kurį jam skiria p. Diuringas politinės ekonomijos istorijoje, paklausykime pirma, kas mums pranešama apie artimiausiuosius Pečio pasekėjus — apie Loką ir Norsą. Tais pačiais 1691 metais išėjo iš spaudos Loko „Considerations on Lowering of Interest and Raising of Money“ [14] ir Norso „Discourses upon Trade“ [15].
„Tai, ką jis (Lokas) rašė apie palūkanas ir monetą, neišeina iš ribų tų samprotavimų, kurie, merkantilizmui viešpataujant, buvo įprasti ryšium su valstybinio gyvenimo įvykiais“ (64. psl). — Dabar šio „pranešimo“ skaitytojui turi būti visiškai aiškų, kodėl Loko veikalas „Lowering of Interest“ XVIII amžiaus antrojoje pusėje turėjo tokią didelę įtaką Prancūzijos ir Italijos politinei ekonomijai, ir tai įvairiomis kryptimis.
„Apie palūkanų normos laisvę daugelis finansininkų galvojo panašiai (kaip ir Lokas), be to, įvykių raidoje žmonės įprato palūkanų apribojimą laikyti neveiksminga priemone. Tokiu laiku, kai kažkoks Dadlis Norsas galėjo parašyti savo „Discourses upon Trade“ laisvosios prekybos teorijos dvasia, jau turėjo tarsi „kyboti ore daug tokių dalykų, dėl kurių teorinė opozicija prieš palūkanų apribojimus jau nebeatrodė kažkas negirdėta“ (64 psl.).
Taigi, Lokui pakako pagalvoti apie tai, ką manė vienas ar kitas jo laikų „finansininkas“, arba pačiupti daug ką, kas tuo metu „tarsi kybojo ore“, kad galėtų teoretizuoti apie palūkanų normos laisvę ir kartu nepasakyti nieko „negirdėto“! Tačiau iš tikrųjų jau 1662 metais savo veikale „Treatise on Taxes and Contributions“ Petis priešpastatė palūkanas, kaip pinigų rentą, kurią mes vadiname lupikiškomis palūkanomis (rent of money which we call usury), žemės rentai ir nekilnojamojo turto rentai (rent of land and houses) ir aiškino žemvaldžiams, kurie norėjo įstatyminėmis priemonėmis laikyti rentą — žinoma, pinigų, o ne žemės rentą, — žemame lygyje, kaip tuščia ir nevaisinga yra leisti pozityvius civilinius įstatymus, prieštaraujančius gamtos dėsniui (the vanity and fruitlessness of making civil positive law against the law of nature). Todėl savo veikale „Quantulumcunque“ (1682) jis skelbia palūkanų reguliavimą įstatymais tokia pat kvaila priemone, kaip tauriųjų metalų išvežimo arba vekselių kurso reguliavimas. Tame pačiame veikale jis taip pat pareiškia neginčijamai teisingą pažiūrą į raising of money [16] (mėginimą suteikti, pavyzdžiui, pusšilingiui šilingo pavadinimą, iš uncijos sidabro kalant dvigubą šilingų kiekį).
Šiuo pastaruoju klausimu Lokas ir Norsas jį beveik tik kopijuoja. Kai dėl palūkanų, tai Lokas savo išeities tašku ima paralelę, kurią Petis išvedė tarp piniginių palūkanų ir žemės rentos, o Norsas eina toliau, priešpastatydamas palūkanas, kaip kapitalo rentą (rent of stock), žemės rentai, o kapitalistus (stocklords) — stambiesiems žemvaldžiams (landlords). Bet tuo metu, kai Lokas Pečio reikalaujamą palūkanų normos laisvę priima tik su apribojimais, Norsas priima ją absoliučiai.
Ponas Diuringas pralenkia patį save, kai jis, pats būdamas dar aršesnis merkantilistas „rafinuotesne“ prasme, susidoroja su Dadlio Norso veikalu „Discourses upon Trade“, padarydamas pastabą, kad šis veikalas esąs parašytas „laisvosios prekybos teorijos dvasia“. Tai yra tas pat, jei kas pasakytų apie Harvėjų, kad jis rašęs kraujo apytakos teorijos „dvasia“. Norso veikalas, nekalbant apie kitus jo nuopelnus, yra klasikinis, su nepalenkiamu nuoseklumu parašytas prekybos — tiek užsienio, tiek ir vidaus — laisvės teorijos išdėstymas, o 1691 metais tai, be abejo, buvo „kažkas negirdėta“!
Be to, p. Diuringas praneša, kad Norsas buvęs „prekybininkas“, ir priedo dar blogas žmogus, ir kad jo veikalas „nesusilaukė jokio pritarimo“. Dar to betrūko, kad apsauginių muitų sistemos galutinės pergalės Anglijoje laikais toks veikalas būtų galėjęs susilaukti tuomet viešpatavusios nenaudėlių gaujos „pritarimo“! Tačiau tai nesukliudė Norso veikalui nedelsiant turėti teorinės įtakos, kurią galima pastebėti visoje eilėje tuoj po jo, iš dalies dar XVII amžiuje, pasirodžiusių Anglijoje ekonominių veikalų.
Loko ir Norso pavyzdys mums įrodo, kad pirmieji drąsūs mėginimai, kuriuos Petis darė beveik visose politinės ekonomijos srityse, buvo jo angliškųjų pasekėjų kiekvienas atskirai prisiimti ir toliau vystomi. Šio proceso pėdsakai laikotarpyje nuo 1691 iki 1752 metų krinta į akis net labiausiai paviršutiniškam stebėtojui jau dėl to, kad visi bent kiek žymesni ekonominiai to laiko veikalai remiasi, teigiamai ar neigiamai, Pečio pažiūromis. Štai kodėl šis originalių protų gausus laikotarpis yra svarbiausias laipsniškai politinės ekonomijos genezei tyrinėti. Prikišdama Marksui nedovanotiną kaltę, kad „Kapitalas“ teikiąs tokią didelę reikšmę Pečiui ir kitiems ano laikotarpio rašytojams, „aukštojo stiliaus istoriografija“ tiesiog išbraukia juos iš istorijos. Nuo Loko, Norso, Buagilbero ir Lou šioji „istoriografija“ tiesiog peršoka prie fiziokratų, ir paskui prie įėjimo į tikrąjį politinės ekonomijos rūmą pasirodo Dovydas Jumas. Ponui Diuringui leidžiant, mes atstatysime chronologinę tvarką ir todėl Jumą pastatysime anksčiau fiziokratų.
Jumo ekonominiai „Tyrinėjimai“ pasirodė 1752 metais. Tarpusavyje susijusiuose tyrinėjimuose: „Of Money“ [17], „Of the Balance of Trade“ [18], „Of Commerce“ [19] Jumas žingsnis po žingsnio, dažnai net savo užgaiduose, seka Džekobo Vanderlinto knyga „Money answers all things“ (London, 1734) [20]. Kad ir kaip p. Diuringui būtų nežinomas tasai Vanderlintas, vis dėlto XVIII amžiaus pabaigos, t. y. jau posmitinio laikotarpio, anglų ekonominiuose veikaluose su juo dar yra skaitomasi.
Kaip ir Vanderlintas, Jumas pinigus traktuoja kaip paprastą vertės ženklą; Jumas beveik pažodžiui (šią aplinkybę yra svarbu pažymėti, nes vertės ženklų teoriją Jumas galėjo pasiimti iš daugelio kitų veikalų) nusirašo iš Vanderlinto paaiškinimą, kodėl prekybos balansas negali būti nuolat nukreiptas prieš kurią nors šalį arba jos naudai; jis, kaip ir Vanderlintas, kalba apie balansų lygsvarą, kuri nusistovi natūraliu būdu, pagal atskirų šalių ekonominę padėtį; kaip ir Vanderlintas, jis propaguoja prekybos laisvę, tik ne taip drąsiai ir nuosekliai; kartu su Vanderlintu, tik paviršutiniškiau, jis iškelia vaidmenį, kurį atlieka poreikiai, kaip gamybos stimulai; jis taip pat seka Vanderlintu, kai bankų pinigams ir visiems oficialiems vertybiniams popieriams klaidingai priskiria įtaką prekių kainoms; kartu su Vanderlintu jis atmeta kreditinius pinigus; kaip ir Vanderlintas, jis laiko prekių kainas priklausomomis nuo darbo kainos, vadinasi, — nuo darbo užmokesčio; jis nusirašo iš Vanderlinto net tą prasimanymą, kad lobių sudarymas sulaikąs žemame lygyje prekių kainas, ir t. t. ir t. t.
Ponas Diuringas jau seniai kažką orakuliškai murmėjo apie tai, kad kai kas, esą, nesupranta Jumo pinigų teorijos, ypač grasinamai darydamas užuominas į Marksą, kuris nusikaltęs dar ir tuo, kad, prasilenkdamas su policinėmis taisyklėmis, nurodęs „Kapitale“ į slaptus Jumo ryšius su Vanderlintu ir Dž. Mesiu, apie kurį dar bus kalbama vėliau.
Kai dėl to nesupratimo, tai čia reikalas yra toks. Apie tai, kokią tikrą prasmę turi Jumo pinigų teorija, pagal kurią pinigai tėra tik vertės ženklai ir todėl prekių kainos, kitoms sąlygoms esant lygioms, kyla proporcingai cirkuliuojančios pinigų masės didėjimui ir atitinkamai krinta, jai mažėjant, — p. Diuringas, net ir geriausius norus turėdamas, temoka tik kartoti, — kad ir jam įprasta visažinio žmogaus maniera, — savo klydusių pirmtakų mintis. Bet Jumas, iškėlęs paminėtąją teoriją, pats sau atsako šitaip (kaip jau yra padaręs, remdamasis tomis pačiomis prielaidomis, Monteskjė): juk „nėra jokios abejonės“, kad nuo to laiko, kai buvo atrastos Amerikos aukso ir sidabro kasyklos, „pramonė išaugo visose Europos tautose, išskyrus tas, kurioms priklauso tos kasyklos“, ir kad tą augimą „greta kitų priežasčių sąlygojo aukso ir sidabro kiekio padidėjimas“. Šį reiškinį Jumas aiškina tuo, kad „nors aukšta prekių kaina yra būtina aukso ir sidabro kiekio padidėjimo pasekmė, tačiau ji neseka betarpiškai po to padidėjimo, o yra reikalingas tam tikras laikas, kol pinigai cirkuliuodami apeis visą valstybę ir padarys savo įtaką visiems tautos sluoksniams“. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu jie gaivinančiai veikią pramonę ir prekybą. Šio samprotavimo pabaigoje Jumas pasako mums taip pat, kodėl taip yra, nors jis aiškina daug vienašališkiau, negu daugelis jo pirmtakų ir amžininkų: „Nesunku yra pasekti pinigų judėjimą per visą visuomenę, ir tuomet mes įsitikinsime, kad jie turi paskatinti kiekvieno stropumą, pirma negu pakels darbo kainą“.
Kitaip tariant: Jumas čia aprašo, kaip veikia revoliucija tauriųjų metalų vertėje, būtent — jų nuvertinimas arba, o tai yra tas pat, revoliucija tauriųjų metalų, kaip vertės mato, funkcijoje. Jis teisingai pastebi, kad, prekių kainoms išsilyginant tik palaipsniui, šis nuvertinimas „pakelia darbo kainą“, paprastai tariant, darbo užmokestį, tik paskutinėje instancijoje, vadinasi, jis pirklių ir pramonininkų pelną padidina darbininkų sąskaita (o tai, jo nuomone, yra visiškai normalu) ir tuo būdu „skatina stropumą“. Tačiau tikrai moksliško klausimo, — ar veikia prekių kainas padidėjęs tauriųjų metalų atvežimas, esant nekintamai jų vertei, ir kuriuo būtent būdu, — šio klausimo Jumas sau nekelia ir kiekvieną „tauriųjų metalų kiekio padidėjimą“ painioja su jų nuvertinimu. Tuo būdu Jumas samprotauja visiškai taip, kaip tai vaizduoja Marksas („Zur Kritik“, 141 psl.) [21]. Mes dar trumpai paliesime šį punktą, bet pirmiau kreipsimės į Jumo „Tyrinėjimą“ apie „Interest“ [22].
Tiesiog prieš Loką nukreiptą Jumo argumentaciją, kad palūkanas reguliuojanti ne esamų pinigų masė, o pelno norma, ir kitus jo samprotavimus apie didesnę ar mažesnę palūkanų normą nustatančias priežastis, — visa tai galima rasti daug tikslesne, bet mažiau sąmojinga forma viename veikale, kuris išėjo 1750 m. t. y. dvejais metais anksčiau už Jumo „Tyrinėjimą“: „An Essay on the Governing Causes of the Natural Rate of Interest, wherein the sentiments of Sir W. Petty and Mr. Locke, on that head, are considered“ [23]. Jo autorius yra Dž. Mesis, įvairiapusiškas rašytojas, kuris, kaip tai matyti ano meto anglų literatūros, buvo plačiai skaitomas. Adomo Smito pateikiamas palūkanų normos aiškinimas yra artimesnis Mesiui, negu Jumui. Abu, ir Mesis ir Jumas, nieko nežino ir nekalba apie jiems abiem turinčio tam tikrą reikšmę „pelno“ prigimtį.
„Iš viso, — pamoko p. Diuringas, — Jumas dažniausiai būdavo vertinamas labai šališkai, priskiriant jam idėjas, kurių jis visai nesilaikė“. Ir pats p. Diuringas duoda mums ne vieną ryškų tokio „šališkumo“ pavyzdį.
Pavyzdžiui, Jumo „Tyrinėjimas“ apie palūkanas prasideda šiais žodžiais: „Negali būti tikresnio kurios nors tautos klestėjimo rodiklio, kaip žema palūkanų norma, ir tai yra teisinga; nors, mano nuomone, šio reiškinio priežastis yra kiek kitokia, negu paprastai yra manoma“, Taigi, jau pirmajame savo „Tyrinėjimo“ sakinyje Jumas reiškia pažiūrą, kad žema palūkanų norma yra pats tikriausias tautos klestėjimo rodiklis, laikydamas šią pažiūrą visų pripažintu dalyku, jau jo laikais virtusiu banalybe. Ir iš tikrųjų, nuo Čaildo laikų šiai „idėjai“ teprireikė šimto metų, kad ji taptų populiaria. O p. Diūringas, priešingai, rašo: „Iš Jumo pažiūrų į palūkanų normą tenka svarbiausia pabrėžti tą idėją, kad palūkanų norma yra tikras būvių (kokių?) barometras ir kad žema jų norma yra beveik neklaidingas tautos gerovės požymis“ (130 psl.). Kas čia yra „šališkas“ ir kas klysta? Ne kas kitas, kaip p. Diuringas.
Tarp kita ko, mūsų kritinis istoriografas naiviai stebisi dėl to, kad Jumas, išreiškęs vienoje vietoje vykusią mintį, „nė nevadina savęs jos autorium“. Su p. Diuringu nieko panašaus nebūtų atsitikę.
Mes esame matę, kad Jumas painioja kiekvieną tauriųjų metalų kiekio padidėjimą su tuo jų padidėjimu, kurį lydi jų nuvertinimas, revoliucija jų pačių vertėje, vadinasi, prekių vertės mate. Šis painiojimas Jumui buvo neišvengiamas, nes jis visiškai nesuprato tauriųjų metalų, kaip vėrtės mato, funkcijos. Jis ir negalėjo jos suprasti, nes absoliučiai nieko nežinojo apie pačią vertę. Pats žodis „vertė“ jo veikaluose pasirodo, gal būt, tik vieną kartą, būtent toje vietoje, kur jis nevykusiai „pataiso“ klaidingą Loko pažiūrą, kad, esą, taurieji metalai „turi tik įsivaizduojamą vertę“, ir sako, kad jie turi „daugiausia fiktyvinę vertę“.
Šiuo klausimu jis yra žymiai labiau atsilikęs ne tik už Petį, bet ir už visą eilę savo angliškųjų amžininkų. Tokį pat „atsilikimą“ jis parodo ir tada, kai vis dar senoviškai tebegarbina „pirklį“, kaip pagrindinę gamybos spyruoklę, — požiūris, nuo kurio Petis buvo atsisakęs jau seniai. Kai dėl p. Diuringo teigimo, kad Jumas savo tyrinėjimuose nagrinėjęs „svarbiausius ūkinius santykius“, tai pakanka sulyginti šiuos veikalus kad ir su Kantiljono veikalu, kurį cituoja Adomas Smitas (išėjo iš spaudos, kaip ir Jumo „Tyrinėjimai“, 1752 m., bet daug metų po autoriaus mirties), ir mes nustebsime, koks siauras yra Jumo ekonominių veikalų akiratis. Kaip jau esame sakę, Jumas ir politinės ekonomijos srityje, nepaisant p. Diuringo jam išduoto patento, užima garbingą vietą, bet čia jis visų mažiausiai gali būti pripažintas originaliu tyrinėtoju, o juo labiau — moksle epochą sudariusiu mąstytoju. Jo ekonominių veikalų įtaką anuometiniams apsišvietusiems visuomenės sluoksniams galima paaiškinti ne tik jų puikia dėstymo forma, bet dar labiau tuo, kad jie buvo pažangiai optimistiškas ditirambas tuomet klestėti pradėjusiai pramonei ir prekybai, kitaip tariant, tuomet sparčiai kilusiai Anglijoje kapitalistinei visuomenei, kurioje jie, žinoma, turėjo rasti „pritarimą“. Čia pakaks trumpo nurodymo. Kiekvienam yra žinoma, kaip įnirtingai kovojo Anglijos liaudies masės kaip tik Jumo laikais prieš netiesioginių mokesčių sistemą, kurią, siekdamas palengvinti žemės savininkų ir aplamai turtingų žmonių apmokestinimą, planingai vykdė išgarsėjęs seras Robertas Uolpolas. Ir štai tyrinėjime „Apie mokesčius“ („Of Taxes“), kuriame Jumas, neminėdamas vardo, polemizuoja su savo nuolatiniu autoritetu — Vanderlintu, aršiausiu netiesioginių mokesčių priešininku ir ryžtingiausiu žemės nuosavybės apmokestinimo šalininku, mes skaitome: „Iš tikrųjų, jie (t. y. mokesčiai vartojimo reikmenims) turi būti jau labai aukšti ir labai neišmintingai nustatyti, jei darbininkas, kad ir koks stropus ir taupus jis būtų, nepajėgia jų mokėti, kartu nepakeldamas savo darbo kainos“. Taip ir atrodo, kad čia kalba pats Robertas Uolpolas, ypač jei prisiminsime tą tyrinėjimo „Apie valstybinį kreditą“ vietą, kurioje dėl sunkumo apmokestinti valstybės kreditorius sakoma štai kas: „Jų pajamų sumažėjimas tuomet nė kiek nebūtų dangstomas regimybe, kad tai esanti paprasta akcizo ar muitų pozicija“.
Kaip to ir reikia laukti iš škoto, Jumo pagarba buržuaziniam pasipelnymui anaiptol nėra buvusi grynai platoniška. Būdamas kilęs iš varguomenės, jis pasiekė labai solidžių, tūkstančiais svarų skaičiuojamų metinių pajamų, ir apie šį faktą, kadangi čia kalbama ne apie Petį, p. Diuringas išsireiškia šitokia švelnia forma: „Išmintingos privatinės ekonomijos dėka Jumas, labai menkų lėšų pagrindu, pasiekė tokią padėtį, kurioje jam nereikėjo rašyti, norint kam nors įtikti“. Toliau p. Diuringas apie Jumą sako: „Jis niekuomet nedarė nė mažiausių nuolaidų partijų, kunigaikščių ar universitetų įtakai“. Nors iš tikrųjų nėra žinoma, kad Jumas kada nors būtų turėjęs bendrų literatūrinių reikalų su kokiu nors „Vageneriu“ [24], — vis dėlto mes žinome, kad jis uoliai gynė vigų oligarchiją, kuri aukštai vertino „bažnyčią ir valstybę“, ir kaip atlyginimą už šiuos nuopelnus gavo iš pradžių pasiuntinybės sekretoriaus vietą Paryžiuje, o paskiau — kur kas svarbesnį ir pelningesnį valstybės sekretoriaus pavaduotojo postą. „Politiniu atžvilgiu, — sako senis Šloseris, — Jumas buvo ir visuomet liko konservatyvinių ir griežtai monarchistinių pažiūrų. Dėl to viešpataujančios bažnyčios šalininkai jo taip piktai nepuldavo, kaip Giboną“. „Šis egoistas Jumas, šis melagis istorijos mokslų srityje“, — sako „storžieviškai“ plebėjiškas Kobetas, — plūsta anglų vienuolius, vadindamas juos santuokos ir šeimos išsižadančiais, iš išmaldų gyvenančiais storapilviais, „o tuo tarpu jis pats niekuomet nėra turėjęs nei šeimos, nei žmonos, buvo aukšto ūgio storulis, nusipenėjęs žymia dalimi visuomenės lėšomis, niekuomet to nenusipelnęs kuria nors tikrai visuomenine tarnyba“. Ponas Diuringas sako, kad Jumas „praktine pažiūra į gyvenimą esminiais bruožais žymiai pralenkia Kantą“.
Tačiau kodėl Jumui „Kritinėje istorijoje“ yra skiriama tiek daug vietos? Tik dėl to, kad šis „rimtas ir subtilus mąstytojas“ turi garbę būti XVIII amžiaus Diuringu. Jumas yra p. Diuringui faktinis įrodymas, kad „ištisos mokslo šakos (politinės ekonomijos) sukūrimas buvo šviesesnės filosofijos darbas“. Lygiai taip pat p. Diuringas mato Jumo asmenyje, kurį jis laiko savo pirmtaku, geriausią garantiją, kad visą šią mokslo šaką artimiausiu laiku užbaigs anas fenomenalusis vyras, kuris jau paprastą „šviesesnę“ filosofiją perdirbo į akinančiai šviesią tikrovės filosofiją. Be to, jis, kaip ir Jumas, „domėjimąsi filosofija siauresne prasme derina su moksliniu darbu liaudies ūkio srityje... — reiškinys, lig šiol vokiečių žemėje neregėtas“. Todėl mes ir matome, kad p. Diuringas išpučia Jumo, — kuris, kaip ekonomistas, yra, šiaip ar taip, gerbtinas žmogus, — vaidmenį, paversdamas jį pirmojo dydžio ekonomine žvaigžde, kurios reikšmė lig šiol galėjo būti ignoruojama tik iš pavydo, dėl kurio taip atkakliai lig šiol nutylimi ir „turintieji vadovaujančią reikšmę epochai“ p. Diuringo veikalai.
Kaip yra žinoma, fiziokratų mokykla paliko mums Kenės „Ekonominėje lentelėje“ mįslę, į kurią veltui išsilaužė sau dantis visi ją paaiškinti mėginę ligšioliniai politinės ekonomijos kritikai bei istorikai. Ši lentelė, turėjusi vaizdžiai ir ryškiai išreikšti fiziokratų pažiūrą į viso šalies turto gamybą ir jo cirkuliaciją, vėlesnėms ekonomistų kartoms taip ir liko gana neaiški. „Ponas Diuringas imasi įnešti galutinės tiesos šviesą ir į šią sritį. „Kokią prasme turi šis ekonominis gamybos ir paskirstymo santykių atvaizdavimas pačiam Kenei“,— sako jis, — galima nustatyti tik tuo atveju, jei „iš anksto bus tiksliai ištirtos būdingos jam vadovaujančios sąvokos“. Toks iš anksto atliktas ištyrimas juo labiau esąs reikalingas, kad šios sąvokos lig šiol buvusios dėstomos tik „miglota ir neaiškia forma“, ir net Adomo Smito veikaluose „negalima atpažinti jų esminių bruožų“. Šiam tradiciniam „lengvapėdiškam dėstymui“ p. Diuringas ryžtasi padaryti galą kartą visiems laikams. Ir štai jis tyčiojasi iš skaitytojo per ištisus penkis puslapius, kur visokios išpūstos frazės, nuolatiniai kartojimai ir sąmoninga netvarka turi pridengti tą apgailėtiną faktą, kad apie Kenės „vadovaujančias sąvokas“ p. Diuringas tepajėgia mums pranešti tik tiek, kiek praneša „labiausiai paplitę kompiliaciniai vadovėliai“, prieš kuriuos jis taip nenuilstamai perspėja savo skaitytojus. „Viena iš labiausiai abejotinų pusių“ šiame įvade yra ta, kad ir čia p. Diuringas tik tarp kitko paliečia tuo tarpu vien iš pavadinimo težinomą lentelę, o paskui leidžiasi į visokius „samprotavimus“, — pavyzdžiui, apie „skirtumą tarp sąnaudų ir rezultato“. Jei šis skirtumas „Kenės idėjoje nėra tiksliai suformuluotas“, tai p. Diuringas duos mums užtat puikų tokio „skirtumo“ pavyzdį, kai tik jis po savo ištęstų įžanginių „sąnaudų“ pereis prie savo nuostabiai striuko „rezultato“, prie pačios lentelės aiškinimo. Taigi, pateiksime dabar viską, ir tai pažodžiui viską, ką jis teikėsi pranešti mums apie Kenės lentelę.
„Sąnaudose“ p. Diuringas sako: „Jam (t. y . Kenei) atrodė kažkokiu savaime aiškiu dalykų, kad pajamas (ką tik p. Diuringas kalbėjo apie grynąjį produktą) reikia suprasti ir traktuoti kaip piniginę vertę... Jis tuoj pat susiejo savo samprotavimus (!) su piniginėmis vertėmis, kurias palaikė visų žemės ūkio produktų pardavimo rezultatu, pereinant jiems iš pirmųjų rankų. Tuo, būdu (!) jis operuoja savo lentelės skiltyse keliais milijardais“ (t. y. piniginėmis vertėmis). Taigi, mes čia triskart sužinome, kad Kenė operuoja lentelėje žemės ūkio produktų „piniginėmis vertėmis“, įskaitant čia „grynojo produkto“ arba „grynųjų pajamų“ piniginę vertę. Toliau tekste mes skaitome: „Jei Kenė būtų žengęs tikrai natūralaus nagrinėjimo būdo keliu ir būtų nepaisęs ne tik tauriųjų metalų ir pinigų kiekio, bet ir „piniginių verčių... Bet Kenė operuoja vien tik vertės sumomis ir grynąjį produktą iš pat pradžių vaizdavosi (!) kaip piniginę vertę“. Taigi, ketvirtą ir penktą kartą: lentelėje tekalbama tik apie pinigines vertes!
„Jis (Kenė) gavo jį (grynąjį produktą), atskaitęs kaštus ir galvodamas (!) daugiausia“ (kad ir ne tradicinis, bet užtat juo labiau lengvapėdiškas dėstymas) „apie tą vertę, kuri lieka žemės savininkui kaip renta“. — Mes vis dar tebetūpčiojame vietoje, bet štai tuojau pajudėsime į priekį: „iš kitos pusės, vis dėlto dar (šis „vis dėlto dar“ — tikras perlas!) grynasis produktas taip pat stoja kaip natūralinis daiktas į cirkuliaciją ir tokiu būdu darosi elementu, kuris... turi tarnauti... bevaise vadinamai klasei išlaikyti. Čia galima tuoj pat (!) pastebėti painiavą, kylančią dėl to, kad vienu atveju minties eigą nulemia piniginė vertė, o kitu — pats daiktas“. Aplamai imant, kiekviena prekinė cirkuliacija, matyti, serga ta „painiava“, kad prekės stoja į ją vienu laiku ir kaip „natūralinis daiktas“ ir kaip „piniginė vertė“. Bet mes vis dar tebesisukame apie „pinigines vertes“, nes „Kenė nori išvengti dvejopo liaudies ūkio pajamų skaičiavimo“.
Ponui Diuringui leidžiant, pastebėsime: Kenės lentelės „Analizėje“ [25] apačioje, figūruoja įvairios produktų rūšys kaip „natūraliniai daiktai“, o viršuje, pačioje lentelėje — pačios piniginės jų vertės. Vėliau Kenė net pavedė savo padėjėjui, abatui Bodo, įtraukti tiesiog į pačią lentelę natūralinius daiktus greta jų piniginių verčių.
Po tiek „sąnaudų“ pagaliau seka „rezultatas“. Klausykite ir stebėkitės: „tačiau nenuoseklumas“ (dėl vaidmens, kurį Kenė skiria žemės savininkams) „tuoj darosi aiškus, kai tik mes paklausiame: kas gi įvyksta liaudies ūkio apytakoje su pasisavintu kaip renta grynuoju produktu? Čia fiziokratų galvosenai ir ekonominei lentelei buvo galima tik iki misticizmo prieinanti painiava ir savivalė“.
Gera pabaiga darbą vainikuoja. Taigi, p. Diuringas nežino, „kas gi įvyksta liaudies ūkio apytakoje (kurią atvaizduoja lentelė) su pasisavintu kaip renta grynuoju produktu“. Lentelė jam yra „apskritimo kvadratūra“. Jis pats prisipažįsta nesuprantąs fiziokratijos abėcėlės. Po viso to amžino tūpčiojimo apie tą patį dalyką, po viso to tuščio malimo liežuviu, po viso to blaškymosi, po visų tų arlekinadų, epizodinių įtarpų, nukrypimų, pakartojimų ir apstulbinančios painiavos (visa tai turėjo mus tik paruošti grandioziniam išaiškinimui, „kokią prasmę turi lentelė pačiam Kenei“), po viso to pabaigai — p. Diuringas droviai pripažįsta, kad jis pats to nežino.
Pagaliau nusikratęs šia skaudžia paslaptimi, šiuo juodu horaciniu rūpesčiu, kuris jį slėgė žygio per fiziokratų šalį metu, mūsų „rimtas ir subtilus mąstytojas“ vėl žvaliai trimituoja: „Linijos, kuriomis Kenė išmargina savo, tarp kita ko, gana paprastą (!) lentelę“ (tų linijų viso labo tėra šešetas!) „ir kurios turi vaizduoti grynojo produkto cirkuliaciją“, kelia abejojimą, ar tik „šiuose keistuose skilčių susipynimuose“ neslypi kokia nors matematinė fantastika; jos primena, kad Kenė domėjosi apskritimo kvadratūros problema ir t. t. Kadangi šios linijos, nepaisant viso jų paprastumo, paties p. Diuringo prisipažinimu, tebelieka jam nesuprantamos, jis turi, ir čia pasinaudodamas savo mėgiamu metodu, jas įtarti. Ir dabar jis jau ramiai gali suduoti paskutinį smūgį nelemtai lentelei: „išnagrinėjęs grynąjį produktą iš šios labiausiai abejotinos pusės“, ir t. t. Kaip tik savo priverstinį prisipažinimą, kad jis toje „Tableau économique“ nieko nesusigaudo ir kad jam nesuprantamas „vaidmuo“, kurį atlieka joje figūruojąs grynasis produktas, — kaip tik tai p. Diuringas vadina „labiausiai abejotina grynojo produkto puse“! Iš tiesų, juokas pro ašaras!
Tačiau, kad mūsų skaitytojai Kenės lentelės klausimu neliktų toje pasibaisėtinoje nežinioje, kokioje būtinai pasilieka žmonės, kurie savo ekonominę išmintį semiasi iš p. Diuringo „pirmųjų rankų“, mes trumpai pastebėsime štai ką:
Kaip yra žinoma, fiziokratai visuomenę skirsto į tris klases: 1) gamybinė, t. y. iš tikrųjų žemdirbystėje dirbanti klasė — nuomininkai ir žemės ūkio darbininkai; gamybiniais jie vadinami todėl, kad jų darbas duoda perteklių — rentą; 2) klasė, kuri šį perteklių pasisavina; šią klasę sudaro žemės savininkai ir nuo jų priklausantieji dvariškiai, valdovas ir aplamai valstybės apmokami valdininkai, pagaliau, bažnyčia savo ypatingame dešimtinės pasisavintojos vaidmenyje; dėl trumpumo pirmąją klasę mes toliau vadinsime tiesiog „nuomininkais“, o antrąją — „žemės savininkais“; 3) pramoninė, arba sterilinė (bevaisė), klasė, — bevaisė todėl, kad fiziokratų požiūriu prie žaliavų, kurias jai teikia gamybinė klasė, ji teprideda tik tiek vertės, kiek ji suvartoja tos pačios klasės jai teikiamų pragyvenimo reikmenų pavidalu. Kenės lentelė kaip tik ir turi akivaizdžiai pavaizduoti, kokiu būdu bendras metinis kurios nors šalies (faktiškai Prancūzijos) produktas cirkuliuoja tarp šių trijų klasių ir kaip jis tarnauja metinei reprodukcijai.
Pirmoji lentelės prielaida yra ta, kad visur yra įvesta nuomos sistema, o kartu su ja ir stambioji žemdirbystė ta prasme, kokią šie žodžiai turėjo Kenės laikais; pavyzdžiu Kenei čia yra Normandija, Pikardija, Il-de-Frans ir kai kurios kitos Prancūzijos provincijos. Todėl nuomininkas pasireiškia kaip tikras žemdirbystės vadovas, jis atstovauja lentelėje visai gamybinei (žemdirbių) klasei ir moka žemės savininkui rentą pinigais. Nuomininkų visumai priskiriamas dešimties milijardų livrų įdėtasis kapitalas [Anlagekapital], arba inventorius, kurio vieną penktadalį, arba du milijardus, sudaro kasmet padengtinas apyvartinis kapitalas [Betriebskapital], — apskaičiavimas, kurio pagrindu ir vėl paimtos geriausiosios minėtų provincijų fermos.
Kitos prielaidos yra šios: 1) paprastumo dėlei turima galvoje pastovios kainos ir paprastoji reprodukcija; 2) nekreipiama dėmesio į bet kokią vienos klasės ribose tevykstančią cirkuliaciją, o atsižvelgiama tik į cirkuliaciją tarp įvairių klasių; 3) visi pirkimai ir, atitinkamai, visi pardavimai, atliekami tarp vienos ir kitos klasės ūkinių metų eigoje, yra sudedami į vieną bendrą sumą. Pagaliau reikia atminti, kad Kenės laikais Prancūzijoje, kaip didesniu ar mažesniu laipsniu ir visoje Europoje, savoji valstiečių šeimos naminė pramonė teikė jai žymiausią dalį taip pat ir tų reikmenų, kurie nepriklauso maisto produktų kategorijai; todėl naminė pramonė čia yra laikoma savaime suprantama žemdirbystės dalimi.
Lentelės išeities taškas yra visas derlius, bendrasis produktas, kuris dėl to figūruoja per metus gaunamų žemės ūkio gaminių lentelės pirmutinėje vietoje, arba kurios nors šalies, šiuo atveju Prancūzijos, „visa reprodukcija“. Šios bendrojo produkto vertės suma yra nustatoma sutinkamai su vidutinėmis žemės ūkio gaminių kainomis prekiaujančių nacijų šalyse. Ją sudaro penki milijardai livrų — suma, kuri pagal anuomet galimus statistinius apskaičiavimus apytikriai reiškė bendrojo Prancūzijos žemdirbystės produkto piniginę vertę. Kaip tik šioji aplinkybė, o ne kas kita, paaiškina, kodėl Kenė savo lentelėje „operuoja keliais milijardais“, būtent penkiais milijardais, o ne penkiais turo livrais (Livres tournois) [26].
Tuo būdu visas bendrasis penkių milijardų vertės produktas yra gamybinės klasės rankose, t. y. pirmiausia — nuomininkų, kurie jį pagamino, išleisdami metinį dviejų milijardų apyvartinį kapitalą, kuris atitinka įdėtąjį dešimties milijardų kapitalą. Žemės ūkio produktai, pragyvenimo reikmenys, žaliavos ir t. t, kurie yra reikalingi apyvartiniam kapitalui padengti, vadinasi, tame tarpe ir visiems žemdirbystėje betarpiškai dirbantiems asmenims išlaikyti, išskiriami in natura [27] iš viso derliaus ir naudojami naujajai žemės ūkio gamybai. Kadangi, kaip jau aukščiau buvo sakyta, turima galvoje pastovios kainos ir paprastoji kartą nustatyto masto reprodukcija, tai šios iš anksto išskirtos iš bendrojo produkto dalies piniginė vertė yra lygi dviem milijardams livrų. Vadinasi, ši dalis nestoja į bendrąją cirkuliaciją, nes, kaip jau minėta, iš lentelės yra išskirta cirkuliacija, jeigu ji vyksta kiekvienos atskiros klasės ribose, o ne tarp įvairių klasių.
Padengus iš bendrojo produkto apyvartinį kapitalą, lieka trijų milijardų perteklius, kurio du milijardus sudaro pragyvenimo reikmenys ir vieną — žaliavos. Bet renta, kurią nuomininkai turi mokėti žemės savininkams, sudaro tik du trečdalius šios sumos, t. y. du milijardus. Kodėl „grynojo produkto“ arba „grynųjų pajamų“ rubrikoje figūruoja tik šie du milijardai, mes netrukus pamatysime.
Tačiau greta žemės ūkio „visos reprodukcijos“, kurios vertė yra penki milijardai, iš kurių trys milijardai stoja į bendrąją cirkuliaciją, nuomininkų rankose lieka, — dar prieš prasidedant lentelėje atvaizduotam judėjimui, — visos nacijos santaupos (pécule), du milijardai grynaisiais. Su jais yra šitaip.
Kadangi lentelės išeities taškas yra visas derlius, jis taip pat yra baigiamasis ūkinių metų — pavyzdžiui, 1758 metų — taškas, po kurio prasideda naujieji ūkiniai metai. Per šiuos naujuosius, 1759 metus toji bendrojo produkto dalis, kuri yra skirta cirkuliacijai, pasiskirsto, atlikus visą eilę atskirų mokėjimų, pirkimų ir pardavimų, tarp dviejų kitų klasių. Tačiau šie vienas paskui kitą sekantieji, suskaidyti judėjimai, kurie nusitęsia per ištisus metus, susijungia, — kaip tai būtinai turi įvykti tokioje lentelėje, — į keletą būdingų aktų, kurių kiekvienas iš karto apima ištisus metus. Tuo būdu 1758 metų pabaigoje nuomininkų klasei grįžta atgal pinigai, kuriuos ji sumokėjo žemės savininkams kaip rentą už 1757 metus (kaip tai įvyksta, parodys pati lentelė), būtent — dviejų milijardų suma, tad nuomininkų klasė vėl gali paleisti ją į cirkuliaciją 1759 metais. Kadangi ši suma, kaip pastebi Kenė, žymiai viršija tą sumą, kuri iš tikrųjų yra reikalinga visai šalies (Prancūzijos) cirkuliacijai, mokėjimams visuomet vykstant dalimis, nedidelėmis sumomis, — du milijardai livrų, kurie yra nuomininkų rankose, sudaro bendrą sumą pinigų, cirkuliuojančių nacijoje.
Rentą pasiglemžiančių žemės savininkų klasė vaidina visų pirma, kaip tai atsitiktinai dar ir šiandien yra, mokėjimų gavėjų vaidmenį. Kaip mano Kenė, tikrieji žemės savininkai tegauna tik keturis septintadalius dviejų milijardų rentos, o du septintadaliai eina vyriausybei ir vienas septintadalis — bažnytinės dešimtinės gavėjams. Kenės laikais bažnyčia buvo stambiausias žemės savininkas Prancūzijoje ir gaudavo, be to, dešimtinę nuo visos likusios žemės nuosavybės.
Apyvartinis kapitalas (avances annuelles), „bevaisės“ klasės išleidžiamas per ištisus metus, susideda iš vieno milijardo vertės žaliavų, — tik žaliavų, nes įrankiai, mašinos ir t. t. įeina į pačios šios klasės gaminių skaičių. Į įvairius vaidmenis, kuriuos tokie gaminiai vaidina pramoninėje šios klasės gamyboje, lentelėje neatsižvelgiama taip pat, kaip neatsižvelgiama į išimtinai tos klasės ribose vykstančią prekių bei pinigų cirkuliaciją. Atlyginimas už tą darbą, kuriuo bevaisė klasė paverčia žaliavas į manufaktūrines prekes, yra lygus vertei pragyvenimo reikmenų, kuriuos bevaisė klasė gauna iš dalies betarpiškai iš gamybinės klasės, iš dalies netiesioginiu keliu, per žemės savininkus. Nors bevaisė klasė pati dalijasi į kapitalistus ir samdomuosius darbininkus, vis dėlto, pagal pagrindinę Kenės pažiūrą, ji yra gamybinės klasės ir žemės savininkų samdomojoje tarnyboje kaip vientisa klasė. Visa pramoninė gamyba, aplamai paėmus, vadinasi, ir visa jos cirkuliacija, kuri paskirstoma sekančiais po derliaus metais, taip pat yra sujungta į vieną visumą. Todėl laikomasi prielaidos, kad lentelėje vaizduojamo judėjimo pradžioje visas bevaisės klasės metinės prekinės gamybos produktas yra jos rankose, — kad, vadinasi, visas jos apyvartinis kapitalas, t. y. vieno milijardo vertės žaliavos, yra paverstas prekėmis, kurių vertė yra lygi dviem milijardams; pusę šios sumos sudaro šio pavirtimo laikotarpiu suvartotų pragyvenimo reikmenų kaina. Čia galima būtų prieštarauti: bet bevaisė klasė vartoja savo namų reikalams taip pat pramoninius gaminius, — kurgi jie figūruoja, jei visas bevaisės klasės produktas per cirkuliaciją pereina kitoms klasėms? Į tai mes gauname atsakymą: bevaisė klasė ne tik pati suvartoja dalį savo prekių, bet ir stengiasi dar, be to, palikti sau kiek galint didesnį jų kiekį. Todėl ji parduoda jos paleidžiamas į cirkuliaciją prekes aukščiau tikrosios vertės ir turi tai daryti, nes šias prekes mes vertiname pagal visuminę jų gamybos vertę. Tačiau ši aplinkybė nė kiek nepakeičia lentelės teigimų, nes kitos dvi klasės gali faktiškai gauti manufaktūrines prekes tik po to, kai sumokės jų visuminės gamybos vertę.
Taigi, mes dabar žinome ekonominę trijų įvairių klasių padėtį lentelėje vaizduojamo judėjimo pradžioje.
Gamybinė klasė, padengusi natūra savo apyvartinį kapitalą, turi savo rankose dar bendrąjį trijų milijardų vertės žemės ūkio produktą ir du milijardus pinigų. Žemės savininkų klasė tik dabar kelia savo pretenzijas į dviejų milijardų rentą, kurią ji turi gauti iš gamybinės klasės. Bevaisė klasė turi manufaktūrinių prekių dviejų milijardų sumai. Cirkuliaciją, vykstančią tik tarp dviejų iš šių trijų klasių, fiziokratai vadina nepilnąja; cirkuliacija, vykstanti tarp visų trijų klasių, yra vadinama pilnąja.
Dabar pereisime prie pačios ekonominės lentelės.
Pirmoji (nepilnoji) cirkuliacija. Nuomininkai moka žemės savininkams pinigais jiems priklausančią dviejų milijardų livrų rentą, nieko negaudami mainais. Už vieną iš šių milijardų žemės savininkai perka pragyvenimo reikmenis iš nuomininkų, kuriems tuo būdu grįžta atgal pusė pinigų, jų išleistų rentai apmokėti.
Savo „Ekonominės lentelės analizėje“ Kenė daugiau nebekalba nei apie valstybę, gaunančią du septintadalius, nei apie bažnyčią, gaunančią vieną žemės rentos septintadalį, nes jų abiejų visuomeninis vaidmuo visiems yra žinomas. Dėl tikrųjų žemės savininkų jis pastebi, kad jų išlaidos, apimančios taip pat visų jų dvariškių išlaidas, bent žymesne savo dalimi yra nevaisingos išlaidos, išskyrus tą nedidelę jų dalį, kuri sunaudojama „jų dvarams išlaikyti bei pagerinti ir jų kultūrai pakelti“. Bet tikroji žemės savininkų funkcija, pagal „natūralinę teisę“, kaip tik ir yra „rūpintis geru savo tėvonijų tvarkymu ir daryti išlaidas joms išlaikyti“, arba, kaip tai paaiškinama toliau, daryti avances foncières, t. y. išlaidas dirvoms paruošti ir fermoms aprūpinti visu reikalingu inventorium, — tai vėliau įgalina nuomininką panaudoti visą savo kapitalą vien tik tikrosios žemės ūkio kultūros reikalams.
Antroji (pilnoji) cirkuliacija. Už antrąjį, dar jų rankose tebesantį milijardą pinigų žemės savininkai perka manufaktūrines prekes iš bevaisės klasės, o šioji už įgytus tuo būdu pinigus perka iš nuomininkų tokiai pat sumai pragyvenimo reikmenis.
Trečioji (nepilnoji) cirkuliacija. Nuomininkai perka iš bevaisės klasės už vieną milijardą pinigų atitinkamą manufaktūrinių prekių kiekį; žymią šių prekių dalį sudaro žemdirbystės įrankiai ir kitos žemės ūkiui reikalingos gamybos priemonės. Bevaisė klasė grąžina nuomininkams tuos pačius pinigus, pirkdama už vieną milijardą žaliavų savo apyvartiniam kapitalui padengti. Tuo būdu nuomininkams grįžo atgal du milijardai pinigų, kuriuos jie buvo išleidę rentai sumokėti, ir balansas suvestas. Tuo išsisprendžia taip pat ir didžioji mįslė: „kas gi, tiesą sakant, įvyksta ūkio apytakoje su pasisavintu kaip renta grynuoju produktu?“.
Aukščiau mes matėme, kad pačioje proceso pradžioje gamybinės klasės rankose yra trijų milijardų perteklius. Iš jo buvo sumokėta žemės savininkams, kaip grynas produktas rentos pavidalu, tik du milijardai. Trečiasis pertekliaus milijardas sudaro viso nuomininkų įdėtojo kapitalo palūkanas, vadinasi, skaičiuojant nuo dešimties milijardų — dešimt procentų. Šias palūkanas jie gauna, — tai įsidėmėkime, — ne iš cirkuliacijos: jos yra jų rankose in natura, ir jie tik realizuoja jas per cirkuliaciją, tuo būdu paversdami jas į lygios vertės manufaktūrines prekes.
Be šių palūkanų nuomininkas, šis svarbiausias žemdirbystės agentas, savo įdedamo kapitalo jai neavansuotų. Jau šiuo požiūriu nuomininko pasisavinimas tos žemės ūkio pridedamųjų pajamų dalies, kuri sudaro palūkanas, yra, fiziokratų nuomone, tokia pat būtina reprodukcijos sąlyga, kaip ir pati nuomininkų klasė, ir todėl šios sudėtinės dalies negalima priskirti prie nacionalinio „grynojo produkto“ arba „grynųjų pajamų“ kategorijos; grynosioms pajamoms yra būdinga kaip tik tai, kad jos gali būti suvartotos, nė kiek nesiskaitant su betarpiškais nacionalinės reprodukcijos poreikiais. Tuo tarpu nurodytasis vieno milijardo fondas, anot Kenės, daugiausia tarnauja metų eigoje reikalingam remontui bei daliniams įdėtojo kapitalo atnaujinimams, toliau — kaip rezervinis fondas nelaimingų atsitikimų atvejais, pagaliau, kiek galima, įdėtajam ir apyvartiniam kapitalui padidinti, taip pat dirvoms gerinti ir žemės ūkio kultūrai plėsti.
Visas procesas, be abejo, yra „gana paprastas“. Į cirkuliaciją buvo paleista: nuomininkų — du milijardai pinigų rentai sumokėti ir už tris milijardus produktų, iš kurių du trečdaliai — pragyvenimo reikmenys ir vienas trečdalis — žaliavos; bevaisės klasės — manufaktūrinių prekių už du milijardus. Iš dviejų milijardų vertės pragyvenimo reikmenų vieną pusę suvartoja žemės savininkų klasė su visais savo priedėliais, kitą — bevaisė klasė, atlyginant už jos darbą. Vieno milijardo vertės žaliavos padengia tos pačios klasės apyvartinį kapitalą. Iš cirkuliacijoje esančių manufaktūrinių prekių dviejų milijardų sumai viena pusė atitenka žemės savininkams, kita — nuomininkams, kuriems ji tėra tik pakeistinė forma įdėtojo kapitalo palūkanų, kurias jie gauna betarpiškai iš žemės ūkio reprodukcijos. O pinigai, kuriuos nuomininkas paleido į cirkuliaciją sumokėdamas rentą, grįžta jam atgal, pardavus jo produktus, ir tuo būdu ta pati apytaka gali būti pakartota iš naujo sekančiais ūkiniais metais.
O dabar tegu skaitytojas žavisi „tikrai kritiniu“ p. Diuringo dėstymu, kuris yra nepalyginti pranašesnis už „tradicinį lengvapėdišką dėstymą“. Po to, kai jis penkis kartus iš eilės paslaptingai mums nurodinėjo tuos abejojimus, kuriuos sukelia toji aplinkybė, kad Kenė operuoja lentelėje vien piniginėmis vertėmis, — pasirodė, be to, kad tai netiesa, — jis, pagaliau, prieina išvadą, kad pakanka jam užklausti, „kas gi įvyksta liaudies ūkio apytakoje su pasisavintu kaip renta grynuoju produktu“, ir „ekonominei lentelei buvo galima tik iki misticizmo prieinanti painiava ir savivalė“. Mes matėme, kad lentelė, — šis tiek pat paprastas, kiek ir genialus savo laikui atvaizdavimas metinės reprodukcijos proceso ta forma, kuria jis vyksta per cirkuliaciją, — labai tiksliai atsako į klausimą, kas įvyksta liaudies ūkio apytakoje su šiuo grynuoju produktu. Tuo būdu „misticizmas“ drauge su „painiava ir savivale“ vėl lieka išimtinai p. Diuringui kaip jo fiziokratinių tyrinėjimų „labiausiai abejotina pusė“ ir vienintelis „grynasis produktas“.
Ponas Diuringas taip pat gerai yra susipažinęs su istoriniu fiziokratų vaidmeniu, kaip ir su jų teorija. „Drauge su Tiurgo, — moko jis mus, — fiziokratija Prancūzijoje ir praktiškai ir teoriškai priėjo savo galą“. Kad Mirabo savo ekonominėmis pažiūromis buvo, iš esmės imant, fiziokratas, kad jis buvo pirmas autoritetas ekonominiais klausimais 1789 metų steigiamajame susirinkime, kad šis susirinkimas savo ekonominėmis reformomis žymią fiziokratinių teiginių dalį perkėlė iš teorijos į praktiką ir, skyrium imant, apdėjo taip pat dideliais mokesčiais žemės rentą, tą grynąjį produktą, kurį „jo nepadengdami“ pasisavina žemvaldžiai, — visa tai „kažkokiam“ Diuringui neegzistuoja.
Anksčiau p. Diuringas vienu plačiu plunksnos brūkštelėjimu išbraukė laikotarpį nuo 1691 iki 1752 metų, pašalino iš kelio visus Jumo pirmtakus, — lygiai taip kitu plunksnos brūkštelėjimu jis pašalino serą Džemsą Stiuartą, užimantį vietą tarp Jumo ir Adomo Smito. Apie jo didelį veikalą, kuris, nepriklausomai nuo jo istorinės vertės, ilgiems laikams praturtino politinės ekonomijos sritį, p. Diuringo „produkcijoje“ mes nerandame nė vieno žodelio. Užtat p. Diuringas apdovanoja Stiuartą stipriausiu iš jo leksikone esamų plūstamųjų žodžių, — jis sako, kad A. Smito laikais Stiuartas buvęs „profesorium“. Deja, šis įtarimas yra grynas prasimanymas. Iš tikrųjų Stiuartas buvo stambus Škotijos žemvaldys. Ištremtas iš Didžiosios Britanijos už tariamą dalyvavimą sąmoksle Stiuartų naudai, jis, ilgą laiką išbuvęs kontinente ir atlikęs daug kelionių po jį, artimai susipažino su ekonominėmis įvairių šalių sąlygomis.
Trumpai tariant: pagal „Kritinę istoriją“, visų pirmesniųjų ekonomistų reikšmė tėra arba ta, kad jų mokslas sudaro lyg ir „užuomazgas“ gilesniems, „vadovaujamiems“ p. Diuringo pagrindams, arba ta, kad savo netinkamumu jie lyg ir pabrėžia jo pranašumą. Bet vis dėlto ir ekonomijos moksle esama kelių didvyrių, teikiančių ne tik „užuomazgas“ „gilesniems pagrindams“, bet ir „teoremas“, iš kurių šis mokslas, pagal natūrfilosofijos nuostatus, ne „išsivysto“, bet tiesiog „komponuojasi“. Prie jų priklauso: „neprilygstamai įžymi asmenybė“ — Listas, kuris didesnei vokiečių fabrikantų naudai išpūtė į „galingus“ žodžius „subtilesnes“ merkantilistines kažkokio Ferjės ir kitų teorijas; toliau Keris, atskleidžiantis tikrąją savo išminties prasmę tokiame sakinyje: „Rikardo sistema yra nesutarimų sistema... jos tikslas — sukelti klasinę nesantaiką... jo veikalas yra vadovėlis demagogui, siekiančiam valdžios žemės padalijimo, karo ir plėšimo keliu“; pagaliau, Londono Sičio Konfucijus [28] — Makleodas.
Štai kodėl žmonės, kurie dabar arba artimiausioje ateityje panorėtų studijuoti politinės ekonomijos istoriją, pasielgs daug išmintingiau, jei vis dėlto susipažins su „labiausiai paplitusių kompiliacinių vadovėlių“ „vandeningais kūriniais“, su jų „lėkštomis mintimis“ bei „skystutėmis tyrėmis“ ir nepasikliaus p. Diuringo „aukštojo stiliaus istoriografija“.
Kokią gi pagaliau išvadą galime mes padaryti, išanalizavę p. Diuringo politinės ekonomijos „savitą sistemą“? Vienintelė išvada yra ta, kad po visų didžių žodžių ir dar labiau grandiozinių pažadų mes pasirodėme esą apgauti taip pat, kaip ir „filosofijoje“. Vertės teorijos — to „bandomojo akmens ekonominių sistemų tinkamumui nustatyti“ — tyrinėjimas baigėsi tuo, kad p. Diuringas kaip vertę supranta penkis visiškai skirtingus, vienas kitam griežtai priešingus dalykus ir, vadinasi, geriausiu atveju pats nežino, ko nori. Su tokia pompa paskelbti „natūraliniai kiekvieno ūkio dėsniai“ pasirodė esą visiems žinomos ir dažnai net neteisingai suprastos blogiausios rūšies banalybės. Vienintelis ekonominių faktų paaiškinimas, kurį mums pateikia ši „savita sistema“, yra tas, kad jie esą „prievartos“ rezultatas, — posakis, kuriuo visų nacijų filisteris guodžiasi per ištisus tūkstantmečius visuose savo neganduose ir po kurio mes žinome lygiai tiek pat, kiek žinojome ir prieš jį. Užuot ištyręs šios prievartos kilmę ir veikimą, p. Diuringas siūlo mums, kad mes su dėkingumu pasitenkintume vienu žodžiu „prievarta“, kaip galutine visų ekonominių reiškinių priežastimi ir jų išaiškinimu. Priverstas smulkiau paaiškinti kapitalistinį darbo išnaudojimą, jis iš pradžių aplamai jį suveda į apdėjimą duokle ir kainos priedą, čia pilnai pasisavindamas Prudono „preliminarinio ėmimo“ (prélèvement) teoriją, kad paskui galėtų aiškinti kapitalistinį išnaudojimą, skyrium imant, Markso pridedamojo darbo, pridedamojo produkto ir pridedamosios vertės teorija. Tuo būdu jis įsigudrina laimingai sutaikinti dvi viena kitai visiškai prieštaraujančias pažiūras, vienu užsimojimu jas abi nurašydamas. Ir panašiai, kaip savo filosofijoje jis negalėdavo surasti pakankamai šiurkščių žodžių tam pačiam Hegeliui, kurio idėjomis jis tolydžio naudojasi, kartu jas atskiesdamas, taip ir „Kritinėje istorijoje“ nežabotas Markso šmeižimas tėra tik priedanga nuslėpti tam faktui, kad visa, kas „Kurse“ yra bent šiek tiek racionalu kapitalo ir darbo klausimu, taip pat sudaro iki kraštutinumo praskiestą plagiatą iš Markso. „Kurse“ nemokšiškumas pasireiškė tuo, kad kultūringųjų tautų istorijos pradžioje autorius stato „stambųjį žemvaldį“, nė vienu žodžiu neprasitardamas apie giminės ir kaimo bendruomenių žemės nuosavybės bendrumą, kuris iš tikrųjų yra visos istorijos išeities taškas. Šį mūsų laikais beveik nesuprantamą nemokšiškumą, tur būt, dar pralenkia tas nemokšiškumas, kuris „Kritinėje istorijoje“ taip gėrisi savimi, kaip „universaliu istorinio akiračio platumu“, — aukščiau mes esame pateikę tik keletą pasibaisėtinų jo pavyzdžių. Žodžiu tariant: iš pradžių — kolosalinės savęs gyrimo, rėksmingos turgaus reklamos, vienas kitą pralenkiančių pažadų „sąnaudos“, o po to „rezultatas“ — lygus nuliui.
[1] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 327 psl.
[2] Žr. K. Marksas, „Dėl politinės ekonomijos kritikos“, Maskva, 1952, 40 psl.
[3] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 328 ir sek. psl.
[5]„Breve trattato delle cause che possono far abbondare li regni d’oro et d’argento, dove non sono minjere“ — „Trumpas traktatas apie priežastis, galinčias sudaryti aukso ir sidabro gausybę valstybėse, kurios neturi kasyklų“.
[6] „A Discourse of Trade from England into the East-Indies“ — „Samprotavimai dėl Anglijos prekybos su Ost-Indija“.
[7] „England’s Treasure by Foreign Trade — „Užsienio prekybos kuriami Anglijos turtai“.
[8] „Traktatas apie mokesčius“.
[9] „Keletas žodžių pinigų klausimu“.
[10] „The Political Anatomy of Ireland“ — „Politinė Airijos anatomija“.
[11] — pavėluotai, atgaline data.
[12] Originale — terminas „Warenproduktion“, čia pakeistas terminui „Warenzirkulation“, remiantis Markso rankraščiu „Pastabos dėl Diuringo nacionalinės ekonomijos kritinės istorijos“.
[13] — popieriaus gabalas.
[14] „Some Considerations of the Consequences of the Lowering of Interest and Raising the Value of Money“ — „Kelios mintys apie palūkanų normos sumažinimo ir pinigų vertės pakėlimo pasekmes“.
[15] „Samprotavimai apie prekybą“
[16] — pinigų vertės pakėlimas.
[17] „Apie pinigus“.
[18] „Apie prekybos balansą“.
[19] „Apie prekybą“.
[20] „Pinigai tolygūs visiems daiktams“ (Londonas, 1734).
[21] Žr. K. Marksas. „Dėl politinės ekonomijos kritikos“, Maskva, 1952, 160—166 psl.
[22] „Apie palūkanas“.
[23] „Natūralią palūkanų normą nustatančių priežasčių tyrinėjimas, kuriame nagrinėjamos sero V. Pečio ir misterio Loko pažiūros į šį klausimą“.
[24] Čia turimas galvoje Diuringo ryšys su Bismarko agentu, Prūsijos valdininku Vageneriu, kurio užsakymu Diuringas parašė memorandumą darbininkų klausimu.
[25] „Analyse du Tableau économique“ („Ekonominės lentelės analizė“).
[26] — senoviška prancūzų moneta.
[27] — natūraline forma.
[28] Vokiškajame „Anti-Diuringo“ leidime vietoj žodžio Confucius, kuris yra Markso parašyto X skirsnio rankraštyje, išspausdintas panašiai skambantis žodis Confusius (painiotojas).