Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
Lig šiol mes, kad ir geriausius norus turėdami, negalėjome suvokti, kaip p. Diuringui atėjo į galvą „pasireikšti“ politinės ekonomijos srityje „su pretenzijomis į naują sistemą, kuri yra ne tik patenkinama savo epochai, bet turi jai vadovaujančią reikšmę“. Bet, gal būt, tai, ko mes nesugebėjome įžiūrėti prievartos teorijoje, mokyme apie vertę ir kapitalą, atsiskleis mums visu ryškumu nagrinėjant p. Diuringo nustatytus „natūralinius liaudies ūkio dėsnius“. Nes, kaip jis išsireiškia su jam įprastu originalumu ir minties aštrumu, „aukštesniojo moksliškumo triumfą sudaro tai, kad nuo paprastų lyg ir ramybės būvyje esančios medžiagos aprašymų ir skirstymų būtų prieita iki gyvų, patį kūrimo procesą nušviečiančių pažiūrų. Todėl dėsnių pažinimas yra tobuliausias, nes jis mums parodo, kaip vienas procesas sąlygoja kitą“.
Pasirodo, kad jau pirmąjį natūralinį bet kokio ūkio dėsnį atrado ne kas kitas, kaip p. Diuringas. Adomas Smitas, „kad ir kaip tai yra keista, ne tik neiškėlė į pirmąją vietą visokio ūkinio vystymosi svarbiausiojo veiksnio, bet net jo atskirai nesuformulavo ir tuo būdu nenorom nusmukdė iki antraeilio vaidmens tą jėgą, kuri uždėjo savo žymę šiuolaikiniam Europos vystymuisi“. Šis „pagrindinis dėsnis, kuris turi būti iškeltas į pirmąją vietą, yra gamtos duotos žmogaus ūkinės jėgos techninio aprūpinimo, galima dargi pasakyti, apginklavimo dėsnis“. Šis p. Diuringo atrastas „fundamentalusis dėsnis“ skamba šitaip:
Dėsnis Nr. 1. „Ūkinių priemonių — natūralinių resursų ir žmogaus jėgos — našumas kyla išradimų ir atradimų dėka“.
Mes esame nustebinti. Ponas Diuringas elgiasi su mumis lygiai taip, kaip žinomas Moljero juokdarys elgiasi su naujai iškeptu bajoru, kuriam praneša naujieną, kad jis, pats to nežinodamas, per visą savo gyvenimą kalbėjęs proza. Kad išradimai ir atradimai dažnai didina darbo gamybinį pajėgumą (nors daugeliu atvejų, kaip rodo didžiulė viso pasaulio archyvinė patentų išdavimo įstaigų makulatūra, to negalima pasakyti), — mes jau seniai žinome; bet kad ši nuo senų senovės žinoma trivialybė yra fundamentalus visos politinės ekonomijos dėsnis, — už tokį atradimą mes turime būti dėkingi vien tik p. Diuringui. Jei „aukštesniojo moksliškumo triumfą“ politinėje ekonomijoje, kaip ir filosofijoje, tesudaro vien tai, kad pirmai pasitaikiusiai banalybei duodamas skambus pavadinimas ir apie ją trimituojama kaip apie natūralinį arba net fundamentalųjį dėsnį, tuomet „gilesnis pamatų kūrimas“ ir mokslo perversmas darosi iš tikrųjų įmanomas kiekvienam, — net Berlyno laikraščio „Volkszeitung“ [1] redakcijai. Tokiu atveju mes būtume priversti „su visu griežtumu“ pritaikyti pačiam p. Diuringui šį jo nuosprendį Platonui: „o jei kažkas panašaus turi būti laikoma politinės ekonomijos išmintimi, tai „kritinių pagrindų“ autorius dalijasi ja su kiekvienu, kas iš viso yra turėjęs progą ką nors pagalvoti“ — arba net tiesiog ką nors pleptelėti — „apie tai, kas savaime yra aišku“. Jei, pavyzdžiui, mes sakome: gyvuliai ėda, tai mes, patys to nežinodami, ištariame didžią tiesą; nes pakaks tik pasakyti, kad visų gyvulių gyvenimo fundamentalųjį dėsnį sudaro tai, kad jie ėda, ir mes jau būsime įvykdę visišką perversmą zoologijoje.
Dėsnis Nr. 2. Darbo pasidalijimas: „Profesijų susiskaidymas ir veikimo pasidalijimas kelia darbo našumą“. Kiek tai yra teisinga, tai taip pat pasidarė banalybe, pradedant nuo Adomo Smito; tačiau, kiek būtent tai yra teisinga, mes pamatysime trečiajame skyriuje.
Dėsnis Nr. 3. „Tolumas ir transportas yra svarbiausiosios priežastys, kurios trukdo arba lengvina bendrą gamybinių jėgų veikimą“.
Dėsnis Nr. 4. „Pramoninėje valstybėje gyventojų tankumas yra nepalyginti didesnis, negu agrarinėje valstybėje“.
Dėsnis Nr. 5. „Ekonominėje srityje niekas nevyksta be kurio nors materialinio intereso“.
Tokie yra „natūraliniai dėsniai“, kuriais p. Diuringas pagrindžia savo naująjį ekonominį mokslą. Jis lieka ištikimas jau filosofijoje išdėstytam savo metodui. Keletas beviltiškai nuvalkiotų kasdieninių tiesų, be to, dar dažnai neteisingai suformuluotų, ir politinėje ekonomijoje sudaro įrodymų nereikalingas aksiomas, fundamentalias teoremas, natūralinius dėsnius. Paskui, neva vystydamas šių dėsnių turinį, — faktiškai jie neturi jokio turinio, — p. Diuringas prapliumpa tuščiais ekonominiais tauškalais įvairiomis temomis, kurių pavadinimai yra minimi šiuose tariamuosiuose dėsniuose, t. y. temomis apie išradimus, darbo pasidalijimą, transporto priemones, gyventojus, interesą, konkurenciją ir pan. Mums čia pateikiami plepalai, kurių lėkšta kasdienybė pagardinama tik skambiomis orakuliškomis frazėmis, o vietomis — iškraipytomis pažiūromis arba oriu gudragalviavimu apie įvairiausius kazuistinius subtilumus. Po viso to mes pagaliau prieiname žemės rentą, kapitalo pelną ir darbo užmokestį, o kadangi pirmesniame dėstyme mes palietėme tik pastarąsias dvi pasisavinimo formas, tai čia, pabaigai, mes dar ketiname trumpai panagrinėti, kaip p. Diuringas supranta žemės rentą.
Čia mes nekreipiame dėmesio į tuos punktus, kuriuos p. Diuringas tiesiog nusirašo iš savo pirmtako Kerio; mes turime reikalą ne su Keriu, ir ne mūsų uždavinys ginti čia Rikardo pažiūras į žemės rentą nuo minėtojo ekonomisto iškraipymų ir nesąmonių. Mes turime reikalą tik su p. Diuringu, o šis pastarasis žemės rentą apibrėžia kaip „pajamas, kurias gauna iš žemės jos savininkas, kaip toks“. Ekonominę žemės rentos sąvoką, kurią p. Diuringas turi išaiškinti, jis tiesiog išverčia į juridinę kalbą, ir mes tokiu būdu nepajudėjome iš vietos. Todėl mūsų gilusis pamatų kūrėjas noromis nenoromis turi leistis į tolesnius aiškinimus. Jis lygina kurio nors dvaro išnuomojimą nuomininkui su tam tikro kapitalo paskolinimu įmonininkui, bet greit prieina išvadą, kad šis palyginimas, kaip ir daugelis kitų, šlubuoja. Nes, sako jis, „jei mes panorėtume tęsti šią analogiją toliau, tai pelnas, kuris lieka nuomininkui, apmokėjus žemės rentą, turėtų atitikti tą kapitalo pelno likutį, kuris, atskaičius palūkanas, tenka besiverčiančiam su šio kapitalo pagalba įmonininkui. Tačiau į nuomininkų pelną neįprasta žiūrėti kaip į svarbiausias pajamas, o į žemės rentą — kaip į likutį... Skirtingą šio klausimo supratimą įrodo tas faktas, kad žemės rentos teorijoje nėra ypatingai išskiriamas tas atvejis, kai ūkį veda pats savininkas, ir kad neteikiama ypatingos reikšmės skirtumui tarp nuomos mokesčio pavidalu gaunamos rentos dydžio ir rentos, kurią gauna pats vedantis ūkį žemvaldys. Bent niekas dar nėra laikęs būtinu gaunamą iš asmeniško ūkininkavimo rentą skaldyti mintyje taip, kad viena dalis sudarytų lyg ir palūkanas iš žemės sklypo, o kita — papildomą įmonininko pelną. Paliekant nuošalyje nuosavą kapitalą, kurį panaudoja nuomininkas, jo specialusis pelnas, matyti, laikomas daugiausia tam tikra darbo užmokesčio rūšimi. Tačiau teigti ką nors šiuo klausimu būtų rizikinga, nes tokia konkrečia forma jis net nebuvo keliamas. Visur, kur mes turime reikalą su stambesniais ūkiais, lengva pastebėti, kad neteisinga bus specifinį nuomininko pelną vaizduoti kaip darbo užmokestį. Reikalas yra tas, kad šis pelnas pats yra pagrįstas priešingumu kaimo darbo jėgos atžvilgiu, tuo tarpu tik jos išnaudojimas ir daro galimas šios rūšies pajamas. Aišku, nuomininko rankose lieka rentos dalis, o dėl to sumažėja pilnoji renta, kuri galėtų būti gauta, jei ūkį vestų pats savininkas“.
Žemės rentos teorija yra specifiškai angliškas politinės ekonomijos skyrius, ir tai suprantama, nes tik Anglijoje egzistavo toks gamybos būdas, kuriam esant renta faktiškai atsiskyrė nuo pelno ir palūkanų. Anglijoje, kaip yra žinoma, viešpatauja stambioji žemėvalda ir stambioji žemdirbystė. Žemės savininkai išnuomoja savo stambius, kartais labai stambius, dvarus nuomininkams, kurie turi pakankamai kapitalo jiems eksploatuoti ir, skirtingai nuo mūsų valstiečių, patys nedirba, o, kaip tikri kapitalistiniai įmonininkai, naudojasi bernų ir padienių darbu. Vadinasi, mes čia turime visas tris buržuazinės visuomenės klases ir kiekvienai iš jų būdingas pajamas: žemės savininką, gaunantį žemės rentą, kapitalistą, gaunantį pelną, ir darbininką, gaunanti darbo užmokestį. Niekuomet nė vienam anglų ekonomistui neatėjo į galvą laikyti nuomininko pelną savotišku darbo užmokesčiu, kaip tai atrodo p. Diuringui; dar mažiau galėjo jis abejoti dėl to, kad nuomininko pelną reikia laikyti tuo, kuo jis neginčijamai, visiškai aiškiai ir apčiuopiamai yra, būtent — pripažinti jį kapitalo pelnu. Tiesiog juokingas yra teigimas, kad klausimas apie tai, kas iš tikrųjų yra nuomininko pajamos, net nebuvęs keliamas tokia konkrečia forma. Anglijoje šio klausimo netenka ir statyti, nes klausimas ir atsakymas jau seniai yra duoti pačiuose faktuose, ir po Adomo Smito dėl to niekuomet nekildavo abejonių.
Asmeniško ūkininkavimo, kaip sako p. Diuringas, atvejis, arba, veikiau, tas atvejis, kai ūkį veda ūkvedys žemvaldžio sąskaita, kaip tai iš tikrųjų daugiausia esti Vokietijoje, — šis atvejis dalyko esmės visiškai nekeičia. Jei žemvaldys įdeda savo kapitalą ir veda ūkį savo sąskaita, tai jis, be žemės rentos, deda į savo kišenę dar ir kapitalo pelną, kaip tai, esant dabartiniam gamybos būdui, savaime yra suprantama — kitaip, pagaliau, nė būti negali. Ir jei p. Diuringas teigia, kad lig šiol niekas dar nėra laikęs būtinu skaldyti mintyje rentą (reikėtų pasakyti — pajamas), gaunamą iš asmeniško ūkininkavimo, tai toks jo teigimas yra tiesiog neteisingas ir geriausiu atveju vėl įrodo jo paties nemokšiškumą. Pavyzdžiui:
„Pajamos, gaunamos iš darbo, vadinamos darbo užmokesčiu; pajamos, kurias kas nors gauna iš kapitalo panaudojimo, vadinamos pelnu... Pajamos, kurių šaltinį sudaro vien tik žemė, vadinamos renta ir priklauso žemvaldžiui... Jei šios trys pajamų rūšys tenka įvairiems asmenims, tai jas lengva atskirti; bet jeigu jos tenka vienam asmeniui, tai jos, bent kasdieninėje kalboje, dažnai painiojamos. Žemės savininkas, kuris pats veda ūkį kuriame nors nuosavos žemės plote, turi gauti, atskaičius ūkininkavimo išlaidas, tiek žemės savininko rentą, tiek ir nuomininko pelną. Tačiau jis yra linkęs visas savo pajamas vadinti pelnu ir tuo būdu, bent įprastinėje kalboje, painioti žemės rentą su pelnu. Dauguma mūsų plantatorių Šiaurės Amerikoje ir Vest-Indijoje yra kaip tik tokioje padėtyje; daugiausia jie dirba žemę nuosavose valdose, ir todėl mes retai tegirdime apie gaunamą iš kurios nors plantacijos rentą, o dažniausiai apie jos duodamą pelną... Sodininkas, kuris pats savo rankomis tvarko savo sodą, tuo pačiu metu yra ir žemės savininkas, ir nuomininkas, ir darbininkas. Vadinasi, jo produktas turi apmokėti jam pirmojo rentą, antrojo pelną ir trečiojo darbo užmokestį. Tačiau visa tai, bendrai paėmus, paprastai yra laikoma jo darbo atlyginimu; tuo būdu renta ir pelnas čia suplakami su darbo užmokesčiu“.
Ši vieta paimta iš Adomo Smito pirmosios knygos 6-jo skirsnio [2]. Vadinasi, asmeniško ūkininkavimo atvejis yra ištirtas jau prieš šimtą metų, todėl visi tie abejojimai ir svyravimai, kurie šiuo atveju p. Diuringui sukelia tiek daug rūpesčių, yra vien tik jo paties nemokšiškumo rezultatas.
Pagaliau jis išsisuka iš keblios padėties drąsia gudrybe — nuomininko pelnas, sako jis, remiasi „kaimo darbo jėgos“ išnaudojimu, ir todėl visiškai aišku, kad šis pelnas yra „rentos dalis“, dėl to „sumažėja pilnoji renta“, kuri iš tikrųjų visa turi eiti į žemės savininko kišenę. Iš čia mes sužinome du dalykus: pirma, kad nuomininkas „mažina“ žemės savininko rentą, ir tuo būdu p. Diuringas turi prieiti išvadą, kad ne nuomininkas moka rentą žemės savininkui, kaip lig šiol buvo manoma, bet, atvirkščiai, žemės savininkas moka ją nuomininkui, — tikrai „iš pačių pagrindų savotiška pažiūra“; antra, mes pagaliau sužinome, ką p. Diuringas laiko žemės renta, būtent — visą pridedamąjį produktą, gaunamą žemdirbystėje, išnaudojant žemės ūkio darbą. Bet kadangi šis pridedamasis produktas ligšiolinėje politinėje ekonomijoje — išskyrus gal kelių vulgariųjų ekonomistų veikalus — suskyla į žemės rentą ir kapitalo pelną, tai mes turime konstatuoti, kad p. Diuringui ir žemės renta yra „ne visų pripažinta sąvoka“.
Taigi, anot p. Diuringo, žemės renta ir kapitalo pelnas tesiskiria tik tuo, kad pirmoji atsiranda žemdirbystėje, o antrasis — pramonėje arba prekyboje. Prie tokių nekritinių ir painių pažiūrų p. Diuringas turėjo būtinai prieiti. Mes matėme, kad jis vadovavosi „tikrąja istorine pažiūra“, pagal kurią viešpatavimas žemei remiasi vien tik viešpatavimu žmonėms. Vadinasi, kur tik žemė dirbama, panaudojant vienokios ar kitokios formos vergovinį darbą, žemvaldžiui atsiranda perteklius, ir kaip tik šis perteklius ir sudaro rentą, panašiai kaip pramonėje darbininko pagaminto produkto perteklius palyginti su jo pajamomis sudaro kapitalo pelną. „Tuo būdu yra aišku, kad žemės renta egzistuoja visur ir visuomet žymiu mastu ten, kur žemdirbystė vedama, panaudojant kurią nors vergovinę darbo formą“. Taip vaizduojant rentą kaip visą žemdirbystėje gaunamą pridedamąjį produktą, p. Diuringui stoja skersai kelio, iš vienos pusės, anglų nuomininkų pelnas, o iš kitos — iš čia paimtas ir visos klasikinės politines ekonomijos pripažintas šio pridedamojo produkto dalijimas į žemės rentą ir į nuomininko pelną, vadinasi — grynas, tikslus rentos apibrėžimas. Ką gi daro p. Diuringas? Jis dedasi nė žodelio negirdėjęs apie žemdirbystės pridedamojo produkto dalijimą į nuomininko pelną ir į žemės rentą, vadinasi, apie visą klasikinės politinės ekonomijos rentos teoriją. Jis mėgina mus įtikinti, kad klausimas, kas iš esmės yra nuomininko pelnas, politinėje ekonomijoje „tokia konkrečia forma“ dar visai nebuvęs keliamas, kad čia esą kalbama apie visiškai neištirtą dalyką, apie kurį nieko nėra žinoma, išskyrus paprastą regimybę ir kažką abejotino. Ir štai jis, gelbėdamasis nuo nuodėmingosios Anglijos, kur pridedamasis produktas žemdirbystėje, be jokios kurios nors teorinės mokyklos pagalbos, taip negailestingai skaidomas į savo sudėtines dalis, t. y. į žemės rentą ir į kapitalo pelną, — jis metasi į jo pamėgtąją Prūsijos krašto teisės veikimo sritį, kur asmeniškas ūkininkavimas klesti visiškai patriarchaline forma, kur „dvarininkas rentą supranta kaip pajamas iš savo žemių“ ir ponų junkerių pažiūra į rentą pasireiškia dar su pretenzija atlikti vadovaujantį vaidmenį moksle. Vadinasi, čia p. Diuringas dar gali tikėtis kaip nors prasmukti su savo painiomis pažiūromis apie rentą bei pelną ir net rasti žmonių, kurie patikės jo naujausiuoju atradimu, kad ne nuomininkas moka žemės rentą žemės savininkui, bet, priešingai, žemės savininkas — nuomininkui.
[1] „Liaudies Laikraštis“ — liberalinės-demokratinės krypties Berlyno laikraštis.
[2] Engelsas turi galvoje Adomo Smito knygą „Tautų turtas“.