Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
„Pagal p. Markso pažiūras darbo užmokestis yra tik apmokėjimas to darbo laiko, kurį darbininkas faktiškai dirba tam, kad galėtų pats egzistuoti. Tam pakanka tam tikro nedidelio valandų skaičiaus; visa likusioji dažniausiai labai ilgos darbo dienos dalis duoda perteklių, kuriame yra, pagal mūsų autoriaus terminologiją, „pridedamoji vertė“, arba, įprastine kalba kalbant, kapitalo pelnas. Atskaičius darbo laiką, kuris vienoje ar kitoje gamybos pakopoje jau yra darbo priemonėse ir čia priklausančiose žaliavose, nurodytasis darbo dienos perteklius sudaro kapitalisto-įmonininko dalį. Vadinasi, darbo dienos pailginimas yra grynai išnaudotojiškas pelnas kapitalisto naudai“.
Vadinasi, pasak p. Diuringo, išeina, kad Markso pridedamoji vertė, esanti ne kas kita, kaip tai, kas įprastine kalba yra vadinama kapitalo pajamomis arba pelnu. Tačiau paklausykime, ką sako pats Marksas. „Kapitalo“ 195-me puslapyje [1] pridedamoji vertė paaiškinama į skliaustus paimtais žodžiais: „palūkanos, pelnas, renta“. 210-me puslapyje [2] Marksas duoda pavyzdį, kuriame parodyta, kaip 71 šilingo pridedamosios vertės suma pasireiškia įvairiomis jos paskirstymo formomis: bažnyčios dešimtinė, vietiniai ir valstybiniai mokesčiai — 21 šilingas, žemės renta — 28 šilingai, nuomininko pelnas ir palūkanos — 22 šilingai; iš viso, bendroji pridedamosios vertės suma — 71 šilingas. — 542-me puslapyje [3] Marksas skelbia svarbiausiuoju Rikardo trūkumu tai, kad šis „nėra tyrinėjęs pridedamosios vertės kaip tokios, t. y. nepriklausomai nuo atskirų jos formų, kaip kad: pelnas, žemės renta ir t. t.“, ir kad todėl jis tiesiog suplaka pridedamosios vertės normos dėsnius su pelno normos dėsniais. Šia proga Marksas pastebi: „Vėliau, trečiojoje šio „veikalo knygoje, aš parodysiu, kad tam tikromis aplinkybėmis ta pati pridedamosios vertės norma gali pasireikšti įvairiausiomis pelno normomis ir įvairios pridedamosios vertės normos — ta pačia pelno norma“. 587-me puslapyje [4] mes skaitome: „Kapitalistas, kuris gamina pridedamąją vertę, t. y. siurbia neapmokėtą darbą betarpiškai iš darbininkų ir fiksuoja jį prekėse, tiesa, yra pirmasis šios pridedamosios vertės pasisavintojas, bet anaiptol nėra paskutinis jos savininkas. Vėliau jis turi pasidalyti ja su kitais kapitalistais, kurie visuomeninėje gamyboje, imant ją kaip visumą, atlieka kitokias funkcijas, su žemės savininku ir t. t. Vadinasi, pridedamoji vertė suskyla į įvairias dalis. Įvairios jos dalys tenka įvairioms žmonių kategorijoms ir įgauna skirtingas, viena nuo kitos nepriklausomas formas, kaip kad: pelnas, palūkanos, prekybinis pelnas, žemės renta ir t. t. Šios pridedamosios vertės pakeistinės formos gali būti išnagrinėtos tik trečiojoje knygoje“. Tas pat ir daugelyje kitų vietų.
Aiškiau minties išreikšti negalima. Kiekviena proga Marksas kreipia dėmesį į tai, kad jo pridedamosios vertės jokiu būdu negalima painioti su pelnu arba kapitalo pajamomis, kad šis pelnas, priešingai, yra šalutinė pridedamosios vertės forma, o labai dažnai net tik jos dalis. Jei p. Diuringas vis dėlto teigia, kad Markso pridedamoji vertė esanti, „įprastine kalba kalbant, kapitalo pelnas“, ir jei visiems yra žinoma, kad visa Markso knyga sukasi apie pridedamąją vertę, tai galimi tėra tik du atvejai: arba p. Diuringas nieko nesupranta, ir tuomet reikalingas negirdėtas begėdiškumas koneveikti knygą, kurios svarbiausiojo turinio jis nežino, arba jis supranta reikalą, bet tuo atveju jis daro sąmoningą klastojimą.
Toliau: „nuodinga neapykanta, su kuria p. Marksas pritaiko šį išnaudotojiško ūkio supratimo būdą, yra visiškai suprantama. Bet yra galimas ir dar galingesnis pyktis ir dar pilnesnis pripažinimas, kad samdomuoju darbu pagrįsta ūkinė forma yra išnaudotojiško pobūdžio, — ir kartu galima visiškai nepripažinti tos teorinės pozicijos, kuri pasireiškia Markso pridedamosios vertės teorijoje“.
Taigi, su gerais ketinimais panaudota, bet klaidinga teorinė Markso pozicija sukelia nuodingą jo neapykantą išnaudojimui; savo esme dorovinga aistra dėl neteisingos „teorinės pozicijos“ įgauna nedorą išraišką, ji pasireiškia kaip netauri neapykanta ir žemas nuodingumas. O p. Diuringo didžiausias ir griežčiausias moksliškumas“, priešingai, reiškiasi dorovinga aistra, pasižyminčia ją atitinkančiu tauriu pobūdžiu, reiškiasi pykčiu, kuris ir savo forma yra moralus ir, be to, pralenkia nuodingąją neapykantą dar ir kiekybiškai, kaip galingesnis pyktis. Kol p. Diuringas gėrisi pats savimi, mes pasistengsime išaiškinti to galingesnio pykčio šaknis.
„Būtent, kyla klausimas, — sako jis toliau, — kuriuo būdu konkuruojantieji įmonininkai sugeba ilgą laiką realizuoti visą darbo produktą, o kartu ir pridedamąjį produktą, tokia kaina, kuri žymiai viršija natūralius gamybos kaštus, kaip apie tai liudija minėtasis darbo laiko pertekliaus santykis? Atsakymo į šį klausimą Markso doktrinoje mes nerandame, ir būtent dėl tos paprastos priežasties, kad joje šis klausimas net negalėjo būti iškeltas. Prabangos pobūdis, kuriuo pasižymi samdomuoju darbu pagrįsta gamyba, Markso visai nebuvo rimtai išnagrinėtas, ir socialinė santvarka su jos parazitiniais pagrindais jokiu būdu nebuvo išaiškinta kaip svarbiausias baltosios vergovės pagrindas. Priešingai, politiniai-socialiniai dalykai, Markso nuomone, visuomet turį būti aiškinami ekonomiškai“.
Tuo tarpu iš pacituotų vietų mes įsitikinome, kad Marksas visai netvirtina, kad, esą, pramoninis kapitalistas, kuris yra pirmasis pridedamojo produkto pasisavintojas, visuomet parduoda produktą, vidutiniškai imant, pagal pilną jo vertę, kaip čia mano p. Diuringas. Marksas aiškiai sako, kad ir prekybinis pelnas sudaro pridedamosios vertės dalį, o tai, esant nurodytoms prielaidoms, tėra galima tik tuo atveju, jei fabrikantas parduoda prekybininkui savo produktą žemiau jo vertės ir tuo būdu perleidžia prekybininkui laimikio dalį. Šiaip ar taip, tokia forma, kokia jis čia yra statomas, šis klausimas net negalėjo būti iškeltas Markso knygoje. Racionaliai pastatytas, šis klausimas skamba šitaip: kuriuo būdu pridedamoji vertė pavirsta savo dalinėmis formomis — pelnu, palūkanomis, prekybiniu pelnu, žemės renta ir t. t.? O šį klausimą, šiaip ar taip, Marksas žada išspręsti trečiojoje knygoje. Bet jei p. Diuringas negali palūkėti, kol išeis „Kapitalo“ antrasis tomas [5], tai jis tuo tarpu turėtų kiek atidžiau paskaityti pirmąjį tomą. Tada jis galėtų, be pacituotų vietų, perskaityti, pavyzdžiui, 323-me puslapyje [6], kad, anot Markso, imanentiniai kapitalistinės gamybos dėsniai išoriniame kapitalų judėjime veikia kaip priverstiniai konkurencijos dėsniai ir šia forma atskiro kapitalisto yra suvokiami kaip skatinamieji jo veiklos motyvai; kad mokslinė konkurencijos analizė yra galima tik pažinus vidinę kapitalo prigimtį, — visiškai taip pat, kaip regimas dangaus kūnų judėjimas darosi suprantamas tik tam, kas žino jų tikrąjį, o ne jutimais suvokiamą judėjimą. Toliau Marksas iš vieno pavyzdžio parodo, kuriuo būdu tam tikras dėsnis, būtent vertės dėsnis, tam tikru atveju pasireiškia konkurencijos sąlygomis ir kaip jis atskleidžia savo skatinamąją jėgą. Jau iš šito p. Diuringas galėtų padaryti išvadą, kad pridedamosios vertės paskirstyme svarbiausias vaidmuo tenka konkurencijai, ir, iš tikrųjų, bent kiek daugiau įsigilinus, tų užuominų, kurios buvo padarytos pirmajame tome, užtektų išsiaiškinti, bent bendrais bruožais, kokiu būdu pridedamoji vertė pavirsta savo dalinėmis formomis.
Bet p. Diuringui konkurencija yra kaip tik absoliutinė kliūtis reikalui suprasti. Jis nepajėgia suvokti, kuriuo būdu konkuruojantieji įmonininkai gali ilgą laiką realizuoti visą darbo produktą, o kartu ir pridedamąjį produktą, tokia kaina, kuri žymiai viršija natūralius gamybos kaštus. Tai ir vėl yra išreikšta su p. Diuringui įprastu „griežtumu“, kuris iš tikrųjų tėra apsileidimas. Reikalas yra tas, kad pridedamasis produktas, kaip toks, anot Markso, nereikalauja jokių gamybos kaštų: jis yra toji produkto dalis, kuri kapitalistui nieko nekainuoja. Vadinasi, jei konkuruojantieji įmonininkai įsigeistų realizuoti pridedamąjį produktą pagal jo natūralius gamybos kaštus, jie turėtų jį stačiai padovanoti. Tačiau nesustokime ties tokiomis „mikrologinėmis smulkmenomis“. Argi konkuruojantieji įmonininkai iš tikrųjų nerealizuoja kasdien darbo produktų tokia kaina, kuri viršija natūralius jų gamybos kaštus? Anot p. Diuringo, natūralius gamybos kaštus sudaro „darbo arba jėgos sunaudojimas, kuris savo ruožtu gali būti galiausiai matuojamas išlaidomis maistui“, vadinasi, šiuolaikinėje visuomenėje natūralūs gamybos kaštai susideda iš faktiškųjų išlaidų žaliavai, darbo priemonėms ir darbo užmokesčiui, skirtingai nuo „apdėjimo duokle“, nuo pelno, nuo prievarta, su kardu rankoje išgaunamo priedo. Tuo tarpu visiems yra žinoma, kad visuomenėje, kurioje mes gyvename, konkuruojantieji įmonininkai produktus realizuoja ne pagal natūralius jų gamybos kaštus, bet priskaito, — o paprastai ir gauna, — dar vadinamąjį priedą, pelną. Tuo būdu klausimas, kurį, p. Diuringo nuomone, jam pakako tik iškelti, kad vienu pūstelėjimu būtų sugriautas visas Markso rūmas, kaip kadaise šviesaus atminimo Jozuė sugriovė Jericho sienas, — šis klausimas egzistuoja ir ekonominei p. Diuringo teorijai. Pažiūrėkime, kaip p. Diuringas į tą klausimą atsako.
„Kapitalo nuosavybė, — sako jis, — neturi jokios praktinės prasmės ir ja negalima pasinaudoti, jeigu joje tuo pačiu laiku nėra netiesioginės prievartos prieš žmogiškąją medžiagą. Šios prievartos vaisius yra kapitalo pelnas, ir todėl to pelno dydis priklausys nuo to, kokiu mastu ir intensyvumu šis viešpatavimas bus vykdomas... Kapitalo pelnas yra politinis ir socialinis institutas, kuris veikia galingiau, negu konkurencija. Įmonininkai veikia šiuo atžvilgiu kaip vienas luomas, ir kiekvienas iš jų išlaiko savo poziciją. Esant viešpataujančiam ūkio būdui, tam tikras kapitalo pelno dydis yra būtinas“.
Deja, mes ir dabar vis dar nežinome, kuriuo būdu konkuruojantieji įmonininkai sugeba ilgą laiką realizuoti darbo produktus tokia kaina, kuri viršija natūralius gamybos kaštus. Juk negalima manyti, kad p. Diuringas būtų tokios neaukštos nuomonės apie savo publiką, kad laikytų galimu patenkinti ją fraze, kad kapitalo pelnas stovįs aukščiau konkurencijos, kaip kadaise Prūsijos karalius stovėjo aukščiau įstatymo. Machinacijos, kuriomis Prūsijos karalius pasiekė tokią padėtį, kad atsistojo aukščiau įstatymo, mums yra žinomos; kai dėl tų machinacijų, kuriomis kapitalo pelnas pasiekia tokią padėtį, kad jis darosi galingesnis už konkurenciją, — štai kaip tik jas p. Diuringas ir turi mums paaiškinti, bet nuo šio paaiškinimo jis atkakliai atsisako. Čia nieko nepadeda ir toji aplinkybė, kad, p. Diuringo žodžiais, įmonininkai šiuo atžvilgiu veikia kaip vienas luomas ir kad kiekvienas iš jų išlaiko čia savo poziciją. Juk neprivalome gi mes tiesiog patikėti juo, kad, esą, tam tikram žmonių skaičiui pakanka veikti susitelkus kaip luomui, kad kiekvienas iš jų išlaikytų savo poziciją. Cechų meistrai viduramžiais, o prancūzų bajorai 1789 metais, kaip žinoma, veikė labai ryžtingai kaip luomas, — ir vis dėlto žlugo. Prūsijos armija ties Jena veikė taip pat kaip luomas, bet, užuot išlaikiusi savo poziciją, ji, priešingai, buvo priversta bėgti, o vėliau net kapituliuoti dalimis. Tiek pat mažai gali mus patenkinti tvirtinimas, kad, esant viešpataujančiam ūkio būdui, tam tikras kapitalo pelno dydis yra būtinas; juk reikia kaip tik parodyti, kodėl taip yra. Nė kiek nepriartina mūsų prie tikslo ir toks p. Diuringo pranešimas: „Kapitalo viešpatavimas išaugo glaudžiame sąryšyje su žemės viešpatavimu. Dalis baudžiavą ėjusių žemės ūkio darbininkų, persikėlę į miestus, pavirto ten amatų darbininkais, galų gale — fabrikų darbininkais. Po žemės rentos atsirado kapitalo pelnas, kaip antroji turtinės rentos forma“. Jei net nekreipsime dėmesio į istorinį šios minties neteisingumą, ji vis dėlto telieka tik tuščias tvirtinimas ir apsiriboja tuo, kad pakartotinai patikina esant teisinga tai, kas kaip tik turi būti paaiškinta ir įrodyta. Vadinasi, mes negalime prieiti jokios kitos išvados, kaip tik tą, kad p. Diuringas nesugeba atsakyti į jo paties iškeltą klausimą: kuriuo būdu konkuruojantieji įmonininkai gali ilgą laiką realizuoti darbo produktą tokia kaina, kuri viršija natūralius gamybos kaštus, kitais žodžiais tariant, jis nesugeba paaiškinti pelno atsiradimo. Jam nelieka nieko kito, kaip tiesiog dekretuoti: kapitalo pelnas yra prievartos rezultatas, o tai, tarp kitko, visiškai sutampa su antruoju Diuringo socialinės konstitucijos straipsniu: Prievarta paskirsto. Pasakyta, žinoma, labai gražiai, bet dabar „kyla klausimas“: prievarta paskirsto, — bet ką būtent? Juk turi gi būti koks nors paskirstymo objektas, kitaip net galingiausioji prievarta, kad ir kaip norėtų, nieko paskirstyti negalės. Pelnas, kurį deda į savo kišenes konkuruojantieji įmonininkai, yra kažkas labai apčiuopiamo ir solidaus. Prievarta gali jį paimti, bet ji negali jo sukurti. Ir jei p. Diuringas atkakliai atsisako mums paaiškinti, kokiu būdu prievarta ima sau įmonininkų pelną, tai į klausimą, iš kur ji jį ima, jis jau atsako kapų tyla. Kur nieko nėra, ten ir karalius, kaip ir kiekviena kita valdžia, netenka savo teisių. Iš nieko niekas neatsiranda, — juo labiau pelnas. Jei kapitalo nuosavybė neturi jokios praktinės prasmės ir negali būti realizuota, kol joje nėra taip pat ir netiesioginės prievartos prieš žmogiškąją medžiagą, tai vėl kyla klausimas: pirma, kokiu būdu kapitalą sudarantis turtas pasidarė tokia jėga, — klausimas, kurio anaiptol neišsprendžia aukščiau pateikti du-trys istoriniai teiginiai; antra, kokiu būdu ši prievarta pavirsta kapitalo vertės augimu, pelnu, ir, trečia, iš kur ji tą pelną ima.
Kad ir iš kurios pusės mes imtume nagrinėti Diuringo politinę ekonomiją, mes vis dėlto nepasistūmėsime nė per vieną žingsnį į priekį. Visiems savo nemėgstamiems reiškiniams, — pelnui, žemės rentai, pusalkaniam darbo užmokesčiui, darbininko pavergimui, — jis turi tik vieną vienintelį paaiškinamąjį žodį: prievarta, dar ir dar kartą prievarta, ir p. Diuringo „galingesnis pyktis“ pavirsta tik prieš tą pačią prievartą nukreiptu pykčiu. Mes matėme, pirma, kad šis nurodinėjimas į prievartą yra nevykusi gudrybė, klausimo perkėlimas iš ekonominės srities į politinę, kuris negali paaiškinti nė vieno ekonominio fakto; ir antra, kad šis nurodinėjimas į prievartą palieka neišaiškintą pačios prievartos atsiradimą — ir tai labai išmintingai, nes kitaip jis būtų priverstas prieiti išvadą, kad kiekvienos visuomeninės jėgos ir kiekvienos politinės valdžios šaknis sudaro ekonominės prielaidos, istoriškai duotas atitinkamos visuomenės gamybos ir mainų būdas.
Tačiau pamėginkime išplėšti iš nepermaldaujamo „gilaus“ politinės ekonomijos „pagrindų kūrėjo“ dar keletą tolesnių paaiškinimų pelno klausimu. Gal būt, mums tai pavyks, jei mes arčiau susipažinsime su tuo, kaip jis dėsto darbo užmokesčio klausimą. Ten, 158-me puslapyje, sakoma:
„Darbo užmokestis yra samdos užmokestis darbo jėgai palaikyti ir jis turi pirmiausia čia būti nagrinėjamas tik kaip pagrindas žemės rentai ir kapitalo pelnui. Norint visiškai tvirtai išsiaiškinti čia pasireiškiančius santykius, reikia iš pradžių įsivaizduoti žemės rentą, o paskui ir kapitalo pelną istoriškai, pirmiau be darbo užmokesčio, t. y. vergovės arba baudžiavos pagrindu... Ar tenka išlaikyti vergą, baudžiauninką, ar samdomąjį darbininką, — tai sąlygoja tik skirtingus gamybos kaštų išskaičiavimo būdus. Visais šiais atvejais grynasis produktas, gautas išnaudojant darbo jėgą, sudaro šeimininko pajamas... Iš čia aišku, kad... kaip tik svarbiausiojo priešingumo, dėl kurio vienoje pusėje figūruoja viena ar kita turtinės rentos rūšis, o kitoje — beturčių samdinių darbas, negalima ieškoti tik viename iš šio santykio narių, bet būtinai abiejuose kartu“. O turtinė renta, kaip mes sužinome 188-me puslapyje, yra bendras terminas žemės rentai ir kapitalo pelnui. Toliau, 174-me puslapyje, sakoma: „kapitalo pelnui yra būdingas svarbiausios darbo jėgos pagaminto produkto dalies pasisavinimas. Negalima įsivaizduoti kapitalo pelno be koreliatyvaus nario — darbo, kuris yra tiesiogiai arba netiesiogiai priklausomas viena ar kita forma“. O 183-me puslapyje pasakyta: darbo užmokestis „bet kuriomis aplinkybėmis yra ne daugiau kaip samdos užmokestis, kuris, aplamai paėmus, turi užtikrinti darbininkui išlaikymą ir galimybę išauginti savo vaikus“. Pagaliau 195-me puslapyje mes skaitome: „tai, kas atitenka turtinei rentai, turi būti nuostolis darbo užmokesčiui, ir atvirkščiai — tai, kas tenka darbui iš bendro gamybinio pajėgumo (!), turi būti atimta iš savininko pajamų“.
Ponas Diuringas pateikia mums vieną staigmeną po kitos. Vertės teorijoje ir sekančiuose skyriuose, iki konkurencijos teorijos ir ją įskaitant, vadinasi, nuo 1 iki 155 puslapio, prekių kainos arba vertės suskildavo jam, pirma, į natūralius gamybos kaštus, arba „gamybinę vertę“, t. y. išlaidas žaliavoms, darbo priemonėms bei darbo užmokesčiui, ir, antra, į priedą, arba „paskirstomąją vertę“, — šį prievarta, su kardu rankoje išgaunamą mokestį monopolistų klasės naudai. Šis priedas, kaip mes matėme, turtų paskirstyme iš tikrųjų nieko negalėjo pakeisti, nes tai, ką p. Diuringas viena ranka atima, jis priverstas kita ranka grąžinti; be to, šis priedas, kiek p. Diuringas painformuoja mus apie jo kilmę ir turinį, yra atsiradęs iš nieko, todėl ir sudarytas iš nieko. Dviejuose sekančiuose skyriuose, kuriuose nagrinėjamos įvairios pajamų rūšys, t. y. nuo 156 iki 217 psl., apie priedą daugiau jau nebekalbama. Vietoj to kiekvieno darbo produkto, taigi, kiekvienos prekės vertė dabar skirstoma į dvi dalis: pirma, į gamybos kaštus, kurie apima taip pat ir išmokėtą darbo užmokestį, ir, antra, į „grynąjį produktą, gautą, išnaudojant darbo jėgą“, sudarantį šeimininko pajamas. Šis grynasis produktas turi visiems gerai žinomą fizionomiją, kurios negalima nuslėpti jokia tatuiruote, jokiais meniškais raštais. „Norint visiškai tvirtai išsiaiškinti čia pasireiškiančius santykius“, tegu skaitytojas įsivaizduoja, kad ką tik pacituotos iš p. Diuringo veikalo vietos yra išspausdintos greta aukščiau pateiktų citatų iš Markso apie pridedamąjį darbą, pridedamąjį produktą ir pridedamąją vertę, — skaitytojas tuomet pamatys, kad p. Diuringas čia jam savybingu būdu tiesiog nusirašo Markso „Kapitalą“.
Visų lig šiol viešpatavusių klasių pajamų šaltiniu p. Diuringas pripažįsta bet kurios formos pridedamąjį darbą, ar tai būtų vergovė, baudžiava ar samdomasis darbas; tai yra paimta iš tos „Kapitalo“ vietos (277 psl.) [7], kuri jau daug kartų buvo cituojama: „kapitalas pridedamojo darbo neišrado“ ir t. t. — O „grynasis produktas“, sudarantis „šeimininko pajamas“, — kas gi tai, jei ne darbo produkto perteklius palyginti su darbo užmokesčiu, kuris ir p. Diuringo veikale, — nepaisant to, kad jis čia visai be reikalo įvilktas į samdos užmokesčio rūbą, — aplamai paėmus, turi užtikrinti darbininkui išlaikymą ir galimybę išauginti savo vaikus? Kaip gali vykti „svarbiausios darbo jėgos pagaminto produkto dalies“ pasisavinimas, jei ne tuo būdu, kad kapitalistas, kaip tai vaizduoja Marksas, išspaudžia iš darbininko daugiau darbo, negu jo reikia darbininko suvartotų pragyvenimo reikmenų atgaminimui, t. y. tuo būdu, kad kapitalistas verčia darbininką dirbti ilgiau, negu reikalinga darbininkui išmokėto darbo užmokesčio vertei padengti? Vadinasi, darbo dienos pailginimas virš to laiko, kuris yra reikalingas darbininko suvartojamiems pragyvenimo reikmenims atgaminti, arba Markso pridedamasis darbas, — štai kas, būtent, slypi diuringiniame „darbo jėgos išnaudojime“. O šeimininko „grynasis produktas“, apie kurį kalba p. Diuringas, ar gali jis būti pavaizduotas kitaip, kaip tik Markso pridedamojo produkto ir pridedamosios vertės pavidalu? Ir kuo gi kitu, jeigu ne apibrėžimo netikslumu, skiriasi Diuringo turtinė renta nuo Markso pridedamosios vertės? Beje, pats terminas „turtinė renta“ p. Diuringo yra pasiimtas iš Rodbertaus, kuris žemės rentą ir kapitalo rentą, arba kapitalo pelną, sujungė į bendrą terminą „renta“, ir todėl p. Diuringui beliko tik pridėti žodį „turtinė“ (8). O kad neliktų jokios abejonės, kad tai yra plagiatas, p. Diuringas jam savybingu būdu reziumuoja darbo jėgos kainos ir pridedamosios vertės dydžio kitimo dėsnius, kuriuos Marksas išvystė 15-me „Kapitalo“ skirsnyje („Kapitalo“ 539 ir sek. psl. [9]), ir sako, kad tai, kas atitenka turtinei rentai, turi sudaryti darbo užmokesčio nuostolį, ir atvirkščiai; tuo pačiu jis turiningus, konkrečius Markso dėsnius suveda į tuščią tautologiją, nes savaime suprantama, kad jei tam tikras dydis suskils į dvi dalis, viena dalis negali padidėti, kitai nesumažėjus. Tuo būdu p. Diuringui pavyko Markso idėjas pasisavinti tokia forma, kuria visiškai išnyko „didžiausias ir griežčiausias moksliškumas tiksliųjų disciplinų prasme“, kuriuo neginčijamai pasižymi Markso samprotavimų eiga.
Vadinasi, mes negalime nepadaryti išvados, kad kurtinamas triukšmas, p. Diuringo sukeltas „Kritinėje istorijoje“ dėl „Kapitalo“, o ypač tos dulkės, kurias p. Diuringas kelia ryšium su garsiuoju klausimu, kylančiu nagrinėjant pridedamąją vertę (klausimu, kurio jis verčiau nebūtų turėjęs kelti, nes pats negali į jį atsakyti), — kad visa tai tėra tik karinės gudrybės, vikrus manevras siekiant pridengti „Kurse“ padarytą grubų plagiatą iš Markso. Iš tikrųjų p. Diuringas turėjo visišką pagrindą įspėti savo skaitytojus dėl pažinties „su tuo kamuoliu, kurį p. Marksas vadina „Kapitalu“, dėl istorinės ir loginės „fantastikos mišinio, dėl painių, miglotų Hegelio vaizdinių bei išsisukinėjimų ir t. t. Venerą, dėl kurios šis ištikimasis Ekartas [10] įspėja vokiečių jaunimą, jis pats patylomis pervedė iš Markso valdų pas save, į saugų prieglobstį, saviems tikslams. Mes sveikiname p. Diuringą su šiuo grynuoju produktu, gautu išnaudojant Markso darbo jėgą, sveikiname jį ir su ta aplinkybe, kad jo įvykdyta Markso pridedamosios vertės aneksija turtinės rentos pavadinimu savotiškai nušviečia jo atkaklų, — nes jis kartojamas dviejuose leidimuose, — ir melagingą tvirtinimą, kad Marksas pridedamąją vertę suprantąs tik kaip kapitalo pelną arba pajamas.
Baigdami mes turime apibūdinti p. Diuringo nuopelnus jo paties žodžiais: „Pagal p.“ Diuringo „pažiūras darbo užmokestis yra tik apmokėjimas to darbo laiko, kurį darbininkas faktiškai dirba tam, kad galėtų pats egzistuoti. Tam pakanka tam tikro nedidelio valandų skaičiaus; visa likusioji dažniausiai labai ilgos darbo dienos dalis duoda perteklių, kuriame yra, pagal mūsų autoriaus terminologiją“... turtinė renta. „Atskaičius darbo laiką, kuris vienoje ar kitoje gamybos pakopoje jau yra darbo priemonėse ir čia priklausančiose žaliavose, nurodytasis darbo dienos perteklius sudaro kapitalisto-įmonininko dalį. Vadinasi, darbo dienos pailginimas yra grynai išnaudotojiškas pelnas kapitalisto naudai. Nuodinga neapykanta, su kuria p.“ Diuringas „pritaiko šį išnaudotojiško ūkio supratimo būdą, yra visiškai suprantama“... Užtat mažiau suprantama, kokiu būdu jis vėl suras savo širdyje vietos „galingesniam pykčiui“?
[1] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 186 psl., 22 pastaba.
[4] Žr. „Kapitalas“, 1 t., Vilnius, 1957, 503 psl.
[5] Į antrąjį tomą, pagal Markso planą, turėjo įeiti antroji ir trečioji „Kapitalo“ knygos. Vėliau trečioji knyga buvo išskirta į atskirą — trečiąjį — tomą.
[6] Žr. Markso „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 284 psl.
[7] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 210 psl.
(8) Iš esmės net šito žodžio p. Diuringas nepridėjo. Rodbertus sako („Soziale Briefe“, 2. Brief, S. 59) [„Socialiniai laiškai“, 2-sis laiškas, 59 psl.] „Pagal šią (t. y. jo) teoriją renta yra visokios pajamos, gaunamos neįdėjus savojo darbo, išimtinai turto pagrindu“.
[9] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 461 ir sek. psl
[10] Vokiečių legendos personažas.