Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
„Kapitalas p. Markso veikaluose pirmiausia reiškia ne visų pripažintą ekonominę sąvoką, pagal kurią kapitalas yra pagamintoji gamybos priemonė. Marksas mėgina sukurti specialesnę, dialektinę-istorinę idėją, kuri jam pereina į žaidimą sąvokų ir istorinių reiškinių metamorfozėmis. Kapitalas, pasak Markso, atsirandąs iš pinigų; jis sudarąs istorinę fazę, kuri prasidedanti nuo XVI amžiaus, būtent — nuo tam laikotarpiui priskiriamų pasaulinės rinkos užuomazgų. Suprantama, kad, taip aiškinant kapitalo sąvoką, išnyksta ekonominės analizės aštrumas. Tokiose laukinėse koncepcijose, kurios turi būti pusiau istorinės, pusiau loginės, o iš tikrųjų tėra tik istorinės ir loginės fantastikos mišinys, žūsta proto sugebėjimas skirti, kaip ir bet koks sąžiningas sąvokų pritaikymas“... ir panašiai tauškiama per ištisą puslapį... „Markso duota kapitalo sąvokos charakteristika tegali sukelti tik painiavą griežtame liaudies ūkio moksle... lengvapėdiškumo vaisiai, skelbiami giliomis loginėmis tiesomis... pagrindų silpnumas“ ir t. t.
Taigi, pasak Markso, kapitalas atsiradęs XVI amžiaus pradžioje iš pinigų. Tai yra tas pat, jei kas pasakytų, kad metaliniai pinigai atsirado prieš tris tūkstančius su viršum metų iš galvijų, nes anksčiau, be kitų daiktų, pinigų funkcijas atlikinėjo ir galvijai. Tik p. Diuringas sugeba tokia šiurkščia ir dviprasmiška forma reikšti savo mintis. Pasak Markso, analizuojančio ekonomines formas, kurių viduje vyksta prekinės cirkuliacijos procesas, paskutinę formą sudaro pinigai. „Šis paskutinis prekinės cirkuliacijos produktas yra pirmoji kapitalo pasirodymo forma. Istoriškai kapitalas visur stoja priešais žemės nuosavybę iš pradžių pinigų forma, kaip piniginis turtas, kaip pirklinis ir lupikiškasis kapitalas... Ši istorija kasdien vyksta mūsų akyse. Kiekvienas naujas kapitalas, pirmą kartą pasirodydamas scenoje, t. y. prekių, darbo ar pinigų rinkoje, visuomet pasirodo pinigų pavidalu, — pinigų, kurie tam tikrų procesų eigoje turi pavirsti kapitalu“ [1]. Tuo būdu, Marksas ir vėl tik konstatuoja faktą. Negalėdamas šio fakto nuginčyti, p. Diuringas jį iškraipo: esą, pasak Markso, kapitalas atsiranda iš pinigų!
Paskui Marksas toliau tyrinėja procesus, kurių eigoje pinigai virsta kapitalu, ir, visų pirma, randa, kad forma, kuria pinigai cirkuliuoja kaip kapitalas, yra pakeistinė forma, palyginti su ta, kuria jie cirkuliuoja kaip visuotinis prekių ekvivalentas. Paprastas prekių savininkas parduoda, kad galėtų pirkti; jis parduoda tai, ko jam nereikia, ir už gautus pinigus perka tai, kas jam reikalinga. Tuo tarpu kapitalistas, imdamasis verslo, iš pat pradžių perka tai, ko jam pačiam nereikia; jis perka, kad galėtų parduoti, ir, be to, parduoti brangiau, kad susigrąžintų pradžioje pirkimui išleistą pinigų sumą su tam tikru piniginiu prieaugliu. Šį prieauglį Marksas vadina pridedamąja verte.
Iš kur atsiranda toji pridedamoji vertė? Ji negali atsirasti nei iš to, kad pirkėjas pirko prekes žemiau jų vertės, nei iš to, kad pardavėjas pardavė jas aukščiau jų vertės. Nes abiem atvejais kiekvieno asmens pelnas ir nuostolis abipusiškai išsilygina, kadangi kiekvienas pakaitomis yra pirkėjas ir pardavėjas. Pridedamoji vertė taip pat negali būti apgaulės išdava, nes nors apgaulė ir gali praturtinti vieną žmogų kito sąskaita, bet negali padidinti jų abiejų turimos bendros verčių sumos, vadinasi, aplamai negali padidinti visos cirkuliuojančių verčių sumos. „Visa bet kurios šalies kapitalistų klasė negali pelnytis savo pačios sąskaita“ [2].
Ir vis dėlto pasirodo, kad kiekvienos šalies kapitalistų klasė, ištisai paimta, be paliovos turtėja mūsų akyse, parduodama brangiau, negu pirko, pasisavindama pridedamąją vertę. Tuo būdu mes nė kiek nepasistūmėjome į priekį, spręsdami klausimą: iš kur atsiranda toji pridedamoji vertė? Šį klausimą reikia išspręsti, ir tai grynai ekonominiu būdu, nekalbant apie jokią apgaulę, apie jokį bet kokios prievartos kišimąsi, formuluojant klausimą šitaip: kokiu būdu galima nuolat pardavinėti brangiau, negu buvo pirkta, net ir esant tai sąlygai, kad lygios vertės nuolat keičiamos į lygias?
Šio klausimo išsprendimas yra didžiausias istorinis Markso veikalo nuopelnas. Jis ryškiai nušviečia tokias ekonomines sritis, kuriose socialistai, ne mažiau kaip buržuaziniai ekonomistai, iki šiol klaidžiojo giliausioje tamsoje. Jis duoda pradžią moksliniam socializmui ir yra centrinis pastarojo taškas.
Sprendimas yra toks. Pinigų, turinčių virsti kapitalu, vertės augimas negali nei įvykti pačiuose piniguose, nei atsirasti iš pirkimo, nes tie pinigai čia tik realizuoja prekės kainą, o ši kaina, — mes tariame, kad yra mainomos lygios vertės, — nesiskiria nuo prekės vertės. Bet dėl tos pačios priežasties vertės padidėjimas negali atsirasti ir iš prekės pardavimo. Vadinasi, šis pasikeitimas turi įvykti toje prekėje, kuri yra perkama, bet čia pasikeičia anaiptol ne jos vertė, — nes prekė perkama ir parduodama pagal savo vertę, — o jos vartojamoji vertė, kaip tokia; t. y. vertės pasikeitimas turi išplaukti iš tos prekės vartojimo. „Bet išgauti vertę iš prekės vartojimo mūsų pinigų savininkui pavyks tik tuo atveju, jeigu jam pasiseks... rinkoje rasti tokią prekę, kurios pati vartojamoji vertė turėtų originalią savybę būti vertės šaltiniu, — tokią prekę, kurios faktinis vartojimas būtų darbo sudaiktinimo procesas, vadinasi, vertės kūrimo procesas. Ir pinigų savininkas randa rinkoje tokią specifinę prekę: tai — sugebėjimas dirbti, arba darbo jėga“ [3]. Jei, kaip mes matėme, darbas, kaip toks, negali turėti vertės, tai šito anaiptol negalima pasakyti apie darbo jėgą. Pastaroji įgauna vertę, vos tik ji, kaip tai šiandien faktiškai yra, tampa preke, ir šią vertę, „kaip ir kiekvienos kitos prekės vertę, apsprendžia darbo laikas, būtinas šiam specifiniam prekybos objektui pagaminti, vadinasi, ir jam atgaminti“ [4], t. y. darbo laikas, būtinas pagaminti pragyvenimo reikmenims, kurie reikalingi darbininkui savo darbingumui palaikyti ir savo vaikams išauginti. Tarkime, kad šie pragyvenimo reikmenys kasdien išreiškiami 6 valandų darbo laiku. Tuo būdu, verslo besiimantis mūsų kapitalistas, kuris perka savo įmonei darbo jėgą, t. y. samdo darbininką, sumoka jam pilną jo darbo jėgos vienos dienos vertę, jeigu jis moka jam tokią pinigų sumą, kuri kaip tik išreiškia 6 darbo valandas. Vadinasi, darbininkas, atidirbęs tam kapitalistui 6 valandas, pilnai atlygina pastarojo išlaidas, t. y. sumokėtą darbo jėgos vienos dienos vertę. Tačiau dėl to pinigai dar nepavirs kapitalu, nesukurs jokios pridedamosios vertės. Todėl darbo jėgos pirkėjas jo sudaryto santorio pobūdį supranta visiškai kitaip. Tas faktas, kad darbininko gyvybei per 24 valandas palaikyti reikia tik 6 darbo valandų, nė kiek nekliudo darbininkui dirbti 12 valandų iš šių 24. Darbo jėgos vertė ir darbo procese darbo jėgos sukuriama vertė yra du skirtingi dydžiai. Pinigų savininkas apmokėjo darbo jėgos vienos dienos vertę, todėl jam priklauso ir jos naudojimas per visą dieną, darbininko ištisos dienos darbas. Toji aplinkybė, kad vertė, kurią sukuria per dieną darbo jėgos naudojimas, yra dvigubai didesnė už jos pačios vienos dienos vertę, yra ypatingas pirkėjo laimikis, bet pagal prekių mainų dėsnius čia nėra jokio neteisingumo pardavėjo atžvilgiu. Taigi, pagal mūsų prielaidą, vertė, kurią kapitalistas apmoka darbininkui, sudaro 6-ių darbo valandų produktą, o vertė, kurią darbininkas kasdien duoda kapitalistui, sudaro 12-os darbo valandų produktą. Skirtumas, būtent — 6 valandos neapmokėto pridedamojo darbo, neapmokėtas pridedamasis produktas, kuriame yra įkūnytas 6-ių valandų darbas, eina į pinigų savininko kišenę. Fokusas padarytas. Pridedamoji vertė sukurta, pinigai pavirto kapitalu.
Tokiu būdu nustatęs, kaip atsiranda pridedamoji vertė, ir įrodęs, kad tik taip ji ir tegali atsirasti, viešpataujant prekių mainus reguliuojantiems dėsniams, Marksas iškėlė aikštėn šiuolaikinio kapitalistinio gamybos būdo ir juo pagrįsto pasisavinimo būdo mechanizmą, atskleidė tą kristalinį branduolį, apie kurį susiformavo visa šiuolaikinė visuomenės santvarka.
Tačiau tokiam kapitalo susidarymui yra reikalinga viena esminė prielaida: „pinigų savininkas gali savo pinigus paversti kapitalu tik tuo atveju, jeigu jis prekių rinkoje ras laisvą darbininką, laisvą dvejopa prasme: ta prasme, kad darbininkas yra laisvas žmogus ir disponuoja savo darbo jėga kaip savo preke ir kad, antra vertus, jis pardavimui neturi jokių kitų prekių, yra plikas kaip tilvikas, laisvas nuo visų daiktų, kurie yra būtini jo darbo jėgai praktiškai pritaikyti“ [5]. Tačiau šis santykis tarp pinigų arba prekių savininkų, iš vienos pusės, ir žmonių, neturinčių nieko, išskyrus savąją darbo jėgą, iš antros, — nėra gamtos padiktuotas ir taip pat nėra visiems istoriniams laikotarpiams bendras santykis: „jis pats, matyti, yra pirmesnio istorinio vystymosi rezultatas... ištisos eilės senesnių visuomeninės gamybos formacijų žlugimo produktas“ [6]. Masiniu mastu šis laisvasis darbininkas pirmą kartą pasirodo XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje, suirus feodaliniam gamybos būdui. Bet ši aplinkybė, kartu su prasidėjusiu toje pačioje epochoje pasaulinės prekybos ir pasaulinės rinkos susikūrimu, sudarė pagrindą, kuriuo esamo kilnojamojo turto masė turėjo vis labiau ir labiau virsti kapitalu, o į pridedamosios vertės kūrimą nukreiptas kapitalistinis gamybos būdas turėjo vis labiau ir labiau darytis išimtinai viešpataujančiu gamybos būdu.
Tokios yra Markso „laukinės koncepcijos“, tas „istorinės ir loginės fantastikos mišinys“, kuriame „žūsta proto sugebėjimas skirti, kaip ir bet koks sąžiningas sąvokų pritaikymas“. Sugretinkime dabar šiuos „lengvapėdiškumo vaisius“ su tomis „giliomis loginėmis tiesomis“ ir tuo „didžiausiu ir griežčiausiu moksliškumu tiksliųjų disciplinų prasme“, kuriuos mums siūlo p. Diuringas.
Taigi, kaip kapitalą Marksas supranta „ne visų pripažintą ekonominę sąvoką, pagal kurią kapitalas yra pagamintoji gamybos priemonė“; priešingai, Marksas teigia, kad tam tikra verčių suma tik tuomet pavirsta kapitalu, kai padidėja jos vertė, kurdama pridedamąją vertę. O ką sako p. Diuringas? „Kapitalas yra ekonominės galios pagrindas, reikalingas gamybai toliau vykdyti ir jam tenkančiai bendrosios darbo jėgos vaisių daliai sukurti“. Kad ir kaip miglotai bei padrikai yra išreikštas ir šis p. Diuringo teiginys, viena tėra neabejotina: ekonominės galios pagrindas gali būti reikalingas gamybai vykdyti amžinai, — ir vis dėlto jis, paties p. Diuringo žodžiais tariant, nepasidarys kapitalu tol, kol nesukurs „jam tenkančios bendrosios darbo jėgos vaisių dalies“, t. y. pridedamosios vertės, arba bent pridedamojo produkto. Vadinasi, p. Diuringas ne tik pats daro tą pačią nuodėmę, kurią jis prikiša Marksui, nesutinkančiam su visų pripažinta ekonomine kapitalo sąvoka; jis dar, be to, šiurkščiai plagijuoja Marksą, „blogai pridengdamas“ tą plagiatą išpūstomis frazėmis.
262-me puslapyje ši mintis dėstoma plačiau: „dalykas yra tas, kad kapitalas socialine prasme“ (o kapitalą nesocialine prasme p. Diuringui dar teks atrasti) „specifiškai skiriasi nuo paprastos gamybos priemonės; nes tuo tarpu kai pastaroji tėra grynai techninio pobūdžio ir yra būtina bet kuriomis aplinkybėmis, kapitalas pasižymi savo visuomenine pasisavinimo ir jam tenkančios dalies sukūrimo jėga. Socialinis kapitalas, be abejo, yra daugiausia ne kas kita, kaip techninė gamybos priemonė jos socialinėje funkcijoje; bet kaip tik toji funkcija ir... turės išnykti“. Jei mes atkreipsime dėmesį į tai, kad kaip tik Marksas pirmas į pirmąją vietą iškėlė tą „socialinę funkciją“, su kurios pagalba tam tikra verčių suma tik ir tegali virsti kapitalu, tai, šiaip ar taip, „kiekvienas, kuris atidžiai studijuoja dalyką, turės greit įsitikinti, kad Markso duota kapitalo sąvokos charakteristika tegali sukelti tik painiavą“, — tačiau ne griežtame liaudies ūkio moksle, kaip mano p. Diuringas, o vien tik, kaip tai akivaizdžiai rodo šis atvejis, paties p. Diuringo galvoje, — „Kritinėje istorijoje“ jis jau spėjo pamiršti, kaip plačiai jis šia kapitalo sąvoka pasinaudojo savo „Kurse“.
Tačiau p. Diuringas nesitenkina tuo, kad savąjį kapitalo apibrėžimą, nors ir „apvalytu“ pavidalu, jis pasiima iš Markso. Jis yra priverstas sekti paskui Marksą į „žaidimą sąvokų ir istorinių reiškinių metamorfozėmis“ ir visa tai daro, remdamasis savuoju geresniu supratimu, kad iš to nieko negali išeiti, išskyrus „beprasmiškas koncepcijas“, „lengvapėdiškumo vaisius“, „pagrindų silpnumą“ ir t. t. Iš kur atsiranda ši kapitalo „socialinė funkcija“, kuri įgalina jį savintis svetimo darbo vaisius ir kuria jis tik ir tesiskiria nuo paprastos gamybos priemonės? Ji yra pagrįsta, sako p. Diuringas, „ne gamybos priemonių prigimtimi ir ne jų techniniu būtinumu“. Vadinasi, ji atsirado istoriškai, ir p. Diuringas 252-me puslapyje kartoja mums tik tai, ką mes jau dešimtis kartų esame iš jo girdėję: kapitalo atsiradimą jis aiškina, pasitelkdamas į pagalbą seniai žinomą nuotykį su dviem vyrais, kurių vienas, pavartodamas prievartą prieš antrąjį, istorijos pradžioje savo gamybos priemonę pavertė kapitalu. Bet nesitenkindamas istorinės pradžios pripažinimu tai socialinei funkcijai, kurios dėka tam tikra verčių suma tik ir tepavirsta kapitalu, p. Diuringas pranašauja jai taip pat ir istorinį galą: „kaip tik toji funkcija ir turės išnykti“. Tačiau reiškinį, kuris istoriškai atsirado ir istoriškai vėl išnyksta, įprasta vadinti, paprastai tariant, „istorine faze“. Tuo būdu kapitalas yra istorinė fazė ne tik Marksui, bet ir p. Diuringui, ir mes esame priversti padaryti išvadą, kad p. Diuringas čia vadovaujasi jezuitiška taisykle: jei du žmonės daro tą patį, tai dar toli gražu nėra tas pats dalykas. Kai Marksas sako, kad kapitalas yra istorinė fazė, tai — laukinė koncepcija, istorinės ir loginės fantastikos mišinys, kuriame žūsta sugebėjimas skirti, kaip ir bet koks sąžiningas sąvokų pritaikymas. O kai p. Diuringas kapitalą vaizduoja kaip istorinę fazę, tai tuo įrodomas ekonominės analizės aštrumas, o taip pat didžiausias ir griežčiausias moksliškumas tiksliųjų disciplinų prasme.
Kuo gi diuringinis kapitalo supratimas skiriasi nuo marksinio?
„Kapitalas, — sako Marksas, — pridedamojo darbo neišrado. Visur, kur dalis visuomenės turi gamybos priemonių monopolį, darbininkas, laisvas ar nelaisvas, prie jam pačiam išsilaikyti būtino darbo laiko turi prijungti perviršinį darbo laiką, kad pagamintų pragyvenimo reikmenis gamybos priemonių savininkui“ [7]. Pridedamasis darbas, darbas, kuris viršija darbininko gyvybei palaikyti būtiną laiką, ir kitų vykdomas šio pridedamojo darbo produkto pasisavinimas, t. y. darbo išnaudojimas, sudaro, tuo būdu, bendrą visų lig šiol buvusių visuomenės formų bruožą, kiek tos visuomenės judėjo klasiniuose priešingumuose. Bet tik tuo atveju, kai šio pridedamojo darbo produktas įgauna pridedamosios vertės formą, kai gamybos priemonių savininkas randa prieš save, kaip išnaudojimo objektą, laisvą darbininką — laisvą nuo socialinių pančių ir laisvą nuo nuosavybės — ir išnaudoja jį prekių gaminimo tikslams, tik tuomet gamybos priemonė įgauna, pagal Marksą, specifinį kapitalo pobūdį. O tai plačiu mastu įvyko tik nuo XV amžiaus pabaigos ir XVI amžiaus pradžios.
Ponas Diuringas, priešingai, kapitalu skelbia kiekvieną gamybos priemonių sumą, kuri „sukuria jam tenkančią bendrosios darbo jėgos vaisių dalį“ ir, vadinasi, duoda pridedamąjį darbą bet kuriuo pavidalu. Kitais žodžiais tariant, p. Diuringas savinasi iš Markso jo atrastą pridedamąjį darbą, kad juo galėtų sunaikinti netinkamą jam šiuo atveju, taip pat Markso atrastą, pridedamąją verte. Tuo būdu, p. Diuringo požiūriu, ne tik kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, priklausęs Korinto bei Atėnų piliečiams, savo ūkį tvarkiusiems su vergų pagalba, bet ir stambiųjų Romos imperijos laikų žemvaldžių turtas, o lygiai taip pat ir feodalinių baronų turtas viduramžiais, kiek jis kuriuo nors būdu tarnavo gamybai, — visa tai be skirtumo sudaro kapitalą.
Vadinasi, pačiam p. Diuringui kapitalas yra „ne visų pripažinta sąvoka, pagal kurią kapitalas yra pagamintoji gamybos priemonė“, bet, atvirkščiai, tiesiog priešinga sąvoka, apimanti net nepagamintąsias gamybos priemones — žemę ir jos natūralinius turtus. Tuo tarpu idėja, pagal kurią kapitalas yra tiesiog „pagamintoji gamybos priemonė“, ir vėl tėra visų pripažinta tik vulgariojoje ekonomijoje. Už šios, p. Diuringui taip brangios, vulgariosios ekonomijos ribų „pagamintoji gamybos priemonė“, arba aplamai tam tikra verčių suma, kapitalu darosi tik tuomet, kai ji duoda pelną arba palūkanas, t. y. pasisavina neapmokėto darbo pridedamąjį produktą pridedamosios vertės forma, ir būtent vėl šiomis dviem apibrėžtomis jos dalinėmis formomis. Ir čia absoliučiai jokios reikšmės neturi toji aplinkybė, kad visa buržuazinė politinė ekonomija yra įsitikinusi, kad savybę duoti pelną arba palūkanas savaime turinti kiekviena verčių suma, kuri normaliomis sąlygomis naudojama gamyboje arba mainuose. Klasikinėje politinėje ekonomijoje kapitalas ir pelnas arba kapitalas ir palūkanos yra tokie pat neatskiriami, yra tokiame pat tarpusavio santykyje, kaip priežastis ir pasekmė, tėvas ir sūnus, vakar ir šiandien. Tačiau žodis „kapitalas“ jo šiuolaikine ekonomine prasme pirmą kartą pasirodo tik apie tą laiką, kai atsiranda pats juo išreiškiamas objektas, kai kilnojamasis turtas, savindamasis laisvų darbininkų pridedamąjį darbą prekėms gaminti, vis labiau ir labiau įgyja kapitalo funkciją; būtent, žodį „kapitalas“ pradeda vartoti pirmoji istorijoje kapitalistų nacija — XV ir XVI amžių italai. Ir jei Marksas pirmas iki pat pagrindų išanalizavo šiuolaikiniam kapitalui būdingą pasisavinimo būdą, jei kapitalo sąvoką jis suderino su istoriniais faktais, nuo kurių ji galų gale buvo abstrahuota ir kurių dėka ji gyvuoja; jei Marksas tuo pačiu šią ekonominę sąvoką atpalaidavo nuo neaiškių ir netvirtų vaizdinių, kuriuos dar primaišydavo prie jos ir klasikinė buržuazinė politinė ekonomija ir ankstesnieji socialistai, — tai tat reiškia, kad kaip tik Marksas vadovavosi tuo „didžiausiu bei griežčiausiu moksliškumu“, apie kurį tolydžio kalba p. Diuringas ir kurio mes, deja, visai nerandame jo veikaluose.
Iš tikrųjų, pagal p. Diuringą reikalas atrodo visai kitaip. Jis nesitenkina tuo, kad iš pradžių kapitalo pavaizdavimą kaip istorinę fazę jis pavadino „istorinės ir loginės fantastikos mišiniu“, o paskiau pats pavaizdavo kapitalą kaip istorinę fazę. Jis urmu paskelbia kapitalu visas ekonominės galios priemones, visas gamybos priemones, kurios savinasi „bendrosios darbo jėgos vaisių dalį“, vadinasi, ir žemės nuosavybę visose klasinėse visuomenėse. Tačiau tai jam toliau nė kiek nekliudo, visiškai prisilaikant nusistovėjusios tradicijos, skirti žemės nuosavybę ir žemės rentą nuo kapitalo bei pelno ir kapitalu vadinti tik tas gamybos priemones, kurios duoda pelną arba palūkanas, kaip tai su visomis smulkmenomis galima matyti 116-me ir sekančiuose jo „Kurso“ puslapiuose. Su tokiu pat pagrindu p. Diuringas pradžioje galėtų pavadinimą „lokomotyvas“ taikyti taip pat arkliams, jaučiams, asilams ir šunims, nes ekipažas gali judėti panaudojant ir šias transporto priemones, — ir dabartiniams inžinieriams prikišti, kad, apribodami lokomotyvo sąvoką vien tik šiuolaikiniu garvežiu, jie daro jį istorine faze, kuria laukines koncepcijas, istorinės ir loginės fantastikos mišinius ir t. t, o po to jis galėtų pareikšti, kad pavadinimas „lokomotyvas“ arkliams, asilams, jaučiams ir šunims vis dėlto negali būti pritaikytas, o taikytinas tik garvežiui. — Tuo būdu mes vėl esame priversti pasakyti, kad kaip tik diuringiniame kapitalo sąvokos apibrėžime išnyksta bet koks ekonominės analizės aštrumas ir žūsta sugebėjimas skirti, kaip ir bet koks sąžiningas sąvokų pritaikymas, ir kad laukinės koncepcijos, painiava, lengvapėdiškumo vaisiai, skelbiami giliomis loginėmis tiesomis, ir pagrindų silpnumas, — visa tai puikiai klesti kaip tik p. Diuringo veikaluose.
Tačiau visa tai dar nieko nereiškia. Ponui Diuringui vis dėlto priklauso tas nuopelnas, kad jis atrado tą ašį, aplink kurią juda visa ligšiolinė politinė ekonomija, visa politika ir jurisprudencija, — žodžiu tariant, visa ligšiolinė istorija. Štai tas atradimas:
„Prievarta ir darbas yra du veiksniai, kurie atlieka svarbiausią vaidmenį susidarant socialiniams ryšiams“.
Šiame vieninteliame teiginyje glūdi visa ligšiolinio ekonominio pasaulio konstitucija. Ji yra visai trumpa ir skamba šitaip:
1 straipsnis. Darbas gamina.
2 straipsnis. Prievarta paskirsto.
Tuo, „žmoniška ir vokiečių kalba kalbant“, ir baigiasi visa ekonominė p. Diuringo išmintis.
[1] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 136 psl.
[3] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 153 psl.
[5] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 155 psl.
[6] Ten pat.
[7] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 210—211 psl.