Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
Ponas Diuringas atrado Markso moksle labai didelę ekonominę klaidą, kurią gali padaryti nebent žemesnės klasės mokinys ir kurioje kartu slypi visuomeniškai pavojinga socialistinė erezija. Markso vertės teorija esanti „ne daugiau kaip paprasta... teorija, kad darbas yra visų verčių priežastis, o darbo laikas — jų matas. Visiškai neaiški čia lieka mintis, kaip reikia suprasti skirtingą vadinamojo kvalifikuoto darbo vertę, Tiesa, ir pagal mūsų teoriją natūrali savikaina, vadinasi, ir absoliutinė ūkiškų daiktų vertė tegali būti matuojama tik panaudotu darbo laiku. Bet čia mes vadovaujamės tuo, kad vieno individo darbo laikas pripažįstamas mūsų teorijoje visiškai lygiaverčiu su kito individo darbo laiku, ir belieka tik sekti tokius atvejus, kai kvalifikuotuose darbuose prie vieno asmens individualaus darbo laiko prisideda kitų asmenų darbo laikas... pavyzdžiui, panaudojamo įrankio pavidalu. Vadinasi, yra ne taip, kaip miglotai vaizduojasi p. Marksas, kad, esą, kieno nors darbo laikas pats savaime turi didesnę vertę, negu kito asmens darbo laikas, nes pirmajame iš jų tarsi sutelktas didesnis vidutinio darbo laiko kiekis; bet kiekvienas darbo laikas, be išimties ir iš principo, — vadinasi, be reikalo pirmiau išvesti kokį nors vidurkį, — yra visiškai lygiavertis, ir kurio nors asmens darbuose, kaip ir kiekviename pagamintame dirbinyje, tereikia išaiškinti, kiek kitų asmenų darbo laiko slypi tik jo paties — iš pirmo žvilgsnio — darbo laiko panaudojime. Ar tas daiktas, kuris be kitų žmonių darbo laiko negalėtų įgyti tam tikros savybės ir sugebėjimo, bus rankinis gamybos įrankis, ar pati ranka, ar net galva, — tai griežtam teorijos taikymui neturi nė mažiausios reikšmės. Tuo tarpu p. Marksas savo samprotavimuose apie vertę negali atsikratyti užpakalyje šmėkščiojančia kvalifikuoto darbo laiko šmėkla. Prasiskinti kelią šia kryptimi jam sukliudė iš išsimokslinusiųjų klasių paveldėtas mąstymo būdas, — joms turi atrodyti pasibaisėtinu dalyku pripažinimas, kad karutininko darbo laikas ir architekto darbo laikas ekonominiu požiūriu savaime yra visiškai lygiaverčiai“.
Toji Markso „Kapitalo“ vieta, kuri sukėlė šį p. Diuringo „įniršį“, yra labai trumpa. Marksas tyrinėja, kuo yra apsprendžiama prekių vertė, ir atsako: jose esančiu žmogaus darbu. Pastarasis, sako toliau jis, „yra naudojimas paprastos darbo jėgos, kurią, „vidutiniškai imant, turi fizinis organizmas kiekvieno paprasto žmogaus, neturinčio jokio specialaus pasiruošimo... Sudėtingesnis darbas tereiškia tik pakeltą laipsniu arba, veikiau, padaugintą paprastąjį darbą, tad mažesnis sudėtingojo darbo kiekis yra lygus didesniam paprastojo darbo kiekiui. Patyrimas rodo, kad toks sudėtingojo darbo suvedimas į paprastąjį vyksta nuolat. Prekė gali būti sudėtingiausio darbo produktas, bet jos vertė daro ją lygią paprastojo darbo produktui, vadinasi, ir ji pati tėra tam tikras paprastojo darbo kiekis. Įvairios proporcijos, kuriomis įvairios darbo rūšys suvedamos į paprastąjį darbą kaip į jų matavimo vienetą, visuomeninio proceso yra nustatomos gamintojams nežinant ir todėl pastariesiems atrodo, kad jas nustato paprotys“ [1].
Čia Marksas pirmiausia kalba tik apie tai, kaip nustatoma vertė prekių, t. y. daiktų, kurie yra gaminami visuomenėje, susidedančioje iš privačių gamintojų, — tų privačių gamintojų gaminami privačia sąskaita ir jų mainomi vienas į kitą. Vadinasi, čia kalbama anaiptol ne apie „absoliutinę vertę“, kad ir kur tokia galėtų gyvuoti, bet apie vertę, galiojančią esant tam tikrai visuomeninei formai. Pasirodo, kad toji vertė, šia apibrėžta istorine prasme, sukuriama ir matuojama atskirose prekėse įkūnytu žmogaus darbu, o žmogaus darbas toliau pasirodo esąs paprastos darbo jėgos panaudojimas. Tačiau ne kiekvienas darbas yra vien paprastos žmogaus darbo jėgos panaudojimas; esama labai daug darbo rūšių, kurioms reikia pritaikyti įgudimą arba žinias, įsigytas sunaudojant daugiau ar mažiau jėgų, laiko ir pinigų. Ar šios sudėtingojo darbo rūšys per vienodą laiko tarpą sukuria tokią pat prekių vertę, kaip ir paprastasis darbas, kaip vien tik paprastos darbo jėgos sunaudojimas? Aišku, kad ne. Sudėtingojo darbo vienos valandos produktas, lyginant jį su paprastojo darbo vienos valandos produktu, yra aukštesnės, dvigubos ar trigubos, vertės prekė. Su šio palyginimo pagalba sudėtingojo darbo produktų vertė išreiškiama tam tikrais paprastojo darbo kiekiais, bet šis sudėtingojo darbo suvedimas į paprastąjį yra visuomeninis procesas, apie kurį gamintojai nieko nežino, — procesas, kuris čia, dėstant vertės teoriją, tegali būti tik konstatuotas, bet dar neišaiškintas.
Marksas čia kaip tik ir konstatuoja šį paprastą faktą, kuris kasdien vyksta mūsų akyse šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje. Šis faktas yra toks neginčijamas, kad net p. Diuringas neišdrįsta jo ginčyti nei savo „Kurse“, nei savo ekonominio mokslo istorijoje. Markso dėstymas yra toks paprastas ir aiškus, kad, tikriausiai, niekam, išskyrus p. Diuringą, „čia nesusidaro jokio neaiškumo“. Kaip tik dėl šio jam kylančio neaiškumo prekių vertę, kurią Marksas čia tuo tarpu tik ir tetyrinėja, p. Diuringas klaidingai laiko „natūraline savikaina“, dar labiau didinančia neaiškumą, ir net „absoliutine verte“, kuri lig šiol, kiek mums yra žinoma, politinėje ekonomijoje nebuvo vartojama. Tačiau kad ir ką p. Diuringas suprastų kaip „natūraline savikainą“ ir kad ir kuri iš penkių jo vertės rūšių turėtų garbės būti „absoliutinė vertė“, — neabejotina yra viena: Marksas apie šiuos dalykus visiškai nekalba, o tekalba tik apie prekių vertę; visame „Kapitalo“ skyriuje apie vertę nėra nė mažiausios užuominos apie tai, ar Marksas šią prekių vertės teoriją laiko tinkama kitoms visuomeninėms formoms pritaikyti, ir jei taip, tai kokia apimtimi. „Vadinasi, — sako toliau p. Diuringas, — yra ne taip, kaip miglotai vaizduojasi p. Marksas, kad, esą, kieno nors darbo laikas pats savaime turi didesnę vertę, negu kito asmens darbo laikas, nes pirmajame iš jų tarsi sutelktas didesnis vidutinio darbo laiko kiekis; bet kiekvienas darbo laikas, be išimties ir iš principo, — vadinasi, be reikalo pirmiau išvesti kokį nors vidurkį, — yra visiškai lygiavertis“. — Pono Diuringo laimei likimas nepadarė jo fabrikantu ir tuo būdu išgelbėjo jį nuo reikalo nustatinėti savo prekių vertę pagal šią naują taisyklę, vadinasi, ir nuo neišvengiamo bankroto. Bet atleiskite! Argi mes vis dar tebesame fabrikantų visuomenėje? Anaiptol. Su savo natūraline savikaina ir absoliutine verte p. Diuringas privertė mus padaryti šuolį, tikrą salto mortale [2] iš dabartinio blogojo išnaudotojų pasaulio į jo paties ūkinę ateities komuną, į gryną dangiškąją lygybės ir teisingumo atmosferą, — ir todėl mes jau čia turime, nors kiek ir per anksti, žvilgterėti šiek tiek į tą naująjį pasaulį.
Žinoma, pagal p. Diuringo teoriją, ir ūkinėje komunoje ūkinių daiktų vertė tegali būti matuojama tik sunaudotu darbo laiku, bet kiekvieno žmogaus darbo laikas iš anksto bus vertinamas visiškai vienodai, bet kuris darbo laikas, be išimties ir iš principo, bus laikomas visiškai lygiaverčiu ir, be to, — be reikalo pirmiau išvesti kokį nors vidurkį. Ir tegu dabar skaitytojas sugretina šį radikalųjį lygiavinį socializmą su miglota Markso pažiūra, kad, esą, kieno nors darbo laikas pats savaime turi didesnę vertę, negu kito asmens darbo laikas, nes pirmajame iš jų esąs sutelktas didesnis vidutinio darbo laiko kiekis, — pažiūra, kuria Marksas nepajėgia nusikratyti dėl paveldėto iš išsimokslinusiųjų klasių mąstymo būdo, — joms turi atrodyti pasibaisėtinu dalyku pripažinimas, kad karutininko darbo laikas ir architekto darbo laikas ekonominiu požiūriu yra visiškai lygiaverčiai!
Deja, pacituotoje „Kapitalo“ vietoje Marksas daro mažą pastabą: „Skaitytojas turi atkreipti dėmesį į tai, kad čia kalbama ne apie darbo užmokestį, arba vertę, kurią darbininkas gauna, pavyzdžiui, už vieną darbo dieną, bet apie prekių vertę, kurioje sudaiktinama jo darbo diena“ [3]. Taigi, Marksas, lyg ir nujausdamas čia savo Diuringą, pats įspėja netaikyti cituotųjų teiginių net ir darbo užmokesčiui, kuris dabartinėje visuomenėje mokamas už sudėtingąjį darbą. Ir jei p. Diuringas, nesitenkindamas tuo, kad jis tai vis dėlto daro, be to, dar apibūdina aukščiau pacituotus teiginius kaip tuos pagrindinius pradus, pagal kuriuos Marksas norįs reguliuoti pragyvenimo reikmenų paskirstymą socialistiškai organizuotoje visuomenėje, — tai yra tiesiog begėdiškas klastojimas, kokį gali daryti nebent tik plunksnos bandiai.
Tačiau pažvelkime kiek arčiau į diuringinį „mokymą apie lygiavertiškumą“. Kiekvienas darbo laikas — tiek karutininko, tiek ir architekto darbo laikas — yra visiškai lygiavertis. Tuo būdu darbo laikas, vadinasi, ir pats darbas turi vertę. Bet juk darbas yra visų verčių kūrėjas. Vien tik jis suteikia produktams, kuriuos mes randame gamtoje, vertę ekonomine prasme. Pati vertė yra ne kas kita, kaip sudaiktinto kuriame nors daikte visuomeniškai būtino žmogaus darbo išraiška. Vadinasi, darbas negali turėti jokios vertės. Kalbėti apie darbo vertę ir mėginti ją apibrėžti — tai vis tiek, ką kalbėti apie pačios vertės vertę arba mėginti nustatyti ne kurio nors sunkaus kūno, bet paties sunkumo svorį. Ponas Diuringas susidoroja su tokiais žmonėmis, kaip Ouenas, Sen-Simonas ir Furjė, vadindamas juos socialiniais alchemikais. Bet kai jis gudragalviauja dėl darbo laiko, t. y. darbo, vertės, tai tuo jis įrodo, kad pats stovi dar daug žemiau už tikruosius alchemikus. Tesprendžia dabar skaitytojas pats apie p. Diuringo įžūlumą ir akiplėšiškumą, su kuriuo jis primeta Marksui tvirtinimą, kad, esą, vieno žmogaus darbo laikas pats savaime turi didesnę vertę, negu kito žmogaus darbo laikas, ir kad, esą, darbo laikas, t. y. darbas, turi vertę, — ir tai priskiriama Marksui, kuris pirmas parodė, kad darbas negali ir kodėl būtent negali turėti jokios vertės!
Socializmui, kuris žmogaus darbo jėgą nori išlaisvinti iš jos kaip prekės padėties, nepaprastai svarbią reikšmę turi išaiškinimas fakto, kad darbas jokios vertės neturi ir jos turėti negali. Taip suprantant reikalą, netenka pagrindo visi mėginimai, — p. Diuringo paveldėti iš stichiškojo darbininkų socializmo, — reguliuoti būsimą pragyvenimo reikmenų paskirstymą, kaip tam tikrą aukštesnę darbo užmokesčio formą. Iš čia seka tolesnė išvada, kad paskirstymas, kiek jis yra vykdomas grynai ekonominiais sumetimais, bus reguliuojamas gamybos interesų, o gamybos vystymąsi labiausiai skatina toks paskirstymo būdas, kuris įgalina visus visuomenės narius kuo visapusiškiau vystyti, palaikyti ir reikšti savo sugebėjimus. Žinoma, p. Diuringo iš išsimokslinusiųjų klasių paveldėtam mąstymo būdui turi atrodyti pasibaisėtinu dalyku, kad ateis laikas, kai nebus nei karutininkų, nei architektų iš profesijos, ir kai žmogus, pusę valandos davinėjęs nurodymus kaip architektas, vėliau tam tikrą laiką stumdys karutį, kol vėl bus reikalinga jo, kaip architekto, veikla. Nieko sau būtų socializmas, įamžinąs profesionalinius karutininkus!
Jei darbo laiko lygiavertiškumas turi būti suprastas taip, kad kiekvienas darbininkas per lygius laiko tarpus pagamina lygias vertes ir kad nėra reikalo pirmiau išvesti kokį nors vidurkį, — tai visiškai aišku, jog tai yra neteisinga. Net ir toje pačioje pramonės šakoje dirbančių dviejų darbininkų per vieną darbo valandą sukurta vertė visuomet bus skirtinga, priklausomai nuo darbininko darbo intensyvumo ir įgudimo; šios blogybės, — kuri, tiesą pasakius, gali atrodyti blogybe tik tokiems žmonėms, kaip p. Diuringas, — negali pašalinti jokia ūkinė komuna, bent mūsų planetoje. Taigi, kas belieka iš visos bet kurio darbo lygiavertiškumo teorijos? Nieko, išskyrus tuščią skambią frazę, kurios ekonominį pagrindą tesudaro tik p. Diuringo nesugebėjimas matyti skirtumą tarp vertės nustatymo darbu ir vertės nustatymo darbo užmokesčiu, — nieko, išskyrus naujosios ūkinės komunos įsaką, pagrindinį jos įstatymą: darbo užmokestis už lygų darbo laiką privalo būti lygus! Bet tada senieji prancūzų darbininkai-komunistai ir Veitlingas iškėlė jau kur kas geresnius argumentus savo darbo užmokesčio lygybės reikalavimui paremti.
Kaipgi išsprendžiamas visas šis svarbus klausimas dėl sudėtingojo darbo aukštesnio apmokėjimo? Privačių gamintojų visuomenėje būsimojo kvalifikuoto darbininko apmokymo išlaidas padengia privatūs asmenys arba jų šeimos; todėl privatiems asmenims pirmiausia ir atitenka aukštesnė kvalifikuotos darbo jėgos kaina: įgudęs vergas parduodamas už aukštesnę kainą, įgudęs samdomasis darbininkas gauna aukštesnį darbo užmokestį. Socialistiškais pagrindais organizuotoje visuomenėje šias išlaidas daro visuomenė, todėl jai priklauso ir vaisiai, t. y. didesnės vertės, kurias sukuria sudėtingasis darbas. Pats darbininkas negali pretenduoti į papildomą užmokestį. Iš to, tarp kita ko, seka ta naudinga išvada, kad mėgiamiausia darbininko pretenzija į „visą darbo produktą“ kartais taip pat nėra tokia jau pagrįsta.
[1] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 47 psl.
[2] — mirtinis šuolis.
[3] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 47 psl.